LGGRTC Genocido muziejuje Vilniuje 2017-aisiais buvo atidaryta paroda Hodžaly aukoms atminti. Slaptai.lt nuotr.

Neseniai Azerbaidžano žmonės paminėjo 26-ąsias Chodžalio tragedijos metines. 1992 metų vasario 26 d. armėnų separatistų pajėgos, užėmusios šį nedidelį miestelį Kalnų Karabache, surengė masines taikių gyventojų žudynes. Dabar, prabėgus kelioms savaitėms po metinių minėjimo visame pasaulyje, galime apibendrinti, kaip oficialusis Jerevanas tebemeluoja bandydamas nuslėpti savąją kaltę.

Armėnų akibrokštas metinių dieną

„Chodžalio skerdynių metinės: šiurpus istorijos puslapis, kurio nevalia pamiršti“ – taip pavadintą straipsnį paskelbė Rusijos naujienų tarnyba „Federal Pres“ vasario 26-ąją.

Jame rašoma, jog „istorikai Chodžalio genocidą laiko vienu sunkiausių nusikaltimų ne tik prieš azerbaidžaniečių tautą, tačiau ir prieš visą žmoniją.“ Tos nakties įvykiai kelia siaubą iki šiol. Kaltieji privalo būti nubausti – kad to pasaulyje niekur ir niekada nepasikartotų.

Apie tai parašė ir kai kurie kiti Rusijos leidiniai. „Nezavisimaja gazeta“ priminė („Безразличие к трагедии в Ходжалы неприемлемо“), kad sutinkamai su tarptautine teise prieš Chodžalio gyventojus įvykdytas nusikaltimas turi būti pripažintas genocidu, o jo kurstytojai patraukti atsakomybėn. „Svobodnaja presa“ priminė („Ходжалы: память, которую не убить“), kad karas Kalnų Karabache įsiplieskė „Armėnijai pareiškus teritorines pretenzijas Azerbaidžanui“. Pasaulis nepamiršo nedidelio Azerbaidžano miestelio ir jo gyventojus ištikusios tragedijos. Ją primena paminklai: Olandijoje – Hagoje, Bosnijos mieste Sarajave, Turkijos sostinėje Ankaroje, tolimajame Mechike… Pastararųjų metinių išvakarėse Turkijoje atidengtas dar vienas paminklas Hodžalio genocido aukoms pagerbti. Internetinis laikraštis „Dni.ru“ savo ruožtu priminė: tarptautinė žmogaus teisių gynimo organizacija „Human Rights Watch“ tiesioginiais Chodžalio tragedijos kaltininkais paskelbė armėnų separatistus. Esama daugybės žudynių vietoje pabuvojusių žurnalistų liudijimų apie šiurpų susidorojimą su taikiais gyventojais. 

Rusijos valstybės dūmos deputas, Rusijos – Azerbaidžano tarpparlamentinės draugystės grupės vadovas Dmitrijus Saveljevas pasiuntė vyriausybinę telegramą Azerbaidžano Respublikos prezidentui Ilhamui Alijevui. „Rusijos liaudis, – sakoma joje, – šiandien liūdi kartu su Azerbaidžano žmonėmis. Genocido aktas, nusinešęs 613 žmonių gyvybes, pasaulio bendrijos turi būti pasmerktas, o kaltieji susilaukti griežtos bausmės. Negalima likti abejingam žvelgiant į šiurpius fotokronikos kadrus, užfiksavusius nežmoniško žiaurumo nusikaltimą. Visi drauge turime padaryti visa įmanoma, kad tokia tragedija daugiau nepasikartotų.“

Tokią dieną Armėnijoje reikėtų bent patylėti. Kur tau!

Vasario 26 d. Armėnijos naujienų tarnyba „News.am“ paskelbė rusišką tekstą miglotu pavadinimu – „За Ходжалинской трагедией стоит Азербайджан“. Tačiau iš pirmojo sakinio paaiškėja, kas turima galvoje: „už įvykius Chodžalio mieste atsakinga Azerbaidžano pusė, o ne Armėnijos“. Taip pasakė „Pabėgėlių iš Azerbaidžano SSR  kongreso“ atstovė Mariam Avakian. Esą armėnams užpuolus miestą („Chodžalio užėmimas armėnų pusei turėjo milžinišką reikšmę“) taikūs gyventojai traukėsi Agdamo miesto link ir ten buvo azerbaidžaniečių pajėgos, kurios, „pamačiusios žmones, atidengė į juos ugnį“.

Didesnio melo išgalvoti neįmanoma!

Vadinasi, melavo visi, kurių liudijimai paskelbti antai knygoje “Khojaly Witness of a war crime – Armenia in the Dock”, pasirodžiusioje Londone 2014 metais, o vėliau išleistoje rusiškai (2015), prancūziškai (2016). Visi – žmonės, liudiję, ką matė savo akimis; apie tai rašę įvairių šalių žurnalistai ir tuos įvykius tyrę mokslininkai. Ir visos tarptautinių žmogaus teisių organizacijų ataskaitos (Memorial, Human Rights Watch/Helsinki) – apgaulė? Žiniasklaidoje – ir užsienio (The Washington Post, Le Monde, The Times), ir Rusijos (Труд, Комсомольская правда, kt.) – skelbtos nuotraukos irgi  yra kažin kokia klastotė?

Išeina, viso pasaulio sąmokslas prieš armėnus – ne kitaip? Vadinasi, ne Armėnija turi stoti prieš tarptautinį teismą, o Azerbaidžanas?

… 1992 metų vasario 26-osios rytą Rusijos karinių oro pajėgų sraigtasparnis, valdomas Leonido Kraveco, skrido viršum Chodžalio apylinkių, kai antrasis pilotas šūktelėjo: „Žiūrėkite, kiek visko primėtyta!” Įgulos vadas paleido mašiną žemiau: tai, kas margavo, buvo keli šimtai žmonių kūnų. „Po lauką vaikščiojo smogikai ir šaudė į sužeistuosius, – vėliau pasakojo Kravecas. – Mus pamatę, jie atidengė ugnį į sraigtasparnį. Mums pavyko pasprukti“.

