Bako Saakianas

Saulius Kizelavičius

Oficialusis Baku pareiškė oficialų protestą Rusijai. konkretus adresatas – Rusijos URM.

Azerbaidžaniečiai pasipiktino Rusijos valdžia, kam ši priėmė Kalnų Karabacho armėnų separatistų lyderį Bako Saakianą. Bako Saakiano pavardę verta įsidėmėti. Jis vienas iš tų, kurie vadovauja armėnų separatistams, laikantiems savo rankose iš Azerbaidžano atimtą Kalnų Karabachą. Todėl nenuostabu, kad Azerbaidžanas ne tik šį asmenį nepalankiai traktuoja, bet ir kritikuoja tuos, kurie jį įsileidžia svečiuosna.

Azerbaidžano URM nusiųstoje notoje rašoma, kad toks Kremliaus elgesys nedera su pareiškimais, esą Rusija nori draugiškai sugyventi su azerbaidžaniečiais ir nuoširdžiai linkusi padėt kuo greičiau sureguliuoti teritorinį Armėnijos – Azerbaidžano konfliktą dėl Kalnų Karabacho.

Beje, svarbu išsiaiškinti, kodėl B. Saakianas netikėtai ir skubiai nuvyko į Maskvą. Karinės armėnų grupuotės „Sasna Crer“ atstovas Žirairas Sefilianas mano, kad šiandien padėtis Kalnų Karabache įtemta, bet kada gali sprogti, beveik nekontroliuojama, todėl B. Saakianas ne velui nuskubėjo į Rusijos sostinę. Jam reikia pasitarti su kuratoriais. Mat Jerevane esama nepatenkintų dabartinės Kalnų Karabacho valdžios veikla. Gali būti, kad laikinai Armėnijos premjero pareigas einantis Nikola Pašinianas ir jo komanda ketina B.Saakianą pakeisti kitu asmeniu. Todėl B. Saakianas sunerimęs paspruko į Rusiją teirautis, ką jam toliau daryti, kaip elgtis, kokios taktikos laikytis.

Tik neaišku, kur link pakryps oficialiojo Jerevano pozicija dėl Kalnų Karabacho pakeitus vadeivas. Užtat B. Saakiano vizitas į Maskvą dar sykį patvirtina jau senokai žinomą tiesą, jog Kremlius globoja ne tik Gruziją bei Moldovą teriojančias separatistines organizacijas, bet ir tuos, kurie Kalnų Karabachą atplėšė nuo Azerbaidžano. Kalnų Karabachas – tai visų pirma Rusijos projektas, kurio vienas iš tikslų yra daryti kuo didesnę įtaką Pietų Kaukazo regionui.

2018.11.25; 06:00

Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. EPA – ELTA nuotr.

Leonas Jurša

Vokietijos federalinės kanclerės Angelos Merkel vizitą į Pietų Kaukazo valstybes sudrumstė patys šios šalies žurnalistai – o apkaltino kitus.

Deputatas žinojo, kam pasiskųsti…

Pirmasis apie tai parašė „Das Bild“, rugpjūčio 20-osios vakare, likus dviem dienoms iki pakylant Vokietijos kanclerės lėktuvui Kaukazo link. Azerbaidžanas neleido įvažiuoti į šalį Vokietijos parlamento nariui nuo Tiūringijos Albertui Vaileriui, turėjusiam lydėti Angelą Merkel kelionėje į Gruziją, Armėniją ir Azerbaidžaną. Pirmadienį vykusios derybos su Azerbaidžano pasiuntiniu nieko nedavė. Anot pasiuntinio, deputatas laikomas „nepageidaujamu asmeniu“ ir tai yra aukščiausiosios šalies vadovybės sprendimas. Vaileris yra Vokietijos ir Pietų Kaukazo parlamentinės grupės pirmininko pavaduotojas ir 2014 bei 2016 metais lankėsi Kalnų Karabache. „Aš labai nerimauja dėl taikos regione ir mielai ten tarpininkaučiau“, – pasakė jis leidiniui „Bild“. – Azerbaidžanas mėgsta pasipuikuoti esantis demokratine valstybe. Tačiau šis veiksmas prieš demokratiškai išrinktą atstovą neturi nieko bendra su demokratija“.

„Bild“ paleista sniego gniūžtė pasileido į pakalnę. Rytojaus apie „politinį skandalą“ – su nuoroda į šį daugelio bulvariniu vadinamą leidinį – pranešė kiti. Žurnalistai ėmė atakuoti federalinės vyriausybės spaudos tarnybą: ką apie tai mananti kanclerė? Spaudos tarnybos vadovas Štefenas Zeibertas apypiečiu žiniasklaidai pranešė: Angela Merkel vyks į Azerbaidžaną, nors vyriausybė ir apgailestaujanti dėl draudimo Vaileriui atvykti į šalį. Vietoj jo kanclerę lydės kitas Krikščionių demokratų sąjungos bloko parlamente (CDU/CSU) atstovas, Johanas Vadepulas. Ji aptarė tą dalyką su abiem deputatais, ir prieita prie nuomonės, kad vizitas į Azerbaidžaną yra svarbus, reikia vykti, kalbėti ten ir dėl šio konflikto, ir dėl kitų reikalų.

Angela Merkel ragina stiprinti ryšius su Azerbaidžanu energetikos srityje. EPA-ELTA nuotr.

Į „Bild“ pranešimą atsiliepė ir Azerbaidžano užsienio reikalų ministerija. Jos spaudos tarnybos vadovas Hikmetas Gadžijevas pirmiausia papriekaištavo kai kurie užsienio leidiniams, kurie suklaidino skaitytojus pranešę, jog Azerbaidžano pusė tik dabar paskelbusi Vokietijos parlamento narį persona non grata. Iš tikrųjų jis sutinkamai su Azerbaidžano respublikos įstatymais buvo įtrauktas į nepageidaujamų asmenų sąrašą 2014-aisiais, – po to, kai neteisėtai apsilankė okupuotose Azerbaidžano teritorijose. Gerbti šalies įstatymus ir jos teritorinį vientisumą yra privaloma. Azerbaidžano pozicija konstruktyvi. Ir praktika rodo, kad atsiprašymo dėl suvereniteto ir teritorinio vientisumo Azerbaidžano negerbimo atveju tokie asmenys gali būti išbraukti iš minėto sąrašo. Jei šis asmuo į mus kreipsis, mes galime pasiaiškinti šį atvejį, tačiau iki šiol tokio kreipimosi iš jo negavome. Todėl ir toliau veikia draudimas įvažiuoti į Azerbaidžano teritoriją.

Gelbėkite: kataliką muša!

Rugpjūčio 22 d. „Albertas Vaileris nesijaučia niekuo nusikaltęs“, – parašė leidinys „Mannheimer Morgen“ (Manheimas – antras po Štutgarto pagal dydį miestas Badeno-Viurtenburgo žemėje). Leidinys 52 metų kataliką, Krikščionių demokratų sąjungos narį pristatė kaip „Kaukazo reikalų ekspertą“. Be to, nurodė ir dar vienas jo pareigas: Vokietijos-Armėnijos forumo pirmininkas. O armėnus jis palaikantis todėl, kad „buvo pirmieji krikščionys“. Toliau: su islamiškąja Azerbaidžano Respublika įsiplieskęs konfliktas vos nesibaigė federalinės kanclerės vizito atšaukimu į šią šalį. Tai, kad neleido atvykti parlamento nariui, yra „precedento neturintis akibrokštas“ (Einbeispielloser Affront). Vis dėlto Merkel, pasitarusi su Vaileriu, skris į Baku ir pareikš protestą.

Šis leidinys, parašęs, kad Vaileris tapo „nepageidaujamu asmeniu“ dėl kelionių į „ginčijamą“ Kalnų Karabachą 2014 ir 2016 metais, pripažino: po pirmo apsilankymo Azerbaidžano pasiuntinybė kreipėsi su protestu į Vokietijos parlamento pirmininką. Ir dar paaiškino apie abiejų valstybių konfliktą dėl krikščioniškojo rajono: dabar jį kontroliuoja armėnų karinės pajėgos, tačiau pagal tarptautinę teisę jis priklauso Azerbaidžanui. (Okupuotą teritoriją neteisinga vadinti nei „ginčijama“, nei „krikščioniškąja“.)

Neatsiliko ir armėnų žiniasklaida. „Stebėtinas dalykas, – kartojo armėnai „Deutsche Welle“ rugpjūčio 23 d. parašyta, – Angela Merkel neatsikirto, kai Azerbaidžanas uždraudė jai, ketvirtos pasaulyje pagal ekonominę galią valstybės lyderei, paimti į palydovus Vokietijos parlamento deputatą, be to, atstovaujantį jos partijai (CDU).“ Kanclerė neatšaukė kelionės į Azerbaidžano sostinę, rašė DW, tačiau tai aptemdė visą jos vizitą į regioną („Merkel Pietų Kaukaze: visur aštrūs kampai“). Vienas armėnų leidinys nuo savęs pridūrė: „Bet kuriam civilizuotam žmogui akivaizdžiai matyti vokiečių politiko taikingi siekiai ir atitinkama veikla, tačiau visos pastangos gauti jam leidimą įvažiuoti buvo veltui.“ Tik pamanykite – turįs atsiprašyti! Anksčiau kai kurios personos – daugiausia Rusijos pramogų verslo atstovai nuolankiai vykdė šį Baku reikalavimą. Bundestago deputato, juo labiau – atstovaujančio kanclerės Merkel partijai, atsiprašymas, žinoma, būtų lauktoji dovana Azerbaidžanui. „Tačiau Albertas Vaileris, jo garbei, pasirodė esąs principingas ir padorus žmogus. Jis nesutiko atsiprašyti.“

Vokietijos politikas Albertas Vaileris

Vaileris aiškino žurnalistams, ko važiavęs į Karabachą: jis nereikalavęs nepriklausomybės armėnų eksklavui, o tik norėjęs susipažinti su padėtimi regione (Reuters). 2016-aiais jis stebėjęs, ar rinkimai Kalnų Karabache vyksta demokratiškai (MDR). Po apsilankymo „ginčijamoje teritorijoje“ jis ne kartą siūlęsis apžiūrėti priešpriešos liniją iš Azerbaidžano pusės, tačiau pritarimo nesulaukęs (DW). Armėnų žurnalistai irgi piestu stojo už „Vokietijos-Pietų Kaukazo draugystės grupės“ pirmininko pavaduotojo teisę susipažinti su padėtimi regione: vykdant patikėtą misiją jam būtina asmeniškai pabuvoti Kalnų Karabache ir pakalbėti su vietiniais žmonėmis. Abejotinas malonumas – kelionė į Baku, ir dėl jos „garbingi, iš tikrųjų taikai ir tolerancijai tarnaujantys veikėjai“ neišsižadės savo įsitikinimų. Kiekvienas vienaip ar kitaip į šį procesą įtrauktas politikas privalo pabuvoti Arcache ir išklausyti tuos, kurių likimas tiesiogiai priklauso nuo galimo sprendimo. („Arcacho respublikos užsienio reikalų ministras“ pasiuntė „nuskriaustajam“ kvietimą vėl aplankyti Karabachą bendradarbiavimo su Bundestago parlamentine grupe „Vokietija-Pietų Kaukazas“ aptarimui.)

Hikmetas Gadžijevas atsiliepė ir šį postringavimą. Albertas Vaileris, būdamas įstatymų leidimo organo narys, turi gerbti valstybių – Jungtinių Tautų Organizacijos narių įstatymus. Buvimas parlamento nariu nesuteikia pagrindo pažeidinėti kitų šalių įstatymus. Kiekvienas turi žinoti, kad tokie neteisėti vizitai pasitarnauja separatistiniam režimui, įsitaisiusiam okupuotose Azerbaidžano teritorijose po karinės agresijos ir kruvino etninio valymo, ir kliudo taikiai, sutinkamai su tarptautine teise išspręsti konfliktą. Neatmestina, pridėjo užsienio reikalų ministerijos atstovas, kad panašiomis provokacijomis sąmoningai siekiama pakenkti Azerbaidžano ir Vokietijos santykiams. Azerbaidžano pasiuntinybė ne kartą raštu įspėjo apie neteisėtus apsilankymus okupuotose Azerbaidžano teritorijose ir neigiamas šių kelionių pasekmes. Norėdamas patekti į okupuotas teritorijas iš Azerbaidžano pusės Vokietijos parlamento narys turi raštiškai atsiprašyti, pareikšdamas gerbiantis Azerbaidžano įstatymus, suverenitetą ir teritorinį vientisumą.

