Su nepilnamečiais nusikaltėliais ( 2 )


Print

1964 10 18. Priemiestinėje autobusų stotyje, iš kurios  pirmą kartą važiuodavau į naują darbą, keleiviai  buvo apskurę, su ryšuliais, maišais, pintinėmis. Žmonės kalbėjo svetima, keista kalba. Gaila buvo mano gimtinės, Alytaus apylinkių, žmonių, kuriuos palikau, kurie, man atrodo, daug nuoširdesni, kultūringesni. Jaučiau nelabai slepiamą jeigu ne neapykantą, tai priešiškumą lietuvio lenkui, lenko – lietuviui. 

Kai išlipau iš autobuso, iškart buvau užkalbintas, kaip vėliau paaiškėjo, būsimo mano kolegos, tos pačios grupės auklėtojo. Einant keliu, jis atsakinėjo į man rūpimus klausimus. Šalia kelio dirba vaikų grupė. Tai buvo būsimo mano skyriaus auklėtiniai, tik tada nė vieno jų neįsidėmėjau. Nustebau, kad jie mandagiai su Ž. pasisveikino, keli net ėmė priekaištauti: pamiršot mus, auklėtojau, neužeinat. Ž. tada atostogavo.

Pasirodo, tie vaikai ne tokie baisūs, visai nepanašūs į banditus, chuliganus. Buvau prisiklausęs įvairiausių pasakojimų. Ar sugebėsiu juos suvaldyti? Šis klausimas labiausiai rūpėjo. Kad tik nereikėtų gėdingai bėgti. Antra vertus, nemažai pasitikėjau savo sportiška išvaizda, nebuvau iš tų, kuriuos galima stumdyti.

—————————————————-

1964 10 12

Šiandien dviems savo auklėtiniams parašiau "paskatinimą" (poošrenie). Dėl  A. nuopelnų neabejoju.  Manau, čia jis atsidūrė atsitiktinai. Paklusnus, paslaugus, kaip pats sako, nėra pabėgęs nė iš vienos pamokos, mokosi be dvejetų. Man jo gaila. Gaila todėl, kad jis pastumdėlis (šestiorka). Viso skyriaus, ne vieno kurio stipresniojo pastumdėlis. Tokius čia visi skriaudžia: muša ir verčia atlikti pačius nemaloniausius, sunkiausius darbus. A. visada šypsosi užguito žmogaus šypsena. Bari jį – šypsosi, giri – irgi šypsosi. Gyvenime jam bus nelengva, kaip ir visiems jautriems, baikštiems, silpniems žmonėms.

V. raštiškai pagyriau už gerą darbą virtuvėje. Gyrė jį virėja. O man jis nepatinka. Įžūlus, grubus. Tiesa, pastaruoju metu V. labai pasikeitė. Greičiausiai tai kažkokia jo gudrybė, išskaičiavimas.  Surizikavau paveikti  gerumu.

——————————————————

Aną savaitę du mano grupės vaikai iškrėtė įdomų pokštą.

Sekmadienio naktį , apie 2 val., L. ir N. ant viršutinių drabužių užsivilko apatinius ir išėjo pro prižiūrėtoją į tualetą, o iš ten – per tvorą.  Gavau direktoriaus paliepimą vykti į Vilnių ir gaudyti bėglius. Vienas prižiūrėtojas visą dieną stebėjo N. motinos butą šeštame aukšte, o kitas jų laukė geležinkelio stotyje. Lankiausi pas N. motiną. Butas naujame devynių aukštų name. Tvarkingas, švarus.  Prižiūrėtojas sako, kad šitame bute ryte ant stalo stovėjo butelis degtinės. Sunkoka patikėti, kad ši neaukšta, apvalutė moteriškaitė būtų laisvo elgesio moteris, didelė mėgėja išgerti. Pasakodama apie savo sūnų ji pravirko. Ant etažerės stovėjo abiejų jos vaikų – Vyto ir dukrelės – fotografija. Metgaitė prieš kelerius metus nuskendusi.

Išeidamas paprašiau paskambinti, jeigu kas ką. Užsirašė telefono numerį.

