aukso kasyklos

Gordijo mazgas

Irano – Rusijos vėliavos

Perprasti, kodėl Iranas bičiuliaujasi ne tik su Rusija, bet ir Armėnija, o štai Azerbaidžaną laiko savo priešu, – nėra lengva. Tačiau šias subtilybes Europai būtina suprasti. Kitaip tarptautinėje arenoje įmanoma pridaryti grubių klaidų.

Slaptai.lt tęsia pasakojimą apie sudėtingus Irano, Azerbaidžano, Turkijos, Rusijos ir Armėnijos tarpusavio santykius. Tai – 3-ioji dalis.

XXX

Iranui priklausančioje Kiš saloje gruodžio pradžioje buvo surengta 11-oji tarptautinė aviacijos paroda, į kurią savo naujausius orlaivių modelius atgabeno ne tik Irano kompanijos, bet ir Rusijos, Kinijos, Etiopijos lėktuvų gamintojai, verslininkai. Šioje parodoje rusai su iraniečiais tarėsi dėl bendrų projektų kuriant ir statant modernius lėktuvus bei sraigtasparnius.

XXX

Antivyriausybinių protestų nariams Irane – mirtinas pavojus. Suimtiesiems gresia mirties bausmė už tai, kad jie „pradėjo karą prieš Dievą“. Pavyzdžiui, gruodžio 10 dieną Irano leidinys Eternad pranešė, kad mirties bausmės laukia net 25 protestuotojai. O štai reperis Mohsenas Šakari buvo nužudytas viename iš Irano kalėjimų dar gruodžio 8-ąją.  Jam mirties nuosprendis įvykdytas neva dėl to, kad jis protestų metu užpuolė Irano pareigūną iš karinės struktūros „Basidži“.

Užsienyje gyvenantys iraniečiai socialiniuose tinkluose skelbia pranešimus, jog Irano valdžia „sulauks jų keršto“.

XXX

Iranas šiandien baiminasi dėl trijų salų Persijos įlankoje likimo. Trys salos – Didysis Tombas, Mažasis Tombas ir Abu-Musa – šiandien priklauso Iranui. Šias salas Iranas 1971-aisiais metais atėmė iš besikuriančių Jungtinių Arabų Emyratų (JAE). Manė, kad salos jam priklausys amžinai. Bet štai kas nutiko: Saudo Arabijos sostinėje gruodžio mėnesį viešėjo Kinijos lyderis Xi Jinpingas. Pekinas ir Abu Dabis sutarė, kad stiprins prekybos ryšius.  Štai tik keli skaičiai: nuo 36,7 milijarų dolerių 2004 metais prekyba išaugo iki 330 milijardų dolerių 2021-aisiais metais. Panašiai klostosi Kinijos santykiai su Saudo Arabija. 2017 metais Kinijoje viešėjo Saudo Arabijos karalius Salmanas ibu Abdula – Azizas. Akivaizdu, jog Kinija iš Artimųjų Rytų mėgina išstumti ne tik Didžiąją Britaniją, bet ir Europos Sąjungą bei JAV. O štai Irano, kurį dar visai neseniai vadino strateginiu partneriu, nė neprisimena. Todėl Teheranas baiminasi, kad Kinijos ir arabų pasaulio draugystė ilgainiui taip sustiprins JAE ir Saudo Arabiją, kad šios pajėgs tris salas susigrąžinti jėga.

XXX

Spaudoje pasirodė pranešimų, kad Armėnija kuria Išorės žvalgybą. Ši slaptoji tarnyba priklausytų šalies premjerui. Šį Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano sprendimą dar turi patvirtinti Armėnijos parlamentas.

