Ko norėčiau paklausti Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano?


Print

Armėnijos prezidento interviu nėra pirmojo svarbumo įvykis Lietuvai. Tačiau neturėti jokio supratimo, kokios nuotaikos vyrauja Jerevane, – vis tik būtų didelis aplaidumas.

Lietuva privalo išmokt atskirti imperinių ambicijų kamuojamas valstybes nuo separatizmo liga nesergančių šalių. Nesugebėdami atpažinti okupantų mes rizikuojame patys pakliūti į keblią situaciją, nes norom nenorom tampame okupantų rėmėjais.

Ką, kaip ir kodėl kalba tolimosios Armėnijos vadovas, verta žinoti bent jau todėl, kad Lietuvos parlamente iki šiol oficialiai veikia liberalės Dalios Kuodytės įkurta Draugystės su Kalnų Karabachu parlamentinė grupė.

Žodis „draugystė“ neturėtų klaidinti. Šios parlamentinės grupės įkūrimas Seime neturi nieko bendro su tikra, nuoširdžia draugyste. Parlamentarės D.Kuodytės grupė smerktina kaip … armėniškojo separatizmo kurstymas.

Neįsigilinusiems į Azerbaidžano ir Armėnijos tarpusavio santykius priminsiu, jog 1990-aisiais, kai byrėjo Sovietų Sąjunga, Kalnų Karabachas priklausė Azerbaidžanui, todėl, vadovaujantis tarptautiniais sienų neliečiamumo principais, šios žemės ir šiandien turėtų priklausyti Azerbaidžanui. Tačiau Kalnų Karabachas nūnai atimtas iš Azerbaidžano. Atimtas gausiai praliejus kraują.

Kalnų Karabachą okupavo didelių ambicijų turint mažoji Armėnija. Žinoma, Armėnija – per maža, kad viena, be niekieno pagalbos, būtų pajėgusi užimti jai nepriklausančias žemes. Todėl Lietuvai pravartu įsiminti visiems laikams – Kalnų Karabachą armėnų pajėgoms užimti padėjo reguliari Rusijos armija. Labai panašiai buvo okupuota Padniestrė, Abchazija, Krymas…

Beje, draugystę su okupacine Kalnų Karabacho valdžia palaikančių grupių nėra Latvijos, Estijos, Lenkijos parlamentuose. Latvijos, Estijos ir Lenkijos parlamentai oficialiai draugauja tik su oficialiomis valstybėmis, o ne su regionais, kurių nepriklausomybės nepripažįsta absoliuti dauguma pasaulio valstybių. Tad turėtume prisipažinti bei apgailestauti: tokia keista grupė susibūrė tik Lietuvos Seime, ir tai, žinoma, garbės mūsų Seimui nepridėjo.

Ir vis dėlto ką šių metų balandžio mėnesio pabaigoje, minint armėnams tragiškus 1915-ųjų įvykius, pasakė Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas? Omenyje turiu interviu, kurį jis davė žinomam žurnalistui Vladimirui Pozneriui. Interviu parodytas autorinėje V.Poznerio programoje „Pozner“ šių metų balandžio 27-ąją. Trukmė – beveik 55 minutės.

Tokio atviro tendencingumo nesitikėjau nei iš žurnalisto V.Poznerio, nei iš Armėnijos prezidento. Armėnijos vadovas piktinosi Turkijos valdžia, kodėl ši nepripažįsta 1915-aisiais prieš armėnų tautą įvykdyto genocido.

Į šį klausimą atsakyti galima labai paprastai: terminas „genocidas“ pradėtas vartoti tik 1944-aisiais. Todėl neteisinga tokio pobūdžio priekaištus taikyti „atgaline data“. Akivaizdu, kad prieš šimtą metų į mirtį buvo žvelgiama atsainiau. Dabar gyvybė labiau branginama. Bet juk pasielgtume primityviai, jei imtume priekaištauti prieš šimtą metų gyvenusiems seneliams ir proseneliams, kodėl jie anuomet elgėsi ne pagal šiandienines nuostatas?

Galų gale antiturkiški priekaištai skamba keistai, kai žinai, jog iš maždaug dviejų šimtų Jungtinių Tautų Organizacijai priklausančių valstybių tik 22 pripažino „armėniškąjį genocidą“.

Armėnų genocido nepripažįsta nei JAV, nei Izraelis. Ir nepripažįsta ne vien todėl, kad Turkija – įtakinga NATO narė, su kurios nuomone reikia skaitytis. Nepripažįsta todėl, kad 1915-ųjų įvykiai – kur kas sudėtingesnė tema nei atrodo tiems, kuriems „visuomet viskas aišku“. 

