Įtampa Artimuosiuose Rytuose auga


Print

Karo veiksmai Irake nuverčiant Sadamo Huseino režimą nusinešė įvairiais duomenimis nuo kelių šimtų tūkstančių iki pusantro milijono vietos gyventojų gyvybių. Daugelio analitikų nuomone, būtent karas Irake ir Arabų pavasario bei Islamo revoliucijos nuotaikos pagimdė Islamo valstybę ISIL (Islamic State of Iraq and the Levant).  

ISIL yra žymiai pranašesnė už aplinkines marionetinių režimų valdomas musulmoniškas valstybes, nes skleidžia daugumai musulmonų patrauklią ideologiją. Ne asketišką, kokią anksčiau siūlė Al Qaeda, bet leidžiančią džiaugtis ir gyvenimo malonumais. ISIL kviečia visus musulmonus burtis į didžiulę modernią pasaulinę federacinę valstybę, kurioje vyraus mokslinė techninė pažanga ir socialinis teisingumas Šariato bei vietinių savivaldų, vilajatų, pagrindu.

Tai – nešališkų amerikiečių ekspertų, kurie patys lankėsi ISIL teritorijoje, nuomonė, su kuria skaitosi Baltieji Rūmai. ISIL – tai ne teroristinė organizacija, tai nepripažinta besiplečianti valstybė, norim mes to ar nenorim, sako jie.

ISIL pasirodymas visų pirma neramina Izraelio valstybę. Nuo konvenciniais ginklais ginkluoto agresoriaus Izraelis, remiamas JAV ir NATO, apsigintų. Bet jei agresorius, o ISIL, greičiausiai, būtų vienas iš tokių, pasigamins ar kitaip įsigys branduolinį ginklą? Izraelis teisėtai klausia, o kas mums iš to, kad mūsų priešai bus sunaikinti po to, kai mūsų nedidelės valstybės neliks, o mūsų vietoje teliks branduoliniai pelenai, kokiais neseniai Vakarams grasino neatsakingi Rusijos politikai. Ir ar įmanoma sunaikinti priešą, kuris pasklidęs vos ne visuose kontinentuose?

Beje, to paties gali paklausti ir Lietuva. Maža valstybė, o potencialus priešas pasklidęs viename šeštadalyje pasaulio sausumos. Psichopatas su branduolinės atakos pultu ar religinis fanatikas su panašiu pultu pagal galimą rezultatą Lietuvoje ar Izraelyje niekuo nesiskiria.

Minėti ekspertai, neabejodami, kad ISIL yra blogybė, ir pasiūlė du kertinius patarimus JAV vyriausybei, kaip kovoti su ISIL. Tai – nuolatinis ISIL karinių taikinių bombardavimas ir visiškas ISIL izoliavimas nuo išorinio pasaulio pasitelkiant visas diplomatines priemones patraukti į savo pusę kiek įmanoma daugiau regiono, o ir viso pasaulio valstybių. 

Jie pastebi, kad šiuo metu JAV ir ES neturi nei resursų, nei savo gyventojų palaikymo dar vienam karui sausumoje Artimuosiuose Rytuose, panašiam į karą su Sadamu Huseinu Irake.

Koalicija prieš Islamo valstybę veikia

Tai, ką dabar matome Artimuosiuose Rytuose, ir yra minėtų kertinių patarimų įgyvendinimas su vienu papildymu. Mes bombarduojame, o sausumoje su ISIL tekariauja tie musulmonų diktatoriai, kurie dreba dėl savo likimo, jei ISIL prisijungtų ir jų teritorijas.

Birželio 3 d. Paryžiuje surengtas JAV vadovaujamos Koalicijos 24 valstybių atstovų susitikimas dėl bendros strategijos ir taktikos Islamo valstybės atžvilgiu. Koalicijai šalia JAV priklauso NATO šalys Belgija, Kanada, Danija, Prancūzija, Vokietija, Italija, Nyderlandai, Norvegija, Portugalija, Ispanija, Turkija, Jungtinė Karalystė, be to, Australija, Singapūras ir Naujoji Zelandija ir musulmoniškoji koalicija, kuriai priklauso Bachreinas, Jordanija, Marokas, Kataras, Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Libanas, Irakas, Egiptas. Nors esminiai sprendimai nebuvo priimti, šios šalys šiandien vienaip ar kitaip įtrauktos į karą su ISIL.