Tą patį vakarą Azerbaidžano prezidento atstovas paprašė Rusijos karinės vadovybės malūnsparnio Azerbaidžano TV grupei į tą vietą nuskraidinti; kartu su Baku žurnalistu Čingizu Mustafajevu (po trijų mėnesių žuvo Kalnų Karabache, sprogus separatistų minai) skrido grupelė Rusijos ir užsienio žurnalistų. Nors sraigtasparnis buvo paženklintas raudonu kryžiumi, juos apšaudė. Vis dėlto pilotui pavyko nutupdyti sraigtasparnį, o netrukus vėl įsodinti Čingizą ir kitus, spėjusius paimti kelis nužudytų vaikų kūnelius, tarp kurių buvo ir atskridusio milicininko „baisiai sužalotas“ 3-4 metų sūnelis. „Jūs įsivaizduojate, kas atsitinka, kai kulka pataiko į vaiko galvą? Beveik nelieka galvos.“

Šiuo sraigtasparniu skridęs Rusijos televizijos žurnalistas Jurijus Romanovas filmavo 37 sekundes, tačiau savo akimis spėjo pamatyti daugiau. „Visas didžiulis laukas iki artimojo horizonto buvo nusėtas moterų, senių, visokio amžiaus, nuo kūdikių iki paauglių, berniukų ir mergaičių lavonais…“  O tolumoje jis įžvelgė karuomenės maskuojamąja uniforma vilkinčias žmogystas,kurios „iš automatų leido ugnį į mūsų sraigtasparnį, kaip ugniagesiai vandenį iš žarnų.“

Patikėjus Mariam Avakian, išeitų, kad „azerbaidžaniečių pajėgos“ apšaudė sraigtasparnį, kuriuo nuskraidinti žurnalistus prašė Azerbaidžano prezidento atstovas?

Armėnijos prezidento Seržo Sarksiano prisipažinimas dėl nusikaltimų Hodžaly mieste

Galiausiai. Bene pati nesuvokdama, ką sako, Mariam Avakian melu apkaltino… patį Armėnijos prezidentą Seržą Sargsianą. Išeitų, jis melavo, kai prieš penkiolika metų, būdamas Armėnijos gynybos ministru, britų žurnalistui Tomui de Valui pasakė: „Iki Chodžalio azerbaidžaniečiai manė, kad su mumis galima juokus krėsti, kad armėnai neišdrįsiantys pakelti rankos prieš taikius gyventojus. Tačiau mes įstengėme pergalėti tai [sulaužyti stereotipą]. Štai kas atsitiko.“ Šiuos žodžius randame Tomo de Valo knygoje „Juodasis sodas. Armėnija ir Azerbaidžanas tarp taikos ir karo“, dienos šviesą išvydusioje 2003 metais.

Jerevanui tarptautinė teisė – tuščias garsas

Kaip žinome, 2001 metais Armėnija ir Azerbaidžanas įstojo į Europos Tarybą. 2005-aisiais Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos priimtoje deklaracijoje „Dėl konflikto Kalnų Karabacho regione“ apgailestaujama: praėjus daugiau kaip 10 metų nuo karinių veiksmų pradžios konfliktas Kalnų Karabacho regione lieka nesureguliuotas. Šimtai tūkstančių žmonių iki šiol tebėra persikėlėlių padėtyje ir gyvena siaubingomis sąlygomis. „Didelė dalis Azerbaidžano teritorijos tebėra okupuota armėnų pajėgų, o Kalnų Karabacho regioną tebekontroliuoja separatistų pajėgos“.

Šiame dokumente atsižvelgiama į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos 1993 metais priimtas keturias rezoliucijas (822, 853, 874, 884) ir primygtinai reikalaujama išvesti ginkluotąsias pajėgas iš visų okupuotų teritorijų.

2008 metais Jungtinių Tautų generalinės asamblėjoje priimtoje rezoliucijoje „Dėl padėties okupuotose Azerbaidžano teritorijose“ (62/243) sakoma nekintamai gerbiant ir palaikant Azerbaidžano Respublikos teritorinį vientisumą tarptautinės bendrijos pripažintų sienų ribose ir reikalaujama „nedelsiant, visiškai ir be išlygų išvesti visas armėnų pajėgas iš visų okupuotų Azerbaidžano Respublikos teritorijų“; nė viena valstybė negali pripažinti teisėta padėties, susiklosčiusios okupavus Azerbaidžano Respublikos teritorijas.

Paminklo Hodžaly aukoms pagerbti paminklo fragmentas. Azerbaidžano sostinė Baku. Slaptai.lt nuotr.

2015-ųjų vasarą šeši Azerbaidžano piliečiai laimėjo bylą prieš Armėniją Europos žmogaus teisių teisme Strasbūre. Teismas nustatė: Kalnų Karabachas, Lačino rajonas ir kitos aplinkinės teritorijos yra Azerbaidžano sudėtinės dalys, kurias ginklu okupavo Armėnijos Respublika ir dabar jas kontroliuoja. Sprendime sakoma, kad karas prasidėjo nuo Armėnijos SSR aukščiausiosios tarybos sprendimo (1989) prijungti Azerbaidžano sudėtyje esančią Kalnų Karabachą autonominę sritį prie Armėnijos SSR. Armėnijos teritorinės pretenzijos ir jos mėginimai aneksuoti dalį Azerbaidžano žemių tapo pagrindine iš pradžių ginkluoto konflikto, o paskui ir dviejų valstybių karo priežastimi. Armėnijos Respublika įsitraukė į Kalnų Karabacho konfliktą nuo pirmųjų jo dienų, o jos karinė parama buvo pagrindinis veiksnys, leidęs užgrobti Azerbaidžano teritorijas.

EŽTT pripažino Armėnijos mėginimus pasisavinti teises į priverstinių pabėgėlių azerbaidžaniečių žemę neteisėtais. Esminių teisių konvencijos ginami Azerbaidžano piliečiai turi teisę grįžti į savo namus – ten, kur jie pastoviai gyveno, atgauti nuosavybę ir turtą. Kaip nurodoma sprendime, dabartinėmis sąlygomis didžiausia kliūtimi tam yra okupuotose teritorijose esantys Armėnijos kariuomenės daliniai. Europos žmogaus teisių teismo sprendimas yra galutinis. EŽTT sprendimai yra privalomi, jų vykdymą  kontroliuoja atitinkamos Europos Tarybos institucijos.

Būtume neteisūs sakydami, jog Strasbūro teismo sprendimo svarbą pasaulinė žiniasklaida visiškai nutylėjo. 2015-ųjų rudenį įtakingas amerikiečių leidinys „The Washington Times“ išspausdino straipsnį apie Kalnų Karabachą („Revisiting evenst in Nagorno-Karabakh“), kurio motto: Rusijai ir Armėnijai tarptautinė teisė yra tuščias garsas (emptynotion). „Tai, kad Armėnija yra okupantė, – neabejotinas faktas“, – teigia jo autorius profesorius Aleksandras Muronsonas. Straipsnis įsidėmėtinas būtent tuo, kad savo teiginį profesorius grindžia ne tik žinoma JT Saugumo Tarybos rezoliucija, tačiau ir Europos žmogaus teisių teismo sprendimu byloje „Čiragovas ir kiti prieš Armėniją“.

