Sąjūdis prieš Astravo AE. Slaptai.lt nuotr.

Sąjūdžio prieš Astravo AE lyderiai antradienį kreipėsi į prezidentą Gitaną Nausėdą ragindami užtikrinti, kad branduolinės avarijos ar incidento Astrave atveju Lietuvai būtų atlyginta visa padaryta žala. Susikūrusio sąjūdžio iniciatoriai reikalauja, kad dėl galimai patirtos žalos su ieškiniu būtų galima iškart kreiptis į Lietuvos teismą.
 
Prezidentas taip pat raginamas inicijuoti Lietuvos pasitraukimą iš Vienos konvencijos, kuri šiuo metu, kaip teigia iniciatoriai, apriboja Lietuvos piliečių ir valstybės teises į galimos žalos atlyginimą.
 
„Lietuva ir Baltarusija yra 1963 m. Vienos konvencijos dėl civilinės atsakomybės už branduolinę žalą narės. Pagal šią konvenciją Baltarusijos atsakomybė už Astravo AE avarijos galimai padarytą žalą yra apribota 360 milijonų eurų. Palyginti:  Černobylio avarijos padaryta žala siekė 700 milijardų, o Fukušimos – 250 milijardų eurų. Lietuva branduolinės žalos atlyginimo (reklamacijos) galėtų reikalauti tik Baltarusijos teisme. (…) Todėl tolimesnis Lietuvos dalyvavimas Vienos konvencijoje ne tik neatitinka, bet yra priešingas Lietuvos ir jos žmonių interesams. Kviečiame Jus ir visus Lietuvos žmones telktis, veikti kartu, o tuo pačiu Lietuvos Seimą ir Vyriausybę, nedelsiant inicijuojant Lietuvos pasitraukimą iš Vienos konvencijos“, – rašoma prezidentui G. Nausėdai perduotame Sąjūdžio prieš Astravo AE kreipimesi.
 
Pilietinę visuomenę ir skirtingų pažiūrų politikus suvienijusio Sąjūdžio prieš Astravo AE kreipimąsi, skirtą Lietuvos prezidentui, pasirašė vienas Sąjūdžio steigėjų, jo valdybos pirmininkas europarlamentaras Petras Auštrevičius, Sąjūdžio prieš Astravo AE Garbės pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis bei Sąjūdžio prieš Astravo AE Tarybos nariai.
 
„1988 m. birželio 3 d. gimęs pilietinis judėjimas atvedė į Kovo 11-ąją. Sąjūdis prieš Astravo AE yra gimstantis pilietinis judėjimas. Pilietinis judėjimas yra stipriausia jėga, kuri gali pasipriešinti Astravo monstrui, iškilusiam virš Vilniaus, Lietuvos ir visos Europos“, – teigiama kreipimesi į prezidentą.
Sąjūdis prieš Astravo AE. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
Sąjūdžio prieš Astravo AE valdybos narys Arvydas Sekmokas pažymi, kad Lietuvos buvimas tarp Vienos konvenciją ratifikavusių valstybių dabartinėmis aplinkybėmis, šalia Lietuvos kylant Astravo atominei jėgainei, akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos interesams.
 
„Vienos konvencija yra naudinga toms valstybėms, kurios vysto ar ketina ateityje vystyti branduolinę energetiką, tačiau visiškai nenaudinga šalims, pasirinkusioms žaliąjį kursą ir prioritetą teikiančioms savo gyventojų sveikatos ir turto apsaugai. Pasitraukdama iš Vienos konvencijos Lietuva nebūtų vienintelė ES valstybė, kuri gintų savo gyventojų teises, remdamasi nacionalinėje teisėje įtvirtintomis priemonėmis. Analogišką tvarką taip pat taiko tokios Europos Sąjungos valstybės kaip Austrija, Kipras, Airija, Liuksemburgas ir Malta, kurios principingai laikosi antibranduolinės politikos“, – teigia A. Sekmokas.
 
Sąjūdžio prieš Astravo AE vadybos narys ir MRU partnerystės profesorius dr. Herkus Gabartas pažymi, kad Lietuvai pasitraukus iš Vienos konvencijos, teisme svarstytinos branduolinės žalos dydis nebūtų susijęs su žala, padaryta Baltarusijos ar kitų valstybių teritorijose, todėl žalos dydis bus priteisiamas be apribojimų. 
 
„Lietuvos teismas galėtų objektyviai įvertinti visą Lietuvos teritorijoje padarytą branduolinę žalą, o nukentėjusieji galėtų reikalauti atlyginti patirtus nuostolius iš bet kurio asmens, dėl kurio veiksmų ar neveikimo ir kilo toji žala, pvz., iš Astravo AE operatoriaus, statybos generalinio rangovo „Rosatom“ ar Baltarusijos valstybės“, – teigia prof. H. Gabartas.
 
Sąjūdis prieš Astravo AE yra pilietinei visuomenei ir įvairių politinių pažiūrų piliečiams atvira organizacija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.11; 03:00

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Buvau atsivertęs internetinį peticijų puslapį. Atvirai kalbant, nustebau, pamatęs, kiek ten daug keisčiausių iniciatyvų. Ne tik keistų, bet ir kvailų.

Tačiau štai prieš Astravo atominės jėgainės statybas nukreiptą peticiją pasirašyti privalu. Visiems, masiškai ir kuo greičiau. Juolab kad liko ne tiek daug laiko – iki balandžio antrosios pusės.

Žinoma, toji peticija gal ir nesukliudys Vilniui (in ne tik Lietuvos sostinei) mirtiną pavojų keliančių statybų. Tačiau istorija žino atvejų, kai baigiamos statyti atominės elektrinės taip niekad ir nepradėjo veikti, nes joms atkakliai priešinosi aktyvios, susipratusios visuomenės.

Mano sąžinė švari. Aš pasirašiau.

Džiaugiuosi dar ir tuo, kad mano vadovaujamas portalas slaptai.lt daug dėmesio skyrė šiai sudėtingai temai. Vaizdžiai tariant, kuo galėjau – tuo prisidėjau.  

Šių metų vasario 15-ąją buvo paskelbti keturi videointerviu iš Seimo Kovo 11-osios salėje surengto pirmojo Sąjūdžio prieš Astravo atominę elektrinę suvažiavimo. Videoreportažuose – prof. Vytauto Landsbergio, Seimo nario Žygimanto Pavilionio, Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiojo analitiko Mariaus Laurinavičiaus ir žurnalo „Valstybė“ redaktoriaus Eduardo Eigirdo pranešimai. Visi videointerviu publikuoti be sutrumpinimų.

2020 metų sausio – vasario mėnesiais skelbėme kelias buvusio Lietuvos Seimo užsienio informacijos analitiko Kastyčio Stalioraičio publikacijas „Astravo AE. Turime reikalų su pamišusiais žudikais maniakais“, „Astravo AE. Ką daryti?“ ir „Kodėl Vladimiras Putinas stato Astravo AE“.

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Vienoje iš šių publikacijų beveik 30 metų Seimo Informacijos ir analizės centre analitiku dirbęs dr. K.Stalioraitis rašė:

 „Galiu pasiūlyti bent vieną niūrų Vladimiro Putino žaidimo su veikiančia Astravo AE scenarijų. Vieną gražią dieną Baltarusija praneš, kad AE įvyko avarija, gresianti dideliu aplinkos užteršimu radioaktyviomis medžiagomis. Mūsų dozimetrai užfiksuos kol kas nežymų radiacijos Neryje lygį.

Bet negi lauksim, kol radiacija pakils iki gyvybei pavojingo lygio. Masinė vilniečių evakuacija. Baisūs žodžiai. Po kurio laiko miestas ir apylinkės iki sienos su Baltarusija – tušti ne tik nuo gyventojų, bet ir nuo kariuomenės su visais tuo metu būsiančiais NATO daliniais. Ir į tuščią Vilnių ateis kita kariuomenė, nes, kaip aiškina kai kurie Rusijos ir Baltarusijos Sąjungos “istorikai”, Vilnius visada buvo baltarusių miestas…

Ar pasiruošęs Respublikos Prezidentas tokiam scenarijui?

Prisijungiu prie profesoriaus Vytauto Landsbergio Sąjūdžio prieš Astravo atominę elektrinę. Padėsiu, kuo tik galėsiu.“

Astravo AE. EPA – ELTA nuotr.

Portale slaptai.lt paskelbti ir trys išsamūs šių eilučių autoriaus straipsniai (smulkių neskaičiuoju). 2017-aisiais metais – „Išeitis – Vilniaus evakuavimo planas“. 2018-aisiais – „Ar Lietuva išgyvens po sprogimo Baltarusijos atominėje jėgainėje“ ir „Ar Lietuva rimtai ruošiasi galimai atominei nelaimei Astravo AE“? Viename iš šių tekstų svarsčiau:

„Beje, visuomet svarstykime pačius nepalankiausius variantus. O pats blogiausias variantas lengvai numatomas: Kremlius dės milžiniškas pastangas, kad Astravo AE ištiktų katastrofa. Taip, taip, taip! Dabartinė Rusijos valdžia norėtų ne saugumo, ne patikimumo, o radiacinės nelaimės. Kremliui reikalingas galingas radiacinis sprogimas netoli Vilniaus. Reikalingas būtent tuo metu, kai oro prognozių specialistai turės žinių – keletą parų nuo Baltarusijos link Lietuvos pūs stiprūs vėjai.

Kodėl įtariu, jog šiandieninė Kremliaus valdžia specialiai, kryptingai, sąmoningai planuoja didelę nelaimę Astrave? Lietuvą gaubiant radiaciniam debesiui (kiek tos mūsų valstybės – vos 300 kilometrų nuo Vilniaus iki Klaipėdos), tikėtina, iš Lietuvos trauktųsi ne tik vilniečiai, kauniečiai ar panevėžiečiai, bet ir kariai. Taigi – ir čia dislokuoti NATO kariai. Sunku patikėti, jog ženkliai pakilus radiaciniam fonui ir nesant užtektinai saugių požeminių bunkerių Lietuvoje liktų budėti britų, vokiečių, portugalų ar amerikiečių ginkluotųjų pajėgų atstovai. Tokios aukos – beprasmės.

