Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos Tarybos posėdyje profesorius Vytautas Landsbergis teigė, kad kol kas nedaroma praktiškai jokių veiksmų, kad Astravo atominės elektrinės (AE) veikimas būtų sustabdytas.
 
„Paprastai žmogus nelabai gerai jaučiasi, kai aplink jį yra pavojus, su kuriuo jis pats negali susitvarkyti. Tai kad nebūtų to pavojaus, atsiranda instinktyvus noras jį ignoruoti, ne akcentuoti ar net pasiduoti įtikinėjimams, kad tas, kuris akcentuoja pavojų ir grėsmę, yra gąsdintojas, pats išsigandęs be reikalo, keliantis paniką, ir mes susidrovėję traukiamės į krūmus. Ar mes jau ne dabar esame ekstremalioje situacijoje, jei uranas jau kraunamas? Kai pradės veikti, tada susirūpinsime ir kažką darysime. Turėtume nusiteikti žymiai aktyviau ir visiškai nekreipti dėmesio į apkalbas, kad mes tyčia gąsdiname, norime laimėti rinkimus ar panašiai. Pagrindinis klausimas – priešintis ar nuolankiai atsigulti po Astravo AE? Ir į jį dar nėra atsakyta. Imituojamas tam tikras žodinis priešinimas, veiksmų praktiškai nėra“, – šeštadienį kalbėjo V. Landsbergis.
Sąjūdis prieš Astravo AE. Organizacijos steigėjų nuotr.
 
Profesorius teigė pasigendantis daugiau dėmesio Lietuvos išlikimo klausimams.
 
„Gyvenimas mus lenkia ir problemos mus lenkia. Man norėtųsi didesnio apibrėžtumo ir aiškumo Lietuvos gyvybės ir išlikimo klausimu. Taip vengiama formuluoti didžioji problema, kuri yra prieš mūsų šalį, visuomenę ir jos ateitį. Senukas gali pamoti ranka, gal čia kaip nors patrauksime iki pirmadienio. Bet man rūpi, kas bus ir antradienį, ir penktadienį. Jei penktadienį mūsų gali nebebūti, tai manęs visai neguodžia, kad iki pirmadienio dar šiek tiek traukiame, gal ir rodikliai neblogi, kažkas mus pagiria. Paviršutiniai dalykai“, – sakė V. Landsbergis.
Astravo
Jis paragino visuomenę jausti daugiau atsakomybės už ateitį.
 
„Nesakau, kad tai atsakomybės stoka, nes visa Lietuvos visuomenė galbūt nejaučia atsakomybės už savo ateitį, tai mes nesame kažkokia išimtis. Mes galėtume būti didesnė išimtis į teigiamą pusę. Truputį stengiamės tokie būti, bet, man regis, per mažai. Man asmeniškai norėtųsi, kad mes nebijotume būti pavojaus, nerimo šaukliais, kurie ne tik signalizuoja, bet ir kviečia į konkrečius veiksmus, pasirengimą tiems dalykams, kurie čia pat stovi už vartų“, – teigė profesorius.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.12; 10:58

Vasario 15-ąją Lietuvos Respublikos Kovo 11-osios Akto salėje surengtas pirmasis Sąjūdžio prieš Astravo atominę elektrinę suvažiavimas.

Skelbiame Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitiko Mariaus Laurinavičiaus komentarą. Marius Laurinavičius sako, jog Astravo AE monstrą stabdyti nėra per vėlu. Analitikas taip pat pabrėžia, kad į Astravo AE jau sukišta 10 milijardų dolerių mafijos pinigų, ir tie pinigai, beje, mesti į su ekonomika visiškai neusisijusį projektą Lietuvos sostinės pašonėje, vos už 40 kilometrų nuo Vilniaus.

2020.02.16; 09:22

Sąjūdis prieš Astravo AE. Slaptai.lt nuotr.

Sąjūdis prieš Astravo atominę elektrinę (AE) šeštadienį Seime vykusio pirmojo suvažiavimo metu kreipėsi į Baltarusis prezidentą Aliaksandrą Lukašenką. Kreipimesi į kaimyninės šalies vadovą Sąjūdžio iniciatoriai pažymi, kad Lietuva palaiko Baltarusijos nepriklausomybę, nes Kremlius, teigia jie, „naudojasi silpnesnės Baltarusijos erdve ir resursais“.
 
„Antiastravinis visuomenės judėjimas Lietuvoje nėra antibaltarusiškas. Esame įsitikinę kaip tik priešingai. Linkime Baltarusijai ūkinės ir dvasinės gerovės, o ši negali būti pasiekta žalojant kaimyną“, – rašoma kreipimosi į A. Lukašenką tekste.
 
Laiško autoriai taip pat pažymi, kad Rusija Astravo AE projektu siekia apsunkinti Baltarusijos santykius su ES.
 
„Trečioji šalis norėtų rodyti situaciją dėl Astravo taip, tarsi nedraugiškos Lietuvai energetinės-ekologinės politikos autorė būtų Baltarusija. Tokios politikos tikslas – kuo labiau apsunkinti Baltarusijos santykius su Lietuva ir ES, kad vienintelė alternatyva Jūsų šaliai liktų nesavarankiškumas ir integracija į Rusiją“, – pabrėžiama kreipimesi.
Sąjūdis prieš Astravo AE. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
Kremliaus vadovai, atkreipia dėmesį judėjimo prieš Astravo AE iniciatoriai, „naudojasi silpnesnės Baltarusijos erdve ir resursais“, dėl to Lietuva, pasak jų, ragina ES, kad ši vieningai paskatintų Baltarusiją neforsuoti AE paleidimo, neįsitikinus jos saugumu.
 
„Žinome, kad Baltarusijai kaip valstybei ir tautai parengta ir daugiau spąstų, bet tarp jų Lietuvai itin grėsminga yra „Rosatomo“ avantiūra Astrave. Siūlome neforsuoti tos atominės elektrinės pirmojo bloko paleidimo ignoruojant tarptautinius saugumo reikalavimus ir mūsų gerąją kaimynystę, siūlome svarstyti BAE vietos problemą dvišalių Baltarusijos – Lietuvos ir Baltarusijos – Europos Sąjungos santykių plotmėje. Geresniam sprendimui reikia laiko. Atraskite jo“, – priduriama kreipimesi į A. Lukašenką.
 
A. Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.

Suvažiavime taip pat buvo pristatyta ir peticija Europos Parlamentui dėl Astravo AE sustabdymo, šioje elektrinėje pagamintos elektros energijos importo į ES asocijuotąsias šalis uždraudimo ir Baltijos valstybių elektros tinklų sinchronizacijos su Europos tinklu paspartinimo.
 
„Akivaizdu, jog didelis nesaugių atominių elektrinių pavojus kaimyninėse šalyse nesibaigia ties ES sienomis, kurios nestabdo sklindančių radioaktyvių branduolinių dalelių, ir todėl ES kartu su kaimyninėmis šalimis turi sustiprinti visas įmanomas pastangas, kad pagerintų branduolinės saugos sistemą tiek ES, tiek tarptautiniu mastu“, – rašoma peticijoje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.16; 00:59

Rusija bando sutrukdyti vieną svarbiausių pastarojo dešimtmečio energetikos projektų – Baltijos šalių elektros tinklų sinchronizaciją su kontinentine Europa.

Pirmadienį paskelbtoje Valstybės saugumo departamento ataskaitoje teigiama, kad Baltarusijoje statoma Astravo atominė elektrinė, taip pat Karaliaučiuje esantis Baltijskajos AE projektas yra skirti dominuoti regiono elektros sektoriuje ir taip „sutrukdyti jo integracijai į Europos energetikos sistemą“.

Anot ataskaitos, Baltarusija šalia Lietuvos sienos statomos Astravo atominės elektrinės (AE) elektrą tikisi eksportuoti į Europos Sąjungą. Todėl vykdoma aktyvi lobistinė veikla ES institucijose bei kitose Europos valstybėse.

„Rusija taip pat siekia padaryti įtaką sprendimams dėl Baltijos šalių elektros sistemų sinchronizacijos su kontinentinės Europos tinklais. Siekdama šio tikslo, Rusija bando įtraukti Baltijskajos AE projektą į Baltijos šalių sinchronizacijos su KET procesą“, – teigiama ataskaitoje.

Tačiau, VSD nuomone, lobistinė veikla kol kas nebuvo sėkminga ir Rusijai nepavyko paveikti sprendimų dėl sinchronizacijos.

„Viešojoje erdvėje Baltijos šalių desinchronizacijos su Rusijos tinklais planus ji pristato kaip grėsmę Kaliningrado srities energetiniam saugumui. Kartu Rusija jau nuo 2014 metų vykdo savo energetikos sistemos pertvarką, kuri užtikrins srities sistemos galimybę veikti izoliuotai“, – rašoma ataskaitoje.

Tuo pačiu atkreipiamas dėmesys, kad visus elektros tinklų rekonstrukcijos projektus bei naujų elektrinių statybas Rusija siekia užbaigti dar gerokai iki Baltijos šalių atsijungimo nuo Rusijos, kuris įvyks 2025 metais. Rusija planuoja darbus užbaigti 2020 metais.

VSD teigimu, Rusija taip pat sieks susigrąžinti dujų milžinės „Gazprom“ įtaką Lietuvoje. Neatmetama, kad įmonė bandys manipuliuoti dujų kainomis Lietuvoje per lojalius prekybos partnerius, sudarydama jiems ypač palankias sąlygas. Taip, pasak žvalgybos, gali būti stiprinama Rusijos politinė ir ekonominė įtaka Lietuvoje.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.03.26; 10:28

V. Kudirkos aikštėje – protesto akcija prieš Astravo atominės statybas Lietuvos pašonėje. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Trečiadienio popietę Vinco Kudirkos aikštėje Vilniuje surengta protesto akcija prieš Astravo atominės statybas Lietuvos pašonėje. Akcijos iniciatoriai – Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus tarybos nariai. 

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.19; 00:01

Vyriausybė patvirtino Energetikos ministerijos parengtą veiksmų planą, skirtą apsisaugoti nuo Baltarusijoje statomos Astravo elektrinės keliamų grėsmių.

Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis įsitikinęs, kad sprendžiant Astravo klausimą reikia ryžtingų veiksmų.

„Prie pat Lietuvos sienos statoma elektrinė kelia didelį susirūpinimą mums visiems. Tai visų pirma mūsų žmonių saugumo klausimas. Todėl turime veikti ryžtingai, ginti Lietuvos ir jos gyventojų interesus. Patvirtintos būtinosios apsaugos priemonės užkirs kelią nesaugiai Astravo elektrinės elektrai patekti į Lietuvos rinką“, – sakė S. Skvernelis.

Veiksmų planas padės užtikrinti, kad į Lietuvos elektros energijos rinką negalėtų patekti elektros energija iš Baltarusijoje statomos nesaugios Astravo elektrinės, o Lietuvos akumuliaciniai elektros galios pajėgumai (pvz., Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė) negalėtų būti naudojami Astravo elektros akumuliavimo poreikiams tenkinti. Be to iki 2019 m. ketinama su regiono valstybėmis sutarti dėl bendro elektros patekimo į rinką ribojimo.

Būtinųjų priemonių planas skirtas apsisaugoti nuo nesaugios Astravo elektrinės, kol bus įgyvendinta Baltijos valstybių, Lietuvos elektros sistemos sinchronizacija su kontinentinės Europos tinklais.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.09.14; 09:17

Seimo narys Linas Balsys. Slaptai.lt nuotr.

Vilnius, rugpjūčio 31 d. (ELTA.) Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narys Linas Balsys siūlo Seimui priimti rezoliuciją, kurioje Jungtinių Tautų (JT) Espo konvencijos Įgyvendinimo komitetas prašomas stabdyti Astravo atominės elektrinės (AE) projektą.

