Šiandien viena iš įdomesnių temų – kaip žuvo Rusijos Nepaprastųjų situacijų vadovas Jevgenijus Ziničevas. Oficiali versija – nusirito nuo uolos gelbėdamas žurnalistą ekskursijos kažkur po Rusijos Sibiro platybes metu.
Tačiau ar patartina šia versija aklai tikėti? Juk tokio aukšto rango Rusijos ministras, ypač nepaprastųjų situacijų, turėjo būti apsuptas asmens sargybinių. Jį privalėjo akylai globoti. Ir še tau kad nori: nuo uolos paslydo žurnalistas, o ministras strimgalviais šoko žemyn į upę ištraukti skęstančio žurnalisto nė kiek nesibaimindamas, jog upės dugnas galbūt nusėtas klastingų akmenų. Žvelgiant blaiviai, į upę gelbėt žurnalisto privalėjo šokt vyrai iš J.Ziničevo apsaugos komandos, o ne pats ministras.
Todėl ir pasklido po viešąją erdvę įvairiausių versijų: esą J.Ziničevas buvo ištikimas Rusijos prezidento atstovas, esą V.Putinas nusižiūrėjo J.Ziničevą kaip žmogų, kuris jį pakeis pasitraukus iš Prezidento krėslo, esą J.Ziničevą nužudė V.Putino priešininkai iš Federalinės saugumo tarnybos vadovo Nikolajaus Patruševo gaujos. O čia dar V.Putinas paskelbė, jog traukiasi izoliacijon, mat jo aplinkoje – daug užsikrėtusiųjų koronavirusu, pakeitė ne vieną dešimtį asmens sargybinių. Pretekstų kelti net pačias absurdiškiausias legendas – gausu.
Tačiau vertėtų būtinai išklausyti Lenkijos politiniame forume kalbėjusio buvusio V.Putino ekonomikos patarėjo, nūnai JAV gyvenančio, politine analize užsiimančio Andrėjaus Ilarionovo pastabų. A.Ilarionovas nemano, jog J.Ziničevas buvo V.Putiną prezidento poste pakeisti turėjęs generolas. Į klausimą, kada ir kaip V.Putinas pasitrauks iš didžiosios politikos, A.Ilarionovas pateikė tik tris paaiškinimus, kada diktatoriškai valdomose valstybėse valdovai netenka savo kėdžių. Štai jie: karinė užsienio šalių invazija, karinis – politinis perversmas šalies viduje ir natūrali diktatoriaus mirtis. A.Ilarionovas įsitikinęs, jog V.Putinas pats savo noru neišvažiuos iš Kremliaus. Jis nė neieško, kas galėtų jį pakeisti.
Tame Lenkijos politiniame forume nuskambėjo ir daugiau dėmesio vertų minčių. Pavyzdžiui, jokie piketai, jokios demonstracijos, streikai ir rinkimai nepakeis Rusijoje įsigalėjusios diktatūros. Net jei V.Putinas šiandien staiga mirtų, valdžią perims tokie pat kaip jis pats. Valdžia liktų Rusijos specialiųjų tarnybų ir vadinamųjų sisteminių „liberalų“, kurie dar baisesni imperialistai nei čekistai, rankose. A.Ilarionovas mano, jog net Vakaruose garbinamas Aleksejus Navalnas – joks demokratas, joks humanistas.
A.Ilarionovas taip pat įsitikinęs, jog demokratinės tvarkos neįmanoma mechaniniu būdu įdiegti Rusijoje ir Baltarusijoje. Jis pastebi, jog krikščioniškose valstybėse demokratinę tvarką įvesti kur kas lengviau, nei tose, kur vyrauja stačiatikių bažnyčia. Skirtumus tarp stačiatikybės ir krikščionybės pats laikas suvokti. Svarbiausias skirtumas: vieni ieško kompromisų, kiti – juos atmeta. Demokratijos neįmanoma dirbtiniu būdu primesti ir musulmoniškoms valstybėms. Puikiausias pavyzdys – Afgaistanas.