Nuo Astravo AE iki Vilniaus – vos keli žingsniai

Štai tada ir atsirastų puiki proga rusų kariuomenės daliniams užimti ištuštėjusią Lietuvą (Vladimirui Putinui nusispjauti, kad keli tūkstančiai Rusijos karių po kelių mėnesių numirtų dėl spindulinės ligos sukeltų padarinių – juos tiesiog pakeistų kitais). Kremliaus vadovui svarbiausia, kad rusų kariauna atsidurtų Lietuvoje tarsi nejučiomis, be triukšmo ir šūvių. Pretekstas – neva atskubėjo tramdyti ištuštėjusiame Vilniuje plėšikaujančias gaujas.

O kaip klostysis įvykiai po to, puikiai žinome. Rusų kariuomenę vėliau bus labai sunku iškrapštyti. Matome, kaip jie, įkėlę koją į Gruziją, Moldovą, Ukrainą ar Siriją, ten laikosi įsikabinę ir rankomis, ir dantimis, ir kojomis. Tad išsisklaidžius radiacijai juos, įskaitant ir samdinius iš Vagnerio grupės, būtų sunku išprašyti ir iš Lietuvos.

Manau, kad Kremlius yra numatęs įvairiausių Baltijos šalių užėmimo variantų, įskaitant ir radiacinį. Okupacija pasitelkiant į pagalbą radiaciją, – lengviausia, todėl pati patraukliausia. Vladimiro Putino akimis žvelgiant.“

Taip pat vienoje iš šių publiacijų analizavau, ar, sprogus Astravo AE, pavyktų greitai evakuoti į mirtiną pavojų patekusius vilniečius ir Vilniaus rajono gyventojus? Atsakymas – ne.

Sąjūdis prieš Astravo AE. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Štai citata: „Kitas gelbėjimosi ratas – daug realesnis. Tai – evakuacija. Kaip rašoma gelbėjimosi plano projekte, skubių apsaugos veiksmų zona – 30 km., prevencinė apsaugomųjų veiksmų zona – 5 km., o sanitarinės apsaugos zona – 3 km. Tai reiškia, kad vėjui pasisukus Lietuvos pusėn radiaciniai debesys būtinai atkeliautų iki Vilniaus – apimtų ne tik miestą, bet ir jo apylinkes. Atkeliautų greitai – per kelias valandas. O gal net greičiau. Mat nuo Astravo AE iki valstybinės Lietuvos – Baltarusijos sienos tėra 20 km, o iki paties Vilniaus – vos 50 km. Nelaimės atveju vis tiek tektų skubiai evakuoti visą Vilnių (keli kilometrai šen ar ten nieko nereiškia; be to, nelaimės atveju niekas neskaičiuotų, ar radioaktyvieji debesys jau pasiekė centrą, ar dar tik slenka jo link).

Išvežti tiek daug žmonių į saugesnes Lietuvos vietas, sakykim, Latvijos pusėn arba į Klaipėdą, – taip pat sudėtingas uždavinys. Kiekvienas, kuris bent sykį yra įstrigęs Vilniaus automobilių kamščiuose, puikiai supranta, kad evakuacija iš sostinės per kelias valandas ar net parą, – beveik neįmanoma misija. Net jei evakuacija automobiliais būtų atliekama labai tvarkingai, organizuotai, prižiūrint policijai ir kitoms specialiosioms tarnyboms, avarijų tikimybė – didelė. Įtampa, stresas, skubėjimas, panika priverstų vairuotojus klysti. Susidūrus bent keliems automobiliams keliai, suteikiantys galimybę pasitraukti iš Vilniaus šiaurės ar vakarų kryptimi, būtų ilgam užblokuoti.

Spūstis gatvėse įveiksime tik tada, kai pastatysime metro. Slaptai.lt nuotr.

Rengiamame dokumente rašoma, kad transportą evakuacijai ir evakuaciją geležinkeliais organizuoja Susisiekimo ministerija. O policija užtikrina besitraukiančiųjų saugumą, dar kitos institucijos numato pagrindinius ir atsarginius gyventojų evakuacijos planus, rengia kelių apylankas, tiesia laikinus kelius. Bet tai įmanoma, jei Vilnius turėtų bent kelias požemines metro linijas, jungiančias, pavyzdžiui, Pilaitę su Antakalniu ar Santariškes su Vilniaus Geležinkelio stotimi ir tarptautiniu Vilniaus oro uostu.

Deja, sostinė neturi požeminio metro, kuris, kylant Astravo AE bokštams, reikalingas Vilniui ne vien ekonominiu požiūriu (padėtų išvengti spūsčių – nereikėtų gaišti laiko, be reikalo deginti bezino), bet ir saugumo sumetimais (padėtų surengti sparčią evakuaciją arba leistų pasislėpti). Žodžiu, privalome prisipažinti, jog vilties, kad per keletą ar, tiek to, per keliolika valandų pavyktų pabėgti iš Vilniaus, – beveik nėra. O po keliolikos valandų daugelis iš automobilių spūstyse įstrigusiųjų jau būtų paženklintas mirtinai pavojinga radiacijos doze. Ar beliktų prasmė bėgti gavus mirtiną radiacijos dozę?“

Vytautas Visockas (1939-2018). Slaptai.lt nuotr.

Slaptai.lt taip pat yra suteikęs tribūnos dėl Astravo keliamų pavojų daug sykių kalbėjusiam prof. Vytautui Landsbergiui („Astravo AE yra Kremliaus projektas siekiant nubausti Lietuvą už nepriklausomybę“). Skelbėme Laisvės premijos laureato prof. Vytauto Landsbergio kalbą, kurioje nerimaujama ir dėl Astravo. Publikavome politikų Vytauto Bako, Dainiaus Kreivio, Audroniaus Ažubalio, Dalios Grybauskaitės, Lauryno Kasčiūno, žurnalistų, publicistų Česlovo Iškausko, Edvardo Čiuldės komentarus.

Apie Astravo keliamus pavojus yra rašęs ir mano Tėvas Vytautas Visockas, pavyzdžiui, publikacijoje „Mėlynasis Nemunėli, leisk bangą palytėti…“ (2017 metai).

Taigi nieks negali prikibti, esą nesidomėjome Astravo AE keliamais pavojais. 

2020.03.04; 06:00

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Panašu, „Sąjūdžio prieš Astravo AE“ steigiamojo susirinkimo išvakarėse Lietuvos Prezidentas supainiojo pilietines iniciatyvas su valdžios iniciatyvomis. Jis teigė, kad vasario pradžioje įsikūrusio naujojo visuomeninio judėjimo tikslai „yra sveikintini“, bet „pilietinės pastangos turėtų būti nukreiptos konstruktyvesne linkme“, t.y. didinti spaudimą Baltarusijai europiniu formatu.  

Bet juk vienu iš šio visuomeninio Sąjūdžio tikslų ir yra spaudimas valdžiai, kad ji nemiegotų europiniame ir NATO formatuose. Kitas tikslas – ieškoti visuomeninių sąjungininkų ES valstybėse, visų pirma Latvijoje ir Estijoje.

Užuot pasidžiaugęs atsiradusiais visuomeniniais sąjungininkais Prezidentas pavirkavo:

„Tikrai gaila, kad visos šitos pastangos, visi sąjūdžiai neprasidėjo aštuoneriais-devyneriais metais anksčiau ir jei tai būtų buvę, aš esu įsitikinęs, kad Baltarusijos Astravo atominės elektrinės tiesiog nebūtų buvę. Būtų sutaupytos plytos ir statybinės medžiagos“, – interviu „DELFI Dėmesio centre“ ketvirtadienį sakė G. Nausėda.

Iš tiesų, kaip būtų buvę puiku, jei būsimasis Prezidentas anuo metu būtų įkūręs Sąjūdį prieš Astravo AE statybą.

Sąjūdis prieš Astravo AE. Organizacijos steigėjų nuotr.

Ar ne todėl tokia keista yra Prezidento pozicija, kad Sąjūdį iniciavo keli TS-LKD, išdrįsusios rinkimuose išstatyti savo kandidatę į Prezidento postą, nariai?

Norisi tikėti, kad Prezidentas pakils aukščiau asmeniškumų valstybiniuose reikaluose ir tampriai bendradarbiaus su „Sąjūdžiu prieš Astravo AE“.

Štai TS-LKD narys Arvydas Anušauskas šiandien FB atkreipia dėmesį, kad Sąjūdžiui prieš Astravą besiburiant socialdemokratai vakar sutelkė savo ekspertų žiedą „už Astravo elektros importą vardan saugumo“. Mat būtent tokios jų iki skausmo pažįstamų „ekspertų diskusijų“ išvados. Diskusijose dalyvavo Europarlamento narys J. Olekas, buvęs Europos komisaras V. P. Andriukaitis, buvęs užsienio reikalų ministras A. Valionis, buvęs energetikos ministras L. Ašmontas ir kt.

Sąjūdis prieš Astravo AE. Slaptai.lt nuotr.

Visa socialdemokratinė kompanija savo laiku nubraukusi elektros energijos gamybos Lietuvoje perpektyvas dabar virkauja, kad „šiuo metu Lietuvos vartotojai, ypač pramonė, moka per didelę kainą už elektros energiją, kuri yra didesnė už Skandinavijos rinkoje esamą“ (tai ar neveikia elektros energijos birža ir matyt net povandeninio kabelio nereikėjo su Švedija? – A.A.).

