Azerbaidžaniečių tautinis muzikos instrumentas. Slaptai.lt nuotr.
Azerbaidžaniečių tautinis muzikos instrumentas. Slaptai.lt nuotr.

Kalnų Karabachas yra vienas iš svarbiausių Azerbaidžano tradicinės muzikos vystymosi židinių. Neatsitiktinai jis savo laiku buvo taikliai pramintas Kaukazo konservatorija. Šiame regione gimė ir kūrė kultūros istorijoje ryškų pėdsaką palikusios asmenybės – kūrėjai, atlikėjai, tradicinių muzikos instrumentų meistrai. Iš šio židinio kilę talentai kūrė Azerbaidžano muzikos istoriją ir buvo lyderiai ne tik savo tėvynėje, bet ir Rytų šalyse.

Tradicinės muzikos šedevrai

Liaudies kūryba atskleidžia tautinį savitumą. Lietuviai didžiuojasi tradicinėmis sutartinėmis, kurios atsirado dar iki Lietuvos krikšto. Jų unikalumas pripažintas tarptautiniu mastu – sutartinės įtrauktos (2010) į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Kiek anksčiau tokio pripažinimo yra sulaukę Kaukazo tautų tradicinės muzikos šedevrai. Vieni jų lietuviams geriau žinomi, kaip antai gruzinų polifoninis dainavimas. Į tą patį UNESCO sąrašą taip pat įrašytas 2008 m. (2003) azerbaidžaniečių mugamas.

Mugamas yra sudėtinga daugelio dalių vokalinė ir instrumentinė kompozicija, specifiniais būdais atliekama klasikinės poezijos ir muzikinė improvizacija. Tai Rytų tautoms įprastas muzikos žanras. Irakas, Turkija jį vadina makamu, Iranas – radifu.

Azerbaidžano mugamas turi savitų bruožų. Net ir pačioje šalyje istoriškai susiformavo kelios mokyklos. Specialistai jas atskiria pagal skirtingą atlikimo techniką, interpretavimą. Ypatingą reikšmę mugamo tradicijos plėtrai turėjo Karabachas, tačiau apie tai šiek tiek vėliau.

Įdomu, kad azerbaidžaniečių mugamas pasauliniu lygiu, galima sakyti, buvo pripažintas dar sovietmečiu. 1977 m. į vadinamąjį auksinį diską, į kurį buvo sudėti žmonijos kultūrinių pasiekimų pavyzdžiai, iš tuometės Sovietų sąjungos (be rusų kūrėjų) pateko tik azerbaidžaniečių mugamo ir gruzinų polifoninio dainavimo įrašai.

Verta prisiminti šį unikalų projektą, juolab kad 1977 m. į orbitą sėkmingai paleisti bepiločiai erdvėlaiviai dvyniai „Voyager“ yra toliausiai kada nors nuo Žemės nutolę objektai. Šiek tiek skirtinga trajektorija skriejantys zondai 2020-ųjų pradžioje buvo už 123,465 astronominių vienetų (18,482 mlrd. km) ir 148,6816 AV (22,242 mlrd. km) nuo mūsų planetos. NASA tikisi, kad paskutines zondų siunčiamas nuotraukas, nepaprastai vertingas galaktikos tyrimams, turėtų gauti iki 2025 m. Paskui jie tiesiog skries milijonus metų.

Gal kada nors, kai net mūsų planeta jau neegzistuos, išsipildys astronomo, astrofiziko, kosmologo ir rašytojo Karlo Sagano (1934–1996) bei jo bendraminčių svajonė – nežemiškos civilizacijos ras ir perskaitys joms skirtą žemiškosios civilizacijos siųstą laišką. Prie erdvėlaivių „Voyager“ korpusų pritvirtintos 30 cm skersmens paauksuotos vario plokštelės su rūpestingai parinkta garsine bei vaizdine informacija, pristatančia žmonijos kultūrą. Informaciją specialiai pagamintiems diskams parinko tam reikalui sudarytas NASA komitetas, vadovaujamas Kornelio universiteto prof. K. Sagano.

Baku opera Leyli ir Medžnūnas

Nežemiškoms civilizacijoms skirtame laiške nėra neigiamų žmonijos aspektų – karų, skausmo, katastrofų. Pateikiama informacija apie Žemės įvairovę: 115 nuotraukų, 90 minučių muzikos įrašų iš įvairių kultūrų ir epochų, žmonių pasveikinimai 55 kalbomis, JAV prezidento (1977–1981) Džimio Karterio ir JT Generalinio sekretoriaus (1972–1981) Kurto Valdheimo pasveikinimai.

Tolimų pasaulių gyventojai yra sveikinami, be kitų, armėnų ir turkų, zulų, lotynų kalbomis. O tarp muzikos kūrinių yra ne tik kompozitorių klasikų šedevrų ištraukų, bet ir pasaulio etninės muzikos pavyzdžių, tarp jų pustrečios minutės trunkantis tradicinio mugamo įrašas, atliekamas balabanu (apie 30 cm medinis pučiamasis muzikos instrumentas su liežuvėliu ir skylutėmis).

O grįžtant prie pasaulio paveldo objektų Azerbaidžane, svarbu pastebėti, kad su į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą yra įtraukta ir daugiau azerbaidžaniečių muzikinės kultūros vertybių.

Net dvi iš jų tiesiogiai susijusios su mugamo atlikimu. Tai dainininkui akomponuojantys tradiciniai muzikos instrumentai. Kultūros vertybe pripažintas (2012) taro gaminimas ir atlikimas, taip pat kemančos gamybos ir muzikavimo menas (2017, kartu su Iranu).

Be to, į šį sąrašą yra įtrauktas (2009) azerbaidžaniečių liaudies dainių ašikų (ašugų) menas, kuris vienija poeziją, sakmių pasakojimą bei grojimą gnaibomuoju styginiu instrumentu sazu (kartais pritariama ir balabanu) ar net šokį. Ašikai yra kūrėjai ir atlikėjai.

Be tradicinės muzikos neapsieina didžiausios metų šventės, vestuvės.

Su azerbaidžaniečių muzikine kultūra taip pat yra susijęs tradicinis raitelių žaidimas čovgan – jį lydi zurnų (pučiamasis liežuvėlinis aerofonas, 30–45 cm ilgio medinis korpusas varpo pavidalo žiotimis, su skylutėmis).

Muzikologai priskaičiuoja 88 muzikos instrumentus, kurie Azerbaidžano teritorijoje buvo paplitę viduramžiais, nors iki neseno laiko buvo grojama tik 17 iš jų. Pamirštus senovinius muzikos instrumentus profesionalai mėgina atgaivinti, suteikti jiems antrą gyvenimą. Tačiau vieni populiariausių muzikos instrumentų išlieka minėti taras, kemanča, sazas, zurna ir, žinoma, įvairūs mušamieji. Daugelis azerbaidžaniečių liaudies instrumentų tais pačiais pavadinimais žinomi Artimuosiuose bei Viduriniuose Rytuose.

Turtinga muzikinė kultūra formavosi ir tobulėjo daugelį šimtmečių. Senas ištakas patvirtina archeologiniai tyrimai daugelyje Azerbaidžano regionų, taip pat ir Kalnų Karabache. Jų gausu ne tik iš ankstyvųjų viduramžių, bet ir Antikos laikų.

Antai archeologai netoli Bardos miesto aptiko IV–II a. pr. m. e. datuojamą keraminio indo šukę, ant kurios vaizduojama moteris, grojanti čangu (mušamasis chordofonas). Chodžavendo rajone buvo rasti bronziniai pakabučiai ir varpeliai-barškučiai su akmenukais viduje (II tūkstantmečio pr. m. e. pab.– I tūkstm. pr.m.e. pradžia). Tai buvo ne tik moters tualeto puošmena, bet ir saviskambis muzikos instrumentas. Fizuli rajone tirtose kapavietėse aptiktas rastas apie V a. datuojamas sindžas– porinės apskritos varinės lėkštutės.

Tradicinis muzikos instrumentas ant kilimo

Liaudies muzikos instrumentai per amžius turėjo didelę įtaką žmogaus dvasiniams pasauliui ir pasaulio estetiniams suvokimui.

Azerbaidžaniečių šeimose buvo tradicija kaip svarbų atributą kambaryje ant kilimo laikyti pakabintą tarą, kemančą ar sazą. Sakoma, kad Šušoje grojo bei dainavo kiekvienas, mažas ir senas. Tradicinė muzika buvo neatskiriama gyvenimo dalis. Kaukazietiškų būgnų nagarų, kesų ritmai skelbė vestuvių šventės pradžią, jaunikio atvykimą ir jaunosios palydas, jais būdavo pritariama šokiams, įvairioms varžytuvėms ir žaidimams. Raitelių varžybose zurna buvo atliekamos kariškos melodijos. Muzika skambėjo kavinėse, turguose, gyventojų pamėgtose iškylose į gamtą, juolab per šventes.

