Rusija tokia stipri, kokia – didelė, o Lietuva tokia silpna, kokia – maža?


Print

„Sovietų Sąjunga nėra tokia stipri, kokia – didelė, o Lietuva nėra tokia silpna, kokia – maža“. Tai žodžiai, kuriais Vytautas Landsbergis atsakė, berods, spaudos konferencijoje SSRS sostinėje Maskvoje Kovo 11 išvakarėse į vieno žurnalisto klausimą, ar Lietuva supranta, su kokia galybe turi reikalą.

Sovietų Sąjungai sugriuvus, po gana trumpo šiltų Rusijos ir Lietuvos politinių santykių laikotarpio, maždaug iki tol, kol Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas sumažėjusios imperijos išsaugojimui palaimino civilių gyventojų Čečėnijoje žudynes ir nušlavė nuo žemės paviršiaus Grozną (ką ten Gernikė), Kremliuje ar šalia jo ne vieną kartą girdėjome revanšistinius apgailestavimus dėl SSRS žlugimo. Iki šiol matome veiksmus, siekiant priversti Baltijos valstybes žaisti pagal Maskvos nustatytas taisykles: nuolat vyksta informacinis, energetinis ir kitoks (per visokius embargo) puolimas.

Neseniai Rusijoje vėl pasigirdo balsai, kad Baltijos valstybes reikia okupuoti, nes jos kišasi ne į savo reikalus konflikte Sirijoje. O Lietuvoje ta proga pasirodė straipsnių, kuriuose vertinamas okupacijos realumas. Juk buvo XXI amžiuje „ginant Rusijos žmogaus teises“ Rusijos tankų ir karo aviacijos pagalba įvykdyta vos ne trečdalio suverenios Jungtinių Tautų narės Gruzijos teritorijos aneksija, tebereiškiamos Rusijos pretenzijos į Moldovos Padnestrę, anaiptol nesusitaikyta su Krymo praradimu ir t.t. O reguliariai vykdomi išsilaipinimo Baltijos pajūryje „antiteroristiniai“ manevrai?

Tad vėl iškyla klausimas, ar „Rusija tokia stipri, kokia – didelė, o Lietuva tokia silpna, kokia – maža“?

Ar Rusija tokia stipri, kokia – didelė?

Galima nurodyti daug rodiklių, rodančių, kad Rusijos galia silpnėja. Kol kas nekintantis išlieka tik jos branduolinis faktorius bei JT Saugumo Tarybos nuolatinės narės statusas.

Ekonominė galia, paremta daugiausiai naftos ir dujų iš senkančių telkinių eksportu ir jų panaudojimu minimaliems vidaus poreikiams tenkinti, senka. Šie metai, kuriais Lietuvai prognozuojamas kelių procentų ekonomikos pakilimas, Rusijai žada recesiją.

Nesugebėjimo sukurti pasaulinėje rinkoje konkurencingus pramonės ir žemės ūkio produktus priežastys akivaizdžios, bet pašalinti neįmanomos, nes glūdi valstybės esmėje – jos prievartiniame daugiatautiškume, papročių, religijų nesantaikoje.

Tai – nuo senų laikų įsišaknijusi korupcija ir šešėlinė ekonomika. Tai – niekur neapskaitytos lėšos – kyšiai, nuslėpti nuo mokesčių inspekcijos pinigai ir pinigai, „uždirbti“ iš nelegalios prekybos žmonėmis, narkotikais ir ginklais. 

Šalis – be perspektyvos. Tai įrodo šimtai milijardų dolerių, legaliai ir nelegaliai iš Rusijos pervedamų į užsienio bankus, investuojamų į užsienio kompanijas, spartus gyventojų skaičiaus mažėjimas didėjant musulmoniškajai jo daliai. Nors kaip pažiūrėsi. Perspektyva musulmonams yra.

Kariniu požiūriu Rusija yra suvaržyta 21,8 tūkst. km ilgio valstybine sausumos siena su ne itin draugiškomis valstybėmis, tūkstančių kilometrų dujotiekių, nafototiekių ir kitokių gyvybiškai svarbių objektų apsauga.

Rusija kariauja Šiaurės Kaukaze, ten pat turi įtampos židinius  su Gruzija. Rusijos kariuomenė stovi Tadžikijoje, Kirgizijoje, Armėnijoje, Ukrainos Kryme ir Moldovos Padnestrėje.

Tad vargu ar Rusija tokia stipri, kokia – didelė. Jei Rusija laikytųsi tik konvencinių ginklų panaudojimo taisyklių, ji negali panaudoti visos savo karinės jėgos prieš Lietuvą.

Ar Lietuva tokia silpna, kokia – maža?

Akivaizdu, kad Lietuva, tapusi NATO ir ES nare, sustiprėjo ir gynyboje, ir ekonomikoje.

Įrodžiusi savo ištikimybę NATO ir Europos Sąjungai karuose ir misijose Irake ir Afganistane, buvusioje Jugoslavijoje ir kituose karštuosiuose taškuose, tegul ir ne visada morališkai ir net pragmatiškai pateisinamuose, Lietuva, jei bręstų karinis konfliktas su Rusija, turi teisę tikėtis visokeriopos sąjungininkų pagalbos.