Iš tiesų – „Armėnijai tarptautinė teisė yra tuščias garsas“. Šių metų sausio 24 d. Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas pasakė kalbą Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos sesijoje. Jo žodžiais, „Azerbaidžanas įžiebė karą, siekdamas visiško armėnų išnaikinimo Arcache“. Armėnai turi teisę vadinti Kalnų Karabachą Arcachu arba dar kaip, tačiau meluoti viso pasaulio akivaizdoje…

Agresorių laukia atpildas

Žinomas rusų istorikas, karinis ekspertas ir politologas Olegas Kuznecovas praėjusių metų pavasarį parengė peticiją Rusijos Federacijos valstybės dūmai, ragindamas pripažinti armėnų teroristų nusikaltimus Chodžalyje mieste azerbaidžaniečių tautos genocidu (nusikaltimu žmoniškumui). Tai padarė, kaip sakė žurnalistams, „iš vidinio įsitikinimo, nesiekdamas kokios šlovės ir liaupsių.“ Monografijos „Armėnų transnacionalinio terorizmo istorija XX šimtmetyje“ autorius po daugelio metų tyrinėjimo mano suvokęs šio „etninio kriminalinio reiškinio“ esmę. „Aš tai žinau ir noriu, kad tai žinotų ir mano tėvynainiai.“

Šiame dokumente sakoma, kad Chodžalio gyventojų masines žudynes vykdė Kalnų Karabacho armėnų separatistų grupės „Arabo“ smogikai, vadovaujami Libano piliečio Manvelo Jegizariano. Bedrininkavo buvusios Sovietų Sąjungos, o tuo metu – Nepriklausomų Valstybių Sandraugos ginkluotųjų pajėgų 366-to motorizuoto šaulių pulko 2-ojo bataliono, vadovaujamo Seirano Oganiano, kariai, daugiausia armėnai; Oganianas 2008–2016 metais ėjo Armėnijos Respublikos gynybos ministro pareigas. Peticijoje nurodoma, jog įsakė susidoroti su taikiais gyventojais asmeniškai Kalnų Karabacho „savigynos pajėgų komiteto pirmininkas“ Seržas Sargsianas (2008 metais tapo Armėnijos Respublikos prezidentu).

Hodžaly aukoms atminti

Masinių žudynių metu žuvo 613 žmonių, iš jų 63 vaikai, 106 moterys, 70 pagyvenusių žmonių; 56 žmonės nužudyti itin žiauriai; Iš 8 šeimų neliko nei vieno gyvo. 487 žmonės, tarp jų 76 vaikai, buvo sužeisti, 150 žmonių dingo be žinios, 1 275 žmonėms teko įkaitų dalia. Savuosius namus turėjo palikti iš viso 5 379 žmonės.

Peticijoje taip pat primenama, jog šį armėnų teroristų nusikaltimą Azerbaidžano gyventojų genocidu pripažino Meksikos, Turkijos, Kolumbijos, Gvatemalos, Peru, Jordanijos, Hondūro, Džibučio parlamentai; nusikaltimu žmoniškumui – Pakistano, Sudano, Izraelio, Čekijos parlamentai, taip pat Islamo Konferencijos Organizacijos parlamentinė asamblėja.

Rusijos visuomeninio-politinio laikraščio „Tribuna“ vasario 26 d. išspausintame straipsnyje („Война всех против всех: уроки Ходжалы“) rašoma, kad „jau nuo XIX amžiaus armėnų šovinistai-nacionalistai nuosekliai varė azerbaidžaniečių tautos etninio valymo ir genicido politiką. Apie tai liudija daugybė istorinių dokumentų“. Chodžalio tragedija yra Armėnijos vadovybės įvykdytas azarbaidžaniečių tautos genocidas, nors pasaulio bendrija šito dėl „regioninių elitų interesų“ iki galo nepripažįsta. Tačiau po to, kas įvyko, pasaulio žmonės į Armėniją žvelgia kaip į agresorę ir tokia ji išliks ateities kartose. Chodžalio tragedija pasaulio visuomenę perspėja, kaip pavojinga nuolaidžiauti Armėnijos vadovybei, linkusiai į karines provokacijas ir avantiūras. Galiausiai, agresorių neišvengiamai laukia istorinis atpildas ir tai gali įvykti kievieną valandą.

Slaptai.lt informacija

2018.03.15; 04:50

Istoriko Olego Kuznecovo veikalas, sukėlęs didelį armėnų nepasitenkinimą.

Rusijos sostinėje gyvenančiam armėnų advokatui su vienminčiais pasivaideno, jog Maskvoje išleistame moksliniame veikale esama teiginių, kurie kursto tautų nesantaiką, ir jie ėmėsi žygio knygos autorių patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Autorių – už grotų, knygą – į laužą!

Didieji rusiški leidiniai apie tai nieko neparašė, o štai armėniški – netylėjo. Aš – ne kalbininkas ir ne istorikas. Tačiau manau, kad knygoje esama teiginių, kurie leidžia daryti atitinkamas išvadas, – armėnų naujienų tarnybai NEWS.am pasakė Rusų-armėnų teisininkų asociacijos (АРМРОСС) prezidentas Rubenas Kirakosianas. – Autorius subjektyviai vertina istoriją, pateikia rusakalbiams skaitytojams, nežinantiems istorijos, išvadas, kurios neatitinka įstatymų, Valstybės dūmos nutarimo dėl Armėnų genocido pripažinimo, o tai savaime yra pažeidimas. Autorius teigia, kad tai yra pramanai, nieko panašaus nebuvo, kad armėnai nesugyvenami, svetimi visoms tautoms ir nacijoms, turi psichinių anomalijų. Labai linksma knyga. Aš manau, kad knyga kelia grėsmė tautų santykiams.

Pokalbis su didžiausią Rusijos nusikaltimų tyrėjų viršininką aplankiusiu ir jam rusų istoriką apskundusiu advokatu pavadintas „ARMROSS prezidentas: Olego Kuznecovo knyga kelia grėsmę tautų santykiams“. Taigi ekspertai ėmėsi tirti, ar knygoje esama teiginių, galinčių užtraukti baudžiamąją atsakomybę, ir šis patikrinimas, anot advokato, vykdomas asmeniškai nurodžius Rusijos tyrimų komiteto vadovui ponui Bastrykinui ir jam asmeniškai kontroliuojant.

O kaip gi vadinasi ši labai linksma knyga, kurios laisvai nenusipirksi, nes jos nėra prekyboje? Skaitome NEWS.am tekstą iki galo. Kirakosiano paskutiniai žodžiai: manau, kad kiekvienas mokslo veikalas – jeigu tai yra mokslinis tyrimas, turi būti ištirtas ekspertų. Viskas? O kur knygos pavadinimas?! Tai bent pranešimas: knyga kelia grėsmę, o jos pavadinimas nenurodomas!

Kirakosianą pakalbino ir rusiškai bylojantis Jerevano leidinys “Golos Armeniji” (Armėnijos balsas). Šis rašo apie teismo ieškinį, pateiktą grupės armėnų – Rusijos piliečių Rusijos tyrimų komitetui dėl Olego Kuznecovo knygos „История транснационального армянского террора в XX веке“. Teroro? Įpratus prie „tarptautinio terorizmo“, ne pro šalį pasitikslinti. Kai rašoma apie teismo ieškinį… tyrimų komitetui, nereikėtų stebėtis, kad knygos pavadinime įveltos net dvi klaidos – monografija vadinasi „История транснационального армянского терроризма в ХХ столетии“ (internete pilna šios Maskvoje 2016-aisiais išėjusios knygos nuotraukų).

