Seimo narys Vytautas Juozapaitis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šiandien rytą, 5,45 val. klausausi „Mažosios studijos“. Skaitoma ištrauka iš Biblijos, kuomet Jėzus, padaugindamas duoną, pamaitina daugybę alkstančiųjų, išgydo luošius, kuprotus, raišus, kurčius, neregius ir t. t.
Kaip jis tai padaro? O gi paprastuoju būdu: nes pats Jėzus ir yra duona ir meilė. Ir jos turėtų užtekti visiems, tuo tikintiems.
Regis, šiandien duonos užtenka visiems, nebeliko alkstančių, bent jau Lietuvoje – tai tikrai.
Gali net nemokamai papietauti, nemokamai nakvynę gauti (tam yra net nakvynės namai), ir nesvarbu, kas tu – benamis vargeta, kurio kišenėje skamba tik variokai, ar ministras plačiomis kišenėmis.
Susisiekimo ministras Jaroslavas Narkievičius už nemokamus pietus jau susimokėjo, ir net ne taip seniai jis juos valgė.
O štai Seimo narys konservatorius ir krikščioniškųjų vertybių adeptas Vytautas Juozapaitis už nemokamą pasiturškimą Birštone su savo šeimyna niekaip nenori susimokėti. Niepoloženo, tvirtina jis, ir nors tu ką.
O kaip su meile? Čia jau reikalai kur kas prastesni.
Nebeliko meilės artimui, nes niekas dorai net nežino, kas yra tas artimas: ar tas, kuris arčiau tavęs, ar ir tas, kuris toliau, žemiau ar aukščiau…
Ir štai išklausęs rytinį Dievo žodį skaitau jau minėto Juozapaičio žodžius:
„Ponios Širinskienės paskleista informacija (kalbama apie nesusimokėjimą – red.) neatitinka jokių faktinių aplinkybių. (…) Tai, kad į mano parlamentinės kontrolės Muzikų sąjungos vadovės tyrimą įsijungė pati Širinskienė, rodo, kad užnugaris yra stiprus. Ta moteris neturi nieko bendro nei su muzika, nei su menu ir jai tikrai nerūpi menininkų reikalai. Jai rūpi nušauti Juozapaitį, juo labiau, kad prieš porą metų jai to nepavyko daryti“, – sako Juozapaitis, pridūręs, kad „valstietė“, būdama teisininkė, neturėjo paviešinti dokumento su privačių asmenų (paryškinta – red.) informacija.
Arkikatedra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ar čia buvusio baritono nemeilės arija artimui, ar perteklinė arogancija, ar tiesiog nesusimokėjo?
Vienas Dievas težino nepamaitinęs vieno iš alkstančiųjų…
Net prileidus mintį, kad Širinskienė galėtų taip padaryti, sunku patikėti, kad uoli katalikė tai galėtų padaryti Advento metu.
Adventas – tai krikščionių tikinčiųjų susikaupimo ir apmąstymų metas prieš Kalėdas. Advento metu krikščionys susilaiko nuo triukšmingų linksmybių ir su džiaugsminga viltimi laukia artėjančių Kalėdų (Vikipedija).
Ramaus laukimo, be šaudynių bei kitokių linksmybių.
Seimo narė Aušrinė Armonaitė ir Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Šeštadienį Vilniuje steigiama nauja liberali politinė jėga – Laisvės partija. Vieni pagrindinių šios partijos iniciatorių – Seimo narė Aušrinė Armonaitė ir Vilniaus meras Remigijus Šimašius.
Iniciatyvinės grupės teigimu, šios partijos tikslas – į Lietuvos politiką sugrąžinti pamatinę liberalizamo idėją – individo laisvę ir atsakomybę, taip pat kurti atsvarą įsivyravusiai draudimų politikai.
Laisvės partijoje ketinama daugiau sprendimo teisių deleguoti ne tik partijos nariams, bet ir jos palaikytojams. Atsisakoma kitose partijose įprastų, bet dažniausiai stagnuojančių komitetų, darbo grupių, koordinacinių grupių ir panašių struktūrų.
„Laisvės partija imasi įgyvendinti pozityvius pokyčius Lietuvai. Šiandien mūsų politikoje vyrauja tarpusavio susipriešinimas ir arogancija. Mes tame visų kare prieš visus nedalyvausime, nes suprantame, kad atėjęs XXI amžius gali tapti Lietuvos galimybių amžiumi – tai gali tapti mūsų idėjų, kūrybos, atvirumo ir gerovės laikmečiu. Manome, kad Lietuva turi drąsiai žengti į ateitį, sėkmingai konkuruoti pasaulyje, gerbti žmogaus teises ir ugdyti laisvą, atsakingą ir kūrybingą ateities kartą”, – sako A. Armonaitė.
