Antanas Rašimas

Ar tikrai Armėnijoje šiuo metu kilęs nepasitenkinimas Baltarusijos vykdoma užsienio politika? Apie pasipiktinimą byloja armėnų politologų pareiškimai, skelbiami dažniausiai dabartinei Armėnijos valdžiai palankiuose leidiniuose.

Levonas Širinianas. Youtube.com nuotr.

Viskas prasidėjo, kaip rašo Minval.az, po to, kai Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka pranešė Azerbaidžano ambasadoriui Latifui Gandilovui detales, kaip klostėsi derybos dėl Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) pirmininko rinkimų Kazachstano sostinėje Astanoje.

Tada ir paaiškėjo, kad Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas mano, jog KSSO vadovo postas šį sykį turi atitekti ne Armėnijos, bet Baltarusijos atstovui. Toks kazachų nusiteikimas – logiškas. Iki šiol KSSO vadovavo Armėnijos atstovas Jurijus Chačaturovas. Tačiau Armėnija, į valdžią atėjus Nikolui Pašinianui, apkaltino jį neteisėtai leidus panaudoti karinę jėgą prieš 2008-ųjų kovo mėnesį Jerevane protestavusius žmones (tuo metu J.Chačaturovas vadovavo Jerevano kariniam garnizonui). Taigi, vadovaujantis sveiku protu, jei Armėnija pati pašalino savo atstovą, vadinasi, naujasis kandidatas turi būti rotacijos principu atiduodamas kitai valstybei.

Bet laikinai Armėnijos premjero pareigas einantis Nikolas Pašinianas pareiškė nesutinkantis su tokia pozicija. Jis tvirtino reikalausiąs pasiaiškinti tiek Baltarusijos, tiek Kazachstano prezidentus, kodėl KSSO pirmininko postas neatiduodamas Armėnijai.

Oficialusis Minskas armėnų atstovams atsakė Baltarusijos URM atstovo Antolijaus Glazo žodžiais: „N.Pašinianas tikriausiai nesupranta, kad „gatvių demokratija“ nepriimtina didžiojoje politikoje“. Ir papriekaištavo N.Pašinianui, kad jam nederėtų dėtis esant „tarptautiniu prokuroru“.

O štai ką dėl šio konflikto pareiškė Armėnijos krikščioniško – demokratinio judėjimo vadovas, politologas Levonas Širinianas. Jis apkaltino KSSO patekus į gilią krizę, bet tuo pačiu tvirtino, kad „tai anksčiau ar vėliau turėjo įvykti“.

Ir vis dėlto įdomiausia, kad jis mano štai taip: „Aš noriu pasakyti Baltarusijos politikams, panašiems į Aleksandrą Lukašenką, kad jų valstybės įkūrėjas buvo Aleksandras Miasnikianas, vienas iš geriausių armėnų tautos atstovų. O tai reiškia, kad jau tada armėnų tauta turėjo pačią giliausią politinę mintį, turėjo geriausių politikų ir puikią politinę uoslę. Linkiu baltarusiams pasijusti esant europiečius ne tik išore, bet ir dvasia“.

Po šių žodžių politologas L.Širinianas kreipėsi į armėnų milijonierius, gyvenančius Briuselyje, Londone, Vašingtone ir Maskvoje, kad šie palaikytų N.Pašinianą. Suparsk, turtinga armėnų diaspora privalo mokytis vieningumo iš NATO, kaip privalu vienas kitą palaikyti.

Bet tai – dar ne visi armėniški pamokymai, kaip privalo elgtis oficialusis Minskas. Politologas L.Širinianas įsakmiu tonu liepė baltarusių atstovams palaikyti KSSO narius, o ne valstybę, kuri minėtai organizacijai nepriklauso (omenyje turimas Azerbaidžanas, palaikantis draugiškus santykius su Baltarusija). Žodžiu, pasirinktas primityvus argumentas: Baltarusija neva pataikauja Azerbaidžanui, nes nori gauti pigios naftos ir dujų. Politologas pagrasino: „tegul baltarusiai draugauja, bet tik ne Armėnijos interesų sąskaita“.

Taigi dabar žinosime – Baltarusiją yra įkūrę armėnai, o tai reiškia, kad Baltarusija už savo egzistavimą turi būti dėkinga „didžiam armėnų tautos sūnui“.

2018.12.08; 08:30

Filipas Ekozjancas. Yotube.com nuotr.

Internetinė erdvė, kuri vadinama youtube.com, labai vertinga. Ten – milijonai videointerviu pačiomis įvairiausiomis temomis. Taip, kartais ten galima aptikti meluojančių, dezinformuojančių, klaidinančių videosiužetų. Taip, ten galima aptikti melo ir falšo. Nereikia stebėtis, jei ten savus siužetus skelbia ir slaptosios tarnybos, kuriančios savas teorijas ir legendas. Nereikia piktintis ir tuo, kad kartais šioje erdvėje – daug kvailų, primityvių siužetų, kurių solidi redakcija niekad neįsileistų. Žodžiu, youtube.com šiek tiek panašus į sąvartyną, kuriame galima rasti visko – ir šiukšlių, ir deimantų.

Prie kurių derėtų priskirti armėno Filipo Ekozjanco politinio pobūdžio videointerviu, kuriuose daug dėmesio skiriama Armėnijai ir jos santykiams su Turkija, Azerbaidžanu? Keletą iš jų peržiūrėjome. Sudomino. Keli komentarai, portalo slaptai.lt nuomone, – aktualūs. Pavyzdžiui, tas, kuris pavadintas „Ką daryti armėnams?“

Pirmiausia šį videointerviu, mūsų manymu, turėtų išgirsti patys armėnai, įskaitant ir Armėnijos premjerą Nikolą Pašinianą, niekaip nenorintį trauktis iš Kalnų Karabacho. Bet šį konkretų videointerviu nepakenktų atidžiai peržiūrėti ir lietuviams, kurie apart armėniškos propagandos apie neva žiaurius turkus ir azerbaidžaniečius nėra nieko girdėję, kurie ir dabar dar nenori įsiklausyti į Turkijos ir Azerbaidžano argumentus. Šis videointerviu praverstų ir Lietuvos politikams, kurie labai lengvai 1915-ųjų karinę tragediją pakrikštijo genocidu.

Slaptai.lt pateikia žodinį armėno Filipo Ekozjanco (Филипп Экозьянц; Что делать армянам) videointerviu  vertimą į lietuvių kalbą. Beje, Ukrainoje gyvenantis F.Ekozjancas tvirtina, kad jis – anūkas to armėno, kuris neteko visos savo šeimos 1915-aisiais, bet, nepaisant šios aplinkybės, niekad niekur niekam nėra pasakęs, kad turkai yra armėnų priešai.

XXX

Filipas Ekozjancas

Ką daryti armėnams? Tai – ne retorinis, o gyvybiškai svarbus klausimas. Norint į jį atsakyti nereikia pamiršti, kad armėnų tautos likimas niekad nebuvo sprendžiamas nei revoliucijų, nei kontrrevoliucijų pagalba. Armėnai netrukus patys įsitikins, kad jų neišgelbės nei revoliucijos, nei kontrrevoliucijos. Jiems dabar atrodo, kad pats nuoširdžiausias ir geriausias armėnų lyderis yra Pašinianas. Vakar jiems atrodė, kad pats puikiausias lyderis – Sarksianas. Užvakar – kad Kočiaranas. Armėnai daro nesąmonę, kai gaišta brangų laiką, eikvoja jėgas, rizikuoja net sveikata ir gyvybe keisdami vieną „lyderį“ kitu, jau neva sąžiningesniu, padoresniu. Pikta bus vėliau, kai supras, jog valdžios pakeitimai neatneša jokios naudos. Pakeitus vieną premjerą kitu viskas liks taip, kaip buvo iki šiol.

Armėnams reikėtų mokytis iš savo diasporos, gyvenančios tiek Europoje, tiek Amerikoje. Armėniška diaspora skelbia itin patriotinius lozungus. Labai gražiai kalba apie patriotizmą, pasiaukojimą. Apie naujas kovas kuriant didžiąją Armėniją, atsiimant neva prarastas teritorijas.

Ypač daug ašarų liejama dėl 1915-ųjų metų. Tie, kurie, sėdėmami San Franciske, Paryžiuje ar Maskvoje, dėl 1915-ųjų tragedijos kaltina turkus, – elgiasi nesąžiningai. Bet jų nesąžiningumas – dvigubas. Nes jie ir šiandien ragina armėnus kilti į žygius – susigrąžinant turkiškas teritorijas, žygiuojant iki pat Baku.

Tačiau tie armėniškos diasporos atstovai, kurie dėl 1915-ųjų tragedijos kaltina turkus ir ragina armėnus nūnai vėl pulti turkus, vis tik patys su turkais ir azerbaidžaniečiais nesipyksta – bendrauja, prekiauja, draugauja. Sudaro prekybines sutartis, kartu žiūri TV, drauge žaidžia futbolą. Jiems bendrauti su turkais netrukdo skirtingas žvilgsnis į istorinius įvykius, religiją, politiką. Tie diasporos atstovai, kurie Armėnijos armėnus kviečia vėl konfrontuoti su turkais, patys su turkais nekariauja. Armėnų diaspora elgiasi vadovaudamasi sveiku protu. Diaspora nekonfrontuoja, nesimuša, nesipyksta su turkais. Jie su turkais sėkmingai prekiauja. Todėl ir klesti, todėl ir turtingi, laimingi.

O Armėnija, kuriai diaspora liepia konfrontuoti su kaimynais, – skursta. Kitaip ir būti negali – skurdas neišvengiamas. Nes Armėnijai neleidžiama draugiškai sugyventi su kaimynais – turkais, azerbaidžaniečiais, gruzinais, rusais. Armėnijai peršama nuomonė, kad 1915-aisiais prieš armėnus buvo surengtas pats tikriausias genocidas, kad dar daug armėniškų žemių reikia atsiimti iš turkų, mat jas okupavę turkai su azerbaidžaniečiais.

Ką galėčiau pasakyti savo broliams armėnams, gyvenantiems Armėnijoje? Jūs uždaryti narve, izoliuoti nuo pasaulio. Ir jei elgsitės taip, kaip elgiatės iki šiol, jūs taip ir liksite uždaryti narve, nesvarbu, kas beateitų į valdžią Jerevane.

Ką reikia daryti, norint išsiveržti iš užburto bėdų rato? Pirmiausia liaukimės kelti teritorines pretenzijas į žemes, kurios niekad mums nepriklausė. Mes neturime į jas jokios teisės, nei moralinės, nei juridinės, nes ten gyvenome ne tik mes, bet ir kitos tautos. Taip pat reikia liautis įtikinėti visą pasaulį, kad turkai – žvėrys, ištroškę armėnų kraujo. Nė viena pasaulio tauta nėra nusikaltėlių tauta. Mes negalime vadinti genocidu to, kas nutiko 1915-iaisiais metais. Jei tai – genocidas, vadinasi, turkai norėjo išžudyti visą armėnų tautą? Bet juk turkai niekad niekada nesiekė išžudyti armėnų tautos. Jeigu saujelė turkų ir norėjo tai padaryti, tai juos ir smerkime. Beje, jų pavardės seniai žinomos ir jie seniai nuteisti. Todėl dėl 1915-ųjų kaltinti visą turkų tautą – idiotizmas. Aš tūkstantį kartų girdėjau armėnus sakant, kad jie nori išžudyti visus turkus pasaulyje ir neva tik tada armėnai pradės gyventi gerai. Net ir po šiuo mano videointerviu yra paskelbta panašaus pobūdžio komentarų. Todėl ir klausiu – nejaugi kelių pamišėlių nuomonė byloja, kad mes visi taip manome?

Nieko tokio, ką galima pavadinti genocidu, 1915-aisiais nebuvo. 1915-aisiais vyko pasaulinis karas. Ir tuo pačiu – pilietinis karas. Už šį karą atsakingi visi, taip pat – ir armėnai. Ne mes asmeniškai atsakingi, o tie keli tūkstančiai armėnų tautybės ideologų, kurie nepasiteiravę visos tautos, pradėjo idiotišką karą tam, kad Osmanų imperijos teritorijoje būtų įkurta nepriklausoma Armėnijos valstybė. Tokių pamišėlių buvo mažuma. Bet jie primetė savo valią daugumai. Jie pasirinko karą nepasiklausę visų armėnų nuomonės. Beje, tais laikais surengti apklausų net nebuvo įmanoma.

Ką gavo armėnai mainais už pastangas įkurti nepriklausomą valstybę svetimose žemėse? Kokia nauda iš to, kad mes turime Armėniją? Mus lydėjo tremtys, susirėmimai, kaimynų pykčiai. Galų gale mes turime žemės lopinėlį, kurį vadiname Armėnijos valstybe. Bet mums vėl blogai. Blogai buvo gyventi Osmanų imperijoje, dabar bloga gyventi Armėnijoje. Mums vis blogai ir blogai. Kas nutiko? Bjauriausia, kad dabar jau nėra ko kaltinti dėl sunkaus gyvenimo Armėnijoje. Bet mes vis kaltiname kaimynus ir nežiūrime, kokių klaidų esame patys padarę. Mūsų silpnoji pusė – dėl padarytų klaidų kaltiname kitus.

Sujaukti santykius su kaimynais – labai lengva. Atkurti juos – labai sunku. Bet stengtis atkurti tai, kas buvo sulaužyta, – būtina. Juk mes, armėnai, – labai protinga tauta. Mes puikiai žinote, kaip veikia propaganda. Jei aš turėčiau 200 milijonų dolerių ir du profesionalius TV kanalus, aš galėčiau per penkerius metus daugumai įpiršti kad ir pačią absurdiškiausią idėją. Pavyzdžiui, kad Armėnijoje būtina įkurti nepriklausomą Malakanijos respubliką. Esą Malakanija privalo atsiskirti nuo Armėnijos. Aš penkerius metus kalsiu į galvas mintį, esą ši tauta Armėnijos teritorijoje gyvena jau 5 tūkst. metų. Aš penkerius metus šauksiu, esą pasaulis privalo ginti malakanų tautą nuo armėnų barbariškumo. Dieną naktį pasakosiu, kaip armėnai skriaudžia Malakaniją, neleidžia jai vystyti kultūros, kalbos, papročių. Aš pateiksiu neva tikrų genocido pavyzdžių, kaip armėnai žudo malakanus vien dėl to, kad jie – ne armėnai, aš nupirksiu žymių pasaulyje režisierių, kurie sukurs dokumentinių filmų, pasakojančių, kaip tironas skriaudžia savo auką. Ir vieną sykį išauš diena, kai niekam nerūpės tiesa – ar tikrai ten gyvena malakanai, ar tikrai juos skriaudžia armėnai. Visiems knietės kuo greičiau įsijungti į kovą už malakanų laisvę. Nes tiesa ne visuomet reikalinga. Esama jėgų, kurioms reikia ne tiesos, o kovos.

Todėl ir klausiu, kaip nutiko, kad dvi šalia viena kitos gyvenusios tautos buvo supjudytos? Kas tie niekšai, kurie pradėjo kalbėti visų armėnų vardu, esą būtina išsivaduoti iš Osmanų imperijos jungo įkuriant ten savo valstybę? Įsidėmėkime – įkurti valstybę ne bet kur, o svetimoje žemėje. Taigi prasidėjo nuožmus karas dėl teisės įkurti valstybę teritorijoje, kuri mums nepriklauso, kur nuo seno gyveno kitos tautos. Karo kurstytojų buvo mažuma, jie neturėjo armėnų tautos mandato. Jų buvo tik saujelė. Bet už jų sugalvotas idėjas atsakė visa armėnų tauta. Atsakė praliedama marias kraujo. Neteko tėvynės, gyvybių. Prarado kaimynų pasitikėjimą. O tie, kurie užvirė šią mėsmalę, ir toliau ramiai gyvena užsieniuose. Ne šiaip sau gyvena, o turtingai gyvena. Jie – pasiturintys, laimingi. Jie kviečia mus į naujus pseudo žygius, neva reikalingus tam, kad būtų išlaisvintos svetimųjų jungą neva iki šiol patiriančios armėniškos teritorijos. Jie ir toliau remia didžiosios Armėnijos idėją.

O juk genocidas – tai ne turkų atsakas į mūsų surengtas nesąmones kuriant valstybę. Tikrasis genocidas – kai mes, armėnai, patikėjome tomis nesąmonėmis ir pabandėme jas bet kokia kaina įgyvendinti.

Armėnija teturi vienintelį teisingą kelią – nustot kelti teritorines pretenzijas kaimynams ir atkurti draugiškus santykius tiek su turkais, tiek su azeraidžaniečiais. Jokio kito teisingo kelio nėra. Visi kiti keliai veda į nežinią arba į bedugnę.