Armėnijos žvalgyba

Jei Armėnijos parlamentas parems premjerą dėl Išorės žvalgybos, tai bus ženklas, jog Armėnijos slaptosios tarnybos, iki šiol veikusios po vienu stogu, dabar skaidomos į kelias nepriklausomas struktūras. Dabartinė Armėnijos žvalgyba, remiantis Jerevano ekspertais, nėra efektyvi. Ten viskas susimaišę: ir žvalgyba, ir kontržvalgyba, ir pasienio kariuomenė, ir asmeninė premjero apsauga. Per daug struktūrų – vienose rankose. Vienose rankose – per daug galios.

Iki šiol Armėnijos išorės žvalgyba buvo silpna. Ji labai priklausė nuo armėnų diasporų užsienio šalyse. Ką JAV, Prancūzijos, Irano, Vokietijos ar Didžiosios Britanijos armėnų diasporų lyderiai papasakodavo, tą Armėnijos išorės žvalgyba težinodavo. Pati gauti konfidencialių žinių, verbuoti įtakingų agentų, surengti dezinformacinių ir klaidinimo operacijų nepajėgdavo. Beje, trūkdavo lėšų, specialistų. Tačiau diasporų lyderiai, trokšdami dėmesio bei garbės, dažnai priskaldydavo malkų. Persistengdavo, todėl kitoms pasaulio žvalgyboms gretai paaiškindavo, ką armėnų „džeimsai bondai“ sugalvoję.

Bet ar naujoji Armėnijos žvalgyba sugebės tapti įtakinga organizacija? Neatmetama versija, jog Armėnijos Išorės žvalgyba iš tiesų dirbs tik kaip Rusijos, Prancūzijos ar Irano žvalgybų padalinys, priklausantis ne tiek Jerevanui, o Maskvai, Paryžiui ar Teheranui.

XXX

Azerbaidžaniečiai pasipiktinę vadinamaisiais rusų taikdariais

Azerbaidžano užsienio reikalų ministerija nusiuntė protesto notą Rusijai. Oficialusis Baku pasipiktinęs vadinamųjų „rusų taikdarių“ savivale Karabache. Taip, pagal 2020-ųjų rudens susitarimus „rusų taikdariai“ dislokuoti keliuose Karabacho rajonuose (terminas – tik iki 2025-ųjų). Jų prievolė – žiūrėti, jog tarp azerbaidžaniečių ir armėnų nekiltų susidūrimų. Tačiau „rusų taikdariams“ neleidžiama trukdyti Azerbaidžano valdžios atstovams apžiūrėti regionų.

Kaip klostėsi įvykiai? Azerbaidžano ekonomikos, ekologijos ir gamtos išteklių ministerijų atstovai gruodžio 3 ir gruodžio 7 dienomis informavo rusų kariškius, jog gruodžio 10-ąją atliks specialų kelių rajonų monitoringą, ar ten nėra vagiami Azerbaidžano gamtos ištekliai. Omenyje turimi Gyzylbulag (aukso klodai) ir Demirli (vario, molibdeno kasyklos). Taip pat teigė, jog atliks specialius tyrimus, koks šiose vietovėse užterštumas.

Tačiau gruodžio 10 dieną Azerbaidžano valdžios atstovams vadinamieji „rusų taikdariai“ neleido patekti į šias vietoves ir išsiaiškinti tikrąją padėtį (oficialusis Baku turi įtarimų, jog armėnų separatistai puikiai supranta, jog anksčiau ar vėliau jiems teks trauktis iš viso Karabacho, tad dabar karštligiškai vagia, plėšia, teršia, kas tik pasitaiko po ranka).

Pasipiktinę azerbaidžaniečiai prie rusų taikdarių postų ėmė rengti protesto akcijas. Protestuojama tuose keliuose, kurie iš Šušos driekiasi į Hankendį, taip pat omenyje turimas Lačino koridorius. Azerbaidžaniečiai reikalauja, kad rusų taikdariai žiūrėtų … tvarkos. Tiksliau tariant, reikalauja, kad leistų Azerbaidžano ekspertams apžiūrėti aukso ir vario bei molibdeno kasyklas, neleistų armėnams savivaliauti. Bet kol kas azerbaidžaniečiams nepavyksta patekti į kasyklas. Kelią jiems pastoję rusų kariškiai, vadovaujami generolo majoro Andrėjaus Volkovo. Rusų taikdariai turėtų būt neutralūs, tačiau jie akivaizdžiausiai palaiko armėnų pusę. Pasitaikė net atvejų, kai rusų kariškiai baugino mitingą filmuojančius azerbaidžaniečių žurnalistus.

