Kaukazo Emyratui – beveik ketveri metai


Print

2007 metų spalio 7 d. demokratinės Čečėnijos Respublikos Ičkerija prezidentas Dokka Umarovas, paskelbė Šariato valdomą Islamo valstybę visame Šiaurės Kaukaze – Kaukazo Emyratą.

Toks sprendimas buvo priimtas visų pirma dėl to, kad nepavykus pasiekti demokratinės Čečėnijos valstybės diplomatinio pripažinimo didelė dalis ginkluotų čečėnų dalinių pakriko. Dabartinis Kaukazo Emyrato emyras D. Umarovas neseniai pripažino, kad tuo metu su Rusijos Federalinės valdžios ginkluotais daliniais kai kuriuose frontuose kovojo vos kelios dešimtys čečėnų kovotojų.

Šiandien Kaukazo Emyrato ginkluotame pasipriešinime Rusijos federalinėms pajėgoms dalyvauja tūkstančiai modžahedų. Kaukazo Emyratas tapo svarbiu veiksniu geopolitiniame regiono žemėlapyje, ypač po Rusijos ir Gruzijos karo.

Kaukazo Emyratas

1991–1999 metais demokratiškai išrinkti Čečėnijos prezidentai daug kartų kreipėsi į tarptautines organizacijas (Jungtines Tautas, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizaciją, Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją) ir demokratines pasaulio valstybes, prašydami pripažinti demokratinę nepriklausomą Čečėnijos Respubliką Ičkeriją (ją de facto 1996 m. pripažino net Rusija), tačiau sulaukė tik veidmainiškų (dabar tai jau galima tvirtinti vienareikšmiškai) užuojautų.

2007 metų spalio 7 d. demokratinės Čečėnijos Respublikos Ičkerija prezidentas Dokka Umarovas, paskelbė Šariato valdomą Islamo valstybę visame Šiaurės Kaukaze – Kaukazo Emyratą. Kaukazo Emyratas ir Šariato teisė jame neatsirado iš niekur. Šiaurės Kaukazo tautų istorijoje egzistavo: 1785-1791 metais laisva ir nepriklausoma Šeicho Mansuro vadovaujama Islamo valstybė – Imamatas, 1830-1859 m.m. – imamų (Gazi-Muchammado, Chamzato, Šamilio) valstybės, 1919-1920 m.m. – Šeicho Uzun-Chadži Šiaurės Kaukazo Emyratas. Emyrato vadų nuomone, daugelio mažų musulmoniškų tautų gynybinė sąjunga turėtų būti pagrįsta Šariato teise, kuri ignoruoja tautiškumą ir vienija žmones tikėjimo bei jo tradicijų pagrindu. Nacionalizmą jie paskelbė neigiamu reiškiniu. Panašiai gyveno talibų valdomas daugiatautis Afganistanas.

Kaukazo Emyratas suskirstytas į administracinius vienetus – vilajatus (arab.): Dagestanas, Nohčičio (Ičkerija), Halhaičio (Ingušija),  Iriston (Šiaurės Osetija), Nogajaus stepė (Stavropolio kraštas) bei Jungtinis Kabardinų Balkarijos ir Karačajaus vilajatas. Kaukazo Emyrato vadovu tapo Emyras Dokka Abu-Usmanas (Umarovas). Jis yra ir vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas. Aukščiausia patarėjų institucija prie Emyro – Madžlisul Šura. Aukščiausia teismų institucija – Aukščiausiasis Šariato teismas. Džihadas (pasipriešinimas Rusijos valdžiai ir okupacinėms ginkluotoms struktūroms) buvo išplėstas į visas Šiaurės Kaukazo teritorijas, kuriose gyvena musulmonai: Dagestano Respubliką (2,58 mln. musulmonų iš 2,69 mln. gyventojų), Ingušijos Respubliką (0,46 iš 0,50), Šiaurės Osetijos Respubliką (0,03 iš 0,70), Kabardinų ir Balkarų Respubliką (0,60 iš 0,90), Karačajevo ir Čerkesų Respubliką (0,22 iš 0,44) bei Stavropolio kraštą (0,13 iš 2,70).

Jau pirmieji čečėnų bandymai įtraukti į karą su Rusija maždaug 5 mln. musulmoniškos tradicijos Šiaurės Kaukazo gyventojų pasirodė sėkmingi.

2002 metais Rusijai metus prieš čečėnų kariuomenę metus didžiules karines ir policines pajėgas, musulmonų karo vadai aktyvių puolamųjų veiksmų taktiką pakeitė partizaninio karo taktika. Šiaurės Kaukazo miestuose pradėjo veikti pogrindinės organizacijos.  