Man šiaip kyla klausimas, rašo A. Anušauskas, buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, ar ši socdemų „sinchronizacija“ su Astravo AE yra atsitiktinė iš rinkiminių išskaičiavimų ar kažkaip kitaip? Juk už Lietuvos politkos nepirkti nesaugios Astravo AE elektros, yra ne tik Seimo priimtos strategijos, rezoliucijos ir įstatymai, bet ir Lietuvos nuoseklumas bendraujant su ES institucijomis šiuo klausimu.

2020.02.18; 14:00

Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, profesorius Vytautas Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Kiaulės jūs, kiaulės, gėdindamas Kuršių marių teršėjus iš Signatarų namų balkono kalbėjo pirmasis atkurtos Nepriklausomos Lietuvos vadovas – Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis.
 
Lietuvai švenčiant Vasario 16-ąją, sekmadienį Vilniuje vyko tradicinis minėjimas prie Lietuvos nepriklausomybės Signatarų namų, kuriuose prieš 102 metus dvidešimt Lietuvos Tarybos narių pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.
 
Pradėdamas kalbą V. Landsbergis netiesiogiai priminė pastarąją savaitę garsiai nuskambėjusį akibrokštą, kada Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė aktorė Viktorija Kuodytė nebuvo įleista į premijų įteikimo ceremoniją Prezidentūroje. Profesorius ironizavo, kad į Signatarų namus atėjo su pasu ir, kad jį įleido. Kartu jis akcentavo ir būtinybę palaikyti Sąjūdžio prieš Astravo AE iniciatyvą. Pasak V. Landsbergio, tai sąjūdis už Lietuvos gyvybę.
 
„Domėkimės juo, remkime, plėskime. Yra prasmė. Kokia? Būti ir dalyvauti“, – iš Signatarų namų balkono kalbėjo V. Landsbergis, taip prisimindamas šeštadienį Seime susirinkusį sąjūdį prieš Astravo AE.
 
Vasario 16-osios spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Savo kalboje Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas teigė valstybėje pasigendantis brolybės jausmo.
 
„Puoselėkime Baltijos kelio pamokas. Didžioji pamoka tada buvo brolybės jausmas. Tik didžioji pertrauka tęsiasi pernelyg ilgai. Kiekvienas tada buvo brolis ir sesuo greta stovinčiam. Nešnairavome į kartu esantį, kad gal jis per daug vietos užima, kad gal kada ką nuskriaudė, ar, kad be pagrindo yra pasipūtęs. Nebuvo viršininkų, žinojome, kad esame daugybė aš, daugybė tu ir, kad mums gera taip būti“, – teigė jis ir į minėjimą susirinkusius piliečius ragino daryti gerą kitam, nes, akcentavo profesorius, tai padeda nugalėti blogį.
 
„Gera yra padėti suvargusiam, gera yra padėti bent žvilgsniu, bent žodžiu arba paėmus už rankos. Gerumo jėgą tąsyk patyrėme savyje, net nugalėjome blogį, didį blogį. Reiškia, kad taip gali būti ir dar kartą, ir vėl. Tebūnie toks mūsų tikėjimas. Tik nesmulkėkime, nemenkėkime, negobšėkime“, – savo kalboje pabrėžė profesorius, pridurdamas, jog pastaruoju metu aklas pasipelnymo siekis kelia iššūkius Lietuvą supančiai aplinkai.
Prie Vasario 16-osios signatarų namų Vilniuje. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
„Jau esame sugobšėję kai kuriose kompanijose bemaž iki dugno, iki mirštančios Baltijos dugno. Iki Kuršių marių reorganizacijos į srutų duobę – vis dėl purvinų pinigų“, – sakė V. Landsbergis, kiaulėmis įvardindamas tuos, kurie sąmoningai, dėl finansinių paskatų teršia aplinką.
 
„Pagalvoju kartais: kiaulės jūs, kiaulės – žmonės, kurie taip elgiatės, buvusieji žmonės. Pasitraukite, teateina naujieji žmonės“, – sakė V. Landsbergis.
 
Kiaulide profesorius įvardino ir netoli Lietuvos sienos statomą Astravo AE.
 
„Tai kiaulių ferma ne vienam šventežeriui, o visam Vilniui, visai Lietuvai. Reikia pasipriešinimo, reikia rezistencijos“, – pridūrė jis.
 
Lietuva ne tik paieškos, bet ir šunkelių kelyje
 
V. Landsbergis teigė matąs progresą Lietuvoje, tačiau kartu jis pabrėžė, kad pokyčiai pernelyg lėti. Todėl, jo teigimu, būtina surasti džiaugsmą, emigrantams grįžti sparčiau į Lietuvą.
 
Lietuviais norime ir būti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Lietuva keičiasi, bet per lėtai. Stiprinkime šeimų tautą, kuri jau randasi, atraskime, kaip gražu imigruoti į Lietuvą. Iš didelio šiukšlino miesto, tuštybių miesto į Lietuvą. Kai kurie atranda šį kelią, tai nuostabu“, – kalbėjo V. Landsbergis, apgailestaudamas, kad Lietuva vis dar kartais atsiduria šunkeliuose.
 
„Esame paieškos, bet ir šunkelių kelyje. Gausoka, deja, suklumpančių… Buvo žmogus, o žiūrėk jau nelabai žmogus. Stumia į duobę artimą savo, neištiesia rankos, stumia į duobę pačią Tėvynę. Jaunime, būk kitoks“, – kreipdamasis į Lietuvos jaunimą sakė profesorius.
 
Kalbėdamas apie paklydusius V. Landsbergis pabrėžė, kad Lietuvos politikoje reikia daugiau ne ideologijos ir išmanių programų, bet elementaraus žmogiškumo.
 
„Turėk širdį ir žiūrėk į širdį, pasakė Lietuvos pranašas Adomas. Todėl nereikia ideologijos, reikia kardiologijos, nereikia išmanių politinių programų, reikia asmeninių ir bendruomeninių kardiogramų. Juose – išsigelbėjimas, kurį kiekvienas pacientas gali rasti, nelyginant atėjęs pas mamą. Juk nėra didesnės prasmės“, – sakė V. Landsbergis, kviesdamas dažniau kalbėtis apie geresnę Lietuvą.
 
„Kai daug, daug žmonių norės būti geresni, ne piktesni, Lietuva bus nuostabi. Tegul Vasario 16-oji būna šventė, kuri ne tik šiandien, bet ir visada su mumis“, – kalbą apibendrino V. Landsbergis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.17; 05:00

Vasario 15-ąją Lietuvos Respublikos Kovo 11-osios Akto salėje surengtas pirmasis Sąjūdžio prieš Astravo atominę elektrinę suvažiavimas.

Skelbiame Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitiko Mariaus Laurinavičiaus komentarą. Marius Laurinavičius sako, jog Astravo AE monstrą stabdyti nėra per vėlu. Analitikas taip pat pabrėžia, kad į Astravo AE jau sukišta 10 milijardų dolerių mafijos pinigų, ir tie pinigai, beje, mesti į su ekonomika visiškai neusisijusį projektą Lietuvos sostinės pašonėje, vos už 40 kilometrų nuo Vilniaus.

2020.02.16; 09:22

Astravo AE – čia pat. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) laikosi nuomonės, kad įkurtas Sąjūdis prieš Astravo atominę elektrinę tėra konservatorių projektas, kuriuo bandoma telkti savo elektoratą prieš rudenį vyksiančius Seimo rinkimus.
 
Kaip Eltai sakė partijos komunikacijos vadovas Justinas Argustas, socialdemokratai suburto darinio veikloje nedalyvaus.
 
„Tai konservatorių rinkiminė akcija, jie tradiciškai siekia mobilizuoti savo rinkėjus su šūkiu „Lietuva pavojuje“. Jei tai būtų daroma atominės statybų pradžioje – 2009-2010 m., dar būtų galima suprasti, bet tuo metu konservatorių Vyriausybė dėmesio vertų pastangų stabdant atominės statybas nerodė. Netgi priešingai, tuometis premjeras abejojo, ar ta atominė bus. Socialdemokratai šiuo klausimu yra suformulavę poziciją ir kitų politinių jėgų rinkimų projektuose nedalyvaus“, – teigė J. Argustas.
 
Jis taip pat pridūrė, kad socialdemokratams nėra priimtina konservatorių kritika prezidentui Gitanui Nausėdai dėl artimesnio dialogo su Baltarusija.
Astravo AE. Slaptai.lt nuotr.
 
„Čia partijos pozicija labai aiški – konservatorių vykdyta uždara užsienio politika neatnešė Lietuvai naudos – kaip tik tuo laikotarpiu Lietuvos pašonėje ir kilo Astravo atominė, tai jei būtų bendraujama glaudžiau, ta elektrinė galbūt stovėtų kitur. Lietuvos interesas yra žinoti, kas dedasi šalia sostinės, kuri patenka į atominės evakuacijos zoną ir aklas Baltarusijos ignoravimas prie šio tikslo niekaip neprisideda“, – pabrėžė LSDP komunikacijos vadovas.
 
ELTA primena, kad šeštadienį Seime surengtas pirmasis Sąjūdžio prieš Astravo atominę elektrinę suvažiavimas. Antiastravinio Sąjūdžio garbės pirmininku tapo vienas iš judėjimo iniciatorių – profesorius Vytautas Landsbergis. Tarp organizacijos steigėjų taip pat yra europarlamentaras Petras Auštrevičius, Seimo nariai Žygimantas Pavilionis ir Virgilijus Poderys, signataras Raimundas Lopata, LiJOT prezidentas Lukas Kornelijus Vaičiakas, žurnalistas Eduardas Eigirdas, Lietuvos žaliųjų partijos atstovas Mečys Laurinkus, verslininkas Vidmantas Janulevičius, buvęs užsienio reikalų ministras, diplomatas Petras Vaitiekūnas ir kiti.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.16; 00:30

Prezidentas Gitanas Nausėda teigia, kad, jei prieš Astravo atominę elektrinę (AE) nukreipti visuomeniniai judėjimai būtų susibūrę aštuoneriais ar devyneriais metais anksčiau, – branduolinė elektrinė Lietuvos pasienyje nebūtų iškilusi. Visgi šalies vadovas teigia manąs, kad kovai su Astravo AE statyba įsteigtas visuomeninis judėjimas turi perspektyvą, telkiant jėgas europiniu bei transatlantiniu lygiu, daryti spaudimą Baltarusijai.
 
