Nemėgstu rašyti „atvirų laiškų“. Bet neturiu kitos išeities. Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas Vitalijus Gailius nėra atsakęs nė į vieną mano klausimą, pateiktą dar 2015-aisiais metais. Todėl netikiu, kad teiksis duoti paaiškinimų ir šiais, 2017-aisiais, metais.

Antikorupcijos komisijos pirmininko laiškas

Tad atviras laiškas – neišvengiamas. Juolab kad reikalas – rimtas. Itin svarbiai komisijai vadovaujančio, principingumą, sąžiningumą televizijos ekranuose demonstrojančio parlamentaro V. Gailiaus elgesys, parodytas šių metų rugsėjo 6-ąją, mano supratimu, – nederamas. Jis nesustiprina pasitikėjimo nei minėta komisija, nei visu Seimu. Parlamentaro veiksmai mažų mažiausiai išduoda esant dvigubus standartus, kenkiančius tarptautiniam Lietuvos prestižui.

Kad būtų aiškiau, pirmiausia pacituosiu rugsėjo 6-ąją oficialioje Seimo internetinėje svetainėje išplatintą pareiškimą, po kuriuo puikuojasi Seimo Antikorupcijos vadovo parlamentaro V. Gailiaus pavardė. Oficialame tekste rašoma: „Antikorupcijos komisija, reaguodama į Tarptautinio tiriamosios žurnalistikos centro „Organized Crime and Corruption Reporting Project“ (OCCRP) ataskaitoje pateiktą informaciją apie galimą pinigų plovimą Azerbaidžanui pervedant pinigus aukšto rango Europos pareigūnams, kreipėsi į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą (FNTT). Ji prašo informuoti komisiją apie FNTT atliekamus prevencinius veiksmus pagal Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymu tarnybai nustatytą kompetenciją dėl informacijoje nurodytų asmenų galimų sąsajų su Lietuva“.

Seimo narys V.Gailius tarsi teisingai elgiasi. Budrumas – būtinas. Tačiau žvelkime atidžiau.

Keista draugystė

Ar V. Gailius turėjo moralinę teisę pasirašyti po minėtu prašymu? Ne. Vardan teisybės jis privalėjo nusišalinti, nes Armėnijos – Azerbaidžano tarpusavio santykių klausimu yra akivaizdžiai tendencingas.

Ši nuotrauka paskelbta Armėnijos ambasadoriaus Lietuvoje Tigrano Mkrtčano socialinių tinklų paskyroje – Twitter. Joje užfiksuotas ambasadoriaus  T.Mkrtčano ir Seimo nario V.Gailiaus susitikimas. Užrašas byloja, kad parlamentarui V.Gailiui reiškiama pagarba, juo žavimasi, jis vadinamas dideliu Armėnijos draugu.

Tie Lietuvos piliečiai, kurie myli Armėniją ir įtariai žiūri į Azerbaidžaną, nieko blogo nedaro. Lietuvos įstatymai nedraudžia manyti, jog Armėnija – artimesnė Lietuvai nei Azerbaidžanas. Tačiau pavojus kyla, kai Lietuvos atstovai, ypač oficalūs asmenys, pradeda, tegul ir netiesiogiai, ginčyti tiek NATO, tiek Europos Sąjungos, tiek konkrečiai Lietuvos pripažįstamą Azerbaidžano teisę į Kalnų Karabachą. Štai tada ryškėja grubios dviprasmybės: jei gerbiame Ukrainos, Gruzijos, Moldovos teritorinį vientisumą, privalome remti ir Azerbaidžano teisę susigrąžinti Kalnų Karabachą.

V. Gailius – būtent iš tų, kurie netiesiogiai kvestionuoja oficialią Lietuvos poziciją dėl Kalnų Karabacho. Praėjusiame Seime jis priklausė liberalės Dalios Kuodytės vadovautai Draugystės su Kalnų Karabachu (ne su Armėnija, bet būtent su Kalnų Karabachą okupavusia ir dabar ten šeimininkaujančia valdžia) grupei. Tad nėra sunku suvokti, kurioje jis barikadų pusėje (2015-ųjų pradžioje buvau nusiuntęs prašymą paaiškinti, kodėl sutiko dalyvauti minėtos grupės veikloje, bet jokio atsakymo nesulaukiau).

Štai dėl tokių keistų „draugysčių“ Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas bent jau „dėl akių“ privalėjo atiduot laišką pasirašyti kam nors kitam iš savo vadovaujamos komisijos. Pavyzdžiui, pavaduotojui. Oficialiai, viešai pripažinęs savo proarmėniškas nuostatas jis šiandien atrodytų žymiai solidžiau.

Keistas skubėjimas

Tačiau pastangos viešai bičiuliautis su Kalnų Karabachą okupavusiomis jėgomis ir tuo pačiu netiesoginis oficialios Lietuvos pozicijos kvestionavimas, – ne vienintelis keistas V. Gailiaus žingsnis.

Į akis krenta dar ir V. Gailiaus skubėjimas. Vos tik rugsėjo pradžioje portalas 15min.lt paskelbė straipsnį sensacingu pavadinimu „Tyrimas drebina Europą: kaip korumpuotas režimas papirkinėjo įtakingus politikus“, o jau po kelių dienų publikuojamas FNTT vadovybei adresuotas Antikorupcijos komisijos prašymas išsiaiškinti, ar, vaizdžiai tariant, Azerbaidžanas nepapirkinėjo Lietuvos politikų.

Nesiruošiu nei remti, nei neigti minėtame portalo 15min.lt straipsnyje paskelbtų žinių. Korumpuotų, nesąžiningų, savanaudžių politikų Europoje tikrai esama. Europa – ne šventa karvė.

Ir vis tik kodėl Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas nepaprašė savo pavaduotojų atidžiau pažvelgti į minėtą žurnalistinį tyrimą? Juk per parą vargu ar galima ištirti visus niuansus. Sakykim, ar tarp žurnalistinio tyrimo iniciatorių nėra įtakingos Vakaruose armėnų diasporos ir oficialiojo Jerevano šalininkų, armėnų kilmės žurnalistų?

Keistas tylėjimas

Tačiau įdomiausia, kodėl ponas V.Gailius tylėjo, kai maždaug prieš pusmetį buvo pranešta apie Armėnijos pastangas papirkinėti europarlamentarus, kad šie specialiai, tendencingai, kryptingai juodintų Azerbaidžano vadovybę?

European Strategic Intelligence and Security Center (Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centras)

Seimo Antikorupcijos komisijai viešai primenu, ką šių metų pavasarį ir vasarą skelbė Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centras (European Strategic Intelligence and Security Center). Ši žvalgybinė organizacija įsikūrusi 2002-aisiais metais Briuselyje.

Vienas iš European Strategic Intelligence and Security Center vadovų yra 59-erių metų amžiaus Klodas Monikė. Jis – buvęs prancūzų žvalgybos darbuotojas (Prancūzijos užsienio žvalgybos generalinė direkcija). Darbo specifika – žvalgybos analitikas. Žurnalistinė veikla buvo jo priedanga. K. Monikės specializacija – terorizmas, šnipinėjimas, organizuotas nusikalstamumas, tarptautiniai konfliktai. Jis yra parašęs knygų apie teroro aktus, surengtus rugsėjo 11-ąją Niujorke. K. Monikės knygos sulaukė didelio populiarumo. 

Antrasis asmuo organizacijoje – daugiau nei 20 metų tiriamąja žurnalistika besidomintis Ženovefa Etjenas. Trečiasis – 57 metų amžiaus sociologas, žinomas Artimųjų Rytų specialistas Viljamas Rasimora.

Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centro ESISC domėjimosi laukas – Vakarų civilizacijai kylantys pavojai.

Žvalgybinės organizacijos ESISC pastebėjimai

Tad ką ši organizacija pateikė savo oficialiame tinklapyje www.esisc.org? Ji įvardino angažuotą, tendencingą, armėnų diasporos lobistų remiamą europarlamentarų grupę, kurios siekis – daryti ženklią įtaką Europos šalių vyriausybėms bendraujant su Centrinės ir Rytų Europos valstybėmis. Angažuotų Europos parlamentarų dėmesio centre – ir Azerbaidžanas. Prieš Azerbaidžaną ši grupė, pasak ESISC analitikų, parengusi gausų arsenalą priemonių, kurių pagalba daromas milžiniškas, bet slaptas spaudimas tarptautinei opinijai. 

Klodas Monike, ESISC centro vadovas

Bet įdomiausia, kad, kaip teigia ESISC ataskaitą parengę autoriai, įtakinga, gausi antiazerbaidžanietiška ir tuo pačiu proarmėniška lobistinė europarlamentarų grupė susiformavo būtent 2012-ieji metais, kai į svarbų postą Europos struktūrose buvo paskirtas „žinomas asmuo“.