Informacijos šaltinis: Что делать армянам. /Филипп Экозьянц/ (youtube.com)

 

2018.12.02; 08:32

Entoni Dž. Portantino

Saulius Kizelavičius

„Armėniška korupcija persimetė į Kalifornijos valstiją…“ Tai citata iš Raulio Louri – Kontreras publikacijos, paskelbtos leidinyje „The Daily Caller“. Ką omenyje turėjo publikacijos autorius Raulis Louri – Kontreras, minėdamas sąvoką „armėniškoji korupcija“?

Pasirodo, Armėnijoje neseniai svečiavosi keturi Kalifornijos valstijos atstovai. Tai Autumas Berkas, Evanas Loy, Henris Sternas ir Entoni Dž. Portantino. Visi jie – demokratai, o ne respublikonai. Ši JAV senatorių viešnagė tikriausiai nebūtų atkreipusi didelio žiniasklaidos dėmesio, jei ne senatoriaus E.Dž. Portantino vizitas į Kalnų Karabachą.

Straipsnio autorius primena, kad E.Dž. Portantino atvykimas į Kalnų Karabachą (armėnų separatistai šią azerbaidžanietišką teritoriją okupavo 1990-ųjų pradžioje) nepatogion padėtin pakišo visą JAV užsienio politiką. Oficialusis Vašingtonas laikosi nuostatos, kad Kalnų Karabachas yra neatskiriama Azerbaidžano teritorija, kurią 1990-ųjų pradžioje užėmė Rusijos padedama Armėnija. Todėl kiekvienas vizitas į šiuo metu armėnų pajėgų okupuotą regioną be oficialaus Azerbaidžano leidimo yra neteisėtas. Taip pat akivaizdu, kad E.Dž. Portantino savo išvykos nederino su oficialiuoju Baku. Todėl automatiškai tapo nepageidaujamu asmeniu Azerbaidžane, kuris labai draugiškas JAV – tiekia amerikiečiams energetinius išteklius (dujos ir nafta) bei konkrečiais darbais remia jų kovą su terorizmu.

Kalnų Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt nuotr.

Įdomu dar ir tai, kad šį, paskutinįjį, senatoriaus išvykimą į Kalnų Karabachą finansavo Armėnų nacionalinis komitetas Amerikoje. O ankstesniąsias Kalifornijos atstovo išvykas finansiškai rėmė liūdnai pagarsėjusio Seržo Sargsiano aplinkos žmonės. Ši aplinkybė – ypač skandalinga. Nes būtent buvęs Armėnijos prezidentas S.Sargsianas yra asmeniškai dalyvavęs karinėse operacijose užimant Kalnų Karabachą bei azerbaidžanietiško Hodžaly miesto taikių gyventojų žudynėse.

Žodžiu, šis Kalifornijos senatorius iškrėtė kiaulystę ne tiek Azerbaidžanui, kiek savo šaliai – Amerikai. Juk savo išvyka jis prieštarauja oficialiai JAV politikai – nepripažinti Kalnų Karabacho atskyrimo nuo Azerbaidžano. Įsidėmėtina ir tai, kad Kalnų Karabacho nepriklausomybės šiuo metu nepripažįsta ne tik JAV, NATO ir Europos Sąjungos šalys, bet ir pati Armėnija. Tad būtų galima ironiškai paklausti E.Dž. Portantino, ar jam nepasirodė įtartina, kai oficialusis Jerevanas pakvietė atvykti jį į regioną, kurio nepriklausomybės pats nedrįsta pripažinti – būtų per daug akivaizdus melas?

Beje, publikacijos autorius, komentuodamas šią dviprasmišką situaciją, pavartojo žodžių sąvoką „naudingi idiotai“. Dėl sąvokos „naudingas idiotas“ galima ginčytis – gal ji ir nėra tiksli, gal ji – per daug pikta. Tačiau E.Dž. Portantiną pavadinti „persona non grata“ (nepageidaujamu asmeniu) – taiklu ir teisinga. Azerbaidžanas taip nedelsdamas ir padarė.

Seržas Sargsianas buvo visiškai priklausomas nuo Vladimiro Putino. Karikatūra

Žodžiu, publikacijos autorius stebisi E.Dž. Portantino noru bičiuliautis ne su Azerbaidžanu – JAV sąjungininku, o būtent su klusnia Rusijos vasale Armėnija, ilgiems dešimtmečiams įsileidusia Rusijos karines bazes.

Žurnalistas retoriškai klausia: nejaugi armėniška korupcija persimetė ir į Kaliforniją? O gal šiuo konkrečiu atveju kalta ne armėniška korupcija, kiek finasiškai stipri armėnų diaspora, gyvenanti Kalifornijoje ir, žinoma, amerikiečių politikams daranti milžinišką spaudimą?

Kai paaiškėjo Kalifornijos politiko išvyka į Kalnų karabachą be Baku leidimo, azerbaidžaniečių žurnalistai senatoriui – keliauninkui nusiuntė pluoštą klausimų. Pavyzdžiui, ar jis žino, kad Armėnija – ne JAV, o Rusijos sąjungininkė; kaip jis vertina Armėniją, pripažįstančią Rusijos atliktą Krymo okupaciją; ar jam žinomos Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijos, smerkiančios armėnų separatistų veiksmus Kalnų Karabache?

Tačiau E.Dž. Portantino į šiuos klausimus nieko neatsakė.

2018.09.28; 10:30

Skaitytojams siūlome susipažinti su vesti.az leidinyje kadaise paskelbta Bahramo Batyjevo publikacija apie padėtį kai kuriuose pietiniuose Rusijos regionuose. Kuo ši publikacija gali būti įdomi Baltijos šalims? Skelbiame ją be sutrumpinimų.

Vesti.az publikacijos iliustracija

Bahramas Batyjevas

Per vos ketverius savo gyvavimo metus informacijos agentūra Vesti.Az ne kartą bandė atmerkti akis rusų tautai į šliaužiančią armėnų ekspansiją, daugelį metų vykdomą Rusijos pietuose, Krasnodaro ir Stavropolio kraštuose, taip pat ir Rostovo srityje („Armėnai kuria antrą Karabachą Rusijos pietuose“ (http://vesti.az/news/57489). „Stavropolio ir Krasnodaro kraštuose armėnai masiškai užgrobia žemes (http://vesti.az/news/58275), „Per „antiarmėniškus atsišaukimus“ išlindo kelių milijonų rublių vertės sklypas“  ir t. t.).

Mes stengėmės atkreipti mūsų šiaurinių kaimynų dėmesį į tai, kad Rusijos pietinių regionų šliaužiantis armėnizavimas vykdomas griežtai pagal armėnų katalikoso 1988 metų paliepimą: „Ne paslaptis, kad ne visos mūsų žemės priklauso mums, bet ateis laikas jas išsikovoti ir apgyvendinti. Per pastaruosius 40 metų armėnai užėmė protėvių žemes. Jų ten 60 proc. Palaipsniui iš Rusijos įtakos išlaisvinamos žemės Krasnodaro ir Stavropolio kraštuose… Armavire (Šiaurės Armėnija, – taip armėnai vadina Rostovo sritį) mūsų žemių yra 80 proc… Ir jeigu teisingai elgsimės, mes apgyvendinsime ir Rostovo sritį… Nėra ko nerimauti, mus palaiko rusų cerkvė ir daugybė aukštus postus užimančių mūsų šalininkų. Manau, kad 480 000 armėnų Maskvoje šį bei tą reiškia. Vaikai mano, tyliai ramiai supirkinėkite namus… įkalbinėkite vietinius iš ten išvažiuoti, įsitvirtinkite gimtojoje žemėje… Dabar griūva SSSR, netrukus mes prisidėsime prie Rusijos griūties… Metas kryžiaus žygiui prieš tuos, kas išgujo mūsų iškankintą tautą iš jos žemių!“.

Ir atrodo, mūsų pastangos buvo sėkmingos. Šiomis dienomis „Južnyj Federalnyj“ portalas paskelbė Rostovo žurnalisto Jevgenijaus Michailovo straipsnį „Kubanės Karabachas“, kuriame autorius atvirai išdėsto savo nuogąstavimus dėl Rusijos pietų amėnizavimo.

„Ar rami, Kubanės valdžios nepastebima armėnų ekspansija neprives prie autonomijos klausimo, po kurio ranka pasiekiami ir šalies dalies atsiskyrimo reikalavimai?  

Pernai Krasnodaro krašto gubernatorius Tkačiovas kreipimesi į gyventojus pareiškė, kad kuriamos kazokų draugovės ir patruliai, padėsiantys policijai sutramdyti neteisėtą emigraciją iš Šiaurės Kaukazo respublikų. Tai sukėlė audringą polemiką žiniasklaidoje ir tarp blogų, kurių dalis pritarė jo iniciatyvai, o kiti kaltino tarpnacionalinės nesantaikos kurstymu.

Į neakivaizdinę polemiką su juo įsitraukė ir Čečėnijos galva – Ramzanas Kadyrovas, užsimindamas apie konfliktų kurstymą nacionaliniu pagrindu (http://ngkub.ru/news/dvgagad). Paskutiniai statistikos duomenys rodo, kad didelė dalis krašto gyventojų pritaria gubernatoriaus sprendimui, jie sutinka, kad Stavropolio kraštas jau nebėra filtras tarp Šiaurės Kaukazo ir Krasnodaro krašto. Tačiau kalbant apie emigracijos iš Kaukazo problemą, tai, mano manymu, nutylima kur kas gilesnė problema (o nepriklausomų analitikų nuomone, tai išvis uždelsto veikimo bomba, galinti sugriauti krašto vientisumą per artimiausius 20 metų). Tai – armėnų ekspansija.

Viršūnės ir šaknys

Dar 2003 metais interviu laikraščiui „Novaja gazeta“ (2003 03 28) gubernatorius Tkačiovas bandė suskirstyti mažumas į „grynus“ ir „negrynus“, „blogiems“ turkams jis kaip priešpriešą nurodė „gerus“ migrantus – armėnus ir graikus, girdamas pastaruosius už gerą asimiliaciją.

Nuo 2003 metų krašto nacionalinė politika armėnų atžvilgiu buvo pakoreguota iš pagrindų. 2003 metų liepos 3-iąją, kalbėdamas tiesioginiame eteryje per kelis krašto televizijos kanalus, Tkačiovas, išvardydamas čiabuves (vietines) Kubanės tautas, kartu su kitomis paminėjo ir armėnų.

Taip sakydamas jis tam tikra prasme įteikė armėnų diasporai carte blanche, tvarkant savo nacionalinius ir ekonominius interesus.

Oficiali statistika rodo, kad Krasnodaro krašte 2010 metais armėnų buvo ne daugiau kaip 5–5,5% (apie 300 000 ru.wikipedia.org., „Krasnodaro krašto gyventojai“). Tačiau neoficialiais duomenimis, realiai krašte gyvena žymiai daugiau armėnų. Nurodoma net nuo 500 tūkstančių iki milijono. Štai Rusijos armėnų sąjungos vadovo Aros Abramiano duomenimis, Krasnodaro krašte gyvena nuo 650 tūkstančių iki 700 tūkstančių armėnų (http://ru.wikipedia.org., „Armėnai Krasnodaro krašte“).

Armėnų naktys Sočyje

Šiuo aspektu ryškiausias pavyzdys – Sočis. Galima įvairiai žiūrėti į  dabar stiprėjančią tarpnacionalinę įtampą šiame mieste. Valstybinių analitikų nuomone, aiškių nacionalinių išorinių „ardomųjų desantų“, nepastebima. Nors nepriklausomi ekspertai pabrėžia, kad  smarkiai pagausėjo neteisėtų emigrantų srautų, ypač prieš Sočio olimpiadą (http://maxpark.com/community/2817/content/1361075).

Pagrindinė priežastis, kodėl daugėja nacionalinių problemų, yra neleistinai didelis mononacionalinis netolygumas (kai maksimumas siekia 15%, lyginant su tuo pačiu Krasnodaro kraštu, Sočyje armėnų vien tik oficialiais duomenimis gyvena daugiau kaip 20%). Tas procentas aiškiai sumažintas, – nepriklausomi šaltiniai mini 40–50%. Krašto, kur visgi gyvena ne daugiau 5–6%, fone tai didžiulis skirtumas. Kito tokio miesto Rusijoje, su tokia neįtikėtina daugianacionaline deformacija, paprasčiausiai nėra.    

Reikia pažymėti, kad gausėja ir čečėnų etnoso prieaugis šalia dagestaniečių iš Krasnodaro, kuris, beje, visiškai nekontroliuojamas. Staigus armėnų kiekio prieaugis Sočio regione, kai jie kryptingai užiminėja praktiškai visas verslo kryptis, o taip pat postus teisėsaugoje ir municipalinėse tarnybose, veda prie sunkiai tramdomo natūralaus vietinių gyventojų slavų ir kitų etnosų nepasitenkinimo.

Armėnai jaučia absoliutų antagonizmą čečėnams ir dagestaniečiams, nes nenori prileisti jų prie ekonominės erdvės „gardėsių“. Tad nuolat vyksta kruvini susirėmimai tarp tų etninių grupių (http://www.rosbalt.ru/federal/2012/05/30/986790.html).

Tokiomis aplinkybėmis rusai daugiausia lieka stebėtojais, nes jų pasionarumas pastaraisiais metais smarkiai susilpnėjo, nors, nepaisant valstybės spaudimo ir baudžiamųjų straipsnių (282 str. – „Ekstremizmas“), rusai pamažu atgyja, ir tai gresia galimu maištu prieš atvykėlių įsigalėjimą.

Analitikų nuomone, rusų visuomenės supratimas apie visišką ir nekonfliktišką armėnų asimiliaciją bendros religijos pagrindu – klaidingas, nes konfliktiškumo laipsnis šiuo atveju priklauso nuo slavų ir armėnų etnoso ekonominių interesų.

Gelbsti diaspora

Analitikų nuomone, valdžia negali nepastebėti armėnų ekspansijos Krasnodaro krašte, bet kokie vietinės valdžios mėginimai įvesti tvarką neteisėtos emigracijos sferoje atsimuša į stiprų, įskaitant ir finansinį, armėnų diasporos priešinimąsi. Visame pasaulyje ji laikoma viena turtingiausių ir ekonomiškai stipriausių. Buvęs krašto gubernatorius Mikolajus Kondratenka ne kartą yra pareiškęs, kad rusai praranda Adlerį, mokyklose jau daugiau kaip 50% moksleivių – armėnai: „Visas žemes superka armėnai, rusai – nemokūs“.

Ką tau reiškia mano pavardė?

Šiuo momentu visi Krasnodaro krašto miestai prie Juodosios jūros pastebi, kad armėnų bendruomenes smarkiai papildo atvykėliai iš Armėnijos, Abchazijos ir t. t. Tai sustiprina jų politinę ir ekonominę įtaką regione Juodosios jūros pakrantėje. To negali nepastebėti tik aklas. Atvykėliai keičia pavardes, pavyzdžiui, Zirinian – į Zirinovą, Šakarian – į Šakarovą ir t. t. Dažnai sudaro fiktyvias santuokas su vietiniais gyventojais, tai padeda jiems išsikovoti ekonominių ir politinių resursų.

Galimas dalykas, neseniai stambaus Anapos verslininko ir krašto Įstatymų leidimo susirinkimo deputato pono Zirinovo areštas prasklaidė rūką prieš akis gubernatoriui Tkačiovui. Grumdamasis dėl Anapos žemių Zirinovas pasikėsino į gubernatoriaus globotinius – kazokus, pabandęs likviduoti Anapos miesto atamano pavaduotoją, kuris protestavo prieš nusikalstamą armėnų diasporos atstovų elgesį – kurorto žemių grobimą (http://paffnyti.livekuban.ru/blog/507480 ).

Autonomija kaip pakelės stotelė?

Visai neseniai visuomeninės organizacijos “Mano Moldova“ atstovai parašė laišką V. Putinui, prašydami suteikti autonomiją Moldovos piliečiams, gyvenantiems Rusijoje (http://pan.md/news/Assotsiatsiya-Moya-Moldova-obratilasi-k-rossiyskomu-p…). Ir tas atvejis gana išraiškingas. Moldavai prašo išskirti teritoriją, kurioje gyvendami jie padės Rusijos plėtrai ir klestėjimui. Bet moldavai – tai maža nepavojinga tauta, be politinių ir ekonominių pretenzijų.

Na o kol kas, kol Rusijos valdžia visiškai nuolaidžiauja, ar nesusidarys situacija, kad sustiprėjusi ir galinga armėnų diaspora pareikalaus autonomijos? Po to ranka pasiekiamas ir Krasnodaro krašto Juodosios jūros pakrantės regiono atsiskyrimas nuo Rusijos, paskelbiant, kad tai Armėnijos respublika – „Kubanė“,  – rašo  J. Michailovas.