O naktį abu draugai jau sėdėjo baudos kambary. Tai auklėtojo V. nuopelnas. Su keliais pažįstamais milicininkais jis nuėjo į namo Raudonosios  Armijos gatvėje rūsį, nurodytą motinos, ir ten juos rado su dviem bičiuliais broliais Ž.

"Auklėtojau, ar nebausit, jeigu viską atvirai papasakosiu?",- paklausė L. Vaikas atrodė labai išsigandęs.

Pabėgę jie tuojau ėmė plėšti. Pirmiausia įsilaužė į parduotuvę, esančią kažkur netoli Vingio parko. Paskui  Partizanų gatvėje nurengė gulintį girtą žmogų: nuvilko švarką, nusegė laikrodį, pasiėmė šaliką, kepurę, o iš kišenės ištraukė 40 ar 50 rublių. Paskui užsuko į namo rūsius. Viename sandėliuke rado uogienės – paėmė, kitame – dviratį  – paėmė, trečiame buvo lašinių, vyno, slidės – irgi viską paėmė.

Ryte nukentėjo "Kauno" parduotuvė: vaikai nušvilpė šešias bandeles, tris dėžutes saldainių, kilogramą cukraus. Dar reikia paminėti 100 rublių, kuriuos N. pavyko ištraukti vienam pagyvenusiam piliečiui iš išorinės palto kišenės, kai šis važiavo 9-tuoju autobusu.

Maždaug tą patį papasakojo ir N. Kartais nesutapo tik valandos, pinigų kiekiai, kitos smulkmenos. Patenkintas pasiaiškinimus nunešiau direktoriui. Jaučiuosi pakiliai, kaip išnarpliojęs stambų nusikaltimą. Išklausęs mano pastabas, šefas paklausė: "Nemušei?" – "Nė pirštu nepaliečiau". – "Gerai, perduosim prokuratūrai. Tik reikia surasti pinigus. Pasiimk vaiką, dar vieną auklėtoją ir važiuokit į Vilnių – tegul vagišius suranda ir atiduoda pinigus."

Mano darbo valandos jau buvo pasibaigusios, bet teko važiuoti. Nusikaltėlį apvilkom nauja miline, uždėjom ant galvos žieminę kepurę, ir išėjom laukti autobuso. Pustė. N. dūsavo ir keikė save, o auklėtojas V. apgailestavo, kad nepasiėmė žibintuvėlio, be kurio tamsiuose rūsiuose bus sudėtinga orientuotis.  Jaučiau, kad šis keistas žygis gali baigtis N. pabėgimu arba dar kaip kitaip, bet prie vaiko negalėjau apie tai kalbėti su kolega. V. pasakojo, kad tie rūsiai – tai paslaptinga karalysė, į kurią net milicininkai vengia užeiti. 

Tą naktį, kai sučiupo vaikus, jie užtikę geriančius įtartinus vyrus, kitame rūsyje buvo net moterų. Aptiko apie 150 neišsiųstų laiškų. O mes į ten eisim su vaiku, ir net nepasiėmėm prožektoriaus. Bet V., matyt, jautėsi užtikrinčiau, apsvaigintas neseniai patirtos sėkmės. Anos nakties nuotykį  jis net bandė papasakoti nepažįstamiems autobuso keleiviams, nors aš merkiau akį. Kam kalbėti apie dalykus, kurie dar nėra galutinai aiškūs? Jis manęs nepaisė – varė toliau. Dabar autobuse jau visi žinojo:  N. ir L. sėdint milicijoje ir laukiant mūsų įstaigos autobuso, atėjo pagyvenęs pilietis ir pasiskundė, kad jam kažkas ištraukė piniginę su šimtu rublių, kai važiavo  9-uoju autobusu. "Dar milicijoj norėjau pasakyti visą tiesą, bet bijojau, kad tas dėdulė ims mušti.", – atviravo N.

Išlipam iš troleibuso ir einam  į rūsį. Vaikas pirmas, aš už jo, kolega – paskui mane. Dar sekundė – ir įtariamasis, staigiai pravėręs duris, dingsta tamsoje. "Nebėk!" – sušunka V. ir pasileidžia paskui jį. Ką man daryti? Reikia pasilikti čia, nes mes galim jo nepastebėti, užsiglaudusio kur nors už kampo, jeigu nėra kito išėjimo. Deja, kitas išėjimas buvo  ir N. tą puikiai žinojo. Jis mums taip ir neparodė paslėptų pinigų, pavogtų daiktų, kurių nebuvo.