Kuo Kalnų Karabachas skiriasi nuo Krymo?

Rugpjūčio 24 d. Jerevane įvykusios spaudos konferencijos metu vokiečių žurnalistas paklausė Angelos Merkel nuomonės dėl draudimo Vokietijos parlamento nariui įvažiuoti į Azerbaidžaną. Aš jau kalbėjau apie tai, – atsakė kanclerė. – Mes nusprendėme parlamentinėje Vokietijos santykių su Pietų Kaukazu grupėje jį pakeisti kolega. Mes taip pat tikimės visas problemas išspręsti derybomis ir pasitarimais.“

Vokiečių žurnalistai nelaukė „derybų ir pasitarimų“ išvadų. Rugpjūčio 25 d. DPA parašė: „Merkel aplankys Azerbaidžaną – laukia sunkus pokalbis“ (Merkelbesucht Aserbaidschan– Schwierige Gesprächeerwartet). Pasak šios Vokietijos naujienų tarnybos, kanclerės derybas su prezidentu Ilhamu Alijevu apsunkins tai, kad Azerbaidžano pusė uždraudė atvykti parlamento nariui, grasindama jį suimti oro uoste. Rugpjūčio 25 d. „DerSpiegel“ pranešė apie „keblią misija Baku“ (Aufhehikler Missionin Baku): Azerbaidžanas neįsileido Vailerio, tačiau kanclerė nenorėjo atšaukti vizito ir galiausiai buvo parodyta, kad Vaileris pats atsisakė nuo kelionės.

Tą pačia dieną tas pats „Bild“ rašė apie kanclerės apsilankymą Baku (Merkelsschnorkelloser Auftrittim Proz-Palast): Azerbaidžanas yra didžiausias Vokietijos prekybos partneris šiame regione, o Europa planuoja statyti dujotiekį iš Azerbaidžano per  Turkiją į Italiją. Ir iš naujos pastraipos: „Tačiau draudimas atvykti parlamento deputatui nuo CDU Albertui Vaileriui, kuris turėjo lydėti Merkel, buvo žiaurus kanclerės įžeidimas“(einheftiger Affrontfür die Kanzlerin). „Bild“ įdėjo nuotrauką: „Alijevas sveikinasi su Vadepulu (CDU). Vadepulas vietoj CDU pavaduotojo Vailerio atvyko į Baku.“

Apie tai, kad šių metų vasario pradžioje „į Krymą atvyko dar viena Europos politikų grupė“, Rusijos valstybinė naujiena tarnyba „Novosti“ pranešė ne be pasididžiavimo, tekstą užvardijo itin pretenzingai: „Vizitas kaip pripažinimas“ (Визит как признание). Atvyko partijos „Vokietijos alternatyva“ (AfG) veikėjai iš regioninių parlamentų. Ukrainos pasiuntinys Vokietijoje pareiškė, kad tokios kelionės – „ne paauglių žaidimai, o rimtas nusikaltimas, kurio negalima nutylėti“. Sujudo ir vokiečių žiniasklaida: „Dešiniosios populistinės partijos deputatai važiuoja į Rusijos užimtą Krymo pusiasalį – provokacija! Vyriausybės poziciją išdėstė oficialusis atstovas Štefenas Zaibertas: vizitas yra privatus ir nieku gyvu nereiškia, kad Vokietija pripažįsta pusiasalio aneksiją. Apie tai liudija ir tai, kad Vokietijos parlamente esantys AfG nariai nuo kelionės susilaikė.

Pastaraisiais metais „Bild“ pagarsėjo bene labiausiai tuo, kad Kremlius pasirinko „labiausiai skaitomo vokiečių laikraščio“ žurnalistus pokalbiui su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Šiame leidinyje rašoma paprasta, suprantama kalba, jis skirtas viduriniam bei žemesniajam gyventojų sluoksniams. Kai kurie žinovai padarė išvadą: tai, kad pokalbį su Putinu išspausdino būtent „Bild“, reiškia „Europą pasisukus į Rusiją“. Dėl naujausio „diplomatinio skandalo“, tai irgi paprastai parašyta: žmogus susikrovė į lagaminą kaklaryšius ir še tau – neįsileidžia. Barbarai… Kaip žinome, Vokietijos federalinės kanclerės kelionę į Pietų Kaukazą planavo dar tada, kai Armėniją valdė Seržas Sargsianas. O čia – tarytum nei iš to, nei iš šio sako: bėkite vizų, užporyt skrendam! Deputatas žurnalistų akivaizdoje vaidina nustebusį: aš niekuo nedėtas, o manęs nepriima! (Vienur Vaileris prasitarė žinojęs Baku poziciją, tačiau pamanęs, kad su kanclere įleis.) Tačiau kuo paprasčiau rašoma, tuo daugiau lieka tarp eilučių ir į galvą gali šauti keisčiausios mintys, pavyzdžiui, kad dujos yra ne tik gamtinės, bet ir krikščioniškos, musulmoniškos…  

Kaip buvęs elektrikas tapo menų garbės daktaru

2016-ųjų pavasarį armėnų žiniasklaida pranešė, kad Armėnijos nacionaliniame architektūros ir statybos universitete apsilankė garbingi svečiai, tarp jų – Vokietijos parlamento narys ir „Forumo Vokietija-Armėnija“ pirmininkas Albertas Vaileris. Skaitome: sveikindamas svečius universiteto rektorius padėkojo deputatui „už aktyvią veiklą armėnų labui“ (за активную проармянскую деятельность). Armėnijos parlamento narys ir Armėnijos-Vokietijos draugystės grupės vadovas Artakas Davtianas pasveikino „gerą mūsų šalies bičiulį ir patyrusį politinį veikėją“ ir aukštai iškėlė jo „nuopelnus dėl tarptautinio armėnų genocido pripažinimo“ (Vokietijos parlamentas ketina priimti atitinkamą rezoliuciją). Universiteto mokslo tarybos sprendimu Albertui Vaileriui suteiktas universiteto garbės daktaro laipsnis – „už indėlį stiprinant armėnų-vokiečių draugystę“. Svečias padėkojo ir pareiškė viltį, kad Bundestage žadamoje netrukus priimti rezoliucijoje bus žodis „genocidas“. Pranešime apie garbės vardo suteikimą dar primenama: „Beje, Bundestago deputatas už apsilankymą Kalnų Karabache atsidūrė vadinamajame Azerbaidžano juodajame sąraše“.

Krymo pusiasalio žemėlapis

Šitaip iš Rytų Vokietijos kilęs kvalifikuotas elektrikas, vėliau – viešosios politikos magistras, deputatas ir visoks narys tapo „garbės daktaru“. Tačiau pačioje Vokietijoje ne visi jį sveikino. Tiūringijos federalinės žemės mokslo ministerija net ėmėsi tyrimo: kaip ir už ką. Mat pasklido garsas, kad armėnai šiuo titulu jį apdovanojo už jų interesų gynimą, o ne už kokius nors architektūros šedevrus. Pats Vaileris pareiškė, kad neatsisakys nuo titulo – kad neįžeistų jį pagerbusio Armėnijos universiteto. Tiūringijos mokslo ministerija leido Vaileriui vadintis titulu, kurį jam suteikė Armėnijoje, tačiau tik liudijimo originalo kalba, tai yra armėnų. Tačiau TV transliacijoje iš Bundestago matome parašyta „Dr. h. c. Albert Weiler, CDU/CSU)“ – ar ne doctor honoris causa?

Sužinoję šį Bundestago narį buvus pagerbtą „už aktyvią veiklą armėnų labui“, nesistebime kai kuriais jo pareiškimais. Antai 2016 metų balandį, prasidėjus mūšiams Kalnų Karabache, jis apkaltino karinius veiksmus pradėjus Azerbaidžaną. „Aš ryžtingai smerkiu Azerbaidžano puolimą Kalnų Karabache, – parašė jis. – Be to, aš labai apgailestauju, kad Azerbaidžano agresiją palaiko Turkijos vyriausybė.“ Turkijos vyriausybės „patyręs politikos veikėjas“ irgi nelinkęs glostyti. Praėjusių metų pabaigoje Jerevane vykusioje konferencijoje pasakė, kad palaiko ryšius su Rusijos deputatais. Jo nuomone, Maskva galėtų padėti Vokietijai sureguliuoti dabartinį politinį konfliktą su Turkija.

Apie tai parašiusi naujienų tarnyba EADaily priminė, kad Bundestagas praėjusių metų birželį priėmė „rezoliuciją dėl armėnų genocido Osmanų imperijoje pripažinimo ir pasmerkimo“, kuri smarkiai pablogino dviejų NATO narių santykius. Vailerio nuomone, dėl to labiausiai kaltas Turkijos prezidentas Redžepas Erdoganas: „Mes nepakęsime represijų prieš mūsų piliečius Turkijoje ir Erdoganas turi tai suprasti.“

Pats Albertas Vaileris kalba, kad mielai pasitarnautų taikos Kalnų Karabache labui. Tačiau azerbaidžaniečiai netikėti jo nešališkumu – pagrįstai.

2018.08.28; 13:40

Azerbaidžanas – svetinga musulmoniška šalis tiems, kurie gerbia jos papročius ir tradicijas. Slaptai.lt nuotraukoje: azerbaidžaniečių muzikantai, pasitinkantys svečius. 

DPA-ELTA praneša, kad Vokietijos kanclerė Angela Merkel šią savaitę viešės Gruzijoje, Armėnijoje ir Azerbaidžane.

Kanclerės kelionė ketvirtadienį prasidės nuo Gruzijos. Galutinė A. Merkel kelionės stotelė – Azerbaidžano sostinė Baku, kurioje ji lankysis šeštadienį. Derybose Azerbaidžane daugiausiai dėmesio turėtų būti skiriama dujų tiekimui į Vokietiją bei likusiai Europos Sąjungai.

Taigi vizitas į Azerbaidžaną – pats svarbiausias. Azerbaidžanas turtingas ir dujomis, ir nafta, o dujos Vokietijai, kaip ir kitoms Europos Sąjungos šalims, labai – reikalingos. Šiuo metu Vokietija daug šių gamtinių išteklių eksportuoja iš Rusijos. Vadinasi, azerbaidžanietiškos dujos, palankiai susiklosčius aplinkybėms, ilgainiui sudarytų rimtą konkurenciją Gazpromui. Jei Berlyno ir Baku derybos taptų sėkmingomis, Rusija ilgainiui prarastų monopolininkės pozicijas. O tai reiškia, kad oficialusis Kremlius, tikėtina, darys spaudimą, jog vokiečiai itin nesusidomėtų azerbaidžanietiškomis alternatyvomis (ne veltui Kremlius taip intensyviai stumia Nord Stream 2 projektą Baltijos jūros dugnu į Vokietiją prieštaraujant ne tik Baltijos šalims, bet ir visai Rytų Europai bei JAV).

Vokietijos kanclerė Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.

Be to, nereikia pamiršti, kad Azerbaidžanas – vienas iš tvirčiausiai ant savo kojų stovintis politinis žaidėjas Pietų Kaukazo regione. Lyginant su Armėnija ir Gruzija, jis – pats savarankiškiausias bei stipriausias ekonominiu ir kariniu požiūriu.

Todėl Vokietijos kanclerei A.Merkel, viešinčiai Baku, nepavyks į Azerbaidžaną žiūrėti tarsi į jaunesnįjį brolį.

Apie tai byloja ir Bild leidinio pranešimas, kad Azerbaidžanas nenori įsileisti A.Merkel kelonėje po Pietų Kaukazą turėjusį lydėti Krikščionių – demokratų sąjungos deputatą Albertą Vailerį. Albertas Vaileris – Vokietijos parlamentinės grupės ryšiams su Pietų Kaukazu pirmininko pavaduotas.

Buvo numatyta, kad būtent jis rugpjūčio 24-ąją lydės A. Merkel į Pietų Kaukazą, t.y. ir į Azerbaidžaną.