Todėl galime tvirtinti, kad Lietuva šiandien nėra tokia silpna, kokia – maža.

Tačiau, nevertinant mūsų karinio pasiruošimo gintis, turime savęs paklausti, ar viską išnaudojame tam, kad atgrąsintume Rusiją nuo mažiausio noro įsivelti į karinę avantiūrą prieš Lietuvą.

Matau daugybę ženklų danguje, kad politinėje plotmėje daug ką darome atvirkščiai.

Atominės elektrinės nereikia – pakanka rusiškų

Ar Rusija būtų išdrįsusi atplėšti nuo Gruzijos Pietų Osetiją panaudodama tankus, aviaciją ir artileriją, jei joje būtų veikianti gruzinų valdoma AE? Turbūt ne.

Viena iš versijų, kodėl Vakarai visgi įtikino Rusiją pripažinti Lietuvos nepriklausomybės atstatymą, sako, kad nemažą vaidmenį suvaidino grėsmės Ignalinos atominei elektrinei, jei kiltų ginkluotas pasipriešinimas okupacinei kariuomenei. Baimės akys, ypač po Černobylio katastrofos, didelės. Politinės manifestacijos už AE uždarymą, masinės eitynės prie pat AE vartų Kovo 11-osios išvakarėse negalėjo nepaveikti Vakarų specialiųjų tarnybų vaizduotės. Ypač manant, kad lietuvių karingumas – genuose.

AE potencialūs statytojai – JAV bendrovė „Westinghouse Electric Company“ ir Japonijos įmonių konsorciumas „Hitachi GE Nuclear Energy“ – ar rūpintųsi tokio objekto saugumu nuo užpuolimo iš išorės veikdamos savo vyriausybes? Ar rūpintųsi AE saugumu Europos Sąjunga?

Manau, atsakymas – rūpintųsi.

O jei nesirūpintų, galime ir patys pasirūpinti konvertavę dabartinio Rusijos Dūmos vicepirmininko Vladimiro Žirinovskio kažkada išsakytą idėją – suvežti Rusijos radioaktyvias atliekas prie Baltijos valstybių sienų, pastatyti ventiliatorius ir pūsti radioaktyvų orą į Baltijos valstybių pusę – tik šiek tiek patobulintą: vietoj ventiliatorių prie AE pastatyti galingą vėjo jėgainių parką, kuris taikos metu gamintų elektrą, o užpuolimo atveju pūstų susprogdintos AE radioaktyvias medžiagas į Maskvos pusę. Kaip sako mūsų broliai rusai, – “šutka‘s“ (pajuokavimas).

Kai skaičiuojame dar nestatomos AE naudą Lietuvai vien komerciniu ar energetinio nepriklausomumo nuo Rusijos aspektais, ar nedarome klaidos?

Skalūnų dujas palikime būsimiems okupantams

Pinigų iš skalūnų dujų gavybos Lietuvai taip pat nereikia. Nei krašto gynybai, nei gyventojų reprodukcijai, nei kitoms reikmėms. JAV tarptautinė kompanija „Chevron“ ieško Lietuvoje angliavandenilių ir mano jų esant daug, bet štai N bendruomenė išsigando, kad klastinga JAV kompanija nunuodys juos ir gamtą. Visos Lietuvos. Ir pakilo visa Lietuva. Juk N bendruomenės, skirtingai negu merdinčių Lietuvos kaimų, laukė didinga ateitis, gal būt net lietuviškasis Las Vegas.

Palikime būsimiems okupantams juos erzinantį kąsnelį. Jie išgelbės N Las Vegas nuo visiško sunaikinimo. Kaip išgelbėjo naftingąją Čečėniją ir dabar vaizduoja, kad dotuoja vargšą kraštą. Kai naftą iki galo išsiurbs, gal ir paskaičiuos, kad kariauti toliau neapsimoka. Bet paklausinėkite vietos gyventojų, koks dabar ekologinis rojus Čečėnijoje, praūžus tankų, artilerijos ir aviacijos antpuoliams…

Man asmeniškai sunku įsivaizduoti, kad „Chevrono“ specialistams traukiant iš Lietuvos žemės skalūnų dujas į Lietuvą žengtų svetima kariuomenė. O kol ištrauks, pagaliau bent pasieksime įsipareigojimą NATO skirti gynybai 2 proc. BVP.

Tai ką dedame ant svarstyklių – Lietuvos saugumą su bet kurioje ūkinėje veikloje neišvengiamais ekologiniais nuostoliais, ar Las Vegas N bendruomenėje? O gal tiesiog teisingai atlyginkime N bendruomenei už neigiamus pasikeitimus jų gyvenime dėl netikėtai iškilusios naudos visai Lietuvai?

Euro nereikia

Štai vienas europarlamentaras siūlo referendumą dėl Lietuvos neįstojimo į euro zoną.

„Dabar populiaru kalbėti, kad 2004-ųjų sutartyje, stojant į ES, jau yra numatyta įsivesti eurą. Tai yra netiesa. Tai yra politinis melas“, – interviu „Respublikai“ 2013 rugsėjo mėn. 5 d. tvirtino Rolandas Paksas.