ESISC analitikų teigimu, tai latvis Nilas Muižniekas, daugiau nei penkerius metus dirbęs Žmogaus teisių komisaru Europos Taryboje. Žodžiu, ESISC ataskaita, įvardinanti slaptuosius Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO), Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos politikų ryšius su užsienio armėnų diaspora, Armėnijos valdininkais bei Džordžo Sorošo fondu siekiant įteisinti Kalnų Karabachą kaip armėnų teritoriją, – ne mažiau sensacinga.

Beje, antrojoje ataskaitos dalyje ypatingas dėmesys skiriamas būtent N. Muižniekui. 2012-aisiais išrinktas į ET PA jis tapo pagrindine, pasak ESISC, slaptojo tinklo, vienijančio Europos diplomatus, oficialius Armėnijos pareigūnus, Armėnijos lobistus, nevyriausybines organizacijas ir Džordžo Sorošo fondus, atstovas. 

Turėdamas įtakingas oficialias pareigas Europos struktūrose šis latvis vaidino, kalbant ESISC analitikų žodžiais, svarbų vaidmenį primetant Europai oficialiojo Jerevano interesus dėl Kalnų Karabacho. Jis taip pat stengėsi į savo proarmėnišką veiklą pritraukti naujų įtakingų Europos politikų. Įsidėmėtina, kad ypač buvo „medžiojami“ Šiaurės šalių ir Baltijos valstybių (atkreipkime dėmesį į šiuos žodžius – autoriaus pastaba), Nyderlandų ir Vokietijos politikai.

ESISC ataskaitoje pateikta lentelė, kurioje parodyta, kaip per pastaruosius penkerius metus, kai N. Muižniekas tapo Europos Tarybos Žmogaus teisių komisaru, Europoje stiprėjo antiazerbaidžanietiškos nuotaikos.

Būtent jo vadovavimo laikais greta oficialių plenarinių ET PA posėdžių buvo rengiami ir neoficialūs pasitarimai, naudingi Armėnijai ir nenaudingi Kalnų Karabachą (azerbaidžanietiškai – Juodasis Sodas) dėl armėnų – rusų ginkluotų formuočių agresijos netekusiam Azerbaidžanui.

N. Muižnieko grupei buvo nė motais, kad jų veikla akivaizdžiai neigia tarptautinę teisę ir nusistovėjusius europietiškus teritorinio vientisumo principus. N. Muižniekas elgėsi taip, tarsi nežinotų ESBO saugumo Tarybos rezoliucijų (822, 853, 874, 884), smerkiančių Armėnijos veiksmus okupavus azerbaidžanietišką Kalnų Karabachą ir iš ten išvijus visus azerbaidžaniečius.

Atsakaitoje greta N. Muižnieko minimos dar kelios Armėnijos poziciją dirbtinai stumiančių Europos politikų pavardės: Piteris Omcigtas, Kristofas Štraseris, Frankas Švabe ir Tini Koksa. Jie priskiriami N. Muižnieko grupei, nuolat kritikuojančiai Azerbaidžaną, o Armėniją traktuojančiai kaip beveik pavyzdinę valstybę regione.

Beje, jau egzistuoja nauja intriga. N.Muižnieko mandatas ilgai netruks. Kas jį pakeis?

Nedovanotinas aplaidumas

Žodžiu, šių metų viduryje pasirodžiusią esisc.org dviejų dalių ataskaitą V. Gailius „pražiopsojo“. Mano supratimu, tai – nedovanotinas aplaidumas. Nes Europos Sąjunga nenusipelnė būti agresyviosios Armėnijos (tuo pačiu – ir Rusijos, nes Armėnijoje ilgam dislokuota Rusijos Federacijos karinė bazė) interesų įkaite.

Tad klausimas, kodėl Seimo Antikorupcijos komisijos vadovas Lietuvoje ieško ne Armėnijos, o tik Azerbaidžano papirktų politikų, – atviras. Šių eilučių autoriui, besidominčiam Azerbaidžano, Armėnijos, Gruzijos ir Turkijos istorija, atrodo, kad Lietuvoje armėnų pozicijos – labai stiprios. Įtartinai stiprios.

Įtartinai stipri Armėnijos įtaka

Tereikia suskaičiuoti, kiek Klaipėdoje, Kaune ir Šiauliuose pastatyta armėniškų kryžių – Chačkarų. O štai azerbaidžaniečiams Lietuvoje pastatyti paminklo, pagerbiančio Hodžaly aukas, neleista. Atsitiktinumas?

Lietuvos Seime buvo įkurta draugystės su nuo Azerbaidžano atplėštu Kalnų Karabachu grupė. Bet ar Jūs girdėjote, kad Seimo Nacionalinio saugumo komitetas, Lietuvos užsienio reikalų ministerija ir Valstybės saugumo departamentas bent jau viešai perspėtų, girdi, tokios lietuviškos „draugystės“ panašios į draugystes su Moldovą, Gruziją ir Ukrainą terorizuojančiais separatistais?

Slaptai.lt nuotraukoje iš kairės į dešinę – Muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis ir LGGRTC vadovė Birutė Burauskaitė. Pirmas iš dešinės – Armėnijos ambasadorius Tigranas Mkrtčanas.

Lietuvoje kiekvienais metais minimos tiek Armėnijai, tiek Azerbaidžanui skaudžios datos. Bet Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorė Birutė Burauskaitė bei Genocido aukų muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis aplanko tik armėniškus renginius.

Lietuvoje šiais metais svečiavosi armėnų delegacija, prisistačiusi niekur pasaulyje nepripažintos Kalnų Karabacho respublikos atstovais. Armėnų delegaciją lydėjo mažų mažiausiai vienas Seimo narys – Povilas Urbšys. Delegaciją taip pat priėmė Varėnos rajono meras Algis Kašėta.

Bet ar Lietuvos užsienio reikalų ministerija viešai pasmerkė mūsų oficialių politikų glebesčiavimąsį su pasaulyje nepripažįnta valstybe?  

Keistai elgiasi ir lietuviškieji leidiniai. Štai šių metų vasarą buvo užfiksuoti rimti Azerbaidžano ir Armėnijos susišaudymai. Apie tai, kad po Armėnijos atakų žuvo civilių azerbaidžaniečių, įskaitant ir dviejų metukų vaiką, ir jo močiutę (pavardės žinomos), lietuviškoje žiniasklaidoje pranešimų neaptikau.

O kad po Azerbaidžano kontratakos pasienyje žuvo keli armėnų kariai, – raportavo daug lietuviškų leidinių.

Štai 15min.lt nepraleidžia progos skelbti Azerbaidžanui nepalankių straipsnių. O rašinių, kurių autoriai pasakoja apie Armėnijoje egzistuojančią netvarką, apie korumpuotą Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano ir jo aplinkos režimą, – nespausdina. Net nepaaiškina, kodėl. Gal mano, jog Seržas Sargsianas – tyras kaip krištolas?

Kas iš Lietuvos leidinių išdrįs bent retsykiais išspausdinti azerbaidžanietiškus argumentus? Pavyzdžiui, ką apie minėtą antiazerbaidžanietišką tyrimą mano Elmira Tariverdijeva, Trend naujienų rusiškosios tarnybos vadovė.

Azerbaidžanietiški argumentai

Jūsų dėmesiui – keletas ištraukų: „(…) Beje, rezoliucijoje minimas tik vienos šalies adresas – Azerbaidžanas, o tai aiškiai įrodo antiazerbaidžanietišką rezoliucijos požiūrį, nes kryptis pasirinkta tikslingai (…).

Ir visa tai sukasi aplink žurnalistų, kurių dalis yra armėnų kilmės, tyrimą. Ar sutapimas nestebina? Tiesa, nė vienas žurnalistas nesusimąstė apie keistą tariamą Baku interesų lobizmą EP – vien 2009 metais buvo priimtos 9 kritinės rezoliucijos Azerbaidžano atžvilgiu. Nejaugi Azerbaidžanas kam nors mokėjo už tai, kad jį kritikuotų? Bet tokios smulkmenos žurnalistų ir europarlamentarų, matyt, visai nejaudina (…).

Pažymėtina, kad vadinamieji žurnalistų prasimanytos schemos „demaskavimai“ buvo paskelbti rugsėjo penktąją, o pataisa Azerbaidžano atžvilgiu, pridėta prie EP rezoliucijos, buvo parengta jau septintąją. Tarsi jos autoriai būtų laukę signalo su jau paruoštu dokumento pavyzdžiu rankose. Tai puikiai iliustruoja sinchroniškus veiksmus prieš Baku, dėl kurių nurodymai ateina iš vieno centro. Tikslas irgi akivaizdus – sunaikinti besiplėtojančius Baku ir ES santykius prieš viršūnių susitikimą Briuselyje Rytų partnerystės klausimais ir sutrukdyti aukšto lygio Azerbaidžano delegacijai dalyvauti tame viršūnių susitikime.

Ar reikia įrodymų? Užtenka pažvelgti į pataisos prieš Azerbaidžaną autorių – tai EP deputatas Petras Auštrevičius, nelemtai Baku išgarsėjusio Renato Juškos vadovas ir artimiausias draugas (R. Juška yra P. Auštrevičiaus patarėjas Europos Parlamente – autor. past.).