L. Balsio teigimu, reikėtų kuo greičiau kelti Baltarusijos atominės elektrinės projekto sustabdymo klausimą, nes gruodžio mėnesį Astravo atominės elektrinės klausimas vėl turėtų būti įtrauktas į Espo konvencijos šalių susitikimo darbotvarkę.

„Praėjusioje sesijoje Seimas vieningai pripažino, kad Astravo AE kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, aplinkai ir visuomenės sveikatai. Birželio pabaigoje Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja plenarinės sesijos Strasbūre metu priėmė rezoliuciją, kurioje raginama sustabdyti Astrave statomos branduolinės elektrinės statybą.

Baltarusija iki šiol neištaisė 2014 metais 6-ajame Espo konvencijos šalių susitikime nustatytų pažeidimų. Jei ir toliau nieko nereikalausime, situacija pati nesikeis. Labai tikiuosi, kad Seimas bus ryžtingas ir pradės reikalauti to, ko reikėjo reikalauti jau seniai – stabdyti pavojingą projektą“, – kalbėjo L. Balsys.

Jo teigimu, birželio mėnesį vykusio Espo konvencijos šalių susitikimo metu taip ir neprieita prie Astravo atominės elektrinės klausimo, o Aplinkos ministerijos pozicija, su kuria į susitikimą vyko jos atstovai, buvo labai silpna.

Astravo atominė elektrinė – mirtinai pavojinga Lietuvai

„Per daugybę metų Baltarusija neparodė jokio bendradarbiavimo su Lietuva. Baltarusija nuolat pažeidinėja ar nesilaiko Tarptautinės atominės energetikos agentūros saugos reikalavimų, Branduolinės saugos konvencijos, Tarptautinio saugumo ir Espo konvencijos, Orhuso ir Jungtinių Tautų Vandens konvencijos nuostatų ir begalės kitų sutarčių ir tarptautinių organizacijų rekomendacijų. Statomos atominės elektrinės aikštelėje 2016 metais įvyko net šeši incidentai. Dviejų incidentų metu buvo pažeisti du reaktorių korpusai. Tokiomis aplinkybėmis statoma Baltarusijos atominė elektrinė kelia grėsmę ne tik Lietuvos, bet ir aplinkinių Europos valstybių bei jų gyventojų saugumui, todėl reikia aiškios ir vieningos Lietuvos pozicijos – Astravo atominė elektrinė turi būti stabdoma“, – sako Seimo narys L. Balsys, priklausantis Seimo laikinajai veiksmų dėl Astravo atominės elektrinės koordinavimo grupei.

Seimo narys teigia, kad tarptautinėje praktikoje jau yra buvę atvejų, kai Espo konvencijos Įgyvendinimo komiteto spaudimo pastangomis buvo pristabdyti neigiamą poveikį kaimyninėms valstybėms galintys turėti projektai.

„Ukrainos ir Rumunijos konfliktas dėl Dunojaus deltoje, tarp šių dviejų valstybių pradėto įrenginėti Bistrajos kanalo, yra labai panašus į tai, kas vyksta šiuo metu tarp Lietuvos ir Baltarusijos dėl Astravo AE. 2004 metais Rumunija prieš Ukrainą inicijavo procedūras dėl aplinkosauginių procedūrų nesilaikymo. Espo konvencijos Įgyvendinimo komitetas inicijavo tyrimus dėl vykdomo projekto neigiamo tarpvalstybinio poveikio Dunojaus deltoje, kuri yra unikali dėl savo augmenijos ir gyvūnijos. 2008 metais Espo konvencijos Įgyvendinimo komitetas konstatavo, kad Ukraina nesilaiko konvencijos nuostatų ir, Rumunijos spaudimu, pareikalavo Ukrainos ministrų kabinetą nedelsiant sustabdyti projektą (kas ir buvo padaryta) ir atnaujinti tuomet, kai Ukrainos valstybė įrodys, jog laikosi konvencijos nuostatų, o Rumunijos pusė tam pritars“, – teigė parlamentaras.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.09.01; 04:22

Prezidentė Dalia Grybauskaitė, susitikusi su Europos Parlamento Užsienio reikalų komiteto nariu Elmaru Broku, aptarė saugumo padėtį Europoje, Astravo atominės elektrinės keliamą grėsmę, bendradarbiavimą su Europos Sąjungos (ES) Rytų partnerėmis, atsaką migracijos iššūkiams, „Brexit“ derybas bei kitus aktualius klausimus.

Ilgametis Europos Parlamento narys ir Užsienio reikalų komiteto pirmininkas yra geras Lietuvos draugas, visuomet tvirtai rėmęs mūsų šalies narystę ES, prisidėjęs prie Lietuvos ir Vokietijos santykių plėtros. Principinga jo pozicija dėl Rusijos vykdomos agresyvios politikos padeda išlaikyti Europos Parlamento paramą Ukrainai ir kitoms ES Rytų partnerėms.

Už paramą Lietuvos eurointegracijai E. Brokas apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi. Už Lietuvos ir Vokietijos santykių stiprinimą šiais metais jam įteikta Lietuvos diplomatijos žvaigždė.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.23; 01:30

Problemų ištakų Lietuvos ir Latvijos santykiuose galima ieškoti labai giliai, dar priešistoriniuose laikuose, kai baltų gentys ne visada gražiai ir darniai sugyveno tarpusavyje. Tačiau šiame straipsnyje pamėginsime apsiriboti paskutiniu šimtmečiu, trumpai apžvelgdami tarpukario, Antrojo Pasaulinio karo, pokario ir sovietmečio laikotarpius, pagrindinį dėmesį skirdami santykių raidai po abiejų valstybių nepriklausomybės atgavimo. 

Visi keliai vedė į Rygą

Latvijos herbas

XX amžiaus pradžią abi baltų tautos pasitiko supančiotos carinės Rusijos okupacinėmis grandinėmis, visas Baltijos šalių regionas vadinosi Rusijos Šiaurės Vakarų kraštu, tautų neskyrė jokios sienos išskyrus administracinį Rusijos gubernijų pasidalinimą. Pasienio gyventojai dainose apdainavo tradicijas, kai vieni pas kitus eidavo alaus atsigerti ar klumpakojo pašokti.

Tuometinis regiono pramonės centras buvo Ryga, kur tuo metu vykdavo dirbti ir daug lietuvių. Kadangi Latvijoje baudžiava buvo panaikinta beveik pusę amžiaus ankščiau nei Lietuvoje, ūkininkai buvo turtingesni, ūkiai ekonomiškai stipresni, todėl netrūko darbinių migrantų iš Lietuvos į Latviją ir žemės ūkyje.

Visai kita carinė politika

Tačiau jei į tą laikotarpį pažvelgtume atidžiau – pamatytume įdomių detalių. Latvių tauta nejautė tokios neapykantos rusų okupacijai, kaip lietuviai. Latviai, kaip beje ir estai, natūraliai krypo į asimiliacinius procesus. Jie po truputį rusėjo.

Todėl carinė valdžia vykdė visai kitokią politiką dabartinės Latvijos ir Estijos teritorijoje, nei Lietuvoje ar Baltarusijoje. Kai lietuviška spauda lotyniškomis raidėmis buvo griežtai uždrausta ir persekiojama, latviai laisvai spausdino latviškas knygas sau įprastu gotišku raidynu, kai tūkstančiai lietuvių šeimų po pralaimėto 1863 metų sukilimo prievarta buvo ištremti į Sibirą, tūkstančiai latvių šeimų savanoriškai išvyko kolonizuoti tuo metu menkai apgyvento Sibiro platybių, ten gavo žemės ir įkūrė savo latviškus kaimus.

Latgalą engė taip pat kaip Lietuvą

Tuo metu, kai lietuviai katalikai krauju gynė savo bažnyčias, kad jos nebūtų uždaromos ir verčiamos cerkvėmis (geriausias to pavyzdys – žymiosios Kražių skerdynės), latviai dažnai ištisais kaimais savanoriškai pereidavo į stačiatikių tikėjimą.

Latvijos vėliavos

Aišku, norint būti visiškai tiksliems, kalbant apie carinės valdžios politiką ir vietinių gyventojų preferencijas, reikia aiškiai išskirti Latgalą. Šiam katalikiškam ir nuo seno artimai susijusiam su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste regionui ir jame gyvenantiems latgaliams Rusijos valdžios politika nesiskyrė nuo taikomos Lietuvoje, buvo draudžiamos latgalietiškos knygos, parašytos lotynišku raidynu, uždarinėjamos bažnyčios ir t.t.

Versalio politikos užkulisiai

Versalio taikos konferencijoje Lietuvos delegacijos vadovas Augustinas Voldemaras stengėsi šalintis Latvijos ir Estijos delegacijų, nes manė, ir visai pagrįstai, kad Lietuvos klausimas turėtų būti sprendžiamas atskirai nuo kaimynių. Esminis skirtumas tarp Baltijos šalių buvo jų teisė į suverenitetą, į valstybingumą. Nei Latvija, nei Estija per visą latvių ir estų tautų istoriją nebuvo turėjusios savo savarankiškų valstybių, o Lietuva turėjo garbingą suverenumo istoriją.

Todėl pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui Lietuvos atveju kalbėta apie nepriklausomybės atstatymą, o dėl Latvijos ir Estijos pasaulio galingieji turėjo apsispręsti, ar leisti susikurti šioms naujoms valstybėms ar neleisti.

Sienų demarkacijos bėdos

Sienų demarkacija tarp Lietuvos ir Latvijos taip pat buvo nelengva ir komplikuota problema. Neįsigilinus galima būtų stebėtis, kaip draugiškos, niekada nekariavusios šalys negali pasidalinti teritorijos, tuo labiau, kad ši siena, buvo nubrėžta dar XIII –XIV amžiaus lietuvių kovose su vokiečių ordinais.

Deja, viskas buvo labai sudėtinga, ir po keleto metų derybų ir nesibaigiančių ginčų, kurie pareikalavo ne tik diplomatų darbo laiko ir nervinės įtampos, bet ir žmonių aukų, kai pasienyje per lietuvių ir latvių karių susišaudymą žuvo vienas karys ir keletas buvo sužeista.

Kai politikai suprato, kad toliau taip tęstis negali, jie pasikvietė nešališkus, abiems pusėms priimtinus ekspertus ir tik tada, kai demarkavimo komisijos su ekspertais, vadovaujamais Didžiosios Britanijos atstovo Džeimso Simpsono, pervažiavo visą pasienį, galų gale siena buvo nustatyta ir politikai pasirašė galutinius sienos demarkavimo dokumentus.

Dar vienas juodas katinas

Dar vienas juodas katinas, perbėgęs tarp latvių ir lietuvių santykių, tai Vilniaus krašto klausimas. Latvijos santykiai su Lenkija klostėsi visai kitaip nei Lietuvos. Lenkija iš karto atsisakė savo pretenzijų į Latgalą, kurioje gyveno nemažai sulenkėjusių gyventojų, iš bolševikų atėmę Daugpilį Lenkijos kariai savanoriškai iš jo pasitraukė, perleisdami jį Latvijos kariuomenės kontrolei.

Lietuvos kariuomenės dieną – iškilmingas karių paradas Vilniaus Katedros aikštėje. Žygiuoja Latvijos kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Latvijos diplomatija visą tarpukarį žaidė atsargų, bet nelabai sąžiningą žaidimą, ji bijodama didesnės konfrontacijos su Lenkija neparėmė Lietuvos siekių susigrąžinti savo istorinę sostinę. Milžiniškai lietuvių nuostabai Latvija netgi atidarė konsulatą Vilniuje, siuntė savo sportininkų delegacijas į žaidynes Vilniuje, nevengė Vilniaus aplankyti ir Latvijos oficialūs asmenys, taip pat buvo palaikomi ekonominiai ryšiai su lenkų užgrobtu Vilniumi.