 „Kalbant apie Sąjūdį, aš turbūt galėčiau sakyti, kad bet kokios sąjūdžio formos, kuomet buriasi laisvi piliečiai, siekdami tam tikrų tikslų, kurių tikrai nepavadinsi nenaudingais valstybei (…) yra sveikintini. Tačiau svarbu, kad šitos pilietinės pastangos būtų nukreiptos konstruktyvia linkme“, – Delfi TV laidoje „Dėmesio centre“ kalbėjo G. Nausėda.
 
Šalies vadovas įsitikinęs, kad vasario mėnesio pradžioje pilietinės visuomenės aktyvistų bei įvairių politinių partijų narių įsteigtas Sąjūdis gali daryti spaudimą Baltarusijai dėl Lietuvos nesaugia laikomos Astravo AE.
 
„Manyčiau, kad tikrai yra didelis veiklos laukas tokiam sambūriui, sąjūdžiui telkti jėgas europiniu formatu, transatlantiniu formatu, kad didėtų spaudimas Baltarusijai. Matyti, kas ten yra daroma, bet ir kad tai yra didelė grėsmė ne tik mums visiems, bet ir pačiai Baltarusijai“, – teigė G. Nausėda.
 
Prezidentas apgailestavimą reiškia tik dėl to, kad Sąjūdis nubuvo įkurtas anksčiau. Pasak G. Nausėdos, prieš aštuonerius ar devynerius metus iškilus tokiai iniciatyvai kelias Astravo AE statybai būtų užkirstas.
 
„Man tikrai gaila, kad visos šitos pastangos ir tokie sąjūdžiai neprasidėjo aštuoneriais – devyneriais metais anksčiau ir jeigu taip būtų buvę, aš esu įsitikinęs, kad Baltarusijos atominės elektrinės, Astravo atominės elektrinės tiesiog nebūtų buvę. Būtų sutaupytos plytos ir statybinės medžiagos“, – sakė G. Nausėda.
 
ELTA primena, kad vasario 1 dieną buvo surengtas Sąjūdžio prieš Astravo atominę elektrinę (AE) steigiamasis susirinkimas, į kurį susirinko pilietinės visuomenės aktyvistai bei įvairių politinių partijų nariai.
 
Tarp organizacijos steigėjų – profesorius Vytautas Landsbergis, europarlamentaras Petras Auštrevičius, Seimo nariai Žygimantas Pavilionis ir Virgilijus Poderys, signataras Raimundas Lopata, LiJOT prezidentas Lukas Kornelijus Vaičiakas, žurnalistas Eduardas Eigirdas, Lietuvos žaliųjų partijos atstovas Mečys Laurinkus, verslininkas Vidmantas Janulevičius, buvęs užsienio reikalų ministras, diplomatas Petras Vaitiekūnas ir kiti.
 
Sąjūdis prieš Astravo AE yra pilietinei visuomenei ir įvairių politinių pažiūrų piliečiams atvira organizacija. Pirmasis asociacijos narių sambūris planuojamas vasario 15 d. Seimo Kovo 11-osios Akto salėje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.14; 00:55

Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pirmasis Lietuvos vadovas po Nepriklausomybės atkūrimo Vytautas Landsbergis teigia, kad reikia kalbėti ne apie tai, ką buvo galima padaryti, siekiant užkirsti Astravo elektrinės statybas, tačiau apie tai, ką galima padaryti dabar. Profesorius taip pat neslepia, kad užsienio reikalų ministro intencijos vykti vizito į Baltarusiją kelia daug neaiškumų.
 
„Pirmiausiai žiūrėkime, ar šiandien yra nepraleistas momentas. Ar mes šiandien priešinamės efektyviai ir priešinamės iš tikrųjų, ar tik simuliuojame, vaizduojame priešinimąsi“, – „Žinių radijo“ laidoje „Greiti pietūs“ kalbėjo V. Landsbergis, akcentuodamas, kad ir prezidentas Gitanas Nausėda pritaria, jog dėl nesaugios Astravo AE turi būti imamasi veiksmų.
 
Profesorius atkreipė dėmesį į šią savaitę vykusį užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus vizitą į Baltarusiją. Visgi, pasak V. Landsbergio, vizito tikslas lieka neaiškus.
 
„Dabar Lietuvos užsienio reikalų ministras pradėjo šiek tiek judėti, net nuvažiavo į Baltarusiją, ir nežinia, ką tie jo pokalbiai ten reiškia. Ar reiškia tam tikrą susitaikymą, ar saugumo klausimų nuleidimą ant stabdžių, kai iš Lietuvos pusės buvo bandoma visą laiką akcentuoti, kad šitoje vietoje jokio saugumo nėra ir nebus“, – įžvalgomis dalinosi profesorius.
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ir Baltarusijos užsienio reikalų ministras Vladimiras Makėjus. URM nuotr.
 
ELTA primena, kad vasario 3-4 dienomis L. Linkevičius Baltarusijos užsienio reikalų ministro Vladimiro Makėjaus kvietimu lankėsi Baltarusijoje.
 
Antradienį Minske įvyko susitikimai su oficialiosios Baltarusijos valdžios atstovais, kurių metu buvo aptartas ir Astravo AE klausimas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.06; 16:00

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos diplomatijos vadovas Linas Linkevičius teigia, kad Lietuvos žvalgybos paviešintoje grėsmių ataskaitoje apie Astravo atominės elektrinę grėsmę nieko ypatingai naujo neišgirdęs. Užsienio reikalų ministras patikino, kad apie Astravo AE keliamą grėsmę jis žino, bet su Baltarusija valdžios atstovais dialogas vis tiek bus tęsiamas.
 
„Kad Astravo AE yra grėsmė, jau esu kažkur girdėjęs. Nieko ypatingai naujo mes neišgirdome. Tai yra analizė, jeigu ją dar kažkas pakomentuos, tai pakomentuos. Tai nieko nekeičia, mes apie tą ataskaitą jau žinome iš anksčiau, prieš ją paskelbiant. Dar kartą pasikartosiu, kad ten nėra nieko naujo, ko mes nežinotume. Ir mes turime tai omenyje. Tai nekeičia to, ką mes mėginame čia (Baltarusijoje. – ELTA) pasiekti“, – vizito Baltarusijoje metu sakė L. Linkevičius.
 
L. Linkevičius teigė, kad, be Astravo AE, Lietuvą su Baltarusija jungia ir kiti klausimai, kaip naftos bei dujų tiekimas.
 
„Mes kalbėjome ne tik apie Astravo AE, juk ir kiti aspektai yra svarbūs, pavyzdžiui, įstojimas į Pasaulio prekybos organizaciją. Mūsų interesas – kad jie įstotų. Mes galime jiems padėti įstoti. Be abejo, naftos tiekimas. Mes supratome, kad jie suinteresuoti, kad jis būtų reguliarus ir pastovus (…). Tikrai ties tuo dirbsime, ir čia sutampa mūsų interesai. Ieškosime techninių sprendimų dėl dujų tiekimo, nes tai yra alternatyva, ir tai stiprina jų nepriklausomybę. Jų nepriklausomybė yra ir mūsų nacionalinis interesas“, – sakė L. Linkevičius.
 
Kaip ELTA jau rašė, Lietuvos žvalgyba antradienį paviešintoje grėsmių ataskaitoje įspėja dėl šalia Lietuvos pasienio statomos Astravo atominės elektrinės saugumo.
 
Kasmetinę ataskaitą paskelbęs Valstybės saugumo departamentas (VSD) bei Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas (AOTD) prie Krašto apsaugos ministerijos teigia, kad, užbaigiant Astravo atominės elektrinės projektą, kyla įtampa tarp Baltarusijos institucijų ir projektą vykdančios Rusijos kompanijos „Rosatom“ atstovų.
Sąjūdis prieš Astravo AE. Organizacijos steigėjų nuotr.
 
2019 m. liepos pradžioje iš pareigų pasitraukė BelAE statybų vadovas Dmitrijus Romaniecas. Jis paliko pareigas ir išvyko iš Baltarusijos labai sudėtingu laikotarpiu – prasidėjus svarbiausiems pirmojo bloko parengimo eksploatacijai darbams.
 
Pasak VSD ir AOTD, tikėtina, kad jo pasitraukimas buvo neatsitiktinis – vengiama atsakomybės dėl ankstesnių incidentų, nesklandumų bei tolesnių sudėtingų BelAE parengimo eksploatacijai darbų.
 
Paskelbtame žvalgybos institucijų dokumente taip pat minimas 2019 m. birželio pabaigoje dėl darbininkų aplaidumo kilęs gaisras Astravo atominės elektrinės pirmajame bloke (šalia reaktoriaus pastato). Grėsmių ataskaitoje pažymima, kad Baltarusijos institucijos informacijos apie šį incidentą nepateikė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.05; 00:30

AOTD direktorius pulkininkas Remigijus Baltrėnas ir VSD direktorius Darius Jauniškis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Lietuvos žvalgyba antradienį paviešintoje grėsmių ataskaitoje įspėja dėl šalia Lietuvos pasienio statomos Astravo atominės elektrinės saugumo.
 
