Lietuva lietuviams, arba Nužudyk valstybę savyje!


Print

Jau kažkelintą Kovo 11-ąją TV žinios pirmuoju šventės akcentu rodė reportažą iš nacionalistų žygio Vilniuje. Nenuostabu. Oficialūs renginiai per daug pilki ir nuobodūs. O čia juk – skandalas!

Nenuostabu ir tai, kad kiekvienais metais eisena ilgėja. Kai net iškilmingas šventės minėjimas Seime virsta savęs niekinimu ir tarpusavio priekaištais, kažkas turi išrėkti, kad didžiuojasi esąs lietuvis. Kai partijos ir šiaip visuomeninės organizacijos atrodo išsikvėpusios, radikalus jaunimas bent jau supurto apsnūdusius stebėtojus patriotine aistra. Kai protingieji ir labiau patyrę džiaugiasi laisve rūpintis tik savimi, už bendrą reikalą kovoti veržiasi sunkiai valdomas gaivalas.

Šiais metais be skanduotės „Lietuva lietuviams“ būta ir naujų akcentų. Keli eisenos priešininkai drįso pasirodyti ne vien internete, bet ir gatvėje. Atrodo, dar už kelių metų matysime ir Vakarams įprastą vaizdelį: kraštutinių dešiniųjų ir kairiųjų susirėmimus. Akivaizdu, kad kairiesiems bus riesta. Nors ką gali žinoti…

Kol tikrieji gatvių mūšiai dar neprasidėjo, pats laikas pagalvoti, kaip būtų galima to išvengti. Žinoma, visada bus sunku apsisaugoti nuo tų, kurie todėl ir žygiuoja, kad nori muštis. Tačiau iš to tūkstančio Kovo 11-osios žygeivių daugelis buvo tiesiog tautiškai nusiteikę jauni žmonės. Jie elgiasi taip, kaip liepia širdis, auklėjimas ir jų pačių stiprybės ilgesys.

Ar šaukti „Lietuva lietuviams“ nusikaltimas? Ne. Tačiau tai nėra protinga. Šūkis, kuris buvo tinkamas svetimųjų priespaudos metu, dabar jau nereiškia nieko pozityvaus. Tiesiog skandalinga skanduotė. Provokacija ir tiek.

Puiku giedoti Lietuvos himną, nes jis yra amžinas. Tačiau ne viskas, ką kūrė ir kalbėjo Vincas Kudirka tinka dabarčiai. Ne paslaptis, kad didysis aušrininkas buvo ir antisemitas. Galbūt tai galima teisinti konkurencija su žydais gydytojais mažame miestelyje, tačiau tai jau tolima praeitis. 

Sakoma, kad mūsų Konstitucija netiesiogiai formuluoja teiginį „Lietuva lietuviams“, tad nacionalistai tik gina pamatinę vertybę. Tačiau liberaliosios demokratijos santvarką deklaruojanti Konstitucija – o Lietuvoje tik tokią ir turime – kalba apie POLITINĘ TAUTĄ, kurios pagrindas, žinoma, yra lietuvių tauta. Pagal mūsų Konstituciją, visi Lietuvos piliečiai yra lietuviai, nepaisant jų etninės kilmės.

Tokiu atveju, šūkis „Lietuva lietuviams“ yra visiškai teisingas. Tačiau ar visi Gedimino prospekto žygeiviai tą ir turėjo galvoje? Akivaizdu, kad ne.

Konstitucija įpareigoja lietuvius valdyti Lietuvą, tad reikia pagaliau pasijusti čia tikrais šeimininkais. Tikri šeimininkai rūpinasi visais savo namo gyventojais. Kitus niekina ir įžeidinėja tik tas, kuris pats jaučiasi blogai. To blogumo visuomenėje pakanka, tad ir ekstremizmas gali suklestėti. 

Paradoksas, kai uždarumo šūkiai imami skanduoti Gedimino paminklo papėdėje. Juk tai Gediminas kreipėsi į pasaulio tautas skelbdamas atvirumą ir kviesdamas draugauti. Todėl jis buvo didis valdovas.