Paminklas Gazache. Slaptai.lt nuotr.

Karabachas garsėjo muzikiniais talentais, puikiais muzikos instrumentų meistrais.

Tenykščių meistrų darbo instrumentai buvo tiekiami į kitus rajonus. Antai Šušoje gyveno garsūs taro meistrai Charatas Gulu, Ablachanovas Akperas, Salmanovas Šachinas, Achundovas Sabiras, Huseinovas Malikas, Agdame – Achmedovas Gulamhuseinas, Balakišijevas Beilaras. Tradicinių pučiamųjų instrumentų, tokių kaip balabanas, tutekas ir zurna, neprilygstamas meistras buvo Etemiazli Džumšudas iš Agamo.

⁕⁕⁕

Azerbaidžaniečių meistrų pagaminti tarai ne kartą buvo demonstruojami Prancūzijoje, Olandijoje, Turkijoje, Irane, Indijoje, dalis yra Drezdeno muziejuje ir Luvre.

Azerbaidžano istorijos muziejuje saugomas Šušoje 1774 m. pagamintas taras, kurio korpusas, kakliukas ir galvutė gausiai inkrustuota perlamutru. Instrumentų puošybos perlamutru tradicija yra išlikusi iki šių laikų.

Taras yra ypatingas styginis gnaibomasis muzikos instrumentas. Juo grojama sėdint. Tembras švelnus, garsai melodingi ir glostantys klausą, muzika užburianti. Instrumentas patraukia dėmesį jau vien savo neįprasta korpuso forma – primena aštuoniukę, mat yra iš dviejų skirtingo skersmens taurių.

Korpusas gaminamas iš 10–15 metų šilkmedžio (kartais iš riešutmedžio, abrikoso, kriaušės, ąžuolo) medienos, puošiamas nacionaliniais ornamentais perlamutru ir spalvotomis kaulinėmis plokštelėmis, o anksčiau – netgi sidabru, auksu. Šoninėje taurės pusėje perlamutru būdavo užrašomi savininko ar meistro inicialai, pagaminimo data. Korpuso atvirąją pusę, deką, anksčiau tradiciškai aptempdavo stambiųjų raguočių plėve ar šamo oda.

Manoma, kad tarą išrado persų filosofas ir mokslininkas, muzikos teoretikas Al-Farabis (873–950). Tačiau kaip pastebi muzikologė, menotyros prof. Saadet Abdulajeva (1940–2017) knygoje „Azerbaidžano liaudies muzikos instrumentai“ (2000, Baku), šis instrumentas plačiai paplito tik Azerbaidžane ir Irane. Kad taras į šį regioną pateko jau XI a., patvirtina to meto poetų kūryba. Instrumentas didesnį populiarumą įgijo XVIII a.

Tradicinis taras yra penkiastygis, 1010 mm ilgio, sunkaus didelio korpuso. Ganėtinai didelį, apatinėje dalyje suapvalintą instrumentą grojant tekdavo laikyti ant kelių, o instrumento skambesys buvo silpnas.

Šušoje gyvenęs talentingas azerbaidžaniečių muzikantas bei novatorius Mirza Sadygas (1846–1902) rekonstravo tarą. Patobulinimas lėmė instrumento daug didesnį populiarumą. Taru tapo įmanoma groti pridėjus prie krūtinės beveik horizontalioje padėtyje, mat Sadygas sumažino padalų skaičių ant grifo (nuo 27–28 iki 22), palengvino korpusą ir pridėjo dvi poras stygų. Taip kartu buvo gerokai sustiprintas muzikos instrumento skambėjimas. Be to, novatorius meniškai inkrustavo taro sudedamąsias dalis perlamutru.

Patobulintas instrumentas pagrįstai vadinamas azerbaidžaniečių taru. Jis paplito visame Kaukaze, dalyje Turkijos ir Centinėje Azijoje. Tradicinis 5 stygų taras išliko Irane, tik ties XX a. riba iraniečių muzikantas Gulamas Huseinas Darvišas (1873–1926) pridėjo šeštą stygą.

Per tarą ir glaudžiai su juo susijusį mugamo meną atsiskleidė azerbaidžaniečių liaudies muzikos specifika. Tai vienas iš nacionalinių Azerbaidžano simbolių.

⁕⁕⁕

Kitas ypač mėgstamas tradicinis muzikos instrumentas, su taru sudarantis neprilygstamą duetą, yra melodingoji kemanča. Jos švelnus, aksominis tembras primena žmogaus balsą.

Tai persiškas smaiginis smuikas, kurio bendras ilgis siekia 700–800 mm. Jį sudaro rutuliškas korpusas ir ilgas laibas kaklelis, 4 stygos. Griežiama nedideliu šiek tiek lenktu stryku – kamanu, instrumento kojelę atrėmus į nedidelę pagalvėlę ant kelio.

Instrumento korpusas gaminamas iš abrikoso, šilkmedžio ar riešutmedžio. Tradiciškai korpuso ruošinys išskaptuojamas iki piršto storio sienelių, tuomet 10–15 metų džiovinamas pavėsyje pridengus šienu. Paskui sienelė suploninama iki 5 mm, išorė nušlifuojama. Korpuso atviroji dalis aptraukiama šamo oda ar jaučio pūsle.

Azerbaidžanietiška muzika. Slaptai.lt nuotr.

Dažnai instrumento korpusas, kaklelis, galvutė ir kuoliukai inkrustuojami perlamutru, kaulu, varine viela ir aukso gijomis. Ornamentui parenkami geometriniai, gėlių piešiniai ir nacionaliniai ornamentai. Ant korpuso kai kada perlamutru užrašoma instrumento pagaminimo data ir meistro vardas. Dažnai po tam tikro laiko atlikėjai, patenkinti savo instrumentu, kreipiasi į meistrą, kad ant korpuso būtų užfiksuotas jo vardas ir įsigijimo data.

Per amžius kemanča keitėsi, tobulėjo – kaip ir daugelis kitų senovinių tradicinių muzikos instrumentų. Pradžioje ji buvo vienastygė, sąlyginai nedidelio korpuso, ilgo kaklelio. Azerbaidžano teritorijoje kemanča buvo paplitusi jau viduramžiais, tai patvirtina poezijos klasikai, senos miniatiūros. Iki XX a. pradžios šis muzikos instrumentas turėjo 3 stygas. Muziejų kolekcijose yra kemančų ir su 4, 5 ir net 6 stygomis.

⁕⁕⁕

Sazas laikomas tiurkų pasaulio simboliu, kuris atskleidžia šių tautų dvasią. Kilmė ir vystymasis, sandaros ypatybės ir instrumento valdymas yra mėgstama tema muzikologų ir folkloristų, kurie domisi ašikų menu – poezijos ir muzikos ryšiu.

Sakoma, kad visur, kur tik gyveno azerbaidžaniečiai, juolab ir muzikinėmis tradicijomis garsėjusiame Karabache, formavosi savita ašikų aplinka. Yra gerbiami šių dienų atlikėjai. Saugomas ir praeities ašikų atminimas. Sudarytas „ašikų medis“, siekiantis net XVIII a.

Dainių talentas aukštai vertinamas. Kūryboje, akomponuojant sazu, atsiskleidžia atlikėjo vidinis pasaulis, jausmai ir emocinė būsena, gebėjimas perteikti įvairaus charakterio melodiją.

Sazo korpusas savo forma primena perpus perpjautą kriaušę. Paprastai gaminamas iš šilkmedžio medienos, kaklelis – iš riešutmedžio, kriaušės, buko, finiko, šilkmedžio ar liepos. Dėl geresnio skambesio kaklelis kartais daromas tuščiaviduris. Grojama plektru iš trešnės žievės ar vyšnios medienos, instrumentą laikant horizontalioje padėtyje, korpusą priglaudus prie krūtinės viršutinės dalies.

Šiuolaikinis sazas yra vidutiniškai 800 mm ilgio ir 5–6 stygų (jų skaičius įvairuoja – profesionalai ašikai renkasi 8–9 ar 11 stygų instrumentus). Senoviniai sazai buvo mažesni palyginti su dabartiniais, tik 3 stygų. Vystantis ašikų menui bei mugamui tobulėjo ir muzikos instrumentas, jo meninės išraiškos galimybės. Vienu metu buvo paplitę net iki 1500 mm ilgio, 12 stygų sazai.