Žinoma, kad armėnų propagandistai nedelsiant apšaukė Rostovo žurnalistą „Baku ikrų diplomatijos auka“. Antai, armėnų propagandinis ruporas – laikraštis „Naujieji laikai“ („Новое время“) rašė, kad J. Michailovas „gavo gerą honorarą už bendradarbiavimą su savo opuso užsakovais azerbaidžaniečiais“. Inkščia armėnai ir komentuodami straipsnį portale „Pietų Federalinis“ („Южный Федеральный“) (http://u-f.ru/Article/u201/2013/06/27/657126), kaltindami autorių, kad šis gavęs užsakymą iš Baku. Tačiau pats J. Michailovas davė gerą atkirtį šmeižikams, parašęs: „Jeigu straipsnis jus taip įžeidė, vadinasi, jis pataikė į tikslą. O dėl palaipsnio armėnizavimo, nereikia ir azerbaidžaniečių. Patikėkite, mano vaikams niekada nebus gėda dėl tėvo, to ir jums linkiu“. Manau, tuo Jevgenijus Michailovas viską pasakė.

Artimiausiu metu mes planuojame susisiekti su J. Michailovu ir paimti iš jo interviu. Likite su mumis.

Bachramas Batyjevas, vesti.az

2018.07.24; 09:00

Naujasis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Politikais negalima aklai pasitikėti. Pirmiausia reikia žiūrėti, ką jie daro, o tik paskui – ką šneka. Nes darbai – svarbiau už kalbas.

Mandagumo reveransai Rusijai

Ypač atidiems derėtų būti vertinant armėnų politikų pareiškimus. Įskaitant ir naująjį Armėnijos premjerą Nikolą Pašinianą. Jis vis dar mėtosi pažadais, jog išsaugos visus politinius, ekonominius ir karinius susitarimus su Rusija. Apie tai jis kalbėjo tuoj po išrinkimo nuvykęs į Kremlių ir asmeniškai susitikęs su Vladimiru Putinu. Girdi, Rusija tegul miega ramiai, armėnai niekur nepabėgs. Suprask, jie – amžini Rusijos sąjungininkai.

Kremlius kol kas lūkuriuoja – nepadarė jokių pareiškimų, leidžiančių suvokti, kaip iš tikrųjų vertina pasikeitimus Armėnijoje. Rusija vadovaujasi principu „pagyvensime – pamatysime“.

Beje, kur po išrikimo pirmiausiai skrido Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas – į Turkiją. Nieko keisto ir nuostabaus: turkai ir azerbaidžaniečiai – giminingos tautos. Jie – artimiausi broliai. JAV prezidentu išrinktas Donaldas Trampas vienu iš pirmiausių oficialių kelionių pasirinko Izraelį ir Saudo Arabiją, tuo pademonstruodamas savo politinius prioritetus. Ir, kaip dabar matome, tai nebuvo atsitiktiniai vizitai (JAV perkėlė savo ambasadą Izraelyje ir nutraukė branduolinius susitarimus su Iranu). O Vladimiras Putinas tuoj po rinkimų nuskubėjo į Turkiją, parodydamas, kaip jam svarbu užsitikrinti šiuo metu su JAV ir Izraeliu besipykstančios Turkijos palankumą.

O naujasis Armėnijos ministras pirmininkas skuba į Sakartvelą (Gruziją). Kodėl važiuoja į Tbilisį?

Armėniškus politinius užkulisius perprasti nėra lengva. Iki N.Pašiniano išrinkimo Armėnija buvo panaši į Rusijos valdomą karinę bazę, kurios pagalba Kremlius daro milžinišką įtaką visam Kaukazui. N.Pašinianas su savo opozicine partija „ELK“ tuo metu buvo tarsi Vakarų įtakos salelė, smerkianti Armėnijos pataikavimą Rusijai. Kaip bus darbar, – kol kas niekas nežino.

Rusijos kritika – nuoširdi ar apsimestinė?

Galima tik skaičiuoti, analizuoti, spėlioti: kiekviena vieša N.Pašiniano kalba persunkta ištikimybės Rusijai lozungais. Bet nepamirškime, kad iki vadinamosios „meilės revoliucijos“ Armėnijoje, kai tuometinis šios šalies prezidentas Seržas Sargsianas ir jo klanas su Rusija skubėjo pasirašyti Jerevaną supančiojančius karinius – pramoninius susitaimus, paverčiančius Armėniją beteise Kremliaus provincija, N.Pašinianas priešinosi šiai prorusiškai politikai. „Tokiomis sutartimis Rusija po kruopelytę iš mūsų atima nepriklausomybę, o mes ramiai stebime šį procesą“, – kadaise sakė N.Pašinianas. Dabar jis turi tokias dideles galias, kad S.Sargsiano klano pasirašytus susitarimus lengvai anuliuotų, jei tik panorėtų. Bet ar taip pasielgs?

N.Pašinianas prisiekė Rusijai ištikimybę, bet į savo Ministrų kabinetą pasikvietė griežtų antirusiškų pažiūrų Babkeną Ter – Grigorianą. Šis armėnas užėmė Diasporos ministro pavaduotojo kėdę. Iki tol jis vadovavo Sorošo fondui Armėnijoje. Jis asmeiškai yra protestavęs prie Rusijos ambasados Jerevane, reikalaudamas nešdintis rusų karinėms pajėgoms lauk. Jis pasižymėjo dar ir tuo, kad protestų metu rankose laikė asmeniškai Vladimirą Putiną įžeidžiančius plakatus.

Beje, Babkenas Ter – Grigorianas yra Prancūzijos armėnas, jis yra gyvenęs JAV. Kai 2013-aisiais metais į Armėniją oficialios viešnagės atskrido pats V.Putinas, šis armėnas asmeniškai aikštėse klijavo pašiepiančius plakatus, esą į Jerevaną atskubėjo „Seržo Sargsiano tėvelis“. „Mes nenorime būti Rusijos kolonija“, „Armėnija ne savo noru buvo priversta įstoti į Eurazijos ekonominę sąjungą – ją šantažavo“, – šie B. Ter – Grigoriano žodžiai užfiksuoti vokiečių leidinyje „Die Zeit“. Būtent šiam armėnui dabar pavesta kuruoti milijoninę armėnų diasporą Rusijoje. Kaip jis ją pakreips?

Nikolas Pašinianas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Taip pat svarbu žinoti, kas užėmė Armėnijos Švietimo ministro postą. Ogi Arikas Arutiunanas. Būtent šis armėnas rusiškąją kirilicą yra pavadinęs „šiukšlių kibiru“. Būtent jis pritarė Jerevano politikai išstumti rusų kalbą ne tik iš mokyklų, universitetų, bet ir viešojo gyvenimo. Jei šis armėnas bus nuoseklus, jis neturėtų bičiuliautis su Rusija.

Štai Armėnijos valstybės kontrolės tarnybos vadu tapo Davidas Sanasarianas. Jis yra pasižymėjęs kaip aršus Rusijos kritikas. Jis, protestuodamas prie Rusijos ambasados Jerevane, turėjo atsinešęs plakatus su užrašais „Puttinas – teroristas“, „Tegul Rusija supūna“. Jis svaidė supuvusius kiaušinius Rusijos ambasados link. Jis reikalavo, kad iš Armėnijos išsinešdintų Rusijos kariuomenės pasieniečiai.

Tad jei atidžiai vertinsime N.Pašiniano kadrų politiką, jis vargu ar siekia išsaugoti draugiškus santykius su Rusija. Bet kur tada dėti N.Pašiniano viešus pažadus Kremliui, jog Armėnija liks ištikima Rusijos vasalė? Akivaizdu, kad N.Pašinianas gudrauja. Ji meluoja – tik nežinia kada ir kam meluoja? Ir ar galima pasikliauti tuo, kuris akivaizdžiai meluoja?

Armėniška politika Sakartvele

Ypač svarbus politiniu požiūriu N.Pašiniano vizitas į Gruziją (Sakartvelas). Sakartvele jis susitiko su šalies premjeru Georgijumi Kvirikašviliu. Sakartvelo premjeras pagarsėjo tuo, kad deda visas pastangos, jog šalis dar 2021-aisiais įstotų į NATO. Manoma, kad artmiausiu metu Gruzija, nepaisant Rusijos priešinimosi, taps kandidate į NATO, o po kelerių metų, panašiai kaip ir Juodkalnija, bus oficialiai pakviesta įstoti į Šiaurės Atlanto Sutarties Aljansą.

Naujausia Gruzijos istorija – labai įdomi. Kad ir kaip Rusija trukdė, okupuodama Abchaziją ir Pietų Osetiją, Sakartvelas nenumaldomai juda Vakarų pusėn. Rusijai sulaikyti Gruzijos nepavyksta net pačiomis bjauriausiomis intrigomis: „Taika mainais į teritorijas“, „Separatizmas mainais į integraciją Europon“. Ši ardomoji Rusijos taktika patyrė fiasko, nors ir pridarė Sakartvelui daug bėdų ir rūpesčių: karine jėga atplėšia teritoriją, o paskui šantažuoja grąžinsianti žemes, jei Tbilisis atsisakys draugystės su Vakarais.

Tad N.pašiniano vizitas į Gruziją – iškalbingas. Kremliui tai neturėtų patikti. Juolab kad Gruzijos stojimui į NATO viešai ir atvirai pritaria tiek NATO generalinis sekretorius Jensenas Stoltenbergas, tiek JAV valstybės sekretorius Maikas Pompeo. Juolab kad N.Pašinianas yra viešai pareiškęs, jog į Sakartvelą vyksta ne atsitiktinai, jog šis vizitas – simbolinis.

Bet dar visai neseniai Armėnija savo kaimynės Gruzijos atžvilgiu elgėsi kiauliškai. Kai Sakartvelas kentė nuo Rusijos politinių ir karinių intrigų atplėšiant Abchazijos, Pietų Osetijos žemes, panašiai Sakartvelą terorizavo ir oficialusis Jerevanas. Oficialusis Jerevanas visomis išgalėmis kurstė armėnišką separatizmą Sakartvelo teritorijoje Džavachetijoje (ten gyvena gausi armėnų diaspora). Taigi Rusija iš Gruzijos siekė atimti Abchaziją ir Pietų Osetiją, o Armėnija – Džavachetiją. Gruzinams teko gintis dviem frontais. Armėnų bandymas užvaldyti Džavachetiją buvo tarsi dūris į nugarą.

Įsidėmėtina ir tai, kad Armėnija įvėlė gruziją į religinį karą, esą visi senieji gruzinų vienuolynai iš tiesų yra armėniški. Armėniška okupacija pakvipo ir tuo metu, kai oficialusis Jerevanas sumanė tiesti specialų geležinkelį iš Džavachetijos į Armėniją, siekdamas palengvinti armėnų emigraciją į gruziniškas žemes.

Tad labai svarbu, ar naujasis Armėnijos premjeras N.Pašinianas atsisakys teritorinių ir politinių pretenzijų Gruzijai. Taip pat svarbu, ar N.Pašinianas atsisakys tokių pačių pretenzijų Turkijai ir kaip elgsis (priims ar atstums) su kurdais, kurie kelia rimtų rūpesčių turkų kariuomenei. Jei Sirijos kurdamas bus leidžiama apsigyventi Armėnijoje, – viena medalio pusė. Bet jei jie bus nukreipiami ir į iš Azerbaidžano atimtą ir šiuo metu armėnų administruojamą Kalnų Karabachą, – turėsime dar sudėtingesnę situaciją. O jei kurdai, atsidūrę Armėnijos įtakoje, bus nuteikiami antiturkiškai, – turėsime tikrą painiavą.

Koks premjero požiūris į Kalnų Karabachą?

Taip pat sarbu, ar N.Pašinianas išdrįs atsisakyti teritorinių pretenzijų į azerbaidžanietišką Kalnų Karabachą. Juk iki šiol Armėniją valdė aršūs vadinamojo Kalnų Karabacho klano atstovai, reikalaujantys absoliučios šio regiono nepriklausomybės nuo Azerbaidžano. N.Pašinianas nepriklauso šiam klanui. Bet jis priklauso Jerevano politinei grupuotei, kur aiškių nuostatų nei dėl Kalnų Karabacho, nei dėl Džavachetijos, nei dėl kurdų nėra pareiškusi.

Tad kol žinome tik tiek, kad naujojo Armėnijos premjero politika – labai prieštaringa. Jo dalinami pažadai sunkiai įgyvendinami. Jis nesugebės tuo pačiu metu būti geras ir Vakarams, ir Rusijai, ir armėnų separatistams, ir Azerbaidžanui su Turkija. Tik kaip atspėti, ką N.Pašinianas vedžioja už nosies?

2018.06.01; 10:45

Kilimas „Ovčulug“. Karabacho mokykla. Kilimas saugomas Valstybiniame Azerbaidžano kilimų ir liaudies meno muziejuje Baku

Portalas Slaptai.lt turi sumanymą – apklausti visus Lietuvos europarlamentarus, reziduojančius Briuselyje. Tikslas – išsiaiškinti, kaip Europos Parlamente dirbantys mūsų atstovai vertina Europos Sąjungos ateitį, ES santykius su JAV, Rusija bei Rytų partnerystės programos perspektyvas.

Keli mūsų europarlamentarai, pavyzdžiui, Algirdas Saudargas, Laima Andrikienė, jau davė išsamius videointerviu. Kitų interviu tikimės sulaukti artimiausiu metu. Treti kažkodėl tyli. Vienas iš ilgiausiai tylinčiųjų – europarlamentaras Petras Auštrevičius. Tikriausiai taip ir nepavyks jo prakalbinti, nes, įtariame, politikui labai nepatinka vienas mūsų klausimas – kodėl ES vadovybė taiko dvigubus standartus, vertindama Armėniją ir Azerbaidžaną. Parlamentaras tikriausiai norėtų, kad nerašyta, sumaniai maskuojama nuostata – visuomet palaikyti Jerevaną, o Baku nuolat peikti – išliktų Europoje ir ateityje. 

Be abejo, Rytų partnerystė – sudėtinga tema. Oficialusis Briuselis dėl glaudesnių europinių santykių šiuo metu kalbasi su šešiomis labai skirtingomis Rytų partnerystės programoje dalyvavusiomis, dalyvaujančiomis valstybėmis. Tai Moldova, Gruzija, Ukraina, Baltarusija, Azerbaidžanas ir Armėnija. Jos visos turi specifinių rūpesčių ir bėdų. 

Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau įtartiniausia šioje kompanijoje – Armėnija. Drįstu manyti: jei ES elgtųsi principingai, vargu ar į Rytų partnerystės programą ji įtrauktų šią šalį. Armėnija, iš kurios pusės žiūrėsi, – agresorė. Moldova, Gruzija, Ukraina, Baltarusija ir Azerbaidžanas nėra okupavę nė pėdos svetimų žemių. Atvirkščiai – tai jos kenčia nuo Kremliaus politinių ir karinių intrigų. O štai Armėnija dar visai neseniai, vos prieš kelis dešimtmečius, užpuolė Azerbaidžanui pagal visas tarptautines teises ir normas priklausantį Kalnų Karabachą. 

Žinoma, Kalnų Karabacho užimti armėnams nebūtų pavykę be politinės, karinės ir finansinės Rusijos pagalbos bei Kremliaus palaiminimo. Kad Armėnija neišsiverčia be Rusijos tankų, byloja ir tai, kad armėniškame Giumri regione ilgam dislokuotas rusiškas karinis dalinys. Bet, diskutuojant diplomatų kalba, Rusija atvirai nedalyvavo atimant iš Azerbaidžano regioną, vadinamą Kalnų Karabachu (kaip žinome, Rusija nepripažįsta dalyvavusi okupuojant ir Moldovos, Gruzijos, Ukrainos žemių).

Tad garbingo Europos tautų sambūrio vadovai, šnekėdamiesi su oficialiuoju Jerevanu, nė akimirkai neturėtų pamiršti: tarp Armėnijos ir kitų europietiško pakvietimo trokštančių šalių – milžiniškas skirtumas. Taip, tiek NATO, tiek ES šalys armėnų veiksmus Kalnų Karabache pripažįsta neteisėtais, nuolat ragina oficialųjį Jerevaną išvesti karines pajėgas iš azerbaidžanietiškų žemių. Bet juk Armėnijos vadovybė nereaguoja į Europos pastabas. Jau ištisus du dešimtmečius Jerevanas ignoruoja europietiškas rezoliucijas. Kalbant atvirai, spjauna Europai į veidą. Ir vis dėlto Europa šią šalį užsispyrusi bando atvesti į ES.

Ar nebūtų logiška pirmiau Armėnijai iškelti ultimatumą – arba grąžinate tai, kas jums nepriklauso, arba jums durys į ES – uždarytos. Juk nė viena kita Rytų partnerystės programose dalyvaujanti šalis nėra okupavusi kaimyninių žemių. Galų gale ar protinga Armėniją traukti į ES, kol Giumri dislokuota Rusijos kariauna? Tokia turėtų būti logika.