Matyt, suprasdamas, kad taip akivaizdžiai meluoti negalima, čia pat pridėjo:

„Sutartyje nėra numatytos jokios datos, kada turėtume ar neturėtume įsivesti eurą. Joje parašyta, jog būsime euro zonos nariai, bet nebuvo atsakyta į klausimą – kada“.

Ir iš tiesų, jei davei Prezidento priesaiką, tai juk joje nenurodytas terminas iki kada „aš, Rolandas Paksas, prisiekiau Tautai būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai, gerbti ir vykdyti įstatymus, saugoti Lietuvos žemių vientisumą ir t.t.“ Tai ne priesaika sutuoktiniui prie altoriaus, kurioje terminas aiškiai įvardinamas – iki gyvenimo pabaigos. Dar nevėlu, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, kreiptis į Strasbūrą su visai kitokiu kompensaciniu ieškiniu „Paksas prieš Lietuvą“.

Nereikia būti dideliu Europos Sąjungos finansų specialistu, kad pamačius Graikijos, ES akmenėlio, palyginamo su Baltijos valstybėmis, finansinės krizės poveikį euro zonos finansiniam stabilumui, o per ES – ir rūpesčius kitoms pasaulinėms valiutoms, padarytume išvadą, jog vien buvimas eurozonoje padidina Lietuvos saugumą nuo tiesioginio užpuolimo nepriklausomai nuo to, kaip svyruos euro kursas pasaulinėje valiutų sistemoje.

Užsieniečių taip pat nereikia

Kilo triukšmas dėl žemės pardavimo užsieniečiams, pamatinės Europos Sąjungos laisvo prekių, paslaugų ir žmonių judėjimo visoje teritorijoje materialinės vertybės, kurios įsipareigojome laikytis sutartimi.

Mūru stoja mažažemiai ar bežemiai tautiečiai už žemės ūkio paskirties žemės nuosavybę tik Lietuvos piliečiams ir Lietuvos valstybei, įsivaizduodami, kad štai, prasidėjus pardavimui, plūstelės į buvusių kolchozų arimus kitataučiai iš Airijos, Jungtinės Karalystės, Vokietijos (pietinės Europos gyventojams vargu ar tiks Lietuvos klimatas) ir, ajaijai, iš Izraelio (to gyventojai tai galėtų prisitaikyti ir prie klimato Antarktidoje), ir užtvindys ištuštėjusius kaimus, pakeis demografinį vaizdą. Jie reikalauja Tautos referendumo!

Tai gal tiesiog išstokime iš Europos Sąjungos ir patikėkime savo likimą vien tik buvusiai komunistinei kagėbistinei nomenklatūrai?

Tokiems pavojaus šaukliams vietoj referendumo patarčiau asmeniškai imti pavyzdį iš Vyriausiojo Rusijos Rabino, reziduojančio Maskvoje (viename straipsnyje skaičiau, kad jis koja atidarinėja duris į Vladimiro Putino apartamentus), kuris daug nešnekėdamas parodė, kaip galima atsispirti kitataučių diktatui. Trylika vaikų jo šeimoje, penkeri sūnūs ir aštuonios dukros, –  geriausias pavyzdys Vyriausiojo Mokytojo mokiniams, kurių Rusijoje netrūksta.

Jei lietuviai patys nutarė išsivaikščioti ir išmirti, užuot kovoję už savo teises, socialinį teisingumą Tėvynėje (valdžia tuo atveju tikrai „ne prie ko“), tai pripažinkime, kad nežmoniška būtų, jei visos Lietuvos teritorijoje gyvenimu džiaugtųsi tik vienas kitas Lietuvos pilietis lietuvis, kai pasaulyje tiek badaujančių. Ir ką jie, tie keli piliečiai, darytų su visais 65 tūkst. kv. km?

Kalbant rimtai, ar užsieniečiai, kelios procento dalys, skaičiuojant nuo visų Lietuvos gyventojų, nusipirkę žemės ūkio paskirties žemės ne miestams statyti, lietuviams asimiliuoti ir Lietuvos kultūrai griauti, o su įsipareigojimais tą žemę prižiūrėti su nauda sau ir Lietuvos valstybei, padidins ar sumažins Lietuvos saugumą?

Pabaigai

Kai kalbame apie valstybės saugumą, apskritai, jos egzistenciją, ekologiniai, kultūriniai motyvai, labai gerbtini, elgtis vienaip ar kitaip, negali būti lemiančiais. Šie motyvai nukreipti į tolimą ateitį, preziumuojant, kad štai mes būsime nepriklausoma valstybe dar bent kelias kartas į priekį, ir klausiant, kokioje ekologinėje kultūrinėje aplinkoje tos būsimos kartos gyvens. Istorinė atmintis, o ir nūdiena, nurodo visai ką kita.

Nuotraukoje: Kastytis Stalioraitis – buvęs ilgametis užsienio informacijos analitikas Lietuvos Seime.

2013.09.30


Prisijunkite prie diskusijos