Latvija rėmė nepriklausomos Lietuvos egzistavimą, tačiau dėl Lenkijos okupuotos Lietuvos teritorijos laikėsi neutraliai, jos oficialūs asmenys ne kartą yra pasisakę, kad latviai ginklu paremtų lietuvius tik tokiu atveju, jei lenkai pultų Kauną ir kėsintųsi į „etnografinės Lietuvos teritoriją“. Lietuviai tokią Latvijos poziciją laikė išdavikiška ir nedraugiška. Kadangi Vilniaus klausimas lietuviams buvo prioritetinis ir tikrąja tą žodžio prasme šventas, tai negalėjo neįkalti tam tikro nepasitikėjimo pleišto tarp tautų.

Baltijos kelio didybė

Trys Baltijos šalys bendradarbiavo nuo pat 1988 metų, kai pradėjo kurtis Sąjūdis ir Estijos bei Latvijos tautos frontai, vieni iš kitų ėmė pavyzdį, važinėjo vieni pas kitus į mitingus, derino veiksmus, kol 1989 metų rugpjūčio 23-ą trijų Baltijos šalių bendradarbiavimas perėjo į aukščiausią lygį – pasaulis pamatė nepaprastai gražią akciją – susikibusių rankomis, laisvės savo tautoms siekiančių žmonių grandinę, Baltijos kelią. Atrodė, kad šių šalių niekas negali išskirti, nes jų istorija, kultūra ir laisvės siekis jas sutelkė į nedalomą puokštę.

baltijos_kelias
Baltijos kelias. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau labai dažnai gražūs žodžiai, siekiai ir vertybės atsimuša į kasdieninių buitinių nesutarimų rutiną. Taip įvyko ir šį kartą. Estija pasuko link sau etniškai labai artimos Suomijos, Lietuvos politikai pradėjo lankstytis ponams iš Lenkijos, kažkodėl būtent šią šalį, nuo kurios lietuvių tauta amžių bėgyje ne kartą yra skaudžiai nukentėjusi. O Latvija liko gana vieniša tarp dviejų Baltijos sesių ir stengėsi jų atžvilgiu vykdyti sau palankią politiką.

Iš Baltijos kelio vienybės liko tik simbolinė trijų Baltijos šalių vėliavų pakėlimo ceremonija per valstybines šventes ir tarpparlamentinė Baltijos asamblėja, kuri irgi tapo tam tikru nieko nesprendžiančiu diskusijų klubu.

Viena didžiausių problemų dabartiniuose Lietuvos ir Latvijos santykiuose išlieka sutarties dėl Lietuvos ir Latvijos jūros sienos ratifikavimas. Derybos dėl sienų prasidėjo iš karto po abiejų valstybių nepriklausomybės paskelbimo.

Dėl sausumos sienos papildomų klausimų nekilo, nes ji nustatyta pagal teoriškai buvusią sieną tarp Lietuvos SSR ir Latvijos SSR, o ši buvo nustatyta pagal tarpukario valstybes skyrusią sieną. Tačiau kadangi sąjunginės Sovietų sąjungos respublikos jūros sienos tarp savęs neturėjo, nes visos jūros, kurios ribojosi su SSRS vadinosi SSRS teritoriniai vandenys, dalinantis jūros sieną iškilo rimtų nesutarimų.

Ne veltui sakoma, kad istorija kartojasi, buvo deramasi dėl kiekvieno jūros sienos metro ir tik po 9 metų sudėtingų diskusijų ir derybų galų gale buvo pasirašyta tarpvalstybinė jūros sienos sutartis tarp Lietuvos ir Latvijos respublikų. Beliko nedidelis formalumas – sienos sutarties ratifikavimas abiejų šalių parlamentuose.

Abrenės rajonas atiteko Rusijai

Lietuvos Seimas sutartį pasirašė netempdamas laiko, dar tais pačiais metais, tačiau jau daugiau kaip 18 metų sutartis dulka Latvijos Saeimos stalčiuose ir visai neaišku, kiek metų ar dešimtmečių ji dar ten dūlės.  Keisčiausia, kad Latvijos parlamentas beveik 30 metų vilkindamas jūros sienos su Lietuva ratifikavimą, jau prieš dešimt metų pasirašė gėdingą sienos sutartį su Rusija, pagal kurią pokario metais atplėštas Abrenės rajonas (dabar vadinamas Pytalovo) liko Rusijos teritorijoje, priskirtas Pskovo apskričiai. Lietuvos diplomatai daro prielaidą, kad maždaug toje vietoje, kur turi eiti jūros siena tarp Lietuvos ir Latvijos, gali būti naftos, todėl latviai neskuba pasirašyti sutarties, kad netyčia ta nafta neatitektų Lietuvai.

Išoriškai demonstruojama dviejų Baltijos sesių draugystė baigiasi visur, kur prasideda ekonominiai interesai ar tiesiog elementari biurokratija.

Vadinamasis „kiaulių karas“

Galime prisiminti kad ir ne kartą iki šalių įstojimo į Europos Sąjungą kilusį vadinamąjį „kiaulių karą“ tarp Lietuvos ir Latvijos, kai pastaroji nusprendė įvesti papildomą muitą lietuviškai kiaulienai, o Lietuva pradėjo įvedinėti papildomus muitus tuo metu Lietuvoje populiariai latviškai produkcijai, tokiai kaip konditerijos gaminiai, aliejus, kai kurie žemės ūkio produktai.

Biurokratinio bukaprotiškumo pavyzdžių irgi yra ne vienas. Daug pasako kad ir tas faktas, kad per beveik 20 nepriklausomybės metų Baltijos šalys nesugebėjo pasirašyti sutarčių dėl asmenų laisvo judėjimo tarp šalių, pasienio šlagbaumus ir kūdikiškai smalsių pasieniečių naivius ir erzinančius klausimus „Kur ir kokiu tikslu vykstate?“, bei kiekvieno asmens dokumentų ir asmeninių daiktų patikrą panaikino tik Šengeno sutarties įsigaliojimas. Sunku suprasti, kodėl tautos, kurios okupacijos metu, esant svetimai priešiškai kariuomenei, išdrįso susikibti rankomis be jokių sienų ir pasieniečių, nesugebėjo susikurti sau „vidinio Šengeno“ ir perkasę kelius, sugriovę valstybes jungusius tiltelius ir tiltus tarpusavyje bendravo kaip svetimos.

Informacinė izoliacija

Kitas biurokratinis keistumas – visiška informacinė izoliacija tarp Lietuvos ir Latvijos televizinės erdvės. Lietuvos kabelinės televizijos šeria lietuvius visa eile lenkiškų ir rusiškų kanalų, galima matyti baltarusiškas ir ukrainietiškas televizijas, nesunku užsisakyti angliškų, vokiškų, prancūziškų ar net arabiškų kanalų transliavimą, bet pamėginkite užsisakyti bent vieną latvišką kanalą ir suprasite begalinį mūsų kabelinių televizijų skurdą, tai tiesiog bus neįmanoma misija. 

Atrask Latviją. Slaptai.lt nuotr.

Visi suprantame, kad kabelinės televizijos negalvoja apie kultūrą, prioritetus ar vertybes, jų vertybė viena – pinigas, bet juk turime valstybę, Ryšių reguliavimo tarnybos ir kitų institucijų biurokratus, negi valstybė negali pasistengti, kad lietuviai galėtų žiūrėti ir latviškus televizijų kanalus? Juk lietuviui išmokti latvių kalbą nėra sunku, tereikia pusmetį žiūrėti latvišką „Panoramą“ ir nebereikės laužyti liežuvio rusų ar anglų kalbomis, norint Rygoje sutikto brolio latvio paklausti kelio.

Norėtųsi tikėti, kad stiprėjant globalizacijos iššūkiams padėtis pradės keistis į gerą, juk esame nedidelės tautos, nukraujavusios nuo milžiniškos emigracijos, prievartaujamos eurobiurokratų ir terorizuojamos ginklais žvanginančio kruvino kaimyno, tačiau kol kas prošvaisčių nesimato.

Dujų ūkis

Nesugebame sureguliuoti savo dujų ūkio, nors visi suvokiame, kad kooperuotis bendram tikslui apsimoka ne tik žmonėms, bet ir šalims, ypač jei jas jungia bendri siekiai ir bendros problemos. Lietuva turi labai brangų dujų terminalą, kurį Latvijai ir Estijai siūlo eksploatuoti kartu, tačiau kol kas iki galo taip ir nepavyksta susitarti, nors sveikas protas kužda, kad susitarus būtų pigiau, bet kada politikai klausė sveiko proto?

Aišku, dėl to, kad nepavyksta susitarti dėl dujų terminalo, negalima kaltinti vien kaimynų – Lietuvos pusė padarė klaidą, kad nesugebėjo su kaimynėmis dėl bendro jo eksploatavimo susitarti iki tol, kol jį išsinuomavo.

Ginčai dėl „Via Baltica“

Ne vienerius metus tęsiasi ginčas dėl „Via Baltica“ europinės geležinkelio vėžės, kuri jau seniai turėjo sujungti trijų Baltijos valstybių sostines su Vakarų Europa, ginčo esmė grynai ekonominė, Latvija ir Estija nesutinka, kad vėžė, kuri eis per Kauną, turėtų atšaką į Vilnių, nes tam reikės papildomų lėšų. Kaip tai primena tarpukario Latvijos poziciją dėl Vilniaus. Nėra ko stebėtis, kai broliškų santykių nebelieka, prasideda vartotojiški santykiai.

Paskutinis šaukštas deguto

Paskutinis šaukštas deguto Lietuvos ir Latvijos santykiuose buvo šių metų liepos 20 dieną Latvijos užsienio reikalų ministro pareiškimas dėl Baltarusijoje statomos Astravo atominės elektrinės. Tuo metu, kai Lietuva iš paskutiniųjų stengiasi stabdyti šį pavojingą projektą, Latvija nesutinka jai padėti. „Latvija nesvarsto galimybės paremti Lietuvos iniciatyvą blokuoti elektros importą iš Baltarusijoje statomos Astravo atominės elektrinės“, pareiškė Latvijos užsienio reikalų ministras E. Rinkevičius ir pridūrė, kad „Latvija supranta Lietuvos susirūpinimą dėl Astravo AE saugumo, tačiau renkasi dialogą su Baltarusija“.

Tai galima drąsiai pavadinti draugiškų diplomatinių santykių fiasko ir „brolišku“ dūriu į nugarą.

Sunku pasakyti, kas kaltas dėl susidariusios situacijos, nes tiek istorija, tiek psichologija mus moko, kad viena pusė niekada nebūna kalta dėl visko, kaltę reikia dalintis. Vienos pusės padaryta diplomatinė klaida iššaukia kitos pusės neteisingą sprendimą, šis vėl nelieka nepastebėtas ir kaupiasi nuoskaudos ir nesutarimai, kurie kaip ėduonis dantį suėda šalių ir tautų vienybę.

Pasaka apie tris paršelius

Julius Panka. Šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mūsų šalys primena pasaką apie tris paršelius, kurie kiekvienas statėsi savo namelį ir tikėjosi išvengti vilko grėsmės, tačiau jų kvailas pasitikėjimas savimi vos nesibaigė tragedija, gerai, kad vienas iš jų buvo protingesnis ir pasistatė mūrinį namelį, kurio vilkas neįveikė, o jame spėjo pasislėpti ir persigandę šiaudinio bei medinio namelio savininkai.