Tačiau Lietuvoje vis dar atsiranda politikų, kurie į nepaneigiamus argumentus (Lietuva kartu su NATO ir ES pripažįsta Azerbaidžano teritorinį vientisumą kartu su Kalnų Karabachu) keistai atsako: „o tu paklausyk, ką apie savo geopolitinę padėtį kalba Armėnijos politikai, pavyzdžiui, ilgametis Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas“? Absurdų absurdas. Šitokia logika vadovaudamiesi pražūsime. Pirma, jei jau privalu išklausyti Armėnijos vadovų „minčių“, tai kodėl tada ignoruojame Rusijos prezidento Vladimiro Putino „matymus“? Kodėl neįsiklausome į Šiaurės Korėjos bepročio „branduolinius argumentus“, kodėl rimtai nežiūrime į apsišaukėlių Donbaso, Luhansko ar Padniestrės respublikų „prezidentų“ svaičiojimus?

Antra, vadovaujantis logika, jog visuomet privalu išklausyti ir kitokią nuomonę, galime įklimpti net ir lietuviškoje problematikoje. Kad ir dėl Vilniaus ar Klaipėdos žemių priklausomybės ar Kaliningrado srities praeities. Juk tokių, kurie Vilnių laiko lenkišku miestu, o Klaipėdą – vokišku arba rusišku, – gausu. Nejaugi mus gali sugraudinti kai kurių Rusijos politikų, intelektualų, žurnalistų pareiškimai, esą „Kaliningradskaja oblast – jokia ne Prūsija, jokia Mažoji Lietuva, o tik „isskonno ruskije zemli“?

Tad kodėl pametame sveiką protą, kai išgirstame Armėnijos veidmainiškas aimanas, esą šalis iš visų pusių apsupta agresyvių, priešiškų musulmoniškų šalių, todėl ji, suprask, neturi kur dėtis, tik slėptis Rusijos glėbyje? Man regis, atsakymas – paprastas. Nereikėjo okupuoti to, kas tau nepriklauso, ir santykiai su Azerbaidžanu nebūtų blogi. Net ir dabar nėra vėlu – grąžinkite Kalnų Karabachą azerbaidžaniečiams, atsiprašykite jų, ir Azerbaidžanas atleis. Dabar gi armėniškas dviveidiškumas akivaizdus – iš kaimyno atima žemės sklypą, o paskui visam pasauliui skundžiasi, kad kaimynas – susiraukęs, piktas.

Antiarmėniškų pogromų Sumgaite organizatorius ir vadeiva armėnas Eduardas Grigorianas, šiuo metu gyvenantis Rusijoje

Dėl Turkijos – ta pati logika. Liaukitės terorizavę turkus dėl 1915-ųjų įvykių. Taip, 1915-ųjų tragedija nusinešė milijonus gyvybių. Beje, iš visų pusių. Bet laikrodžio rodyklės jau nebepasuksi atgal. Po šios nelaimės praėjo daugiau nei šimtas metų. Nepamirškite šios tragedijos, gerbkite aukas, statykite paminklus, rašykite knygas, kurkite filmus, bet tai darykite Armėnijoje. Liaukitės nurodinėti turkams, taip pat – ir Europai, ir Lietuvai, kaip mes visi privalome traktuoti 1915-ųjų nelaimes. Turėkite drąsos pripažinti, kad 1915-aisiais jumis manipuliavo su Osmanų imperija kariavusi carinė Rusija, ir jūs, norom – nenorom, pasirinkote ne turkų, tarp kurių gyvenote, o jų mirtinų priešų pusę – Kremlių. Beje, daug ką jums derėtų prisiminti: carinės Rusijos organizuotus masiškus jūsų perkėlimus į azerbaidžanietiškas žemes, Turkmančajaus sutartį, azerbaidžanietišką Jerevano praeitį, Hodžaly mieste gyvenusių azerbaidžaniečių likimą, pogromų prieš armėnus Sumgaite organizatoriaus Eduardo Grigoriano armėnišką kilmę… 

Taip pat labai svarbu, kad pripažintumėte, jog dešimtys teroro aktų, kuriuos Europoje, JAV ir Australijoje vos prieš kelis dešimtmečius surengė jūsų teroristinės organizacijos, įskaitant ir ASALA, – didelė klaida. Atsiprašykite dėl jūsų teroristų agresijos bent jau nukentėjusių prancūzų, vokiečių, belgų, amerikiečių, danų, norvegų… Ir tada jūs, armėnai, pajusite, kiek daug oponentų be ypatingų pastangų tampa jūsų draugais. 

Armėnų teroristinė organizacija ASALA

O tiems, kurie vis tiek nori išklausyti armėnų argumentus, galiu priminti, jog pasaulyje esama įvairiai mąstančių armėnų. Seržas Sargsianas – dar ne visa Armėnija. Paskaitykite, kokį laišką Seržui Sargsianui 2017-ųjų paskutinėmis gruodžio dienomis parašė įtakingas jo tautietis.

Omenyje turiu Rusijoje gyvenantį armėną Levoną Markosą. Skelbiame laišką be sutrumpinimų, nors ne su visomis jo mitimis sutinkame (http://www.lragir.am/index/rus/0/right/view/60061).

Ir vis dėlto gal perskaitę laišką pradėsime blaiviau žvelgti į Armėnijos vadovus, neva nuoširdžiai susirūpinusius Armėnijos ir armėnų tautos ateitimi?

XXX

Levono Markoso atviras laiškas Seržui Sargsianui

Pone Prezidente!

Liūdnai pagarsėjęs Seržas Sargsianas

Dar kartą ir, sprendžiant iš visko, paskutinį, kreipiuosi į Jus atviru laišku per žiniasklaidą. Kodėl paskutinį? Nes Jūs ir Jūsų padėjėjai atkakliai nekreipiate dėmesio į mano laiškus ir visiškai juos ignoruojate. Tai jau, švelniai sakant, žinote, prastas tonas.

Pirmiausia, Seržai Azatovičiau, – nedidelis ekskursas į istoriją. Nes reikia Jums kai ką priminti. O būtent – kaip 2000 metų pradžioje to meto AR prezidentas Robertas Kočarianas, Jūs (tuomet AR gynybos ministras ir Saugumo tarybos sekretorius) ir Armėnijos CB (Centrinio banko) pirmininkas Tigranas Sarkisianas, pasinaudoję mano patriotiniais jausmais, nutarė įtraukti mane į Armėnijos ekonomikos gelbėjimą.

Jeigu Jūs turite nors truputį sąžinės, tai Jūs turite atsiminti, kokią reikšmingą materialinę ir finansinę paramą aš teikiau Arcachui jo teisingoje kovoje prieš agresorių Azerbaidžaną. Praėjusio šimtmečio devintojo dešimtmečio pabaigoje – dešimtojo pradžioje aš ėmiausi aktyvių veiksmų išlaisvinant armėnus pabėgėlius iš Baku ir apskritai iš Azerbaidžano, gelbėjau tėvynainius nuo jiems grėsusios tikros mirties. Beje, dalis iš tų pabėgėlių ir šiandien, beveik po ketvirčio amžiaus, tebegyvena Maskvoje mano viešbutyje, kuris tuomet buvo paverstas bendrabučiu…

Aš teikiau pagalbą pagal išgales ir Jums, ir Jūsų giminėms, pone Prezidente. Tikiuosi, Jūs to neužmiršote?

2000-ųjų metų pradžioje Jūs, pone Prezidente, asmeniškai atvykote į Maskvą su man adresuotu pasiūlymu: išpirkti/įsigyti kai kurias Armėnijos gamyklas, fabrikus ir kitas įmones, kurios faktiškai „grimzdo į dugną“ ir ekonominiu požiūriu buvo visiškai neįdomios. Be to, Jūs ilgai mane įkalbinėjote – vos nepalaužėte – įsigyti bankrutuojantį „Credit-Yerevan bank“-ą. Dabar nesismulkinsiu, bet faktas lieka faktu. Visa tai Jūs motyvavote tuo, kad, girdi, „šalies biudžetas tuščias ir reikalauja finansinių įplaukų“.

Tada aš Jumis patikėjau. Ir nusprendžiau investuoti į Armėnijos ekonomiką nemažai lėšų. Dėl to, beje, sumažinau kai kuriuos savo perspektyvius ir net labai konkurencingus aktyvus Rusijoje. Tarp jų, antai, buvo degalinių tinklas „Sretenka–Petroleum“, aprėpiantis apie 25 degalines vien tik Maskvoje. Be to, aš paėmiau didelius kreditus Rusijos bankuose. Ir visas tas didžiules lėšas įdėjau į Armėnijos ekonomiką. Nes nuoširdžiai troškau padėti savo Tėvynei, patekusiai į sunkią padėtį.

Pasitikėjęs Jumis ir priėmęs Jūsų pažadus kaip „tikrą pinigą“, aš įsigijau Armėnijoje virtinę įmonių bei objektų, kurie bankrutavo ir ekonomiškai buvo visiškai neįdomūs. Be „Credit-Yerevan bank“-o, Jums rekomendavus aš įsigijau: Sisiano akmens apdirbimo gamyklą, Kapano vario-molibdeno kombinatą, AAB „Bazalt Džrvež“, UAB „Agrineks“, Hrazdano šiltnamių kompleksą, kompleksą „Sevan Motel“, UAB „Intermotor Armenija“ (2002 m. ši kompanija buvo oficiali Mersedes Benz atstovė Armėnijoje), grožio saloną „Zepiur“.

O gerokai prieš tai aš Jerevane jau turėjau nuosavus tris turgus: 000 „Jerevano turgus Nr.1“ (šalia centrinės parduotuvės, dabar ten „Taširas“); 000 „Jerevano turgus Nr.2“ („Dengtas turgus“ Maštoco prospekte); 000 „Jerevano turgus Nr.7“ (3-jame Norkos masyve).

Aš neslėpiau, kad atėjau į Armėniją rimtai ir ilgam, ir ketinu plėtoti daugiaprofilinį verslą. Čia minėtų ir virtinės kitų pramonės objektų pagrindu sudariau keletą perspektyvių pramoninio profilio projektų. Jų bendrą vertę nepriklausomi auditoriai iš Maskvos nustatė 300 milijonų JAV dolerių. Tie projektai galėjo duoti rimtą impulsą Armėnijos ekonomikos plėtrai. Ir kai kurie iš jų priartėjo prie pat starto. Tačiau toliau reikalai taip ir nepajudėjo. Nieko konkretaus, vien muilo burbulai ir tušti žodžiai.

Galų gale, įdėjęs į Armėnijos ekonomikos šimtus milijonų dolerių, įskaitant tam tikrą „stabilizacinį užstatą“, aš patyriau didžiulių nuostolių ir buvau priverstas aiškintis su vietiniais teismo antstoliais. Tik neapsimeskite, kad Jūs su tuo niekaip nesusijęs. Ir dar kaip susijęs!

Jūs pasielgėte nesąžiningai, pone Sargsianai (tai tik kalbant diplomatiškai). Jūs apgaule, taip sakant, „Tėvynės gelbėjimo“ dingstim, „įbrukote“ man bankrutavusį „Credit-Yerevan bank“-ą, iš kurio tuo metu pumpavo pinigus visi, kas netingėjo. Jūs, kaip aukštas valstybės vadovas, neturėjote jokių teisių nei įgaliojimų siūlyti išpirkti objektą, užgultą daugybės skolų ir įsipareigojimų. Ši afera – vadinkime daiktus savais vardais – buvo prasukta tiesiogiai dalyvaujant tuomečiam valstybės vadovui – Robertui Kočarianui, buvusiam „Credit-Yerevan bank“ savininkui Martynui Oganesianui, AR Centrinio banko pirmininkui Tigranui Sarkisianui, taip pat Jums ir Jūsų šeimai. Gal aš neteisus?

Šiandien į mane kreipiasi daug tėvynainių, kurie skaudančia širdim ir su kartėliu pasakoja apie netvarką ir savivalę Armėnijoje. Jūsų sukonstruota korupcinė ir užgrobimų sistema toliau dirba savo juodą darbą. Pastaraisiais metais Jūsų komanda, iš esmės, apiplėšė 34 stambius armėnų verslininkus. Naudojama jau išbandyta schema: iš pradžių iš žmonių „Tėvynės labui“ išviliojami dideli pinigai, o paskui jiems surezgami kaltinimai – kad nušalintumėte nuo verslo, išstumtumėte iš Armėnijos, o „parduotus“ objektus pasisavintumėte, kaip ir sumokėtus už juos pinigus. Su tais verslininkais kartojasi visiškai tokia pat istorija, kokią Jūs, Robertas Kačarianas ir Tigranas Sarkisianas, surezgėte man. Štai kaip Jūs ir tokie kaip Jūs susikrovėte sau milijoninius turtus skurstančioje Armėnijoje.

Mano įsigytus objektus Jūs, pone Prezidente, neteisėtai, plėšikiškai užgrobėte ir atidavėte sau artimiems žmonėms – Samvelui Aleksanianui ir Gagikui Chačatrianui. Beje, aš turiu žinių, jog Aleksanianas ir Chačatrianas ne kartą savo aplinkoje yra sakę, kad pinigus ir pajamas iš mano objektų jie perduoda Jums valstybės reikalams, o Jūs juos dedate į savo kišenę. Kas gi tada gaunasi?  O tas, kad jau daugiau kaip pusantro dešimtmečio Jūs neteisėtai pasisavinate pajamas iš mano objektų, kuriuos banditiškai užgrobėte Jūs ir Jūsų  „parankiniai“ (Lfiko Samo, Juodojo Gago ir kit).

Asmeniškai Jūsų nurodymu, pone Sargsianai, man Armėnijoje absoliučiai nepagrįstai buvo iškelta baudžiamoji byla, o man pačiam paskelbta tarptautinė paieška. Nors aš apskritai nuo nieko slėptis nė neketinu. Jums mano adresas Maskvoje puikiai žinomas, jau nebūkite per kuklus. Bet esu priverstas Jus nuvilti. Dalykas tas, kad Rusijos Federacijos tyrimo institucijos, nuodugniai išstudijavusios kelerių metų bylos medžiagą, priėjo išvadą, kad mano veiksmuose nėra jokios nusikaltimo sudėties. Man raštu buvo pranešta (aš Jus jau keletą kartų apie tai informavau!), kad tai – galutinis ir nekeičiamas Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijų sprendimas. Jis numato teisę, kad man, kaip RF piliečiui, turi būti grąžintas visas mano Armėnijoje neteisėtai atimtas turtas.

Jums tikriausiai labai nepatinka toks autoritetingų Rusijos tyrimo institucijų verdiktas. Matyt, Jums labiau tiktų namudiniai juristai – kliauzių keverzotojai, seniai ištreniruoti šokti pagal Jūsų dūdelę. Tuomet kam gi Jūs reguliariai švaistote ditirambus tai pačiai Rusijai, šlovindamas ją kaip „svarbiausią strateginę sąjungininkę“? 

Atėjo metas grąžinti teisėtai man priklausančią ir plėšikiškai užgrobtą nuosavybę Armėnijoje. Už kurią aš Rusijoje, beje, iki šiol moku už tais laikais paimtus kreditus.

Pone Prezidente! Tikiuosi, kad Jūs bent jau šį kartą susipažinsite su mano kreipimusi ir sureaguosite į jį iš esmės. Primygtinai raginu Jus, remiantis teisėsaugos institucijų sprendimais, grąžinti man mano nuosavybę. Pademonstruokite gi, pagaliau, pilietinę drąsą ir padarykite teisingą ir teisėtą sprendimą grąžinti man mano turtą ir atlyginti mano patirtus finansinius nuostolius.

Esu įsitikinęs kad anksčiau ar vėliau teisingumas vis dėlto nugalės. Tad kodėl Jūs taip atkakliai nenorite, kad tai nutiktų Jūsų prezidentavimo laikotarpiu? Ne dėl savęs vieno prašau – dėl visų apgautų armėnų diasporos verslininkų, kuriuos Jūs su savo parankiniais, gvieždamiesi jų finansinių resursų, suviliodavote rytietiškai gražbylingai ir rytietiškai klastingai. O patikrinus, tie gražiai įvynioti saldainiukai, kaip taisyklė, būdavo tuščiaviduriai.

Pone Prezidente! Pagalvokite apie nacionalinį valstybingumą, apie mūsų Tėvynės Armėnijos, kurios valdymo vadžias armėnų tauta kuriam laikui patikėjo Jums, prestižą. Pasirodykite, pagaliau, kaip tikras valstybės vadovas, nekenčiantis smurto ir apgaulės,  atjaučiantis tautos poreikius. Grąžinkite apgautiems armėnų diasporos verslininkams jų nuosavybę, plėšikiškai užgrobtą su Jūsų žinia ir Jums betarpiškai dalyvaujant. Nusiimkite tą sunkią nuodėmę sau nuo širdies.

Gal bent tada armėnų tauta Jums atleis…

Levonas Markosas

Maskva, 2017 metų gruodžio 17

Informacijos šaltinis – Lragir.am

2018.01.05; 06:52

Arūnas Spraunius

Arūnas Spraunius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Publikacija „Europos „minkštoji galia“ laimi „Rytų partnerystės“ metodu“ (https://slaptai.lt/arunas-spraunius-europos-minkstoji-galia-laimi-rytu-partnerystes-metodu/) baigta konstatavimu, kad ištrūkusių iš Rusijos „geopolitinio glėbio“ ir geopolitinį svorį įgijusių Baltijos šalių politikai (be abejo, ir Lietuvos) turi būti ypač atsakingi visų šešių „Rytų partnerystės“ programos narių atvilgiu.