Kaip suklestėjo mugamas

Mugamas reprezentuoja klasikinį azerbaidžaniečių muzikos ir poezijos meną. Konkrečiam įvykiui parenkama tam tikro stiliaus kompozicija ir atlikimo stilius. Daugelio dalių sudėtinga kompozicija, kuri anksčiau galėjo tęstis net keletą valandų, yra augančio dramatizmo, kuriamo kintant atlikimo intensyvumui, taip pat dėl glaudaus ryšio tarp atlikėjų ir klausytojų.

Tradiciškai yra trys atlikėjai: dainininkas ir jam akomponuojantys muzikantai su taru ir kemanča. Mugamo dainininkas vadinamas chanende; jis taip pat ritmiškai akomponuoja rėminiu būgneliu dafu ar gavalu. Juo palaiko ritmą instrumentiniuose intarpuose tarp posmų, o kulminaciniais momentais panaudoja kaip savotišką rezonatorių. Būdinga poza, kai chanende būgnelį laiko pakeltą ties kairiąja ausimi, neretai vaizduojama senose miniatiūrose, taip pat ir nuotraukose. Mugamo pagrindinę melodiją veda taras, o kemanča ją atkartoja šiek tiek vėluodama. Kartais akomponuojančių instrumentų sudėtis išplečiama. Tai gali būti goša-nagara (poriniai būgnai), vienas ar du pučiamieji instrumentai. 

Žanras reikalauja aukšto profesionalumo. Sakoma, kad chanende ir muzikantai mugamo atlikimo meno mokosi 10–15 metų.

Manoma, kad dvi svarbiausios mugamo mokyklos, Baku ir Karabacho, veikiausiai susiformavo XV pabaigoje–XVI a. pradžioje, kartu su sufijų ordinu.

Azerbaidžaniečių muzikantai, pasitinkantys svečius. Giandža. Slaptai.lt nuotr.

Šachų, chanų, sultonų dvaruose dar ankstyvaisiais viduramžiais veikė muzikiniai susirinkimai medžlisai. Juose dalyvaudavo geriausi dainininkai, poetai, muzikantai ir kompozitoriai. Poetai skaitydavo eiles, muzikantai ir dainininkai joms parinkdavo muziką. Vykdavo naujų kūrinių aptarimai, augo atlikėjų meistriškumas. Susirinkimo nariai buvo materialiai palaikomi, rūpinamasi jų kūrybos sklaida. Chanende tarpusavyje varžydavosi ne tiek dėl atlikimo meistriškumo (tai buvo savaime suprantamas dalykas), kiek dėl gebėjimo išaukštinti valdovą. Dvare jie užėmė aukštą visuomeninę padėtį, buvo žinomi ir liaudyje, poetai apie juos kūrė eiles ir poemas. Žemesnio rango chanende dainavo miestų aikštėse ir turguose, vestuvėse.

Tačiau tradicinio mugamo suklestėjimas prasidėjo XIX a. pabaigoje, kartu su kultūriniu sąjūdžiu.

Žinoma azerbaidžaniečių poetė, paskutinio Karabacho chano duktė Churšidbanu Natavan (1832–1897) Šušoje 1872 m. organizavo literatų būrelį, kurį pavadino draugų susirinkimu – medžlisu. Buvo užmegzti ryšiai su analogiškas būreliais kituose Azerbaidžano miestuose.

Nuo literatų neatsiliko klasikinės rytietiškos muzikos žinovai. Karabache vienu iš„muzikinių medžlisų“ organizatorių tapo poetas, dailininkas, muzikos istorikas, astronomas, dailidė, chemikas ir matematikas Mir Mohsun Navvabas (1833–1918). Jo kūrybiniame palikime yra muzikinis traktatas „Vizuchul-agram“ („Skaičių aiškinimas“, 1913), kuriame pateiktas Karabacho mugamų aiškinimas. Kai kuriuos mugamus Navvabas siejo su jų kūrėjų vardais ir vietovardžiais, gamtos reiškiniais – pavasario vėjo dvelksmu, lietaus lašais, griaustinio dundesiu ir pan.; kalbėdamas apie mugamų emocinį poveikį autorius teigė, kad vieni mugamai skatina vyriškumą ir ryžtą, o kiti širdį pripildo liūdesio.

Šušoje kultūrinei veiklai buvo puiki dirva, virė muzikinis gyvenimas. Pasak azerbaidžaniečių posakio, šušiniečiai gimsta su mugamo melodija lūpose.

Prie to yra prisidėjusi ne viena asmenybė. Muzikos teoretikas Charatas Kuli (1823–1883) Šušoje įkūrė pirmąją tradicinio dainavimo mokyklą. Vėliau kurį laiką veikė tokio Aklojo Halifo muzikos mokykla, kurioje buvo dėstomi mugamo pagrindai, mokoma groti taru, kemanča.

Knyga apie azerbaidžanietišką mugamą

XIX a. 9-ajame dešimtmetyje Navaabas „muzikinį medžlisą“ organizavo kartu su to meto žinomu chanende Hadži Husi. Diskusijos apie tradicinį muzikos meną sulaukė didelio susidomėjimo. Suvažiuodavo žinomi to meto muzikantai, mugamo žinovai, poetai, inteligentai iš įvairių Užkaukazės miestų. Buvo kviečiami garsiausi chanende bei ašikai.

„Muzikiniai medžlisai“ kartu su Charato Kulimuzikos mokykla turėjo didelę įtaką Azerbaidžano nacionalinei vokalinei mokyklai. Iki to laiko tradiciniai muzikantai savo gebėjimus demonstruodavo tik per vestuves ir religines apeigas. Dabar gi buvo atverti platesni horizontai – pradėta rengti viešus koncertus, atlikėjai pasirodydavo per labdaros vakarus.

Azerbaidžanietiški muzikos instrumetai

Pirmąjį kartą mugamo atlikėjai į sceną išėjo 1897 m.: Šušoje, Chandemirovo teatre, buvo surengtas labdaros vakaras. Pasirodė atlikėjų trio, Charato Kuli mokyklos auklėtiniai chanende, jiems taru akomponavo puikus muzikantas ir šio instrumento racionalizatorius Mirza Sadygas. Vakaras turėjo nepaprastą pasisekimą, tai padrąsino organizatorius. 1901 m. buvo surengtas viešas koncertas. Be mugamų, liaudies dainų ir šokių, publikai buvo pristatyta scena pagal XVI a. pirmosios pusės tiurkų kūrėjo Fizuli lyrinę epinę poemą „Leili ir Medžunas“. Dainininkų duetui akomponavo tradicinis instrumentinis trio.

XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje tapo populiarūs liaudies instrumentų ansambliai. Kiekvienas žinomesnis dainininkas siekė turėti savo ansamblį. Atlikėjai koncertavo Baku, Tiflise, Jerevane, Vladikaukaze, Derbente, Ašchabade, Sankt Peterburge, Maskvoje, Varšuvoje, kitur. Atėjo į madą vadinamieji rytietiški koncertai. Yra išlikę daug plokštelių su įrašais, darytais geriausiose Europos muzikos įrašų studijose.

O iš Šušos apylinkių kilęs kompozitorius, muzikologas ir visuomenės veikėjas Uzeiras Gadžibekovas (1885–1948) tradicinę muziką bei nacionalinius instrumentus atvedė į didžiąją sceną.

Kompozitorius iš Šušos

Uzeiras Gadžibekovas užaugo penkių vaikų šeimoje. Tėvas buvo raštininkas, ilgus metus tarnavęs poetės Churšidbanu Natavan sekretoriumi. Būsimojo kompozitoriaus asmenybės formavimuisi didelę įtaką turėjo bendravimas su Natavan bei turtinga kultūrinė muzikinė Šušos aplinka. Talentingas jaunuolis muzikinei kūrybai atsidėjo ne iš karto. Baigęs mokytojų seminariją, pradžioje jis reiškėsi ir kaip vertėjas, publicistas.

Uzeiras Hadžibekovas. Wikipedija foto

Pirmosios operos „Leili ir Medžun“ premjera įvyko 1908 m sausį Baku, Zeinalabdino Tagijevo teatre. Tai buvo svarbus įvykis: pirmoji opera Rytuose apskritai, be to, ji išsiskyrė novatoriškumu – pagrįsta klasikiniu mugamu, o simfoniniame orkestre pirmą kartą suskambo tradicinis taras. Opera turėjo milžinišką pasisekimą, vienas po kito sekė pastatymai Baku ir Tiflise.