Kasmetinę ataskaitą paskelbęs Valstybės saugumo departamentas (VSD) bei Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas (AOTD) prie Krašto apsaugos ministerijos teigia, kad, užbaigiant Astravo atominės elektrinės projektą, kyla įtampa tarp Baltarusijos institucijų ir projektą vykdančios Rusijos kompanijos „Rosatom“ atstovų.
 
„Artėjant numatytam BelAE paleidimo terminui, didėja įtampa tarp atsakingų Baltarusijos institucijų, projekto užsakovų ir „Rosatom“ atstovų – visi jie baiminasi atsakomybės už galimus incidentus paskubomis pastatytoje BelAE“, – rašo Lietuvos žvalgyba paskelbtoje ataskaitoje.
 
2019 m. liepos pradžioje iš pareigų pasitraukė BelAE statybų vadovas Dmitrijus Romaniecas. Jis paliko pareigas ir išvyko iš Baltarusijos labai sudėtingu laikotarpiu – prasidėjus svarbiausiems pirmojo bloko parengimo eksploatacijai darbams.
 
Astravo atominė elektrinė. EPA-ELTA nuotr.

Pasak VSD ir AOTD, tikėtina, kad jo pasitraukimas buvo neatsitiktinis – vengiama atsakomybės dėl ankstesnių incidentų, nesklandumų bei tolesnių sudėtingų BelAE parengimo eksploatacijai darbų.
 
Paskelbtame žvalgybos institucijų dokumente taip pat minimas 2019 m. birželio pabaigoje dėl darbininkų aplaidumo kilęs gaisras Astravo atominės elektrinės pirmajame bloke (šalia reaktoriaus pastato). Grėsmių ataskaitoje pažymima, kad Baltarusijos institucijos informacijos apie šį incidentą nepateikė.
 
„Nepaisant to, kad pirmasis blokas jau rengiamas branduoliniam kurui, informacijos apie minėtą incidentą Baltarusijos institucijos nepateikė. Šis faktas liudija, kad po 2016 m. įvykusių incidentų situacija BelAE nepasikeitė – ir toliau vengiama viešumo, bandoma slėpti informaciją apie tikrąją padėtį. Todėl labai tikėtina, jog informacija bus slepiama ir BelAE pradėjus veikti“, – rašoma ataskaitoje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.04; 04:00

Aleksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius vasario 3-4 dienomis Baltarusijos užsienio reikalų ministro Vladimiro Makėjaus kvietimu darbo vizito lankosi Baltarusijoje. Kaip skelbiama, daugiausiai svarstoma pagalba lietuvių kilmės vaikams švietimo srityje. Bet kitą dieną jis susitinka ir su oficialiais Baltarusijos valdžios atstovais, o Minske netgi planuojamas susitikimas su Baltarusijos pilietinės visuomenės ir žmogaus teisių aktyvistais, kitaip sakant, su opozicija.

Sunku pasakyti, ar Lietuvos ministras šio vizito detales, ypač antros dienos susitikimus, derino su Seimu ir Prezidentu. Tai, kad Seimo užsienio reikalų komitetas ketino svarstyti „savavališkus“ L. Linkevičiaus vuajažus į Minską (nors paskutinis jų buvo prieš ketverius metus), liudija, jog politikai nėra patenkinti URM konformistine laikysena A. Lukašenkos režimo atžvilgiu. Jie įtaria, kad šitaip gali būti nuolaidžiaujama dėl Astravo AE.

Minskui šių metų pradžia nelengva. Be nuolatinių rietenų su Maskva dėl Baltarusijos glaudesnės integracijos į Sąjunginę valstybę nuo šių metų pradžios kaimyninė šalis negauna rusiškų naftos produktų. Sausio 3 d., nepavykus deryboms, jų tranzitas nutrauktas, o sausio 20 d. nutrūko ir dialogas šiuo klausimu.

A.Lukašenka pareiškė, kad naftą pirks už Rusijos ribų ir pasaulinėmis kainomis. Minskas jau įsigijo 80 tūkst. tonų šios žaliavos iš Norvegijos, ir pirmoji jos partija per Klaipėdos uostą geležinkelio cisternomis jau atkeliavo į Baltarusiją. O nuo vasario 1 d. Minskas 6,6 proc. padidino tarifus rusiškos naftos tranzitui.

Baltarusijos prezidento A. Lukašenkos ir JAV valstybės sekretoriaus M. Pompeo susitikimas. EPA-ELTA nuotr.

Kaip tik tuo metu į Minską vizito užsuko JAV valstybės sekretorius Mike Pompeo. Tokio rango JAV atstovo čia nebuvo nuo 1994 metų, kai A. Lukašenka ir buvo išrinktas prezidentu. Jo apsilankymo tikslas buvo daugiau negu akivaizdus: bandyti suvilioti A. Lukašenką racionaliu pasiūlymu – patenkinti Baltarusijos naftos poreikius amerikietiška žaliava visu 100 procentų, t.y., 18 mln. tonų naftos per metus. Amerikos užsienio politikos žinybos vadovas be užuolankų leido suprasti, kad Minskui tereikia kreiptis į Vašingtoną, nes JAV yra „didžiausias energijos resursų gamintojas pasaulyje“. Tokiu atveju jų naftos produktai būtų perdirbami Baltarusijoje įrengtose rusiškose naftos perdirbimo įmonėse.  

A.Lukašenka kol kas neatsakė nei taip, nei ne. Jis žino, kad Maskva protestuos prieš amerikietiško naftos verslo invaziją šalia Rusijos sienų. Rusijos nacionalinio energetinio saugumo fondo ekspertas Igoris Juškovas iškart atrėžė: tai neįmanoma. Jis mano, kad JAV nė dolerio nenuleis už naftos barelį, o rusiška nafta yra 10-12 dolerių pigesnė už pasaulines kainas. Be to, jo teigimu, rusišką Urals markės naftos žaliavą reikėtų maišyti su amerikietiška, kaip daroma Lenkijoje, nes gamyklos Baltarusijoje kitaip ją apdoroti nepritaikytos, o tai dar pabrangins importuojamą žaliavą.

Niekam ne paslaptis, kad problema ne naftos tiekimas, o problemiški santykiai su Rusija. V. Putinas kuria planus, kaip, prisidengdamas gilesne Sąjunginės valstybės integracija, Baltarusiją vis labiau pasiglemžti po savo sparnu. Tai erzina A. Lukašenką, vaizduojantį save visos gudų tautos vienytoju. Jis apdairiai nevaikė didžiulių mitingų, kuriuose baltarusiai protestavo prieš savo šalies integraciją į Rusiją.

Nors M. Pompeo ir mandagiai priekaištavo A. Lukašenkai dėl žmogaus teisių pažeidimų, jis padarė užuominą, kad JAV panaikins sankcijas pagrindinei žaliavos perdirbimo įmonei „Belneftechim“, bus atšauktas JAV ir ES draudimas dešimtims pareigūnų atvykti į šias šalis, o patį A. Lukašenką galbūt palaikys per šiais metais vyksiančius prezidento rinkimus.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tad koks gi L. Linkevičiaus darbo vizito tikslas?

Tikėtina, kad jis buvo derintas ne tik su aukščiausiais šalies pareigūnais, bet ir aptartas aukštame lygyje, ypač po M. Pompeo vizitų į posovietinę erdvę (jis dar pabuvojo Kazachstane, kuris taip pat tikisi aprūpinti Minską naftos žaliava). Prezidentas G. Nausėda, grybaudamas Lietuvos-Baltarusijos pasienyje, darydavo toli siekiančias užuominas, kad laikas kaimynus traukti iš izoliacijos.

Tačiau „skersai kelio“ kaimyniškiems santykiams stovi nelemtas Astravas. Ar reikia čia ieškoti kompromiso su Minsko režimu? Kokia kaina Lietuva ketina „parduoti“ Astravo AE grėsmę už gerus geopolitinius santykius su A. Lukašenka? Ar nuo šiol nutylėsime grubius žmogaus teisių pažeidimus šioje šalyje ir represijas prieš opoziciją?

Tai klausimai, liečiantys mūsų užsienio politikos strategiją ir apskritai stabilumą regione. Šiame kontekste L. Linkevičiaus vizitas į kaimyninę šalį dvelkia vasališku noru įtikti ir amerikietiškai pozicijai, ir apskritai apsimestinam Vakarų aklumui – nematyti Rusijos ekspansijos per Baltarusiją recidyvų.

2020.02.03; 15:00

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Jau išdėsčiau, ko galima laukti iš Kremliaus, kai Astravo AE pradės veikti, https://slaptai.lt/kastytis-stalioraitis-kodel-vladimiras-putinas-stato-astravo-ae/

Pakartosiu trumpai. Vieną gražią dieną Baltarusija praneš, kad AE įvyko avarija, gresianti dideliu aplinkos užteršimu radioaktyviomis medžiagomis. Mūsų dozimetrai užfiksuos kol kas nežymų radiacijos Neryje lygį.

Bet negi lauksim, kol radiacija pakils iki gyvybei pavojingo lygio. Masinė vilniečių evakuacija. Baisūs žodžiai. Po kurio laiko miestas ir apylinkės iki sienos su Baltarusija – tušti ne tik nuo gyventojų, bet ir nuo kariuomenės su visais tuo metu būsiančiais NATO daliniais. Ir į tuščią Vilnių ateis kita kariuomenė, nes, kaip aiškina kai kurie Rusijos ir Baltarusijos Sąjungos “istorikai”, Vilnius visada buvo baltarusių miestas…

Tačiau galimas ir kitas variantas tuo atveju, jei Vilnius bei Europos Sąjungos ir NATO vadovai branduolinės grėsmės inscenizacija nepatikės.

KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones

Nepamirškime, kad turime reikalą su pamišusiais žudikais maniakais.