Programoje dalyvauja labai skirtingos šalys – trys turi Asociacijos sutartį su ES, dvi įeina į Rusijos vadovaujamas Eurazijos ekonominę sąjungą bei Kolektyvinio saugumo sutarties organizaciją. Dvi šalys naujausioje istorijoje yra patyrusios Rusijos agresiją, teritorinių konfliktų židinių čia iš viso 6 (Padniestrė, Krymas, rytų Ukraina, pietų Osetija, Abchazija, Kalnų Karabachas).

Per beveik porą savaičių taip ir nesulaukus atsakymų įklausimus šia tema iš europarlamentarų Petro Auštrevičiaus ir Laimos Andrikienės, tenka konstatuoti – ką gi, galima dirbti su tuo, kas yra. Taigi, iš eilės: „budinčiais“ pareiškimais „Rytų partnerystės“ susitikimo Briuselyje kuluaruose pasižymėjo Baltijos šalių politikai. Latvijos užsienio reikalų ministras Edgaras Rinkevičius pareiškė suprantąs posovietinės erdvės draugus, pageidaujančius Europos Sąjungos (ES) narystės konkrečios perspektyvos, deja, tam niekas nepasirengęs nei Bendrijoje (ES nėra vienybės šiuo klausimu), nei tarp rytų partnerių. ES šį pusmetį pirmininkaujančios Estijos premjeras Jüris Ratasas „Rytų partnerystę“ įvardijo prioritetine Europai, Lietuvos diplomatijos vadovas Linas Linkevičius ją pavadino sėkmės istorija ir nurodė, jog svarbu toliau padėti partneriams įgyvendinti reformas ir ragino pripažinti dalies jų europinį pasirinkimą. Būtent.

Vis dėlto tai subtili tema. Ir ES atstovybės vadovas Kijeve Huguesas Mingarellis yra konstatavęs, kad „Rytų parnerytės“ narės labai skirtingos, taigi Bendrijos santykiai su jomis skiriasi. Tarkime, Ukrainą ponas H. Mingarellis įvardija neabejotinu pastarųjų 3-4 metų „Parnerystės“ proceso varikliu. Primintina, kad Kijevo aktyvumo rezulatatas yra Lietuvos politiko Andriaus Kubiliaus inicijuotas vadinamasis „Marshallo planas Ukrainai“, numatantis po 5 milijardus eurų metinių investicijų į jos ekonomiką 2018-2020 m. Kijevo euroatlantinis vektorius abejonių nekelia. 

Europos Strateginės žvalgybos saugumo centras, ESISC

Šiemet pirmą kartą į susitikimą pakviestas Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka vietoj savęs pasiuntė užsienio reikalų ministrą Vladimirą Makeių. Primintina, kad kaip tik „Rytų partnerystės“ susitikimo išvakarėse baltarusių saugumas sulaikė ukrainiečių žurnalistą Pavlą Šaroiko ir pramoninką Aleksandrą Skibą bei išsiuntė vieną Ukrainos diplomatą. Komentuodamas šią nemalonią situaciją buvęs Ukrainos pasiuntinys Baltarusijoje Romanas Bessmertnas pastebėjo, kad visa tai organizavo Kremlius, taip siųsdamas A. Lukašenkai draudimo vykti į Briuselį ženklą. Maskva pavydžiai stebi „Rytų partnerystės“ raidą ir neleidžia Minskui „savivalės“, todėl prie Baltarusijos prezidento ir „pristatytas“ V. Makeius, kuris sovietiniais metais dirbo Odesos apskrities KGB. Bet kuriuo atveju iš Minsko sklinda „laviravimo“ retorika, Baltarusijos užsienio reikalų ministras jau po susitikimo Briuselyje pareiškė, kad jo šaliai prioritetas yra narystė Maskvos kuruojamoje Eurazijos ekonominėje sąjungoje ir tik paskui – ES.

R. Bessmertno teigimu, Maskva mėgina bent jau „kontroliuoti“ buvusių sovietinių respublikų suartėjimą su Vakarais. Jei A.Lukšenkai daromas spaudimas, Armėnijos prezidentui Seržui Sargsianui „leidžiama“ vykti į „Rytų partnerystės“ susitikimus, tiesa, iškart po Briuselio Rusijos sąjungininkės Armėnijos lyderis iškart nuskubėjo į Minską „prisiduoti“ virūnių susitikime Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos, į kurios sudėtį įeina Armėnija, Baltarusija, Kazachstanas, Kirgizija, Rusija ir Tadžikistanas.

Ukrainos simboliai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Užtat karo stovyje su Rusija esanti Ukraina spaudžiama grubiai ir tiesmukiškai. Kijevui tenka priešintis Maskvos pastangoms „atkertančia“ infrastruktūra bei Rusijos duominuojamos Eurazijos ekonominės sąjungos muitų politika izoliuoti Ukrainą. 2016 metų sausio 4-ąją Ukrainos ekonominio vystymo bei prekybos ministerija informavo, kad Maskva visiškai sustabdė ukrainietiškų prekių tranzitą per savo teritoriją, praėjusį rugpjūtį (metais anksčiau nei planuota) rusai baigė tiesti Ukrainą lenkiančią geležinkelio atkarpą, kas kartu su kitais infrastruktūros projektais (vamzdynai „Šiaurės srautas-2“, „Turkijos srautas“) grasina istoriškai tiltu tarp Vakarų ir Rytų buvusią Ukrainą paversti „sala“.

Kijevas logiškai ieško sąjungininkių bei supratimo ir jo randa Azerbaidžane. Praėjusių metų liepą lankydamasis Baku Ukrainos prezidentas Petro Porošenka bendroje spaudos konferencijoje su Azerbaidžano kolega Ilhamu Alijevu konstatavo abiejų šalių giminingą požiūrį į globalias bei regionines aktualijas, pasak prezidento, Baku visada suprato Ukrainą, taigi dabar gali tikėtis Kijevo palaikymo taip pat Azerbaidžano teritorinio vientisumo klausimu.

Kijevas kaip nepriimtiną nurodo dabartinį Kalnų Karabacho statusą. Rugsėjo 8-ąją Odesoje Ukrainos „Ukrzaliznycja“, „Gruzijos geležinkelių“ bei „Azerbaidžano geležinkelių“ vadovai pasirašė Bendradarbiavimo memorandumą dėl bendro „Ukrzaliznycja“ keltų naudojimo, vystant krovinių gabenimas maršrutą „ES-Ukraina-Juodoji jūra-Gruzija-Azerbaidžanas-Kaspijos jūra-pietryčių Azijos regionas“. Praėjusių metų sausio 14 dieną Baku Azerbaidžano, Kazachstano, Gruzijos bei Ukrainos geležinkelius valdančių valstybinių kompanijų vadovai pasirašė protokolą dėl konkurencingų krovinių gabenimo tarifų taikymo tuo pačiu transporto maršutu.

Kalbant apie buvusių sovietinių respublikų pastangas vaduotis iš priklausomybės nuo Rusijos,  tinka priminti, jog Gruzija liovėsi pirkti rusų koncerno „Gazprom“ gamtines dujas 2007-aisiais po to, kai Rusija okupavo dalį jos teritorijos. Tbilisis iš „Gazprom“ ima tik 10 proc. nuo tranzitinių dujų į Armėniją kaip atlygį už vamzdyno gruziniškos atšakos eksploataciją. Šiuo metu Gruzija beveik 80 proc. jai reikalingų dujų perka iš Azerbaidžano, be to, šios šalies energetikos bendrovės SOCAR dukterinė įmonė „SOCAR Georgia Gas“ Gruzijoje nuo 2009 metų yra nutiesusi beveik 7 tūkstančius kilometrų regioninių gamtinių dujų magistralių.

Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.

Baku pirmininkauja Ukrainą, Moldovą, Azerbaidžaną bei Gruziją vienijančiai GUAM (organizacija už demokratiją bei ekonominį vystymąsi). 1997 metų spalį Strasbūre įsteigta regioninė organizacija po beveik dešimtmetį trukusios „komos“ ėmė atgyti šių metų pavasarį, kai kovo 27-ąją į Kijeve surengtoje konferencijoje dalyvavo Ukrainos, Moldovos, Gruzijos ministrai pirmininkai bei Azerbaidžano vicepremjeras. Kaip praėjusių metų gruodį yra nurodęs GUAM generalinis sekretorius Azerbaidžano diplomatas Altaius Efendiyevas, jo šalis suinteresuota atgimimu organizacijos kaip bendradarbiavimo aikštelės, kurioje galima koordinuoti konfliktų GUAM regione sureguliavimą.

Armėnija nuo tokių regioninių struktūrų kaip GUAM ar iniciatyvų pagelbėti Ukrainai vaduotis iš Rusijos siekiamos primesti izoliacijos laikosi atokiai, nes konflikte su Azarbaidžanu dėl Kalnų Karabacho jos sąjunginkė yra Maskva. Čia primintinas incidentas Kijeve lapkričio 28-30 dienomis vykusioje 50-ojoje Juodosios jūros ekonominio bendradarbiavimo organizacijos (JJEBO) parlamentinės asamblėjos sesijoje, kai Armėnijos delegacija surengė protesto demaršą prieš ukrainiečių siūlymą į sesijos deklaraciją įtraukti punktą apie pagarbą tarptautiniu lygiu pripažįstamam organizacijos narių šalių teritoriniam vientisumui (incidentas aptartas publikacijoje „Apie Baltijos šalių politikų atsakomybę visų buvusių posovietinių respublikų atžvilgiu – tarpinis fragmentas iš Kijevo“ – https://slaptai.lt/apie-baltijos-saliu-politiku-atsakomybe-visu-buvusiu-posovietiniu-respubliku-atzvilgiu-tarpinis-fragmentas-is-kijevo/).

Ypač skaudus teritorinis konfliktas tarp kaimynių dėl Kalnų Karabacho, deja, jau turi geopolitinių pasekmių. Briuselyje nuo 2002-ųjų dirbanti organizacija „European Strategic Intelligence and Security Center“ (ESISC) šių metų kovo pradžioje paskelbė ataskaitą „Armėnų ryšininkas: ESBO slaptosios grupės tinklas ir tarptautinės teisės pažeidimai“ (visas tekstas – www.esisc.org), pasak kurios, prieš Azerbaidžaną veikianti po visą pasaulį išsibarsčiusi armėnų diaspora pasitelkia lobistines Europos organizacijas bei europarlamentarus. Daromas spaudimas tarptautinei opinijai, kad teritorinis ginčas būtų sprendžiamas Jerevanui naudingomis sąlygomis. Pasak ESISC ataskaitos, antiazerbaidžanietiška ir proarmėniška europarlamentarų grupė susiformavo maždaug 2012 metais, kai latvis Nilas Muižniekas buvo paskirtas žmogaus teisių komisaru Europos Taryboje (ET). Užėmęs įtakingas pareigas europarlamentaras stengėsi ir tebesistengia į proarmėnišką veiklą įtraukti kolegas, ypač aktyviai „medžiojami“ Šiaurės šalių ir Baltijos valstybių politikai. N. Muižniekas elgiasi taip, tarsi nežinotų JT saugumo Tarybos rezoliucijų (822, 853, 874, 884), smerkiančių Armėnijos veiksmus okupavus Kalnų Karabachą. 

Europarlamentaro Petro Auštrevičiaus biuras Vilniuje. Slaptai.lt nuotrauka

ESISC atsakaitoje antiazerbaidžanietišku centru įvardinta ir  nevyriausybinė organizacija „European Stability Initiative“, kurios tikslas – diskredituoti oficialųjį Baku ir ESBO struktūrose dirbančią azerbaidžaniečių delegaciją. Organizacijos štabas – Berlyne,  žinomi jos ryšiai su Vakarų armėnų diasporomis, pavyzdžiui, Pasaulio labdaros sąjungos vadovu Bergu Setrakianu, šis filantropas reikalauja, kad pasaulis  remtų separatistinį „Arcahas“ (taip armėnai vadina Kalnų Karabachą) judėjimą. Organizacija bendaradrbiauja su olandų europarlamentaru Piteriu Omtzichtu, kurį remia armėnų diasporos, jis dažnai svečiuojasi Jerevane, Kalnų Karabache, priklauso klubui „Armėnijos draugai Europoje“ ir yra nuoseklus Azerbaidžano kritikas. 

Olandų politikas Piteris Omtzichtas

Neseniai šis politikas savo šalyje įsivėlė į apgailėtiną istoriją, nes greta Kalnų Karabacho seniai eksploatuoja Nyderlandams skaudžią temą dėl 2014-ųjų liepos 17 dieną rytų Ukrainoje numušto iš Amsterdamo į į Kualą Lumpūrą skridusio „Malaysia Airlines“ oro lainerio, kuomet žuvo 298 žmonės (didžiausia 21 amžiaus tragedija po 2001 metų Rugsėjo 11-osios teroro aktų Amerikoje). Priešingai tarptautinei tyrėjų komisijai, pateikusiai įrodymus, kad keleivinį lėktuvą numušė Ukrainos rytuose veikiantys separatistai zenitiniu-raketiniu kompleksu „Buk“, kuris buvo pristatytas iš Rusijos, ponas P.Omtzichtas be jokių įrodymų dėl tragedijos kaltina Kijevą. Nyderlandų leidinys „DutchNews.nl“ atskleidė, kad lapkričio pabaigoje politikas ne tik padėjo tragedijos priežasties Maskvos versiją platinančiam melagingam liudytojui Aleksandrui R. prasmukti į katastrofos aukų artimųjų spaudos konferenciją, bet ir parengė jam tekstą, kuris sukėlė skandalą. Nyderlandų ministrui pirmininkui Markui Ruttei paraginus P.Omtzichtą atsistatydinti, šis ciniškai atsimušė, esą įvyko „klaida“. Vis dėlto tai „stiprūs“ faktai, kaip Jerevanas siekia paveikti politikus bei viešąją opiniją Europoje.

Todėl ir tenka akcentuoti Baltijos šalių politikų atsakomybę „Rytų partnerystės“ dalyvių-šalių atžvilgiu. Jokie įstatymai nedraudžia niekam privačiai manyti, jog Armėnija artimesnė Lietuvai už Azerbaidžaną. Tačiau pavojus kyla, kai Lietuvos oficalūs asmenys pradeda, tegul ir netiesiogiai, ginčyti NATO, ES ir Lietuvos pripažįstamą Azerbaidžano teisę į Kalnų Karabachą.

Politikas Algis Kašėta. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mūsų šalyje šiais metais svečiavosi armėnų delegacija, prisistačiusi niekur pasaulyje nepripažintos Kalnų Karabacho respublikos atstovais. Ją lydėjo mažų mažiausiai vienas Seimo narys – Povilas Urbšys. Priėmė Varėnos rajono meras Algis Kašėta.

Šis tekstas pradėtas nuo to, kad atsakymų iš europarlamentarų šia problematika nesulaukta– tai irgi galbūt signalizuoja apie jų požiūrį į problemą. Bet iš sovietijos ištrūkusių Baltijos šalių politikai apie buvusių „sovietinių sesių“ intencijas turi spręsti vadovaudamiesi jų realiais veiksmais, o ne aplinkybe, kiek kuri nacija jiems asmeniškai simpatiška.

Čia pateikti faktai apie Baku ir Jerevano laikysenos skirtumus Maskvos agresiją patyrusių Gruzijos bei Ukrainos atžvilgiu šiaip jau išraiškingesni už bet kokius įtikinėjimus.

2017.12.18; 05:48

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Gintaras Visockas.

Ištikimiausi portalo slaptai.lt skaitytojai turėtų prisiminti – šių metų birželio mėnesį buvau paskelbęs straipsnį „Primirštas vadinamasis Daugų detektyvas“. Minėtoje publikacijoje atkreipiau dėmesį į ryškėjančią naują Kremliaus gudrybę – įtakoti užsienio valstybes pasitelkiant į pagalbą Armėnijos arba armėnų kilmės atstovus.

Šią versiją išdėsčiau, be kita ko, remdamasis žinomo Lietuvos istoriko, politiko, ilgamečio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nario Arvydo Anušausko kiek anksčiau jo asmeninėje internetinėje svetainėje paskelbtu analitiniu tekstu „Vingiuoti pėdsakai Dauguose: tarp Rusijos valstybės dūmos deputatų, oligarchų, diplomatų, saugumiečių ir kariškių“. Jame kaip tik ir buvo pateikti argumentai, kodėl Rusija ir Armėnija daugelyje sričių tikriausiai dirba išvien.