Sėkmės įkvėptas kompozitorius parašė dar penkias operas, nors dauguma jų tokio populiarumo kaip „Leili ir Medžun“ nesulaukė. Tai paskatino kompozitorių susitelkti ties muzikos studijomis. Dar studijuodamas Sankt Peterburgo konservatorijoje jis parašė geriausią savo operetę – „Aršin mal alan“ (1913).

Gadžibekovas azerbaidžaniečių muzikos istorijoje yra išskirtinė figūra. Jo dėka nacionaliniai muzikos instrumentai tapo svarbūs ne tik kasdieniame tautos gyvenime, bet ir profesionaliosios muzikos raidai. Vienu sėkmingiausių liaudies instrumentų panaudojimo simfoniniame orkestre pavyzdžių laikoma opera „Kiorogly“(1932–1936), kurioje tarui ir zurnai Gadžibekovas sukūrė specialias partijas.

Vėlesnių kartų kompozitorių kūryboje nacionaliniai instrumentai simfoninio orkestro sudėtyje tapo būdingu reiškiniu.

Verta pastebėti, kad po to, kai 1920 m. Azerbaidžaną užėmė Raudonoji Armija ir buvo paskelbta sovietų respublika, kompozitoriaus aktyvumas labai sumažėjo. Gadžibekovą persekiojo baimė būti areštuotam bolševikų: tokio likimo neišvengė daugelis jo draugų. Nors kompozitorius buvo žinomas ir gerbiamas, turėjo „dėmę biografijoje“ – jo vyresnysis brolis Džeichunas gyveno užsienyje, Paryžiuje.

Sovietiniais metais Uzeiras Gadžibekovas susitelkė ties mokslo ir pedagogine veikla. Jo iniciatyva 1922 m. buvo įsteigta pirmoji šalyje muzikos mokyklą, kuri vėliau susiliejo su 1925 m. įkurta konservatorija. Taip pat jis sukūrė natų sistemą liaudies muzikos instrumentų partijoms užrašyti, išleido knygą, skirtą azerbaidžaniečių muzikos teorijai.

Pripažįstant Uzeiro Gadžibekovo nuopelnus nacionalinei kultūrai rugsėjo 18-oji, kompozitoriaus gimimo diena, Azerbaidžane minima kaip Nacionalinės muzikos diena.

⁕⁕⁕

Dera atskirai aptarti Gadžibekovo operetės „Aršin mal alan“ sėkmės fenomeną. Raktas yra klausytojams gerai atpažįstamos tada populiarios mugamo išraiškos formos, su švelniu humoru ir meile meistriškai perteikta to laikotarpio Šušos gyventojų buitis ir papročiai.

Tradicinė muzika, skambanti per vestuves ir įvairias iškilmes, žadino klausytojų vienybės jausmą, bendrystės su didele kultūra jausmą. Gadžibekovo kūryba, ypač „Aršin mal alan“, prilygo revoliucijai – azerbaidžaniečių tradicinė muzika užkariavo pasaulį. Dagestaniečiai, gruzinai, armėnai operetę priėmė kaip savą: tokia artima Kaukazo tautoms buvo azerbaidžaniečių muzika. 

Siužetą autorius paėmė iš gyvenimo – tai lengvas pasakojimas apie jaunimo romantiškas svajones nepaisant vyresniųjų valios tuoktis iš meilės. Operetės herojus Askeras nutaria susirasti širdžiai mielą merginą apsimetęs gatvės prekeiviu „aršin malči“, mat tik audinių pardavėjui būdavo atveriami Šušos namų vartai, o kartu ir proga pamatyti merginas.

Azerbaidžaniečių klasiko Uzeiro Gadžibekovo operetė „Aršin mal alan“

Istorija ne iš piršto laužta. Askero prototipas buvo Šušos turtingo pirklio sūnus Medžidas Beibutovas, tapęs žinomu chanende. Jaunystėje jis lavino savo balsą klajodamas kaip „aršin malči“, kol vieną dieną įsimylėjo sutiktą merginą.

Operetė, kurios premjera įvyko 1913 m. rugsėjo 25 d. Baku, Zeinalabdino Tagijevo teatre, buvo išversta į daugelį pasaulio kalbų: rusų, gruzinų, armėnų, ukrainiečių, baltarusių, lenkų, anglų, prancūzų, turkų, persų, kinų… Į „Aršin mal alan“ spektaklius žmonės plūdo visuose didžiuosiuose Rusijos miestuose, Paryžiuje, Niujorke, Londone, Vienoje, Berlyne, Ankaroje, Teherane, Kaire, Varšuvoje, Sofijoje, Pekine, kituose pasaulio miestuose.

Gadžibekovo operetė žadina meilę ir pasididžiavimą savo tauta, jos kultūra. Net ir praėjus daugiau kaip 100 metų tai išlieka nepranokstamas azerbaidžanietiškos dvasios kūrinys.

„Aršin mal alan“ buvo mažiausiai penkis kartus ekranizuota. Pirmasis 1916 m. filmą pastatė režisierius B.Svetlovas ir brolių Pironų bendrovė „Film“. Kinas buvo nebylus, o muzika atliekama „gyvai“: už scenos įsitaisydavo dainininkai bei azerbaidžaniečių instrumentinis ansamblis.

Maždaug po metų žiūrovai buvo pakviesti į kitą filmo ekranizaciją. Tačiau filmas buvo pastatytas nelegaliai, be operetės autoriaus leidimo. Sankt Peterburge jis rodytas vos dvi dienas. Gadžibekovui pareiškus pretenzijas, demonstravimas buvo nutrauktas.

Deja, tai buvo ne vienintelis autoriaus teisių nepaisymo atvejis. 1937 m. režisierius R.Mamulian operetę be kompozitoriaus leidimo ekranizavo JAV. Atsakas į tai buvo – Baku kino studijoje 1945 m. pagal Gadžibekovo operetę pastatytas filmas „Aršin mal alan“, kuris sulaukė Azerbaidžano kino statytojams iki tol neregėtos sėkmės (1965 m. operetė šioje kino studijoje buvo dar kartą ekranizuota). Kino juosta su pasisekimu demonstruota daugelyje pasaulio šalių, o Leningrade iš ekranų nesitraukė ištisus šešerius metus.

Iš Kalnų Karabacho kilusio Azerbaidžano operos ir klasikinės muzikos pradininko Uzeiro Hadžibeili (Uzeir Qadjibekov), Karabacho princesės poetės Natavan ir vokalinio meno pradininko Bulbul biustai, suvarpyti separatistų kulkų, pergabenti į Baku.

Pagrindinį Askero vaidmenį sukūrė tada dar mažai žinomas tenoras Rašidas Beibutovas (1915–1989) – sūnus to paties Medžido Beibutovo, pagal kurio istoriją buvo sukurta operetė!

Filme sukurtas vaidmuo išgarsino R.Beibutovą, jis į istoriją įėjo kaip vienas populiariausių XX a. azerbaidžaniečių atlikėjų. Yra lyginamas su kitu ryškiu šiek tiek vėlesnio laikotarpio garsiu estrados dainininku Muslimu Magomajevu (1942–2008), kurio senelis Muslimas Magomajevas (1885–1937), beje, buvo ne tik talentingas kompozitorius, bet ir Uzeiro Gadžibekovo artimas bičiulis.

Liko tik griuvėsiai

Iš Šušos, garsėjusios kaip Kaukazo konservatorija, po 1992 metų okupacijos liko tik prisiminimai ir griuvėsiai.

Sugriauta vaikų muzikos mokykla, kuri buvo viena geriausių Azerbaidžane. Ji veikė nuo 1932 metų, buvo įkurta kadaise Churšidbanu Natavan priklausiusiame name. Veikė taro, kemančos, fortepijono, smuiko ir vokalo klasės… Muzikos mokykla buvo tapusi miesto kultūros ir meno centru.

Sunaikintos kultūros istorijai nusipelniusių iškilių asmenybių atminimo vietos.

Pusiau apgriautas istorinis namas, kuriame gyveno XIX a. poetė Churšidbanu Natavan.

Išplėštas azerbaidžaniečių dainininko, politiko, kompozitoriaus ir diplomato Polado Biulbiul-ogly (g. 1945) muziejus. Išplėštos muziejinės vertybės išvežtos įvairiose šalyje eksponuojamos kaip armėnų materialinės kultūros pavyzdžiai.

Uzeiro Gadžibekovo namas muziejus Šušoje veikė nuo 1959 m. Nuo vandalų muziejininkams pavyko išgelbėti dalį eksponatų – asmeninių kompozitoriaus daiktų. Vykstant okupacijai jie buvo išvežti į Baku esantį Uzeiro Gadžibekovo memorialinį muziejų. Tačiau apie 1600 eksponatų liko Šušoje, armėnų smogikų buvo sunaikinti.