Istorikas Olegas Kuznecovas, kurį armėnai bando apkaltinti tautų kiršinimu.

„Armėnų balse“ advokatas jau rėžė iš peties: jeigu tokia esanti Kuznecovo mokslinė pozicija, tai jam reikėtų aptarnauti dujų kamerą kur nors šalyje su Trečiojo reicho ideologija ar Osmanų imperijoje; dujų kamera atsidūrė pačioje antraštėje (С такой позицией Кузнецову надо работать у газовой камеры считает президент Ассоциации юристов АРМРОСС Рубен Киракосян).

Kliuvo nuo advokato ir pareigūnui, tiriančiam skundą. Esą dėl jiems nežinomų priežasčių knygą nusiuntė tirti į tą pačią įstaigą, kuri 2015 metais atliko ankstesnio jos leidimo ekspertizę ir tada buvo atsisakyta autoriui kelti baudžiamąją bylą. Apie tai sužinoję, jie paprašė paskirti ekspertizę kurioje nors kitoje žinyboje, pavyzdžiui, Sankt Peterburgo valstybiniame universitete, kurį baigė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir Tyrimo komiteto vadovas Aleksandras Bastrykinas, tačiau jiems netikėtai buvo atsakyta. Nors tai, teisybę sakant, kelia abejonių dėl ekspertizės išvadų objektyvumo, vis dėlto jis neatmeta, kad pasaulis pilnas stebuklų, ir, galimas dalykas, šita ekspertinė įstaiga šį kartą atidžiau įsiskaitys į tezes, esančias knygoje.

Tarytum Strasbūre nė nebūtų teismo…

Kadangi Kirakosiano nurodytose keliose tezėse ir visame „Golos Armeniji“ tekste (kaip ir NEWS.am) nėra žodžio „terorizmas“, tai manytina advokatą su bendražygiais neginčijant nei „armėnų terorizmo“, nei „transnacionalinio“. Konkretus kaltinimas girdėti šiuose advokato žodžiuose: Dėl Armėnų genocido neigimo, tai istorikas Kuznecovas pamiršo pasidomėti šalies, kurio pilietis jis yra, oficialia valstybine doktrina, Rusijos Federacijos, ne kartą pripažinusios Genocido faktą. Susitikęs aš padovanosiu jam šitą dokumentą. Advokatas jau anksčiau, kaip girdėjome, kalbėjo: istoriko išvados prieštarauja Valstybės dūmos nutarimui dėl Armėnų genocido pripažinimo, o tai savaime yra pažeidimas.

Kirokasiano valioje nepasitikėti rusakalbiais skaitytojais ar ekspertais (nors ir siūlo tikrinti visus mokslo veikalus), kritikuoti vienus ir pataikauti kitiems. Tačiau nesuprantama, kodėl jis, teisininkų bendrijos vadovas, mokslininko padarytos išvados neatitikimą parlamento pareiškimui (ne nutarimui, kaip jo pasakyta) laiko a priori pažeidimu?

Antai jo tautietis, internetinio leidinio „Lragir.am“ redaktorius Akopas Badalianas, 2015-ųjų pavasarį paskelbė tekstą, pavadintą “Rusija atsisakė nuo genocido pripažinimo” (Россия отказалась от признания геноцида) ir nieko – toliau gyvena,rašo. O užvožė armėnų žurnalistas kaip reikiant. Anot jo, Rusija skelbia Armėniją savo strategine sąjungininke, o armėnų genocidą pripažino tik parlamento pareiškimu (1995), neturinčiu teisinės galios ir nenumatančiu valstybės atsakomybės. Tuo tarpu kitos valstybės, pavyzdžiui, Prancūzija, armėnų genocidą pripažino įstatymu, o kai kurios šalys įteisino baudžiamąją atsakomybę už jo neigimą, kaip antai Šveicarija. Ir štai dabar jis sužino, kad Rusija „aukštu lygiu“ (Valstybės dūmos pirmininkas) rengiasi dalyvauti Stambule įvyksiančiose iškilmėse osmanų pergalės Dardanelų mūšyje 100-mečio proga, kai tą pačią dieną Jerevane bus minimas armėnų genocido šimtmetis! Tai reiškia, Badaliano nuomone, tik viena iš dviejų: arba genocido neigimą, arba oligofreniją. Pastaroji liga lietuviškai vadinama silpnaprotyste… Ir nieko – toliau gyvena, rašo. 

Armėnijos prezidento Seržo Sarksiano prisipažinimas dėl nusikaltimų Hodžaly mieste

Advokatas pasakė ketinąs padovanoti istorikui dokumentą dėl armėnų genocido fakto pripažinimo, tačiau nežinia, kaip tai jam pasiseks – jeigu nenurodo tikslaus jo pavadinimo, tai gal ir nežino? Rusijos parlamento „Pareiškimas dėl armėnų tautos genocido 1915-1922 metais pasmerkimo“ grindžiamas nepaneigiamais istoriniais faktais, tačiau nepaneigiami tie faktai yra parlamento narių nuomone, nes joks nacionalinis ar tarptautinis teismas, juo labiau parlamentas, neturi galios armėnų genocido pripažinti ar nepripažinti faktu.

2015-aisiais metais Europos žmogaus teisių teismo Didžioji kolegija paliko galioti žemesniosios kolegijos sprendimą patenkinti Turkijos politiko Dogu Perinčeko skundą Šveicarijos teismus pažeidus jo teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 str.). Perinčeko žodžius armėnų genocidą esant pramanu šveicarų teisėjai pripažinojo neigimu ir skyrė jam šalies baudžiamajame kodekse numatytą bausmę. 2007 metais Perinčeko skundą nagrinėjęs apeliacinis teismas jo nepatenkino, nurodęs, kad „armėnų genocidas“, kaip ir Holokaustas, yra įrodytas istorinis faktas, pripažintas Šveicarijos žemųjų rūmų rezoliucijoje.

Didžioji kolegija nurodė nebuvus jos prašoma nustatyti, ar Šveicarijos teismai pagrįstai 1915-ųjų metų įvykius Osmanų imperijoje apibūdino kaip genocidą, tačiau pastebėjo, kad jiems netaikytina tai, kas tarptautinėje teisėje pasakyta apie Holokaustą. Kolegija patarė valstybėms, pripažinusioms tuos įvykius genocidu, nekurti įstatymų, numatančių baudžiamąją atsakomybę nesutinkantiems su oficialiu valstybės požiūriu, nes kitokia nuomonė yra būtina aptariant įvykius, dėl kurių dar nesama visuotinio sutarimo. Strasbūro teismo kolegija priminė Prancūzijos konstitucinę tarybą 2012 metais nepritarus taikyti baudžiamąją atsakomybę už įstatymiškai pripažintą genocido neigimą, nes tai prieštarauja teisei laisvai reikšti nuomonę ir varžo mokslinių tyrimų laisvę.