R.Juška išgarsėjo po skandalo 2013 metais, po kurio Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė išleido įsaką atšaukti jį iš Azerbaidžano ambasadoriaus pareigų, o ambasadorių Artūrą Žurauską – iš Vengrijos.

Tada jie abu privačiame pokalbyje, kurio įrašas pakliuvo į viešumą, pasisakė už paramą armėnams Kalnų Karabacho konflikte dėl to, kad šie priklauso katalikams, už būtinybę Kalnų Karabachą vadinti „Arcachu“ ir už pritarimą tiems, kas padeda armėnams.

Mums atrodo, viskas aišku. Beje, tas faktas, kad praėjus dviem dienom po plenarinio posėdžio Europos parlamento deputatų, kurie dėl intensyvaus Azerbaidžano diplomatinės tarnybos aiškinamojo darbo suprato realią situaciją, padaugėjo nuo 0 iki 290, o tai rodo nepaneigiamą faktą, jog Baku kaltinamas neteisingai. Galų gale, už antiazerbaidžanišką pataisą balsavo iš viso tik 50 žmonių daugiau, nei prieš“.

Tad tyrimas, kiek Europoje esama tendencingai į Armėnijos –Azerbaidžano konfliktą žvelgiančių politikų, – reikalingas. Bet jis neturėtų būti vienpusis. Ar ne taip, pone V. Gailiau?

2017.09.21; 05:00

Dienos šviesą išvydo Gintaro Visocko knyga „Juodojo sodo tragedija“.

Tai – antroji Mokslotyros instituto išleista knyga apie Azerbaidžaną. Pirmą, „Tautų kraustymai Kaukaze XX a.“, parašė istorikas Algimantas Liekis. Šį kartą į Azerbaidžano praeitį ir dabartį pažvelgta lietuvio žurnalisto akimis.

Juoduoju sodu azerbaidžaniečiai nuo seno vadino Kalnų Karabacho kraštą, tuo sakydami, kai tai – brandus, derlingas, gyvybingas sodas. Jau visą ketvirtį amžiaus šis kraštas yra kruvina Azerbaidžano žaizda.

Autorius klausia: kodėl Lietuva ne visuomet prisimena, jog Kalnų Karabachas ir septyni greta esantys Azerbaidžano rajonai atplėšti jėga, dalyvaujant ne tik Armėnijos, bet ir Rusijos karinėms pajėgoms, paminant visas tarptautines normas bei taisykles? Gimtųjų namų neteko vienas milijonas taikių azerbaidžaniečių!

O juk iš azerbaidžaniečių atimti Kalnų Karabachą yra tas pats, kaip iš Lietuvos atimti Vilniaus kraštą, iš Latvijos – Latgalos žemes, iš Estijos – Narvą.

Apie Ugnies šalį – be išankstinio nusiteikimo

Autorius atsako į numatomą skaitytojų klausimą, kodėl jis domisi Azerbaidžano istorija ir nūdienos gyvenimu. Tam G.Visocką paskatino lietuvių rašytojo Vinco Mickevičiaus-Krėvės, kadaise gyvenusio legendomis apipintame senajame Baku mieste, raštai. Mūsų literatūros klasikas apie lietuviams beveik nežinomos Ugnies šalies už Kaukazo kalnų garbingą praeitį rašė pakiliai ir vaizdingai. Rašytojas žavėjosi šiuo daug iškentėjusiu kraštu ir jo ištvermingais žmonėmis.

Žurnalisto Gintaro Visocko knyga "Juodojo sodo tragedija".
Žurnalisto Gintaro Visocko knyga „Juodojo sodo tragedija”.

V.Krėvė papasakojo ir apie tai, kaip bolševikai su savo bendrais 1920 metų pradžioje pasmaugė ką tik susikūrusią nepriklausomą Azerbaidžano respubliką – vienintelę pasaulietinę valstybę musulmoniškuose Rytuose, ir perspėjo, jog Maskva nepraleis progos pavergti ir Lietuvą.

Azerbaidžanas, – rašo Gintaras Visockas savo knygoje „Juodojo sodo tragedija“, – tolima musulmoniška šalis, bet jos istorija, įskaitant ir pergales, ir praradimus, labai panaši į mūsiškę, lietuviškąją. Lietuva turinti ko pasimokyti iš Azerbaidžano. Azerbaidžanas vertas to, kad mes, lietuviai, jį geriau pažintume, su juo susidraugautume.  

Deja, iš SSRS vergijos išsilaisvinusioje Lietuvoje ėmė šaknytis mitai, esą Azerbaidžano valstybė skriaudžia savo kaimynus, tautines mažumas ir, be naftos verslovių, neturi nieko įdomaus.

Po to, kai Armėnija su Rusijos pagalba nuo Azerbaidžano ginklu atplėšė Kalnų Karabachą ir kitas žemes, Lietuvoje, pasak autoriaus, nesusivokiama ar nenorima suvokti, kas agresorius, o kas – auka. 

Autoriaus akimis, Vakaruose, taip pat ir Lietuvoje, vis nutylima apie Azerbaidžaną net ir tada, kai jis vertas akivaizdaus pagyrimo, užtarimo ar pagarbos. Dažniau ieškoma priekabių. O štai dėl Armėnijos viskas priešingai.

Žurnalistas daug kartų lankėsi Azerbaidžane ir teigia, jog ši šalis ne tokia, kokią paprastai įsivaizduojame. Azerbaidžanas daug modernesnis, civilizuotesnis, demokratiškesnis, tvarkingesnis, draugiškesnis, taikingesnis, nei Vakarai linkę manyti.

Autorius pasakoja apie savo keliones į Azerbaidžaną, kur dalyvavo tarptautiniame humanitariniame forume, lankėsi pabėgėlių iš Armėnijos ir armėnų okupuotų Azerbaidžano žemių stovyklose, kalbėjosi su kolegomis, politikais ir paprastais žmonėmis. Žurnalisto pašnekovai stebėjosi, kodėl Europoje esam tiek daug žmonių, palaikančių ne auką, o agresorių.

Iš tikrųjų, sutinka autorius, Lietuvoje nemažai kalbama ir rašoma apie čečėnų, gruzinų, moldavų, ukrainiečių nuostolius priešinantis Rusijos agresijai, o apie Azerbaidžano netektis dėl Rusijos palaikomos Armėnijos agresijos žinoma mažai. 

Azerbaidžano vadovybė siekia draugauti tiek su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, tiek su Europos Sąjunga. Todėl prarasti galimybę bendradarbiauti su šia musulmoniška valstybe vien dėl to, kad tai nepatinka Armėnijai, būtų, autoriaus nuomone, šiurkšti ir strategijos, ir taktikos klaida.

Apie tikrąsias nesantaikos su armėnais priežastis Azerbaidžane pastaruoju metu leidžiama daug mokslinio pobūdžio knygų anglų, prancūzų, rusų, net armėnų ir lietuvių kalbomis. Tačiau tie veikalai neprieinami plačiajai auditorijai. Norint į juos įsigilinti, reikia skirti tam laiko ir pastangų, todėl naivu tikėtis, jog Lietuvos skaitytojai pulte puls narplioti painių turkų ir azerbaidžaniečių nesutarimų su armėnais istorijos mazgų. Autoriaus nuomone, Azerbaidžanas turėtų šaliai skaudama tema leisti ir kitokias knygas – parašytas paprastai ir suprantamai. Kadangi tokių apibendrinimų stinga ir lietuviškosios žiniasklaidos erdvėje,  autorius sako ryžęsis kažkiek užtaisyti šią spragą.

Jeigu jau genocidas – tai kodėl tik armėnų?

Savo knygoje Gintaras Visockas primena, kokį pageidavimą išgirdo amerikiečių mokslininkas, Kaukazo tautų istorijos tyrėjas Robertas Hjusonas (Hewson), viešėdamas Jerevane: jums, vakariečiams, nėra reikalo patiems tyrinėti – tiesiog išverskite į kitas kalbas Armėnijos mokslų akademijos darbus.

Slaptai.lt redaktorius Gintaras Visockas.
Slaptai.lt redaktorius Gintaras Visockas.

Armėnai turbūt labai nesupyko, kai Lietuvoje 2014 metais išėjo dabar nedaug kam žinomo austrų rašytojo Franco Verfelio (Franz Werfel, 1890-1945) romano „Keturiasdešimt Musa Daga dienų“ vertimas. Prieš 80 metų šią knygą parašęs autorius pačioje Austrijoje nepamirštas – 1990 metais ten išleistas jam skirtas pašto ženklas. O 1995-aisiais austrų rašytojo portretas pasirodė ir ant pašto ženklo Armėnijoje – čia jį pagerbė už tai, kad savo romane Osmanų imperijos pavaldinius armėnus vaizduoja kovotojais prieš turkų priespaudą ir terorą. Armėnus gaudo ir tremia, o čia keli tūkstančiai žmonių 40 dienų neva didvyriškai ginasi nuo vyriausybinės kariuomenės ant Mozės kalno, Viduržemio jūros pakrantėje, kol pagaliau juos išsigelbsti prancūzų atsiųstais karo laivais.