Tačiau Azerbaidžano Užsienio reikalų ministerijos spaudos tarnybos vadovas Chikmetas Gadžijevas pareiškė, kad Albertas Vaileris įtrauktas į nepageidaujamų asmenų sąrašą. Į juoduosius Azerbaidžano sąrašus A. Vaileris pateko todėl, kad kadaise lankėsi armėnų separatistų okupuotose Azerbaidžano žemėse nepaprašęs Baku leidimo. Oficialusis Baku laikosi griežtos politikos: kas atvyksta į šiuo metu armėnų pajėgų okupuotą Kalnų Karabachą negavęs Azerbaidžano leidimo, tas, jo manymu, ignoruoja Azerbaidžano teritorinio vientisumo principus, todėl Azerbaidžanas nelinkęs jų įsileisti.

Vokietijos politikas Albertas Vaileris

Tokios politikos Azerbaidžanas laikosi jau seniai, nuosekliai. Visi, kurie bent kartą lankėsi armėnų separatistų kontroliuojamame Kalnų Karabache savo vizitų nesuderinę su Baku, automatiškai patenka į nepagaidaujamų asmenų Azerbaidžane sąrašą.

Tiesa, oficialusis Baku yra padaręs išimčių. Tiems, kurie atsiprašo Azerbaidžano, dažniausia suteikiama malonė – jie išbraukiami iš juodųjų sąrašų ir gali atvykti į Azerbaidžaną.

Kaip nutiks šiuo konkrečiu atveju, netrukus sužinosime. Išmintingiausia būtų, jei ponas A. Vaileris oficialiai ir viešai atsiprašytų Azerbaidžano dėl kadaise pademonstruoto atsainaus požiūrio į Kalnų Karabacho problemą. A. Vailerio atsiprašymas taptų puikia pamoka kai kuriems kitiems ES politikams, kurie linkę ignoruoti Azerbaidžano poziciją dėl Kalnų Karabacho (NATO ir Europos Sąjunga pripažįsta Azerbaidžano teisę į Kalnų Karabachą; Kalnų Karabachas laikomas neatskiriama Azerbaidžano teritorija, todėl neigiamas Baku požiūris į teritorinio vientisumo taisykles nusispjaunančius veikėjus suprantamas žvelgiant ne tik Baku, bet ir Vakarų akimis).  

2018.08.22; 10:00

Taip išniekintos azerbaidžanietiškos kapinės. Facebook.com nuotr.

Kiekviena civilizuota visuomenė supranta, jog kapai – šventa vieta. Jie – neliečiami. Visas kapines, net jeigu ten palaidoti tavo priešai, – privalu gerbti. Atėjus į amžinojo poilsio vietą nevalia keiktis, šiukšlinti, negalima mindžioti žolės, neleistina ropštis ant paminklinio akmens, trinti akmens luituose iškaltus užrašus. Jei nutarta mirusiųjų palaikus perkelti į kitą vietą, – tai šią ceremoniją privalu atlikti laikantis visų pagarbos principų.

Tačiau socialiniuose tinkluose karts nuo karto paskelbiama nuotraukų, kuriose, pavyzdžiui, užfiksuota, kaip besišypsantis vyriškis sėdi užsiropštęs ant paminklinio akmens.

Iš pradžių į tokias foto nekreipiau dėmesio. Susidomėjau vėliau, perskaitęs paaiškinimą. Pasirodo, tas nuotraukoje užfiksuotas paminklinis akmuo – Azerbaidžanui priklausančiame, tačiau šiuo metu Armėnijos karinių pajėgų okupuotame Kalnų Karabache. Paminklinis akmuo mena azerbaidžaniečio kapą. Bet ką tada veikia, pagrįstai paklausite, ant paminklinio akmens demonstratyviai atsisėdęs vyriškis (nuotrauka pirmą kartą socialiniuose tinkluose paskelbta 2016-aisiais metais)? Pasirodo, ant azerbaidžaniečio amžinojo poilsio vietą ženklinančio akmens užlipęs kažkoks Sergejus Davojanas. Parašas po nuotrauka skelbia: „čia azero palaikai“.

Socialiniuose tinkluose suradus minėtą pavardę intriga tampa akivaizdi: taip linksminasi armėnų separatistai, džiūgaudami, matyt, kad Kalnų Karabachas vis dar priklauso jiems (nors priimdami keturias Jungtinių Tautų rezoliucijas Vakarai aiškiai liepė Jerevanui nešdintis iš užgrobtų žemių).

Žinoma, kiekvienas žmogus turi teisę džiaugtis, linksmintis, šėlioti. Tačiau tai daryti privalu solidžiai, mandagiai, nepažeidžiant kito žmogaus orumo. Juolab – kitos tautos orumo. Ar taip reikšti džiaugsmą, kaip pasielgė S.Davojanas, – solidu, civilizuota, galų gale – krikščioniška? Mano supratimu, sėstis ant paminklinio akmens gali tik liguistos fantazijos vandalas. Juolab barbariška tokio pobūdžio nuotraukas skelbti socialiniuose tinkluose. Taip pat keista, kad bedžiūgaujančio S.Davojano nepasmerkė Armėnijos inteligenija. O gal aš pražiopsojau, nepastebėjau?

Socialiniuose tinkluose jau esama pranešimų, bylojančių, kad armėnų separatistai išvežė iš Agdamo (armėnų okupuotas azerbaidžaniečių miestas) kapinių nacionalinio Azerbaidžano didvyrio Alachverdi Bagirovo paminklinį akmenį ir jį sunaikino. Socialiniuose tinkluose pasirodė ir nuotrauka, demonstruojanti armėnų separatistų nepagarbą azerbaidžaniečių kapams prie Agdamo. Nejaugi galima šiuos faktus nutylėti, praleisti negirdomis?

Kas tai – vandalizmas, barbariškumas, liguistos fantazijos?

Žurnalisto Gintaro Visocko publikacijoje „Tikri vyrai taip nesielgia“ (https://slaptai.lt/gintaras-visockas-tikri-vyrai-taip-nesielgia/) rašoma, kaip Amerikoje teisiamas Armenas Simonianas begėdiškai melavo JAV migracijos tarnyboms, esą jis yra iš maišytos armėnų – azerbaidžaniečių šeimos, esą jį persekiojo kaip neva netikrą azerbaidžanietį, esą jo tėvus nužudė. Be abejo, manipuliuoti tėvų gyvybėmis (pasirodo, abu tėvai yra armėnai, jie gyvi ir sveiki, jų niekas neskriaudė, jie gyvena Armėnijoje), – šventvagiška. Toks elgesys netoleruotinas dar ir dėl to, kad bėda dėl neva persekiojimo tautiniu pagrindu suversta niekuo dėtiems azerbaidžaniečiams. Tad sutinku su straipsnio autoriumi: šitokį melą būtina ir demaskuoti, ir pasmerkti.

Tačiau manau, kad laipiojimas ant kapus ženklinančių paminklinių akmenų, – ne mažiau niekingas. Tokie „alpinistai“ verti griežčiausio pasmerkimo. Ir pasmekti juos pirmiausia turėtų Armėnijos šviesuomenė.

2018.08.13; 09:14    

Karinis paradas Azerbaidžano sostinėje Baku

Birželio 26-ąją dieną Azerbaidžano sostinėje surengtas iškilmingas kariuomenės paradas. Kodėl būtent birželio 26-ąją? Kaip ir Lietuva, taip ir ši musulmoniška valstybė šiemet švenčia daug svarbių jubiliejų. Viena iš Azerbaidžanui reikšmingų datų – diena, kada oficialiai įkurtos ginkluotosios pajėgos. Toji diena – 1918-ųjų metų birželio 26-oji.

Tad nenuostabu, kad tądien vienoje iš svarbiausių Baku aikščių kiekvienais metais rengiamas karinis paradas. Šiemet karinis paradas buvo įspūdingas kaip niekad. Jame dalyvavo 4000 karininkų ir kareivių, 240 vienetų moderniausių tankų ir šarvuočių bei 70 modernių lėktuvų, orlaivių. Taip pat įsidėmėtina, kad į Kaspijos jūrą specialiai atplaukė keliolika naujausių karinių laivų.

Beje, Azadlyg aikštėje taip pat žygiavo ir Turkijos armijos atstovai. Mat Turkija ir Azerbaidžanas – giminingos šalys. Juolab kad azerbaidžaniečiai iki šiol prisimena, kaip 1918-ųjų metų rugsėjo 15 dieną Kaukazo Islamo armija, į kurios sudėtį įėjo tiek turkų, tiek azerbaidžaniečių kariniai daliniai, išlaisvino Baku miestą nuo bolševikų ir teroristinių dašnakų gaujų.

Azadlyg aikštė. Birželio 26-oji

Azerbaidžaną su kariuomenės įkūrimo diena pasveikino šalies Prezidentas Ilhamas Alijevas. Azerbaidžano prezidentas negailėjo pagyrimų ginkluotosioms pajėgoms. Azerbaidžano kariuomenė šiandien tikrai viena iš stipriausių regione. Bet svarbiausia, kad ji niekam negrasina, nieko neterorizuoja, nieko nepuldinėja – tik ginasi. Konfliktas dėl Kalnų Karabacho, kilęs 1988 – 1992-aisiais metais ir po kruvinų mūšių įšaldytas 1994-aisiais, – inspiruotas Rusijos, kuri siekė ir tebesiekia tarpusavyje kiršinti Kaukazo tautas. Tuomet Kremlius tiesiog pasinaudojo armėnų separatistų, svajojančių apie Didžiąją Armėniją nuo jūrų iki jūrų, kvailumu, primityvumu, bei 1991 – 1993-aisiais Azerbaidžane tvyrojusiu politiniu chaosu, todėl ir sugebėjo, prisidengdamas armėnų teroristinėmis – separatistinėmis organizacijomis, okupuoti Azerbaidžanui pagal tarptautinę teisę priklausančią teritoriją – Kalnų Karabachą (panašų metodą Rusija naudojo atimdama teritorijas iš Moldovos, Gruzijos ir Ukrainos).  

Todėl Azerbaidžanas šiandien negali neskirti dėmesio savo ginkluotųjų pajėgų stiprinimui. Šalies vadovybė teisi, kai sako, jog Azerbaidžanas iki šiol įtrauktas į karinį konfliktą. Net keturios Jungtinių Tautų rezoliucijos, liepiančios armėnų – rusų pajėgoms trauktis iš Juodojo Sodo, – neįgyvendintos. Vakarai nežino, kaip gražiuoju, nenaudojant jėgos, priverst armėnų – rusų pajėgas nešdintis iš Kalnų Karabacho. Azerbaidžanas lengva ranka šiandien susigrąžintų Kalnų Karabachą. Jo pajėgos daug sykių stipresnės už tas, kurias turi Armėnija. Bet oficialusis Baku siekia susigrąžinti žemes taikiu keliu, nepraliedamas nei savo, nei svetimųjų kraujo. Nereikia pamiršti ir aplinkybės, jog Armėniją gina bei remia Rusija. Bent kol kas. Todėl kilus kariniam konfliktui į mūšius įsiveltų greičiausiai ir Rusijos karinės pajėgos (Armėnijoje dislokuota iki dantų ginkluota rusų karinė bazė).

Karinis orlaivis

Beje, Azerbaidžano kariuomenė pelnytai džiaugiasi sėkmingai surengusi atsakomąsias karines operacijas 2016-ųjų balandžio ir 2018-ųjų gegužės mėnesiais.

Priminsime: 2016-ųjų metų balandžio mėnesį armėnų ginkluotosios pajėgos surengė provokaciją fronto linijoje – apšaudė tiek azerbaidžaniečių karines pozicijas, tiek azerbaidžaniečių civilių gyvenamus miestus bei gyvenvietes. Azerbaidžano armija skubiai surengė kontrpuolimą ir susigrąžino dalį Agderino, Fizulino ir Džebrailo rajonų (apie du tūkstančius hektarų). Dabar Leletepe ir Agdere plaikstosi Azerbaidžano vėliavos. Azerbaidžaniečiai nuo šiol kontroliuoja strategiškai svarbias aukštumas šiuose regionuose. Pažymėtina ir tai, kad tomis balandžio dienomis Armėnijos pusė patyrė didelių uostolių – buvo sudeginta 30-imt armėnų tankų.

O 2018-ųjų metų gegužės mėnesį Nachičevanėje dislokuoti azerbaidžaniečių daliniai surengė specialią inžinerinę – žvalgybinę operaciją, kurios metu susigrąžino apie 11 tūkst. hektarų 1990-aisiais prarastų žemių. Taigi Giunut kaimas (Šarursko rajonas) ir strateginės aukštumos Hunut, Gyzylgaja ir Mexridag grįžo teisėtiems šeimininkams.