Pastaraisiais metais praktiškai kiekvieną parą Šiaurės Kaukaze įvykdomi keli išpuoliai prieš mažesnius Rusijos kariuomenės dalinius, milicijos (dabar pervardintos į policiją) ir valdžios būstines, pavienius okupacinės valdžios pareigūnus. Praėjusių metų spalio 9 dieną Rusijos Tyrimų komiteto prie prokuratūros pirmininkas Aleksandras Bastyrkinas viešai pripažino, kad padėtis daugelyje Šiaurės Kaukazo regionų yra labai įtempta, „tai beveik karas“. Jo žodžiais, vidaus reikalų kariuomenės daliniai Dagestane, Ingušijoje, Kabardino Balkarijoje, Čečėnijoje „kiekvieną dieną netenka 5-6 žmonių“, t. y. apie 150 ginkluotų pareigūnų ar karių per mėnesį.

Lyginant su 2000 Afganistane žuvusių užsienio karių skaičiumi nuo karo pradžios 2001 m. iki 2010 m., t.y. vidutiniškai 17-a per mėnesį, Rusijos kariuomenės nuostoliai Šiaurės Kaukaze yra ženkliai didesni. Spalio 12 d. Rusijos Federalinės Saugumo tarnybos direktorius pranešė, kad per šių metų devynetą mėnesių Šiaurės Kaukaze rusai nukovė 300 „banditų“, t. y., vidutiniškai 33 per mėnesį. Tai reiškia, kad už vieną nukautą modžahedą Rusija „sumoka“ 5-ių savo karių gyvybėmis.

Šiaurės Kaukazo sukilėlių paskelbtas Kaukazo Emyratas, dar neseniai politikų vertintas kaip virtualus projektas, tapo tarptautiniu mastu pripažinta realybe.

Rusijos Šiaurės Kaukazo Federalinė apygarda

Rusija, kaip atsvarą Kaukazo Emyratui, prezidento Dmitrijaus Medvedevo įsaku 2010 m. sausį paskelbė naują regioninį vienetą – Šiaurės Kaukazo Federalinę apygardą (ŠKFA). ŠKFA sudaro 6 RF respublikos: Dagestano, Ingušijos, Kabardino-Balkarijos, Karačajų-Čerkesų, Šiaurės Osetijos, Čečėnijos, ir Stavropolio kraštas. Apygardą, kurios centras – Piatigorskas, prižiūri Rusijos prezidento įgaliotinis Aleksandras Chloponinas, respublikoms vadovauja Rusijos Prezidento paskirti vietininkai – prezidentai arba gubernatoriai.

ŠKFA respublikų pateiktais duomenimis, šiuo metu ŠKFA iš viso yra maždaug 9,2 mln. gyventojų, iš jų krikščioniškos tradicijos  – apie 2,74 mln. rusų (29,9%) ir 0,48 mln. osetų (5,2%). Beveik visi likusieji – musulmoniškos tradicijos gyventojai. Dauguma rusų gyvena Stavropolio krašte, Šiaurės Osetijos respublikoje  ir  Karačajų Čerkesų Respublikoje.

Nežiūrint gausių gamtos turtų (ŠKFA gausu naftos, dujų volframo, molibdeno, mineralinių ir geoterminių vandenų) ir puikių gamtinių sąlygų turizmui,  regiono ekonomika merdi. Regiono respublikos priklauso prie labiausiai dotuojamų iš Centro. Pagrindinis pragyvenimo šaltinis – iš Centro dotuojami biudžetai, žemės ūkis, paslaugos  ir Rusijoje uždirbti pinigai.

Tiek Rusijos, tiek Vakarų ekspertų  duomenimis, ŠKFA klesti šešėlinė prekyba ir korupcija. Daugelis Centrinės valdžios bandymų per vietines savo pačios paskirtas valdžias finansuoti įvairius ekonominius ir socialinius projektus ŠKFA dažnai baigdavosi tuo, kad didžioji dalis paskirtų pinigų dingdavo dar Maskvoje, o beveik visi likusieji – vietinių Maskvos statytinių kišenėse. Oficialus nedarbo lygis ŠKFA – vienas didžiausių visoje Rusijoje.

Tačiau terotorijos nuo Baltijos jūros iki Ramiojo vandenyno valdytojus labiausiai neramina demografinė padėtis regione.

Kaip kontrastas likusiai Rusijai, kurios gyventojų skaičius nuo 1990 metų iki 2010 metų sumažėjo nuo 149 mln. iki 142 mln. (-5 proc.), – ŠKFA pasižymi dideliu autochtonų musulmonų gimstamumu. Nuo 1990 metų iki 2009 metų pabaigos ŠKFA gyventojų skaičius išaugo 1,68 mln. ir 2010 m. pradžioje sudarė 13,44 mln.  gyventojų (+12,5 proc.).

2010 metais Rusijos Federacijos vyriausybė paskelbė rasistinę regiono etninio „išvalymo“ strategiją autochtonus pakeičiant atvyksiančiais rusais, tačiau iki šiol jos įgyvendinti nepavyksta.

Valdančiuose Rusijos sluoksniuose vis dažniau pasigirsta balsai, raginantys atsisakyti pretenzijų į Šiaurės Kaukazą.