Daugelis vyresnio amžiaus lietuvių prisimena, kaip prasidėjo antrasis Rusijos – Čečėnijos karas. Koks pretekstas buvo jį pradėti po to, kai Vladimiro Putino atstovas generolas Aleksandras Lebedis, gelbėdamas Kremliaus armijos dalinius kariaujančios Čečėnijos Respublikos Ičkerijos teritorijoje nuo visiško sunaikinimo, Čečėnijos Chasaviurte 1996 m. rugpjūčio 31 naktį pasirašė su jos prezidentu Aslanu Maschadovu paliaubų sutartį, kurioje nurodyta pradėti abiejų šalių politinį, o ne karinį “dialogą”.

Ir štai 1999 metų rugsėjis tapo baisiu laikotarpiu Rusijos gyventojams.

Rugsėjo 16 dienos 6 valandą ryto prie devyniaaukščio gyvenamojo namo Rostovo srities Volgodonske į orą išlėkė sunkvežimis, prikimštas sprogstamos medžiagos. Žuvo 19 žmonių, 89 buvo sunkiai sužeisti, nukentėjusiais pripažinti apie 16 tūkst. miesto gyventojų, tarp jų – daugiau kaip tūkstantis vaikų.

Susprogdintas gyvenamasis namas Rusijoje. Ap/Scanpix nuotr.

Prieš tai sprogimai nugriaudėjo Maskvoje. Rugsėjo 8 d. – Gurjanovo gatvėje ir rugsėjo 13 d. – Kašyro plente. Aukų skaičius siekė 500, nukentėjusieji skaičiuoti tūkstančiais. Gyvenamieji namai griuvo ir Buinakske.

Šie sprogimai ir tapo Kremliaus paaiškinimu terorizmo įbaugintam Vakarų pasauliui, kodėl Rusija, sulaužydama minėtą Kremliaus ir Aslano Maschadovo paliaubų sutartį, pradėjo naują karą su Čečėnija.

Tačiau neilgai trukus visame pasaulyje pasirodė pranešimai, kad sprogimus organizavo Rusijos Federalinė Saugumo Tarnyba.

Galime nesunkiai padaryti išvadą, kad avarija Astravo AE gali būti ir tikra, tikslinga. Jei Kremliaus žudikams maniakams savų civilių, net vaikų, negaila gviešiantis svetimų teritorijų, tai ką jau kalbėti apie kažkokius gyventojus Vilniuje ar Baltarusijoje.

Sprogimas Maskvoje prie Kaširskoje bokšto

Po ilgesnio laiko radioaktyvios medžiagos skyla, ir su reikiamomis apsaugos nuo radiaktyvumo priemonėmis karinėms pajėgoms belieka tik išsaugoti užimtą teritoriją iki nepavojingo radiacijos lygio. O po to ją – užtvindyti naujais gyventojais.

Manau, kad Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, atsižvelgdamas į tokias ir panašias rizikas, turėtų duoti direktyvą mūsiškiams Briuselyje komisarams ir parlamentarams veikti, reikalaujant įtraukti Astravo AE problemą į ES dienotvarkę, o pats – kreiptis į ES Vadovų Tarybą, reikalaujant to paties.

Visiškai teisus yra pirmasis atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Respublikos vadovas, tuometinio Sąjūdžio, atkūrusio Nepriklausomybę, lyderis profesorius Vytautas Landsbergis, tvirtindamas, „jog pavojui ir neteisybei sakyti „ne“ niekada nėra per vėlu. Nors negalima neigti, jog Astravo atžvilgiu iki šiol buvusios Vyriausybės padarė klaidų, visuomenė turi savęs paklausti: „O ką mes galime padaryti dabar?“. Lietuvos balsas gali ir turi būti išgirstas, bet tam turime dirbti išvien.“ https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1138794/vilniuje-isteigtas-visuomeninis-judejimas-sajudis-pries-astravo-atomine-elektrine

Kaip teisus jis ir dėl to, kad, anot jo, Astravo AE yra Kremliaus projektas, siekiant nubausti Lietuvą už Nepriklausomybę https://www.lrt.lt/naujienos/verslas/4/1133559/vytautas-landsbergis-astravo-ae-yra-kremliaus-projektas-siekiant-nubausti-lietuva-uz-nepriklausomybe.

2020.02.02; 17:30

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

„Įsteigtas Sąjūdis prieš Astravo AE“ https://slaptai.lt/isteigtas-sajudis-pries-astravo-ae/, – praneša Lietuvos naujienų agentūros. Kas be ko, Sąjūdžio vardas mūsų bendruomenei turi magišką reikšmę, tačiau jeigu aną kartą pirmapradžiu pavidalu Sąjūdžiu buvo pavadintas ledus pralaužiantis, laiką paskubinantis žmonių sujudimas, tai šiuo atveju, kaip atrodo bent man, legendinis pavadinimas yra didesniu ar mažesniu laipsniu profanuojamas, nes Sąjūdžio burtažodis, daug nesusimąstant, čia yra pritaikomas kraupiai pavėlavusios sąmonės kolizijų nusakymui.

 Pranešimą lydinčioje momentinėje nuotraukoje manome visą būrį iškilių, daugiausia iš konservatorių partijos, Lietuvos žmonių, besibūriuojančių aplink Vytautą Landsbergį kaip centrinę šio įvykio arba net apskritai mūsų laikmečio figūrą.

Tarkime, V.Landsbergio dalyvavimas įvykyje bent iš dalies pateisina žodžio „Sąjūdis“ panaudojimą, tariant, kad ten, kur žengia V.Landsbergis, iš paskos velkasi ir Sąjūdžio  legenda, tačiau nevalia užmiršti, kad aną kartą V.Landsbergis buvo visados bent truputėlį pralenkianti, numatanti kelis ėjimus į priekį daugiau nei oponentai asmenybė, o kovos prieš Astravo AE pastatymą istorijoje, nežiūrint bravūriškų nuotraukos pozų, jis jau primena radikaliai pavėlavusį, ceitnoto negandų ištiktą žmogų. Dar kitaip tariant, kyla klausimas – kodėl tas pats V.Landsbergis, ilgą laiką tylėjęs taip intensyviai, tarsi būtų vandens prisisėmęs į burną, apie Astravo AE užtraukiamą mums egzistencinį pavojų prabilo tik pastaruoju laiku, nežiūrint to, kad didelės paslapties dėl tikrųjų Kremliaus finansuojamos AE statybos mūsų pasienyje ketinimų nebuvo jau daugelį metų. Kaip atrodo bent man, V. Lansbergio santūrumą šiuo klausimu lėmė, jo charakterį, įpareigojantį pasisakyti dėl Astravo AE taip nuodugniai, kaip dabar, radikaliai pavėlavęs, jis kartas nuo karto pasisako, – ilgą laiką tramdė partiniai interesai.

Įsteigtas Sąjūdis prieš Astravo AE. Organizacijos steigėjų nuotr.

Astravo AE statybos paruošiamieji darbai prasidėjo mažiausiai prieš 10 metų. Dar tada viešoje erdvėje įsivėliau į diskusiją su Andriumi Kubiliumi, kuris nepavargdamas mus įtikinėjo, kad neva pats asmeniškai dviračiu išvažinėjęs Baltarusiją skersai išilgai, niekur nerado nė mažiausios užuominos, jog Aliaksandras Lukašenka puoselėtų planus pasistatyti AE. Tiesą sakant, dirva Astravo AE statybai buvo išpurenta dar anksčiau, pavykus sužlugdyti LEO.LT.

Neslėpsiu, kad ši nešvanki Lietuvos energetinių planų užblokavimo ir po to sekusi Astravo AE pastatymo istorija (iš esmės tai yra viena ir ta pati istorija) nuodija mano sielą, jeigu nesakyti, veda į pasiutimą. Tačiau tikriausia niekas nepakvies manęs į minėtą nuotrauką pastovėti tarp šių gražių ponų, todėl mainais už tai perspausdinu savo 4 metų senumo straipsnelį apie Astravo AE, pavadinimu „Kaip jie mus išdūrė su ta elektrine“ https://verslas.lrytas.lt/energetika/2016/02/05/news/kaip-jie-mus-isdure-su-ta-elektrine-834714/.

X X X

Astravo atominės elektrinės (AE) arba dar kitaip vadinamos Baltarusijos AE statybos netoli Lietuvos sienos, tik 50 kilometrų atstumu nuo Vilniaus, yra įvykių, prasidėjusių dar Lietuvoje, loginė išdava ir vaizdi iliustracija to, kuo baigiasi mūsiškių bukapročių siautėjimas. 

Tiesą sakant, tai dar ne pabaiga, greičiau pabaigos preliudija, gerai įsivaizduojant, kad pasistačiusi tokią atominę jėgainę, aušinamą Neries vandenimis, Baltarusija nuodys mums gyvenimą visomis to žodžio įmanomomis ir neįmanomomis reikšmėmis. Taip pat neatmestina, kad V.Putino ir A.Lukašenkos hipotetiniuose planuose yra numatyta galimybė anksčiau ar vėliau panaudoti prie Lietuvos sienos pastatytą elektrinę kaip branduolinio užpuolimo ir totalinio keršto priemonę, tokiu būdu bandant atsiteisti  mūsų šaliai už jos išskirtinį vaidmenį  demontuojant sovietinės imperijos pamatus. Jeigu mielam skaitytojui pasirodys, kad pastaroji prielaida yra pernelyg siurrealistinė, prisiminkime tai, kokie neįtikėtini istoriniai siužetai susiklostė geopolitinėje erdvėje, į valdžios olimpą įkopus V.Putinui su savo revanšistiniais planais ir pagiežos deformuota sieliūkšte.