Prie musulmoniškos koalicijos prisijungė ir Turkija. Iranas, kuris ISIL taip pat laiko priešu, teroristų valstybe, o Turkiją kaltina slaptai padedančia ISIL, prie koalicijos nesijungia.

Pastaruoju metu daromos pastangos išplėsti Koaliciją, įtraukiant į ją Rusiją ir Vidurinės Azijos autoritarines respublikas, kurios taip pat turi pagrindo bijoti ISIL įtakos savo piliečiams. Daugelis Rusijos ir minėtų  respublikų musulmonų jau yra ISIL armijos sudėtyje.

Neseniai Koalicija pasiūlė prisijungti prie jos diktatoriui nuo sovietijos laikų – musulmoniškos Uzbekijos prezidentui Islamui Karimovui, kurio visi politiniai oponentai arba sėdi kalėjime, arba paslaptingai dingsta. Tokį pasiūlymą neseniai Taškente diktatoriui pateikė JAV Valstybės departamento  sekretoriaus padėjėjas Centrinei Azijai Danielius Rosenblumas. Tai rodytų, kad JAV taip baiminasi dėl ISIL įtakos didėjimo Afganistane, o dar labiau – branduoliniame Pakistane, kad jai tinka bet kokie sąjungininkai.

Rugsėjo 2 d. Rusijos agentūra RIA Novosti pranešė, kad Afganistano viceprezidentas uzbekų kilmės generolas Abdul Rašidas Dustumas paprašė Rusijos karinės pagalbos prieš ISIL kovotojus Afganistane.

Jo žiniomis, ISIL rengiasi karo veiksmams Afganistano, Centrinės Azijos ir Rusijos teritorijoje, o todėl, pasak jo, Rusija negali likti nuošalėje. Jis paragino regiono valstybes parengti pasipriešinimo ISIL planą ir paprašė Rusijos ginkluotės, karo lėktuvų ir malūnsparnių.

Rusija, panašu, jau sutiko jungtis prie Koalicijos, tik nori Jungtinių Tautų pritarimo karo su ISIL veiksmams ne savo teritorijoje ir išsaugoti savo veidą, kaip Sirijos diktatoriaus Bašaro al Assado sąjungininkė.

Nors rugpjūčio 29 d. Rusijos prezidento spaudos atstovas Dmitrijus Peskovas paneigė Izraelio leidinyje „Yedioth Ahronoth“ paskelbtą informaciją apie Rusijos planus bombarduoti ISIL, tokiu jo pareiškimu galima ir netikėti. Leidinyje tvirtinama, kad Rusijos oro pajėgų lėktuvai turi atvykti į Siriją kelių dienų laikotarpyje. Įvairiuose internetiniuose komentaruose  po straipsniais tvirtinama, kad Krymo pusiasalio kariniuose aerodromuose, Sevastopolio karinėje bazėje iš tiesų pastebimas didelis sujudimas.

Rusijos žinių agentūra TASS  rugsėjo 2 d. cituoja Rusijos nuolatinį atstovą JT Saugumo  Taryboje Vitalijų Čiurkiną. „Mes nestosime į koaliciją, kuri veikia be Saugumo Tarybos leidimo. Jie bombarduoja Sirijos teritoriją be Sirijos vyriausybės, be Saugumo Tarybos leidimo. Kaip suprantu, Irake jie bent gavo vyriausybės sutikimą. Bet ne Sirijoje“. V. Čiurkino žodžiais, JAV vadovaujama koalicija nežino, ar ji veikia prieš Sirijos Bašaro al Assado vyriausybę, ar prieš ISIL. „Mes manome, kad akivaizdžiu prioritetu reikia laikyti kovą su ISIL. Bet jie negali apsispręsti, su kuo kovoti – su Sirijos vyriausybe ar su ISIL“, – sakė V. Čiurkinas. 