Tiek 2016-ųjų, tiek 2018-ųjų karinės operacijos parodė, kad Azerbaidžano kariuomenė – daug stipresnė už Armėnijos ginkluotąsias pajėgas. Tai netiesiogiai patvirtina ir Armėnijos spaudoje pasirodžiusi dezinformacija, esą armėnų kariškiai nepasitraukė iš minėtų teritorijų.

Karinė technika

Žodžiu, Azerbaidžano ginkluotosios pajėgos – vienos stipriausių visame Kaukazo regione. Nenuostabu, kad stipriausios. Azerbaidžano ekonomika pastaraisiais metais šoktelėjo į viršų 3,2 karto. Šie laimėjimai pasiekti nesinaudojant jokia ekonomine pagalba iš svetur. Būtent ženklus ekonomikos augimas leido Azerbaidžanui nuo 2003-ųjų metų padidinti karines išlaidas net 15 kartų. Azerbaidžanas nūnai turi 20 karinių gamyklų, kurios tiekia 1200 pavadinimų produkcijos savo ginkluotosioms pajėgoms bei eksportui. Visiems kariškiams, sąžiningai ištarnavusiems dvidešimt metų, nemokamai skiriami butai. Azerbaidžano ginkluotosiose pajėgose tarnauja 20 tūkst. civilių asmenų (sukurtos darbo vietos civiliams, o kariškiai išlaisvinti nuo ūkio darbų). Tvirtinama, kad iki 2020-ųjų metų bus suremontuoti visi iki vieno kariniai miesteliai.

Kariniame parade Azadlyg aikštėje 2018-ųjų birželio 26-ąją buvo galima išvysti pačios naujausios, moderniausios karinės technikos. Sakykim, raketų kompleksus SPAYK ER, šarvuotus automobilius MARAL – 1 ir MARAL – 2, šarvuočius BTR-82A, stebėjimo stotį „Lorens“, bepiločius skraidančius aparatus „Orbiter 1K“, AEROSTAR, GERON, Garop, Germes, tankus T-90C, mobiliąją raketų paleidimo sistemą C-300 Favorit, priešlėktuvinės gynybos kompleksus Ildyrym ir Galhan, sraigtasparnius MI-17…

Azerbaidžano karinis sraigtasparnis

Nors oficialusis Jerevanas šaukia, jog Vakarai privalo atkreipti dėmesį (vaizdžiai tariant, – išsigąsti), kaip sparčiai ginkluojasi Azerbaidžanas, pastarųjų dviejų dešimtmečių istorija rodo, kad ši šalis jėgą naudoja tik tuomet, kai priversta gintis.

Karinį paradą Azadlyg aikštėje šiemet stebėjo Turkijos, Pakistano, Baltarusijos, Bahreino, Jungtinių Arabų Emyratų, Gruzijos, Ukrainos, Irano, Izraelio, Kazachstano, Uzbekistano, Rusijos diplomatijos ir karinių įstaigų atstovai.

2018.06.28; 10:00

Ar suskaičiavote, kaip dažnai mūsų miestų ir rajonų merai patenka į politinius skandalus vien dėl to, kad pradeda draugauti su tais, su kuriais nederėtų bičiuliautis oficialiems Lietuvos atstovams?

Plungės variantas

Įsiminėme, kaip Plungės valdžia į Rusijos stovyklas šiemet pasiuntė poilsiauti mūsų vaikučius. Plungiškių vizitas į kaimynes puldinėjančią Rusiją akivaizdžiai prieštaravo sveikam protui. Ne vien dėl to, kad net ir politiškai neutralius renginius Rusija sumaniai išnaudoja politinėms reikmėms. Kai kurie atvejai tokie akivaizdūs, kad ir be Lietuvos URM rekomendacijų visiems mums turėjo būti aišku: Lietuvai verčiau susilaikyti nuo daugelio, išskyrus gyvybiškai reikalingas, pavyzdžiui, Misija – Sibiras, išvykų į agresyvią šalį.

Kai Kremlius liausis skriaudęs silpnesniuosius, kai nustos Baltijos šalių pašonėje rengti agresyvias puolamojo pobūdžio pratybas „Zapad“, kai baigs meluoti, esą 1945-aisiais mus išvadavo, štai tada ir vėl mūsų vaikai galės ilsėtis Rusijoje. Bet ne atvirkščiai. Neturėkime iliuzijų, esą savo teatrais, koncertais, dailės parodomis galima suminkštinti Vladimiro Putino širdį, esą demonstruojant lietuvišką geranoriškumą įmanoma pagerinti „Lietuvos – Rusijos santykius“.

Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Džiugu bent jau dėl to, kad Plungės valdžios neapsižiūrėjimas spaudoje įdėmiai analizuotas. Seimo narys Laurynas Kasčiūnas, dirbantis Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, pastebėjo: parlamentaras vis dar norįs tikėti, jog tai – tik politinis Plungės neraštingumas. Nors duodamas interviu šių eilučių autoriui prisipažino, kad minėtas Plungės valdžios elgesys balansuoja tarp dviejų sąvokų: arba politinis neraštingumas, arba sąmoningas oficialios Lietuvos politikos nepaisymas.  

Nutikimas Širvintose 

Ir vis tik kai kurie mūsų miestų ir rajonų merai nelinkę mokytis iš Plungės klaidų. Ką turiu omenyje? Buvęs Širvintų meras Vincas Jasiukevičius socialiniuose tinkluose neseniai demonstravo Maskvos srities Ščiolkovo rajono delegacijos filmą apie vizitą į Širvintas. Tas filmukas buvo pavadintas „Širvintos – miestas, kuriame mes laukiami“ (apie tai rašyta baltnews.lt ir kai kuriuose kituose internetiniuose leidiniuose).

Širvintų rajono merė Živilė Pinskuvienė drauge su visa Širvintų rajono valdžia, į kurią įeina ir konservatorių, ir darbiečių, ir Liberalų sąjūdžio atstovų, pasipiktino buvusio Širvintų mero palankumu svečiams iš Rusijos sostinės rajono.

Apie šią konfliktinę situaciją trumpai informavo Lietuvos agentūra ELTA. Remiantis ELTA pranešimu, galima tvirtinti, jog Širvintų rajono merė Ž.Pinskuvienė pademonstravo sveikintiną budrumą – ji ne tik paprašė Lietuvos užsienio reikalų ministerijos rekomendacijos (Lino Linkevičiaus vadovaujama URM patarė susilaikyti nuo panašaus pobūdžio draugysčių). Ji net viešai pareiškė savo poziciją. ELTA rašo: „Tai, kad buvęs meras, nesuderinęs su Savivaldybe, viešai demonstruoja draugystę, oficialiai atstovauja Širvintų rajonui ir jį pristato Rusijos Federacijos Ščiolkovo delegacijai, vertiname kaip akibrokštą. Tai spjūvis į veidą ne tik Širvintų rajonui, bet visai Lietuvai ir bendroms užsienio politikos nuostatoms“, – sako Širvintų rajono savivaldybės merė Ž. Pinskuvienė“.

Mano supratimu, pagirtinas principingumas: pilietis privalo ne tik pats blogai nesielgti, bet ir kritikuoti blogai pasielgusius kolegas!

Varėnos mero akibrokštas

Tačiau keista, kad kol kas niekas neskuba kritikuoti Varėnos mero Algio Kašėtos. Juk šis taip pat pasielgė keistai, šių metų vasarą kaip oficialus Lietuvos atstovas merijoje priimdamas nei NATO, nei Europos Sąjungos nepripažintos „Arcacho respublikos“ pasiuntinius. Jei jis Dzūkijoje viešėjusius neegzistuojančios respublikos atstovus būtų priėmęs privačiai – pusė bėdos. Bet pasitikti įtartinus pasiuntinius kaip Varėnos šeimininkui – jau rimtas nusižengimas, leidžiantis įtarti esant povandenines sroves.

Dar keisčiau, kai Varėnos meras oficialiai pareiškė ketinąs bičiuliautis su neegizstuojačios valstybės sostine. Ar šie Varėnos mero užmojai nežemina mūsų valstybės? Lietuva – solidi, NATO ir ES priklausanti valstybė. Tarptautinė bendruomenė mus vertina kaip patikimą, žodžio besilaikančią, tikros demokratijos siekiančią valstybę. Bet Lietuvos autoritetas krenta, kai bent vienas iš lietuvių sumano draugauti su apsišaukėliais. Net nesvarbu, iš kur jie – Donbaso, Tiraspolio ar Stepanakerto. 

Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas paverstas griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.

Nežinantiems, kur ieškoti Arcacho, priminsime, kad tai – Azerbaidžanui priklausantis Kalnų Karabacho regionas, kurį, Rusijos kariškių remiami, armėnų separatistai 1988 – 1994-aisiais atplėšė nuo Azerbaidžano. Azerbaidžaniečiai šią savo žemę vadina Kalnų Karabachu – Juoduoju Sodu. Tikrasis tos teritorijos vardas – Kalnų Karabachas.  Taip ir Lietuva turėtų vadinti šią žemę – tik Kalnų Karabachu. Žinoma, lietuviams nebūtina giliai pažinti Pietų Kaukazo istorijos. Tačiau lietuviams būtina žinoti bent jau oficialią Lietuvos URM poziciją šiuo subtiliu klausimu.

O Lietuvos URM nuomonė kategoriška: „Lietuvos Respublika ir Europos Sąjunga pripažįsta Azerbaidžano teritorinį vientisumą, o tai reiškia, kad Kalnų Karabachas šiuo metu traktuojamas kaip neatskiriama Azerbaidžano teritorija“.

Tad visiems Lietuvos piliečiams turėtų būti aiškiau negu aišku: kol nesureguliuotas konfliktas dėl Kalnų Karabacho, Lietuvoje negali viešėti „arcachų“ parlamentarai. Juolab kad Armėnijoje šiuo metu įkurta (ir ilgam) Rusijos karinė bazė. Tad jei šiandien bijome draugauti su agresyviąja Rusija, atsargiai draugaukime ir su šalimis, kuriose dislokuoti kariniai Rusijos daliniai.

Kam priklauso Aušros vartai?

Lenkijos parlamentas

Oponentams gali pasirodyti, jog tokio pobūdžio nesusipratimai – smulkmenos. Smulkmenų politikoje nėra. Neseniai sužinojome, kad Lenkija savo piliečių pasuose pradėjo paišyti Vilniaus architektūros perlą – Aušros vartus. Atsitiktinumas? Neapsižiūrėjimas? Privalome dėkoti lenkams už Aušros vartų populiarinimą? Man regis, tokie paišymai – akivaizdus spjūvis Lietuvai, įsitikinusiai, kad Vilnius – Lietuvos sostinė. Lenkiški pasai skelbia visai ką kitą: „Varšuva slapta mano, kad Vilnius – lenkų ir kad Vilnių reikia lenkijai anksčiau ar vėliau susigrąžinti“.

Įtarimus, jog egzistuoja slapti planai maksimaliai padidinti politinę ir kultūrinę Lenkijos įtaką Vilniaus kraštui, netiesiogiai patvirtina ir pagarsintas buvusio Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio pokalbis su „Orlen“ vadovu. Būtent toji privati diskusija, kurioje apstu Lietuvą įžeidžiančių bei žeminančių posakių, o ne oficialūs Lenkijos URM atstovų atsiribojimai, byloja apie tikrąsias nuotaikas kaimyninėje šalyje.

Taigi visi mūsų kaimynai, net ir tolimoji Armėnija, braižo slaptus planus Lietuvoje. Tik mes, lietuviai, regis, nebeturime ambicijų, rimtų užmojų, didelių tikslų – nekuriame nei slaptų, nei viešų sumanymų, kaip gintis, nenusileisti, pereiti į kontrpuolimą…

Šis tekstas buvo paskelbtas JAV leidžiamame lietuvių laikraštyje Draugas.org

2017.08.21; 07:00

Rugpjūčio 7-ąją armėnų kariškiai apšaudė Azerbaidžano Tovuzko rajone esantį Garalaro kaimą. 

Karinio išpuolio metu sužeistas azerbaidžaniečių berniukas Raminas Sabiras Jusifovas

Karinio išpuolio metu sužeistas azerbaidžaniečių berniukas Raminas Sabiras Jusifovas, gimęs 2004-aisiais metais. Karinio incidento metu berniukas buvo namuose.