Miestą užėmę armėnai demontavo ir pardavė kaip metalo laužą bronzinius azerbaidžaniečių kultūros veikėjų biustus: poetės Natavan, kompozitoriaus Gadžibekovo, daininko Biulbiul. Skulptūros buvo per stebuklą išgelbėtos – į jas atkreipė dėmesį metalo supirkėjai Tbilisyje.

Biustai buvo sugrąžinti į Baku, po kelerių metų restauruoti. Galiausiai jiems rasta nauja vieta. Uzeiro Gadžibekovo biustas šiandien yra Azerbaidžano meno muziejaus ekspozicijoje po atviru dangumi.

2020.04.13; 06:00

„Arshin mal alan“ operetės afišos

Armėnija mėgsta girtis savo kultūriniais, meniniais, moksliniais, kulinariniais kūriniais, veikalais, patiekalais. Esą – jie, lyginant su kitų šalių kultūra, patys seniausi, vertingiausi, brandžiausi. Armėnija dedasi esanti viena iš civilizuočiausių, seniausias kultūrines šaknis turinčių valstybių. Supask, tik itin talentinga armėnų tauta galėjo sukurti tiek daug pasaulinio garso šedevrų pačiose įvairiausiose srityse, pradedant muzikos kūriniais ir baigiant kulinariniais receptais.

Bet jei pažvelgsime į neva autentiškus armėniškus šedevrus bent kiek atidžiau, išvysime daug apgaulių. Jei kūrinys pristatomas armėnišku, dar nereiškia, kad jis – tikrai armėniškas. Jie dažnai pavogti, pasisavinti ar nukopijuoti iš kitų kultūrų. Apie tokius atvejus slaptai.lt jau yra rašęs šiose publikacijose: Irma Dubovičienė. „Operetė, kuri turbūt dažniausiai istorijoje buvo vagiama bei falsifikuojama“ bei Irma Ąžuolė. „Trofejinės vertybės: barbariškiems poelgiams nėra senaties termino“.

Karabacho grupės kilimas, vaizduojantis tradicinę „Gėlės sode“ kompoziciją.

Tąsyk omenyje turėtas ypatingai vertingas, milijonus dolerių kaštuojantis Karabacho grupės purus azerbaidžanietiškas kilimas, vaizduojantis tradicinę „Bachčadagullar“ kompoziciją (Gėlės sode), kurį dar visai neseniai kolekcionieriai bandė pristatyti kaip armėnišką šedevrą, bei 1913 m. Uzeiro Hadžibekovo sukurta milžiniško populiarumo sulaukusi operetė „Aršin mal alan“, kurią plagiatoriai Amerikoje pristatydavo kaip armėnišką šedevrą.

Kodėl Armėnija savinasi svetimus pasiekimus, kodėl menkina kaimynines šalis? Armėnija ne šiaip sau taip elgiasi. Menkindama azerbaidžaniečius ar turkus oficialusis Jerevanas bando pasakyti, jog nei turkai, nei azerbaidžaniečiai neturi praeities. Viskas, ką, sakykim, vertingo ir išliekamąją vertę sukūrė azerbaidžaniečių meininkai, kūrėjai, rašytojai, Armėnija stengiasi pateikti kaip armėniškus laimėjimus. Šitaip elgiantis Jerevanui lengviau reikšti nepagrįstas teritorines pretencijas tiek Turkijai, tiek Azerbaidžanui. Armėnija bando įrodyti: jei šios jų kaimynės neturi sukūrusios šedevrų, jei tie šedevrai – armėniški, vadinasi, ir Kalnų Karabachas – ne azerbaidžanietiškas. Maždaug tokios taktikos ir strategijos iki šiol laikosi oficialūs Jerevano politikai.

O jei azerbaidžanietiški pėdsakai – akivaizdūs, tada plagiatoriai vėl gudrauja: tokius meno, muzikos ar architektūros kūrinius bandoma priskirti persų kultūrai. Kad jokiu būdu neliktų nė menkiausių asociacijų su Azerbaidžanu.

Štai tik keletas paskutiniųjų pavyzdžių. Eidama klastočių ir plagiato keliu Armėnija garsiąją Juchary Gevchar – Aga mečetę Šušoje (Kalnų Karabachas) visur traktuoja kaip persišką. Taip pat vadinama ir garsioji Mėlynoji mečetė Jerevane. Armėnija ją priskiria persų, bet ne azerbaidžaniečių kultūrai. Armėnija bijo net pagalvoti, kad Mėlynoji mečetė – azerbaidžanietiška. Priešingu atveju Jerevanui tektų pripažinti azerbaidžanietišką savo sostinės kilmę. Bet taip iš tiesų ir yra. Mėlynoji mečetė pastatyta tuomet, kai gyvavo Karabacho ir Irevanės chanatai – išskirtinai azerbaidžanietiški dariniai.

Pastarosiomis dienomi armėniškų falsifikacijų nuskambėjo ir televizijos laidoje „Mir 24“. Vietinė šios laidos korespondentė Luiza Simonian kalbino Jerevano konservatorijoje studijuojantį studentą iranietį Ali Achavaną Salamatą. Pasakodamas apie save šis iranietis sugrojo pianinu ir tuo pačiu padainavo azerbaidžaniečių liaudies dainą «Küçələrə su səpmişəm». Bet „Mir 24“ reoportaže L.Simonian šią dainą pristatė esant persišku muzikos kūriniu „Kučalar azani“. Nors studentas iranietis ją atliko azerbaidžaniečių kalba.

Mir24tv afiša

Kad minėtoje televizijoje skambėjusi daina yra azeraidžanietiška, byloja ir tai, kad ji sovietmečiu buvo labai dažnai atliekama Azerbaidžane. Ją dainuodavo garsus azerbaidžaniečių dainininkas Rašidas Beibutas. Ši daina taip pat buvo viena iš labiausiai mėgstamų Azerbaidžano prezidento Heidaro Alijevo kūrinių.

O ir vėliau, 1994 metais, azerbaidžaniečių dainininkė Sakina Izmailova ją atliko Turkijoje kaip azerbaidžanietišką. 2011-aisiais metais tarptautiniame Eurovizijos konkurse dalyvavęs azerbaidžaniečių duetas Eldaras Gasymovas ir Nigiar Džamal ją atliko Diuseldorfo mieste kaip azerbaidžanietišką kūrinį. Tad neaišku, kaip išskirtinai azerbaidžanietiškas kūrinys laidoje „Mir 24“ tapo persišku?!

Dar viena įdomi detalė: 2017-aisiais populiarioje rusų laidoje „Pole čudes“ Georgijus Gasparianas (gimė Karabache, gyvena Maskvoje) įsiminė žiūrovams atlikęs dainą „Džan Karabax“. Bet tai – ne armėnų, o azerbaidžaniečių daina. Armėnų plagiatoriai ją pasisavino iš azerbaidžanietiškos „Suraja“, kurią 1947 metais sukūrė azerbaidžaniečių kompozitorius Saidas Rustamovas, panaudodamas azerbaidžaniečių poeto Zeinalo Džabarzadės žodžius.

Beje, sovietinėje Armėnijoje atlikėją Rašidą Beibutovą dažnai pristatydavo kaip Rašidą Bechbudianą…

2019.08.06; 11:30  

Irma Dubovičienė, šio teksto autorė

Dėl šiuolaikinės muzikos kūrinių plagijavimo, falsifikavimo ir mūsų lakais kyla nemažai skandalų.

Autorinių teisių ekspertai pripažįsta, kad tai yra sudėtinga tema. Populiariojoje muzikoje neišvengiama tam tikrų klišių; abejonių gali kilti, kai atlikėjai perdainuoja, adaptuoja užsienio autorių dainas. Kilus įtarimui, šalies Autorinių teisių gynimo asociacija inicijuoja tyrimą. Kviečiama ekspertų komisija, ji pateikia išvadą. Autorinių teisių pasisavinimo faktą turi pripažinti teismas, kuriam rasti tiesą padeda ekspertai – tos srities profesionalai. Lietuvoje, kaip ir visame civilizuotame pasaulyje, už autorių teisių ir gretutinių teisių pažeidimą yra numatyta civilinė, administracinė ar baudžiamoji atsakomybė. Tačiau istorija, kurią čia norime papasakoti, yra išskirtinė – iš periodo, kai ginti autorines teises buvo išties keblu.

Įkvėpimas iš gimtosios Šušos

„Aršin mal alan!“ – balsingas gatvės prekeivis šūkaudavo eidamas siauromis senovinio Šušos miesto gatvėmis. Išvertus iš azerbaidžaniečių, tai reiškė: parduodantis prekes aršinais. Kitaip sakant, audinių pardavėjas.