Anot jos, Lietuvoje trūksta liberalios politinės jėgos, kuri ne tik deklaruotų, bet ir nebijotų įgyvendinti liberalią darbotvarkę, apimant tiek žmogaus teisių sritį, tiek ekonomiką, o pačios organizacijos veikimo būdas būtų inovatyvus, skaidrus ir atviras visiems.
„Savo programoje aiškiai kalbame apie Lietuvos problemas ir siūlome konkrečius būdus, kaip jas spręsti. Tikrai didžiuojuosi programa, kurią turime jau šiandien, o iki Seimo rinkimų parengsime konkrečių veiksmų planus, kaip tuos pokyčius įgyvendinti. O pats partijos steigimo procesas yra išskirtinis – skaidrus, atviras, diskutuojant apie turinį, ne apie formą, jame įsitraukė daugybė anksčiau jokiose partijose nedalyvavusių asmenų”, – teigė Seimo narė.
Kas kartą kai Statistikos departamentas paskelbia naujų duomenų apie Lietuvos demografiją, galima kartoti tą pačią žinią – regionai degraduoja. Kartais Prezidentė ar kitas aukštasis pareigūnas nuvažiuoja pas kokį salotas auginantį ūkininką į Šalčininkų rajoną ar į Pabradę pas stambų pramonininką, tačiau statistika žudo bet kokias viltis apie pragiedrulius provincijoje.
Regionų viltis – investicijos
Ekonomistai ir apžvalgininkai kartoja paprastą tiesą, kad regionams reikia investicijų ir gerai apmokamų darbo vietų. Tai yra pagrindas, kad prasidėtų atsigavimas. Visa kita: geresnis susisiekimas, tinkamas švietimas, jaunimo politika neturi prasmės, jeigu nėra investicijų. Iki šiol regionų politika buvo taip apleista, kad dabar jau nebėra vilčių, kad visos 60 savivaldybių išliks, bet negi jokios perspektyvos nebeturi ir didesni mūsų miestai Panevėžys, Alytus, Marijampolė?
Lietuvos provincija – iš paukščio skrydžio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vos kalba pasisuka apie investicijas regionuose, tuoj ištraukiamos tiesioginių užsienio investicijų lentelės, LEZ‘ų skaičiai, gamyklos, tačiau visai nekalbama apie valstybės investicijas. Juk valstybės skiriami pinigai infrastruktūrai, valstybės sukuriamos darbo vietos – tai lygiai tokios pat svarbios ūkio skatinimo priemonės, kaip ir naujas privatus verslas.
Valstybė yra didžiausias ūkio žaidėjas Lietuvoje, sukuriantis beveik 400 tūkst. darbo vietų, kai iš viso samdomų darbo vietų yra apie 1,3 mln. Jei valstybė turėtų strategiją ir šias darbo vietas paskirstytų po šalies teritoriją kryptingai, tai būtų labai didelė paspirtis regionams. Dabar to nėra. Geriausiai apmokamos darbo vietos ir absoliučiai daugiausiai jų yra sutelkta Vilniuje. Stebėtina, bet sostinėje 40 proc. visų dirbančiųjų dirba valstybės tarnyboje, valstybės paslaugų sektoriuje ar valstybės valdomose įmonėje.
Lietuva neturi regionų politikos
XXI amžiaus tendencija – žmonės linkę rinktis gyvenimui didelius miestus. Net Norvegija, Anglija ar Švedija sprendžia tas pačias problemas. Negalėdami pritraukti savo gyventojų į atokesnius regionus, kviečiasi imigrantus, pavyzdžiui, iš Lietuvos. Kaip viena iš priemonių palaikyti tolygesnį valstybės apgyvendinimą yra įvairių valstybinių institucijų išdėstymas po visą valstybės teritoriją. Tai sėkmingai daro ne tik Vokietija, Skandinavijos šalys, bet ruošiasi ir Estija. Lietuvoje, priešingai, kiekviena Vyriausybė vis daugiau valstybės aparato koncentruoja sostinėje, o regionuose uždaro padalinius, motyvuojant lėšų taupymu. Tai gal geriau taupant lėšas uždaryti padalinį Vilniuje?