R.S. Jusifovas patyrė daugybę sužeidimų nuo kieme sprogusios bombos skeveldrų. Berniuko būklė apibūdinama kaip sunki, nors pavojaus gyvybei nėra.

Tai – ne pirmas kruvinas incidentas, nutikęs 2017-aisiais metais dėl Armėnijos kaltės. Pavyzdžiui, liepos 4-osios vakarą Armėnijos karinės pajėgos surengė naują stambią provokaciją azerbaidžaniečių rajone Fizuli (armėnų kariškiai intensyviai apšaudė taikias azerbaidžaniečių gyvenvietes visame Fizuli rajone).

Dėl liepos 4-osios išpuolių Alhanly kaime žuvo 50 -ies metų amžiaus Gulijeva Sahiba ir vos dvejų metukų amžiaus sulaukusi jos dukrelė Gulijeva Zahra. 

Medikai, išgelbėję Ramino Sabiro Jusifovo gyvybę

Išpuolio metu taip pat sužeista 51 metų amžiaus Gulijeva Sarvinaz. Tačiau ji skubiai išgabenta į ligoninę, ir Azerbaidžano medikams jos gyvybę pavyko išgelbėti.

Liudininkai tvirtina, kad Alhanly kaimo apšaudymas buvo nuožmus ir intensyvus. Nužudytos mergaitės tėvas Elnuras Gulijevas pasakojo, kad armėnų pajėgos 2017-aisiais metais ne sykį apšaudė jų gyvenvietę. Paskutinį sykį armėnų kariškiai šaudė birželio mėnesio pabaigoje.

Kodėl Armėnijos ginkluotosios pajėgos sistemingai atakuoja taikius azerbaidžaniečių kaimus, kur gyvena civiliai žmonės? Armėnijos taktika – įbauginti vietinius žmones, kad šie paliktų savo gimtuosius namus ir trauktųsi į Azerbaidžano gilumą. Išstūmę azeraidžaniečius armėnų separatistai tikriausiai tvirtintų, esą žemės, į kurias jie pretenduoja, – negyvenamos, todėl jas neva reikia atiduoti Armėnijai.

Informacijos šaltinis – Slaptai.lt

2017.08.09; 05:00

Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas paverstas griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.

Arcachas… Tokios valstybės nerasite nė viename tarptautinių taisyklių ir normų besilaikančiame Pasaulio žemėlapyje. Valstybės šiuo pavadinimu nėra pripažinusios nei NATO, nei Europos Sąjungos šalys. Tokios valstybės niekad nėra minėjusi ir Jungtinių Tautų Organizacija (JTO).

Jei neužtenka tarptautinės bendruomenės patikinimų, kad tokiu pavadinimu valstybės tikrai nėra, dėl paaiškinimo kreipkitės į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją. Oficialus Lietuvos URM atsakymas bus kategoriškas – ši valstybė neegzistuoja. Prašykite garsiausių Lietuvos geografų paaiškinimų, ir jie kalbės panašiai – tokia valstybė neegzistuoja. Nebent fantastiniuose romanuose…

Ir vis dėlto Vilniuje buvo surengta paroda „Arcachas: jauna valstybė senoviniame krašte“. Kam privalome „dėkoti“ už parodą – fantastinių romanų autoriams? Ne. Fantastikos mėgėjai šį sykį niekuo dėti. Viskas kur kas rimčiau, sudėtingiau.

Plakate, kurį pavyko gauti, skelbta, jog parodą bus leidžiama lankyti 2017-ųjų metų liepos 4 – 7 dienomis galerijoje „Menų vartai“ (Vilniaus g. 39, Mokytojų namai, Vilnius). Pirmasis įtarimas – kodėl taip trumpai, kodėl vos keletą dienų? Juk kiekvienas panašius renginius organizuojantis asmuo širdies gilumoje trokšta, kad paroda dirbtų ilgai – tegul ją išvysta kuo daugiau svečių. 

Azerbaidžanietė Gulijeva Sahiba ir jos dukrelė Gulijeva Zahra. Jos žuvo po karinių Armėnijos atakų, surengtų liepos 4-ąją

Antrasis įtarimas – kodėl paroda atidaroma būtent liepos 4 – 7 dienomis, kai visa Lietuva švenčia Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, kai lietuvių dėmesys sutelktas Karaliaus Mindaugo asmenybei, kai Lietuvoje nedirba oficialios įstaigos?

Trečioji keistenybė – paroda buvo uždaryta dar anksčiau, nei skelbta plakate. Liepos 5-ąją apie 17 valandą vakaro nuskubėjęs į Mokytojų namus Arcachą reklamuojančių plakatų jau neaptikau, o užlipęs į trečiąjį aukštą, kur įsikūrusi galerija, sužinojau, kad paroda skubiai išformuota. Taigi ji veikė vos dvi dienas.

Kas tikrieji jos orgaizatoriai? Galima drąsiai teigti, jog tai – Azerbaidžano žemes okupavusios Armėnijos provokacija. Juk mažytis užrašas atsitiktinai gauto plakato apačioje bylojo, kad užsakovas – Armėnijos užsienio reikalų ministerija.

Bet ir be užrašo „Armėnijos URM“ akivaizdu, kad oficialusis Jerevanas, pasitelkdamas į pagalbą tiek Lietuvoje gyvenančius armėnus, tiek politinėse Pietų Kaukazo intrigose nesusigaudančius lietuvius, siekia įpiršti Lietuvai nuomonę, esą Kalnų Karabachas (iškraipydami tikrąjį Kalnų Karabacho pavadinimą armėnų separatistai vadina jį Arcachu ir tuo įžeidžia azerbaidžaniečius) nuo seno priklauso armėnų tautai.

Šią mintį garsinančios jėgos tyčia nutyli kategoriškus tarptautinės bendruomenės pareiškimus, kad Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano dalis, kad visi armėnų kariniai daliniai privalo kuo greičiau palikti šią teritoriją, kad Baku – tikrasis Kalnų Karabacho šeimininkas. Separatistinių užmačių turinčios armėnų jėgos taip pat nutyli, kad šį kraštą 1990 – 1994-aisiais užgrobti joms padėjusios Rusijos ginkluotosios pajėgos (Armėnijos teritorijoje ilgiems dešimtmečiams dislokuota Rusijos karinė bazė).

Armėnų separatistai daug ką stengiasi nutylėti. Laimė, lietuviai – vis budresni, akylesni. Jie jau pradeda suvokti, jog nėra didelio skirtumo tarp Krymo, Padniestrės, Abchazijos ir Pietų Osetijos okupacijų, kurias surengė Kremlius, ir Kalnų Karabacho okupacijos, kurią surengė Rusijos ginkluotųjų pajėgų padedama Armėnija. Apie tai byloja ir provokacinio pobūdžio parodą įsileidusios galerijos vadovų elgesys – vos tik supratę politinę potekstę jie parodą nedelsiant uždarė. Tikėkime, jog ne tik uždarė, bet ir atsiprašė azerbaidžaniečių. O jei neatsiprašė, tai galerijos „Menų vartai“ vadovų vardu už nesusipratimą Azerbaidžano turėtų atsipašyti pats Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

Beje, net ir oficialaus Lietuvos URM vadovo atsiprašymo neužtenka. Vaizdžiai tariant, ant kilimo Lietuvos užsienio reikalų ministerijon rimtam pokalbiui turėtų būti iškviestas Armėnijos ambasadorius. Armėnija gali turėti išskirtinę nuomonę pačiais įvairiausiais klausimais. Armėnijos nuomonė nebūtinai privalo sutapti su Lietuvos pozicija. Tačiau Lietuva neturi leist Armėnijai savo teritorijoje neigti akivaizdžiausią tiesą – Kalnų Karabachas yra neatskiriama Azerbaidžano žemė. Teritorinio vientisumo principų nepaisymas – labai pavojingas užsiėmimas. 

Knygos „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“ viršelis. Knygos autorius – Leonas Jurša. Slaptai.lt nuotr.

Dabar gi atrodo, kad Armėnija deda milžiniškas pastangas, jog sukiršintų Lietuvą su Azerbaidžanu, jog Lietuvos nedraugams leistų kaltinti mus neprincipingai remiant šalių teritorinį vientisumą. Suprask, lietuviai gina Moldovos, Gruzijos, Ukrainos teises į prarastas teritorijas, o štai dėl Kalnų Karabacho priklausomybės – neva dvejoja. O juk nedvejoja – oficiali Vilniaus pozicija: „Kalnų Karabachas privalo būti grąžintas Azerbaidžanui“.

Separatistinės parodos surengimas Vilniuje turi ir dar keletą negražių aspektų. Su Vakarais draugauti siekiantį Azeraidžaną įžeidusi paroda Vilniuje surengta būtent Karaliaus Mindaugo karūnavimo šventės išvakarėse, todėl separatizmu sergančių armėnų pastangomis mūsų šventė azerbaidžaniečiams gali asocijuotis su politiniais akibrokštais. Lietuvoje reziduojančiam Armėnijos ambasadoriui Tigranui Mkrtčanui tokių akibrokštų nederėtų dovanoti.

Juolab kad esama dar vieno bjauraus niuanso.

Liepos 4-osios vakarą Armėnijos karinės pajėgos surengė naują stambią provokaciją – karinį išpuolį prieš civilius azerbaidžaniečius. Kai Vilniuje buvo atidaroma paroda apie Arcachą, armėnų kariškiai intensyviai apšaudė taikias azerbaidžaniečių gyvenvietes Fizuli rajone.

Dėl išpuolių Alhanly kaime žuvo 50 -ies metų amžiaus Gulijeva Sahiba ir vos dvejų metukų amžiaus sulaukusi jos dukrelė Gulijeva Zahra. 

Taikios azerbaidžaniečių gyvenvietės apšaudomos specialiai – kad jie palūžtų, nusileistų, atsitrauktų.

O kaip elgiamės mes, lietuviai? Užuot prie Armėnijos ambasados surengę protesto akciją „Liaukitės žudę vaikus“, įsileidžiame provokacinio pobūdžio parodas.

Belieka tikėtis, kad tokių grubių klaidų Lietuva daugiau nebedarys. Provokacinę parodą priglaudusiems lietuviams derėtų perskaityti šiais metais išleistą publicisto Leono Juršos knygą „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“ (išleido Mokslotyros institutas), kurioje išsamiai, remiantis tikrais dokumentais, pasakojama, kaip, kada ir kodėl armėnai buvo masiškai perkeliami gyventi į Azerbaidžano žemes. Štai tada bus žymiai aiškiau: ne tik Kalnų Karabachas, bet ir dabartinė Armėnijos sostinė Jerevanas – azerbaidžanietiška teritorija.

2017.07.06; 10:00

Gintaras Visockas

Kodėl važiuoju į Terterą, kurį nuo Azerbaidžano sostinės Baku skiria maždaug 400 km kelio atkarpa?

Į šį regioną pakliūti norėjau seniai. Rūpėjo savo akimis pamatyti, kaip gyvena žmonės, kurių namai nuolat apšaudomi. Norėjosi pasišnekėti su senoliais, moterimis, vaikais, kurie patiria nuolatinę įtampą: ar šiąnakt ir vėl virš galvų švilps raketos, sviediniai, kulkos?

Nuotrauka atminčiai – Tertero rajoną saugojančių Azerbaidžano karių apsuptyje.

Terteras – ypatingas kraštas. Tai žemė, kurią vis dar apšaudo Kalnų Karabachą su rusų kariuomenės pagalba okupavę armėnų separatistai. Apšaudo nuolat. Niekas iš Tertere gyvenančių azerbaidžaniečių nežino, kada vėl kils vadinamasis „mažasis karas“.

Ypač intensyvių armėnų atakų būta šių metų balandžio pirmosiomis dienomis. Tąsyk armėnų pajėgos apšaudė beveik visą Tertero regioną. Per 2016-ųjų balandžio 1 – 2-osios išpuolius žuvo taikių azerbaidžaniečių, taip pat – ir vaikų, sugriauta daug namų. Tertero regiono vaikai iki šiol negali ramiai miegoti – jie naktimis krūpčioja, išgirdę menkiausią bruzdesį. Vienas iš vaikiškų žaidimų – rinkti po apšaudymų žemėn įstrigusias sviedinių skeveldras: kas suras pačią didžiausią, labiausiai išsidarkiusią?