Šiandien į viešumą patenka dar daugiau pranešimų, bylojančių, kad savo juoduosius darbus tiek JAV, tiek Europoje Rusija atlieka gudriai pasinaudodama Armėnijos arba po pasaulį išsibarsčiusios armėnų diasporos rankomis.

Savarankiška ar nesavarankiška?

Kokius naujuosius faktus turiu omenyje? Amerikos leidinys „International Policy Digest“ neseniai paskelbė pluoštą analitiko Nilo Ričardso įtarimų, jog Armerikos armėnų organizacijos ir lobistai bendradarbiauja su Maskva – Rusijai padeda įgyvendinti rusiškus interesus Amerikoje.

Minėtasis analitikas pastebi, kad armėniškos kilmės amerikiečių JAV teritorijoje – vos pusė procento. Tačiau būtent armėnų kilmės amerikiečiai turi neproporcingai daug įtakos Vašingtono politikai.

Pasirodo, Amerikoje veikia net dvi įtakingos armėnų organizacijos. Viena – Nacionalinis Amerikos armėnų komitetas. Kita – Amerikos armėnų asamblėja. Savo internetiniuose tinklapiuose šios organizacijos džiaugiasi turinčios rimtų ryšių JAV Kongrese ir Senate. Jos taip gudriai, aktyviai dirbančios, kad Vašingtone esanti Armėnijos ambasada galinti atostogauti ištisus mėnesius.

Iš pirmo žvilgsnio – kas čia blogo? Juk panašiai elgiasi daug nevyriausybinių organizacijų. Kiekvienam artimesni savi marškiniai. Bet nereikia pamiršti, kad šiandieninė Armėnija negali būti savarankiška politiškai – ji klusni agresyviosios Rusijos tarnaitė.

Štai Maskvoje gimęs Sergejus Sarkisovas – vienas iš turtingiausių Rusijos verslininkų (96-as pagal sąrašą). Būtent jis paskirtas Armėnijos generaliniu konsulu Los Andžele. Kaip dabar susigaudyti, kokius būtent – Rusijos ar Armėnijos – interesus jis atstovauja?

Rusijos įtakos agentės

Kitas įtakingas pasaulyje leidinys „Forbes“ paskelbė savo bendradarbio Mfonobango Nsehe straipsnį „Globalus menas įtakoti – pokalbis su politikos technologijų ekspertu Džeimsu Vilsonu“. Šioje publikacijoje neatmetama galimybė, kad kai kurios nevyriausybinės armėnų organizacijos tiek Amerikoje, tiek kitose šalyse gali būti tiesiog Rusijos įtakos agentėmis. Dar tiksliau tariant – Armėnija yra Rusijos patikėtinė Vakarų pasaulyje. Kišdamasi į JAV prezidento rinkimus 2016-aisiais Rusija tikriausiai naudojosi ir JAV gyvenančių armėnų pagalba. Tai patvirtina ir kai kurių Amerikos politikų gausios išvykos ne tik į Armėniją, bet ir į Armėnijos – Rusijos okupuotą Kalnų Karabachą (Azerbaidžano teritorija).

Šokiruojantis Olandijos pavyzdys

Plakate užrašyta: Piteris Omtzichtas pakišo nesąžiningą liudytoją

Nagrinėjant paskutiniuosius pranešimus apie galimą Rusijos ir Armėnijos politinį, karinį, žvalgybinį tandemą būtina užsukti į Olandiją. Ten gyvena toks politikas – Piteris Omtzichtas. Šis Nyderlandų parlamentaras pagarsėjo nesutikdamas su oficialia Vakarų pozicija, kad 2014-ųjų  birželio 17-ąją virš Ukrainos skridusį Boeing 777-200ER, priklausiusį Malaizijos oro linijoms ir atlikusį reisą MH 17 maršrutu Amsterdamas – Kuala Lampuras, numušė  Rusijos kariuomenės palaikomi prorusiški separatistai. Žodžiu, šis politikas ginčijo civilizuoto pasaulio nuomonę, kad minėtą lėktuvą pražudžiusi raketa buvo paleista iš Rusijai priklausančio zenitinio komplekso „Bukas“. Šis olandų politikas užsispyręs bandė įrodyti, jog Malaizijos oro linijų orlaivio tragedijos kaltininkas – Ukrainos kariškiai. 

Olandų politikas Piteris Omtzichtas – didelis Armėnijos draugas

Olandų leidinys DutchNews.nl yra rašęs, kaip būtent P. Omtzichtas siekė, kad teisminiuose ginčuose nustatant aviakatastrofos kaltininką liudytų kažkoks Aleksandras. Bet juk Nyderlandų slaptosios tarnybos nustatė, kad Aleksandras teroro akto metu buvo visai kitoje vietoje, todėl nieko tikro negalėjo žinoti. Taip pat išaiškėjo, kad ponas P.Omtzichtas tam įtartinui liudytojui buvo parašęs kalbą, dėjo milžiniškas pastangas, kad „melagis“ patektų į specialiąją spaudos konferenciją ir duotų „išsamius“ parodymus.

Nyderlandų politikas P.Omtzichtas aiškiai gynė Rusijos poziciją. Kuo jį laikyti – tik nuoširdžiu Rusijos simpatiku? Svarstydami, kodėl jis rėmė būtent Rusijos versiją, būtinai paklauskime dar ir tokio klausimo: kokios pozicijos šis politikas laikosi vertindamas Armėnijos – Azerbaidžano santykius. Nė nereikia spėlioti. Jis – karštas Armėnijos draugas ir nenuilstantis Azerbaidžano kritikas. Jis taip pat priklauso klubui „Armėnijos draugai Europoje“ ir atvirai ragina europiečius pripažinti Kalnų Karabachą esant armėniška teritorija (nors NATO ir ES laikosi nuomonės, kad Kalnų Karabachas – azerbaidžanietiška teritorija).

Neįtikėtina, bet akivaizdu

Kitaip tikriausiai ir neįmanoma: jei gini Rusijos poziciją, tuo pačiu gini ir Armėnijos interesus. Jei palaikai Armėniją, tuo pat metu palaikai Rusiją…

Prisipažinkime: kai kurie iš mūsų tebemanome, kad Rusija ir Armėnija – neva dvi visiškai skirtingos valstybės. Mums ir į galvą nešaudavo mintis, kad Rusija, bandanti prievartauti kaimynines šalis, gali naudotis Armėnijos arba armėnų kilmės asmenų paslaugomis. 

Europos Strateginės žvalgybos saugumo centras, ESISC

Ir vis dėlto pats metas politines intrigas nūnai analizuoti atmetant primityvias klišes, esą „krikščioniškoji Armėnija apsupta agresyvių musulmoniškų valstybių, todėl nusipelnė užuojautos, atleidimo ir išskirtinių privilegijų“. Šalin nustūmę asmenines simpatijas ir antipatijas pamatysime, kad dabartinė Rusija ir Armėnija – tarsi du broliai dvyniai. Mažų mažiausiai – artimi pusbroliai. 

Skirtumas tik toks: Rusija terorizuoja dešimtis valstybių. Armėnija – mažesnė agresorė nei Rusija. Bet vis tiek agresorė. Remiama tos pačios Rusijos 1988 – 1994-aisiais metais ji okupavo Azerbaidžanui priklausantį Kalnų Karabachą, maždaug milijoną azerbaidžaniečių priversdama tapti pabėgėliais.

Kad Armėnija kariniu požiūriu galinga, nes už jos pečių stovi Rusija, kad Armėnija visiškai priklausoma nuo Kremliaus, nes Giumri mieste ilgam įsikūrusi rusiška karinė bazė, kad Armėnija dar ne taip seniai demonstratyviai rėmė organizacijų ASALA ar Gnčak teroristus, sprogdinusius civilių objektus Europoje, kad Armėnija, nors ir raginama tarptautinių organizacijų, teisėtui šeimininkui jau daugiau kaip 20 metų negrąžina Kalnų Karabacho, – kai kurie iš mūsų vis dar nenorime pripažinti. 

Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.

Ką jau bekalbėti apie ypač subtilias politines intrigas. Pavyzdžiui, iš Europos Sąjungos tribūnų karts nuo karto pasipila kritikos Azerbaidžanui. Dažniausiai vartojami priekaištai – dėl žmogaus teisių ir korupcijos. Bet kai kurie lietuviški leidiniai, noriai tiražuodami Azerbaidžanui žeriamus priekaištus, nesusimąsto, kad šio pobūdžio pareiškimai gali būti specialiai eskaluojami. Kadangi jų užsakovas – ne tiesos, tvarkos ir padorumo ištroškę visuomenininkai, o tendencinga armėnų diaspora, kurios tikslas – JAV ir Europos dėmesį nukreipti nuo Kalnų Karabacho grąžinimo klausimų.

Taip gali būti. Juk Lietuvos spauda beveik neišgirdo Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centro (European Strategic Intelligence and Security Center) pranešimų apie angažuotą, tendencingą, armėnų diasporos lobistų remiamą europarlamentarų grupę, kurios siekis – daryti ženklią įtaką Europos šalių vyriausybėms bendraujant su Centrinės ir Rytų Europos valstybėmis. Angažuotų Europos parlamentarų dėmesio centre – ir Azerbaidžanas. Prieš Azerbaidžaną ši grupė, pasak ESISC analitikų, parengusi gausų arsenalą priemonių, kurių pagalba daromas milžiniškas, bet slaptas spaudimas tarptautinei opinijai. 

Kaip teigia ESISC ataskaitą parengę autoriai, įtakinga, gausi antiazerbaidžanietiška ir tuo pačiu proarmėniška lobistinė europarlamentarų grupė susiformavo būtent 2012-aisiais, kai į svarbų postą Europos struktūrose buvo paskirtas „žinomas asmuo“.

Žodžiu, Armėnijos gynėjams Lietuvoje yra dėl ko susimąstyti. Ypač tiems, kurie kurpia draugystes su šiandien nuo Azerbaidžano atplėštame Kalnų Karabache šeimininkaujančiais politikais.

2017.12.14; 07:05

Gintaro Visocko knyga „Juodojo sodo tragedija“ (išleista Mokslotyros instituto, spausdino „Standartų spaustuvė“, 2016) apie skaudžius ir prieštaringus Azerbaidžano ir Armėnijos santykius (Juodasis Sodas – taip verčiasi iš azerbaidžaniečių kalbos Kalnų Karabacho pavadinimas) į mano rankas pateko atsitiktinai. Tačiau kartą prisėdęs pavartyti šią knygą, nepastebimai pačiam sau įsitraukiau, pamiršęs viską aplinkui, ir, kaip sakoma, knygą prarijau vienu ypu. 

Apie Azerbaidžaną lietuviškai be „Juodojo Sodo tragedijos“ išleista dar keletas svarbių veikalų. Pavyzdžiui, istoriko Algimanto Liekio ir publicisto Leono Juršos darbai. Slaptai.lt nuotr.

Taigi mažiausias dalykas, ką čia randame – tai intriguojantys, nepaliekantys skaitytojo abejingu pasakojimai. Kita vertus, kai nusprendžiau parašyti atsiliepimą apie savo įspūdžius, iškart supratau, kad nepatrauksiu iki normalios recenzijos, nesu pajėgus pateikti atsakingą leidinio aprašą dėl tos paprasčiausios priežasties, jog trūksta kompetencijos savarankiškai pasamprotauti apie tokią slidžią problematiką kaip dviejų tautų tragiška priešprieša, – reikėtų visą vasarą prasėdėti skaitant įvairiausio pobūdžio žinynus, istorikų darbus, bent apytikriai susipažinti su įspūdinga istoriografija.

Jeigu sakysite, kad dėl to nėra ko kvaršinti galvos, nes mūsų autorius už mus visus susipažino su reikalingais istoriniais šaltiniais, leisiu sau pastebėti, kad garbusis autorius visiškai nesislapsto, jog labai aiškiai yra užsiangažavęs Azerbaidžano naudai, kai, tarsi siekdamas nuomonių balanso, bando nusakyti įvykių eigą tuo rakursu, kaip tai atrodo žiūrint iš Baku pusės.

Kita vertus, nepasakyčiau, kad čia žiūrimą į skaudžių prieštarų susipynusį mazgą azerbaidžaniečio akimis, greičiau yra taip, kad skaudžią istoriją mums gviešiasi papasakoti žurnalistas, į pasaulį žiūrintis įsimylėjusio Azerbaidžaną žmogaus akimis. Taigi kitas klausimas, kurį čia, kviečiant skaityti šią knygą, galime kelti – ar meilė gali būti geras patarėjas, siekiant tiesos, teisingo dalykų padėties nušvietimo, bandant susivokti ne paprastoje situacijoje? 

„Juodojo Sodo tragedija“. Žurnalisto Gintaro Visocko knyga apie Azerbaidžaną. Slaptai.lt nuotr.

Meilė, švelniai tariant, nėra privaloma įsipareigojimo objektyvumui sąlyga, ar ne? Tačiau mūsų situacija yra ypatinga tuo, kad mes paprastai vadovaujamės armėniška įvykių versija, taigi reikia didelio pasišventėlio, kuris ryžtųsi papasakoti kitą, ne tokią patogią versiją. Be to, tai nereiškia, kad diametraliai priešingi pasakojimai vienodu laipsniu iškreivina erdvę, o tiesa slypi kažkur per vidurį. G. Visocko knyga yra verta doro pagyrimo dėl to, jog ji padeda didesniu ar mažesniu laipsniu išsivaduoti iš prigijusių stereotipų, įsisenėjusių štampų, atkreipdama dėmesį į aplinkybes, kurios negali būti paaiškintos ankstesnio pasakojimo schemoje, kartas nuo karto primena faktus, įpareigojančius prasikrapštyti akis.

Kai pagalvoji, reikia įdėti pastangų, jog mes prisimintume akivaizdų faktą, kad ne Azerbaidžanas užpuolė Armėniją,  o Armėnija iniciavo separatistinių nuotaikų įsivyravimą Kalnų Karabache ir keliuose šalutiniuose Azerbaidžano jurisdikcijose rajonuose, taigi pasitvarkė čia lygiai taip, kaip dabar tvarkosi Rusija Ukrainos žemėse, kuriose žymią populiacijos dalį sudaro rusakalbiai gyventojai. Iš tiesų, kaip primena autorius, labai panašiai buvo okupuotos Padniestrė, Abchazija, Krymas…

Žinia, Kalnų Karabachas buvo okupuotas ir dabartinis apsišaukėliškas jo status quo yra įtvirtintas su tų pačių rusų pagalba. Skaitant šią knygą ne kartą turėjau progą pagalvoti apie tai – kaip reaguotume mes, jeigu nuo Lietuvos būtų atplėštas Vilniaus kraštas, Klaipėda?.. Taigi žiauriu akibrokštu reikia laikyti knygoje aptariamą faktą, kad Lietuvos Seime andai buvo  įkurta draugystės su Kalnų Karabachu, civilizuotų šalių nepripažįstamu valstybiniu dariniu, draugija. Galima daiktas, toks nesusipratimas kyla ne iš blogos valios, bet iš baisaus neišmanymo, tačiau nuo to ne lengviau ant dūšios susipratusiam piliečiui. Žala neišmatuojama tik galimais nuostoliais diplomatinių santykių su Azerbaidžanu plotmėje, ne mažiau nesmagu dėl to, kad mūsų tautos atstovai šiuo atveju kažkaip atmestinai, padrikai, nepreciziškai elgiasi pačios teisingumo idėjos atžvilgiu.

Labai švariai knygos puslapiuose ne kartą nuskamba žodžiai, tampantys savotišku knygos leitmotyvu, kad Azerbaidžanas labai taktiškai, neįkyriai beldžiasi į mūsų duris, korektiškai primena apie savo viltis, kad bus laikomasi bent formalaus teisingumo principų, o mes neretai atsisukame su pikta grimasa veide.

Nedidelė paslaptis, kad armėnų diasporos JAV ir kai kuriuose Europos šalyse yra įtakingi lobistai, išmaniai primetantys tendencingą požiūrį vyriausybėms ir šalių visuomeninei nuomonei. Ta proga prisiminiau, kad  dar Imannuelis Kantas, atkreipęs dėmesį į šios tautos žmonių protingumą ir apsukrumą, sugebėjimą daryti įtaką aplinkybėms, viename iš savo paskutiniųjų darbų „Pragmatinė filosofija“ yra palikęs tokius žodžius: kur praėjo armėnas, ten ir žydui nėra ką veikti…  

Kita vertus, ne paslaptis ir tai, kad pastaraisiais dešimtmečiais ekonomiškai labai sustiprėjęs, tampantis vis labiau įtakingu geopolitiniu žaidėju Azerbaidžanas įdeda nemažai pastangų gerinant savo įvaizdį pasaulyje, ypač ieškodamas būdų laimėti Vakarų pasaulio žmonių simpatijas. Taigi kyla klausimas – ar ir mūsų autorius yra lobistas tradicine to žodžio reikšme, besistengiantis dėl Azerbaidžano naudos pagal įprastą lobistinės veiklos kanoną?