Kad regionų politika merdi, kalti patys valdžios pareigūnai. Visi jie gyvena Vilniuje ir regionų politiką mato iš Vilniaus, o iš tikrųjų tai jiems nerūpi, kas atsitiks su kokia nors Akmene. Štai aukštas vidaus reikalų ministerijos tarnautojas, kuris daugelį metų atsakingas už regionų politiką, aiškina, kad negalima nieko iškelti į kokią nors Uteną, nes ten nėra kam dirbti. Taigi ratas užsidaro, nieko negalima perkelti, nes nėra darbuotojų, o darbuotojų nėra, nes nėra konkurencingų darbo vietų.
O kodėl „Western Union“ į kažkokį „užkampį“ Vilnių, kurio 99,9 proc. amerikiečių nerastų žemėlapyje, perkėlė 1700 darbo vietų? Kodėl „Danske Bank“ Lietuvoje sukūrė 2,1 tūkst. darbo vietų, juk galėjo viską sutelkti Kopenhagoje. Kodėl Europos Sąjunga investuoja į Lietuvą, gal geriau lėšas sukoncentruotų Paryžiuje, Londone ir Berlyne?
Tarptautinės bendrovės, tokios kaip „LiDL“ ar IKEA mielai savo būstines įkuria ne sostinėse, o štai Lietuvoje iškelti kokius nors „Lietuvos geležinkelius“ iš Vilniaus valdininkams yra neįveikiamas uždavinys.
VRM apsamanojusi
Visi ministrai, premjerai, tarnautojai, kurie iki šiol buvo atsakingi už regionų politiką, yra vilniečiai ir regionų problematiką supranta per savo kabineto langą. Dar blogiau, daugelis tų tarnautojų yra gimę provincijoje, bet atvykę gyventi į Vilnių nesugeba atsikratyti provincialumo, todėl net yra arogantiški savo gimtinės atžvilgiu. Kaip panašu į mūsų emigrantus!
Neseniai VRM viceministrui Giedriui Surpliui, kuris atsakingas už regionų politiką, pristačiau paprastą idėją – įpareigoti valstybės kontroliuojamas įmones po truputį vis daugiau darbo vietų iškelti iš didžiųjų miestų į mažesnius. Na, kodėl „Lietuvos pašto“ centrinė būstinė būtinai turi būti Vilniuje, kodėl ne Šiauliuose? Kodėl „Lietuvos geležinkeliai“ negali įsikurti Alytuje? Nebus kam dirbti? „Lietuvos pašto“ vadovaujančio darbuotojo vidutinis darbo užmokestis yra apie 4000 eurų, geležinkeliuose per 6000. Tai tikrai neatsiras kam dirbti? Manau, ne vienas vilnietis dėl tokios algos mielai išsikraustytų į mažesnį miestą, kuriame nekilnojamasis turtas pigesnis, nėra spūsčių, grynesnis oras, darželiuose gausu laisvų vietų vaikams ir viskas ranka pasiekiama.
Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius.
Taigi ar viceministras susidomėjo? Anaiptol, jis išdėstė, kad šiuo metu regionų politikos prioritetas yra „nustatyti standartą, kuris apibrėžtų, kokiam skaičiui gyventojų protingu atstumu turi būti pasiekiamos kokybiškos sveikatos ir socialinės paslaugos, švietimo bei kultūros įstaigos“.
Kaip tai padės mažinti emigraciją iš regionų? Kaip tai sukurs daugiau patrauklių darbo vietų? Na, nebent šiam svarbiam tikslui pavyks įsisavinti daugiau Europos Sąjungos paramos, viskas. Vyriausybė kontroliuoja 123 valstybės įmones, kuriose dirba 40 tūkst. darbuotojų, kiek jų būtinai turi dirbti Vilniuje? Atsakymas: nulis! O kur dar biudžetinės įstaigos, įvairios tarnybos ir departamentai? Garsiai linksniuotos iškeliamos, bet neiškeliamos, ministerijos tai tik lašas tarnautojų jūroje.
Iki šiol visi vidaus reikalų ministrai neturėjo laiko pasirūpinti regionų politika, sukurti viziją mažesniems miesteliams ir suteikti viltų. Naujoji vyriausybė irgi neteikia daug vilties, kad biurokratizmas pagaliau baigsis ir bus pereita prie realios pagalbos regionams.
Pastarosiomis savaitėmis ramybės neduoda vienas galvosūkis: ar tikrai TS-LKD dreifuoja liberalizmo link? Konservatorių – krikdemų partiją laikau rimta, įtakinga, solidžia politikų grupe, kuri reikalinga Lietuvai kaip atsvara kairiosioms, liberaliosioms, centristinėms jėgoms.