„International Eurasia Press Fund“ atstovo Ramilo Azizovo lydimas aplankiau ne tik Maragos, Šiharo ir Kapanly kaimus, bet ir arčiausiai armėnų separatistų pozicijų esančią Gasan Gaja gyvenvietę. Žurnalistas R.Azizovas perspėjo, kad nuo Gasan Gaja aūlo iki armėnų separatistų pozicijų nėra net kilometro. Gal tik 600 – 800 metrų. Todėl armėnų snaiperiai esą mus kuo puikiausiai mato. Tiesa, šaudyti neturėtų, nes puikiai supranta, koks kiltų politinis skandalas, jei būtų užfiksuotas pasikėsinimo į svečių iš Lietuvos gyvybes faktas.

Tačiau Gasan Gaja aūlo žmonėms armėnų separatistai tokių privilegijų netaiko. Gasan Gaja gyventojai puikiai žino, kad į juos gali būti pradėta šaudyti bet kurią akimirką. Net jeigu eis pašerti avių, vištų, nėra tikri, kad sugrįš namo sveiki ir gyvi. Net ir kieme žaidžiantys vaikai nėra tikri, kad į juos nesitaiko okupuotame Kalnų Karabache įsitvirtinę armėnų kariškiai.

Taigi įspūdis – slegiantis. Kur tik pažvelgsi, visur – apgriauti namai bei sprogusių sviedinių išraustos duobės, išvartytos tvoros. Azerbaidžaniečiai linkę namus kuo greičiau atstatyti. Atstatyti namus padeda ir Azerbaidžano Vyriausybė. Bet niekas nėra tikras, kad suremontuotų namų ir vėl nesugriaus. Toji netikrumo būsena – pastovi, nuolatinė. Ji – vargina.

Jaunos dukters netekusi azerbaidžanietė tvirtino norinti ramybės ir taikos. Bet kada įsivyraus ramybė ir taika, jei azerbaidžanietišką Kalnų Karabachą ir septynetą gretimų rajonų okupavusius armėnų separatistus remia agresyvioji Rusija, nesuinteresuota, kad Azerbaidžanas susigrąžintų prarastas žemes (taptų laisvas nuo karinių problemų), o Vakarai nenori pyktis su Kremliumi, todėl priversti nuolaidžiauti svetimas teritorijas okupavusiam Jerevanui (iš tikrųjų – Rusijos interesams) ir spausti oficialųjį Baku, kad azerbaidžaniečiai atsisakytų kardinalių priemonių prarastoms teritorijos susigrąžinti?

Vienas iš mums kelionėje pagelbėjusių Tertero administracijos vadovų papasakojo, kad jo kaimas dabar okupuotas armėnų karinių pajėgų ir jo namuose tikriausiai gyvena būtent armėnų kariškiai. Jis nežino, kada jam pavyks grįžti į gimtuosius namus. Tokia būsena jį skaudina. Skaudina dar ir dėl to, kad Vakarai nenori nieko girdėti apie maždaug milijono azerbaidžaniečių pabėgėlių fizines ir moralines kančias. Vakarams kažkodėl naudingas įšaldytas konfliktas dėl Kalnų Karabacho. Vakarams greičiausiai nepriimtina, kad Azerbaidžanas taptų įtakingu politiniu žaidėju Kaukazo regione. Todėl ir daro viską, kad jį kuo ilgiau kamuotų kraujuojanti žaizda – Kalnų Karabachas.

Šnekučiuojantis su Gasan Gaja, Kapanly, Šiharo kaimų žmonėmis teko išgirsti pasakojimą, kaip vienas azerbaidžanietis neteko abiejų rankų pirštų, sprogus bombai. Tą kraupų vaizdą mačiusi jo nėščia žmona taip susijaudino, kad netrukus pagimdė mergaitę, neturinčią … pirštų. Panašių liūdnų istorijų Tertere – šimtai, tūkstančiai.

„International Eurasia Press Fund“ atstovo R.Azizovo teigimu, visos azerbaidžanietiškos netektys fiksuojamos oficialiose Azerbaidžano ataskaitose, siunčiamose tarptautinei bendruomenei. Tertero regiono administracija kruopščiai registruoja, kiek azerbaidžaniečių buvo sužeista bei žuvo per armėniškas karines atakas. Kruopščiai registruojami ir atvejai, kai azerbaidžaniečiai nukentėdavo dėl minų (apie tris tūkstančius). Skaičiuojami net sugriauti gyvenamieji namai. Per pastaruosius kelerius metus – šimtai iki pamatų sugriautų vienaaukščių ir dviaukščių pastatų.

Tiesa, Kapanly gyvenvietėje svečiavausi pas azerbaidžanietį, kurio namas buvo iki pamatų sugriautas šių metų balandžio pirmosiomis dieomis, o šiandien jis jau gyvena skubiai, bet kokybiškai atstatytame pastate. Savo jėgomis jis nebūtų sugebėjęs atsistoti ant kojų. Atstatyti namą padėjo Azerbaidžano valdžia. Azerbaidžanietis ir pats nežinąs, kam turėtų būti dėkingas. Gal atsitiktinumui?

Tiesiog po intensyvių apšaudymų jo kaimą aplankė Azerbaidžano prezidentas Ilchamas Alijevas su žmona. Prezidentas teiravosi, kaip jiems, nukentėjusiems, galėtų padėti valdžia. Užuot smulkiai pasakojęs apie savo vargus azerbaidžanietis apibarė šalies vadovą, kodėl nesaugo savo gyvybės, kam važinėja po kaimus, kuriuos apšaudo armėnų separatistai. Juk armėnų provokacijų nuspėti neįmanoma. Juolab kad armėnai kaltę visuomet verčia azerbaidžaniečiams, esą šie pirmieji pradėjo šaudyti…

Štai po šio griežto pokalbio netrukus buvo pasirašytas specialus prezidento įsakas, skelbiantis, kad sugriautas namas privalo būti kuo greičiau atstatytas valstybės lėšomis.

Tačiau taip laimingai pasibaigusių istorijų Tertere nėra daug. Tertere – daug įtampos ir netikrumo. Ir vis dėlto maloniai stebino visų kalbintų azerbaidžaniečių nusiteikimas niekur nesitraukti.

„Čia mūsų namai. Čia mūsų žemė. Armėnai puikiai žino, kaip ir kada jie atsikėlė į Kalnų Karabachą. Jie supranta, kad Juoduoju Sodu vadinamas Kalnų Karabachas – ne jų teritorija. Čia jie – tik ateiviai, klastingai pasinaudoję mūsų draugiškumu bei patiklumu bei didžiųjų pasaulio valstybių intrigomis siekiant susilpninti Azerbaidžaną. Jie taip pat suvokia, kad mes, kad ir kiek laiko praeitų, Kalnų Karabachą vis tiek susigrąžinsime. Gražiuoju arba piktuoju, bet susigrąžinsime…“, – taip kalbėjo visi kalbinti Kapanly ar Gasan Gaja kaimo žmonės.

Tik Tertero regiono azerbaidžaniečiai apgailestavo, kad JAV ir Europos Sąjunga kažkodėl noriau tiki Jerevano skelbiamais prasimanymais, nei Baku pateikiamais faktais. Kad ir dėl to, kas pirmasis pradėjo šaudyti balandžio pirmosiomis dienomis. Azerbaidžaniečiams skaudu, kad Vakarai, narpliodami Kalnų Karabacho tragediją, taiko dvigubus standartus: okupantui nuolaidesni, aukai – griežtesni. Iš kur kyla dvigubi standartai? Azerbaidžaniečiai spėja, kad dėl to kalta … religija. Esą azerbaidžaniečiai – musulmonai, armėnai – krikščionys, vadinasi, Vakarų simpatijos linksta svetimas teritorijas atiminėjantiems, Kremliaus kišenėje sėdintiems, bet krikščionybę atstovaujantiems armėnų separatistams.

Tokių dvigubų standartų neturėtų būti. Bet jie, deja, egzistuoja. Azerbaidžaniečiai teisūs: Europa atsainiai žiūri į Kalnų Karabacho priklausomybės reikalus ir linkę ignoruoti daugiau nei milijono azerbaidžaniečių pabėgėlių teises.

Informacijos šaltinis – www.draugas.org, www.slaptai.lt

Vilnius – Baku – Terteras – Vilnius

2016-12-15; 09:12   

„Azerbaidžano valstybė yra tolerantiška visoms nacijoms, neišskiriant net armėnų tautos, nors niekas negali nuginčyti fakto, kad būtent Armėnija yra okupavusi azerbaidžanietiškąjį Kalnų Karabachą… Azerbaidžane šiandien gyvena per 30 tūkst. armėnų tautybės žmonių, tačiau jų teisės šioje šalyje nepažeidžiamos, neignoruojamos, nepaminamos. Azerbaidžane gyvenantys armėnai jaučiasi pilnateisiais šios valstybės piliečiais, kuriems niekas nepriekaištauja dėl to, kad jie – armėnai… Nėra nė vienos priežasties, kuri neleistų armėnams ir azerbaidžaniečiams draugiškai gyventi Kalnų Karabache… Visiškai nepagrįsti rasistiniai pareiškimai, girdi, armėnai ir azerbaidžaniečiai vieni kitų taip stipriai nekenčia, kad jau niekada nepajėgs taikiai gyventi kartu…“ 

Dėl Armėnijos - Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas pavirto griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.
Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas pavirto griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.

Šie žodžiai paimti iš viešo laiško, adresuoto Armėnijos prezidentui Seržui Sargsianui ir Azerbaidžano prezidentui Ilhamui Alijevui. Laiškas išsiųstas šių metų lapkričio 8 dieną.

Kodėl jis svarbus? Jį pasirašė ne tik Kalnų Karabacho azerbaidžanietiškos bendruomenės narys Rovšanas Rzajevas, Baku valstybinio universiteto profesorius Kamilis Salimovas ir visuomeninės organizacijos „Parama stiprinant ryšius su visuomene“ pirmininkė Šalalia Gasanova.

Po šiuo laišku puikuojasi ir trijų armėnų pavardės. Omenyje turimas žmogaus teisių gynėjas Vage Avetianas, visuomeninės organizacijos „Nacionalinis išsivadavimo judėjimas“ pirmininkas Vaanas Martirosianas ir žurnalistas, nevyriausybinės organizacijos „Meridianas“ vicepirmininkas Siuzanas Džaginianas.

Taigi kol Minsko derybų grupė iš Jungtinių Tautų Saugumo Organizacijos imituoja derybas, nepajėgdama jų pajudinti iš vadinamojo „mirties taško“, iniciatyvos imasi pati … Armėnijos visuomenė. Būtent. Gausėja armėnų, drįstančių viešai prabilti apie didžiąją Armėnijos klaidą, neleidžiančią jai nei morališkai, nei ekonomiškai atsigauti, – Kalnų Karabacho okupaciją. Vis dažniau patys armėnai tvirtina, jog metas grąžinti Azerbaidžanui tai, kas iš jo buvo atimta neteisėtai, naudojant grubią karinę jėgą.

Jau atsiranda net armėnų, kurie išdrįsta padėti gėlių prie Hodžaly aukų paminklo Azerbaidžano sostinėje Baku (armėnų separatistų pajėgos kartu su rusų armijos daliniais išžudė beveik visus azerbaidžanietiško Hodžaly miesto gyventojus 1992 metų vasario mėnesį). Pavyzdžiui, šių metų rudenį žymi Armėnijos žurnalistė, visuomenės veikėja Siuzan Džaginian, viešėdama Baku, pagerbė Hodžaly aukų atminimą, padėdama puokštę gėlių prie Hodžaly aukų monumento Azerbaidžano sostinėje. 

Paminklo Hodžaly aukoms atremti paminklo fragmentas. Azerbaidžano sostinė Baku. Slaptai.lt nuotr.
Paminklo Hodžaly aukoms atremti paminklo fragmentas. Azerbaidžano sostinė Baku. Slaptai.lt nuotr.

Azerbaidžano sostinėje surengtoje tarptautinėje konferencijoje Kalnų Karabacho klausimu ji net pasakė, kad šiandieninis Armėnijos vadovas Seržas Sargsianas nėra Armėnijos prezidentas. Jis – okupantas.