Tuo tarpu kito austro – autoritetingo istoriko ir rašytojo Ericho Faiglo (Erich Feigl, 1931-2007) – lietuviškai išleistų knygų neturime. Gali būti, jau patys pavadinimai (rusiškai išėjo „Армянская мифомания“, „Миф террора. Армянский экстремизм: его причины и исторический контекст“ ir kt.) atgraso leidėjus: nediplomatiška armėnus taip vadinti…

Tuo tarpu E.Faiglas tvirtina, jog Verfelis savo romaną sukūrė pasikliaudamas vienašališkais armėnų liudijimas ir jų pakištomis klastotėmis. E.Faiglo surinktais įrodymais, didvyriškoji Musa Dago gynyba buvo vienas iš daugelio armėnų sukilimų, parengtų padedant su Osmanų imperija kariaujančioms Santarvės šalims – Didžiajai Britanijai, Prancūzijai ir Rusijai.

Maža to! E.Faiglas tvirtina (ir anaiptol ne jis vienas), kad 1915-1916 metais ir vėliau Osmanų imperijos rytinėse provincijose (Rytų Anatolijoje) nepalyginti daugiau nei armėnų žuvo turkų ir kurdų – nuo vietinių armėnų sukilėlių ir Rusijos kariuomenės priešakyje į šias provincijas įsiveržusių vadinamųjų armėnų savanorių būrių.

Armėnų tautoje balandžio 24-oji – Didžiosios piktadarystės aukų atminimo diena; dar dviejose dešimtyse pasaulio valstybių, taip pat ir Lietuvoje, toji piktadarystė minima kaip armėnų genocidas. Jo 100-mečio išvakarėse Lietuvos Seimui pateiktame Parlamentinių ryšių su Armėnijos Respublika grupės pirmininkės Dangutės Mikutienės pranešime pasakyta, kad 1915-1916 metais buvo sunaikinta apie 1,5 milijono armėnų. Apie mažiausiai 2 milijonus žuvusių musulmonų – nė žodelio.

Jeigu jau genocidas – tai kodėl tik armėnų?

Amerikiečių mokslininkas Džastinas Makartis (Justin McCarthy) taip aiškina: Vaizduoti Pirmojo pasaulinio karo įvykius kaip armėnų genocidą paprastai pavyksta dėl nedidelės gudrybės: niekur neminėti musulmonų žudynių, kalbėti vien tik apie armėnų žudymą. Anot šio mokslininko (vėlgi – ne jo vieno), tiesa yra ta, kad Osmanų imperijos rytiniuose rajonuose žuvo ir krikščionys, ir musulmonai. Jie patyrė didžiausias baisybes, ir todėl absurdiška skaičiuoti, kieno kančios buvo didesnės.

Kieno patariamas Lietuvos Respublikos Seimas pripažino armėnų genocidą (2005), sunku pasakyti. Pasak Gintaro Visocko, nė vienas Lietuvos istorikas nebuvo šios temos studijavęs nei turkų, nei azerbaidžaniečių archyvuose. Bet žinome Vakarų valstybes tuoj po karo itin garsinus turkų žvėriškumą – kad pateisintų savo kėslus užgrobti Osmanų imperijos žemes (jas santarvininkai iš anksto buvo pasidaliję tarpusavyje, skyrę dalį ir armėnams). O to tik ir reikėjo armėnams. Jų išeivijoje veikiančios lobistinės organizacijos nuo seniausiai atakavo ir mūsų dienomis atakuoja dar nepriveiktų valstybių parlamentus, vyriausybes, rimtąją žiniasklaidą: pripažinkite armėnų genocidą!

Knygos "Juodojo Sodo tragedija" viršelis.
Knygos „Juodojo Sodo tragedija” viršelis.

Sovietų Sąjunga daugelį metų apie tai tylėjo, bet 1965 metais vis dėlto leido Jerevane (tik Armėnijos SSR ir daugiau niekur) viešai paminėti „Didžiosios piktadarystės“ 50-ąsias metines.

Ir ne todėl, kad Kremlius pats praregėjo ar išgirdo armėnų prašymus, o tam, kad įgeltų Turkijai, kuri maždaug tuo metu įstojo į NATO, taigi nusisuko nuo Maskvos. Gryna politika, ne daugiau.

Armėnijos vadovas piktinosi Turkijos valdžia, kodėl ši nepripažįstanti 1915 metais prieš armėnų tautą įvykdyto genocido, – primena Gintaras Visockas tai, kur labiausiai lenkė pasisakydamas per Rusijos televiziją Armėnijos vadovas prezidentas Seržas Sargsianas tuoj po „Didžiosios piktadarystės“ 100-ųjų metinių sukakties. Priekaištavo dėl to ir visai pasaulio bendruomenei. Ir – maža gudrybė – nė žodelio neištarė apie armėnų kovotojų nusikaltimus.

Du pastaruosius dešimtmečius armėnų propaganda itin triukšmingai trimituoja apie armėnų 1915 metais patirtas nelaimes ir reikalauja pripažinti jas genocidu. Bet visa tai – vėlgi tik politika, visa tai daroma tos pačios pasaulio visuomenės akims apdumti – na, užgrobėme Azerbaidžano žemes, bet kaip žiauriai armėnus yra nuskriaudę musulmonai ir to vis nepripažįsta!

Mes priversime juos šaudyti į mus!

Vakaruose, ir toje pačioje Lietuvoje, nešališkai papasakoti kokį nors Azerbaidžano ir Armėnijos santykių epizodą reiškia ne šiaip imti ir papasakoti. Pirmiausia tenka išsklaidyti armėnų užleistą tokią tirštą miglą, kad teisybės spindulys negali pramušti šios miglos, kaip rašė generolas Vladimiras Majevskis, nuo 1895 metų tarnavęs Rusijos generaliniu konsulu Osmanų imperijos rytinėse provincijose ir buvęs ten Didžiojo karo metais.

Išpūsti kas naudinga arba nutylėti nepageidaujama – dar ne viskas musulmonų padarytų armėnams skriaudų propagandoje. Štai ką galime sužinoti iš „Juodojo sodo tragedijoje“ pristatyto britų žurnalisto Skotlendo Lidelo (Robert Scotland Liddell), dirbusio karo korespondentu Kaukaze 1919 metais.

Britų žurnalistas korespondencijoje „Karas su musulmonais. Armėnai vėl puola“ (1919, sausio 30, Tbilisis) rašo, kad tuoj po praėjusį rudenį pasirašytų paliaubų armėnai, pamatę azerbaidžaniečių pajėgas atsitraukiant, išdavikiškai užpuolė musulmonus Zangezūre ir nusiaubė apie 40 kaimų.

Armėnija nelaiminga dėl to, rašo žurnalistas, jog ten stipriausia yra „Dašnakcutiuno“ partija. Tai teroristinė revoliucinė organizacija, kuri daugelį metų sąmoningai kurstė armėnus puldinėti musulmonus. Kai pastarieji duodavo užtarnautą atkirtį, dašnakai imdavo apie tai garsiai šaukti, kad pasaulio akyse sukeltų simpatijas vargšams armėnams.

Sumaniai ir sistemingai varydami propagandą, rašo toliau Lidelas, jie įgyja daug nepelnytų simpatijų. Pasak žurnalisto pašnekovo anglų karininko, armėnų propaganda „engimu“ vadina tai, kas iš tikrųjų yra visiškai užtarnautas atpildas.

Apie tokias provokacijas, kaip rašo Gintaras Visockas, azerbaidžaniečių publicistas Omaras Faikas Nemanzadė tautiečius įspėjo dar 1906 metais. Armėnai pasirengę bet kokiai niekšybei, kad išvarytų azerbaidžaniečius iš Irevanės (Jerevano), Karabacho, Karso (miesto Rytų Anatolijoje): Jie sukels prieš save musulmonus, išprovokavę jų užpuolimą, per kurį sąmoningai patirs didelių nuostolių, o paskui ims raudoti visoje Europoje apie savo begalines kančias.

Sumgaito apybraiža

Šitai dera prisiminti ne vien todėl, kad armėnai iki šiol, prikišamai rodydami šviesiąją savo sukurto mėnulio pusę, slepia kruvinąją. Greitai sueis trys dešimtys metų, o vis tik iki galo nežinome, kas atsitiko tuometinės Azerbaidžano SSR mieste Sumgaite. Apie tai Gintaras Visockas kalba apybraižoje „Sumgaito detektyvas“. Čia pažvelkime į tuos įvykius per aptariamo armėnų propagandos reikalo prizmę.

Sumgaito pogromai (1988, vasario 27-29) dabar jeigu prisimenami, tai trimis žodžiais: azerbaidžaniečiai pjovė armėnus. Esą tarp miestą su didžiausiais vargais pasiekusių iš Armėnijos išvarytų azerbaidžaniečių ėmė sklisti nežinia kieno platinami raginimai atkeršyti armėnams už išvarymą ir tautiečių mirtis; tris dienas mieste chuliganai medžiojo armėnus, padeginėjo ir niokojo jų būstus.