Kiekvienas savo reputacijos žiūrįs advokatas turėtų žinoti ne tik tai, kas žiniasklaidoje dažnai greitomis parašoma, tačiau nepalyginti daugiau ir tiksliai: apie būtinybę įrodyti asmenį ar jų grupę turėjus ketinimą padaryti nusikaltimą ir kita. Dargi bus pagirtas advokatas, kuris žiniasklaidoje gina kurios nors socialinės grupės interesus ir komentuoja to reikalo vyksmą. Tačiau jis privalo kalbėti, kaip to reikalauja profesinė etika, iš teisės pozicijų. Jeigu tas pats etikos kodeksas advokatui neleidžia žeminti kitų proceso dalyvių garbės ir orumo, tai šitai, reikia manyti, galioja ir kalbant žiniasklaidoje.

Advokatas Kirakosianas pažadėjo istorikui Kuznecovui padovanoti dokumentą, kurio šis esą bus nematęs, todėl ir kalbantis priešingai…Tik vargu ar Kuznecovas norės su juo susitikti – juk advokatas jį prilygino nacistams… Beje, Kuznecovas studijavo ne tik istoriją – jis yra baigęs Tarptautinį teisės institutą prie Rusijos teisingumo ministerijos (dargi su pagyrimu), be to, darbavosi vienoje Maskvos advokatų kolegijų ir net prisidėjo kuriant ekstremizmo užkardymo normatyvinius aktus.

Bomba kaip universalus instrumentas

1982 metų rugpjūtyje JAV valstybės departamento biuletenyje (The U.S. Department of State Bulletin) buvo išspausdintas straipsnis „Armėnų terorizmas: apžvalga” (Armenian Terrorism: A Profile). Jau kito mėnesio numeryje skaitytojai sužinojo, kad šis straipsnis neatspindi oficialiosios JAV valstybės departamento nuomonės ir visi komentarai jame reiškia autoriaus požiūrį. Redakcija šitaip nukreipė ugnį nuo Baltųjų rūmų, įsiplieskus po pasaulį pasklidusių armėnų bendruomenių protestams. Netrukus Europos miestus sudrebino naujos armėnų teroristų atakos… 

Armėnų teroristas Monte Melkonianas

Kaip ir daugelis kitų autorių, Olegas Kuznecovas šio straipsnio autorių, tuometį JAV valstybės departamento saugumo valdybos specialist Endrį Korsuną (Andrew Corsun) laiko visuomenės mokslų termino „armėnų terorizmas“ sumanytoju. Tačiau savo monografijoje „Transnacionalinio armėnų terorizmo istorija 20-ajame šimtmetyje“ nesutinka su amerikiečio išvada, jog pagrindinis armėnų teroristų atakų motyvas – tai kerštas Turkų respublikos valdžiai, nepripažįstančiai Osmanų imperijoje nuo 1915-ųjų vykdytų represijų armėnų genocidu.

Vienos iš dviejų garsiausių armėnų teroristų organizacijų jau pats pavadinimas (Justice Commandos against Armenian Genocide, JCAG) sakė ją kovojant dėl armėnų genocido pripažinimo. Rusų istorikų manymu, Korsunas ir tą patį, kaip rodo 2013 metais išslaptinti dokumentai, teigę JAV specialiųjų tarnybų analitikai, lygiai kaip ir daugelis mokslo, kultūros  bei paprastų žmonių Šiaurės Amerikoje bei Europoje patikėjo armėnų peršama švento keršto dingstimi. Tačiau ėmė rodytis ir kitaip manančių autorių (Erich Feigl, Justin McCarthy, Carolyn McCarthy) veikalai, o XX amžiui baigiantis įsivyravo nuomonė armėnų terorizmo radimosi priežastis buvus kitas; armėnų teroristai savo atakas Osmanų ir Rusijos imperijose pradėjo dar gerokai iki prasidedant Pirmajam pasauliniam karui ir kovojo ne dėl laisvės, nors kita armėnų teroristinė organizacija pavadinime ir buvo nurodžiusi tokį siekį (Armenian Secret Army for the Liberation of Armenia, ASALA).

Pasak Kuznecovo, reikalavimas pripažinti „armėnų genocidą Osmanų imperijoje“ tebuvo daugiau kaip dviejų šimtų ASALA ir JCAG teroristinių atakų prieš Turkijos respublikos diplomatus, pasiuntinybes ir atstovybes įvairiose pasaulio šalyse 8-9 dešimtmečiuose ideologinė priedanga. Iš tikrųjų siekta priversti šią valstybę išmokėti armėnų išeivijai piniginę kompensaciją už kadaise Osmanų imperijoje padarytus nusikaltimus prieš armėnus – kaip tai padarė Vokietija Izraelio atžvilgiu. Antai ASALA pareiškime taip ir sakoma: Turkija turi prisiimti atsakomybę, išmokėti reparaciją ir užleisti armėnams jų istorines teritorijas. 

Rusų istorikas vadina XIX amžiaus paskutinįjį dešimtmetį Osmanų imperijoje gyvavusią armėnų bendruomenę religine sekta. Armėnų revoliucinių partijų “Gnčak” ir “Dašnakcutiun“ teroristinės atakos prieš Osmanų imperijos valdininkus bei bendrapiliečius musulmonus, esą skriaudžiančius gentainius, turėjo paskatinti armėnus atsakomojo smurto akivaizdoje telktis etninės tapatybės pagrindu apie naujus vedlius ir visokeriopai juos remti, taip pat ir finansiškai. Teroristinės atakos prieš Rusijos imperijos valdininkus ir pareigūnus neabejotinai prisidėjo prie to, kad Nikolajus II atšaukė savo 1903 metų įsaką perduoti Armėnų bažnyčios turto valdymą valstybės žinion, tačiau nuo tol bažnyčia jau turėjo dalytis renta su revoliucionieriais. Vėliau, išeivijoje, armėnų visuomeninis ir ekonominis gyvenimas jau buvo politinių partijų valioje (galiausiai vienvaldės –“Dašnakcutiun“). Didžiausias armėnų teroristas Akopas Akopianas viešai sakė: Mūsų jėga armėnų tautoje, ji mus palaiko. Ir dar plėšikavimas.

Kuznecovo nuomone, armėnai Kalnų Karabache 1988-1994 metais kariavo prieš Azerbaidžaną teroristinį karą, nes jų neteisėtas ginkluotąsias pajėgas sudarė atvykėliai užsienio ir posovietinių respublikų piliečiai, tarp jų – teroristinio veikimo patirtį turintys vadai (autoriaus armėnų teroristu Nr.2 vadinamas Montė Melkonianas, kiti) ir samdiniai. Ekonominiu požiūriu, svarbiausia šio karo išdava yra Armėnijoje ir kitose buvusiose SSRS respublikose gyvenančių armėnų pavergimas išeivijoje viešpataujantiems oligarchams. Po 1999 m. spalio 27 d. teroristinės atakos Jerevane prieš Nacionalinio susirinkimo vadovus Armėnijoje nevaržomai įsigalėjo vadinamojo Kalnų Karabacho klano atstovai, karo metais veikę išvien su teroristais ir likę paklusnūs transnacionalinei armėnų plutokratijai – ne be naudos sau.