Tikriausiai dabar nereikės vėl veržtis pro atviras duris įrodinėjant visiems žinomą dalyką, kad Astravo AE statyba tapo galima tik Lietuvai atsisakius planų statyti Ignalinos AE. Tiesa, žodis „atsisakius“ čia skamba tragikomiškai, jeigu prisiminsime, kad tuomet buvo panaudota smūginė užpuolimo taktika, siekiant sužlugti bet kokius Lietuvos planus pasistatyti atominę jėgainę. Kita vertus, šiandien, jau išsisklaidžius dūmų uždangoms, drąsiai galima kelti klausimą – kam visų pirma buvo naudinga palaidoti jungtinę valstybės ir privataus kapitalo bendrovę  LEO LT, buvusią tikru Lietuvos sėkmės bilietu, forsuojant lietuviškos atominė jėgainės statybos planus, kas iš tiesų po to laimėjo numetus apkvailintiems žmonėms referendumo dėl pritarimo ar nepritarimo japoniškos Ignalinos AE statybos vizijai idėją.

Astravo AE. EPA – ELTA nuotr.

Kalbėti dabar apie tuos nesenos istorijos įvykius galiu tik prisiversdamas, jausdamas baisų diskomfortą, taip tarsi būčiau įpareigotas laupyti dar neužgijusios žaizdos šašus, negalėdamas nusišalinti nuo atminties, kad tuo metu klūpodamas prašiau žmonių atsitokėti visoje serijoje lrytas. lt išspausdintų straipsnių, neretai sulaukdamas tik pajuokos, kad be reikalo panikuoju. Žinia, kiemsargio balsas į dangų neina, gal net plėšikui atrodo, kad šunelis palos ir kada nors nustos.

Dar prieš 5 ar 6 metus, užsimindamas apie sužlugdytas viltis pasistatyti AE, tarsi žiūrėdamas į vandenį, rašiau „įsivaizduoju, jog po kelerių metų A.Kubilius įrodinės, jog gerus jų planus sugriovė valdžią perėmę politiniai oponentai. http://lietuvosdiena.lrytas.lt/-12827967551281344704-i%C5%A1davyst%C4%97s-anatomija.htm.

Kaip pirštu į akį, ar ne, bet dėl tokios savo „aiškiaregystės“ dabar nejaučiu jokios satisfakcijos palaimos, kad vis dėlto buvau teisus, o tik nevilties kartėlį. Be to, apdergtos pakrantės personažų veiksmus ir mintis nesunku nuspėti, čia nereikia didelio proto.

O, iš tiesų, kas labiausia yra kaltas, kad taip ilgai buvome kvailinami ir galbūt savo rankomis išsikasėme duobę?

Nuo Astravo AE iki Vilniaus – ranka paduoti

Čia dabar pacituotas straipsnelis vadinosi „Išdavystės anatomija“. Tačiau neprašau visko suprasti pažodžiui, nebandau įpiršti tiesmukišką mintį, kad pagrindiniai istorijos herojai pasirašė sielos pardavimo sutartį su velniu. Kažkas, žinoma, režisavo visą tą peklą, o kiti paprasčiausiai pasinaudojo susiklosčiusia konjunktūra, realizuojant savo interesus, tarkime, įgydami teisę plėtoti verslą su Rusija labiausiai palankiomis sąlygomis, drauge nuduodami nesupratę, už ką yra mokami papildomi dividendai. Taip pat ir mūsų D. Grybauskaitė, – čia nereikia slaptų pažymų, viskas ir taip matosi kaip ant delno, – užšuoliavo ant aukščiausiosios politinės keteros, pasibalnojusi LEO LT išardymo purvinų purviniausią kumelę. Ar pastaroji aplinkybė nesako, kad galbūt dabar pati mūsų valstybė yra hibridinės prigimties, – klausimas, kurį palieku spręsti  jūsų, mielieji, sąžinei.

Nedrįstu dar kartą minėti R. Garbaravičiau pavardę, kuris per savo advokato surašytus raštus redakcijai tada grasino jūsų nuolankų tarną užtampyti teismuose https://www.lrytas.lt/verslas/rinkos-pulsas/2010/12/01/news/itakingo-konservatoriaus-r-garbaraviciaus-advokatai-moko-rasyti-lrytas-lt-autoriu-e-ciulde-5612121/. Vis tik negaliu nulaikyti liežuvio nepastebėjęs, kad R.Garbaravičiui pasitraukus iš konservatorių partijos, kai kurie šios partijos veikėjai toliau daugiau ar mažiau užmaskuotu pavidalu gynė buvusio partiečio verslo interesus energetikos sferoje. Kitaip neįmanoma paaiškinti to fakto, kad konservatoriai, nežiūrint tuščių užkeikimų, neparodė didesnio noro pasipriešinti demoralizuojančių intencijų referendumui dėl Ignalinos AE statybos.

Demokratinėje visuomenėje tikrai nedera kitą, net labai nesimpatišką, kaip atrodo tau, klystantį žmogų vadinti išdaviku. Kita vertus, daug sakantis faktas yra tai, kad Garliavos istorijoje valstybės užpuolime beveik vienas prie vieno dalyvavo ta pati komanda, kuri pasižymėjo ir užsirekomendavo kovodama prieš Lietuvos energetinio savarankiškumo užmojus. Ką gi, labai tikėtina, kad vis dėlto kai kurie iš jų turi įgaliojimus ir sugebėjimą nuspausti slaptas spyruokles. Į tai verta atkreipti dėmesį vien dėl to, kad kitą kartą žinotume, kaip galima būtų išlipti iš duobės su mažesniais nuostoliais.   

2020.02.02; 05:00

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Parašiau vakar FB, bet tinka ir šiandien, ir rytoj, ir poryt…

Trys konservatoriai (Audronius Ažubalis, Žygimantas Pavilionis ir Emanuelis Zingeris) nusistebėjo, tiksliau, pasipiktino UR ministro išsakytu vizito į Baltarusiją tikslu – “kad jie (Baltarusijos valdžia) pradėtų ką nors daryti dėl Astravo atominės elektrinės saugumo…, nors klausimo dėl Astravo AE saugumo kėlimas nereiškia Lietuvos teigiamo požiūrio į jėgainę”.

Tie trys, kaip ir dauguma Lietuvos žmonių, ypač vilniečių, tikisi, kad finansiškai remiant ES, Astravo AE bus išardyta, kaip buvo išardyta jau naudota Ignalinos AE, o kas įmanoma – panaudota naujojoje elektrinėje toli nuo Vilniaus. Tokia turėtų būti Lietuvos užsienio politikos siekiamybė, o ne Astravo AE saugumas.

Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Galiu pasiūlyti bent vieną niūrų Vladimiro Putino žaidimo su veikiančia Astravo AE scenarijų.

Vieną gražią dieną Baltarusija praneš, kad AE įvyko avarija, gresianti dideliu aplinkos užteršimu radioaktyviomis medžiagomis. Mūsų dozimetrai užfiksuos kol kas nežymų radiacijos Neryje lygį.

Sąjūdis prieš Astravo AE. Organizacijos steigėjų nuotr.

Bet negi lauksim, kol radiacija pakils iki gyvybei pavojingo lygio. Masinė vilniečių evakuacija. Baisūs žodžiai. Po kurio laiko miestas ir apylinkės iki sienos su Baltarusija – tušti ne tik nuo gyventojų, bet ir nuo kariuomenės su visais tuo metu būsiančiais NATO daliniais. Ir į tuščią Vilnių ateis kita kariuomenė, nes, kaip aiškina kai kurie Rusijos ir Baltarusijos Sąjungos “istorikai”, Vilnius visada buvo baltarusių miestas…

Ar pasiruošęs Respublikos Prezidentas tokiam scenarijui?

Prisijungiu prie profesoriaus Vytauto Landsbergio Sąjūdžio prieš Astravo atominę elektrinę. Padėsiu, kuo tik galėsiu.

2020.02.01; 17:13

Šeštadienį Vilniuje surengtas Sąjūdžio prieš Astravo atominę elektrinę (AE) steigiamasis susirinkimas, į kurį susirinko pilietinės visuomenės aktyvistai bei įvairių politinių partijų nariai.
 
Tarp organizacijos steigėjų – profesorius Vytautas Landsbergis, europarlamentaras Petras Auštrevičius, Seimo nariai Žygimantas Pavilionis ir Virgilijus Poderys, signataras Raimundas Lopata, LiJOT prezidentas Lukas Kornelijus Vaičiakas, žurnalistas Eduardas Eigirdas, Lietuvos žaliųjų partijos atstovas Mečys Laurinkus, verslininkas Vidmantas Janulevičius, buvęs užsienio reikalų ministras, diplomatas Petras Vaitiekūnas ir kiti.
 
Pasak steigėjų, organizacija sieks, kad, nepaisant to, jog pirmąjį Astravo atominės elektrinės reaktorių planuojama atidaryti jau šiemet, būtų imamasi visų įmanomų priemonių apsisaugoti nuo Astravo AE keliamos grėsmės ir būtų sustabdyta tolesnė šio projekto plėtra.
 
Profesorius V. Landsbergis savo kalboje pažymėjo, jog pavojui ir neteisybei sakyti „ne“ niekada nėra per vėlu. Nors negalima neigti, jog Astravo atžvilgiu iki šiol buvusios Vyriausybės padarė klaidų, visuomenė turi savęs paklausti: „O ką mes galime padaryti dabar?“ Lietuvos balsas gali ir turi būti išgirstas, bet tam turime dirbti išvien.
 
Vienas iš steigėjų, europarlamentaras P. Auštrevičius atkreipė dėmesį, jog Lietuvoje vyrauja požiūris, kad Astravo AE jau pastatyta ir visuomenė jau nieko negali padaryti. Tačiau tai netikslu – Baltarusijos valdžia planuoja nesaugios elektrinės projektą plėsti toliau, tad šiems planams aktyviai priešintis tikrai dar nėra per vėlu.
 