Žvelgiant į Lietuvą ir Latviją neatrodo, kad jos stato tvirtas mūrines trobeles, nebent Estija darbuojasi rimčiau, tačiau tikriausiai jos namelio neužteks visoms trims apsiginti nuo ekonominių, karinių, socialinių ir kitokių vilkų. O gal dar nevėlu sutelkti jėgas ir pradėti tikrą, nesuvaidintą regioninį Baltijos sesių bendradarbiavimą, kuris yra būtinas mūsų šalių išlikimui? Labai norėtųsi tuo tikėti.

2017.08.15; 08:30

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė dalyvauja regiono lyderių susitikime su Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidentu Donaldu Trumpu (Donald Trump). Pagrindinis susitikimo, į kurį atvyko 12-os Rytų ir Vidurio Europos šalių vadovai, tikslas – JAV Prezidentui išsakyti, su kokiomis grėsmėmis ir iššūkiais susiduria regionas.

Susitikime Prezidentė JAV vadovui tiesiogiai pristatė specifinę regiono saugumo situaciją ir Lietuvos gynybos poreikius.

Pasak šalies vadovės, aktyvus JAV vaidmuo yra kertinis visos Europos saugumui. Susiduriant su Rusijos karine ir nekonvencine grėsme, galingiausios pasaulyje valstybės – JAV – kariai ir iš anksto regione dislokuota technika yra geriausia atgrasymo priemonė. Valstybės vadovės teigimu, Amerikos indėlis būtinas ir užtikrinant regioninę oro gynybą.

Prezidentė pabrėžė, kad šiuo metu susiklosčiusi geopolitinė ir karinė įtampa neslūgsta. Rusija toliau aktyviai militarizuojasi – ženkliai išaugo šios valstybės kariniai pajėgumai Kaliningrade, rengiamasi agresyvaus pobūdžio pratyboms „Zapad 2017“. Nuolatinės kibernetinės atakos, kuriomis siekiama paralyžiuoti strateginius NATO valstybių sektorius, tapo neatsiejama Rusijos karinio planavimo dalimi. Vien tik propagandai ir melagingų žinių skleidimui, kuriomis siekiama kurstyti visuomenės įtampą ir nepasitikėjimą NATO, ši šalis kasmet skiria milijardą dolerių.

Lietuvos vadovė taip pat atkreipė JAV ir kitų šalių prezidentų dėmesį, kad „Rosatom“ statoma nesaugi Astravo atominė elektrinė (AE), kurios branduolinė tarša avarijos atveju gali pasiekti 16 Europos sostinių, ir dujotiekis „Nord Stream 2“ gali būti Rusijos naudojami kaip nekonvencinio šantažo įrankiai.

Prezidentės teigimu, Lietuvai ir kitoms regiono valstybėms taip pat itin reikšminga JAV parama užtikrinant Baltijos šalių ir visos Europos energijos šaltinių įvairovę, sėkmingą elektros tinklų sinchronizaciją bei atsikratant energetinės Rusijos įtakos.

Lietuva jau nuo kito mėnesio per Klaipėdos terminalą pradės importuoti suskystintas dujas iš JAV. Pasak šalies vadovės, tai itin svarbus žingsnis įtvirtinant viso regiono energetinę nepriklausomybę.

Aptariant bendradarbiavimą NATO, valstybės vadovė pabrėžė, kad Aljansui būtina atsinaujinti. Pasak Prezidentės, Lietuvai ir kitoms narėms reikalingas dar greitesnis ir efektyvesnis NATO. Būtina reformuoti ir greitinti sprendimų priėmimą, perdislokuoti karines pajėgas ir jų valdymą į rytinį Aljanso flangą, parengti nuolatos atnaujinamus gynybos planus su priskirtais konkrečiais kariniais pajėgumais, rasti sprendimus, kurie užkirstų kelią galimai karinei Baltijos šalių izoliacijai, kibernetinę gynybą įtraukti į 5-ąjį Vašingtono sutarties straipsnį.

Prezidentės teigimu, Lietuva taip pat aktyviai prisideda prie tarptautinės bendruomenės pastangų kovoje su terorizmu. Esame pasirengę padidinti karių skaičių JAV vadovaujamoje anti-ISIS (IS – „Islamo valstybė“) operacijoje, NATO misijoje Afganistane ir Jungtinių Tautų misijoje Malyje.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.07.07; 08:27

Seimui ketvirtadienį įstatymu pripažinus Baltarusijos Astravo atominę jėgainę (AE) grėsme Lietuvos nacionaliniam saugumui, saugumo politikos ekspertas Ignas Stankovičius suabejojo tokio teisės akto veiksmingumu.

Specialistas taip pat mano, kad Lietuvai netektų spręsti pasienyje statomos jėgainės problemos, jeigu anksčiau šalyje būtų buvę priimti teisingi sprendimai branduolinės energetikos srityje. 

Ignas Stankovičius abejoja, ar pasirinktas pats geriausias kelias

Astravo atominė elektrinė – mirtinai pavojinga Lietuvai

„Pastangos, kad saugumas padidėtų sveikintinos, bet kelias tam, abejoju, ar pats geriausias. Tas įstatymas vienaip ar kitaip turėtų lemti Lietuvos žingsnius tiek Europos Sąjungos (ES) viduje, tiek ir santykius su Baltarusija. Bet tai bus daugiau stabdis santykiams vystytis, negu padedantis pokyčiams Baltarusijoje. O saugumas Astravo elektrinėje nuo to įstatymo vargu ar padidės“, – ketvirtadienį interviu Eltai sakė I. Stankovičius, pridūręs, kad reikia ieškoti efektyvesnių būdų problemai spręsti, pavyzdžiui, užsitikrinti didesnį ES įsitraukimą, tarptautinį spaudimą Minskui dėl jėgainės saugos.

Ekspertas prisiminė ir pačioje Lietuvoje inicijuotą Visagino AE projektą – jeigu būtų pavykę jį įgyvendinti, Baltarusija apie Astravo jėgainę nesvarstytų.

„Daug klaidų padaryta. Lietuvai reikia dviejų trijų nedidelių reaktorių, o pasirinko palyginti pigų, didelį reaktorių – ne visai gudrus ėjimas. Kad atominė energetika Lietuvoje galėjo būti, tai faktas, bet ne su tokiu reaktoriumi. Gigantiški projektai tokiai šaliai netinka. Nuo to „važiavo“ toliau: kadangi nestatėme, Baltarusija pradėjo statyti“, – aiškino saugumo politikos ekspertas, įvardijęs ir dar vieną esą praleistą galimybę – variantą pačiai Lietuvai prisidėti prie Astravo AE statybų.

Klaidos, padarytos „branduolinio žaidimo“ pradžioje

„Kai jau padarėme neteisingų ėjimų to „branduolinio žaidimo“ pradžioje, reikėjo bandyti tapti dalininku, kuris savo rankose turi žymiai daugiau įtakos. Jeigu matai, kad negali sustabdyti, o nori tikrai padaryti saugią, tampi dalininku“, – komentavo I. Stankovičius, kurio neįtikina ketinimai nepirkti iš Astravo AE elektros energijos. 

Ignas Stankovičius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

„Jeigu paleis elektrą pigiai, tai mes čia čirkšime, aiškinsime, kad neperkame, bet kai tiktai kainos pasidarys patrauklios, mes tą elektrą pirksime ir vaidinsime, kad perkame iš kitur“, – sakė I. Stankovičius.

Lietuva laiko už pusės šimto kilometrų nuo Vilniaus statomą Astravo AE nesaugia.

Seimo NSGK pirmininkas Vytautas Bakas: „tebelaukia daug darbų“

Kaip skelbta, ketvirtadienį Seimas, 104 parlamentarams vieningai balsavus „už“, įstatymu pripažino Astravo AE keliančia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, aplinkai ir visuomenės sveikatai.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Vytautas Bakas teigia, kad tai labai svarbus žingsnis, siekiant užtikrinti šalies, visuomenės saugumą. V. Bakas pripažino, jog tebelaukia daug darbo bendradarbiaujant su kaimyninėmis šalimis ir partneriais ES, norint, kad Astravo AE statybos būtų sustabdytos arba jėgainės eksploatavimas niekada neprasidėtų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06.16; 06:00

Valstybinio vizito į Estiją išvykusi Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Estijos Prezidente Kersti Kaljulaid. Valstybinėje delegacijoje šalies vadovę lydi Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas ir krašto apsaugos viceministras Edvinas Kerza. 

Lietuvos ir Estijos prezidentės Dalia Grybauskaitė ir Kersti Kaljulaid. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Su netrukus pirmininkavimą ES Tarybai perimsiančios Estijos vadove Prezidentė aptarė Lietuvai ir visai Europai svarbius ES darbotvarkės klausimus, Baltijos šalių saugumo stiprinimą, regioninių projektų įgyvendinimą, dvišalius ekonominius ir mokslinius ryšius. Valstybinio vizito metu Prezidentė taip pat susitiks su Estijos Parlamento Pirmininku Eikiu Nestoru ir Premjeru Jüriu Ratasu.

Prezidentės teigimu, Lietuva ir Estija yra daugiau nei kaimynės. Esame draugai, partneriai ir sąjungininkai, visuomet palaikę vieni kitus – kovoje už laisvę, siekdami narystės ES ir NATO, kurdami pažangias ir sėkmingas valstybes. Šiandien patiriame tas pačias grėsmes, todėl ir toliau vieningai stipriname Baltijos šalių saugumą, energetinę nepriklausomybę ir gerovę.

Pasak Prezidentės, Lietuva pasitiki Estijos pirmininkavimu ES Tarybai ir remia jos prioritetus.

Dėmesys ES ir NATO bendradarbiavimo stiprinimui, tolesnė parama Ukrainai, Gruzijai ir kitoms ES rytų partnerėms, ES piliečių interesų apsauga „Brexit“ derybose, migracijos iššūkių sprendimas, ES skaitmeninės rinkos stiprinimas – tai Estijos iškelti uždaviniai, kurie svarbūs ir Lietuvai.

Šalių vadovių susitikime daug dėmesio skirta regiono saugumo stiprinimui. Lietuva ir Estija patiria tas pačias saugumo grėsmes: tęsiasi agresyvi Kaliningrado militarizacija, artėja prieš Vakarus nukreiptos „Zapad“ pratybos, esame priešakinėje kibernetinių ir informacinių atakų linijoje. Todėl, rengiantis kitų metų NATO viršūnių susitikimui, būtina bendromis jėgomis siekti sprendimų dėl regioninės Baltijos šalių oro gynybos, dėl nuolat atnaujinamų NATO gynybos planų su priskirtais konkrečiais kariniais pajėgumais, spartesnio sprendimų priėmimo Aljanse, imtis priemonių užkirsti kelią galimai karinei Baltijos šalių izoliacijai.

Prezidentė taip pat pabrėžė, kad už 550 kilometrų nuo Talino kylanti nesaugi Astravo atominė elektrinė pavojinga visos Europos žmonėms. Estija gerai supranta kylančią grėsmę ir remia Lietuvos poziciją, kovojant su nesaugiai statoma jėgaine Baltarusijoje. 

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė atvyko į Estiją. Lietuvos Prezidento kancelairijos (Robertas dačkus) nuotr.

Susitikime taip pat aptarta visam regionui strateginę reikšmę turinti Baltijos šalių elektros tinklų sinchronizacija su Europos tinklais. Prezidentės teigimu, integracija į patikimą ir modernų kontinentinės Europos elektros tinklą – paskutinis ir neatidėliotinas žingsnis įtvirtinant regiono energetinę nepriklausomybę.