Pradėjome knygos aptarimą nuo fakto konstatavimo, kad Azerbaidžanas yra mūsų autoriaus pasija, kitaip tariant, tokia meilė, kurios neįmanoma nuslėpti kaip žarijos išdžiūvusioje šieno kupetoje, bet įsivaizduojame, kad visados atsiras toks įtarumo metodologijos pasekėjas, kuris norės paklausti – ar šis autorius nederina savo meilės su kokio nors pobūdžio merkantiliniu suinteresuotumu? Jeigu klausiate mano nuomonės, pasakyčiau taip, kad, regis, šios knygos autorių veža savosios misijos prasmingumo suvokimas, tikėjimas, kad pilnutinė tiesa ir  įvairiapusiškesnis aplinkybių žinojimas jo paties tautiečiams yra  labiau reikalingas dalykas nei dalinė tiesa ir selektyvus faktų grupavimas.

Todėl esu įsitikinės, kad mūsų politikams ir diplomatams, mezgantiems ryšius su Azerbaidžanu, labai svarbu būtų pasinaudoti šio žurnalisto įdirbiu, įsiklausyti į jo patarimus, pasimokyti subtilumo bendraujant su rytų žmonėmis.

Kas šioje knygoje manęs neįtikino? Neneigdamas armėnų žudynių, įgijusio masinį pobūdį XXa. pradžioje, fakto, autorius siekia įvardyti ir tas aplinkybes, kurios pastūmėjo Osmanų imperiją į kraštutinius veiksmus. Esą tai buvo armėnų, dažnai gyvenusių pasienio zonose, nelojalumas, konfliktų metu šiai tautinei mažumai visados renkantis priešišką musulmoniškai imperijai šalių, o ypač Rusijos, pusę. Žinia, norint mušti, visados gali rasti lazdą.

Kita vertus, net jeigu nurodytos aplinkybės būtų didesniu ar mažesniu laipsniu teisingos, kalbėti apie tai, mano galva, nederėtų, nes tokiu atveju, norime to, ar nenorime, pasitarnaujame žudynių fakto racionalizacijai, kas, žinoma, nėra žudynių legitimacija ar kažkoks pateisinimas, tačiau vis dėlto verčia nejaukiai susigūžti. Kaip atrodo bent man, net vardan tiesos objektyvumo ir labiau visapusiško aplinkybių nušvietimo tokie išvedžiojimai nėra labai tinkami. Tai sakau tikrai ne dėlto, kad pasirodyčiau teisingesnis ir pažangesnis už autorių, bet todėl, jog  nutylėti šio man nemalonaus akibrokšto negaliu, nors tu ką.

Teisingi yra daugiakartiniai pastebėjimai knygoje, fakto priminimai, kad tik su rusų palaikymu šiandien Armėnija įtvirtina savo interesus, tačiau savo ruožtu galėtume atšauti, kad, galimas daiktas, armėnų populiacija renkasi Rusijos pusę ne iš didelės meilės, o verčiama būtinybės, neturėdama kitų alternatyvų. Kita vertus, šioje knygoje yra keliama labai intriguojanti hipotezė, kurią dar reikėtų patikrinti ir išbandyti kontrargumentų sekoje, dėl to, kad su Rusija armėnų tauta susiejo savo likimą  daug anksčiau nei mes esme įpratę manyti, toks armėnų apsisprendimas neva nėra tik mūsų laikais susiklosčiusių aplinkybių padarinys, bet kyla iš istorijos gelmės ir šios tautos prigimties. 

Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.

Knyga „Juodojo Sodo tragedija“ yra autoriaus pažintinių ir publicistinio pobūdžio straipsnių, skelbtų internetiniame www. slaptai.lt portale 2013 – 2016-aisiais metais, rinkinys, papildant skelbtą medžiagą ekskursais į tragišką Azerbaidžano istoriją. Tiesą sakant, šio atsiliepimo autorių nustebino neįtikėtinas sugebėjimas sulydyti skirtingų metų ir tematikos publikacijas į vieną visumą, kai paviršiuje glūdinčių siūlių beveik nesimato. Kita vertus, žiūrint jau iš  knygos atsiradimo situacijos, ankstesnės publikacijos gali būti prilygintos veidrodžio šukėms, kurios dabar buvo sulipdytos  į vientisą veidrodžio ekraną.

Ką atspindi arba, kitaip tariant, rodo toks veidrodis? Ogi – Juodojo sodo tragediją!

2017.07.27; 09:25

Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas paverstas griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.

Arcachas… Tokios valstybės nerasite nė viename tarptautinių taisyklių ir normų besilaikančiame Pasaulio žemėlapyje. Valstybės šiuo pavadinimu nėra pripažinusios nei NATO, nei Europos Sąjungos šalys. Tokios valstybės niekad nėra minėjusi ir Jungtinių Tautų Organizacija (JTO).

Jei neužtenka tarptautinės bendruomenės patikinimų, kad tokiu pavadinimu valstybės tikrai nėra, dėl paaiškinimo kreipkitės į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją. Oficialus Lietuvos URM atsakymas bus kategoriškas – ši valstybė neegzistuoja. Prašykite garsiausių Lietuvos geografų paaiškinimų, ir jie kalbės panašiai – tokia valstybė neegzistuoja. Nebent fantastiniuose romanuose…

Ir vis dėlto Vilniuje buvo surengta paroda „Arcachas: jauna valstybė senoviniame krašte“. Kam privalome „dėkoti“ už parodą – fantastinių romanų autoriams? Ne. Fantastikos mėgėjai šį sykį niekuo dėti. Viskas kur kas rimčiau, sudėtingiau.

Plakate, kurį pavyko gauti, skelbta, jog parodą bus leidžiama lankyti 2017-ųjų metų liepos 4 – 7 dienomis galerijoje „Menų vartai“ (Vilniaus g. 39, Mokytojų namai, Vilnius). Pirmasis įtarimas – kodėl taip trumpai, kodėl vos keletą dienų? Juk kiekvienas panašius renginius organizuojantis asmuo širdies gilumoje trokšta, kad paroda dirbtų ilgai – tegul ją išvysta kuo daugiau svečių. 

Azerbaidžanietė Gulijeva Sahiba ir jos dukrelė Gulijeva Zahra. Jos žuvo po karinių Armėnijos atakų, surengtų liepos 4-ąją

Antrasis įtarimas – kodėl paroda atidaroma būtent liepos 4 – 7 dienomis, kai visa Lietuva švenčia Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, kai lietuvių dėmesys sutelktas Karaliaus Mindaugo asmenybei, kai Lietuvoje nedirba oficialios įstaigos?

Trečioji keistenybė – paroda buvo uždaryta dar anksčiau, nei skelbta plakate. Liepos 5-ąją apie 17 valandą vakaro nuskubėjęs į Mokytojų namus Arcachą reklamuojančių plakatų jau neaptikau, o užlipęs į trečiąjį aukštą, kur įsikūrusi galerija, sužinojau, kad paroda skubiai išformuota. Taigi ji veikė vos dvi dienas.

Kas tikrieji jos orgaizatoriai? Galima drąsiai teigti, jog tai – Azerbaidžano žemes okupavusios Armėnijos provokacija. Juk mažytis užrašas atsitiktinai gauto plakato apačioje bylojo, kad užsakovas – Armėnijos užsienio reikalų ministerija.

Bet ir be užrašo „Armėnijos URM“ akivaizdu, kad oficialusis Jerevanas, pasitelkdamas į pagalbą tiek Lietuvoje gyvenančius armėnus, tiek politinėse Pietų Kaukazo intrigose nesusigaudančius lietuvius, siekia įpiršti Lietuvai nuomonę, esą Kalnų Karabachas (iškraipydami tikrąjį Kalnų Karabacho pavadinimą armėnų separatistai vadina jį Arcachu ir tuo įžeidžia azerbaidžaniečius) nuo seno priklauso armėnų tautai.

Šią mintį garsinančios jėgos tyčia nutyli kategoriškus tarptautinės bendruomenės pareiškimus, kad Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano dalis, kad visi armėnų kariniai daliniai privalo kuo greičiau palikti šią teritoriją, kad Baku – tikrasis Kalnų Karabacho šeimininkas. Separatistinių užmačių turinčios armėnų jėgos taip pat nutyli, kad šį kraštą 1990 – 1994-aisiais užgrobti joms padėjusios Rusijos ginkluotosios pajėgos (Armėnijos teritorijoje ilgiems dešimtmečiams dislokuota Rusijos karinė bazė).

Armėnų separatistai daug ką stengiasi nutylėti. Laimė, lietuviai – vis budresni, akylesni. Jie jau pradeda suvokti, jog nėra didelio skirtumo tarp Krymo, Padniestrės, Abchazijos ir Pietų Osetijos okupacijų, kurias surengė Kremlius, ir Kalnų Karabacho okupacijos, kurią surengė Rusijos ginkluotųjų pajėgų padedama Armėnija. Apie tai byloja ir provokacinio pobūdžio parodą įsileidusios galerijos vadovų elgesys – vos tik supratę politinę potekstę jie parodą nedelsiant uždarė. Tikėkime, jog ne tik uždarė, bet ir atsiprašė azerbaidžaniečių. O jei neatsiprašė, tai galerijos „Menų vartai“ vadovų vardu už nesusipratimą Azerbaidžano turėtų atsipašyti pats Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

Beje, net ir oficialaus Lietuvos URM vadovo atsiprašymo neužtenka. Vaizdžiai tariant, ant kilimo Lietuvos užsienio reikalų ministerijon rimtam pokalbiui turėtų būti iškviestas Armėnijos ambasadorius. Armėnija gali turėti išskirtinę nuomonę pačiais įvairiausiais klausimais. Armėnijos nuomonė nebūtinai privalo sutapti su Lietuvos pozicija. Tačiau Lietuva neturi leist Armėnijai savo teritorijoje neigti akivaizdžiausią tiesą – Kalnų Karabachas yra neatskiriama Azerbaidžano žemė. Teritorinio vientisumo principų nepaisymas – labai pavojingas užsiėmimas. 

Knygos „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“ viršelis. Knygos autorius – Leonas Jurša. Slaptai.lt nuotr.

Dabar gi atrodo, kad Armėnija deda milžiniškas pastangas, jog sukiršintų Lietuvą su Azerbaidžanu, jog Lietuvos nedraugams leistų kaltinti mus neprincipingai remiant šalių teritorinį vientisumą. Suprask, lietuviai gina Moldovos, Gruzijos, Ukrainos teises į prarastas teritorijas, o štai dėl Kalnų Karabacho priklausomybės – neva dvejoja. O juk nedvejoja – oficiali Vilniaus pozicija: „Kalnų Karabachas privalo būti grąžintas Azerbaidžanui“.

Separatistinės parodos surengimas Vilniuje turi ir dar keletą negražių aspektų. Su Vakarais draugauti siekiantį Azeraidžaną įžeidusi paroda Vilniuje surengta būtent Karaliaus Mindaugo karūnavimo šventės išvakarėse, todėl separatizmu sergančių armėnų pastangomis mūsų šventė azerbaidžaniečiams gali asocijuotis su politiniais akibrokštais. Lietuvoje reziduojančiam Armėnijos ambasadoriui Tigranui Mkrtčanui tokių akibrokštų nederėtų dovanoti.

Juolab kad esama dar vieno bjauraus niuanso.

Liepos 4-osios vakarą Armėnijos karinės pajėgos surengė naują stambią provokaciją – karinį išpuolį prieš civilius azerbaidžaniečius. Kai Vilniuje buvo atidaroma paroda apie Arcachą, armėnų kariškiai intensyviai apšaudė taikias azerbaidžaniečių gyvenvietes Fizuli rajone.

Dėl išpuolių Alhanly kaime žuvo 50 -ies metų amžiaus Gulijeva Sahiba ir vos dvejų metukų amžiaus sulaukusi jos dukrelė Gulijeva Zahra. 

Taikios azerbaidžaniečių gyvenvietės apšaudomos specialiai – kad jie palūžtų, nusileistų, atsitrauktų.

O kaip elgiamės mes, lietuviai? Užuot prie Armėnijos ambasados surengę protesto akciją „Liaukitės žudę vaikus“, įsileidžiame provokacinio pobūdžio parodas.

Belieka tikėtis, kad tokių grubių klaidų Lietuva daugiau nebedarys. Provokacinę parodą priglaudusiems lietuviams derėtų perskaityti šiais metais išleistą publicisto Leono Juršos knygą „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“ (išleido Mokslotyros institutas), kurioje išsamiai, remiantis tikrais dokumentais, pasakojama, kaip, kada ir kodėl armėnai buvo masiškai perkeliami gyventi į Azerbaidžano žemes. Štai tada bus žymiai aiškiau: ne tik Kalnų Karabachas, bet ir dabartinė Armėnijos sostinė Jerevanas – azerbaidžanietiška teritorija.

2017.07.06; 10:00

Tikrą tiesą pasakysiu, jei tvirtinsiu, jog nėra nieko amžino. Bet jei teigsiu, kad Rusijos pastangos daryti įtaką Lietuvos politikai yra amžinos, ar daug kas prieštaraus? Lietuvoje turėti savų žmonių Kremlius siekia nuo seniausių laikų, nuolat ir kryptingai. 1993-aisiais išvesdama kariuomenę Rusija niekur neišėjo. 

Iš serijos „Lietuvos ežerai“. Žvejys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje surengtoje konferencijoje „Mūsų šimtmetis: tauta demokratinės valstybės kūrybos ir griovimo kryžkelėse“ žurnalistas Valdas Vasiliauskas nepasakė nieko naujo, perskaitęs pranešimą „Pralaimėtas mūšis: okupacinė kariuomenė išvesta, bet slaptoji – liko“.

Lietuviškieji džeimsai bondai neatrodo patys prasčiausi

Užtenka pasižvalgyti po platųjį pasaulį, kad galėtume brėžti užtektinai tikslią analizę, kiek daug įtakos agentų Kremlius tebeturi galingiausiose Vakarų valstybėse. Jei jau šlubuoja Amerikos kontržvalgyba, priversta skausmingai aiškintis, ar patikimas vos prieš metus išrinktas JAV prezidentas, ko tada galima reikalauti iš menkučiu biudžetu besitenkinančio Lietuvos saugumo (VSD)? Sudėjus į krūvą visas viešumon iškilusias Vakarų klaidas, lietuviškieji džeimsai bondai neatrodo patys prasčiausi. Prisiminkime istoriją, kaip Rusijos slaptosios tarnybos nesėkmingai bandė užverbuoti mūsų prezidentės Dalios Grybauskaitės aplinkos žmones? Ar šios demaskuotos veiklos negalima pavadinti mūsų VSD sėkme?

Pastaraisiais metais žvalgybinio profesionalumo Lietuvoje vis daugiau. VSD sulaužė visiško slaptumo tradicijas – pradėjo skelbti viešas ataskaitas apie nacionaliniam saugumui iškylančias grėsmes. Sveikintina iniciatyva. Būtent atidžiai perskaitę visuomenei skirtus viešus VSD pranešimus mes, mirtingieji, galime susidaryti nuomonę, daug ar mažai Rusijos slaptųjų operacijų neutralizuota Lietuvoje. Taip pat mums jau lengviau įsivaizduoti, kokius išradingus metodus naudodamas Kremlius ieško Lietuvoje saviškių: verbuoja mūsų žurnalistus, medikus, valstybinę sieną kertančius pareigūnus, kviečiasi į sukarintas stovyklas moksleivius, bando susidraugauti su politikais, verslininkais, meno žmonėmis… 

Armėniškas pėdsakas

Nūnai žinome apie dar vieną Kremliaus metodą – į pagalbą pasitelkiami ne tik lietuviai, rusai, ukrainiečiai, latviai, lenkai ar čečėnai. Jau pabandyta į savo žaidimus įtraukti ir armėnų tautybės verslininkus bei sportininkus. Už šią informaciją dėkokime Arvydui Anušauskui – Lietuvos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete ne pirmą kadenciją dirbančiam parlamentarui (prieš tai jis kaip istorikas – profesionalas ilgokai plušėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centre). Asmeninėje internetinėje svetainėje šis politikas paskelbė straipsnį „Vingiuoti pėdsakai Dauguose: tarp Rusijos valstybės dūmos deputatų, oligarchų, diplomatų, saugumiečių ir kariškių“.

Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žvelgiant paviršutiniškai – joje nieko sensacingo. Tik pamanyk, kažkas iš Rusijos verslininkų prie vaizdingo Didžiulio ežero Daugų apylinkėse panoro nusipirkti žemės bei poilsinių. Daugelis iš mūsų sušuktų – puiku. Tegul perka, tegul investuoja. Juk dėl trumpų ir lietingų vasarų tokio pobūdžio verslas Lietuvoje nėra nei lengvas, nei pelningas. Tačiau Seimo narys A.Anušauskas atkreipė dėmesį į keletą suklusti verčiančių aplinkybių.