Pasigirdus šūksniams, atsiverdavo tai vienų, tai kitų namų kiemo vartai. Moterys mielai apžiūrėdavo naujus audinius, kažką išsirinkdavo. Smulkusis gatvės prekeivis turėjo išskirtinę teisę bendrauti su moterų bendruomene, o dailiosios lyties atstovės, nebijodamos nusižengti tikėjimo dogmoms, galėjo apžiūrinėti audinius ir derėtis dėl kainos neprisidengdamos veido. Joks kitas svetimas vyras iki vestuvių dienos negalėjo matyti moters veido.

Šušoje klostėsi savitas gyvenimo būdas ir tradicijos. Ilgainiui susiformavo tik šiam miestui būdingas „aršinmalči“ amatas. Teigiama, kad Šušoje šių gatvės prekeivių audiniams matuoti naudotas aršinas ne visai atitiko carinės Rusijos matą (71,12 cm).

Vaikystės įspūdžiai, meilė muzikai įstrigo į širdį ir atmintį šio krašto sūnui Uzeirui Hadžibekovui, kuris tapo azerbaidžaniečių profesionaliosios muzikos pradininku, šalies muzikinio gyvenimo organizatoriumi, liaudies muzikos tyrinėtoju, kompozitoriumi.

1913 m. Hadžibekovas sukūrė milžiniško populiarumo sulaukusią operetę „Aršin mal alan“ (operetės pavadinimas į kitas kalbas neverčiamas). Jos premjera įvyko tų pačių metų spalio pabaigoje Baku, milijonieriaus ir mecenato Gadži Zeinalabdino Tagijevo teatre.

Tikrų įvykių atspindys

Operetės veiksmas vyksta Šušoje, o siužetą kompozitorius paėmė iš gyvenimo. Tema amžina: vyrų ir moterų, tėvų ir vaikų santykiai, apie romantiškus jausmus svajojantis bei maištaujantis jaunimas.

XX a. pradžioje ir čia jaunoji karta pradėjo kritiškai vertinti vedybas pagal tėvų valią, troško kurti šeimą, pagrįstą abipuse meile. Tik štai problema – kaip išrinktąjį (-ąją) susitikti?

Ieškodamas būdo, kaip galėtų rasti širdžiai mielą merginą, pagrindinis herojus Askeras sumano apsimesti gatvės prekeiviu „aršinmalči“…

Siužetui panaudota tikra istorija. Askero prototipas buvo Šušos turtingo pirklio sūnus Medžidas Beibutovas. Jo neviliojo tėvo verslas, vaikinas troško būti dainininku. Tad Medžidas lavino balsą, dainuodamas klajojo kaip „aršinmalči“, kol vieną kartą įsimylėjo sutiktą merginą.

Įdomu, kad po daugelio metų prie šios istorijos savaip prisilietė Medžido sūnus – Azerbaidžano legendinis dainininkas Šašidas Beibutovas. 1945 m., kai Baku kino studijoje buvo ekranizuota operetė „Aršin mal alan“, jis įkūnijo savo tėvo likimą.

Europietiška klasika ir mugamas

„Atsiliepimai pranoko visus mano lūkesčius; didysis Glazunovas [kompozitorius Aleksandras Glazunovas – aut.] sako, kad Rusijoje pasirodė pirmoji Rusijoje muzikinė operetė“, – savo dienoraštyje rašė U. Hadžibekovas, nudžiugintas jau pirmųjų operetės vertinimų.

Tuo metu jis dar nežinojo, kad „Aršin mal alan“ bus statoma 76 šalių scenose, išversta į 80 pasaulio kalbų, tarp jų kinų, baltarusių, lenkų…

Kompozitorius U. Hadžibekovas buvo novatorius – suderino europietišką klasiką ir azerbaidžaniečių nacionalinę muziką. Jos šaknys siekia priešistorę: 5 a. iki Kristų Herodotas aprašė muzikinius turnyrus, rengtus dabartinėje Azerbaidžano teritorijoje. Šalies muzikinis ir kultūrinis paveldas yra įspūdingas.

Viena svarbiausių muzikos dermių yra mugamas. Šios azerbaidžaniečių tradicinės vokalinės instrumentinės muzikos, kuriai būdingos improvizacijos, tradicija ir šiandien yra gyva, rengiami atlikėjų konkursai. 2003/2008m. mugamas įtrauktas į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Šuša buvo vienas iš svarbių centrų, kuriame ugdyta mugamo tradicija, perduodama iš kartos į kartą.

Šiandien Šuša, deja, yra atplėšta nuo Azerbaidžano teritorijos. Praėjusio šimtmečio devintojo dešimtmečio pabaigoje Armėnijos separatistinėms jėgoms pradėjus reikšti pretenzijas į Kalnų Karabacho žemes, buvo pereita prie karo veiksmų. 1991 m. Armėnijos kariniai daliniai, pažeisdami Azerbaidžano sienas, įžengė į Karabachą. Vienas po kito buvo užimami kaimai, gyventojai žudomi ir žalojami. 1992 m. gegužę Armėnijos pajėgos užėmė Šušą, įsibraudamos kone į visą Kalnų Karabacho teritoriją.

XXX

Üzeyir Əbdul Hüseyn oǧlu Hacıbəyov (Uzeir Abdul-Husein ogly Hadžibekov) (1885–1948)

„Aršin ma alan“ operetės afiša

Gimė Agdžabeli kaime netoli Šušos, Kalnų Karabache. Studijavo mokytojų seminarijoje Gruzijos Goryje. Įvaldė smuiką, violončelę bei pučiamuosius muzikos instrumentus, pirmasis pradėjo užrašinėti liaudies dainas. Kelerius metus dirbo mokytoju bei žurnalistu įvairiuose laikraščiuose. Žurnalistinį darbą dirbo ir jau būdamas pripažintas kompozitorius.

1908 m. parašė operą „Leili ir Medžun“ – pirmąją operą ne tik Azerbaidžano istorijoje, bet ir musulmonų pasaulyje, šiuo kūriniu įtvirtino naujo tipo muzikos dermių, mugamų, operos žanrą ir nužymėjo profesionaliosios muzikos raidos kryptį – klasikilių Europos ir nacionalinės muzikos formų sintezę. Po „Leili ir Medžun“ sukūrė dar keturias operas bei tris operetes, iš kurių didžiausio pripažinimo sulaukė „Aršin mal alan“ (1913).

Muzikos teoriją ir kompoziciją studijavo privačiai Maskvoje, Sankt Peterburgo konsevatorijoje. Prisidėjo prie Azerbaidžano profesionalaus muzikos meno: įsteigė muzikos mokyklą ir jai vadovavo, subūrė liaudies instrumentų orkestrą, chorą. Pagrindė liaudies muzikos dermių sistemą ir išdėstė ją  klygoje „Azerbaidžano liaudies muzikos pagrindai“ (1945). Dėstė Baku konservatorijoje, buvo jos prorektorius, paskui rektorius. 1945 m. paskirtas Azerbaidžano Mokslų Akademijos Menų instituto direktoriumi.

XXX

Traukė kaip medus

Uzeiras Hadžibekovas. Wikipedija foto

Rusijos imperijos cenzūra suteikė leidimą operetę „Aršin mal alan“ rodyti Kaukazo teritorijoje. Su operete prasidėjo tikras muzikinių teatrų bumas ne tik Kaukaze, bet ir Vidurinėje Azijoje, Rusijos pietinėje dalyje.

Kartu operetė buvo viliojantis pelno šaltinis. Ji teatralus traukė kaip medus. Steigėsi trupės, kurių repertuare buvo vienintelis spektaklis. Jis užtikrino sėkmę, pagal kasose surenkamus pinigus nebuvo konkurentų. Bene labiausiai pasižymėjo S.Magiliano, A.Armenjano trupės.

Netrukus prasidėjo autoriaus teisių pažeidimai.

1916 m. iš spektaklio afišų dingo autoriaus pavardė. Be Hadžibekovo sutikimo operetė buvo keičiama, iškraipoma.

Rusų spaudoje pasirodė teiginių, esą tai yra visai ne Hadžibekovo, o armėnų – Armenjano – kūrinys: „Ponas Armenjanas, panaudodamas rytietiškas melodijas, sukūrė šios operetės muziką“. Tikrasis kompozitorius Hadžibekovas paminėtas viso labo tik kaip teksto autorius.