Armėnijai priklausančiuose leidiniuose pasirodė dezinformacijos, esą azerbaidžaniečių protestuotojai blokuoja Lačino kelią – neleidžia pravažiuoti automobiliams su maistu, vandeniu, šiltais drabužiais. Žodžiu, kaltina azerbaidžaniečius, esą šie bando sukelti „humanitarinę katastrofą“.

(Bus daugiau)

Slaptai.lt informacija

2022.12.15; 08:40  

Gordijo mazgas

Iš kairės į dešinę: Kirilas Radčenko, Aleksandras Rastorgujevas ir Orchanas Džemalis. Tai Afrikoje nužudyti trys Rusijos žurnalistai. TV kanalas Dožd

Max Seddon, Thom Wilson / Financial Times

Vis dar aiškinamasi, kas Centrinėje Afrikos Respublikoje nužudė tris rusų žurnalistus, pažymi Financial Times žurnalistai Maksas Sedonas ir Tomas Vilsonas. Jie tęsia: „Bet tas dalykas nušviečia augantį Rusijos buvimą Centrinėje Afrikos Respublikoje (CAR) – šalyje, kuri tapo „pasišokėjimo punktu“ naujausiam Maskvos geopolitiniam siekiui – forsuotam šuoliui į Afriką. Jis taip pat iškėlė klausimų apie Rusijos kišimosi pobūdį: leidinys, kuris pasiuntė žurnalistus į komandiruotę, pareiškė, kad jie tyrinėjo ginčytino rusų verslininko, turinčio ryšių su Kremliumi, veiklą Centrinės Afrikos Respublikoje“.

Leidinio nuomone, Rusijos siekis užimti pozicijas CAR ir dar keliose Afrikos šalyse – ženklas, kad atnaujintas ryžtas atkurti savo buvimą Afrikoje ir kompensuoti laiką, praleistą po SSSR žlugimo.

Leidinys praneša: „Rusija pradėjo dalyvauti įvykiuose CAR gruody, kai į Bangį atvyko karinių instruktorių komanda ir 170 „civilių patarėjų“, kad apmokytų šalies armiją ir prezidento gvardiją. Nuo to laiko į CAR buvo nugabenta 9 partijos ginklų“.

Leidinio duomenimis, CAR prezidento Fosten-Arkanžo Tuaderos nacionalinio saugumo patarėjas – rusas, rusai sudaro ir dalį prezidento gvardijos“.

Laikraštis grįžta prie nužudytų žurnalistų ir praneša, kad jie „važiavo į CAR rinkti medžiagos leidiniui, kuris užsiima tiriamąja žurnalistika ir kurį finansuoja Michailas Chodorkovskis, buvęs Rusijos oligarchas, tapęs aršiu Kremliaus kritiku. Leidinys pareiškia, kad reporteriai turėjo tikslą apsilankyti sukilėlių kontroliuojamame aukso kasyklų rajone. Jo nuomone, tų kasyklų operatorius buvo kompanija, priklausanti žymiam rusų verslininkui Jevgenijui Prigožinui“.

„Nepriklausoma Rusijos žiniasklaida tvirtina, kad jis taip pat susijęs su privačia karine kompanija Vagner – pagrindine privačia karine kompanija-rangove, dirbančia Rusijos armijai“, – rašo leidinys.

„Mūsų leidinys pranešė, jog Rusijos samdiniai Sirijoje sudarė su Damasku sandėrius, kad gaus vieną procentą nuo pajamų mainais už sukilėlių tebelaikomų naftos telkinių užgrobimą; tai kelia įtarimų, kad CAR gali pasiūlyti ką nors panašaus“, – rašo leidinys.