[Meluoti ir vogti kai kurie mokėjo meistriškai, įtikinamai. Papasakosiu tokį atsitikimą. Poilsio kambaryje "apie gyvenimą" šnekučiuojuosi su savo grupės auklėtiniais. Norėdamas užsidrožti nulūžusį pieštuką, iš kišenės išsitraukiu lenktinį peiliuką. Šis daikčiukas jiems labai parūpo. "Auklėtojau, susitariam taip: jeigu per pusvalandį  peiliuką mes ištrauksime jums iš kišenės – jis mūsų". – "Tai neįmanoma, bet galit pabandyti". Nereikėjo nė pusvalandžio. Negalėjau patikėti savo akimis:  peiliukas jau vieno vagišiaus rankoje. Ką jie padarė? Jiems pavyko mano dėmesį nukreipti nuo minties, kad aš privalau saugoti kišenes. Dabar neprisimenu, aš atidaviau jiems tą peiliuką ar ne. Juk neturėjau teisės atiduoti, tuo šaltuoju ginklu galėjo būti sužalotas žmogus. Greičiausiai, man paprašius,  jie atsisakė savo pretenzijų į lažybose laimėtą daiktą: grupėje mes neblogai sutarėme.]

——————————————————-

Valgykloje atkreipiau dėmesį į vieną berniuką, kurį prie fizruko (fizinio lavinimo mokytojo) kumščiu per galvą mušė vienas verchuška (vadeiva, įtakingasis). Šeštadienį vaikas dingo. Šiandien jį surado palindusį po virtuvės grindim. Dvi naktis ir vieną dieną nelaimingasis išgulėjo ant šaltos žemės su žiurkėmis, tarakonais beveik visiškoje tamsoje. Dabar jis buvo verčiamas suvalgyti kelių dienų maisto normą.

Kodėl vaikas pasirinko tokią išeitį? Su juo nekalbėjau, vargu ar būčiau ką tikresnio sužinojęs, bet ir taip galiu beveik neklysdamas pasakyti: geriau alkis, šaltis, žiurkės ir tamsa, nei negailestingi likimo draugai.

[Ypač man būdavo gaila vaikų, kurie naktį šlapindavosi į lovą. Jų  čiužiniai būdavo nuolat šlapi, dvokė. Visi tokių vaikų šalindavosi, nekentė. Naktimis jie stengdavosi neužmigti arba miegodavo ant šlapių paklodžių, koridoriuje Vasarą pajuokiami, stumdomi jie nešdavo savo čiužinius į lauką džiovinti ant tvoros. Pagal įstatymus tokių vaikų kolonijoje neturėjo būti, bet jų buvo.]

———————————————————–

Kai auklėtojas arba koks kitas darbuotojas artėja prie skyriaus miegamojo durų, kiekvieno kolonisto šventa pareiga jį pralenkti ir ištarti man iki šiol keistai skambantį žodį atas. Išgirdę jį, rūkoriai slepia cigaretės galiuką, kiti – kortas, treti – peilį arba kokį kitą draudžiamą daiktą.

Auklėtinių ir net kai kurių auklėtojų labai dažnai vartojamas žodis – pamoika (paplavos, pamazgos). Man jis kelia pasišlykštėjimą, kaip koks purvinas, nemalonus daiktas. Jeigu tyčia ar netyčia užgavai skyriaus draugą, jeigu nenuvalei nuo palangės dulkių, nepalikai kitam parūkyti, pirtyje geresnius batus paėmei vietoj savo prastesnių, tiesiog pasipainiojai vienam iš vadų po kojom, pagaliau jeigu tu silpnas ir dažnai esi stumdomas bei mušamas – tu pamoika.