Taigi, Koalicija bombarduoja Sirijos ir Irako teritoriją, kurią valdo ISIL, Saudo Arabijos kareiviai žengia į Jemeną, kurio diktatorius neseniai buvo nuverstas, Turkija bombarduoja tiek ISIL bazes, tiek ginkluotus kurdus, kovojančius ir su ISIL, ir su turkais. Rusija, atrodo, taip pat prisijungs prie Koalicijos, jei artimiausiu metu JT ST priims rezoliuciją dėl karo veiksmų prieš ISIL, o to, tikriausiai, galima laukti, nes Kinija vargu ar vetuotų tokią rezoliuciją.

Čia iškyla klausimas, kaip Rusijos prisijungimas prie Koalicijos gali paveikti Vakarų ir Rusijos konfliktą dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą.

Ekonomiškai, o ir didelio konvencinio karo galimybių požiūriu, nusilpusi Rusija vargu ar būtų toks svarbus veiksnys tokioje įspūdingoje Koalicijoje, kokia ji yra jau dabar. Prisijungimas prie jos kur kas naudingesnis pačiai Rusijai. Ko labiausiai ji turi bijoti ilgalaikėje perspektyvoje, tai augančios ISIL įtakos 20-čiai milijonų aktyviai besidauginančių musulmonų Rusijos viduje ir 70-čiai milijonų gyventojų gretimose musulmoniškose Centrinės Azijos respublikose.

Tad Vakarai tebelaiko platų diplomatinių spaudimo Rusijai priemonių spektrą, tokį, kad Rusija ir prisijungtų prie Koalicijos, ir pasitrauktų iš okupuotų Krymo ir Donbaso mainais už visų sankcijų nutraukimą, kredito linijų atidarymą, santykių „perkrovimą“, paramą kovojant su ISIL įtaka Rusijos viduje bei Centrinės Azijos respublikose ir t.t. Gali būti, kad Ukraina būtų priversta leisti Rusijai naudotis Sevastopolio karine baze, kaip tai buvo ir iki Krymo okupacijos, karui su ISIL ir kitokiems ekscesams Artimuosiuose Rytuose gesinti, mainais už taikų konflikto sureguliavimą ir nesikišimą į Ukrainos vidaus ir užsienio politikos reikalus.

Rizikingas Vakarų sprendimas?

Kai kurių analitikų nuomone, Vakarų karas su ISIL Artimuosiuose Rytuose nieko kito nepagimdys, tik naujus pabėgėlių srautus ir didėjantį teroro aktų tankį JAV bei Europos Sąjungoje, tiek laike, tiek erdvėje.

Koalicija prieš ISIL atrodo, žinoma, įspūdingai. Bet, deja, karų Afganistane ir Irake patyrimas rodo, kad plačios koalicijos, jų dominavimas ore ir laikinas miestų užėmimas negarantuoja politinės pergalės.

Ir kas po to gali garantuoti, kad Artimuosiuose Rytuose nepaims viršų ISIL, turinti daug rėmėjų daugiau nei milijardiniame musulmonų pasaulyje?

Tokių ekspertų nuomone, priėmusieji sprendimą sunaikinti Islamo valstybę supjudant arabus prieš arabus, šiitus prieš sunitus, kurdus prieš turkus ir t.t. žengė rizikingą  žingsnį. Jie rizikuoja, kad diktatoriai praras pagrindinį savo ramstį – kariuomenę.

Kol kariuomenė lindi kareivinėse ir išlenda tik tada, kai reikia padėti policijai malšinti beginklius protestuotojus, ją dar galima kontroliuoti. Paleidus kariuomenę į brolžudiško karo lauką, jos kareiviai vieną dieną gali atsukti ginklus prieš Koaliciją ir prisijungti prie ISIL, turinčios ką jiems pasiūlyti. Mažai kas abejoja, kad ISIL turi savo ideologijos propaguotojų tinklą ir šiose kariuomenėse.

