Žygimantas Pavilionis. Ar 2017 m. ministras Linas Linkevičius iškels baltą vėliavą?


Print

Užmirškite politkorektiškumą, nuolankumą ir pataikavimą Minskui (o iš tiesų – Kremliui). Lietuvai liko keli mėnesiai įtikinti tarptautinę bendruomenę stoti į mūsų pusę.

Seimo narys Žygimantas Pavilionis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Likus keletui dienų iki Naujųjų metų TS-LKD frakcijos nariai A.Kubilius ir D.Kreivys oficialiai kreipėsi į naująją Vyriausybę, prašydami atsakyti, kada ir kokiu būdu Vyriausybė planuoja viešai pranešti, kad ji, kartu su tarptautine bendruomene, sieks, jog Astravo AE statybos būtų stabdomos.

Tam reikalingas ne tik įstatymo, dėl kurio praėjusią vasarą buvo surinkti dešimtys tūkstančių Lietuvos piliečių parašų, priėmimas, bet ir labai aktyvi veikla diplomatiniu lygiu. Tarptautinėje erdvėje Astravo klausimą privalome kelti kiekvieną dieną, visuose susitikimuose, visuose lygiuose.

Turime įvardyti Astravo stabdymą kaip esminį Lietuvos nacionalinį interesą. Bet ar tokie uždaviniai dera su politkorektiška Užsienio reikalų ministro L. Linkevičiaus pozicija Baltarusijos atžvilgiu, kuomet ministras Briuselyje yra daug geriau žinomas kaip vienas aktyviausių sankcijų su Baltarusija atšaukimo šalininkų, beatodairiškai tikintis pozityviu dialogu su Lukašenkos režimu?

Turime suprasti, kad prieš Lietuvą šiuo metu pasitelkiamos milžiniškos Rusijos ir Baltarusijos diplomatijos, žvalgybos, informacinio karo ir kitos priemonės, nes siekiama vieno tikslo – kad jau šią vasarą būtų pripažinta, jog Baltarusija įvykdė visus tarptautinės bendruomenės reikalavimus ir, kad Astravo AE saugiai gali būti statoma toliau, neatsižvelgiant į Lietuvos retoriką.

Ministro L. Linkevičiaus diplomatija Astravo klausimu šiuo metu tyli arba jau yra galutinai nutildyta ir ruošiasi gėdingam, istoriniam pralaimėjimui. Štai keletas faktų ir argumentų aukščiau minėtiems teiginiams pagrįsti.

Pradėkime nuo daugiausiai šioje srityje nuveikusios URM energetinio saugumo direktorės Gitanos Grigaitytės iš esmės atleidimo iš pareigų. Visi, kas dirbo su Astravo AE klausimu, puikiai žino, kad būtent šis žmogus buvo paskutinės URM rezistencijos, kovojant prieš Astravo AE statybas, variklis. Šiandien p. Grigaitytei pasiūlytos jau kitos, labai svarbios pareigos – ambasadorius ypatingiems pavedimams darbui su… Lietuvos savivaldybėmis. Patį geriausią savo karį tarpuvaldyje, kai niekas negirdi ir nemato, atitraukiame iš paskutinio mūšio, kuriame priešas jau sutelkė visas savo kariuomenes.

Matyt, visa tai ne tik dėl to, kad, L.Linkevičiaus teigimu, ši vyriausybė neturi priešų, aplink, kaip senais gerais laikais, vien draugai, bet gal ir dėl to, jog URM telkiasi svariam indėliui mažinti atskirtį su regionais ir kaimu.

Ką galime konkrečiai padaryti šiai situacijai pakeisti? Kaip galime padėti ministrui L. Linkevičiui apsaugoti mūsų visų vaikus nuo Astravo AE monstro?

Siūlau kelis labai konkrečius ir būtinus žingsnius.

Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Visų pirma privalome mobilizuotis. Šiam tikslui ministras Linas Linkevičius galėtų maksimaliai išnaudoti dar prie Andriaus Kubiliaus vyriausybės įsteigtą tarpinstitucinę darbo grupę, kurios vadovu paskirtas pats Užsienio reikalų ministras, tačiau tuo deramai taip ir nepasinaudojęs buvusios kadencijos metu.

Ši grupė turėtų tiek koordinuoti visų Lietuvos institucijų darbą, tiek formuluoti bendrą poziciją, organizuoti visus reikiamus vidinius ir tarptautinius susitikimus dėl Astravo AE statybų stabdymo. Būtent Lietuvos Užsienio reikalų ministerija privalo užtikrinti, kad tarptautinėje erdvėje visos Lietuvos institucijos veiktų vieningai, kryptingai, išnaudodamos kiekvieną pasitaikančią progą – tiek Prezidentūra, tiek su užsienio svečiais nuolat bendraujantys Seimo nariai, tiek Premjeras ir visi ministrai privalo nuolat kelti šį klausimą ir raportuoti ministrui Linkevičiui, kuris turi tapti idėjiniu ir organizaciniu šios diplomatinės kampanijos prieš Astravo AE lyderiu.