Pirma, Dauguose investuoti sumanyta svarbių politinių įvykių išvakarėse – kai Lietuvai teko pirmininkauti Europos Sąjungai, kai Ukraina, Armėnija, Azerbaidžanas, Moldova svarstė, ar joms verta pasirašyti asocijuotos ES narės sutartis, o Rusija visomis įmanomomis priemonėmis stengėsi sužlugdyti sutarčių pasirašymą. Antra, tie verslininkai, kurie nei iš šio, nei iš to sugalvojo skirti milijonus poilsio ir sporto verslo gaivinimui Dzūkijoje, sprendžiant iš viešai prieinamų šaltinių, nebuvo itin žymūs. Tad kelti klausimą, kas ir kodėl žadėjo skirti lėšų poilsiavietės Dauguose įrengimui, Lietuvoje nepopuliarios žolės riedulio sporto šakos puoselėjimui bei sukarinto gelbėjimo centro kūrimui, – verta.

Rusijos karinė bazė Giumri mieste įsikūrusi ilgam

Trečia, kai kuriuose viešuosiuose šaltiniuose kalbama apie Dauguose verslauti sumaniusius Rusijos verslininkus. Tačiau šis teiginys nėra tikslus. Tarp tų, kurie minimi Daugų detektyve, – armėnų tautybės verslininkai. Ši informacija svarbi. Lietuva išsiugdžiusi imunitetą klastingiems Rusijos žingsniams atpažinti naudojant verslininkus. Mes jau nutuokiame, kad sėkmingai verslą vystyti Rusijoje be Kremliaus palaiminimo sunkoka, o gal net neįmanoma. Bet Dauguose įsitvirtinti norėjo būtent armėnų tautybės verslininkai iš Armėnijos. Gal jiems netaikytini tokie patys griežti kriterijai kaip Rusijos verslininkams? Juolab kad Lietuvoje vis dar esama manančiųjų: krikščioniškoji Armėnija apsupta agresyvių musulmoniškų valstybių, todėl nusipelnusi užuojautos. Kad Armėnija, remiama Rusijos, okupavo Azerbaidžanui priklausantį Kalnų Karabachą, kad Armėnija visiškai priklausoma nuo Kremliaus užgaidų, nes Giumri mieste ilgam įsikūrusi rusiška karinė bazė, – dar ne visi nori žinoti. Todėl vadinamoji „armėniška korta“ Daugų detektyve svarbi.

VSD būstinė. Slaptai.lt nuotr.

Dera atkreipti dėmesį ne vien į verslininkų tautybę (pagal tautybę žmogaus vertinti nedera), bet ir į aplinkybę, iš kur jie kilę, kur gyveno ir kur kūrė savo verslus. Ogi problemiškose vietose. Pavyzdžiui, tame pačiame Armėnijos mieste Giumri, kur dislokuota rusiška karinė bazė, kur veikia Rusijos karinė žvalgyba ir kur sėkmingai vystyti verslą be Rusijos valdžios palaiminimo keblu. Arba Rusijos mieste Novosibirske, kur įsteigta Rusijos žvalgybos mokykla, dirba galinga Federalinės saugumo tarnybos valdyba ir daug mokslinių centrų.

Seimo narys A.Anušauskas rašo: „Viena stipriausių Rusijos FSB valdybų visą laiką buvo Novosibirske, kuriame itin daug jų prižiūrimų mokslo centrų ir FSB mokykla. Pačiame mieste buvo iki 40 tūkst. narių priskaičiuojanti armėnų bendruomenė. Tad dalis FSB operacijų buvo nukreipiamos ir per ją, siekiant išlaikyti Armėniją savo įtakos orbitoje“.

Ką žinojo Novosibirsko FSB valdyba

Prasminga, kad Specialiųjų tarnybų veikla besidomintis Seimo narys A.Anušauskas nevengia kelti, jo paties žodžiais tariant, neatsakytų retorinių klausimų iš sąmokslo teorijų srities. A.Anušauskas mano, jog galima spėti: „Novosibirsko FSB valdybai nebuvo paslaptis, kad dvyniai Petrosianai Maskvoje ir Novosibirske turi savo verslus ir vienas jų senokai siekia realizuoti projektus Armėnijoje, savo mieste, kur yra Rusijos karinė bazė. Tačiau ar norint nukreipti juos norima linkme ir buvo prisimintas G.Petrosiano nuo 2007 m. puoselėjamas Giumri „Sport-Siti“ statybos projektas bei pažadėta atverti finansavimo galimybes ir Rusijos valdžios palaikymą? Ar mainais buvo paprašyta paslaugos – įsigyti iš esmės nereikalingo nekilnojamo turto Lietuvoje? Ar vienas brolių turėjo įsteigti Nanseno klubą su „gelbėtojų“ rengimu (kuris ateityje agituotų už dalinimą pabėgėliams ar ne piliečiams vadinamųjų „Naseno pasų“) ir įsilieti į lietuvių verslo klubą Maskvoje? Ar kitas brolis turėjo prisidėti prie naudingos įtakos darymo armėnų diasporoje Novosibirske ir Rusijos karinės bazės aplinkoje Giumri mieste?“

Sutikite, tai, nors ir retoriniai, bet svarbūs klausimai.

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau remiantis parlamentaro rašiniu galima daryti dar vieną svarbią prielaidą: „Vos tik buvo sudarytas sandoris Lietuvoje, „2013 m. vasario mėn. 12 d. įvyko Rusijos aukščiausios valdžios proteguojamo politiko ir sportininko, Valstybės Dūmos užsienio reikalų komiteto nario Aleksandro Karelino fondo „Karelin-Fond“ atstovų susitikimas su projekto iniciatyvinės grupės nariais Grantu Petrosianu (Hrač Petrosiano broliu) ir Novosibirsko verslininku Artūru Movsesianu“. Vadinasi, armėnų tautybės verslininkų veiklą Dauguose rėmė Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui artimi Rusijos politikai?

Nejaugi visas šias krūvon sudėtas žinias galima vadinti vien sutapimų ir atsitiktinumų virtine?

Beje, Seimo nario pasakojimas apie įtartinus verslus Dauguose buvo paskelbtas tik asmeniniame www.arvydasanusauskas.lt bloge dar 2016-aisiais metais. Sunku patikėti, kad užtektinai žinomas, įtakingas, slaptųjų tarnybų veiklą analizuojantis Seimo narys nepanoro savo rašinio paskelbti įtakinguose, didelius tiražus turinčiuose Lietuvos leidiniuose. Tikriausiai bandė. Bet nepavyko.

Tad turime dar vieną retorinį klausimą – kodėl?

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis www.draugas.org

2017.06.26; 06:00

Tarptautinės politikos užkulisiais besidomintiems analitikams puikiai žinoma europietiška organizacija European Strategic Intelligence and Security Center (Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centras).

European Strategic Intelligence and Security Center (Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centras)

Taigi Belgijos sostinėje Briuselyje nuo 2002-ųjų dirbanti organizacija šių metų kovo pradžioje paskelbė sensacingą ataskaitą.

Minėtoje ataskaitoje pasakojama, kodėl Azerbaidžanas dabar atsidūręs nepavydėtinoje situacijoje. Pasirodo, prieš Azerbaidžaną ilgai, metodiškai, kryptingai rengiamas sąmokslas, kurio užsakovai – po visą pasaulį išsibarsčiusi armėnų diaspora, dirbtinai kurstanti lobistines Europos organizacijas.

Pavyzdžiui, Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centro (ESISC) ataskaitoje rašoma apie europiečių politikų, tampriai susidraugavusių su Vakarų armėnų diasporomis, tendencingas antiazerbaidžanietiškas akcijas, nukreiptas prieš Azerbaidžano Vyriausybę siekiant ją diskredituoti svarbiose Europos institucijose, įskaitant ir Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją.

Bet pirmiausia – keletas žinių apie ataskaitos autorius. Jie – žurnalistai analitikai, sulaukę tarptautinio pripažinimo Vakaruose. Jų biografijos, veikla, profesionalumas leidžia teigti, jog ataskaita – užtektinai objektyvi.

Klodas Monike, ESISC vadovas

Vienas iš ataskaitos autorių – European Strategic Intelligence and Security Center vadovas 59-erių metų amžiaus Klodas Monikė. Jis – buvęs prancūzų žvalgybos darbuotojas (Prancūzijos užsienio žvalgybos generalinė direkcija). Jo darbo specifika – žvalgybos analitikas. Žurnalistinė veikla buvo jo priedanga. K.Monikės specializacija – terorizmas, šnipinėjimas, organizuotas nusikalstamumas, tarptautiniai konfliktai. Jis yra parašęs knygų apie teroro aktus, surengtus rugsėjo 11-ąją Niujorke. K.Monikės knygos sulaukė didelio populiarumo.

Nuo 2002-ųjų metų K.Monikė vadovauja Strateginės žvalgybos ir saugumo centrui.

Antrasis ataskaitos bendraautorius – daugiau nei 20 metų tiriamąja žurnalistika besidomintis Ženovefa Etjenas.

Trečiasis ataskaitos bendraautorius – 57 metų amžiaus sociologas, žinomas Artimųjų Rytų specialistas Viljamas Rasimora.

Žodžiu, šių žmonių vadovaujama komanda pateikė Europos visuomenės dėmesiui ataskaitą įsimenančiu pavadinimu: „Armėnų ryšininkas: ESBO slaptosios grupės tinklas ir tarptautinės teisės pažeidimai“. (Visą šios ataskaitos tekstą galima rasti www.esisc.org portale).

Beje, Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centras ESISC – nepriklausoma organizacija tiek politine, tiek finansine prasme. Jos domėjimosi laukas – Vakarų civilizacijai kylantys pavojais.

Šiandien šios organizacijos dėka demaskuojama angažuota, tendencinga, armėnų disporos lobistų remiama europarlamentarų grupė, kurios svarbiausias uždavinys – daryti ženklią įtaką Europos šalių vyriausybėms bendraujant su Centrinės ir Rytų Europos valstybėmis. Angažuotų parlamentarų dėmesio centre – ir Azerbaidžanas. Prieš Azerbaidžaną ši grupė parengusi gausų arsenalą priemonių, kurių pagalba daromas milžiniškas, bet slaptas spaudimas tarptautinei opinijai, kad Kalnų Karabacho priklausomybė būtų nulemta Azerbaidžanui nenaudinga kryptimi.  Toji slapta europiečių grupė tendencingai manipuliuoja šiandieninėmis Kalnų Karabacho konflikto pasekmėmis, remia neteisėtas Armėnijos pretenzijas į Kalnų Karabachą ir daro spaudimą oficialiam Baku, kad šis sutiktų ginčus dėl Kalnų Karabacho narplioti būtent Jerevanui naudingomis sąlygomis. Trumpiau tariant, neigiamos tarptautinės teisės taisyklės, demokratija – akivaizdžiai paminamos Azerbaidžano teisės į teritorinį vientisumą.

Pasak ISISC ataskaitą parengusių autorių, įtakinga, gausi antiazerbaidžanietiška ir tuo pačiu proarmėniška lobistinė europarlamentarų grupė susiformavo maždaug 2012-aisiais metais, būtent tada, kai į svarbų postą Europos struktūrose buvo paskirtas „žinomas asmuo“. Kas tas „žinomas asmuo“? Ataskaitoje rašoma, kad šių metų balandžio mėnesį bus viešai paskelbtas antiazerbaidžanietiškos grupės veiksmus koordinuojančio įtakingo Europos biurokrato vardas ir pavardė. Sprendžiant iš ataskaitos išvadų, tas žmogu specialiai prastumtas užimti vieną iš vadovaujančių svarbių pareigų Europos Tarybos sistemoje.

Europoje suformuotos antiazerbaidžanietiškos grupės vadovaujančiu centru įvardinama nevyriausybinė organizacija European Stability Initiative (Europietiškos stabilizacijos iniciatyvos). Būtent šis centras 2012-aisiais paskelbė tendencingas išvadas, kurių tikslas – bet kokia kaina diskredituoti oficialųjį Baku ir ESBO struktūrose principingai dirbančią azerbaidžaniečių delegaciją.

Šios prieš Azerbaidžaną nusiteikusios organizacijos štabas – Berlyne (vadovas – Geraldas Knausas). Jos tikrasis tikslas – dirbtinė spalvotųjų revoliucijų ekspansija į šalis, kurių valdžia jai neįtinka arba nesutinka paklusti primetamai svetimai valiai. Puikiai žinomi ir šios organizacijos ryšiai su Vakarų armėnų diasporomis. Pavyzdžiui, su Pasaulio labdaros sąjungos vadovu Bergu Setrakianu. Būtent šis filantropas reikalauja, kad pasaulis atkakliai remtų separatistinį „Arcahas“ (taip armėnai vadina Kalnų Karabachą) judėjimą. Ši organizacija į pagalbą pasitekusi ir keletą vadinamųjų azerbaidžaniečių tautybės „sąžinės šauklių“, kurie, finansuojami iš Vakarų fondų, kryptingai ir tendencingai šmeižia Azerbaidžaną.

Bet svarbiausias G.Knauso ryšininkas, kuriuo jis pasitiki kaip pats savimi, – vokiečių deputatas Kristofas Štraseris. Vienas iš K.Štraserio „arkliukų“ – domėtis, kiek Azerbaidžane esama politinių kalinių.  Mat jis viešai dedasi esąs aršus individualiosios laisvės propaguotojas.

K.Štraseris išsidavė tuomet, kai Jerevane minėtas „Armėnų genocido 100-metis“. K.Štraseris buvo vienintelis oficialus Berlyno atstovas, atvykęs į Jerevaną pareikšti oficialią užuojautą autoritariniam Armėnijos prezidentui Seržui Sargsianui. Be abejo, šis Vokietijos deputatas, visur ir visada remiantis sąžinės laisvę, niekad nesiteikė pasidomėti, kiek gi politinių kalinių kankinasi Armėnijos kalėjimuose.

Kitas Vokietijos politikas, nuolat kritikuojantis Azerbaidžaną – ESBO ir Bundestago parlamentaras Frankas Švabė. Būtent jis siekė, kad Bundestagas 1915-ųjų įvykius Osmanų imperijoje traktuotų kaip genocidą prieš armėnų tautą.

Žinoma ir tai, kad Berlyne veikianti organizacija  dažnai remiasi olandų deputato Piterio Omtzichto nuomone. Šį Nyderlandų politiką aktyviai remia armėnų diasporos, jis dažnai svečiuojasi Jerevane. Olandų politiko įsitikinimu, Kalnų Karabachas privalo atitekti Armėnijai. Jis – vienas iš tų, kurie mėgsta kaltinti Azerbaidžaną pažeidžiant žmogaus teises, todėl nenuostabu, kad jis gina tuos neva objektyvius „azerbaidžaniečių žurnalistus“, kuriuos Vakarai specialiai kursto kritikuoti Azerbaidžaną.

Prie šios kompanijos galima priskirti ir italų žuralistę Mileną Gabaneli, skandalingosios laidos „Report“ italų televizijos kanale RAI 3, atstovę. Būtent šioje laidoje atskleisti neva korupciniai modeliai, kaip azerbaidžaniečiai bando įtakoti europarlamentarus. Šios italės laidose dažnai svečiuojasi jau minėtas K.Štraseris ir Armėnijos parlamento deputatas Samuelis Farmanianas.

Prie tendencingai Azerbaidžano atžvilgiu nusiteikusiųjų, remiantis ataskaita, galima drąsiai priskirti tokius Europos politikus kaip Rene Ryke ir Fransua Rošblaunas. R.Ryke yra Prancūzijos – Kalnų Karabacho draugystės grupės vadovas, o F.Rošblaunas: Prancūzijos – Armėnijos draugystės grupės vadovas. Ataskaitoje jie priskiriami atviriems Azerbaidžano priešams.

Kokias išvadas brėžia ataskaitos autoriai iš ISISC? Akivaizdu, kad Europoje susikūręs stiprus, slaptas politikų, žurnalistų, verslininkų būrys, kuris siekia destabilizuoti padėtį Azerbaidžane vien tam, kad galėtų iš azerbaidžaniečių lengvai atimti Kalnų Karabachą. Jie tik dedasi, kad jiems nuoširdžiai rūpi žmogaus teisės. Tikrasis jų tikslas – sukelti Azerbaidžane chaosą, neramumus, galbūt net pilietinį karą, kad ši šalis ateityje neturėtų jėgų ginti savo interesų – nei teritorinio vientisumo, nei ekonomikos.

Manoma, kad Europos autoritetas po šių į dienos paviršių išlinusių faktų Azerbaidžano akyse stipriai sušlubavo. Bet Europos Sąjungos kaip principingos struktūros autoritetas dar labiau kris, kai ISISC paskelbs antrąją savo ataskaitos dalį. O ir pati Europa negali džiūgauti, sužinojusi apie apie tokias angažuotas, dirbtinas, tarptautinės teisės ir sąžiningumo principų nesilaikančias slaptas grupuotes. Kaip tik jų dėka Europa pati save diskredituoja.

Informacijos šaltinis – www.esisc.org

2017-03-12