Bet ne tik tai gali tapti rizikos faktoriumu. Kol kas ISIL niekam nežada nepriklausomybių ir yra užsibrėžusi pajungti savo fantastiškam kalifatui beveik visas istoriškai kada nors musulmonams priklausiusias teritorijas, net tokias, kaip Pirėnai (Ispanija) ir Balkanai. Tačiau realybė greičiausiai sumažins ISIL apetitus ir ji gali ryžtis pasinaudoti nesantaikomis tarp turkų ir kurdų, Irano ir Turkijos ir pan. Pavyzdžiui, kas gali paneigti, kad 28 milijonų kurdų mainais už nepriklausomą valstybę gali ryžtis pereiti į ISIL pusę, arba kad sunitiškoji Turkija bus supjudyta su šiitišku Iranu. Prieštaravimų musulmoniškame pasaulyje galima surasti ir daugiau.

Daugelis Europos Sąjungos politikų, analitikų vis garsiau pradeda kalbėti apie pabėgėlių iš Afrikos ir ypač iš Artimųjų Rytų atsiradimo priežastis, kurias panaikinus pabėgėlių tvanas nuslūgtų. Jos, tiesą sakant, ant delno, ir pagrindinė – karas. Mes bombarduojame, sako jie, ir naiviai stebimės, kodėl tiek daug pabėgėlių rizikuoja gyvybe, kad patektų į Europos Sąjungą. Tiek daug, kad net iškilo klausimas dėl sienų tarp ES valstybių kontrolės, t.y. laisvo judėjimo sausuma Šengeno zonoje klausimas.

Štai žinomas Vokietijos teisininkas, buvęs Bundestago narys J.Todenhoferis dar Sovietų Sąjungos karo Afganistane laikais prognozavo liūdnas to karo pasekmes visų pirma agresoriui. Vėliau kritikavo Vakarų karus tame pačiame Afganistane, Irake ir kitur. Nemažai kontaktavo su musulmonais, tarp jų ir džihadistais, jų aplinkoje, ėmė interviu iš Sirijos diktatoriaus Assado. Jis buvo pirmas europietis, 2015 m. apsilankęs ISIL teritorijoje ir prabuvęs joje ilgesnį laiką.

Jokiu būdu nesimpatizuojantis ISIL režimui, jį vadindamas diktatūra, J. Todenhöferis padarė išvadą, kad Vakarai, norėdami neutralizuoti ISIL karine jėga, nieko nelaimės, tik padidins pabėgėlių srautus ir terorizmą iš karo veiksmų zonos. Jo nuomone, nuosaikesnieji musulmonai anksčiau ar vėliau patys atmes ISIL režimą, kuris kol kas yra labai stiprus ir pritraukia daugybę šalininkų. O jų skaičius yra proporcingas Vakarų agresyvumui Artimuosiuose Rytuose.

Bandant tęsti jo išvadą ir tai, kokiu keliu eina Koalicija, galima būtų tvirtinti, kad jokio gero sprendimo nesimato. Iš vienos pusės, karas didins pabėgėlių skaičių ir teroro aktų Europos Sąjungoje bei JAV  tikimybę, o, svarbiausia, dar nežinia, kuo ir kada baigsis, iš kitos pusės – nesikišimas į procesus, susijusius su ISIL, prognozuoja taip pat nelabai linksmus scenarijus. Iš linksmesnių gal tik toks, kad, greičiausiai, atgimęs su ISIL Arabų pavasaris nušluotų diktatorius Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose. Jei ten įsivyrautų į demokratiją nors panašūs režimai ir taika, turbūt, sumažėtų pabėgėlių srautai į Europos Sąjungą. Bet vėlgi, jeigu…

Nuotraukoje: komentaro autorius Kastytis Stalioraitis.

2015.09.03; 18:59


Prisijunkite prie diskusijos