Beje, Maskvos armėnų advokatų žygį prieš istoriką neseniai pagarsino ir Lietuvoje rusiškai leidžiamas „Obzor“ (Обзор). Tiesą sakant, persispausdino tekstą iš Maskvos armėnų muziejaus internetinės svetainės su ta pačia antrašte (“Адвокат Киракосян, подавший в суд на Олега Кузнецова, подвергается преследованиям”) ir klaidingu knygos pavadinimu (“…армянского террора в XX веке“). Gal tai yra tiesiog riktas, keliaujantis iš vieno leidinio į kitą. Tuo tarpu „armėnų terorizmas“ ir „armėnų teroras“ – anaiptol ne ta pats, ir Olegas Kuznecovas savo knygoje paaiškina šį skirtumą.

Istoriko žodžiais, pasakodamas armėnų terorizmo istorija XX amžiuje, jis aprašo tik matomą ledkalnio, vadinamo “armėnų pasauliu” (армянство), dalį, palikdamas nuošalyje 10 kartų didesnę povandeninę dalį, kurios tyrimas yra mirtinai pavojingas. „Armėnų teroras“, kaip rašo autorius, tai politinė ideologija ir kriminalinė praktika, leidžianti armėnų išeivijos valdytojams (истеблишменту) pusantro šimtmečio finansiškai kontroliuoti ir ne ekonominiais būdais valdyti tautiečius, gyvenančius įvairiose pasaulio šalyse. Terorizmas – teroro ideologijos ir praktikos dalis, svarbus politinės valdžios ir ekonominės galios instrumentas. Todėl armėnų terorizmas, autoriaus manymu, visais laikais buvo ne idealistinis, o merkantilinis ir pragmatinis.

Jūs patys esate ekstremistai!

Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas (1976) įpareigoja valstybes nepersekioti kitokios, nei priimta, nuomonės dėl praeities įvykių. Beje, Rusijos aukščiausiasis teismas 2011 metais išaiškino, jog nelaikoma nusikaltimu, numatytu Rusijos baudžiamojo kodekso 282 straipsnyje, reiškimas samprotavimų, kuriuose panaudoti tautinių, tikybinių ar kitų socialinių santykių faktai, mokslinėse ir politinėse diskusijoje ir tekstuose ir kuriais neturima tikslo sukurstyti neapykantą ar nesantaiką, taip pat pažeminti žmogaus ar žmonių grupės orumą. Taigi kaip ir leidžiama reikšti tai, kas vadinama „klaidinga nuomone“ ir „neteisinga interpretacija“ – tačiau neturint tikslo sukurstyti.

Armėnų teroristinė organizacija ASALA

Rusijos tyrimų komitetas vis dar nepraneša, ką nusprendęs dėl armėnų advokato skundo, kuriame tikina monografijos “Transnacionalinio armėnų terorizmo istorija 20-ajame šimtmetyje” autorių padarius būtent Rusijos BK 282 straipsnyje numatytą nusikaltimą (neapykantos arba nesantaikos kurstymas, taip pat žmogaus orumo žeminimas). Tuo tarpu „Armėnų balsas“ paskelbė, jog armėnų advokatai pateikė naują pareiškimą – su reikalavimu ištirti Olego Kuznecovo pasisakymus žiniasklaidoje ir visą istoriko visuomeninę-politinę veiklą. Pats Rubenas Kirakosianas „Armėnijos radijui“ teigė, jog nepatenkinus jų skundų žygis prieš rusų istoriką bus tęsiamas. Jie apskusią federalinei valdžiai tyrėjus, kurie ne iki galo ir formaliai atliko Tyrimų komiteto vadovo pavedimą…

Olegas Kuznecovas iš tikrųjų netyli. Antai naujam Rusijos internetiniam leidiniui „Daily Storm“ jis pasakė, jog Kalnų Karabacho kare Armėnija yra agresorė, kaip tai pasakyta Jungtinių Tautų dokumentuose. Esą po 1999 metų valstybės perversmo valdžią Armėnijoje  užgrobė ir 18 metų ją savinasi armėnų separatistų chunta, kurią jis vadina Karabacho klanu. Ji esą užkrovė duoklę beveik visiems armėnų verslininkams Armėnijoje ir Rusijos Federacijoje, o Armėnijos biudžetas, niekam ne paslaptis, yra kriminalinių pinigų plovimo mašina.

Negana to, istorikas su jam į talką pasisiūliusiais advokatais rengiasi ne tik atsikirsti į armėnų advokatų kaltinamus, tačiau ir suduoti atsakomąjį triuškinamą smūgį: ne knygos autorius, o skundikas turi atsidurti teisme – ne istorijos, o paprasčiausiame Maskvos miesto apylinkės teisme. Esą teigdami, jog armėnų terorizmo smerkimas yra nusikaltimas, skundikai siekia jį pateisinti. O toks veikimas prieštarauja Rusijos federaliniam įstatymui  “Dėl ekstremistinės veiklos užkardymo”, kuris viešą terorizmo teisinimą laiko ekstremistinio pobūdžio veika. Už ją numatyta baudžiamoji atsakomybė (Rusijos BK 205.2 str.).

Kita vertus, pats raginimas pripažinti “armėnų genocidą Osmanų imperijoje” yra ekstremistinis, nes juo siekiama pateisinti armėnų terorizmą.

2017.09.15; 06:30

Ilgai svarsčiau, nuo ko derėtų pradėti publikaciją azerbaidžanietiška – turkiška tema.

Apsispręsti tapo lengviau, kai viename iš Vilniaus knygynų aptikau į lietuvių kalbą išverstą Franco Verfelio (Franz Werfel) romaną „Keturiasdešimt Musa Dago dienų“.

Dienos šviesą romanas išvydo „Versus Aureus“ leidyklos dėka 2014-aisiais metais.

Kas bent mažumėlę domisi sudėtingais turkų – armėnų santykiais, be abejo, bus girdėję, jog šiame romane pasakojama, kaip „žiaurūs turkai 20-ojo amžiaus pradžioje masiškai žudė vargšus armėnus“.

Kuo ypatingas Franco Verfelio romanas?

Continue reading „Europa nemoka bendrauti su taikiais musulmonais“

Kodėl šiandien prisimenu Azerbaidžaną? Gegužės 28-oji šiai valstybei – svarbi, reikšminga diena. Tai – tarsi lietuviškosios Vasario 16-osios analogas. Būtent 1918-ųjų gegužės 28-ąją buvo įkurta Azerbaidžano demokratinė valstybė.

Gegužės 28-iji – Azerbaidžano Respublikos diena

Anuomet Azerbaidžanas buvo vienintelė pasaulietinė valstybė musulmoniškuose Rytuose. Deja, laisve azerbaidžaniečiams neteko ilgai džiaugtis – po kelerių metų šalį okupavo sovietų Rusija. Nepriklausomybė atgauta tik 1990 – 1991-aisiais metais. Tad lengva suprasti, kodėl azerbaidžaniečiai šiandien iškilmingai pasitempę, rimti, susikaupę.