Būtina kuo greičiau įtvirtinti susitarimą dėl sinchronizacijos krypties ir iš kitos finansinės perspektyvos užsitikrinti ES paramą būtiniems infrastruktūros projektams. Europos Komisijos tyrimų centro atliktos studijos duomenimis, efektyviausia ir ekonomiškai naudingiausia sinchronizacijos kryptis – per Lenkiją.

ES parama būtina ir projektui „Rail Baltica“, kuris europine geležinkelio vėže sujungs Baltijos valstybes, Lenkiją ir Suomiją. Tai – ir naujos galimybės verslui, ir patogesnis keliavimas žmonėms, todėl, pasak šalies vadovės, darbai neturi būti atidėliojami. Nuo to priklauso ir ES finansinės paramos tęstinumas. Lietuva jau praėjusiais metais nutiesė vėžę nuo pasienio su Lenkija iki Kauno ir yra lyderė įgyvendinant šį projektą.

Prezidentės taip pat aptarė energetinį bendradarbiavimą. Klaipėdos SGD terminalas visoms Baltijos šalims padėjo atsikratyti priklausomybės nuo „Gazpromo“ monopolio ir sumažino dujų kainą visame regione.

Vizito metu dėmesys skiriamas ir dvišalių santykių stiprinimui. Kitąmet valstybės šimtmečius minėsiančios Lietuva ir Estija – artimos ekonominės partnerės. Estija yra 6-a didžiausia investuotoja Lietuvoje, mūsų šalyje sukūrusi per 8000 darbo vietų. Estijoje veikia daugiau nei 100 lietuviškų įmonių, tačiau abi šalys dar turi potencialo bendradarbiauti IT, finansinių technologijų, gyvybės mokslų srityse. Prezidentės valstybinio vizito metu pasirašoma sutartis tarp Vytauto Didžiojo ir Talino universitetų taip pat gali paskatinti glaudesnį bendradarbiavimą mokslo ir tyrimų srityse.

Tai pirmasis valstybinis vizitas į Estiją, pareigas pradėjus eiti naujajai šios šalies Prezidentei. Lietuvoje Estijos vadovė lankėsi praėjusių metų spalį, praėjus vos kelioms savaitėms po inauguracijos.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba

Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

2017.06.06; 02:00

Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis susitiko su Latvijos Saeimos Pirmininke Inara Murniece aptarti aktualių dvišalio ir regioninio bendradarbiavimo stiprinimo klausimų.

Aptariant branduolinės saugos ir Baltarusijoje statomos atominės elektrinės Astrave problematiką, Seimo Pirmininkas V. Pranckietis pakvietė Latviją prisijungti prie Lietuvos iniciatyvos priimant reikiamus teisės aktus draudžiančius elektros energijos importą iš nesaugių atominių elektrinių. Toks įstatymas Lietuvos Seime buvo priimtas šių metų balandžio 20 d.

„Šio įstatymo nuostatos bus taikomos ir Astravo atominei elektrinei. Kviečiame ir Latviją prisijungti prie tokios iniciatyvos, priimant atitinkamus teisės aktus. Prašome Latvijos palaikymo klausimuose, susijusiuose su Astravo atomine elektrine, ypač turint omenyje artėjantį Espo konvencijos Šalių susitikimą, kuris vyks birželio 13-16 d. Minske“, – sakė V. Pranckietis.

Susitikimo metu didelis dėmesys skirtas regioniniam saugumui, koordinavimo stiprinimui pasirengiant atremti potencialias hibridines grėsmes, priešišką propagandą.

Parlamentų pirmininkai taip pat aptarė bendrų energetinių ir transporto infrastruktūrinių projektų svarbą siekiant didinti Baltijos šalių ekonomikų konkurencingumą ir atsparumą. Tarėsi, kaip stiprinti bendradarbiavimą pasienyje, naudojantis abiejų valstybių infrastuktūra teikiant pirmąją pagalbą pasienyje gyvenantiems žmonėms.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.05.28; 09:04

Grėsmės nacionaliniam saugumui. Karinė Rusijos grėsmė, Astravo atominė, kurios statybos sustabdyti, kaip ir emigracijos, jau nepajėgsime, – grėsmė, skurdas ir alkoholizmas, patriotiškumo stoka – grėsmė. Daug tų grėsmių, gyvybiškai pavojingų. Didžiulė grėsmė – Rusijos įtakos agentai, įsitaisę aukščiausiose mūsų valdžiose, su Rusija susijusiame versle ir žiniasklaidoje. 

Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.

„Valstybės“ redaktorius Eduardas Eigirdas pastaruosius demaskuoja kiekviename žurnalo numeryje, bet karavanas eina toliau, nes žodžių daug, o faktų mažoka. Net tada, kai faktų, atrodytų, pakanka, ne taip paprasta įvardyti kas yra kas. Štai Lietuvos Respublikos Seimo narys Mindaugas Bastys kolei kas tik galimai keliantis grėsmę nacionaliniam saugumui, nors faktų, mano supratimu, daugiau negu pakanka, kad  žodžio „galimai“ neliktų.

Naujasis socialdemokratų partijos pirmininkas Gintautas Paluckas „Dėmesio centre“ kalbėjo, kad dalis jo partijos narių neabejotinai gins galimai keliantį grėsmę kolegą Bastį. Kodėl? Na, žinote, vis dėlto savas, kažkaip nepatogu pasmerkti. Aš žinau, kad gins. Maždaug taip kalbėjo naujasis partijos pirmininkas. Ir jis buvo teisus. Gina. Gina dėl to, kad M.Basys buvo tik dalelė, kad tame „šokyje“ dalyvavo ir didieji verslo partneriai, net Socialdemokratų partija (A.Kubilius). M.Bastys, aišku, yra tik vienas iš veikėjų. Atsidarė vienas „langelis“, tačiau dar daug ką reikės išsiaiškinti, nes daug įvairių „langelių“ dar lieka uždaryti. Jeigu M.Bastys pasakytų tiesą, reiktų tirti ir kitus. Socialdemokratų frakcija žino, ką M.Bastys žino (R.Juknevičienė).

Sunku bus naujajam socialdemokratų vadui G.Paluckui. Gražiai jis kalba apie įsivaizduojamąją socialdemokratų partiją, bet ar tokią galima sukurti, kol aktyviai veikia M.Basčio („neveikiau prieš Lietuvos valstybę, nekenkiau savo valstybei Lietuvai, neišdaviau savo valstybės Lietuvos“) beatodairiški gynėjai? Reikės ryžtingų, radikalių permainų, „reikės išmesti partiją kompromituojančius narius ir pakeisti požiūrį į nomenklatūrinius įpročius. Kai LSDP viršūnėlė daugybę metų – kai kurie dar nuo komunistų laikų – tik taip ir tesuvokia politiką, toks apsivalymas gali reikšti, kad pelenais virsta didelė dalis visos politinės organizacijos. Tačiau tik taip galima iš pelenų atgimti naujam feniksui ir įtikinti rinkėjus, kad naujai apsivaliusi partija ir jos nariai yra nuoširdūs“ (Tomas Janeliūnas.“Socialdemokratai: feniksas ar chimera?“, „IQ“, 2017 gegužė).

 Kaip jūs manote, ar reikėtų pašalinti iš partijos Gediminą Kirkilą, kuriam, 2006-aisiais tapus Ministru Pirmininku, M.Bastys paskiriamas jo patarėju, suteikiama teisė dirbti su slapta informacija, nors, kaip dabar žinoma, šis Seimo narys jau nuo 2000-ųjų ėjo pavojingais keliais  ir buvo įspėtas? Juk šis politikas kelis dešimtmečius buvo vienas iš ryškiausių minėtos partijos figūrų. Partijos, kuri turėtų jaustis kalta, kad jau artėja į pabaigą Astravo atominės elektrinės statyba.

Būkit ramūs: G.Kirkilas dar ilgai patarinės jaunajam socialdemokratų vadui, nes tapo antruoju jo pavaduotoju. „Apgynęs“ Lietuvą nuo Rusijos energetinės priklausomybės, pastaruoju metu jis energingai gerina santykius su Lenkija. Omenyje turiu G.Kirkilo ir kitų „strategiškai mąstančių“ politikų pasiryžimą žūt būt nusileisti Lenkijai ir ilgainiui Vilniaus krašte įteisinti lenkų autonomiją: pirmiausia dokumentuose pavardes rašyti nelietuviškai, paskui – gatvių, gyvenviečių lenkiškos lentelės, dar vėliau – dvikalbystė ir autonomija. Juk Vilniaus ir jo krašto okupacijos Lenkija nepripažįsta iki šiol.

Yra ir kitas šios pataikūniškos problemos sprendimo variantas – originalo kalba pavardes rašyti antrajame paso puslapyje, – bet jį visaip blokuoja lrt.lt žurnalistai E.Jakilaitis ir V.Savukynas. Pirmasis „Dėmesio centre“ leido gražbyliauti tik G.Kirkilui, o antrasis ketvirtadienio radijo laidoje buvo „demokratiškesnis“: pakvietė ir Seimo narį Lauryną Kasčiūną, kurį „į tiesos kelią“ bandė atvesti laidos vedėjas, G.Kirkilas ir dar vienas man nepažįstamas politikas.

Kas laimės? Prezidentė žada pasikliauti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvadomis. Taigi, Urbučio, Jakaitienės, Pupkio, Labučio, Piročkino ir kitų kalbininkų mokiniams užkrauta didelė atsakomybė. Galima prisidėti prie lietuvių kalbos (ir tautos!) išdavystės ir eiti su kirkilais, už tai patirti vienokių arba kitokių valdžios malonių, bet galima pasielgti principingai, pilietiškai, nepamirštant, kad tos nelemtos trys raidės ilgainiui Lietuvai turės labai skaudžių pasekmių. Tik keturios raidės – jos man visą raidyną atstoja, – džiūgavo kolaborantas Liudas Gira. Žinome,kuo tas baigėsi.

Jeigu, nepaisant Konstitucinio Teismo, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ir Prezidentės, vis dėlto bus žengtas šis „nekaltas“ žingsnis, didžioji lietuvių tautos dalis pasijus kaip 1938-aisiais, nes toks mus žeminantis, visiškai nepagrįstas Lenkijos reikalavimas labai primena 1938 m. ultimatumą. „Socialdemokratų“ pastangomis baigiame Rusijai pastatyti Astravo atominę elektrinę, beveik tų pačių politikų valia Lenkijai atiduosime Vilniaus kraštą. Žinoma, ne iškart – nejučiom, kai kirkilai ir kubiliai jau bus išėję į neužtarnautą poilsį. Juk į Astravą jie taip pat nekreipė dėmesio ir susigriebė tik tada, kai šaukštai jau po pietų.

2017-05-12 

Štai kas nūnai aiškėja dėl galimų politinių ir teisinių pasekmių Seimo nariui Mindaugui Basčiui. Seimo NSGK vadovybė mano, kad palaikydamas ryšius su ROSATOM ir kai kuriais kitais Rusijos politikos bei verslo atstovais, Seimo narys Mindaugas Bastys tikriausiai bus padaręs neleistinų žingsnių.

Kaip praneša agentūra ELTA, keletas Lietuvos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narių, apibūdindami šio parlamentaro draugystę su Rosatom, naudoja sąvoką „galimai veikė prieš Lietuvos valstybę“.

Viena iš tų, kuri naudoja aštrius palyginimus, – Seimo NSGK pirmininko pavaduotoja Rasa Juknevičienė. Jos teigimu, kaip skelbia ELTA, delfi.lt, TV3 ir kai kurios kitos Lietuvos žiniasklaidos priemonės, „tai buvo nuolatiniai ir ilgamečiai ryšiai su žmonėmis, kurie siejami su Rusijos specialiosiomis tarnybomis ne tik per „Rosatom“ liniją, kuriai atstovauja Jevgenijus Kostinas, bet ir kitus“.