Tautiškai nusiteikę jaunuoliai teisūs manydami, kad jie neturi čia valdžios. Tada reikėtų burtis politiškai ir laimėti rinkimus. Eisenos lyderis Ričardas Čekutis tą ir padarė. Su jaunalietuviais jis šturmavo Vilniaus savivaldybę. Deja, gavo vos 661 pirmumo balsą, nors ir liko pirmas sąraše. Visa „Jaunoji Lietuva“ Vilniuje gavo 1732 balsus, tai yra 0,9 procento rinkėjų.

Taigi šūkis „Be žydrų, juodų, raudonų ir be Taboro čigonų“ pasisekimo neturėjo. Mitas apie ksenofobišką lietuvį sugriautas. 

Gedimino prospekte eiseną stabdyti bandė anarchistų pasiuntinė su plakatu: „Nužudyk savyje valstybę“. Kitas antivalstybininkas Algirdas Paleckis, stovėdamas atsargiu atstumu, kažką vebleno apie fašistus.

Tai buvo puiki iliustracija, kad kraštutinumai susisiekia. Valstybė iš tikrųjų yra priešas visiems ekstremistams.

Štai ką apie valstybę rašė Frydrichas Nietzsche savo garsiojoje knygoje „Taip kalbėjo Zaratustra“: „Valstybė? Kas tai? Taigi, klausykite manęs, nes dabar aš tarsiu jums savo žodį apie tautų mirtį. Valstybe vadinama pati šalčiausia iš visų šalčiausiųjų pabaisų. Šaltai meluoja ji; ir šis melas rangosi iš jos lūpų: „Aš, valstybė, esu tauta“. Tai – melas! (…) Štai tokią ištarą duodu jums: kiekviena tauta kalba sava kalba apie gėrį ir blogį – šios kalbos kaimynas nesupranta. Savo kalbą įgijo jis savo papročiais ir teisėmis. Tačiau valstybė meluoja visomis kalbomis apie gėrį ir blogį: tai, ką ji kalba, ji meluoja – tai, ką ji turi, ji pavogė.“

Ne vien anarchistai, bet ir neonaciai stoja prieš valstybę. Toks buvo ir nacių sąjūdis Vokietijoje – gaivalas, nepaisantis valstybių sienų. Beje, nedaug ką bendra jis turėjo ir su tautiškumu. Tai jau įrodyta. Rasė ir tauta – du skirtingi dalykai.

Todėl Lietuvos neonaciai neturi marširuoti Kovo 11-ąją – dieną, kai patriotai švenčia valstybės atgavimą. Galbūt, jiems tiktų Augustino Valdemaro gimtadienis ar kita panaši data. Beje, Antanas Smetona, kurio portretą nešė žygeiviai, buvo autokratas, tačiau kartu tolerantiškas politikas, niekada nepalaikęs ksenofobinių šūkių.

Tikras tautininkas ir neonacis, kraštutinis nacionalistas, yra labiau priešai nei bendražygiai. Pirmasis nori stiprios valstybės, o antrasis ją griauna.

Kas nors turėtų paaiškinti tai jauniesiems Kovo 11-osios žygeiviams. Būtų labai gaila, jei šitos degančios širdys, šitie neabejingi, idealų ir bendrystės ištroškę jaunuoliai taptų dar viena prarastąja karta.

Reikia suvokti, kad ir kairysis, ir dešinysis kraštutinumai plaukia iš pačios valstybės esmės neigimo. Juk teisinga valstybė kuria visuomenės darną. Ne šalta, o teisinga valstybė turi jausti savo galių ribas ir teikti pakankamai laisvės neformaliems išsišokimams, kol jie nekenkia aplinkiniams. Ji turi užtikrinti, kad net ir tokie kraštutinumai rastų savo vietą neardydami visuomenės. Todėl jie turi būti kreipiami tęsti kovas proto, o ne kumščio arenose.

Nuotraukoje: komentaro autorius parlamentaras Saulius Stoma.

2011.03.16


Prisijunkite prie diskusijos