Nemažai autorių, tarp jų ir armėnų, dėl kraujo praliejimo kaltino SSRS pareigūnus, nedavusius įsakymo Sumgaite sutelktiems sovietiniams kariniams daliniams, vidaus kariuomenei ir milicijos pajėgoms malšinti riaušių ir leidusius jų valdomoje žiniasklaidoje skelbti abiejų pusių provokacinius pareiškimus.

Atrodytų, Armėnija čia niekuo nedėta: įnirtusių pabėgėlių kerštas, komunistų valdžios arba neryžtingumas, arba konflikto skatinimas. Tuo tarpu buvęs SSSR valstybės saugumo komiteto (KGB) pirmininkas Vladimiras Kriučkovas vėliau pripažino, jog į Sumgaitą pogromų kurstytojus atsiuntę draugai iš Armėnijos. Nedidelio miesto, galima sakyti Baku priemiesčio, gatvėse į akis krito nauji žmonės: vieni su TV kameromis, kiti – gana niaurios išvaizdos.

Dabar žinome: žmogus, kurstęs minią atkeršyti armėnams už azerbaidžaniečių išvarymą iš Armėnijos, kartu su visais šaukęs „Karabachas mūsų!“, o po to paraginęs „Aš turiu sąrašus, paskui mane!“, tik dėjosi pabėgėliu. Iš tikrųjų tai buvo tris kartus teistas armėnas … Eduardas Grigorianas.

Sumgaito pogromų aplinkybes tyrę sovietiniai tardytojai E.Grigorianą apklausė kaip liudytoją, bet vėliau pabėgėlį atpažino nukentėjusieji ir jis tapo pagrindiniu įtariamuoju. Kaip išaiškinta, Edikas vadovavo pusšimčiui ar daugiau savo kriminalinės praeities nepamiršusių zekų, palaidūnų nepilnamečių ir kitokių riaušininkų, tarp kurių buvo ir du jo broliai; gaujos vadeiva turėjo kažin kokį nežinomų asmenų jam duotą armėnų sąrašą – spėjama, nemokėjusių duoklės armėnų separatistinėms organizacijoms. E.Grigorianą apkaltino 6 žmonių nužudymu (oficialiais duomenimis iš viso buvo  nužudyti 26 armėnai ir 6 azerbaidžaniečiai), moterų žaginimu, piliečių turto plėšimu ir naikinimu. Nukentėjusieji – armėnų tautybės. Už visa tai teismas nuteisė jį viso labo 12 metų nelaisvės. 1991-aisiais Armėnija kalinį E.Grigorianą perdavė Rusijai, kur jis netrukus buvo paleistas. Vėliau Azerbaidžanas prašė jį išduoti, bet veltui.

Pasak Kriučkovo, draugams svarbiausia buvo kuo skubiau išvežti iš Azerbaidžano ir per TV kanalus paskleisti Sumgaite nufilmuotus riaušių vaizdus. Netrukus pasaulis pamatė: įsiutę azerbaidžaniečiai muša armėnus. Kriučkovas kanceliariniu stiliumi, bet visiems suprantamai pasakė, ko siekta: sukurti laukinių azerbaidžaniečių įvaizdį ir tuo padėti ideologinį pagrindą savo grobuoniškai politikai Azerbaidžano atžvilgiu.

Armėnams Sumgaito pogromas turėjo priminti Osmanų imperijos represijas prieš tautiečius Pirmojo pasaulinio karo metais ir nuteikti minčiai, kad kelio atgal nėra: Baku jiems neleis gyventi ir Maskva neužtars – mušk azerbaidžaniečius.

Kai Kalnų Karabache tik žiebėsi nesantaikos ugnis, armėnų išeivių Vakaruose šūkaliojimas, kad Jerevano gatves užplūdo milijonas demonstrantų, tebuvo nekaltas melas. Šit ką tomis dienomis ištarė vienas iš armėnų nacionalistų veikėjų, Ašotas Manučarovas: Mes priversime juos šaudyti į mus!

„Juodosios knygos“ laukta 80 metų

Savo knygos „Juodojo sodo tragedija“ 3-iojoje dalyje „Azerbaidžano golgota“ Gintaras Visockas supažindina su 2002 metais išleistu Azerbaidžano nacionalinės mokslų akademijos Žmogaus teisių instituto veikalu „Преступления армянских террористических и бандитских формирований против человечества XIX-XXI вв.“ (Armėnijos teroristų ir banditų grupių nusikaltimai žmonijai XIX-XXI amžiuose). „Trumpąja chronologine enciklopedija“ pavadintą knygą sudaro 400 puslapių. Knygos  sudarytojai pratarmėje tikisi ją būsiant artima „Juodajai knygai“, kurios nesuspėjo išleisti 1918 m. gegužės 28 d. įkurtos Azerbaidžano Demokratinės Respublikos vyriausybė (1920 metų pavasarį Baku užėmus Rusijos bolševikų kariuomenei, Azerbaidžanas tapo sovietiniu).

Ši vyriausybė įsteigė Nepaprastąją tyrimo komisiją bolševikų nusikaltimams, įvykdytiems Pietų Kaukaze 1918 metų pirmoje pusėje, tirti. Tam paskatino Užsienio reikalų ministerijos pranešimas (1918, liepos 15), kad Europos spauda esanti visiškoje armėnų įtakoje ir skelbianti nebūtus dalykus. Štai jau keturi mėnesiai Azerbaidžano sritis siaubia gaujos, prisidengusios bolševikų ir kitais vardais, žvėriškai žudo taikius musulmonus, o Europą tepasiekia šias gaujas pasiuntusiųjų skleidžiamos visiškai priešingos žinios. Nepaprastajai tyrimo komisijai buvo pavesta tuoj pat, karštomis pėdomis, nustatyti nusikaltimų aplinkybes, jų vykdytojus, žalos dydį ir visa tai paskelbti spaudoje pagrindinėmis Europos tautų  kalbomis.

Iš Komisijos nustatytų nusikaltimų kai kuriuos pagarsino Azerbaidžano atstovai Paryžiaus taikos konferencijoje, jie buvo aprašyti Stambule prancūziškai išleistoje 72 puslapių brošiūrėlėje, kurios pavadinimas, pažodžiui išvertus, skambėtų taip: „Dokumentai apie armėnų žvėriškumus prieš musulmonus“. Iš viso Komisijos per trumpesnį nei pusantrų metų laikotarpį sudarytoje byloje buvo 3 500 puslapių (36 tomai). Ketinta baudžiamojon atsakomybėn patraukti apie 200 asmenų (jie buvo amnestuoti 1920 metų pradžioje, Europos valstybėms pripažinus Azerbaidžano Demokratinę Respubliką de facto).

Baku mieste, kur azerbaidžaniečių gyveno gerus du kartus daugiau nei armėnų, 1918-ųjų pavasarį valdžią užgrobė bolševikų taryba, kurioje daugumą sudarė armėnai ir kuriai vadovavo Stepanas Šaumianas (šio kraugerio vardu vadinasi apsišaukėlės Kalnų Karabacho respublikos sostinė). Vien per tris dienas (kovo 30 – balandžio 1) Baku ir aplinkiniuose rajonuose bolševikai nužudė daugiau kaip 12 tūkst. azerbaidžaniečių, tarp jų – nemažai Persijos pavaldinių.

Kaip rašė pats Šaumianas atsiskaitydamas Maskvai, „Dašnakcutiuno“ ginkluotų būrių (3-4 tūkst. kovotojų) dalyvavimas suteikė pilietiniam karui nacionalinių skerdynių pobūdį, bet išvengti to nebuvo galima. Mes sąmoningai tai darėme. Beje, ir Baku neapsieita be provokacijos: bolševikai sukurstė azerbaidžaniečių pasipiktinimą nuginklavę kelias dešimtis musulmonų kariškių, atvykusių į bendražygio laidotuves. 

Armėnų vadeivų vedami baudimo būriai, prisidengę sovietinės kariuomenės vardu, žvėriškai žudė musulmonus ir kitose Azerbaidžano vietovėse. Ypač nukentėjo Šemachos miestas, kur, anot Komisijos ataskaitos, jie nužudė beveik visus su musulmonų kariuomene nepasitraukusius vyrus, moteris ir vaikus. Šemachoje žuvo 8 tūkst. taikių gyventojų, sudeginta visa musulmoniškoji miesto dalis su trylika mečečių ir aštuonių amžių senumo didžiąja šventykla.

Baku gubernijoje azerbaidžaniečių naikinimas truko iki 1918 metų vidurio. Per tą laiką visame Azerbaidžane buvo nužudyta daugiau kaip 50 tūkst. taikių musulmonų. Ginkluoti armėnų būriai nusiaubė Irevanės guberniją. Iš 1916 metais ten gyvenusių 373,5 tūkst. azerbaidžaniečių 1920 metų lapkrityje Armėnijos SSR tekusioje teritorijoje jų buvo likę 12 tūkstančių, 130 kaimų buvo nušluota nuo žemės paviršiaus (iki 1918-ųjų pavasario – apie 200).