Iš konservatorių ir krikdemų laukiu, kad jie nuoširdžiai rūpintųsi ne tik ekonominiais, demografiniais, kariniais reikalais, bet valstybę patikimai saugotų dar ir nuo pragaištingų įtakų iš svetur. Nuo beribio vakarietiško liberalizmo, nuo Kremliaus išpuolių…
Štai už tokią TS-LKD galėčiau ramia sąžine balsuoti. Tačiau iš atminties neišdyla keletas viešojon erdvėn prasprūdusių užuominų, esą šios partijos vadovybė vis labiau linkusi panašėti į liberalus. Prisipažinsiu, man nesuprantamas kai kurių partijos narių priešiškumas naująjam partijos lyderiui Gabrieliui Landsbergiu. Grubių jo klaidų nematau. Nesąžininga kaltinti vadovą, kad būtent dėl jo sprendimų partija pralaimėjo Ramūno Karbauskio komandai. Priekaištauti galėtumėm nebent tada, jei TS-LKD būtų treti ar ketvirti. Dabar juk iškovota antroji vieta. Prof. Vytautas Landsbergis taikliai pastebėjo: sidabro medalį laimėjusios Rūtos Meilutytės niekas nebara, niekas jai nepriekaištauja…
O štai asmeninių nuoskaudų, girdi, kodėl G.Landsbergis manęs nepastebėjo, nepasiteiravo mano nuomonės ar neįtraukė manęs į pirmąjį dešimtuką, – užtektinai. Ypač juokingai atrodo mesti kaltinimai, kad jaunasis Gabrielius arogantiškas. Susireikšminimo G.Landsbergio elgesyje tikriausiai yra. Ir bus ateityje. Bet leiskite paklausti, ar elgesys tų, kurie jį kritikuoja, nepaženklintas visažinystės, pasipūtimo, susireikšminimo ženklais? Ar, pavyzdžiui, politologas Vytautas Sinica, vienas iš pirmųjų pažėręs aštrių pastabų („Prof. Landsbergio nekentusi Lietuva atsinaujinimu su ta pačia nekenčiama Landsbergio pavarde nepatikėjo“, delfi.lt), – ne arogantiškas? Argi teisinga ir tikslu sakyti, jog prof. V.Landsbergio nekenčia visa Lietuva? Rūta Janutienė ir jos lygio politologai – tai jau visa Lietuva? Ar gali taip kalbėti politologas, ketinęs talkinti Seimo narei konservatorei Agnei Bilotaitei? Už tokį netaktą visiškai pagrįstai jo paslaugų atsisakyta. Juk toje frazėje – ne tik janutienių, bet ir V.Sinicos nuomonė. Aš taip suprantu.
Man regis, vienintelis aktualus klausimas: ar naujoji TS-LKD vadovybė nėra tik konservatorių – krikdemų skraiste prisidengę liberalai? Štai toks variantas būtų pats skaudžiausias tiems, kurie nepasitiki įvairiausių krypčių liberalais (turėtumėm suvokti, kad mažoms tautoms pirmiausia reikia galvoti ne apie asmenines teises ir laisves, o apie pareigas ir atsakomybę).
Įtarimų dėl konservatorių chameleoniškumo gal net daugėja. Pavyzdžiui, buvęs ilgametis Seimo narys konservatorius Saulius Pečeliūnas priekaištavo partijos vadovybei, kad ši prieš rinkimus vaidino liberalus (portalas 15min.lt), todėl nepasiekė gerų rezultatų. Buvęs parlamentaras ironizavo: „Kam balsuoti už kopiją, jei egzistuoja geras originalas“?
Išties keista, kai į Seimą išrinkto Lauryno Kasčiūno komanda susitikimuose su rinkėjais diskutuoja kaip konservatoriai, o gretimame rajone G.Landsbergio atstovai salėje primena labiau liberalus nei konservatorius. Bet ir vėl kirba įtarimai: piktinamasi nuoširdžiai ar tik dėl patirtų asmeninių nuoskaudų?
Ypač aštriai partijos vadovą kritikavo konservatorius Virgis Valentinavičius. „Labiausiai valstiečių pergalei nusipelnė pats G.Landsbergis“, „į pasiskyrusio premjero vaidmenį buvo įsijausta tiek, kad per radiją paleisti audioklipai, kuriuose jaunuoliai aiškino balsuosią už konservatorius, nes nori, kad premjeru būtų G.Landsbergis“, „savo elgsena mobilizavo priešininkus eiti balsuot“, „pratrūko nežabotos savimylos ir arogancijos fontanas“… Tai tik kelios citatos iš buvusio konservatorių premjero Andriaus Kubiliaus patarėjo V.Valentinavičiaus teksto (delfi.lt). Bet atsakymo į pagrindinį klausimą – ar G.Landsbergis nėra konservatoriumi tik apsimetantis liberalas – publikacijoje neradau.