Ne kartą atidžiai stebėjau, kaip ištariamas šis žodis. Apatinis žandikaulis kiek įmanoma atkišamas į priekį, žvilgsnis – iš viršaus žemyn. Veidu suteikiama ypač paniekinama išraiška. Žodžio antro skiemens pradžia tariama ilgai. Kartais šis žodis tariamas ir paprastai, be jokios paniekos: "Eina 8-to skyriaus pamoikos!". "Pamoika, ateik čia!"

Šis žodis turi ir antonimą. Tai kiriucha. Taip pavadintas net auklėtojas neįsižeidžia, nes argi pyksi, kai tave vadina bičiuliu, vienminčiu, kai tau meilinamasi! "O, kiriucha!" – kartais nenuoširdžiai, bet ir nepiktai sušunka P. (jį dėl apvalaus, putlaus veido draugai vadina žirnas (riebus), vos tik aš pasirodau miegamajame.

————————————————

Kartą prieš pietus užėjau į savo skyrių ir užtikau keturis vaikinus kortuojant. Vienam, mažiausiam, liepiau tuoj pat dešimt kartų apibėgti skverą (ratas maždaug 150 metrų), kitiems leidau patiems pasirinkti bausmę. "Aš išplausiu vachtą (sargybinę). Žinot, kiek ten žemių prineša!" – pasisiūlė S., aukštas gražus vaikinas. Sutikau. Vaikai reikšmingai šypsojosi. Kitą dieną sužinojau, kad norinčių plauti vachtą neįmanoma apsiginti. Darbas ten tikrai ne maloniausias, bet geras "uždarbis". Juk prižiūrėtojai ir auklėtojai  nuorūkas meta tiesiai ant grindų.

Rūko beveik kiekvienas vaikas. Mano skyriuje nerūko vienas du auklėtiniai. Tokie, kaip V., Š. rūkyti turi visada, o pamoikos dažnai "badauja". Jie renka kiekvieną numestą nuorūką, kiekvieną tabako krislelį. Rūko kartais net lapus, įvyniotus į laikraštinį popierių.

Neseniai buvo demaskuoti keli rūkalų pardavinėtojai prižiūrėtojai ir vienas kalinys, už tai gavęs 15 parų karcerio. Už "Prima" pakelį kolonistai moka vieną rublį. Kadangi rūkalus ne kiekvienam vaikui  kontrabandininkai parduoda, tai supirkėjai tą patį pakelį perparduoda po 3 rublius ir brangiau, priklausomai nuo paklausos. Auklėtojas S. man yra sakęs, kad kartą jam siūlė 15 rublių už pakelį: tuoj po to, kai buvo demaskuoti  rūkalų pristatinėtojai.  Zonoje rūkalus pardavinėja ir kai kurie auklėtojai, vadovybė apytikriai žino tuos "pedagogus".

Kurį laiką aš nesupratau, kodėl, užėję į auklėtojų kambarį, auklėtiniai tuoj pat stengiasi išvalyti ant stalo stovinčią vazos formos dėžutę, paverstą pelenine. Man net į galvą neatėjo, kad jie visas nuorūkas susikiša į kišenę. Gyveni ir mokaisi.

——————————————

Pirmą kartą auklėtoją G. pamačiau štabe. Jis energingai  įėjo į kabinetą, bosu ištarė kelis sakinius ir, sužinojęs, kad aš ir P. – būsimieji auklėtojai, kreipėsi į naują kolonijos viršininką: "Duokit man vieną iš jų, draugas viršininke!" Tada pagalvojau, kad tokiam vyrui – putnaus stambaus veido, akiniuotam, aukštam, kalbančiam Polio Robsono bosu – lengvai sekasi auklėti nepilnamečius nusikaltėlius…

[Ilgainiui paaiškėjo, kad jis toli gražu ne iš tų, kuriems vaikai besąlygiškai paklūsta. Tiesa, fizinę jėgą jie itin vertino, nes jų tarpusavio santykiuose ji vaidino lemiamą vaidmenį. Visi įtakingi kolonistai buvo augaloti, stiprūs, mokėjo muštis, buvo drąsūs]

Šiandien valgykloje jis priėjo prie L., stovėjusio šalia manęs, ir pasakė: "Po pusryčių aš norėsiu pamatyti jūsų planus". Aš nustebau: argi budintis auklėtojas turi teisę tikrinti auklėtojų planus? Jis kiek pasilenkė į mano pusę ir labai didžiuodamasis, pabrėždamas kiekvieną žodį, pasakė:"Brangusis, aš einu pavaduotojo V. pareigas". – "Bet V. per du mėnesius netikrino nė karto, o jūs jį pavaduojat tik trečia diena". – "Nieko nepadarysi – reikia… reikia…" Mes paniekinamai nusišaipėme, ir jis negalėjo to nepastebėti.