1998 metų pavasarį Azerbaidžano Respublikos prezidentas Geidaras Alijevas išleido įsaką, kovo 31-ąją skelbiantį Azerbaidžaniečių genocido minėjimo diena. Ši diena pasirinkta todėl, kad 1918 metų pavasarį vykusios skerdynės buvo vienos iš kruviniausių, o 1919 ir 1920 metais Azerbaidžano Demokratinėje Respublikoje ji minėta kaip nacionalinio gedulo diena. Visos Azerbaidžaną XIX-XX amžiuose ištikusios tragedijos, lydimos žemių grobimo, sakoma įsake, yra atskiri sąmoningos ir planingos armėnų genocido prieš azerbaidžaniečius politikos etapai. Dabartinė Azerbaidžano valstybė turi įvertinti visas genocido tragedijas ir iki galo atlikti pirmosios vyriausybės pradėtą darbą.

Tai ar galima sakyti, jog Armėnija kentėjo ir kenčia dėl Azerbaidžano agresyvumo ir todėl jai daug kas atleistina? „Armėnų terorizmas“ (Armenian Terrorism) – tai oficiali sąvoka, kurią pirmą kartą pavartojo JAV valstybės departamentas 1982 metais.

„Juodojo sodo“ knygoje pateikiama nemažai kruvinų armėnų teroristinių organizacijų nusikaltimų liudijimų iš gausybės, surinktų minėtoje enciklopedijoje „Armėnijos teroristų ir banditų grupių nusikaltimai žmonijai XIX-XXI amžiuose“.

Nevažiuokite, ponai ir ponios, į Karabachą!

Pastarųjų dešimt metų domėjimasis Azerbaidžanu leidžia knygos „Juodojo sodo“ autoriui manyti, jog Baku norėtų užmegzti kuo daugiau ryšių su mūsų šalimi. Bet Lietuvoje tų palankumo ženklų tarsi nepastebima, tarsi abejojama, ar Azerbaidžanas gali būti vertingas ir nuoširdus Lietuvos partneris. O kai kada azerbaidžaniečiai gauna iš mūsų tikrą akibrokštą.

Kai 2013 metų vasarį Lietuvos Seime susibūrė Draugystės su Kalnų Karabachu parlamentinė grupė, ją pasveikino Lietuvos armėnų sąjunga. Kaipgi kitaip? Tuo tarpu Azerbaidžano pasiuntinys Lietuvoje įteikė mūsų Užsienio reikalų ministerijai protesto notą: toks armėnų separatistų palaikymas gali neigiamai atsiliepti dvišaliams santykiams. Jam pritarė Turkijos pasiuntinys: Kalnų Karabachas yra okupuota Azerbaidžano teritorija. Vadinamoji Kalnų Karabacho respublika ir jos parlamentas neturi jokio tarptautinio pripažinimo. Lietuvos pasiuntinį Azerbaidžane iškvietė pasiaiškinti į šios šalies užsienio reikalų ministeriją…

Ir vis dėlto šios parlamentinės grupės vadovė Dalia Kuodytė, viešėdama Armėnijoje, leidosi nuvežama į armėnų okupuotame krašte įkurtą apsišaukėlę Kalnų karabacho respubliką (KKR), ten aiškino apie Lietuvos ir KKR ryšių plėtrą (2014, rugpjūčio 29 – rugsėjo 4).

„Lietuvos ryte“ išspausdintame pokalbyje (2015, rugpjūčio 4) su Armėnijos pasiuntiniu Lietuvoje Ara Aivazianu žurnalistė pirmoji prabyla apie Kalnų Karabachą: Dažnai žmonės turi įvairių baimių, ar saugu turistams vykti į Armėniją ir Kalnų Karabachą? Iš žuralistės klausimo galima pamanyti Armėniją ir Karabachą esant viena, ir pasiuntinys ją pataiso: Kalnų Karabachas yra atskira, tiesa, nepripažinta šalis, kurioje veikia vietinė vyriausybė ir prezidentas bei parlamentas. Istoriškai tai regionas, kuriame didžiąją gyventojų dalį sudaro armėnai. Ir čia pat priduria, ko neturėtų sakyti, jeigu Karabachas – atskira šalis: Rekomenduoju aplankyti šią vietą (…).

Tas ir yra, kad armėnai sutinka KKR esant nepripažinta respublika, įnirtingai įrodinėja, kad tai – atskira, nepriklausoma valstybė. Suprask: Armėnija ir KKR yra atskiros valstybės ir KKR nuo savo įkūrimo vykdo savarakišką politinę, socialinę ir fiansinę veiklą. Dar prieš daugelį metų (1994, rugsėjo 28) Armėnijos prezidentas Levonas Ter-Petrosianas iš Jungtinių Tautų tribūnos tikino: Armėnija neturi Azerbaidžanui jokių teritorinių pretenzijų, o į ten beveik šešerius metus trunkantį kruviną azerbaidžaniečių ir armėnų konfliktą įsitraukę daugiausia Kalnų Karabacho gyventojai.

Armėnija iki šiol elgiasi taip, tarsi nė nebūtų Jungtinių Tautų generalinės Asamblėjos rezoliucijos (2008, balandžio 25), reikalaujančios nedelsiant, visiškai ir be išlygų išvesti visas Armėnijos ginkluotąsias pajėgas iš visų okupuotų Azerbaidžano Respublikos teritorijų, ir kitų ją įpareigojančių dokumentų.

Pasiskelbusios nepriklausoma KKR nei viena valstybė ir tarptautinė organizacija nepripažįsta kaip valstybės.

O gal dabar, nutekėjus nemažai vandens, jau kaip nors kitaip manoma? Ne. Gintaras Visockas primena, jog 2015-ųjų vasarą šeši Azerbaidžano piliečiai laimėjo bylą prieš Armėniją Europos Žmogaus teisių teisme Strasbūre. Teismas nustatė: Kalnų Karabachas, Lačino rajonas ir kitos aplinkinės teritorijos yra Azerbaidžano sudėtinės dalys, kurias ginklu okupavo Armėnijos Respublika ir dabar jas kontroliuoja.

Sunku patikėti, bet Lietuvoje, rodos, vienintelis Slaptai.lt supažindino su EŽTT sprendimu byloje „Čiragovas ir kiti prieš Armėniją“. Šeši Azerbaidžano piliečiai, pabėgėliai iš armėnų ginkluotųjų pajėgų okupuoto Lačino rajono, ieškinį padavė dar 2005 metais.

EŽTT teismo sprendime sakoma, kad karas prasidėjo nuo Armėnijos SSR aukščiausiosios tarybos sprendimo (1989) prijungti Azerbaidžano sudėtyje esančią Kalnų Karabacho autonominę sritį prie Armėijos SSR. Armėnijos teritorinės pretenzijos ir jos mėginimai aneksuoti dalį Azeraidžano žemių tapo pagrindine iš pradžių ginkluoto konflikto, o paskui ir dviejų valstybių karo priežastimi. Armėnijos respublika įsitraukė į Kalnų Karabacho konfliktą nuo pirmųjų jo dienų, o jos karinė parama buvo pagrindinis veiksnys, leidęs užgrobti Azerbaidžano teritorijas; anot teismo, esama įrodymų, jog Armėnijos ir KKR ginkluotosios pajėgos buvo integruotos.

Teismas priėjo išvados, kad separatistinis KKR režimas politiškai, finansiškai ir kitaip yra priklausomas nuo Armėnijos: šios nepripažintos respublikos administracija gyvuoja gaudama karinę, politinę, finansinę ir kitokią Armėnijos paramą. Armėnija veiksmingai kontroliuoja Kalnų Karabachą, Lačino rajoną ir kitas okupuotas teritorijas.

EŽTT pripažino Armėnijos mėginimus pasisavinti teises į priverstinių pabėgėlių azerbaidžaniečių žemę neteisėtais. Esminių teisių konvencijos ginami Azerbaidžano piliečiai turi teisę grįžti į savo namus, ten, kur jie pastoviai gyveno, atgauti nuosavybę ir turtą. Kaip nurodoma sprendime, dabartinėmis sąlygomis didžiausia kliūtimi tam yra okupuotose teritorijose esantys Armėnijos kariuomenės daliniai.

EŽTT sprendimas yra galutinis. Armėnija įpareigojama nutraukti azerbaidžaniečių žemių okupavimą ir nedelsdama, be išlygų išvesti iš ten visas savo ginkluotąsias pajėgas. Turi būti sudarytos būtinos sąlygos pabėgėliams grįžti į savo namus.

Europos žmogaus teisių teismo sprendimai yra privalomi, jų vykdymą turi kontroliuoti atitinkamos Europos Tarybos institucijos.

Knygos autorius rašo, kad žengdami bent mažytį žingsnelį į šiuo metu Armėnijos okupuotą Kalnų Karabachą, mes tarsi pripažįstame šio krašto okupaciją ir rodome, jog vadovaujamės dvigubais standartais: Estijos, Latvijos, Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos teritorinis vientisumas mums – šventas reikalas. O į Azerbaidžano teritorinį vientisumą – nusispjauti? Jeigu mes patys ne visuomet gerbiame kitų valstybių teritorinį vientisumą, tai kodėl kiti turi gerbti mūsų sienų neliečiamumą?