Sekdamos Armenjano pavyzdžiu iš spektaklio afišų tikrojo autoriaus pavardę išbraukė ir kitos tuo metu suklestėjusios armėnų trupės. Spektaklio tituliniai pakeitimai buvo falsifikuojami net Baku, kur gyveno ir dirbo pats Hadžibekovas.

Magalianas: nuo Tifliso iki Amerikos

Iš „Aršin mal alan“ pelnus ir šlovę ištisus dešimtmečius krovėsi Sedrakas Magilianas.

Vos išgirdęs operetę, Magilianas ja susižavėjo. Kreipėsi į autorių dėl leidimo išversti ją į armėnų kalbą ir, gavęs šį leidimą, ėmėsi darbo. Operetė 2015 m. jis pastatė Tiflise, pats kūrė Askero vaidmenį, spektaklio muzikinį apiforminimą – tik „pamiršo“ apie sutartyje kompozitoriaus keltą sąlygą prieš premjerą pirmiausia jam parodyti pastatymą.

Išryškėjo ir daugiau Magiliano „atminties spragų“.

Pažeidžiant sutarties sąlygas, autoriui nebuvo mokamas mokestis (Magilianas buvo įsipareigojęs mokėti 10 proc. nuo spektaklio kasos), nors kūrinys teikė išties neblogą pelną: 1915–1921 m. trupė surengė net 800 spektaklių.

Po Užkaukazės sovietizacijos Magiliano trupė pasitraukė į JAV. Ten dar labiau suįžūlėjo.

Užkaukazėje palyginti atsargiai prasitardavęs, kad „Aršin mal alan“ yra armėniška operetė, Amerikoje Magilianas pasiskelbė operetės autoriumi! 1923–1958 m. jo trupė su savo pastatymais apvažiavo net trylika JAV valstijų.

Tiesa, Amerikos publikai „Aršin mal alan“ Magilianas pristatė ne pirmutinis. Pirmąjį kartą ši operetė buvo pastatyta 1917 m. Niukorke. Kokia trupė ją nuvežė į JAV, nėra aišku, tačiau žinoma, kad žiūrovai nuo pat pradžių buvo klaidinami. Anotacija skelbė, esą šį kūrinį dalijasi armėnai, gruzinai, rusai ir amerikiečiai.

Kreipėsi į advokatus, spaudą

Kompozitorius nesitaikė su įžūliu autoriaus teisių nepaisymu, atvira kūrinio vagyste. Jis kreipėsi į advokatus, spaudą, net administracinę valdžią.

Kontroliuoti įvairiuose miestuose rengiamus spektaklius buvo neįmanoma. Ieškant išeities bei siekiant išgyvendinti įsigalėjusią „laukinę“ praktiką, Uzeiras Hadžibekovas su vyresniuoju broliu Zulfugaru, taip pat kompozitoriumi, įsteigė „Brolių Hadžibekovų operos ir operetės trupę“.

1917 m. vasarą broliai per spaudą ieškojo advokato ir kvietė „vietos aktyvistus visame Kaukaze, Turkestane, Astrachanėje ir Azerbaidžane, mokančius rusų kalbą, bendradarbiauti vardan autorinių teisių“. Azerbaidžano autorinių teisių raidos tyrėjai pastebi, kad kvietimas turėjo atgarsį, daugelyje miestų Hadžibekovo autorystės buvo atkurta bent iš dalies.

Tačiau už Atlanto savivalė tęsėsi. 1924 m. Hadžibekovas gavo laišką iš Niujorko violončelininko prof. Okorokovo, kuris iki emigracijos dirbo Baku konservatorijoje. „Čia visur rodo „Aršin mal alan“. Jūsų kūrinys Amerikoje turi milžinišką pasisekimą. Kažkoks Magalianas šią operetę pateikia kaip savo ir uždirba didžiulius pinigus“, – piktinosi profesorius.

Tuo pat metu Hadžibekovo kūrinys, pristatomas kaip „armėnų operetės karalienė“, nuolat buvo statomas Jerevano valstybiniame muzikinės komedijos teatre. Ekspertų vertinimu, jo scenoje surengta daugiau nei 300 spektaklių. Išlikusi 1955 metų afiša patvirtina: visi armėnų atlikėjai išvardyti, nepaminėtas tik „Aršin mal alan“ autorius Hadžibekovas.

Sustabdyta kino premjera Baku

Operetė „Aršin mal alan“ ne kartą buvo perkelta į kino ekranus. Dvi ekranizacijos buvo išties skandalingos.

Pirmoji į kompozitorių su siūlymu pagal operetę kurti filmą 1916 m. kreipėsi akcinė bendrovė “Brolių Pironų filmas“. Gavusi sutikimą, bendrovė nusamdė žinomą to meto rusų režisierių Borisą Svetlovą.

Tačiau atsirado netikėtas konkurentas. Iš Sankt Peterburgo atvykęs verslininkas G. Beliakovas sumanė pasinaudoti proga ir susižerti pinigo. Jis filmą kūrė mažiausiomis sąnaudomis, nusamdęs neprofesionalius armėnų aktorius.

Visuose laikraščiuose buvo paskelbta, kad 1917 m. pirmosiomis dienomis Baku kino teatre „Forum“ įvyks filmo premjera.

Žinia pasiekė Uzeirą Hadžibekovą. Jis pasipiktino Beliakovo savivale statyti filmą be jo sutikimo. Su savo advokatu Alimardanu Topčibaševu kompozitorius kreipėsi į miesto gubernatorių Kovalevą su prašymu sustabdyti filmo demonstravimą. Tai suveikė. Kino teatro direktoriui buvo įsakyta neberodyti filmo. Nors visi bilietai buvo parduoti, Beliakovo filmas daugiau nebuvo rodomas.

Po kelių mėnesių, 1917 m. balandį, darbą baigė Svetlovas. Jo režisuotas filmas „Aršin mal alan“  turėjo milžinišką pasisekimą Baku ir kituose miestuose.

Antrasis skandalingas pastatymas – Holivude

Panaši situacija susiklostė prabėgus porai dešimtmečių.

Irane viešėjusiai Azerbaidžano delegacijai buvo pademonstruotas Holivude kažkokio armėnų režisieriaus pastatytas filmas „Alšin man alan“.

Tai buvo iš Tifliso į JAV pasitraukusio armėnų režisieriaus Rubeno Mamuliano darbas. 1937 m. Holivude jis sukūrė, kaip buvo teigiama, „klasikinės armėnų muzikinės komedijos“ ekranizaciją. Kompozitoriaus Hadžibekovo pavardė titruose paminėta nebuvo.

Apie Holivudo filmą iš delegacijos narių sužinojęs Hadžibekovas buvo šokiruotas, pasiskundė kompartijos vadams. Žinia pasiekė Josifą Staliną.

Sovietų Sąjunga nebuvo pasirašiusi tarptautinių konvencijų dėl intelektinės nuosavybės apsaugos. Hadžibekovui kaip kompensaciją buvo pasiūlyta nufilmuoti savo kino variantą, jį pristatyti pasaulyje. Taip 1945 m. Baku kino studijoje gimė „Aršin mal alan“. Filmas buvo demonstruojamas 136 pasaulio šalyse.

2018.12.18; 06:00

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Antanas RAŠIMAS

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas neseniai svečiavosi Prancūzijoje. Paryžiuje jis gyrėsi, kaip su savo komanda sėkmingai šalina iš valdžios visus korupciniais ryšiais susipainiojusius politikus.

Tačiau mums vidinės Armėnijos trintys – ne tiek svarbios. Mums pirmiausia turėtų rūpėti tarptautiniai reikalai. Taigi: ką naujasis Armėnijos lyderis Paryžiuje prakalbo apie Kalnų Karabacho konfliktą?

Leidinio „Le Monde“ žurnalistai Markas Semo ir Gaidz Minasianas, paėmę interviu iš Paryžiuje su oficialiu vizitu viešėjusio Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano, išgirdo:

„Priimkime tikrovę tokią, kokia ji yra iš tiesų. Azerbaidžano valdžia nori sukurti įvaizdį, esą Kalnų Karabachas privalo priklausyti jiems. Tačiau kaip jie nori pasiekti šio tikslo nepradėdami derybų su Kalnų Karabacho valdžia? Aš nesuprantu tokios logikos, girdi, Kalnų Karabachas privalo egzistuoti Azerbaidžane, bet Azerbaidžanas nenori derėtis su Kalnų Karabacho valdžia. Jei jau taip, tai Kalnų Karabacho valdžia teisi, kai sako, jog armėnai negali gyventi toje pačioje valstybėje, kur gyvena azerbaidžaniečiai. Kadangi gyvenimas kartu su azerbaidžaniečiais kelia grėsmę kiekvieno Kalnų Karabacho gyventojo gyvybei.“

Įžūliau meluoti, nei meluoja N.Pašinianas, – nebeįmanoma. Vakaruose puikiai žinoma, kad nėra jokios neva ypatingomis sąlygomis susiformavusios Kalnų Karabacho tautos, kaip ir nėra neva natūraliai atsiradusios Kalnų Karabacho valdžios. Armėnijos ginkluotųjų pajėgų okupuotame Kalnų Karabache šiandien gyvena armėnai, niekuo nesiskiriantys nuo kitų armėnų, sakykim, gyvenančių sostinėje Jerevane. Tai ta pati tauta. Skirtumas tarp jų nebent toks, koks susiformuoja tarp, sakykim, lygumose ir kalnuose gyvenančių čečėnų, šiaurinėje ir pietinėje Kazachstano dalyje gyvenančių kazachų ar tarp lietuvių žemaičių ir lietuvių dzūkų.