Tuo tarpu Andrėjus Piontkovskis, Rusijos opozicinis politikos komentatorius, tvirtina matąs požymių, jog Kremliuje užvirusi rimta kova dėl valdžios. V.Putino izoliacija dėl COVID-19, asmens sargybinių keitimas ir Z.Ziničevo mirtis – ne atsitiktinumas. Tai primena situaciją, kai buvo pašalintas Stalinas. 1952-aisiais juk taip pat pakeisti ištikimiausi Stalino asmens sargybiniai. Juos pašalino tam, kad Stalinu nepatenkintieji pajėgtų generalisimą likviduoti. Stalinas anuomet norėjo pradėti globalų karą su Vakarais, o tie, kurie jį nužudė, – trečiojo pasaulinio karo vengė. Vaizdžiai tariant, Joifu Stalinu atsikračiusieji buvo pažangesni…
Dabar, kai JAV pasitraukė iš Afganistano, pasak A.Piontkovskio, galvas pakėlė visi pasaulio diktatoriai. Diktatūroms vadovaujantys vyrai džiūgauja, esą Vakarai patyrė skaudų pralaimėjimą. Jie mano, kad nei JAV, nei Europa jau nebeturi nei jėgų, nei noro ginti savas vertybes, todėl jiems, diktatoriams, pravartu pereiti į kontrpuolimą visais frontais. Kitos tokios progos gali ir nepasitaikyti. Beliko tiek mažai – sužlugdyti Ukrainą ir okupuoti Taivaną. Tada Vakarai tikrai puls panikon, visai pakriks, NATO ir Europos sąjungos vienybė ims aižėti. Taigi, pasak A.Piontkovskio, pasaulis privalo ruoštis naujiems rimtiems kariniams konfliktams.
Ar Vakarų civilizacija ruošiasi naujiems iššūkiams? Puikus nepasiruošimo pavyzdys – oficialusis Paryžius. Visi skaitėme, kaip Prancūzijos politikai triukšmingai piktinosi Australija, nusprendusia povandeninių laivų įsigyti ne iš Prancūzijos, o iš JAV. Girdi, Australija apie neįvyksiantį sandorį pranešė tik paskutinę minutę, girdi, taip partneriai nesielgia, girdi, Australija gėdingai pataikauja Vašingtonui.
Atkreipkite dėmesį – prancūzai nė žodeliu neužsiminė, kad australai atsisako jų povandeninių laivų tik dėl itin prastos kokybės. Prancūziški submarinai – pasenę. Tokiais neišgąsdinsi Kinijos. Tuo tarpu amerikietiški – galingesi, patikimesni. Amerikietiški submarinai – rimtas galvos skausmas Kinijos diktatoriams. Štai kodėl Kanbera su Sidnėjumi atmetė Paryžiaus pasiūlymus. Beje, teisingai pasielgė, kad atmetė Paryžiaus sandorį. Kaip sakoma – nieko asmeniško.
O prancūzai elgiasi kaip aikštingi vaikai, nenorintys matyti savo kaltės. Užuot ieškoję savų nuodėmių bėdą jie verčia kitiems. Protinga, sąžininga prancūzų valdžia susiimtų už galvos, karštligiškai puldama rengti planus, kaip greičiau derėtų modernizuoti povandeninių karo laivų pramonę, kol Kinija dar nešeimininkauja visuose vandenynuose ir visose jūrose. NATO generalinis sekretorius privalo išbarti Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Makroną – netobulindami savų submarinų jūs skriaudžiate visą Aljansą.
Jei prancūžiškos klaidos mums, lietuviams, tarsi ir tolimos, ne itin aktualios, tai Baltarusijos diktatoriaus svaičiojimai, esą Vilnius – baltarusiškas miestas, verčia suklusti. Jei NATO bus silpnas aljansas, kodėl A.Lukašenkai, pagalbon pasitelkus V.Putiną, nepabandžius okupuoti Lietuvos sostinės? Šitaip A.Lukašenka su V.Putinu atkeršytų Lietuvai už kritiką Minską ir Maskvą ignoruojant demokratijos principus. Kaip jie tai galėtų padaryti? Scenarijus paprastas. Tereikia nedidelio sprogimo Astravo atominėje elektrinėje, kad radiacijos debesys slinktų būtent Vilniaus pusėn. Tada atsirastų didelė tikimybė, jog iš Vlniaus krašto bėgtų ne vien civiliai, bet ir visi NATO kariškiai. Rusijos ir Baltarusijos „žaliesiems žmogeliukams“ teliktų įžengti į ištuštėjusį Vilnių ir čia ilgam įsikurti.
JAV leidžiamas Amerikos lietuvių laikraštis Draugas.org
2021.09.25; 07:00
