vytautas_visockas

Kai “Panorama” pagarsino konservatorių partijos suvažiavime pasakytą prof. Vytauto Landsbergio frazę – “Lietuvai artėja didžiausio išbandymo laikotarpis – nenuspėjama nei Europos, nei Rusijos ateitis, o abiem ji gali būti ne kokia. Suprantama, tai atsilieps mūsų tėvynei…” – pagalvojau, kad vienas didžiausių mūsų laikų politikų šį kartą pasakė kažką labai svarbaus, naujo, kas pagaliau mus visus supurtys, privers atsikvošėti, sutelks, paskatins imtis konkrečių veiksmų. Juk jis ten, Europos Sąjungos koridoriuose, iš arčiau mato, kas dedasi Vakarų pasaulyje, turi galimybių į jį pažvelgti iš už kulisų. Bezdonyse ar kur Balbierišky badmiriaudami mes jaučiame, kad “demokratiniame” pasaulyje dedasi negeri dalykai, primenantys XX amžiaus ketvirto dešimtmečio pabaigą, bet gal ne viską žinome. Kas dėl to kaltas, ką mums reikėtų daryti?

Continue reading „Pamilę auksą labiau už savo artimą”

zolub

Menam laikus, kai sovietiniai ideologai Lietuvą ketino paversti teritorija be lietuvių. Sovietų Sąjungoje tautybė, išskyrus „vyresniojo brolio“ tautybę, buvo ignoruojama arba žeminama.

Taip daug tautybių ir jų kalbų išnyko, o imperijos sudėtyje esančios visos tautos buvo vadinamos „sovetskij narod“ (tarybinė liaudis).

Tačiau asmens dokumentuose priklausomybė nacijai (tautybė), tikėtina, buvo fiksuojama tik tam, kad matytųsi, jog esi „vyresnis brolis“ ar „mažesnis brolis“. Globalizmo – sąmokslo prieš žmoniją – siekis taip pat yra „ištirpdyti“ kosmopolitiniame katile visas tautas ir tautybes, kurios pagal vieno dirigento mostus vieną himną giedotų.

Demokratijos mechanizmas, kuris savyje jokių vertybių neturi (vertybės yra arba jų nėra visuomenėje, kuri tuo mechanizmu naudojasi), tėra tik aritmetine dauguma paremtas valdymo būdas. Ir šio mechanizmo akiratyje nei tautos, nei tautybės nėra (!); tėra valstybė ir pilietybė.

Continue reading „Atoveiksmis į nutautinimą”

erdogan_merkel

Vokietijoje dar nenutilo diskusijos dėl Sarrazino knygos apie užsieniečių integraciją, o žiniasklaidoje  jau  kilo nauja audra.

Mirga straipsniai, kuriuose piktinamasi Turkijos premjero Recepo Tayyipo Erdogano kalba, kurią jis sekmadienį pasakė Diuseldorfe susitikime su daugiau kaip 11 000  „turkų ir turkų kilmės vokiečių“.

Erdoganas ragino tautiečius integruotis į Vokietijos gyvenimą ir išmokti vokiškai. Bet jis pasisakė prieš asimiliaciją, prieš visišką prisitaikymą.

Continue reading „Vokietijos turkų integracija?”

viktoras-k

Mūsų užsienio reikalai – Dieve, duok jiems daug sveikatos: pasitaisyti ir subręsti. Kad prasikaltų bent vienas kitas plaukelis panosėje.

Nes mūsų užsienio reikalai – vis dar smėlio dėžėje: kartu su rusais, lenkais, totoriais ir kitomis mažumomis. Štai kokios didelės smėlio dėžės esama. Taigi kol mes savuosius, lietuviškuosius, reikalus sprendžiame tarsi į Babtus važiuodami per Kanadą, tie mūsų užsienio reikalai reikaliukai vis dar draugiškai pasibarsto smėliuku – į plaukus, akis, po to sumušę rankomis draugiškai iškelia kumštelį ir pradeda mokyti neišmanėlius, kaip tyliai, gražiai priverstinai-savanoriškai asimiliuotis, kur neklusniesiems, tai yra vengiantiems geranoriškos asimiliacijos, dingti – Varšuvon, Minskan, Maskvon. Ar dar toliau. Pavyzdžiui, Meksikon. Ar kilpon ir… Anapilin.

Continue reading „Mūsų užsienio reikalai”

kinaikinieciai

Jeigu reikėtų įvardinti labiausiai sudominusią televizijos laidą, nedvejodamas įvardinčiau “National Geographic” seriją, kurioje kalbėta apie šiandien Kinijai iškylančius sunkumus. Ne apie ekonomines, demografines ar karines blogybes tąsyk kalbėta.

Omenyje turiu televizijos seriją, kurioje svarstyta, ar kinų nacija nepraranda savo veido. Keliais žodžiais apibūdinti maždaug valandą trukusį publicistinį reportažą – neįmanoma. Bet visko aprašinėti ir neketinu. Savo dėmesį sukoncentruosiu į svarbiausią, mano suvokimu, tos laidos temą. Pasirodo, net ir didžioji, gausioji Kinija bijo prarasti savo veidą.

Continue reading „Jau ir kinai bijo nutautėti”

ozolas_ozolas_ozolas

1987 04 06. Menas nieko negali, nes pats jis neveikia. Juo veikia jį kuriantis žmogus. Taigi tikslai yra už meno, menu tikslai siekiami, menas yra priemonė, o ne tikslas. Kai menas pasidaro tikslu, juo gali reikštis profesinis idiotizmas. Toks atvejis gal ir įdomus psichiatrui, bet visai neįdomus, net pavojingas visuomenei.

 Koks yra meno tikslas? Jis visų pirma už meno, meną darančiame gyvenime. Padeda menas gyventi ar ne – štai pagrindinis klausimas. Tada jau kyla kiti: padeda gyventi ir tautiškumo siekti etnosui, padeda gyventi tautai ir siekti pasauliškumo, padeda gyventi pasauliui ar ne. Visa kita yra pseudokriterijai ir pseudoteorijos.

Continue reading „Imamas garbinti žuvimas ir žlugimas, bjaurastis ir bjaurovė, puvimas ir nuopuolis”

ozolo_sarzas

2001 01 10, 8.10.Teisingas santykis su praeitim – tai teisingas sanytkis su ateitim.Traktuojant 1991 metų sausio 13-osios nakties beginklių žmonių grumtynes su rusų kariauna, kai kuriems iš mūsų buvo naudinga pasakyti, jog tai buvo beginklių žmonių nesipriešinimo ginkluotiems okupantams akcija, arba taikus pasipriešinimas. O iš tiesų tai buvo beginklis pasipriešinimas. Be ginklų, bet pasipriešinimas. O dabar nuolat kartojama apie nesipriešinimą jėga, tai suprantama kaip nesipriešinimas ginkluotai jėgai, tarsi tai ir garantuoja laimėjimą.

O būtinybės priešintis laikas artėja. Rusija tikrai dar kartą pabandys susigrąžinti Lietuvą į savo priklausomybę – didieji geopolitiniai tokio pobūdžio pasitvarkymai jau padaryti. Tiesą pasakius, jokių ypatingų pertvarkų čia ir nereikėjo daryti. Pasaulis dar niekad vienareikšmiškai nebuvo Lietuvos, Latvijos ir Estijos pripažinęs Vakarų civilizacijos teritorija – jam tai ir šiandien tebėra Rytų Europa, Baltijos šalis per tą laiką sąmoningai ar nesąmoningai tapatinant su Rusija.

Continue reading „Ne taikus pasipriešinimas, o beginklis pasipriešinimas”