Luisas Madžis (Human Rights Watch) pareiškė: „CAR visi kalba, kad Vagneris yra ten“.

Leidinys praneša, kad susisiekti su Prigožinu nepasisekė, o su privačia karine kompanija Vagner susisiekti neįstengė, nes kompanija neturi viešųjų atstovų.

Jevgenijus Korendiasovas, anksčiau buvęs ambasadoriumi keliose Afrikos šalyse, interviu laikraščiui sakė, kad Rusija „neteisingai kritikuojama, nes atėjo pavėlavusi, nors Maskvos interesai tokie pat, kaip ir visų kitų“, – perpasakoja laikraštis.

„Prancūzai labai pavydžiai žiūri į mūsų buvimą CAR“, – sakė jis. – Visi nori gauti išteklių Afrikoje“.

Šaltinis: Financial Times

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.26; 07:10

Žvalgyba

Vagnerio grupės samdiniai slepia veidus. Youtube.com nuotr.

Anna Nemcova, Christopher Dickey, Philip Obaji  / The Daily Beast

Ar nužudyti Afrikoje rusų žurnalistai – atsitiktinės plėšikų aukos pavojingame kelyje, ar jų nužudymas buvo suplanuotas? Jų kolegos linksta prie antrosios versijos, ir iki šio momento surinkti įrodymai rodo tą kryptį, praneša The Daily Beast.

Straipsnio autoriai Ana Nemcova, Kristoferis Dikis ir Filipas Obadžis rašo, kad Orchaną Džemalį galėjo sekti dar prieš jam išvykstant iš Rusijos. Džemalio draugė ir kolega Nadežda Kevorkova pranešė, kad keletą savaičių prieš tai buvo įsilaužta į jo telefoną Maskvoje.

„Jis buvo slapta sekamas dar prieš kelionę, kol rinko medžiagą filmui“, – pasakojo Kevorkova. Pasak jos, Džemalio mirtis buvo „ne apiplėšimas“, o politinė žmogžudystė“. „Aš įsitikinusi, kad žudikai vykdė nurodymą iš Maskvos likviduoti tris nepriklausomus žurnalistus, kurie kapstė Vladimiro Putino paslaptis. Matyt, buvo patogiau nužudyti juos Afrikoje“, – pareiškė ji.

Pasak Andrejaus Koniachino, Tyrimų valdymo centro vyriausiojo redaktoriaus, filmavimo grupė sugebėjo pririnkti medžiagos apie dešimtis Rusijos samdinių Centrinėje Afrikos Respublikoje – CAR-oje. Jis pranešė: „Kelis paskutinius mėnesius mes vedėme derybas su JTO atstovais apie Rusijos kareivius kontraktininkus CAR-oje, kurie, mūsų nuomone, dirbo pagal sutartis su Vladimiro Putino draugu Jevgenijumi Prigožinu. Kai kurie rusai kontaktuoja su opozicijos jėgomis, kiti užtikrina saugumą CAR aukso ir urano kasyklose, treniruoja vietinius kariškius ir policininkus“.

„Mūsų reporteriai dirbo sparčiai: netrukus jie atvyko į Bangį. Jie patraukė į pirmą paskirties vietą dokumentiniam filmui – į (Berengo) karinę bazę, kur, kaip mes manėme, dirbo Vagner samdiniai“, – pranešė Koniachinas. Bet jiems ten nepasisekė: „Juos gatvėje pasitikęs juodaodis apsaugininkas kalbėjo rusiškai. Jis pasakė, kad jiems uždrausta dirbti be oficialaus CAR Gynybos ministerijos leidimo“.

