Nesprogusios bombos


Print

Vinco Kudirkos skvere prie manęs priėjo televizijos žurnalistė: „Sakykite, ar Rolandui Paksui leistumėt antrą kartą siekti prezidento posto?“

Daug buvo ir yra politikų, apie kuriuos pagalvojus man bloga darosi. Vienas iš tokių – tas, kurisatkakliai, įkyriai, daug metų siekia sugrįžti į Daukanto aikštę. Nėra jam svarbesnių darbų ir tikslų už tą paranojišką norą vėl tapšnoti. Negali, vargšelis, užmiršti spyrio į užpakalį – nors tu ką. Šalinasi nuo jo buvę bendražygiai, griūva tvarka ir teisingumas, o jis tą pačią giesmę gieda: „Noriu būti Prezidentas“.

Nebūsi tu nei Prezidentas, nei Seimo narys.  Liksi vienas lauke net ne karys – tiesiog vienas iš daugelio dariusių gėdą, kėlusių pavojų Lietuvos valstybei.

Bloga darosi ir nuo Kėdainių kniaziaus, kitaip – Archangelsko suvirintojo, kuris šią savaitę net koją susigipsavo, į invalido vežimėlį atsisėdo, kad tik išvengtų teisingumo. Išvengs. Aš taip pat (kaip politologas Lauras Bielinis), manau, kad Viktoriukas bėgs į ten, iš kur atėjęs, iš kur atsiųstas. Nors, pasak europarlamentaro Antano Guogos, ketveri meteliai Lietuvos kalėjime – nieko baisaus. O juk nusipelnė žymiai daugiau – dešimties, dvidešimties, gal net…

Už tai, ką šis televizijų herojus, agurkų raugintojas, atkatų gamintojas beveik per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį nuveikė, Rusijoje, veikiausiai Archangelske, jam bus statomi paminklai, jo vardu pavadintos gatvės, gal net universitetas, kuriame jis sėkmingai studijavo. Žurnalistės Rūtos Janutienės (Viktoras jai už daug ką turėtų būti dėkingas) pavyzdžiu parašys knygą, demaskuojančią Rusijos priešus.

Beje, ši žurnalistė pastaruoju metu ypač veikli ir energinga, nors nepasakyčiau, kad jai labai sekasi. Rūtos Žaliosios veikla man primena vaikiškas minas tai aerouoste, tai prekybos centre, kurių niekas neranda. Vieną bombą bando susprogdinti, kitą, o jos kaip nesprogsta, taip nesprogstą. Tik pišššš – ir daugiau nieko. Apmaudu – ar ne?

Apmaudu dar ir todėl, kad Vytautas Landsbergis nuo to pišššš ne tik nenukentėjo, bet sėkmingai tęsia savo veiklą per anūką Gabrielių Landsbergį. Landsbergių dinastija, kaip jokia kita, svietą lygina nuo XIX amžiaus. Tuo susirūpino ne tik Janutienė, bet ir Gediminas Kirkilas, pranašaujantis TS-LKD pražūtį, jeigu prie šios partijos vairo stos mažai pažįstamas, jokių nuopelnų dar neturintis Gabrielius.

Išties keistas konservatorių vado Andriaus Kubiliaus trinktelėjimas durimis. Noras suskaldyti partiją? Taip gali atsitikti. Kolkas niekas nežino tikrųjų beveik liberalo Andriaus Kubiliaus planų. Gal jis ketina tapti tikruoju liberalu? Juk Sąjūdžio žmonės, politiniai kaliniai ir tremtiniai, iki šiol rėmę TS-LKD, tik svečiai šioje ašarų pakalnėje, o jaunimas labiau linkęs į kosmopolitizmą, tad reikia keisti orientaciją, kaip tai padarė buvusi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovė Dalia Kuodytė arba dzūkas Algis Kašėta, pokario metų istorijos tyrinėtojas. Gal išties verta susidėti su liberalais? – mąsto Andrius Kubilius. Norint išlikti, kartais tenka verstis per galvą ir pataikauti net linksmiesiems vyrukams, atkakliai siekiantiems įsigytus svetimus vaikus auginti be mamų.

Keičias rūbas margo svieto, ypač pavasarį, keičiasi ir nepakeičiami partijų vadai. Gal dėl to Kirkilas taip susijaudino išgirdęs, kad konservatoriai bando įsilieti šviežio kraujo. Juk jis irgi iš tų nepakeičiamųjų. Sunku patikėti, jog socialdemokratai konservatoriams nuoširdžiai linkėtų sėkmės.  

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Vytautas Visockas.

2015.03.28; 08:48


Prisijunkite prie diskusijos