Seimo narės R.Juknevičienės manymu, M.Bastys greičiausiai atliko politinio tarpininko vaidmenį. Viešojoje erdvėje užfiksuota ir tokia parlamentarės R.Juknevičienės mintis: „Tai konkretus pavyzdys, kaip Lietuvoje gali veikti Kremlius“.

Ar bus M.Basčiui keliama apkalta? Seimo NSGK atstovų surinkta medžiaga, kurią sudaro per 70 pusl., bus perduota specialiąjai apkaltos komisijai. Ji ir spręs M.Basčio likimą.

Beje, Seimo nariai iš Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto linkę pritarti išvadų formuluotei, kad Seimo narys M. Bastys, palaikydamas artimus ir nuolatinius ryšius su Rusijos Federacijos valstybinės atominės energetikos korporacijos „Rosatom“, Kaliningrado srityje pradėjusios statyti Baltijos atominę elektrinę, o Baltarusijoje statančios Astravo atominę elektrinę, atstovais, veikė ne Lietuvos, bet Rusijos valstybės interesų labui.

Už tokią formuluotę balsavo 6 komiteto nariai. Socialdemokratas Juozas Olekas šiam teiginiui nepritarė. Tradiciniai J.Oleko argumentai: Seimo nariams teigti, esą kolega parlamentaras padarė sunkų nusikaltimą, negalima, mat tokias išvadas gali daryti tik teismas.

Vis dėlto dauguma minėto komiteto narių mano, kad M.Basčio ryšiai kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. O tai – rimta nuodėmė. Todėl ir bausmė privalo būti adekvati. Jie nusprendė konstatuoti, kad artimi Seimo nario M. Basčio ryšiai su buvusiais ar esamais Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo struktūrų pareigūnais, Kremliui artimais žurnalistais ir buvusiais ar esamais nusikalstamo pasaulio atstovais kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Kitokias išvadas, remiantis turimomis žiniomis, tikriausiai sunku nubrėžti.

Sprendžiant iš viešojoje erdvėje pasirodžiusių pranešimų, uždaruose posėdžiuose Seimo NSGK atstovai taip pat diskutavo, ar ataskaitoje nurodyti, kad kai kuriais atvejais M.Bastys melavo komisijai. Pasirodo, du kartus NSGK nariams liudijęs M. Bastys yra teisinęsis, kad kai kurių aplinkybių negalįs nurodyti, nes neprisimenąs prieš kelerius metus buvusių įvykių.

Kaip tai įvertino Seimo NSGK atstovai? Jie pareiškė: „Yra požymių, kad kai kuriose vietose M.Bastys melavo komisijai“. Taip pat jų buvo pasakyta: „vengė atskleisti, melavo“. Seimo NSGK narys Arvydas Anušauskas mūsų televizijoms pabrėžė, kokiais atvejais apklausiamas žmogus tikrai neatsimena senesniųjų įvykių, o kada – tik apsimeta neatsimenantis. Suprask, M.Basčio ryšiai su Rusijos atstovais buvo svarbūs ir reikšmingi, o tokių ryšių žmogus teisiog negali neatsiminti.

Įdomiai Seimo NSGK pirmininką Vytautą Baką ir socialdemokratą Juozą Oleką dėl M.Basčio likimo kamantinėjo TV3 žurnalistė Indrė Makaraitytė. TV3 televizijoje pasirodęs interviu su šiais Seimo nariais, nepaisant J.Olekos apsidraudimo (teisingumą Lietuvoje vykdo teismai), byloja, kad Seimo narys įklimpęs. Virš jo kalbos pakibę audros debesys.

2017.04.13; 15:00

Užmirškite politkorektiškumą, nuolankumą ir pataikavimą Minskui (o iš tiesų – Kremliui). Lietuvai liko keli mėnesiai įtikinti tarptautinę bendruomenę stoti į mūsų pusę.

Seimo narys Žygimantas Pavilionis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Likus keletui dienų iki Naujųjų metų TS-LKD frakcijos nariai A.Kubilius ir D.Kreivys oficialiai kreipėsi į naująją Vyriausybę, prašydami atsakyti, kada ir kokiu būdu Vyriausybė planuoja viešai pranešti, kad ji, kartu su tarptautine bendruomene, sieks, jog Astravo AE statybos būtų stabdomos.

Tam reikalingas ne tik įstatymo, dėl kurio praėjusią vasarą buvo surinkti dešimtys tūkstančių Lietuvos piliečių parašų, priėmimas, bet ir labai aktyvi veikla diplomatiniu lygiu. Tarptautinėje erdvėje Astravo klausimą privalome kelti kiekvieną dieną, visuose susitikimuose, visuose lygiuose.

Turime įvardyti Astravo stabdymą kaip esminį Lietuvos nacionalinį interesą. Bet ar tokie uždaviniai dera su politkorektiška Užsienio reikalų ministro L. Linkevičiaus pozicija Baltarusijos atžvilgiu, kuomet ministras Briuselyje yra daug geriau žinomas kaip vienas aktyviausių sankcijų su Baltarusija atšaukimo šalininkų, beatodairiškai tikintis pozityviu dialogu su Lukašenkos režimu?

Turime suprasti, kad prieš Lietuvą šiuo metu pasitelkiamos milžiniškos Rusijos ir Baltarusijos diplomatijos, žvalgybos, informacinio karo ir kitos priemonės, nes siekiama vieno tikslo – kad jau šią vasarą būtų pripažinta, jog Baltarusija įvykdė visus tarptautinės bendruomenės reikalavimus ir, kad Astravo AE saugiai gali būti statoma toliau, neatsižvelgiant į Lietuvos retoriką.

Ministro L. Linkevičiaus diplomatija Astravo klausimu šiuo metu tyli arba jau yra galutinai nutildyta ir ruošiasi gėdingam, istoriniam pralaimėjimui. Štai keletas faktų ir argumentų aukščiau minėtiems teiginiams pagrįsti.

Pradėkime nuo daugiausiai šioje srityje nuveikusios URM energetinio saugumo direktorės Gitanos Grigaitytės iš esmės atleidimo iš pareigų. Visi, kas dirbo su Astravo AE klausimu, puikiai žino, kad būtent šis žmogus buvo paskutinės URM rezistencijos, kovojant prieš Astravo AE statybas, variklis. Šiandien p. Grigaitytei pasiūlytos jau kitos, labai svarbios pareigos – ambasadorius ypatingiems pavedimams darbui su… Lietuvos savivaldybėmis. Patį geriausią savo karį tarpuvaldyje, kai niekas negirdi ir nemato, atitraukiame iš paskutinio mūšio, kuriame priešas jau sutelkė visas savo kariuomenes.

Matyt, visa tai ne tik dėl to, kad, L.Linkevičiaus teigimu, ši vyriausybė neturi priešų, aplink, kaip senais gerais laikais, vien draugai, bet gal ir dėl to, jog URM telkiasi svariam indėliui mažinti atskirtį su regionais ir kaimu.

Ką galime konkrečiai padaryti šiai situacijai pakeisti? Kaip galime padėti ministrui L. Linkevičiui apsaugoti mūsų visų vaikus nuo Astravo AE monstro?

Siūlau kelis labai konkrečius ir būtinus žingsnius.

Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Visų pirma privalome mobilizuotis. Šiam tikslui ministras Linas Linkevičius galėtų maksimaliai išnaudoti dar prie Andriaus Kubiliaus vyriausybės įsteigtą tarpinstitucinę darbo grupę, kurios vadovu paskirtas pats Užsienio reikalų ministras, tačiau tuo deramai taip ir nepasinaudojęs buvusios kadencijos metu.

Ši grupė turėtų tiek koordinuoti visų Lietuvos institucijų darbą, tiek formuluoti bendrą poziciją, organizuoti visus reikiamus vidinius ir tarptautinius susitikimus dėl Astravo AE statybų stabdymo. Būtent Lietuvos Užsienio reikalų ministerija privalo užtikrinti, kad tarptautinėje erdvėje visos Lietuvos institucijos veiktų vieningai, kryptingai, išnaudodamos kiekvieną pasitaikančią progą – tiek Prezidentūra, tiek su užsienio svečiais nuolat bendraujantys Seimo nariai, tiek Premjeras ir visi ministrai privalo nuolat kelti šį klausimą ir raportuoti ministrui Linkevičiui, kuris turi tapti idėjiniu ir organizaciniu šios diplomatinės kampanijos prieš Astravo AE lyderiu.

Jeigu Užsienio reikalų ministras pats asmeniškai į šią diplomatinę kampaniją įsitrauktų kaip pagrindinis kampanijos variklis ir koordinatorius, esu įsitikinęs, kad mums pavyktų „užvesti“ ir visus kitus aukštus politikus, visus aukščiausius šalies pareigūnus. Tai mums jau buvo pavykę padaryti tiek stojimo į ES ar NATO laikais, kuomet panašiai skausmingai gynėme nuo Rusijos (ir kai kurių vidinių gerai žinomų) rankų Kaliningrado tranzitą ar reikalavome ES paramos Ignalinos AE uždarymui.

Visa valstybė buvo įtraukta į šių klausimų sprendimą ir tai buvo padaryta būtent URM dėka. Ministras L. Linkevičius galėtų pasiklausti savo bendrapartiečio Gedimino Kirkilo ar prezidento Valdo Adamkaus kaip ši kampanija buvo organizuota. Astravo AE stabdymas privalo tapti kiekvieno iš mūsų kasdienės darbotvarkės dalimi.

Visiems dabartiniams politiniams lyderiams privalu suprasti vieną paprastą ir skausmingą faktą – pirmojo Astravo AE reaktoriaus paleidimo data, planuojami 2019 m., žaibiškai artėja. Jeigu ministras Linkevičius ir toliau Astravo klausimu elgsis lygiai taip, kaip elgėsi premjero Butkevičiaus vyriausybėje, tai vos kelerių metų tokį ministro elgesį ne tik istorikai galės įvertinti kaip piktybinį neveikimą.

Dar po kelių dešimčių metų istorikai galės susipažinti su visais ministro pokalbiais ir įvertinti, kiek kartų visuose savo susitikimuose 2012-2019 m. ministras iškėlė Astravo AE klausimą – bijau būti pranašu, bet esu įsitikinęs, kad tokių pokalbių bus rasta ne tiek jau daug. Tuo metu laikas (ir Kremlius) – negailestingas. Baltarusiai ir Astravo AE projektą įgyvendinanti Rusijos valstybinė kompanija “Rosatom’as” (arba tiesiog – Kremlius), nebodami visų ministro Linkevičiaus viešųjų ryšių ir plačių, ilgai trunkančių malonių užsienio kelionių, kaip ir nuolat įvykstančių incidentų (tiek AAE statybų aikštelėje, tiek ir su pačiu reaktoriaus korpusu), po kurių gauna dar vieną formalią ministro Linkevičiaus notą, pirmojo reaktoriaus paleidimo datos net negalvoja nukelti.

Kremliui ši data yra esminis, strateginis tikslas. 2019 m. vyks ir Lietuvos Prezidento rinkimai – nuostabesnio Vilniaus pažeminimo ta proga net nesugalvosi. Pirmojo reaktoriaus paleidimas Kremliui būtinas kuo skubesnis – t.y. kuo greičiau išmetant į rinką “pigią” elektrą, kad įvairūs ligšiolinės susitaikėliškos politikos apologetai, per ketverius metus galutinai numarinę Visagino projektą, pritrūktų argumentų kodėl reikia už elektrą mokėti brangiau, jeigu galima pigiau, ypač jei dėl to kenčia Lietuvos verslo konkurencingumas bei dar labiau skurdinami Lietuvos gyventojai.