Continue reading „Diena, kai būtina pasveikinti azerbaidžaniečius“

Lietuvio klausai žodis „Sumgaitas“ – neįprastas, keistas, net baugus. Jei pasiteirautume, su kuo šis pavadinimas asocijuojasi daugeliui lietuvių, turėtume prisipažinti, jog esame girdėję pasakojimų apie 1988-aisiais šiame azerbaidžanietiškame mieste surengtus antiarmėniškus pogromus. Bet kodėl azerbaidžaniečiai Sumgaite skriaudė armėnus, – tikslesnio paaiškinimo neturime. Nežinome. Niekad nesusimąstydavome.

Daugelis lietuvių vis dar įsitikinę, jog „žiaurūs, klastingi azerbaidžaniečiai“ visąlaik skriaudė „taikius, kultūringus armėnus“. Skriaudė dėl religijos, dėl Kalnų Karabacho… Kad tokia nuostata gali būti tendencinga, dažnas iš mūsų nė nesusimąstydavome.

Nieko keisto. Armėnijai naudingomis žiniomis Lietuva maitinta beveik 20 metų. Azerbaidžanietiškas praeities įvykių vertinimas paskutiniuosius keliolika metų buvo specialiai, sąmoningai, kryptingai nutylimas, menkinamas.

Continue reading „Sumgaito detektyvas“

azeru_mergaite

Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia 11-ąją, paskutiniąją, „Azerbaidžano golgotos“ ištrauką. Šiose publikacijose aprašyti, deja, ne visi azerbaidžaniečių tragedijos aspektai. Jei būtume mėginę sudėti visus Azerbaidžanui svarbius įvykius, „Azerbaidžano golgotą“ turėtų sudaryti mažiausiai 40-imt išsamių ištraukų. O tai – dar viena stora enciklopedija, ne itin tinkanti periodiniui leidiniui…

Tačiau mes tikimės, jog Slaptai.lt skaitytojai susidarė išsamų vaizdą apie šimtmečius tebesitęsiančias azerbaidžanietiškas bėdas ir iš šių vienuolikos publikacijų.

Beje, ištikimiausi portalo Slaptai.lt bičiuliai – šokiruoti. Jie nuoširdžiai manė, jog teroristais tampa tik musulmonai, o dėl Armėnijos – Azerbaidžano konflikto kalti vien žiaurūs, fanatiški azerbaidžaniečiai. Nieko nepadarysi – tokios būta klaidinančios propagandos. Kaip bebūtų keista, bet Lietuva ilgokai į šį konfliktą žvelgė tik armėnų akimis. Tad „Azerbaidžano golgota“ suteikia galimybę į armėnų – azerbaidžaniečių konfliktą pažvelgti ir atidžiau, ir giliau. Svarbiausia, kad šios ištraukos padėjusios Lietuvai išgirsti azerbaidžanietiškas nuoskaudas, priekaištus ir skausmus. Slaptai.lt skaiytojai pareiškė norį rimčiau susipažinti su naujausia Kalnų Karabachą atgauti siekiančio Azerbaidžano istorija.

Continue reading „Azerbaidžano golgota (11)“

azeru_mergaite

Šiandien portalo Slaptai.lt dėmesio centre – 2009-aisiais metais Azerbaidžano leidinyje 1news.az paskelbta Rizvano GUSEINOVO publikacija „Armėnų terorizmas – Sovietų Sąjungoje ir po SSRS žlugimo“. 

Šio straipsnio vertimas padės mūsų skaitytojams dar giliau suvokti musulmoniškojo Azerbaidžano tragedijos priežastis, dydžius ir pasekmes.

Minėta publikacija ir papildo, ir apibendrina portale slaptai.lt jau skelbtas ištraukas iš Azerbaidžano Nacionalinės Mokslų Akademijos ir Žmogaus teisių instituto išleistos enciklopedijos „Armėnijos teroristų ir banditų formuočių nusikaltimai žmonijai (XIX – XXI a.)“.

Artimiausiu metu bus paskelbta 11-oji, paskutinioji, „Azerbaidžano golgotos“ dalis. Paskutiniojoje dalyje, be kita ko, pateiksime informacijos ir apie svariausias, įtakingiausias, žiauriausias armėniškas teroristines orgaizacijas, ne vieną dešimtmetį terorizavusias tiek azerbaidžaniečius, tiek turkus, tiek ir armėnus, troškusius taikiai sugyventi su visais savo kamynais.

Continue reading „Azerbaidžano golgota (10)“

azeru_mergaite

Tai – devintoji, paskutinioji, ištrauka iš Azerbaidžano Nacionalinės Mokslų Akademijos ir Žmogaus teisių instituto išleistos enciklopedijos „Armėnijos teroristų ir banditų formuočių nusikaltimai žmonijai (XIX – XXI a.)“. 

Devintojoje ištraukoje apžvelgiamas 1994 – 2002-ųjų metų laikotarpis. Ne mažiau dramatiškas nei ankstesnieji. 

Priminsime: pirmosiose dalyse aprašytos 1885 – 1896, 1903 – 1914, 1915 – 1918, 1918 – 1948, 1965 – 1980, 1980 – 1985, 1985 – 1988, 1989 – 1993 -aisiais patirtos nelaimės.

minėtos enciklopedijos redakcija Slaptai.lt parinkusi tik tipiškiausius, bet toli gražne visus atvejus. Šios knygos autorius ir mokslinis vadovas – Rovšanas Mustafajevas, Azerbaidžano NMA Žmogaus teisių instituto direktorius, politinių mokslų daktaras.

10-oje ir 11-oje „Azerbaidžano golgotos“ dalyse bus pateikta JAV valstybės departamento pozicija dėl Armėnijos – Azerbaidžano konflikto ir Azerbaidžano Valstybinės karo belaisvių, įkaitų ir dingusių be žinios piliečių reikalų komisijos informacija.

Continue reading „Azerbaidžano golgota (9)“

azeru_mergaite

Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia 8-ąją ištrauką iš Azerbaidžano Nacionalinės Mokslų Akademijos ir Žmogaus teisių instituto išleistos enciklopedijos „Armėnijos teroristų ir banditų formuočių nusikaltimai žmonijai (XIX – XXI a.)“. 

Aštuntojoje ištraukoje apžvelgiamas 1989 – 1993 metų laikotarpis. Ne mažiau dramatiškas nei ankstesnieji (numuštas sraigtasparnis, susprogdini keleiviniai autobusai, į orą išlėkęs traukinys, specialiai padegti miškai, etninis Kalnų Karabacho ir aplinkinių teritorijų valymas, pastangos panaudoti cheminius nuodus, paskandintas keltas, nušautas žurnalistas…). 