Jūs norite paklausti, kodėl „Didžiosios Armėnijos“ fanatikai kiekviena proga apgaudinėja tarptautinę bendruomenę, neva Kalnų Karabache gyvena ne šiaip armėnai, o armėnams gimininga Kalnų Karabacho tauta, panorusi atsiskirti nuo Azerbaidžano dar prieš Sovietų Sąjungos subyrėjimą? Atsakymas akivaizdus. Jei šią „tiesą“ Jerevano propagandistams pavyktų įpiršti tarptautinei bendruomenei, Armėnija teoriškai pridengtų Kalnų Karabacho okupacijos faktą. Bet, kaip rašo, pavyzdžiui, slaptai.lt ir propatria.lt portaluose rašytoja dr. Daiva Tamošaitytė, „Vakarai smerkia ne vien Rusiją – dėl užimtų Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos teritorijų, bet ir Armėniją, su tos pačios Rusijos pagalba okupavusią Azerbaidžanui priklausantį Kalnų Karabachą“.

Azerbaidžaniečių klasiko Uzeiro Gadžibekovo operetė „Aršin mal alan“, pirmą sykį dienos šviesą išvydusi 1913-aisiais metais

Žodžiu, beveik visos Armėnijos valdžios, įskaitant buvusį prezidentą Seržą Sargsianą ir dabartinį premjerą Nikolą Pašinianą, stengiasi paslėpti didįjį melą: esą Kalnų Karabache dabar šeimininkauja specifinės kilmės karabakiečiai, norintys atsiskirti nuo azerbaidžaniečių, bet nenorintys prisijungti prie Armėnijos.

Ir vis dėlto melo kojos – trumpos. Tiek NATO, tiek Europos Sąjunga, tiek NATO ir ES narė Lietuva suvokia: Kalnų Karabachas atplėštas nuo Azerbaidžano lygiai tokiu pat būdu, kaip ir atplėštos teritorijos nuo Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos. Skirtumas tarp Kalnų Karabacho ir, sakykim, Krymo okupacijos – mažytis. Krymą okupavo Rusija, o Kalnų Karabachą užėmė Rusijos padedama Armėnija (apie tai portale slaptai.lt daug rašė žurnalistas Gintaras Visockas ir istorikas Algimantas Liekis).

Žodžiu, Azerbaidžano valdžia elgiasi teisingai, kai atsisako derėtis su šiandien Kalnų Karabache įsitvirtinusiais armėnų separatistais. Ukraina, Gruzija ir Moldova elgiasi lygiai taip pat teisingai ir išmintingai, kategoriškai nesutikdama derėtis su Padniestrės, Abchazijos ar Donbaso separatistais kaip „lygus su lygiu“. Azerbaidžano prezidentas Ilchamas Alijevas teisus, nenorėdamas derėtis su azerbaidžaniečius iš Kalnų Karabacho išstūmusiais kolonizatoriais, o Armėnijos premjeras N.Pašinianas primityviai meluoja, kai dedasi nesuprantantis, „kodėl Azerbaidžanas nenori derėtis su Kalnų Karabacho valdžia“.

Taip pat akivaizdu, kad N. Pašinianas blefuoja, kai sako, jog nūnai Kalnų Karabache gyvenantys armėnai tenori atsiskirti nuo Azerbaidžano, bet nenori prisijungti prie Armėnijos – siekia tapti nuo niekieno nepriklausoma valstybe. Jei armėnų separatistams pavykų įyvendinti šį klastingą planą, jie ilgainiui vis tiek prisijungtų prie Armėnijos. Nes tikrasis jų tikslas – prisijungimas prie Armėnijos. Atskira Kalnų Karabacho valstybė – tai tik dėmesį nuo tikrųjų tikslų nukreipianti apgaulė – kaip ir Padniestrės, Pietų Osetijos ar Donbaso respublikos.

Tačiau pats įžūliausias N. Pašiniano melas – „esą gyvenimas kartu su azerbaidžaniečiais kelia grėsmę kiekvieno Kalnų Karabacho gyventojo gyvybei“. Be išankstinių nusiteikimų atidžiai pažvelkime į azerbaidžaniečių – armėnų tarpusavio santykių istoriją ir taps akivaizdu, jog azerbaidžaniečiai – ne tokie baisūs, kaip juos vaizduoja armėnų propagandistai, o armėnai – ne tokie šventi, kaip dedasi.

Juolab kad tvirtinimas, girdi, „armėnams pavojinga kartu gyventi su azerbaidžaniečiais“, – panašus į šovinistinę abrakadabra. Visos tautos gali taikiai bendrauti: vokiečiai ir žydai, rusai ir ukrainiečiai, gruzinai ir osetinai, lietuviai ir lenkai… Draugiškai gyventi galėtų ir armėnai su azerbaidžaniečiais. Tik reikalinga abipusė tolerancija. Taip pat svarbu, kad būtent abi pusės atsisakytų nepagrįstų teritorinių ambicijų bei pripažintų savo klaidas. Bet armėnų separatistai nenori girdėti tarptautinės bendruomenės tvirtinimų, jog, remiantis visuotinai pripažįstama tarptautine teise, Kalnų Karabachas yra neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Būtent taip ir ne kitaip: armėnai privalo grąžinti Azerbaidžanui iš jo atimtas Kalnų Karabacho teritorijas (maždaug 20 proc.), liautis pretenduoti į Nachičevanės autonominę respubliką ir, vaizdžiai tariant, dėkoti, kad oficialusis Baku nereikalauja atiduoti kadaise carinės Rusijos okupuotos Irevanės gubernijos (dabartinė Armėnijos sostinė Jerevanas ir jo apylinkės).

O kol Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas linkęs akiplėšiškai meluoti net tarptautinėse išvykose (turiu omenyje vizitą į Paryžių), siūlau rimčiau panagrinėti ir kitas panašaus pobūdžio falsifikacijas. Nebūtinai – karyboje ar politikoje.

Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto

Imkime muzikinius atvejus. Prisiminkime azerbaidžaniečių klasiko Uzeiro Gadžibekovo sukurtą operetę „Aršin mal alan“, pirmą sykį dienos šviesą išvydusią 1913-aisiais metais (vėliau ji visame pasaulyje pripažinta muzikiniu Azerbaidžano šedevru). Taigi vienas armėnų kilmės verslininkas pabandė uzurpuoti šio šedevro autorystę. Tai 1917-aisiais metais padarė išeivis iš Tifliso (dabartinio Tbilisio) režisierius Rubenas Mamulianas. Beje, šis vyras puikiai žinojo, kad muzikinis perlas „Aršin mal alan“ priklauso azerbaidžaniečių muziko plunksnai. Tačiau tai jam nesutrukdė Holivude pastatyti neva „klasikinę armėnų muzikinę komediją „Aršin mal alan“.

Bandymas muzikinį akivaizdžiai azerbaidžaniečio autoriaus kūrinį paversti armėnišku – iškalbingas. Iškalbingas todėl, kad istorija nežino priešingų nutikimų: argi azerbaidžaniečiai kada nors savinosi armėnų autorių muzikinius kūrinius kaip savus, ar azerbaidžaniečių autoriai kada nors apkaltinti plagijavę kitų tautų kūrinius?

Todėl siūlau: kodėl nepratęsus pasakojimų apie politines ir kultūrines falsifikacijas bei klastotes, kurių pagalba oficialusis Jerevanas iškraipo tikrąją Pietų Kaukazo istoriją? Turėtume išsamų, ilgą straipsnį iš mažų mažiausiai keliolikos dalių. Arba storą knygą, kaip istoriją klastoja ne tik Rusija, bet ir Rusijos karines bazes į savo teritoriją ilgam įsileidusi jos sąjungininkė Armėnija.

2018.09.23; 11:40