Jeigu Užsienio reikalų ministras pats asmeniškai į šią diplomatinę kampaniją įsitrauktų kaip pagrindinis kampanijos variklis ir koordinatorius, esu įsitikinęs, kad mums pavyktų „užvesti“ ir visus kitus aukštus politikus, visus aukščiausius šalies pareigūnus. Tai mums jau buvo pavykę padaryti tiek stojimo į ES ar NATO laikais, kuomet panašiai skausmingai gynėme nuo Rusijos (ir kai kurių vidinių gerai žinomų) rankų Kaliningrado tranzitą ar reikalavome ES paramos Ignalinos AE uždarymui.

Visa valstybė buvo įtraukta į šių klausimų sprendimą ir tai buvo padaryta būtent URM dėka. Ministras L. Linkevičius galėtų pasiklausti savo bendrapartiečio Gedimino Kirkilo ar prezidento Valdo Adamkaus kaip ši kampanija buvo organizuota. Astravo AE stabdymas privalo tapti kiekvieno iš mūsų kasdienės darbotvarkės dalimi.

Visiems dabartiniams politiniams lyderiams privalu suprasti vieną paprastą ir skausmingą faktą – pirmojo Astravo AE reaktoriaus paleidimo data, planuojami 2019 m., žaibiškai artėja. Jeigu ministras Linkevičius ir toliau Astravo klausimu elgsis lygiai taip, kaip elgėsi premjero Butkevičiaus vyriausybėje, tai vos kelerių metų tokį ministro elgesį ne tik istorikai galės įvertinti kaip piktybinį neveikimą.

Dar po kelių dešimčių metų istorikai galės susipažinti su visais ministro pokalbiais ir įvertinti, kiek kartų visuose savo susitikimuose 2012-2019 m. ministras iškėlė Astravo AE klausimą – bijau būti pranašu, bet esu įsitikinęs, kad tokių pokalbių bus rasta ne tiek jau daug. Tuo metu laikas (ir Kremlius) – negailestingas. Baltarusiai ir Astravo AE projektą įgyvendinanti Rusijos valstybinė kompanija “Rosatom’as” (arba tiesiog – Kremlius), nebodami visų ministro Linkevičiaus viešųjų ryšių ir plačių, ilgai trunkančių malonių užsienio kelionių, kaip ir nuolat įvykstančių incidentų (tiek AAE statybų aikštelėje, tiek ir su pačiu reaktoriaus korpusu), po kurių gauna dar vieną formalią ministro Linkevičiaus notą, pirmojo reaktoriaus paleidimo datos net negalvoja nukelti.

Kremliui ši data yra esminis, strateginis tikslas. 2019 m. vyks ir Lietuvos Prezidento rinkimai – nuostabesnio Vilniaus pažeminimo ta proga net nesugalvosi. Pirmojo reaktoriaus paleidimas Kremliui būtinas kuo skubesnis – t.y. kuo greičiau išmetant į rinką “pigią” elektrą, kad įvairūs ligšiolinės susitaikėliškos politikos apologetai, per ketverius metus galutinai numarinę Visagino projektą, pritrūktų argumentų kodėl reikia už elektrą mokėti brangiau, jeigu galima pigiau, ypač jei dėl to kenčia Lietuvos verslo konkurencingumas bei dar labiau skurdinami Lietuvos gyventojai.

Šį pirmą reaktorių būtina paleisti kuo greičiau ir tam, kad galutinai būtų sugadinti Baltijos šalių (ir pirmiausiai Lietuvos) sinchronizacijos su Vakarais planai per įvairius Kaliningrado, ES Baltijos jūros strategijos įtinklinimo planus, šiuose procesuose aktyviai dalyvaujant Kremliaus diplomatams, kurie ir šiuo metu – ministro Linkevičiaus gėdai – kartu su baltarusiais labai aktyviai dirba su Europos Komisija. Lietuvos diplomatijai vis labiau išsijungiant iš Astravo stabdymo proceso ir kartu matant labai intensyvias diplomatines Minsko ir Kremliaus pastangas Briuselyje, atskirose ES šalyse ir Vašingtone, manau, kad turėtų būti atgaivinta ir Kaliningrado AE idėja, kad suvereniai Lietuvos valiai toliau įtvirtinti savo energetinio saugumo pamatus būtų suduotas paskutinis smūgis.

Kodėl ne, jeigu po kelerių metų niekur priešų nematanti Lietuvos valdžia kartu su Europos Komisija ir kai kuriomis ES šalimis (Vokietija, Prancūzija – nes šių šalių įmonės tam neprieštaraus), o gal ir būsima galimai pragmatiška JAV, tam pritars. Jeigu ministras Linkevičius nepritaria tokiai prognozei, tuomet atitinkamai intensyviai pats turėtų bent jau Vakarų sostinėse veikti prieš Kremliaus ir Minsko atominius nuodus.