1915-aisiais kilo pats tikriausias pasaulinis karas, į kurį įsivėlė daug valstybių, įskaitant ir Vokietiją, ir Rusiją, ir Didžiąją Britaniją, ir Prancūziją, ir tuometinę Osmanų imperiją. Deja, armėnai taip pat neliko nuošalyje. Tarp musulmonų šimtmečiais taikiai ir draugiškai gyvenę armėnai pasirinko turkų priešų barikadas. Tad ar keista, kad turkai ėmė tramdyti tuos, kurie juos išdavė ypatingai sunkiu metu – kilus karui? 

Kalbant apie 1915-ųjų tragediją taip pat pravartu prisiminti, kad pirmieji kovos kardą iškėlė vis tik armėnai. Bręstant įtampai jie pradėjo rengti išpuolius prieš taikius piliečius bei Osmanų imperijos kariuomenę, ir tik po to sulaukė turkų atsako. Prisiminkime tipišką Vano maištą, kurio metu armėnai masiškai išskerdė dešimtis tūkstančių taikių musulmonų. Ar turkų kariai, išvydę išžudytus vaikus, moteris ir senelius, galėjo likti abejingi?

Negalima pamiršti ir priežasčių, kodėl armėnai tapo Rusijos imperijos šalininkais. Rusija pažadėjo duoti žemių Armėnijos valstybei sukurti. Armėnams rusiški pasiūlymai pasirodė priimtini nepaisant aplinkybės, kad jiems bus skiriamos iš turkų atimtos žemės.

Tad turkai žudė armėnus ne todėl, kad anie buvo armėnai ar kito tikėjimo, o tik todėl, kad armėnai ėjo išvien su mirtinu jų priešu – Rusijos imperija. Jei turkai privalo atsiprašyti armėnų, tai armėnams taip pat derėtų atsiprašyti turkų už jiems iškrėstas šunybes. Armėnų anuomet žuvo apie milijoną, turkų – apie du milijonus. Tad vieni kitų ir atsiprašykite…

Bet apie šias „smulkmenas“ Armėnijos prezidentas S.Sargsianas neužsiminė, o objektyviu žurnalistu apsimetantis V.Pozneris nepatogių klausimų nekėlė.

Klausantis Armėnijos vadovo pareiškimų taip pat liko neaišku, o kaip gi Armėnija pasielgtų, jei Turkija vis tik pareikštų esanti kalta dėl genocido. Atviro patikinimo, jog armėnai tikrai nepuls reikalauti materialinių kompensacijų, – neišgirdau. Neišgirdau ir atviro patikinimo, jog Armėnija, turkams nusileidus, nepareikš teritorinių pretenzijų į kai kurias žemes.

Tad gal teisūs tie, kurie armėnų žodžiuose „Mes prisimename ir reikalaujame“ įžvelgia klastą? Juk į V.Poznerio klausimą, ką reiškia žodis „reikalaujame“, atsakydamas Armėnijos prezidentas nenukirto kaip kirviu: „jokių kompensacijų nepateiksime, jogių teritorinių pretenzijų nepareikšime“.

Primityviai nuskambėjo ir bandymas iš mirusiųjų prikelti Hitlerį, neva kadaise pasakiusį „kas dabar prisimena armėnų skerdynes“. Nėra jokių dokumentų, kurie patvirtintų tokius masines žydų žudynes planavusio Hitlerio ar Gebelso žodžius. Bet Hitlerio vardas interviu vis tik nuskambėjo.

Prezidentas S.Sargsianas vis apgailestavo, kad armėnų genocidas pasaulio bendruomenės nepripažįstamas dar ir todėl, kad Turkija – įtakinga NATO narė. Tačiau Armėnijos vadovas pamiršo prisiminti, kad jo šalis, nors ir mažytė, vis tik nėra vienui viena.

Armėnija turi sąjungininkę – agresyviąją Rusiją, kuri nūnai vis įžūliau ir bjauriau puldinėja savo kaimynes. Rusija – labai rimtas Armėnijos saugumo garantas. Armėnijos teritorijoje mažų mažiausiai iki 2044-ųjų įkurta Rusijos karinė bazė. Tad jei esama valstybių, kurios dėl „armėnų klausimo“ nenori susipykti su įtakingąja Turkija, taip pat esama valstybių, kurios vengia pyktis su atominiais ginklais žvanginančia Armėnijos sąjungininke Rusija. Ir, vaizdžiai tariant, pasaulyje labiau bijomasi ne Turkijos, o Rusijos.