Armėnų tautybės visuomenininkai, žurnalistai, žmogaus teisių gynėjai Vage Avetianas ir Vaanas Martirosianas, šį rudenį dalyvaudami oficialiuose Baku renginiuose dėl Kalnų Karabacho konflikto, taip pat negailėjo kritikos šiandieninei Armėnijos valdžiai. Jie apgailestavo, kad armėnų vaikai nuo pat mažens mokomi nekęsti azerbaidžaniečių. Pasirodo, armėnų moksleiviams nuo mokyklinės lentos kalama į galvą, girdi, armėnai ir azerbaidžaniečiai niekad nepajėgs draugiškai sugyventi, jog azerbaidžaniečiai – mirtini jų priešai. Visuomenininkai, žmogaus teisių gynėjai priminė, kad Seržo Sargsiano klika, valdanti šalį, yra išeiviai iš Kalnų Karabacho, dalyvavę kariniuose veiksmuose užgrobiant šią teritoriją, todėl dabartiniam Armėnijos prezidentui taikus Kalnų Karabacho grąžinimas tikriesiems šeimininkams nėra priimtinas.

Tarptautinės konferencijos dalyviai pastebėjo, kad Armėnijoje vis daugiau žmonių, kurie pradeda suvokti, jog Kalnų Karabacho okupacija šaliai neatnešė laimės – tik bėdas, skurdą ir tarptautinę izoliaciją.

Pasibaigus konferencijai jos dalyviai ir parašė viešą laišką, adresuotą Armėnijos ir Azerbaidžano vadovams.

Be kita ko, laiške pabrėžiama, kad po Sovietų Sąjungos griūties Azerbaidžanas ir Armėnija paskelbė atkuriančios savo nepriklausomybę. Tačiau tarptautinė teisė, įskaitant sienų neliečiamumo principą, deja, Pietų Kaukaze neįsigalėjo. Prieš 25-erius metus tarp Azerbaidžano ir Armėnijos kilo karas, kurio sukeltos pasekmės iki šiol nelikviduotos.

Armėnų ir azerbaidžaniečių politikos ir visuomenės veikėjų pasirašytame laiške apgailestaujama, kad „augantis armėnų ir azerbaidžaniečių jaunimas iki šiol priverstas žvelgti vienas į kitą per snaiperių taikiklius“. 2016-ųjų metų balandžio įvykiai, kai kilo rimti kariniai susidūrimai tarp fronto liniją saugančių abiejų pusių karinių dalinių, – byloja, kokia trapi taika šiame regione.

Laiške rašoma: „Armėnų ir azerbaidžaniečių tautos pavargo nuo šio konflikto ir nebenori daugiau kentėti dėl neapibrėžtos padėties. Naivu manyti, kad konfliktą dėl Kalnų Karabacho gali kas nors kitas išnarplioti. Mes, armėnai ir azerbaidžaniečiai, privalome imtis šios iniciatyvos“.

Laišką pasirašiusieji armėnai ir azerbaidžaniečiai pateikia konkrečių pasiūlymų. Pirmiausia „reikia liautis imitavus derybas“. Laišką parirašiusiųjų manymu, tik okupacijos padarinių likvidavimas duotų rimtą postūmį Armėnijos ekonomikos sustiprėjimui. Taip pat leistų į savo namus sugrįžti priverstiniams pabėgėliams. 

Kur ieškoti abiems pusėms priimtinos išeities? Pats realiausias abipusis kompromisas – įkurti autonominę Kalnų Karabacho respubliką Azerbaidžano sudėtyje, kur būtų garantuotos tiek armėnų, tiek azerbaidaniečių, tiek visų kitų tautų teisės. Tarpusavio santykius Jerevanas ir Baku privalo konstruoti remdamasis  tarptautine teise, civilizuotomis normomis ir Jungtinių Tautų saugumo organizacijos rezoliucijomis. Abi pusės privalo gerbti tiek Armėnijos, tiek Azerbaidžano teritorinį vientisumą.

Šis laiškas teikia vilčių. Nereikia manyti, kad visi armėnai – aršūs Kalnų Karabacho okupacijos šalininkai. Tiesa, Armėnijos prezidentas S.Sargsianas neseniai pareiškė, kad be tiesioginio Kremliaus įsakymo jis nesitrauksiąs iš Kalnų Karabacho. Kas tai – bandymas bėgti nuo asmeninės atsakomybės ar niūri realybė, bylojanti, kur slypi tikrosios konflikto priežastys?

2016.11.29; 05:05

Aktualijų portalas Slaptai.lt jau yra paskelbęs videoreportažų bei straipsnių, pasakojančių apie 2016-ųjų rugsėjo mėnesio kelionę į Azerbaidžaną. Tačiau prie šios temos norėtųsi dar ne sykį sugrįžti (netrukus bus paskelbti dar trys straipsniai).

Kodėl toks dėmesys būtent šiai kelionei? Ši išvyka į buvo ypatingai turininga. Kartu su istoriku Algimantu Liekiu turėjome galimybę ne tik dalyvauti Baku Tarptautinio Humanitarinio Forumo renginiuose, bet ir aplankyti du Azerbaidžano regionus – Terterą ir Kubą (kelionėse į Terterą ir Kubą mus lydėjo International Eurasia Press Fund atstovai Ramilas Azizovas ir Ajazas Mirzojevas).

Viešėdami Tertere išvydome, kaip gyvena armėnų kariškių nuolat apšaudomi Maragos, Kapanly, Gasan Gaja gyvenviečių žmonės. Matėme jų apgriautus arba visiškai sugriautus namus. Kalbėjomės su apšaudymų košmarą patyrusiais vaikais. Sužinojome, kaip azerbaidžaniečiai mokosi saugotis žemėje paslėptų minų. Išgirdome daug įsimintinų istorijų – ir graudžių, ir linksmų, ir pamokančių, viltingų. Bet labiausiai mus žavėjo Tertero žmonių ryžtas neatiduoti priešui nė pėdos gimtosios savo žemės…

O štai Kubos regione aplankėme „Memorialinį genocido kompleksą“. Muziejaus eksponatai byloja apie 1918-ųjų metų azerbaidžaniečius ištikusią tragediją. Tos tragedijos kaltininkai – ir bolševikai, ir armėnų teroristinių organizacijų smogikai.

Taip pat turėjome galimybę pasišnekėti su Kubos regione gyvenančių trijų tūkstančių žydų bendruomenės vadovybe, kuri didžiavosi draugiškai sugyvenanti su broliais azerbaidžaniečiais.

Sugrįžus į Azerbaidžano sostinę Baku mus pasitiko International Eurasia Press Fund vadovas Umudas Mirzojevas. Jis išsamiai papasakojo apie savo jau senokai veikiančios organizacijos tikslus. Uždavinių – daug. Jie visi – prasmingi, taurūs, humanistiniai. Vienas iš pačių svarbiausiųjų – susigrąžinti armėnų bei rusų kariškių okupuotą Kalnų Karabachą bei septynetą gretimų rajonų. Tada maždaug milijonas priverstinių azerbaidžaniečių pabėgėlių galėtų grįžti į gimtuosius namus. Bet kad tarptautinė bendruomenė, pasak U.Mirzojevo, vis dar abejinga Azerbaidžano skausmui… 

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – per 40 unikalių Gintaro Visocko nuotraukų.

Pirmoji pažintis senoviniame Bardos mieste. Pirmoji pažintis senoviniame Bardos mieste.
Bardoje prie restauruojamo architektūros paminklo. Bardoje prie restauruojamo architektūros paminklo.
Tertero rajono vadovybė pasakoja apie 2016-ųjų metų balandžio mėnesį armėnų separatistų apšaudytus kaimus. Tertero rajono vadovybė pasakoja apie 2016-ųjų metų balandžio mėnesį armėnų separatistų apšaudytus kaimus.
Svečiuose pas International Eurasia Press Fund vadovą Umudą Mirzojevą. Svečiuose pas International Eurasia Press Fund vadovą Umudą Mirzojevą.
Atokvėpio akimirka. Netrukus valgysime granatų vaisius. Atokvėpio akimirka. Netrukus valgysime granatų vaisius.
International Eurasia Press Fund vadovas Umudas Mirzojevas ir istorikas Algimantas Liekis. International Eurasia Press Fund vadovas Umudas Mirzojevas ir istorikas Algimantas Liekis.
International Eurasia Press Fund vadovas Umudas Mirzojevas ir istorikas Algimantas Liekis Šahidų alėjoje Azerbaidžano sostinėje Baku. International Eurasia Press Fund vadovas Umudas Mirzojevas ir istorikas Algimantas Liekis Šahidų alėjoje Azerbaidžano sostinėje Baku.
Istorikas Algimantas Liekis ir International Eurasia Press Fund atstovas Ajazas Mirzojevas. Istorikas Algimantas Liekis ir International Eurasia Press Fund atstovas Ajazas Mirzojevas.
Kubos miesto „Memorialinio genocido komplekso“ muziejaus direktorė Saida Abasova ir istorikas Algimantas Liekis. Kubos miesto „Memorialinio genocido komplekso“ muziejaus direktorė Saida Abasova ir istorikas Algimantas Liekis.
Baku Tarptautiniame Humanitariniame forume; istorikas Algimantas Liekis (dešinėje). Baku Tarptautiniame Humanitariniame forume; istorikas Algimantas Liekis (dešinėje).
Kapanly kaime. Šių azerbaidžaniečių namas buvo visiškai sugriautas per armėnų kariškių surengtus apšaudymus 2016-ųjų balandį. Kapanly kaime. Šių azerbaidžaniečių namas buvo visiškai sugriautas per armėnų kariškių surengtus apšaudymus 2016-ųjų balandį.
Istorikas Algimantas Liekis ir žurnalistas Gintaras Visockas prie Hodžaly aukų paminklo Baku centre. Istorikas Algimantas Liekis ir žurnalistas Gintaras Visockas prie Hodžaly aukų paminklo Baku centre.
International Eurasia Press Fund atstovas Ramilas Azizovas. International Eurasia Press Fund atstovas Ramilas Azizovas.
Paminklo Hodžaly aukoms atminti fragmentas (Baku). Paminklo Hodžaly aukoms atminti fragmentas (Baku).
Kubos muziejaus eksponatai. 6 Kubos muziejaus eksponatai. 6
Kubos muziejaus eksponatai. 5 Kubos muziejaus eksponatai. 5
Suitikimas su Kubos regione gyvenančių žydų bendruomenės vadovybe. Suitikimas su Kubos regione gyvenančių žydų bendruomenės vadovybe.
Kubos muziejaus eksponatai. 3 Kubos muziejaus eksponatai. 3
Kubos muziejaus eksponatai. 1 Kubos muziejaus eksponatai. 1
Kubos muziejaus salėse. Kubos muziejaus salėse.
Kubos muziejaus eksponatai. 2 Kubos muziejaus eksponatai. 2
Mečetė Bardos mieste. Mečetė Bardos mieste.
Kubos miesto „Memorialinio genocido komplekso“ muziejaus direktorė Saida Abasova ir žurnalistas Gintaras Visockas. Kubos miesto „Memorialinio genocido komplekso“ muziejaus direktorė Saida Abasova ir žurnalistas Gintaras Visockas.
Kubos muziejaus eksponatai. 4 Kubos muziejaus eksponatai. 4
Kapanly kaimo kapinėse. Kapanly kaimo kapinėse.
Prie stendo, kuriame suregistruoti nuo Armėnijos kariškių atakų nukentėję azerbaidžaniečiai. Prie stendo, kuriame suregistruoti nuo Armėnijos kariškių atakų nukentėję azerbaidžaniečiai.
Prie specialaus traktoriaus, kuris naikina žemėje paslėptas minas. Tertero regionas. Prie specialaus traktoriaus, kuris naikina žemėje paslėptas minas. Tertero regionas.
Kada bus atstatytas šis azerbaidžaniečių namas? Kada bus atstatytas šis azerbaidžaniečių namas?
Į šią azerbaidžaniečių sodybą Tertero rajone taip pat pataikė sviedinys. Į šią azerbaidžaniečių sodybą Tertero rajone taip pat pataikė sviedinys.
Tokių griuvėsių Tertero rajone, - apstu. Tokių griuvėsių Tertero rajone, - apstu.
« 1 2 »

2016.11.13; 06:48

Gintaras Visockas, Slaptai.lt

Pagrindinis Tertero rajono gyventojų rūpestis – išlikti gyviems, kai armėnų separatistai pradeda šaudyti į jų kaimus iš stambiųjų pabūklų, tankų ir „Grad“ įrenginių.