Svarbu, jog dabartiniai valdantieji suprastų, kad Lietuvos kova prieš Astravo AE nėra tik techninė ar teisinė, bet ir politinė, diplomatinė. Nesuprantama kaip ministras galėtų toliau eiti savo pareigas, mūsų diplomatijai nesugebėjus Astravo AE klausimo iškelti tarptautiniu mastu. Kad ministrui ir skaitytojams būtų aiškiau patikslinsiu.

“Tarptautiniu mastu” – tai visų pirma labai intensyvūs pokalbiai su ES institucijomis. Europos Komisijos Energetikos direktoratas, kaip žinia, didelių pastangų dėka jau pradeda suprasti Lietuvos poziciją, tačiau iki šiol jos nepriima. Komisijos aplinkosaugos padaliniai, kaip ir aukščiausi Briuselio vadovai – Komisijos vadas Junkeris, ES „Užsienio reikalų ministrė“ Mogherini (kuri asmeniškai, beje, remiama mūsų ministro Linkevičiaus, rūpinasi ES – Minsko santykių atšilimu) ar ES Tarybos pirmininkas Tuskas – tai yra žmonės, su kuriais mūsų aukščiausi pareigūnai turi ne tik nuolat kelti Astravo AE klausimą, bet ir įtikinti juos paremti Lietuvą, solidarizuotis su mumis esminiu nacionalinio saugumo klausimu.

Kodėl iki šiol tas nėra nepadaryta? Ar ir vėl kalti konservatoriai?

Aptarkime ir kitas sostines ar tarptautines organizacijas. Turime ne tik nuolat dirbti su TATENA, jos generaliniu direktoriumi, bet ir visų kitų tarptautinių organizacijų bei ES šalių vadovais, o ypač Lenkijos, Vokietijos, Latvijos, Estijos, Švedijos, Suomijos, Prancūzijos aukščiausiais lyderiais. JAV vaidmuo, aišku, čia irgi yra esminis – paskutiniame susitikime su JAV Viceprezidentu Bidenu šį klausimą mūsų Prezidentė iškėlė, tačiau ar jis bus iškeltas ir išrinktam JAV Prezidentui bei jo atstovams? Ar ministras Linkevičius nuolat kėlė Astravo AE klausimą Vašingtone praėjusios kadencijos metu?

Negalime pamiršti ir tarptautinių finansinių institucijų, kuriose priimami sprendimai dėl atitinkamo finansavimo skyrimo – EBRD, Europos investicijų bankas, Šiaurės investicijų bankas, Pasaulio bankas ir pan. Deja, ir šiose institucijose Astravo AE klausimą ir vėl dažniausiai kelia tik ta pati opozicinė TS-LKD.

Astravo atominė elektrinė – mirtinai pavojinga Lietuvai.

Suprantama, kad Astravo AE statybų stabdymas socialdemokratams yra nepatogus, itin sudėtingas ar net gali pasirodyti neperspektyvus. Tačiau gerai žinant, kiek daug šiame fronte 2012-2019 m. galėjome ir dar galėsime nuveikti, bus labai sunku suprasti, jeigu ir dabartiniai valdantieji žengs tuo pačiu buvusios vyriausybės pramintu keliu. Jų neveiklumas Astravo AE klausimu gali tapti istoriniu, už kurį jokie dabartiniai ar vėlesni pasiteisinimai ar opozicijos kaltinimai nebepadės. Ši kilpa veržiasi kiekvieną dieną, kaip ir atsakomybė už Lietuvos ateitį tiesiogine šio žodžio prasme, kurią teks prisiimti.

Lietuva privalo Astravo AE klausimą nuolat kelti – visur ir visada – taip kaip kėlėme savo laisvės bylą, net ir tada, kai mūsų niekas nenorėjo girdėti. Kitaip nieko nebus. Briuselis, kitos tarptautinės organizacijos (TATENA, Espoo, Aarhus konvencijos ir kt.) privalo suprasti, jog Lietuva šiaip sau niekada neužtils, kad tai yra mūsų esminis interesas. Jeigu mūsų sąjungininkai būtent taip šiandien suvoktų Lietuvos poziciją, esu tikras, Astravo AE statybos būtų sustabdytos.

Užmirškite politkorektiškumą, nuolankumą ir pataikavimą Minskui (o iš tiesų – Kremliui). Lietuvai liko keli mėnesiai įtikinti tarptautinę bendruomenę stoti į mūsų pusę. Pabudote iš Naujametinio miego ir kelkitės, ministre Linkevičiau, laikas jau seniai ne mūsų pusėje. Vasarą mūsų (ir Jūsų) laukia naujas smūgis.

Dar galime padaryti labai daug, jeigu susitelktume savo paskutiniam diplomatiniam mūšiui visais frontais, visais lygiais, visomis jėgomis – pradėkite, kad ir nuo savo mėgstamo „Snow“ susitikimo, kuriame – esu įsitikinęs – Astravo AE statybų klausimo net ir neketinote kelti.

Informacijos šaltinis – tsajunga.lt.

2017.01.04; 05:47