Azerbaidžaniečių skausmas turėtų būti suprantamas ypač mums, per pastaruosius šimtmečius praradusiems daug savo žemių, – rašo „Juodojo Sodo tragedijos“ autorius ir kviečia: – Ne vienas sienų neliečiamumo principą gerbiantis lietuvis neturėtų dabar kelti kojos į armėnų valdomą Kalnų Karabachą. Tai tas pats, kas bičiuliautis su nuo Moldovos jėga atplėštos Padniestrės ar iš Ukrainos atimto Krymo režimais, palaikomais Rusijos kariuomenės durtuvų.

Informacijos šaltinis – Alkas.lt portalas.

2016.10.04; 08:42

Šių metų liepos 7 dieną Azerbaidžano valstybės užsienio reikalų ministras ponas Elmaras MAMEDJAROVAS šalies informacinei agentūrai APA davė išsamų interviu „Europos teismo sprendimas turi reguliuoti ir pirmininkų veiklą“. 

Kodėl jį išsivertėme į lietuvių kalbą, kodėl skelbiame be sutrumpinimų? Minėtasis Azerbaidžano URM vadovo interviu svarbus Lietuvai. Jame rasime naujų argumentų bei faktų, bylojančių, jog armėnai Kalnų Karabachą ir septynetą gretimų aplinkinių rajonų iš Azerbaidžano atėmė neteisėtai, pažeidžiant visus tarptautinius įstatymus.

Continue reading „Europos Žmogaus Teisių Teismo verdiktas: būtent Armėnija atsakinga už neteisėtą Azerbaidžano teritorijų okupaciją”

Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtinta, kad šeima, kaip visuomenės ir valstybės pagrindas, atsiranda vyrui ir moteriai laisva valia sudarius santuoką.

Prieš ketverius metus, 2011-aisiais, Konstitucinis Teismas išaiškino, kad pagal Konstituciją esą galimas dar vienas šeimos modelis, grįstas nebūtinai santuoka. Šiame išaiškinime teigiama, kad šeima gali būti kitokia, nei santuokos pagrindu sudaryta šeima, ir jai prilygino inter alia santuokos nesudariusių vyro ir moters bendrą gyvenimą, kuris grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, kurie esantys konstitucinių motinystės, tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas.

Continue reading „Skirtinga partnerystė pagal liberalus ir pagrindinį įstatymą”

Armėnijos prezidento interviu nėra pirmojo svarbumo įvykis Lietuvai. Tačiau neturėti jokio supratimo, kokios nuotaikos vyrauja Jerevane, – vis tik būtų didelis aplaidumas.

Lietuva privalo išmokt atskirti imperinių ambicijų kamuojamas valstybes nuo separatizmo liga nesergančių šalių. Nesugebėdami atpažinti okupantų mes rizikuojame patys pakliūti į keblią situaciją, nes norom nenorom tampame okupantų rėmėjais.

Continue reading „Ko norėčiau paklausti Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano?”

Į Seimo darbotvarkę sugrįžta komitetų palaiminimo sulaukęs Tautos istorinės atminties įstatymas (TIAĮ). Nors sulaukęs aštrios kritikos iš kai kurių šalies istorikų, šis Lietuvai itin reikšmingas projektas kol kas ne tik neatmestas politikų, bet pagaliau sulaukia ir Lietuvos akademinės bendruomenės paramos.

Beveik 30 žinomų šalies istorikų pasirašė kreipimąsi, kuriuo ragina priimti šį įstatymą ir imtis nuoseklios istorijos politikos formavimo. Iš esmės tą patį siūlo ir VU mokslininkai, apibendrinę 5 metus trukusio tyrimo išvadas. Kadangi TIAĮ atžvilgiu vis dar laidomos klaidingos kritikos strėlės, norėtųsi pasitelkiant pačių istorikų ir politologų argumentus atremti kelis dažniausiai girdimus ir visuomenę gąsdinančius mitus.

Continue reading „Neutraliuosius istorijos politikos geriausiai išmokys Vladimiras Putinas”

Vinco Kudirkos skvere prie manęs priėjo televizijos žurnalistė: „Sakykite, ar Rolandui Paksui leistumėt antrą kartą siekti prezidento posto?“

Daug buvo ir yra politikų, apie kuriuos pagalvojus man bloga darosi. Vienas iš tokių – tas, kurisatkakliai, įkyriai, daug metų siekia sugrįžti į Daukanto aikštę. Nėra jam svarbesnių darbų ir tikslų už tą paranojišką norą vėl tapšnoti. Negali, vargšelis, užmiršti spyrio į užpakalį – nors tu ką. Šalinasi nuo jo buvę bendražygiai, griūva tvarka ir teisingumas, o jis tą pačią giesmę gieda: „Noriu būti Prezidentas“.

Continue reading „Nesprogusios bombos”

Lietuvos Respublikos Seimas – keistas. Lyginant su didžiosiomis pasaulio valstybėmis turime itin mažai parlamentarų. Vos tris milijonus gyventojų teturinčiai valstybei užtenka 141 parlamentaro. Tačiau kodėl mūsų politikai pasišovę draugauti su visu pasauliu?

Tas neturi nė vieno tikro draugo…

Sakote, bičiuliavimosi troškulys – gražus bruožas? Ieškoti politinių, ekonominių, kultūrinių kontaktų visuomet geriau nei pyktis. Bet ar siekis turėti ypač daug prietelių byloja kokybę? Senolių išmintis primena: kas turi daug bičiulių – tas neturi nė vieno tikro draugo.

Continue reading „Draugystė su šiandieniniu Kalnų Karabachu – pavojingas precedentas”

Tarptautinės teisės principai – visuotinai pripažintos teisės normos. Jas pripažįsta visos pasaulio tautos –  jie įtvirtinti JT įstatuose. Deja, agresoriai dažnai jais naudojasi kaip širma pateisinti savo neteisėtus veiksmus.

Tas gerai matoma ir sprendžiant Armėnijos kariuomenės ir vietinių separatistų užimto Karabacho krašto klausimą. Pagrindinis agresorius Europoje – Rusijos Federacija, visose kaimyninių šalių užgrobtose teritorijose organizavo referendumus, pradedant Moldovos Padniestre ir baigiant Krymo, Luhansko, Donecko sritimis Ukrainoje. 

Tai ne vieną kartą sovietų okupuotose šalyse taikyta bei praktiškai gerai patikrinta taktika naudojant neva laisvų rinkimų techniką.

Continue reading „Istorikas Gintaras Vaičiūnas: “Keista draugystė su agresoriumi””

Par­ti­jos „Drą­sos ke­lio“ ly­de­rė Ne­rin­ga Venc­kie­nė, ku­rios tei­si­nės ne­lie­čia­my­bės pa­nai­ki­ni­mo klau­si­mą spren­dė Sei­mo lai­ki­no­ji ty­ri­mo ko­mi­si­ja, su­lau­kė gau­saus rė­mė­jų bū­rio, ku­rie su­plū­do į mi­nė­tos ko­mi­si­jos po­sė­dį. Tame po­sė­dy­je par­la­men­ta­rė ga­lė­jo at­vi­ra­me po­sė­dy­je iš­dės­ty­ti sa­vo ar­gu­men­tus.

Ko­mi­si­jos po­sė­dis pra­si­dė­jo dis­ku­si­ja, ar šis tu­ri bū­ti už­da­ras, mat par­la­men­ta­rai anks­čiau bu­vo su­si­pa­ži­nę su iki­teis­mi­nio ty­ri­mo me­džia­ga ir no­rė­jo už­duo­ti su ja su­si­ju­sių klau­si­mų. Pa­ga­liau ko­mi­si­jos na­riai nu­spren­dė, kad pir­mo­ji po­sė­džio da­lis bus at­vi­ra.

Continue reading „Su kokiomis kliūtimis susidūrė Seimo narės Neringos Venckienės imuniteto klausimus nagrinėjusi komisija?”

simasius_m

Lietuvos Seimas nepajėgė atstatydinti Teisingumo ministro. Kad interpeliacija būtų pavykusi, pritrūko vos dešimties balsų. Norint pašalinti iš posto bet kokį Lietuvos ministrą, reikia, kad tokią idėją palaikytų daugiau nei pusė parlamentarų. Gegužės 8-ąją taip neatsitiko. Tądien interpeliacijos šalininkų buvo šiek tiek mažiau nei pusė. Žodžiu, pritrūko labai nedaug – vos keliolikos balsų. Ir ponas Remigijus Šimašius būtų netekęs posto.

Beje, Teisingumo ministras turėjo itin daug rimtų progų tiek garbingai pasitraukti pats, tiek būti atstatydintas. Štai tik keletas akis draskančių pavyzdžių. Lietuviškoji Temidė keletą metų nuožmiai persekiojo buvusį Viktoro Uspaskicho apsaugininką Šarūną Paberalių. Traktavo vaikiną kaip itin pavojingą kriminalinį nusikaltėlį.

