Siauramanystė – patriotizmo vėžys


Print

Dažnai girdime, jog didžiausia lietuvių tautinio judėjimo ir pačios tautos tragedija – vadizmas. Dažnas vadukas mieliau bus didelis viršininkas siaurame ratelyje, nei gausios, vieningos ir stiprios komandos narys. Ši problema išgvildenta tiek sykių, jog dar kartą ją atrajoti nebeatrodo nei prasminga, nei perspektyvu. Šįsyk aptarkime kitą problemą – savybę, kuria pasižymintys žmonės dažniausiai laiko save idealistais ir daugelis jų tokie iš tiesų yra.

Pirmąsyk apie šią savybę susimąstyti paskatino draugo skambutis ir kvietimas į akciją už blaivybę. Tiksliau – dėl vieno iš daugelio įstatymų projektų alkoholio kontrolės klausimu. Būtent tada buvau įpusėjęs pirmąją savo monografiją – apie tautinę ideologiją ir tautinius judėjimus. Laikotarpis buvo toks įtemptas, jog dažnai nelikdavo net kada pavalgyti. Atsakiau paprastai: šiuo metu neturiu laiko. Draugo tai neįtikino: „knyga – šventas dalykas, bet, jei žlugs šis mūsų reikalas – tave gi sąžinė užgrauš!“ Kai kas iš tiesų ėmė graužti, bet ne sąžinė…

Antru atveju spaudimas buvo kur kas įžūlesnis. Rengiant Nepriklausomybės dienos maršą, paskambino ambicingas veikėjas iš tuometinių kovotojų su „Leo“ ir pasisiūlė ateiti su plakatu prieš šį projektą. Atsakiau iš bendrų suderintų organizatorių pozicijų: šis renginys – tai šventė, bendra patriotų šventė, jame tikrai nelaukiami tokie smulkūs ir prieštaringi akcentai. Išgirdau pagiežingą balsą: „aišku – pilietinių akcentų jums nereikia“. Juk pilietiškumas gali reikštis tik taip.

Vieniems svarbiausia – kultūra, kitiems – religija, tretiems – socialiniai klausimai, ketvirtiems – ekonomika… Maža to. Žmonės, kuriems svarbiausia – kultūra, pasirengę vieni kitiems gerkles pergraužti ginčuose – kokia: etninė, aukštoji, alternatyvioji ar populiarioji? Kuriems svarbiausia – religija, vėl tas pats – kuri: krikščioniška ar pagoniška, katalikiška ar protestantiška? Jei svarbiausiais pripažįstami socialiniai klausimai, susikertama – kuriuo socialiniu modeliu vadovautis ir kuriai socialinei grupei skirti pirmenybę iš visų pirmenybių?

Žymusis lietuviškosios tautininkystės ideologas Antanas Maceina išdėstė organiškos valstybės viziją. Dabar, atrodo, organiškumo tenka pasigesti ne tik valstybėje, bet ir tautoje. „Tu buvai dieną A? Mitinge B? Pikete C? Konferencijoje D? Nebuvai? – Toks tu ir patriotas!“ Pučiamės, puikuojamės, lyginamės – kieno patriotizmo indeksas ilgesnis.

Jei nedarai to, ką darau aš – reiškia, išvis nieko nedarai. Aršiausiems siauražiūriams pasipiktinimą kelia ne tik tai, kad kažkas nedalyvauja jų veikloje, bet ir tai, kad kažkas – šalia to – dalyvauja kažkur kitur.

Dar pirmajame amžiuje apaštalas Paulius rašė krikščionių bendruomenėms, kad kiekvienas narys jose – tarsi organas Kristaus kūne. Jeigu akis nėra ausis – argi dėl to ji nebepriklauso tam pačiam kūnui? Dabartiniai krikščionys galėtų šį klausimą sau užduoti dažniau. Apaštalo mintys puikiai tiktų ir romuviečiams, kurių pagrindinis šūkis – tebūnie Darna!

Tautoje kiekvienas veiklos baras – svarbus. Kiekvienas turi teisę manyti, kad jo sritis – pati svarbiausia. Pripažinkime šią teisę vieni kitiems, ne tik sau. Gal tuomet po truputį sukursime darnią komandą, organišką tautinį judėjimą, priartėsime prie organiškos tautos ir organiškos valstybės modelio? Antraip – kiekvienas liksime savo ūkelyje. Svarbūs tik sau patiems.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: komentaro autorius Marius Kundrotas.

www.patriotai.lt

2011.12.25


Prisijunkite prie diskusijos