Bet keisčiausia, kad prezidentas S.Sargsianas kaltino net Azerbaidžaną, esą šis Turkijai neleidžia pripažinti „armėnų genocido“. Tokie pareiškimai – itin įžūlūs. Juk ne Azeraidžanas iš Armėnijos atėmė Kalnų Karabachą, o Armėnija, dirbdama ranka rankon su Rusija, okupavo iš Azerbaidžano Juodąjį sodą (išvertus į į lietuvių kalbą). Todėl kaltinti oficialųjį Baku, kad šis nori susigrąžinti tai, kas jam priklauso, – primityvu ir kvaila.

Tačiau objektyviu išlikti siekiantis žurnalistas V.Pozneris nepaklausė Armėnijos vadovo, kada oficialusis Jerevanas vis tik grąžins tai, ką klastingai, praliedamas daug kraujo, pavogė iš Azeraidžano, be kita ko, pažeisdamas visas galiojančias tarptautines konvencijas ir susitarimus dėl valstybių teritorinio vientisumo ir sienų neliečiamumo.

O juk šią temą buvo galima pratęsti dar aštriau: kaip Armėnijoje ir po pasaulį išsibarsčiusioje armėnų diasporoje persekiojami tie armėnai, kurie mano, jog oficialusis Jerevanas pasielgė neteisingai, okupuodamas Kalnų Karabachą, kurie tvirtina, jog taikūs azerbaidžaniečiai Armėnijoje buvo persekiojami, ujami ir žudomi  „ypatingai žiauriai“?

Laidos vedėjas taip pat nebandė gilintis, kiek Armėnijoje gyvena azerbaidžaniečių. Jei būtų mano valia, pono S.Sargsiano klausčiau: ar šimtmečiais šiandieninės Armėnijos teritorijoje gyvenę azerbaidžaniečiai savo noru paliko gimtuosius namus? Išgirdęs S.Sargsiano pastabą, esą Azerbaidžane nėra nė vieno armėno, būčiau priekaištavęs: Armėnijoje tikrai nėra nė vieno azerbaidžaniečio, o štai Azerbaidžane iki šiol gyvena 1,5 proc. armėnų. Ir jų niekas nepersekioja, neveja lauk.

Taip pat būčiau bandęs išsiaiškiti, kodėl armėnai, išsilavinusi, intelektuali tauta, prieš kelis dešimtmečius sugriovė visus musulmoniškus architektūros ir istorijos paminklus Jerevane? Ar sąžininga, ar garbinga traktorių pagalba nuo žemės paviršiaus nušluoti viską, kas primena musulmoniškas Jerevano šaknis?

Ypač nustebino laidos pabaigoje nuskambėję V.Poznerio virkavimai, esą mes, žmonės, labai keisti padarai:  mums sunku pripažinti savo kaltę, mums keblu patikėti, jog pripažinus kaltę ateina vien palengvėjimas ir ramybė.

Kodėl šių žodžių žymusis V.Pozneris nepateikė Armėnijos prezidentui S.Sargsianui? Kada Armėnija prisipažins neteisėtai okupavusi Kalnų Karabachą? Kada Armėnija pripažins įvykdžiusi patį tikriausią genocidą azerbaidžanietiškame Hodžaly mieste 1992-aisiais metais, kai armėnų smogikai, padedami rusų ginkluotųjų pajėgų, išžudė visus šio miesto civilius gyventojus – apie tūkstantį žmonių?

Galų gale kada Armėnija pasmerks teroristines organizacijas ASALA, Gnčak ir Dašnakcutiun, 20-ojo amžiaus viduryje Europos sostinėse barbariškai žudžiusias Turkijos ambasadorius ir konsulus? 1973 – 1984 metais Europoje, Amerikoje ir Australijoje armėnų fanatikai surengė 29 teroristinius išpuolius, sukeldami pavojų ne tik turkams, bet ir amerikiečiams, austrams, danams, vokiečiams…

Nejaugi žymusis V.Pozneris nežino šių faktų? Nejaugi šie veiksmai, V.Poznerio akimis, neverti atgailos ir atsiprašymo?

Nuotraukoje: žurnalistas Gintaras Visockas, šios publikacijos autorius.

2015.05.11; 08:08


Prisijunkite prie diskusijos