Gaila. Smulkiai išvardinęs premjeru norėjusio tapti, bet netapusio G.Landsbergio nuodėmes, V.Valentinavičius galėjo pateikti bent užuominą: o kokias klaidas kadaise yra padaręs jo buvęs darbdavys – buvęs premjeras A.Kubilius. Pavyzdžiui, kiek 2016-ųjų rinkimų rezultatams yra netiesiogiai pakenkęs pats A.Kubilius? Būtent – kokią įtaką A.Kubiliaus vadovavimas vyriausybei padarė 2016-ųjų rudens rinkimų rezutatams. Ir kiek dėl to kalti A.Kubiliaus patarėjai, neišskiriant ir V.Valentinavičiaus. Dabar gi atrodo, kad partijai vadovauti vos tik pradėjęs G.Landsbergis – didžiausias niekadėjas, o štai užtektinai ilgas A.Kubiliaus vadovavimo laikotarpis – be jokios dėmelės.
Taip, A.Kubilius vertas pagarbos, kad sunkiomis sąlygomis suvaldė neatsakingo socialdemokratų išlaidavimo sukeltą ekonominę krizę. Bet nejaugi anuomet A.Kubilius nepadarė klaidų, kurias šiandien nebūtų verta viešai aptarti, analizuojant 2016-ųjų rinkimų rezultatus? Ką V.Valentinavičius atsakytų tiems nuo konservatorių nusisukusiems lietuviams, kurie kaltina A.Kubilių, jog šis smunkančią ekonomiką sutramdė pačių silpniausiųjų sąskaita, nedrįsdamas kibti į atlapus milijonieriams? O ką būtų galima atkirsti tiems prarastiems konservatorių gerbėjams, kurie mano, jog A.Kubilius – visai ne konservatorius, ne krikdemas, o savo pažiūras slepiantis liberalas, tramdantis „vadinamuosius TS-LKD talibus“?
Man regis, konservatorių tramdyti nereikia, atvirkščiai, skatinkime dar atviriau, dar drąsiau ginti lietuviškuosius Lietuvos interesus. Jei ką nors verta Lietuvoje tramdyti, tai tik liberalus ir kosmopolitus, kuriems nekelia nerimo nei milžiniška emigracija, nei klastinga asimiliacija, nei lietuviškosios savigarbos praradimas, nei beribis pataikavimas tautinėms bendrijoms.
Lakmuso popierėliu galėtų tapti atsakymai kad ir į tokius paprastus klausimus: jei nori įsileisti lenkiškas raides, jei manai, kad pulkininkas Kazys Škirpa nevertas paminklinės lentos, jei nepalaikai idėjos atstatyti Vilniaus pilis, jei tau nereikalingi tautiškų dainų konkursai, jei žadi masiškai dalinti dvigubas pilietybes, vadinasi, nesi vertas nei mano balso, nei mano palaikymo.
Dažnai girdime, jog didžiausia lietuvių tautinio judėjimo ir pačios tautos tragedija – vadizmas. Dažnas vadukas mieliau bus didelis viršininkas siaurame ratelyje, nei gausios, vieningos ir stiprios komandos narys. Ši problema išgvildenta tiek sykių, jog dar kartą ją atrajoti nebeatrodo nei prasminga, nei perspektyvu. Šįsyk aptarkime kitą problemą – savybę, kuria pasižymintys žmonės dažniausiai laiko save idealistais ir daugelis jų tokie iš tiesų yra.
Pirmąsyk apie šią savybę susimąstyti paskatino draugo skambutis ir kvietimas į akciją už blaivybę. Tiksliau – dėl vieno iš daugelio įstatymų projektų alkoholio kontrolės klausimu. Būtent tada buvau įpusėjęs pirmąją savo monografiją – apie tautinę ideologiją ir tautinius judėjimus. Laikotarpis buvo toks įtemptas, jog dažnai nelikdavo net kada pavalgyti. Atsakiau paprastai: šiuo metu neturiu laiko. Draugo tai neįtikino: „knyga – šventas dalykas, bet, jei žlugs šis mūsų reikalas – tave gi sąžinė užgrauš!“ Kai kas iš tiesų ėmė graužti, bet ne sąžinė…