Seimo narys, ambasadorius Ž. Pavilionis teigė, kad Sąjūdyje prieš Astravo AE planuoja susiburti visos politinės jėgos ir visuomeniniai judėjimai, kurie ne tik remia Europos žaliąjį kursą bei Lietuvos žaliąją energetiką, bet ir sieks padėti prezidentui įgyvendinti jo tikslą, kad visos ES šalys pritartų elektros energijos embargui iš nesaugios Astravo AE.
 
„Pirmojo Sąjūdžio prieš Astravo AE sambūrio metu inicijuosime europinę peticiją prieš šią atominę elektrinę – prieš kelis metus Lietuvoje surinkome 65000 piliečių parašų, dabar visi susitelkę, panaudodami visus savo ryšius Vakaruose, turėsime įtikinti mūsų brolius ir seses europiečius, kad Astravas – egzistencinė grėsmė visai Europai“, kalbėjo Ž. Pavilionis.
 
Sąjūdis prieš Astravo AE yra pilietinei visuomenei ir įvairių politinių pažiūrų piliečiams atvira organizacija. Pirmasis asociacijos narių sambūris planuojamas vasario 15 d. Seimo Kovo 11-osios Akto salėje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.01; 17:00

Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt foto

Seime pristatytas memorandumas dėl būtinybės burtis, rengti visuomeninį pasipriešinimą prieš Rusijos-Baltarusijos atominės elektrinės grėsmę tiek Lietuvai, tiek visai Bendrijai. Spaudos konferencijoje dalyvavęs pirmasis Lietuvos vadovas po nepriklausomybės atkūrimo Vytautas Landsbergis įsitikinęs, kad Astravo atominė elektrinė yra Kremliaus projektas, siekiant plėsti savo politinę ekspansiją ir nubausti Lietuvą už nepriklausomybę.
 
„Ar grėsmės suvokimas yra pakankamas ir visuotinis Lietuvoje? Ar vieningos aktyvios nuostatos reikmė yra pakankama ir visuotinė – tai yra klausimas, kurį kelia memorandumą pasirašiusieji signatarai“, – spaudos konferencijoje kalbėjo V. Landsbergis.
 
Anot profesoriaus, memorandumas yra labai svarbiu Lietuvai klausimu, kurio egzistencinis gyvybiškumas dar nėra pakankamai suvokiamas.
 
„Tai, kas vyksta šalia Lietuvos ir pačioje Lietuvoje, nes čia jokių tokios grėsmės geografinių ribų nėra. Turime pirmiausiai suprasti savo padėtį, tai yra Lietuvos padėtį – tai yra užpuolimas ir savigyna. Lietuva yra užpulta, kartu ir Europos Sąjunga, ir arba ginasi, arba ne“, – teigė profesorius.
 
V. Landsbergis yra įsitikinęs, kad šią situaciją dėl Astravo atominės elektrinės neatsitiktinai sukūrė Kremliaus projektas.
 
Astravo atominei elektrinei – NE

„Ta situacija, kurią mums sukūrė Kremliaus projektas. Tai yra (siekis – ELTA) įsitvirtinti, plėsti savo politinę ekspansiją ir pakeliui nubausti Lietuvą už nepriklausomybę. Tai akivaizdu buvo, kai iš aštuonių pasiūlytų ir daug geresnių vietų šitai statybai, Kremlius įsakė čia, ant Vilniaus“, – sakė V. Landsbergis.
 
Profesoriaus teigimu, Astravo atominė elektrinė yra grėsmė Lietuvos ir tautos ateičiai.
 
„Yra du aspektai: grėsmė ir kiaulystė. Grėsmė mūsų šaliai, mūsų ir mūsų vaikų ateičiai, tautai. Jeigu pakabinta yra grėsmė, tai ji yra grėsmė ir guostis, kad dar nežuvome, yra naivu. Mes jau žūstame pritardami tam, kad tai leistina. Turime sakyti: tai neleistina, mes nesutinkame. Abi to dalyko pusės ir grėsmė ir kiaulystė yra Lietuvai primestos prieš Lietuvos valią, nei nesikalbant“, – akcentuodamas, kad tokiuose veiksmuose nėra jokio žmoniškumo, tik patyčia.
 
V. Landsbergis pabrėžia ir piliečių atsakomybės svarbą, valstybei susiduriant su tokio lygio grėsmėmis.
 
Briuselyje ir Vilniuje – pilietinė akcija prieš Astravo AE. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„Valstybė tai nėra tik institucijos, kurioms galima numesti atsakomybę ir tegu jos pasirašo sau istorijos nuosprendį. Valstybė tai ir piliečiai… Ir piliečiai turėtų būti aktyvūs“, – kalbėjo V. Landsbergis.
 
Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas teigė, kad pasipriešinimas Astravo AE turėtų būti artikuliuojamas būtent visuomenėse struktūrose, kam, pabrėžė jis, valstybė neturėtų trukdyti.
 
„Jeigu ir valstybė nutars gintis, ne tik imituoti savigyną, tai ji netrukdys kurtis antiastravo komitetams ar kitoms struktūroms, netrukdys, kad tai būtų svarstoma ir visuomeninėse organizacijose“, – teigė jis.
 
Spaudos konferencijos iniciatorius Žygimantas Pavilionis teigė, kad svarbiausias tikslas, jog Europos Sąjunga įsiklausytų į Lietuvos poziciją Astravo AE klausimu.
Žygimantas Pavilionis. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
„Reikia, kad Europos Sąjunga įsiklausytų į mūsų poziciją, kad visa Europos Sąjunga priimtų šią poziciją kaip savo, kad uždraustų pirkimą iš šios nesaugios elektrinės, kad ji apskritai neegzistuotų, kad nei pirmas, nei antras, nei kiti reaktoriai, kurie yra suplanuoti, nepradėtų veikti“, – teigė Ž. Pavilionis.
 
Anot konservatoriaus, siekiant atkreipti Europos Sąjungos dėmesį būtina sutelkti visas įmanomas jėgas.
 
„Kad tai padaryti reikės sutelkti visas įmanomas jėgas. Prezidentas yra kol kas vienintelis, kuris tai kelia politiškai, Europos Sąjungos lygiu, bet jam reikia visos kariaunos. Jam reikia Vyriausybės paramos, diplomatinės paramos, jam reikia politinių jėgų paramos“, – kalbėjo politikas.
 
Visuomenininkai drauge su Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariu, ambasadoriumi Ž. Pavilioniu trečiadienį Seimo Spaudos konferencijų salėje organizavo memorandumo dėl taikaus pasipriešinimo pristatymą ir spaudos konferenciją, pasisakydami dėl Lietuvos ir Europos Sąjungos savigynos nuo Rusijos-Baltarusijos AE būtinybės.
 
Spaudos konferencijos metu pristatytas memorandumas dėl būtinybės burtis, rengti visuomeninį pasipriešinimą prieš Rusijos-Baltarusijos atominės elektrinės grėsmę tiek Lietuvai, tiek visai Bendrijai. Spaudos konferencijoje dalyvavo TS-LKD garbės pirmininkas prof. V. Landsbergis, Nepriklausomybės Akto signatarai Petras Vaitiekūnas, Nijolė Oželytė ir Mečys Laurinkus bei politologas Raimundas Lopata.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.15; 13:55

Seimas ketvirtadienį balsuos dėl prezidento Gitano Nausėdos siūlymo nustatyti Astravo atominės elektrinės (AE) veiklą kaip keliančią grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
 
Įstatymo projekte siūloma nustatyti, kad, Seimui įstatymu pripažinus trečiosios šalies branduolinę elektrinę nesaugia, elektros energijos importo iš trečiosios šalies, kurioje veikia nesaugi branduolinė elektrinė, veikla, tai yra elektros energijos, pagamintos trečiojoje šalyje, kurioje veikia nesaugi branduolinė elektrinė, patekimas į Lietuvos elektros energetikos sistemą veikla yra kelianti grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
 
Taip pat siūloma nustatyti, kad išduotų leidimų importuoti elektros energiją iš trečiosios šalies, kurioje veikia nesaugi branduolinė elektrinė, galiojimas panaikinamas nedelsiant juos išdavusios institucijos sprendimu teisės aktų nustatyta tvarka nuo tokios nesaugios branduolinės elektrinės veiklos pradžios ar nuo Lietuvos Seimo pripažinimo trečiosios šalies branduolinę elektrinę nesaugia, jei tokia elektrinė jau veikia.
 
Kaip teigiama įstatymo projekte, siūloma nustatyti, kad informaciją apie nesaugios branduolinės elektrinės elektros energijos gamybos veiklos pradžią leidimą importuoti elektros energiją iš trečiosios šalies išdavusiai institucijai pateikia Lietuvos elektros energijos perdavimo sistemos operatorius („Litgrid“), o nesaugios branduolinės elektrinės elektros energijos gamybos veiklos pradžios data šio įstatymo tikslais laikoma perdavimo sistemos operatoriaus pranešimo apie tokios veiklos pradžią diena.
 
ELTA primena, kad Baltarusija 2400 MW galios atominę elektrinę stato netoli Astravo miesto, nuo Vilniaus nutolusio vos per 50 km. Pirmąjį jėgainės reaktorių tikimasi paleisti jau šiemet, antrąjį – kitais metais.
 
Lietuva yra priėmusi sprendimą neįsileisti elektros iš Baltarusijos, kai pradės veikti Astravo AE. Tokį sprendimą yra priėmusi ir Lenkija.
 
Lietuvos ir Latvijos pozicijos Astravo AE atžvilgiu buvo išsiskyrusios. Latviai nerodė didelio solidarumo Lietuvos interesui, kad kaimyninės šalys ateityje taip pat neįsileistų Astravo AE energijos į savo rinkas.
 
2017-ųjų birželį Seimas pripažino, kad Baltarusijoje, Astrave, statoma branduolinė elektrinė yra nesaugi ir kelianti grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, aplinkai ir visuomenės sveikatai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.19; 05:02