2016-ųjų balandžio mėnesio statistika turėtų kelti rimtą tarptautinės visuomenės susirūpinimą. Nuo balandžio pirmųjų dienų, kai Armėnija pradėjo keturių dienų karu pavadintą karinę kampaniją, Tertero regiono gyvenvietėse buvo apgriauti arba visiškai nuo žemės paviršiaus nušluoti 256 azerbaidžaniečių namai. Tarp žuvusiųjų: 16-os metų mergaitė, 23 metų amžiaus jaunuolis ir iš Giandžos į svečius atvažiavęs vyriškis. Sužeisti septyni asmenys. 

International Eurasia Press Fund atstovas Ramilas Azizovas.
International Eurasia Press Fund atstovas Ramilas Azizovas.

Azerbaidžaniečių kariškių teigimu, armėnų separatistai dažniausiai šaudydavo iš Agdero (armėnai šį okupuotą azerbaidžaniečių miestą vadina Marmakertu) ir iš Hankendžio (armėnai jį perpavadino Stepanakertu). Armėnų kariškiai specialiai šaudo į civilius objektus, sakykim, mokyklas, parduotuves, nes siekia įbauginti Tertero žmones, kad šie masiškai trauktų gyventi į Azerbaidžano gilumą. Separatistines svajones apie Didžiąją Armėniją puoselėjančių jėgų nusiteikimai akivaizdus:  tegul šios azerbaidžanietiškos žemės lieka beveik negyvenamos, tada jas bus lengviau okupuoti…

Net kai balandžio 5-ąją Baku ir Jerevanas, įsikišus Vakarams, susitarė nutraukti bet kokius karinius veiksmus, balandžio 26 – 27-omis dienomis iš stambiųjų paminklų ir „Grad“ armėnų kariškiai vis dėlto šaudė.

Ir šaudė ne vien į Azerbaidžano ginkluotųjų pajėgų pozicijas. Tąsyk apgriauti 58 civilių namai. Tądien žuvo Čemenli kaimo gyventojas, 4 azerbaidžaniečiai buvo sunkiai sužeisti, dar keturi – lengviau sužeisti.

Žodžiu, azerbaidžanietiškų aukų nuolat daugėja. Azerbaidžano valstybė patiria rimtų ekonominių nuostolių, atstatydama nuolat priešiškų jėgų griaunamus pastatus.

International Eurasia Press Fund vadovas Umudas Mirzojevas.
International Eurasia Press Fund vadovas Umudas Mirzojevas.

Tačiau „International Eurasia Press Fund“ atstovas Ramilas Azizovas portalui Slaptai.lt papasakojo, kad Tertero krašto žmonės kenčia ne vien dėl to, kad į juos nuolat šaudoma. Po kiekvieno išpuolio Tertero žemėje lieka nesprogusių sviedinių. Keičiantis fronto linijai priešas visuomet palieka minų.

Kai kada armėnai galingas minas plukdydavo ir Tertero upe (tokios mirtį nešančios „dovanėlės“ pasiekdavo net Bardos miestą). Todėl Tertero regiono žmonės priversti mokytis, kaip atpažinti nesprogusius sviedinius bei paslėptas minas.

Pamokos, kaip nenukentėti nuo paliktos minos ar pamiršto nesprogusio sviedinio, Tertero azerbaidžaniečiams labai reikalingos. Tiek jaunam, tiek senam. Mat ir čia statistika siaubinga: prasidėjus Armėnijos ir Rusijos ginkluotųjų pajėgų invazijai į azerbaidžanietiškąjį Kalnų Karabachą nuo žemėje įstrigusių sviedinių ir paslėptų minų nukentėjo mažų mažiausiai per tris tūkstančius taikių azerbaidžaniečių.

Vienas iš Umudo Mirzojevo vadovaujamo „International Eurasia Press Fund“ uždavinių – padėti nukentėjusiems nuo sprogusių minų. Kitas ne ką mažiau svarbus uždavinys – mokyti Tertero žmones išvengti klastingųjų minų.

Apie šią humanistinę „International Eurasia Press Fund“ veiklą pasakoja organizacijos atstovas Ramilas AZIZOVAS.

Interviu trukmė – 15 min.

video

201610.24; 10:10

Tertero regionas – ypatingas kraštas. Tai žemė, kurią vis dar apšaudo Kalnų Karabachą su rusų kariuomenės pagalba okupavę armėnų separatistai. Apšaudo nuolat. Niekas iš Tertere gyvenančių azerbaidžaniečių nežino, kada vėl kils vadinamasis „mažasis karas“. 

Svečiuose pas Kapanly kaimo azerbaidžaniečius. Slaptai.lt nuotr.
Svečiuose pas Kapanly kaimo azerbaidžaniečius. Slaptai.lt nuotr.

Ypač intensyvių armėnų atakų būta šių metų balandžio pirmosiomis dienomis. Tąsyk armėnų pajėgos apšaudė beveik visą Tertero regioną. Per 2016-ųjų balandžio 1-2 – osios išpuolius žuvo taikių azerbaidžaniečių, taip pat – ir vaikų. Sugriauta daug namų. Tertero regiono vaikai iki šiol negali ramiai miegoti – jie naktimis krūpčioja, išgirdę menkiausią bruzdesį. Vienas iš vaikiškų žaidimų – rinkti po apšaudymų žemėn įstrigusias sviedinių skeveldras: kas suras pačią didžiausią, labiausiai išsidarkiusią?

Pirmąjame videoreportaže („Kodėl Tertero regiono azerbaidžaniečiai nesijaučia saugūs“) pasakojome apie Maragos, Šiharo ir Gasan Gaja azerbaidžaniečių lūkesčius ir viltis. Antrąjame videoreportaže – pasakojimas apie susitikimus su Kapanly kaimo žmonėmis.

Beje, Kapanly gyvenvietėje svečiavausi pas azerbaidžanietį, kurio namas buvo iki pamatų sugriautas šių metų balandžio pirmosiomis dienomis, o šiandien jis jau gyvena skubiai, bet kokybiškai atstatytame pastate. Savo jėgomis jis nebūtų sugebėjęs atsistoti ant kojų. Atstatyti namą padėjo Azerbaidžano valdžia. Azerbaidžanietis ir pats nežinąs, kam turėtų būti labiausiai dėkingas. Gal atsitiktinumui?

Tiesiog po intensyvių apšaudymų jo kaimą netrukus aplankė Azerbaidžano prezidentas Ilchamas Alijevas su žmona. Prezidentas teiravosi, kaip jiems, nukentėjusiems, galėtų padėti oficialusis Baku. Užuot smulkiai vardinęs savo vargus azerbaidžanietis apibarė šalies vadovą, kam šis atvažiavo į kaimą, kurį apšaudo armėnų separatistai. Juk pavojinga – armėnų provokacijų nuspėti neįmanoma. Juolab kad armėnai kaltę visuomet verčia azerbaidžaniečiams, esą šie pirmieji pradėjo šaudyti…

Štai po šio griežto pokalbio netrukus buvo pasirašytas specialus prezidento įsakas, skelbiantis, kad sugriautas namas privalo būti kuo greičiau atstatytas valstybės lėšomis. Kapanly kaimo gyventojas apie tokį įsaką sužinojo tik tuomet, kai į jo kiemą įvažiavo statybininkai…

Tačiau taip laimingai pasibaigusių istorijų Kapanly gyvenvietėje nėra daug. Čia esama įtampos ir netikrumo. Ir vis dėlto maloniai nustebino kalbintų azerbaidžaniečių atkaklus nusiteikimas niekur nesitraukti, niekam nepasiduoti. Gražu, prasminga, kai žmonės nelinkę niekur bėgti, kai jų noras gyventi būtent gimtojoje žemėje – aukščiau bet kokių pavojų ir sunkumų.

„Čia mūsų namai. Čia mūsų žemė. Armėnai puikiai žino, kaip ir kada jie atsikėlė į Kalnų Karabachą. Jie supranta, kad Juoduoju Sodu vadinamas Kalnų Karabachas – ne jų teritorija. Čia jie – tik ateiviai, klastingai pasinaudoję azerbaidžanietišku draugiškumu, patiklumu bei didžiųjų pasaulio valstybių intrigomis siekiant susilpninti Azerbaidžaną. Jie taip pat suvokia, kad mes, kad ir kiek laiko praeitų, Kalnų Karabachą vis tiek susigrąžinsime. Gražiuoju arba piktuoju, bet susigrąžinsime…“, – taip kalbėjo Kapanly kaimo žmonės, duodami interviu Slaptai.lt portalui

Kelionėje po Tertero regioną mūsų komandą lydėjo „International Eurasia Press Fund“ atstovas Ramilas Azizovas. Būtent jis padėjo tuomet, kai prireikdavo vertėjo pagalbos.

video

2016.10.20; 06:28

Gintaras Visockas

Šių metų rugsėjo mėnesio pabaigoje Azerbaidžano sostinėje buvo surengtas dar vienas, jau penktasis, Baku Tarptautinis Humanitarinis Forumas. Šių eilučių autoriui kartu su istoriku Algimantu Liekiu po dvi dienas diskusijų Forume buvo sudaryta galimybė aplankyti Azerbaidžano regionus – Terterą ir Kubą.

Tai būta įsimintinų, spalvingų išvykų. Jos paliko neišdildomą įspūdį. Apie jų metu sukauptą informaciją, patirtus įspūdžius bei sutiktus žmones savo skaitytojams artimiausiu metu papasakosime skelbdami straipsnius bei video – foto reportažus.

Tačiau „Azerbaidžanietišką dienoraštį“ vis tik pradedame rodydami videoreportažą apie Terterą. Kodėl Tertero azerbaidžaniečių pasakojimai – tokie svarbūs? Terteras – azerbaidžanietiška žemė, kurią pastaruoju metu apšaudo armėnų separatistai. Taip, pasitaiko laikotarpių, kai apšaudymai – ne itin dažni ir stiprūs. Tačiau nutinka ir taip, kad į azerbaidžanietiškus kaimus iš galingų pabūklų paleisti sviediniai, bombos bei kulkos švilpia kasdien.

Klastingos atakos iš armėnų separatistų užgrobtojo Kalnų Karabacho pusės tęsiasi mėnesių mėnesiais. Labai sunku atspėti, kada Kalnų Karabachą užgrobusios ir ten įsitvirtinusios armėnų pajėgos, remiamos Rusijos ginkluotųjų pajėgų, vėl ims šaudyti, o kada leis azerbaidžaniečiams mažumėlę atikvėpti.

Ypač pavojinga buvo šių metų pirmosiomis balandžio dienomis. Tąsyk kentėjo daugelis Tertero regione esančių kaimų. Dabar ten – daug sugriautų namų, esama žuvusiųjų, sužeistųjų. Kiekvieno balandžio 1-2-osios košmarą patyrusio azerbaidžaniečio pasakojimas – unikalus, įsidėmėtinas.

Tertero kaimų gyventojai, taip pat – ir Gasan Gaja kaimo žmonės, su kuriais teko kalbėtis, skundėsi nuolat patiriantys milžinišką įtampą, nuovargį bei skausmą, netekus artimųjų. Jie baiminasi dėl savo vaikų sveikatos bei gyvybių. Gyventi nuolat apšaudomuose namuose – jiems įprasta būsena. Ir vis dėlto gyventi, kai nesijauti saugus nei dieną, nei naktį, – sudėtinga.

Bet labiausiai Tertero azerbaidžaniečiams pasipiktinimą kelia aplinkybė, kad tarptautinė pasaulio bendruomenė nesustabdo agresyviosios Armėnijos. Armėnijai leidžiama ne tik du dešimtmečius savo žinioje laikyti okupuotas azerbaidžanietiškas žemes, bet ir savivaliauti apšaudant aplink Kalnų Karabachą esančius regionus. Tertero azerbaidžaniečiai tvirtino norį taikos, karas jiems nėra priimtinas. Tačiau jie negalį suprasti, kodėl Vakarai abejingai žvelgia į Azerbaidžano skausmą?

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – pirmasis videoreportažas iš Tertero regiono, kurį pastaruoju metu dažnokai apšaudo separatistinės armėnų grupuotės.

Videoreportažo trukmė – 31 min. 

video

2016.10.16; 19:15