Dabar man pasidarė aiškus šio lapino vakarykštis pokalbis su mokyklos direktoriumi… Kai po mankštos aš ėjau iš vachtos, patikrinęs suvestinę, G. pusiau klausiamai, pusiau neabejojančio žmogaus tonu pasakė: "Vėluojam?!" – "Kodėl? Juk mes prieš mankštą sveikinomės". – "Tfu, pamiršau…"

Susirinkimuose G.visada kalba, nors beveik niekada nepasako nieko naujo. Kaip ir daugelis kitų, mėgstančių būti dėmesio centre, G. pradeda maždaug taip: kaip teisingai pažymėjo K.P… kaip teisingai kalbėjo V… Sutinku su draugo viršininko nuomone…

Šiandien G. man visai nepanašus į pirmą kartą sutiktąjį kolonijos viršininko kabinete.  Labai ryškios pastangos užimti kuo tvirtesnes pozicijas darbovietėje. Nors mes apylygiai žaidžiame šachmatais (jis kiek stipresnis), tačiau po kiekvienos mano pergalės jis rimtu veidu, globėjiškai taria: "Sveikinu!" Tarsi aš būčiau laimėjęs prieš Talį ar Petrosianą. Figūrą stato labai energingai, vos nesuskaldo lentos, tuo, matyt, bandydamas įbauginti priešininką. Tas mane nervina. Partijos pabaigoje, kai mano pralaimėjimas neišvengiamas, G. ima komentuoti ir dar energingiau daužo lentą. "Šach! Na vot, dabar mes nuimsim šitą pėstininką… paskui neskubėdami… žygiuosim į karalienes… ir bus tvarka. Ko čia jaudintis!"

G. ne pirmi metai čia dirba, kaip ir V., kuris tik nuo rugsėjo paskirtas vyr. auklėtoju. Nors G. už pastarąjjį vyresnis, bet dabar jį vadina labai pagarbiai: "Draugas V., jūs…"

————————————————–

Vakar Š.  (vienas įtakingiausių kolonistų) ir dar du žiauriai sumušė berniuką. Smegenų sutrenkimas. Išvežė į ligoninę. Po to įvykio G. manęs ir L. ieškojo. Nelaimei, rado auklėtojų kambary skaitančius laikraštį. Aš ką tik buvau atėjęs iš mokyklos. "Jūs čia sėdit, o kolonijoj maištas!" – susijaudinęs piktinosi vyr. auklėtojo pavaduotojas. – "Š. šalininkai neleidžia pasodinti savo vado! Tu budėk viršuj, L. – apačioj, o aš bėgu daryti tvarką…"

 Vos  tik ateini valandėlei į auklėtojų kambarį, būtinai tuo metu tave užklumpa kas nors iš valdžios ir paskui susirinkime nepagrįstai linksniuoja. Jeigu taip bus ir šį kartą – netylėsiu.

O  Š. nepasodino. Pabūgo ne tik G., bet ir kolonijos viršininkas. "Padarė išvadą", kad Š. tik šiek tiek prikišo nagus, daugiausia mušė kiti du, kuriuos pasodino tuoj pat. Pabijojo, kad kolonijoje nekiltų maištas.

Taip, čia vyrauja didžiausia neteisybė, galioja džiunglių įstatymai: stipresnis praryja silpnesnį. Labiausiai vertinama fizinė jėga. Prie to prisidedame ir mes, auklėtojai, nes remiamės stipriausiais, įtakingiausiais. Atsidėkodami jiems nuolaidžiaujame.

Slaptai.lt nuotraukoje: žurnalistas Vytautas Visockas.

(Bus daugiau)

2013.09.29


Prisijunkite prie diskusijos