Šį pirmą reaktorių būtina paleisti kuo greičiau ir tam, kad galutinai būtų sugadinti Baltijos šalių (ir pirmiausiai Lietuvos) sinchronizacijos su Vakarais planai per įvairius Kaliningrado, ES Baltijos jūros strategijos įtinklinimo planus, šiuose procesuose aktyviai dalyvaujant Kremliaus diplomatams, kurie ir šiuo metu – ministro Linkevičiaus gėdai – kartu su baltarusiais labai aktyviai dirba su Europos Komisija. Lietuvos diplomatijai vis labiau išsijungiant iš Astravo stabdymo proceso ir kartu matant labai intensyvias diplomatines Minsko ir Kremliaus pastangas Briuselyje, atskirose ES šalyse ir Vašingtone, manau, kad turėtų būti atgaivinta ir Kaliningrado AE idėja, kad suvereniai Lietuvos valiai toliau įtvirtinti savo energetinio saugumo pamatus būtų suduotas paskutinis smūgis.

Kodėl ne, jeigu po kelerių metų niekur priešų nematanti Lietuvos valdžia kartu su Europos Komisija ir kai kuriomis ES šalimis (Vokietija, Prancūzija – nes šių šalių įmonės tam neprieštaraus), o gal ir būsima galimai pragmatiška JAV, tam pritars. Jeigu ministras Linkevičius nepritaria tokiai prognozei, tuomet atitinkamai intensyviai pats turėtų bent jau Vakarų sostinėse veikti prieš Kremliaus ir Minsko atominius nuodus.

Svarbu, jog dabartiniai valdantieji suprastų, kad Lietuvos kova prieš Astravo AE nėra tik techninė ar teisinė, bet ir politinė, diplomatinė. Nesuprantama kaip ministras galėtų toliau eiti savo pareigas, mūsų diplomatijai nesugebėjus Astravo AE klausimo iškelti tarptautiniu mastu. Kad ministrui ir skaitytojams būtų aiškiau patikslinsiu.

“Tarptautiniu mastu” – tai visų pirma labai intensyvūs pokalbiai su ES institucijomis. Europos Komisijos Energetikos direktoratas, kaip žinia, didelių pastangų dėka jau pradeda suprasti Lietuvos poziciją, tačiau iki šiol jos nepriima. Komisijos aplinkosaugos padaliniai, kaip ir aukščiausi Briuselio vadovai – Komisijos vadas Junkeris, ES „Užsienio reikalų ministrė“ Mogherini (kuri asmeniškai, beje, remiama mūsų ministro Linkevičiaus, rūpinasi ES – Minsko santykių atšilimu) ar ES Tarybos pirmininkas Tuskas – tai yra žmonės, su kuriais mūsų aukščiausi pareigūnai turi ne tik nuolat kelti Astravo AE klausimą, bet ir įtikinti juos paremti Lietuvą, solidarizuotis su mumis esminiu nacionalinio saugumo klausimu.

Kodėl iki šiol tas nėra nepadaryta? Ar ir vėl kalti konservatoriai?

Aptarkime ir kitas sostines ar tarptautines organizacijas. Turime ne tik nuolat dirbti su TATENA, jos generaliniu direktoriumi, bet ir visų kitų tarptautinių organizacijų bei ES šalių vadovais, o ypač Lenkijos, Vokietijos, Latvijos, Estijos, Švedijos, Suomijos, Prancūzijos aukščiausiais lyderiais. JAV vaidmuo, aišku, čia irgi yra esminis – paskutiniame susitikime su JAV Viceprezidentu Bidenu šį klausimą mūsų Prezidentė iškėlė, tačiau ar jis bus iškeltas ir išrinktam JAV Prezidentui bei jo atstovams? Ar ministras Linkevičius nuolat kėlė Astravo AE klausimą Vašingtone praėjusios kadencijos metu?

Negalime pamiršti ir tarptautinių finansinių institucijų, kuriose priimami sprendimai dėl atitinkamo finansavimo skyrimo – EBRD, Europos investicijų bankas, Šiaurės investicijų bankas, Pasaulio bankas ir pan. Deja, ir šiose institucijose Astravo AE klausimą ir vėl dažniausiai kelia tik ta pati opozicinė TS-LKD.

Astravo atominė elektrinė – mirtinai pavojinga Lietuvai.

Suprantama, kad Astravo AE statybų stabdymas socialdemokratams yra nepatogus, itin sudėtingas ar net gali pasirodyti neperspektyvus. Tačiau gerai žinant, kiek daug šiame fronte 2012-2019 m. galėjome ir dar galėsime nuveikti, bus labai sunku suprasti, jeigu ir dabartiniai valdantieji žengs tuo pačiu buvusios vyriausybės pramintu keliu. Jų neveiklumas Astravo AE klausimu gali tapti istoriniu, už kurį jokie dabartiniai ar vėlesni pasiteisinimai ar opozicijos kaltinimai nebepadės. Ši kilpa veržiasi kiekvieną dieną, kaip ir atsakomybė už Lietuvos ateitį tiesiogine šio žodžio prasme, kurią teks prisiimti.

Lietuva privalo Astravo AE klausimą nuolat kelti – visur ir visada – taip kaip kėlėme savo laisvės bylą, net ir tada, kai mūsų niekas nenorėjo girdėti. Kitaip nieko nebus. Briuselis, kitos tarptautinės organizacijos (TATENA, Espoo, Aarhus konvencijos ir kt.) privalo suprasti, jog Lietuva šiaip sau niekada neužtils, kad tai yra mūsų esminis interesas. Jeigu mūsų sąjungininkai būtent taip šiandien suvoktų Lietuvos poziciją, esu tikras, Astravo AE statybos būtų sustabdytos.

Užmirškite politkorektiškumą, nuolankumą ir pataikavimą Minskui (o iš tiesų – Kremliui). Lietuvai liko keli mėnesiai įtikinti tarptautinę bendruomenę stoti į mūsų pusę. Pabudote iš Naujametinio miego ir kelkitės, ministre Linkevičiau, laikas jau seniai ne mūsų pusėje. Vasarą mūsų (ir Jūsų) laukia naujas smūgis.

Dar galime padaryti labai daug, jeigu susitelktume savo paskutiniam diplomatiniam mūšiui visais frontais, visais lygiais, visomis jėgomis – pradėkite, kad ir nuo savo mėgstamo „Snow“ susitikimo, kuriame – esu įsitikinęs – Astravo AE statybų klausimo net ir neketinote kelti.

Informacijos šaltinis – tsajunga.lt.

2017.01.04; 05:47

 

Saulius Kizelavičius

Aš netikiu, kad mums pavyks sustabdyti Astravo atominės elektrinės statybą. Aš beveik netikiu, kad mes sugebėsime rusams ir baltarusiams pakenkti bent tiek, kad šie neturės kur dėti pagamintos elektros. 

Baltarusijos atominė elektrinė. Belta.by nuotr.
Baltarusijos atominė elektrinė. Belta.by nuotr.

Juk tie, kurie labai priešinosi atominės elektrinės statybai Visagine, kurie, kaip Skardžius ir Ko, visaip koneveikė ir tebekoneveikia suskystintų dujų terminalą, kurie visokiais būdais talkino Gazpromui, darys viską, kad pirktumėm pigesnę elektrą iš priešų, norinčių mus išnaikinti.

Mūsų uždavinys sustabdyti statybas Astrave juo sunkesnis, nes vargu ar mums talkins latviai, estai ir kitos šalys, kurioms mažiau pavojingas Astravo atominis monstras, o ekonominė nauda – akivaizdi. Apie Europos Sąjungos biurokratus aš jau net užsiminti nenoriu: jiems mūsų likimas dar mažiau rūpi.

Kartais bandau įsivaizduoti, kas dėsis, jeigu vieną dieną įvyks žemės drebėjimas, ir tas nelemtas rusiškas reaktorius, kuris jau kartą krito iš kelių metrų aukščio Astrave, bet nebuvo pakeistas, sprogs ar kaip kitaip bus nepataisomai sugadintas? Gali juk ir lėktuvas tyčia ar netyčia nukristi. O jeigu elektrinėje įsidarbins koks teroristas, nebijantis mirties ir labai trokštantis išnaikinti šimtus tūkstančių žmonių, gyvenančių prie Nemuno ir Baltijos jūros?!

Kaip reaguos Seimas, Vyriausybė, Prezidentas? Turbūt panašiai, kaip tada elgėsi Maskvos ir Kijevo komunistai. Rūpinsis tik savo saugumu, o tai reiškia, kad lėktuvais, laivais, automobiliais spruks kuo toliau nuo Lietuvos. Ne visi, bet spruks. Prisimenate, ano istorinio Sausio dienomis ne visi parlamentarai juk buvo savo darbo vietose ir laukė mirties. Ir Vyriausybėje buvo visko. Tauta juos – ir didvyrius, ir bailius – apgynė. Bet taip buvo tada, neregėto pakilimo mėnesiais, metais ir dienomis.

Dabar bėgame iš Lietuvos genami tik valdančiųjų abejingumo tautos likimui, pagaliau tautos nuovargio, suvilioti Laisvės, kurioje beveik neliko pareigos ir atsakomybės supratimo.

Argi gali taip atsitikti, kad poetų apdainuota Lietuva, gražiausias Žemės lopinėlis daugeliui ją praradusiųjų, taptų dykra, kaip Černobylis, ir šimtmečius čia viešpatautų sužalota, mirtinai pavojinga gamta, be žmogaus?

Gali! Nes taip jau vieną kartą atsitiko netoli Lietuvos. Gali, nes elektrinė statoma nusikalstamai aplaidžiai, nemokšiškai, stachanovietiškai (vyresnieji žino šio žodžio prasmę), galimas daiktas – kaip mirtinas, pusiau legalus ginklas. Atominis ginklas kontroliuojamas, draudžiamas, o čia – ne jūsų reikalas, džiaukitės, kad statome už 50 km. nuo jūsų sostinės, galėjome dar arčiau.

Putino kerštas: išėjote, paniekinote vyresnįjį brolį, prisišliejote prie mūsų priešų – dabar žinokitės: gyvenkite nuolatinėje baimėje. Jeigu ne mums, tai ir ne jums!

Nebijokite, nesprogs, o elektros turėsime pigios, – turbūt taip mąsto mus valdantieji ir valdžiusieji, nes nepakankamai rūpinosi ir rūpinasi tautos, valstybės likimu. Susirašinėja, užklausinėja, kartais piktinasi, bet visa ta bedantė veikla – tik rinkiminiai saldainiukai lengvatikiams rinkėjams.

Belta.by nuotr.

2016.08.08; 15:47

Kada rengiami referendumai? Kas juos inicijuoja? Kai politikai nenori arba bijo atsakomybės, tą naštą jie užkrauna ant visuomenės pečių. Jungtinėje Karalystėje neseniai įvykęs referendumas jau tartas ir aptartas. Ir dar ilgai bus dėmesio centre. Niekas nežino, kiek naudos, kiek žalos jis atneš ne vien Didžiajai Britanijai, bet ir visai Europos Sąjungai, ir dar plačiau.

Kažin, kaip dabar jaučiasi jau buvęs šios Karalystės premjeras Cameronas, pergudravęs pats save. Ne ką kalba viešai, o ką galvoja vakare atsigulęs į lovą. Atsitiko kaip tai bobai: pats mušė ir pats rėkė. Norai jo buvo geri, naudingi JK, bet gerais norais ir pragaras grįstas. Išleido vaikinas Džiną iš butelio. Neatmesčiau galimybės, kad jis, taip pat įtakingi aktyviausieji ragintojai išstoti iš Sąjungos neišvengs didesnės ar mažesnės politinės, gal net baudžiamosios atsakomybės, jeigu Didžioji Britanija taps Mažąja Britanija.