Continue reading „Kiek sykių privalėjo atsistatydinti Teisingumo ministras”

algimantas-zolubas-1

Dabar net ir moderniausios statybos be medienos neapseina. Siekiant išvengti medienos puvimo, ji apdorojama įvairiais antiseptikais. Pagrindiniai medienos puvimo sukėlėjai yra medieną ardantieji grybai. Kaip ir visi kiti grybai, jie yra gyvi organizmai, kurie maitinasi, auga ir dauginasi. Grybai yra žemesnieji augalai, neturintys chlorofilo, todėl jie negali gamintis organinių medžiagų patys, jie parazituoja. Taigi, norint pasistatydinti saugų būstą, būtina parinkti bei atitinkamai paruošti statybines medžiagas.

Tautos būstas yra jos nepriklausoma valstybė. Tiek pirmoji, Vasario 16-osios Lietuvos Respublika, tiek antroji, Kovo 11-osios Lietuvos Respublika kūrėsi ir atsikūrė po ilgalaikių okupacijų be susiformavusios pilietinės visuomenės, be valstybės kūrimui ir tvirtinimui reikalingų paruoštų vadovų. Tautos būsto statybai teko naudotis esamomis „statybinėmis medžiagomis“, o jos, deja, turėjo įsišaknijusį svetimą užkratą, patamsiuose parazituojantį grybą.

Continue reading „Patamsiuose parazituojantis grybas”

simenas_jonas_seimas

Seime – įsimintina diena. Aplinkos apsaugos komitetas vėl sės prie gana ankšto stalo ir svarstys, svarstys, svarstys. Nuo tų svarstymų seniai skauda skrandį. Bet tikrai gerai, kad jie yra.

Kiekviename posėdyje sąmokslo teorijos šalininkai išsiskleidžia, kaip didžiausia pasaulio gėlė raflezija, ir bet kokia kaina bando prastumti tegu ir nedidelius, bet privačių miškų savininkams naudingus trupinėlius. Kaip visada, nepailstantis Komiteto pirmininkas J.Šimėnas rankų nenuleidžia.

Net teigdamas, kad jokių pataisų (antigamtosauginių) pats daugiau neteiks, staiga aptinka pats save kabinete prie stalo, tiesiog užversto bendrapartiečių skundais ir siūlymais. Ir ne tik jų. Tai kaip gi nereaguoti, jei “paprastų” žmonių gynėja D.Kuodytė kreipiasi vėl ir vėl? Ir ta pati politikė šūkauja, kad gana mitinguoti, laikas dirbti? Ar tai jums nieko neprimena? 

Continue reading „Parlamentaras Jonas Šimėnas tvirtina esąs persekiojamas?”

knystautas_00

Revoliucija Seime. O gal Seimo sąmonėje? Kiekvienas pozityvus postūmis mūsų teisėkūros padangėje sukelia pavasarinio optimizmo bangą.

Ši diena ir akcijose prie Seimo, ir pačioje plenarinių posėdžių salėje buvo, nebijau sakyti, istorinė. Seimas parodė, kad visuomenės interesas jam svarbus. Nors daug Seimo narių ir turi miško sklypų – o reiškia, ir privataus intereso ten. Nuostatos, kurias gamtosauginės organizacijos bei daugybė žymių šalies mokslininkų ir menininkų įvardijo kaip itin pavojingas, buvo palaidotos. Laimėjo Lietuva. Sveikiname Seimą, tikrai garbingai išlaikiusį šį pilietiškumo egzaminą. Miškai, ežerai, upės nebus atitverti nuo tautos. O jei dalis ir bus – turėsime tvirtą pagrindą kovai su savivale.

Continue reading „Parlamentaras Jonas Šimėnas dejuoja, kad jo kolegos buvo apmulkinti gamtosaugininkų”

dalia_kuodyte

Ar dar pamenate dvidešimties metų senumo kliedesius: „Lietuvai civilizaciją atnešė sovietai – pastatė fabrikus ir gamyklas, kelius ir geležinkelius, sukurtos prielaidos klestėti mokslui, švietimui, kultūrai…

Jei ne „broliška“ pagalba, iki šiol vaikščiotumėte vyžoti ir traktoriaus nepažintumėte…“? 

Tokią propagandą girdėjome iš Maskvos ir vietinių komunistėlių. Tuomet garbės reikalu laikėme į tokius melus reaguoti, įvertinti kaip Lietuvos laisvės priešų veikimą.

Juk patys suvokėme ir kitiems drąsiai teigėme – o kas jų prašė tos „broliškos pagalbos“? O gal mums mūsų vyžos buvo brangios kaip ir mūsų laisvė, mūsų gyvenimo būdas?    

Tarsi savaime suprantamos tuomet atrodė tokios vertybės kaip asmens ir tautos apsisprendimo laisvė bei pagarba kito tikėjimui, nuomonei, saviraiškai.

Continue reading „Komunistinė propaganda sugrįžta į Vilniaus Universitetą?”

algimantas-zolubas-1

Negera, nepatogu, nejauku, kai gražiame gamtos kampelyje po nevalyvų iškylautojų pasisvečiavimo aptinkame paliktas šiukšles, maisto atliekas, laužo liekanas, aplaužytus želdinius.

Apie tą vietelę, paverstą „gyvenamąja aplinka“, savaime susidaro slogus įspūdis, kitąkart čia apsilankyti potraukio nebelieka.

Iš kur ir kada radosi žodžių gyvenamoji aplinka darinys, vargu ar kas beprisimena, tačiau jis taip paplito ir prigijo mūsų žodyne, kad baigia išstumti žodį gamta. Jei rimčiau pažvelgsime į žodžius kaip reiškinį, pamatysime, kad iš tikrųjų gamtos mažėja, o gyvenamosios aplinkos daugėja, daugėja gamtos sąskaita.

Continue reading „Gyvenamoji aplinka ar gamta?”

knystautas_00

Seimo turtingieji – ir ne tik – tvirtai užsimojo sunaikinti ir Lietuvos gražiausias vietas, ir tarnybą, kuri jas saugoja.

Suprantama – kam reikalinga priežiūros tarnyba, kai saugomų teritorijų nebeliks. Tik keli rezervatai (ir tai – klausimas). Projekte, apibūdinant draustinius, aplamai išbrauktas žodis „vertybė“.

Mažų mažiausiai drakoniškame teisės akte, kurį dar teks slaptai ir skubos tvarka priimti, laidojama Lietuvos gamta. Ką gi, dėkui aktyvistams ir iniciatoriams, ypač socialdemokratui p. B.Bradauskui ir liberalei p. D.Kuodytei. Pastaroji, esą, atstovauja „paprastus“ žmones. Tuos kraupiai kenčiančius nuo gamtos apsaugos. Ji gavo per 200 laiškų nuo šių nelaimėlių, ir yra priversta reaguoti.

Continue reading „Sudie, Lietuvos gamta?”

algimantas-zolubas-1

Vos atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, dabartinė Lietuvos ambasadorei Kanadoje Gintė Damušytė pabrėžtinai tvirtino, kad svarbiausiu procesu Lietuvoje reikia laikyti pilietinės visuomenės ugdymą, formavimą, jos telkimą valstybinei veiklai, nes demokratinėje šalyje pilietinė visuomenė yra valstybės pamatas, turinys, tvirtybės ir saugumo garantas.

Deja, diplomatė, įžvalgi politikė dešiniųjų nebuvo deramai išgirsta, o kairieji jos teiginį suvokė kaip įspėjimą ir didžiulį pavojų pažadinti galingą jėgą, kuri turės juos nušalinti nuo valstybės reikalų tvarkymo – politikos. Tebeturėdami visose valstybės valdymo struktūrose bei žiniasklaidoje buvusius kompartijos nomenklatūrininkus, kairieji, politiką įvardiję tik Seimo narių, partijų, diplomatų nuosavybe, piliečiams į politiką pastatė neperžengiamą užkardą, uoliai ėmėsi depolitizavimo – Lietuvos piliečių nupilietinimo.

Continue reading „Iš „tarybinės liaudies“ – į pilietinę tautą”

dalia_kuodyte

Seimo narė Dalia Kuodytė pasirodžiusias žinias, kad Bažnyčios hierarchai žada viešinti politikus, kurių politinės nuostatos prasilenkia su dorove, vertina kaip šantažą („Ar Kryžiaus žygis prieš Seimo narius neprieštarauja Konstitucijai?“, DELFI, 2010-12-16).

Seimo narei užkliuvo svarstymas, apie kurį užsiminė Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, komentuodamas Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko raginimus savivaldos rinkimuose nebalsuoti už tų partijų kandidatus, kurių atstovai Seime ignoravo Lietuvos vyskupų konferencijos prašymą nepriimti pataisų dėl alkoholio akcizo mažinimo ir prekybos laiko pailginimo.

Continue reading „Nuostatos iš gūdžios praeities”