Kaukazo Emyratas ir Gruzija 

Praėjus trejiems metams po Rusijos karo su Gruzija Pietų Osetijoje, kuris faktiškai pasibaigė draugystės su Vakarų sąjungininkais krachu, šios šalies prezidentas Michailas Saakašvilis pasirinko naują strategiją. Dabar jis beviltiškai stengiasi nušokti nuo JAV pagalbos „adatos“ ir nori draugauti prieš Rusiją su visomis Kaukazo tautomis. Taip viename paskutinių numerių rašo žurnalas „The Times“.

Dar vykstant didžiausiems Šiaurės Kaukaze paruošiamiesiems Rusijos manevrams „Kaukazas 2008“ (invazijai į Gruziją), 2008 m. liepos 17 d. Gruzijos URM pareiškė susirūpinimą ir priminė Rusijai jos padėties silpnumą Šiaurės Kaukaze. „Rusija turi gerai suprasti, kad dėl panašių įvykių kylanti įtampa ir skaitlingi ginkluoti susidūrimai tarp vietos maištininkų ir Rusijos ginkluotųjų struktūrų Čečėnijoje, Ingušijoje, Dagestane ir Kabardino Balkarijoje gali peraugti į plataus masto destabilizacijos procesą, o tuo Rusija neturėtų būti suinteresuota “ – rašoma Gruzijos URM išplatintame pareiškime.

Rusija šio įspėjimo nepaklausė

Sutapimas tai, ar ne, bet iš karto po rasistinės Rusijos strategijos paskelbimo 2010 m. spalio 12 d. Gruzija žengė žingsnį, kuris sukėlė didelį Maskvos susierzinimą ir sumaištį diplomatiniuose sluoksniuose. Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis tą dieną pasirašė įsaką, kuris numato, kad Rusijos piliečiams, kurie gyvena Šiaurės Kaukaze – Dagestane, Šiaurės Osetijoje, Čečėnijoje, Ingušijoje, Kabardinų Balkarijoje, Karačajų Čerkesijoje ir Adygėjoje – bus galima be vizų įvažiuoti į Gruziją ir būti čia 90 dienų, be to, atvykusieji į Gruziją gali vykti ir į kitas šalis. Gruzijos URM šį sprendimą komentavo kaip žingsnį, palengvinantį žmogiškuosius ryšius regione, suteikiantį galimybę Rusijos Šiaurės Kaukazo piliečiams patiems pamatyti, ko pasiekė Gruzija demokratinių reformų metu, skatinantį turizmą ir ekonomiką.

Rusija paskubėjo pasmerkti tokį Gruzijos bevizio režimo sprendimą.

Rusijos URM pareiškė, kad Gruzijos įvestas bevizis režimas Šiaurės Kaukazo respublikoms rodo Tbilisio siekį destabilizuoti padėtį regione ir tai yra provokacija. „Politika dalinti Rusijos gyventojus į skirtingas kategorijas prieštarauja civilizuoto tarpvalstybinio bendravimo normoms“, – sakoma Rusijos URM pareiškime. 

Bet panašu į tai, kad Rusija susirūpino ne tiek regionine Rusijos piliečių diskriminacija, kiek naujomis sukilėlių galimybėmis.

Rusijos Federacijos Tarybos pirmasis vicepirmininkas, Kaukazo komisijos narys ir Nacionalinio antiteroristinio komiteto (jam vadovauja Federalinės saugumo tarnybos direktorius Aleksandras Bortnikovas) narys Aleksandras Toršinas tuo metu tiesiai pareiškė, kad tokiu beviziu sprendimu, matyt, siekiama supaprastinti „banditų pogrindžio Šiaurės Kaukaze kontaktus su … oficialia Gruzijos politika.“ Jo žodžiais, Gruzijos vadovybei „matyt, tapo visai riesta su ryšininkais ir jai prireikė padaryti kuo daugiau skylių savo sienoje, kad pinigų, sprogmenų, ginklų tiekėjai lakstytų iš Rusijos į Gruziją ir atgal, o kai kurie eitų į ten (Gruziją) išsilaižyti žaizdų“.

Žurnalas „The Time“ primena, kad į Gruziją gyventi persikėlė Džocharo Dudajevo našlė. Dabar ji dirba vedančiąja TV „Pirmasis Kaukazo informacinis“, kurį finansuoja vyriausybė, ir kalba apie gruzinų bei čečėnų vienybę.

Nuotraukoje: Džocharo Dudajevo našlė Ala Dudajeva, šiuo metu gyvenanti Gruzijoje ir ten vadovaujanti televizijai TV “Pirmasis Kaukazo informacinis”. Šį TV kanalą finansuoja oficialusis Tbilisis, šioje televizijoje daug kalbama apie gruzinų bei čečėnų vienybę.

Komentaro autorius – Kastytis Stalioraitis, mokslų daktaras, buvęs ilgametis užsienio informacijos analitikas Seime.

2011.09.06


Prisijunkite prie diskusijos