Skaitytojų laiškai. Slaptai.lt nuotr.
Skaitytojų laiškai. Slaptai.lt nuotr.

Šis prieštaringai vertinamas britų žingsnis palies ir mus. Tačiau čia mes nieko negalėjome padaryti. Mes srebiame vieno mūsų politikų surengto referendumo, žalingo tik mums, putrą. Kai kuriems kitiems jis net labai naudingas. Omenyje turiu referendumą, kuriuo buvo siekiama nestatyti naujos atominės elektrinės. Jos nenorėjo socialdemokratai, kiti tuo metu buvę valdžioje, ir tą nenorą jie pridengė Lietuvos žmonių valia. Žmonių, kurie šioje daug žinių reikalaujančioje srityje neturi jokio supratimo. Kairioji, Rusijai, Kremliui palanki žiniasklaida ir nuo jos priklausomi specialistai padirbėjo iš peties, kad nebūtų Visagino atominės, o atsirastų Astravo, gal net Kaliningrado.

Taip mūsų pačių rankomis įvykdytas nusikaltimas prieš lietuvių tautą, kitaip nepavadinsi. Šis referendumas, skirtinai nei britų, buvo nenaudingas tik Lietuvai, o naudingas Rusijai ir Baltarusijai, kurių interesus to meto valdantieji gynė ir apgynė.

Būtų pusė bėdos, jeigu minėtiems kaimynams – nauda, o mums – bent jau tik jokios žalos, jokio pavojaus. Bet juk tas pavojus – kokį sunku įsivaizduoti, grėsmė tautos egzistencijai.

Ir žmonės, kurie kalti dėl to, kad įvyko šis neišmintingas patariamasis referendumas, paskatinęs Rusiją mus nubausti Černobylio grėsmėmis, ramiai stebi Astravo monstro stachanovietišką statybą.

Todėl labai džiugu, kad gali įvykti kitas referendumas, gyvybiškai reikalingas, kuriuo bus bandoma bent jau apsunkinti Putino ir Lukašenkos siekius pasipelnyti iš mūsų nelaimės, mūsų politikų trumparegiškumo ir parsidavėliškumo.

Gal šį kartą jie bus išmintingesni ir neklaidins žmonių pasakomis apie pigią ir nepavojingą rusišką atominę elektrinę. Jeigu Lukašenka net veltui mums siūlytų joje pagamintą elektrą, neturėtumėm susigundyti. Mūsų tikslas – kad už 50 km. nuo Vilniaus aplaidžiai statomas labai pavojingas Putino atominis ginklas nebūtų pastatytas. Nelabai tikiu, kad tai mūsų jėgoms, bet pabandyti privalome. Nelabai tikiu kairiųjų politikų išmintingumu ir gera valia, nesavanaudiškumu.

Gal ir prasmingas būtų toks referendumas, bet kad jo iniciatoriai – ne mes, o konservatoriai, amžini mūsų priešai. Reikia liaudžiai sakyti, kad iš tos atominės turėsime daugiau naudos, negu bėdos. Ar ne tokia bus šių politikų reakcija?

Vos tik dėžė su 60 000 parašų buvo atnešta į Vyriausiąją rinkimų komisiją, premjeras Algirdas Butkevičius, užuot pagyręs referendumo iniciatorius, ėmė teisintis: mes dirbam, apie netinkamai statomą elektrinę informuoti ES vadovai ir t.t.

Labai ten kam rūpi mūsų tautos likimas! Briuselyje iš kailio neriamasi, kad ekonominės sankcijos Rusijai būtų panaikintos. O juk jeigu pasiektume, kad tie nusikaltėliai neturėtų kur dėti antrajame Černobylyje pagamintos elektros energijos, jiems būtų smogtas stiprus ekoniminis smūgis.

Andrius Burbutis

2016.07.13; 09:42

Kai tokie paukštyčiai – kurtiniai – rengiasi tuoktis, jie taip burbuliuoja, kad negirdi šūvių, kai čia pat brakonieriaujantis medžiotojas pyškina jų nuotakas. 

Algimantas Zolubas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Algimantas Zolubas, šio straipsnio autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Labai panašų reiškinį stebime Seime, vyriausybėje, teismuose, vietos savivaldybėse bei jiems atskaitingose institucijose, kai partijos pradeda rengtis rinkimams. O jau audringų rinkiminių kampanijų metu, nelygu vagys per ilgas šventines dienas,  brakonieriai, savi ir iš svetur, paniekinę visus įstatymus, gali pačią valstybę iš panosės pagrobti.

Reikia pastebėti, kad ir visuomenė ne savo valia įtraukiama ne tik į paukštyčių burbuliavimo klausymą, bet ir į patį burbuliavimą. Antai, dar rinkiminei kampanijai neprasidėjus, po Lietuvą jau keliauja piršliai melagiai ir kviesliai, o per jų apžavus ir visuomenė nebeatkreipia dėmesio nei į kraustomas savo kišenes (dažniausiai per skubotai priimamus įstatymus), nei į kitas tykančias grėsmes, nebesitelkia priešintis – mitinguoti, piketuoti.

Štai Lietuvoje vardų ir pavardžių rašyba nelietuviškais rašmenimis dar neįteisinta, o teismai jau priiminėja sprendimus, leidžiančius dokumentuose rašyti pavardę su raide „w“. Liepos 30 d. tokį akibrokštą pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Gintaras Seikalis, prieš septynetą metų sugebėjęs savo nutartyje Seimo narius išvadinti marginalais ir sulyginti su „mambu-jambu“ genties čiabuviais.

Ir ką? Seimas, tarsi susitaikęs su teisėjo nustatytu „mambu-jambu“ statusu, tyli ir tebesimurkdo dėl asmenvardžių rašymo dokumentuose tvarkos projekto. Šiuo atveju įžvelgiamas ir interesų konfliktas, kai būtent tokį asmenvardžių grafinės formos dokumentuose projektą spaudžia priimti dėl šeiminių ryšių suinteresuoti parlamentarai: vienas iš iniciatorių turi kitatautę žmoną, kitas – už kitataučio ištekėjusią dukrelę, trečia ir pati ne lietuvė, taigi, jai natūraliai nerūpi derama valstybinės kalbos apsauga nuo korozijos.

Ar asmeniškai suinteresuotieji neturėtų apskritai pasitraukti nuo šio klausimo kėlimo, svarstymo, sprendimo, o ypač – nuo balsavimo – per tiek ilgai trukusį įstatymo vilkinimą taip ir neišgirdome Seimo etikos sargų pareikštos nuomonės. 

Seimas skubotai, be didelių diskusijų su visuomeninėmis organizacijomis (tokiems „niekučiams“ nebėra laiko?!), tik tarp savų nusprendęs priėmė Darbo kodekso ir Pagalbinio apvaisinimo įstatymus. Ne paslaptis, kad abu šie įstatymai siejami su konkrečių verslo grupių interesais: Darbo kodekso – su Darbdavių konfederacijos, Pagalbinio apvaisinimo įstatymas – su medikų, kuriems nevaisingumas seniai tapo geidžiamu verslu. Prezidentė abu įstatymus vetavo, tačiau, jei pirmąjį dėl ydingos esmės, tai antrąjį, regis, tik dėl kosmetikos, nes žmogaus embrionų naikinimo įteisinimui neprieštaravo.

Kad Lietuvos pasienyje statomai Astravo atominei elektrinei yra parinkta Vilniui pavojinga vieta, kad ji, kaip rodo incidentai statyboje, bus nesaugi, kad vos tik prabilus apie tokią statybą Seimas privalėjo tuoj pat įstatymu įtvirtinti nuostatą, jog Lietuva nepirks joje pagamintos elektros bei neleis eksportui naudoti savo infrastruktūros, – visuomenė visa tai be ekspertų pagalbos matė ir savo nerimą reiškė, tačiau Seimas visuomenės nuomonės neišgirdo.

Lietuvos Seimas. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos Seimas. Slaptai.lt nuotr.

Prisireikė dešimčių tūkstančių piliečių parašų, kad Seimas pritartų piliečių iniciatyvai nuostatą įtvirtinti įstatymu, arba imtųsi ją tobulinti.

Beveik 65 tūkstančiai parašų jau surinkti, jie keliaus į Vyriausiąją rinkimų komisiją, pastaroji per 15 dienų turės patikrinti, ar parašai atitinka įstatymuose keliamus reikalavimus, po to keliaus į Seimą, šis spręs, priimti iniciatyvą, ar tobulinti, tuomet įstatymas keliaus į komitetą, ten bus svarstomas, iš šio vėl grįš į plenarinį posėdį, kuriame Seimas turės galutinai apsispręsti, ar paklusti žmonių valiai.

Tikra išrinktųjų ir prisiekusiųjų pasityčiojimo iš visuomenės epopėja, kurios padariniai gali išryškėti, kai Nerimi atitekės radioaktyvus vandenėlis arba mūsų sostinę uždengs černobyliškas debesėlis.

Tvarkydamas mūsų valstybės vidaus reikalus Seimas tiesiog sauvaliauja ir be tarimosi su visuomene vienbalsiai priiminėja viską, ką pasiūlo Europos Parlamentas, nors tie siūlymai pažeidžia ar riboja piliečių teises. Antai vienbalsiai patvirtinta galioti Lietuvoje „laikinai“ laisvę apribojanti Europos Parlamento direktyva 2006/24/EC, stumiamas biometrinis pasas su elektroniniu lustu, privalomas bankinės sąskaitos įvedimas, bankinio indėlio paslapties panaikinimas, telefoninių pokalbių pasiklausymo ir privačios korespondencijos skaitymo legalizavimas. Juk tai – nelegali medžioklė – brakonieriavimas valstybės vardu.

Visuomenei jau dabar metas įsiklausyti, įsižiūrėti koks kandidatas į valdžias kokia morale savo veikloje vadovavosi, ar, keldamas ranką už visuomenei žalingą įstatymą, priesaikos nelaužė, ar tik tūnojo, ar ir veikė, ką nuveikė, kokius darbus yra padaręs, ar lojalus valstybei, ar  tik savo ir grupės draugų piniginėms. Rinkimai netruks ateiti, į juos reikės eiti apsisprendus, atmetus Seimo brakonierius.

2016.07.13; 07:25

Dainius Kreivys

Avarijos šalia Lietuvos statomoje Astravo atominėje elektrinėje atveju teks evakuoti milijoną Lietuvos gyventojų. Vilnius atsidurs mirtinai pavojingos radiacinės taršos zonoje.

Nors elektrinė Baltarusijoje dar nepastatyta, joje jau vyksta avarijos.

Nesaugios Astravo AE statybos šalia Lietuvos įmanoma sustabdyti. Dėl to vykdome gyvybiškai svarbią Lietuvos gyventojų parašų rinkimo iniciatyvą.

Šių parašų reikia tam, kad Seime būtų privalomai svarstomas įstatymo projektas prieš Astravo AE.

Įstatymas įpareigos Lietuvos valdžią imtis visų reikalingų techninių, politinių ir diplomatinių priemonių Astravo AE pagamintai elektrai neįleisti į mūsų šalį.

Neturėdama priėjimo prie mūsų elektros energetikos sistemos ir negalėdama uždirbti iš eksportuojamos Astravo AE elektros, Baltarusija į projektą bus priversta papildomai investuoti milijardus. Todėl paskolas Baltarusijos vyriausybei teikiantys bankai iš naujo spręs, ar verta investuoti į nuostolingą ir niekuomet neatsipirksiantį projektą.

Nuoširdžiai kviečiu jungtis į kiekvienam Lietuvos gyventojui gyvybiškai svarbią iniciatyvą: http://www.astravuine.lt/

2016.06.12; 09:42