Pirmosiose dalyse aprašytos 1885 – 1896, 1903 – 1914, 1915 – 1918, 1918 – 1948, 1965 – 1980, 1980 – 1985, 1985 – 1988-aisiais patirtos nelaimės.

Slaptai.lt redakcija iš minėtos enciklopedijos parinkusi tik tipiškiausius, bet toli gražu ne visus atvejus.

Continue reading „Azerbaidžano golgota (8)“

azeru_mergaite

Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia 6-ąją ištrauką iš Azerbaidžano Nacionalinės Mokslų Akademijos ir Žmogaus teisių instituto išleistos enciklopedijos „Armėnijos teroristų ir banditų formuočių nusikaltimai žmonijai (XIX – XXI a.)“. Ši enciklopedinio pobūdžio knyga (enciklopedijos idėjų autorius ir mokslinis vadovas – Rovšanas Mustafajevas, Azerbaidžano NMA Žmogaus teisių instituto direktorius, politinių mokslų daktaras) liudija sudėtingą, tragišką Azerbaidžano (taip pat – ir Turkijos) likimą.

Pirmosiose dalyse aprašytos 1885 – 1896, 1903 – 1914, 1915 – 1918, 1918 – 1948, 1965 – 1980 patirtos nelaimės.

Šeštojoje ištraukoje apžvelgiami 1980 – 1985 metų įvykiai. Tai – irgi labai svarbi ištrauka. Ji byloja, jog teroristinės armėnų grupuotės, įskaitant „Spalio 3-osios organizaciją“, JSAG, ASALA, Dašnakcutiun, „Orli organizaciją“, „Birželio 9-osios organizaciją“, smurto neatsisakė net 20-ojo amžiaus pabaigoje. Kas dėjosi viduramžiais, – viena medalio pusė. Visai kas kita, kai prieš kelis šimtus metų naudotos priemonės naudojamos ir šiais laikais. Naudojamos ne kur nors už tūkstančių kilometrų tolimojoje Azijoje ar Afrikoje, o būtent čia, Europoje.

Continue reading „Azerbaidžano golgota (6)“

azeru_mergaite

Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia 4-ąją ištrauką iš Azerbaidžano Nacionalinės Mokslų Akademijos ir Žmogaus teisių instituto išleistos enciklopedijos „Armėnijos teroristų ir banditų formuočių nusikaltimai žmonijai (XIX – XXI a.)“. Ši enciklopedinio pobūdžio knyga (enciklopedijos idėjų autorius ir mokslinis vadovas  – Rovšanas Mustafajevas, Azerbaidžano NMA Žmogaus teisių instituto direktorius, politinių mokslų daktaras) liudija sudėtingą, tragišką Azerbaidžano likimą.

Pirmosiose trijose dalyse aprašytos 1885 – 1896, 1903 – 1914 ir 1915 – 1918-aisiais patirtos nelaimės. Ketvirtojoje ištraukoje apžvelgiami 1918 – 1948-ųjų metų įvykiai. Pagrindinis dėmesys sukoncentruotas į teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nusikaltimus. Pasirodo, šios organizacijos aktyvistai iškilius Azerbaidžano politikus, mokslininkus, dvasininkus persekiojo ir Vokietijoje, Italijoje, Gruzijoje, net Jungtinėse Valstijose.

Continue reading „Azerbaidžano golgota (4)“

azeru_mergaite

Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia 3-ąją ištrauką iš Azerbaidžano Nacionalinės Mokslų Akademijos ir Žmogaus teisių instituto išleistos enciklopedijos „Armėnijos teroristų ir banditų formuočių nusikaltimai žmonijai (XIX – XXI a.)“.

Ši enciklopedinio pobūdžio knyga (enciklopedijos idėjų autorius ir mokslinis vadovas  – Rovšanas Mustafajevas, Azerbaidžano NMA Žmogaus teisių instituto direktorius, politinių mokslų daktaras) liudija sudėtingą, tragišką Azerbaidžano likimą.

1 ir 2 dalyse aprašytos 1885 – 1896 ir 1903 – 1914-aisiais patirtos nelaimės. Trečiojoje ištraukoje apžvelgiami 1915 – 1918-ųjų metų įvykiai. Pavyzdžiui, kaip teroristinė organizacija „Dašnakcutiun“ stengėsi išstumti azerbaidžaniečius iš visos Baku gubernijos, kaip kėsinosi į gruzinų žemes.

Trečiojoje dalyje daug dėmesio skiriama armėnų kultūros propagandai … azerbaidžaniečių kultūros sąskaita. Štai Azerbaidžano kultūros perlą – Uzeiro Gadžibekovo operetę „Aršinas mal alanas“ – armėnų propagandistai anuomet traktavo kaip armėnišką kūrinį. Amerikoje ši operetė turėjo milžinišką pasisekimą. Tačiau tikrojo autoriaus pavardė buvo nutylima…

Continue reading „Azerbaidžano golgota (3)“

azeru_mergaite

Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia 2-ąją ištrauką iš Azerbaidžano Nacionalinės Mokslų Akademijos ir Žmogaus teisių instituto išleistos enciklopedijos „Armėnijos teroristų ir banditų formuočių nusikaltimai žmonijai (XIX – XXI a.)“.

Ši enciklopedinio pobūdžio knyga (enciklopedijos idėjų autorius ir mokslinis vadovas  – Rovšanas Mustafajevas, Azerbaidžano NMA Žmogaus teisių instituto direktorius, politinių mokslų daktaras) liudija sudėtingą, tragišką Azerbaidžano likimą.

Antrojoje ištraukoje apžvelgiami 1903 – 1914-ųjų metų įvykiai (1-ojoje dalyje aprašomos 1885 – 1896-aisiais patirtos nelaimės). Vėlesnėse dalyse bus analizuojami 1915 – 1918, 1919 – 1948, 1965 – 1980, 1980 – 1994 laikotarpiai.

Paskutiniojoje dalyje pateiksime išsamią publikaciją, pasakojančią apie JAV Vyriausybės požiūrį į armėniškojo terorizmo apraiškas.

Continue reading „Azerbaidžano golgota (2)“

Šiandien puiki proga prisiminti 2010-ųjų metų pradžioje portale Slaptai.lt skelbtą Gintaro Visocko publikaciją „Teroristais tampa ne tik musulmonai“. Mat Azerbaidžano leidinys 1News.Az šių metų gruodžio pabaigoje pranešė, jog CŽV išslaptino pranešimą apie armėnų teroristines grupuotes, veikusias JAV ir Europoje.

Svarbu tai, kad CŽV dokumente pabrėžiama, jog šio terorizmo pavojus – neišnykęs. Taip pat būtina pastebėti, jog Europa, remiantis CŽV dokumentais, nuolaidžiavo ASALA ir JCAG teroristams.

Savo skaitytojams pirmiausiai pateikiame svarbiausias 1News.Az pranešimo ištraukas, o po to – sutrumpintą žurnalisto Gintaro Visocko straipsnį „Teroristais tampa ne tik musulmonai“.

Continue reading „Juk teroristais tampa ne tik musulmonai…“