„Paskutinę savo gyvenimo dieną Džemalis, Rastorgujevas ir Radčenka išvažiavo iš Bangio apie pirmą valandą dienos. Važiuodami vis dar su tuo pačiu vairuotoju mėlyna Toyota Hilux, jie po poros valandų pasiekė Sibuto miestą svarbioje sankryžoje. Jiems sakė, kad rusų instruktoriai ten moko vyriausybinę kariuomenę“, – rašo The Daily Beast žurnalistai.

„Kas atsitiko karinėje bazėje Sibute, neaišku. Jeigu žurnalistai būtų prisistatę prie vartų, apie juos būtų sužinojusios CAR ginkluotosios pajėgos ir visi Rusijos instruktoriai“, – sakoma straipsnyje.

Iš kairės į dešinę: Kirilas Radčenko, Aleksandras Rastorgujevas ir Orchanas Džemalis. TV kanalas Dožd

„Pagal pradinį planą, Džemalio komanda turėjo keliauti į Bambario miestą rytuose. Ten turėjo būti fikseris vardu Martinas, o netoliese veikė didelė aukso kasykla, kur, kaip spėjama, už saugumą atsakingos yra Vagner jėgos. Bet vietoj to žurnalistai nusprendė patraukti į šiaurę Dekoa link, šiek tiek arčiau. Prieš keletą savaičių vyriausybė paskelbė stiprinanti vietinę įgulą, taip pat ir Sibute, o tai galėtų reikšti, jog tikėtina, kad ten bus įkurdinti Rusijos patarėjai“, – rašo autoriai.

Kaip praneša AFP, remdamasi šaltiniu iš JTO taikdarių pajėgų CAR-oje, žurnalistai išvažiavo į Dekoa apie 17:45, nors buvo perspėti, kad naktį keliauti pavojinga. „Jeigu taip buvo, tai po 20 minučių jau sutemo“, – pažymima straipsnyje.

Vietinis leidinys Palmarès Centrafrique tvirtino, kad pabendravo su vairuotoju. Jo versijoje gausu neteisingų detalių, įskaitant tvirtinimą, kad rusų žurnalistai turėjo ginklų. „Pagal tą versiją, grupė pasiekė Sibutą ne anksčiau 18:00, saulei leidžiantis. Vairuotojas interviu Palmarès tvirtino, jog kareiviai sakę žurnalistams nevažiuoti keliu į Dekoa sutemus, bet šie laikėsi savo. Kažkokiu momentu jie sustojo ir pasikalbėjo su kažkuo rusiškai, paskui apsivilko apsauginę ekipuotę, užsidėjo šalmus ir išsitraukė ginklus. (Iš kur jie jų gavo, jeigu turėjo, tai mįslė)“, – rašo straipsnio autoriai.

„Palmarès redaktorius pasiūlė laikraščiui „Novaja gazeta“ nusipirkti visą vairuotojo interviu stenogramą. Kai redaktoriai pareikalavo geriau patikrintos informacijos ir garantuoti kai kuriuos tvirtinimus, jis, anot „Novaja gazeta“, pakeitė apiplėšimo versiją ir jiems pareiškė, kad žurnalistai atvyko į CAR „šnipinėjimo misijai“ ir juos nužudė kiti rusai. Reikia pabrėžti, kad Palmarès Centrafrique savo puslapiuose spausdina straipsnius apie teigiamą Maskvos vaidmenį CAR-oje“, – sakoma straipsnyje.

Atsižvelgiant į nesenus neramumus ir bendrą netvarką CAR-oje, nesunku įsivaizduoti, kad keliauti naktį rizikinga, ir oficialiose versijose tai akcentuojama. Bet tie, kas žino kelią į Dekoa, mano, kad tos kalbos apie pavojus neteisingos. Luisas Madžas, Human Rights Watch Centrinės Afrikos Respublikos reikalų vyresnysis tyrėjas, pastaruosius 10 metų dirbantis CAR-oje, pasakojo: „Kelias nuo Sibuto iki Dekoa saugus. Tame kelyje labai mažai nusikaltimų. Aš neprisimenu nė vieno atvejo per pastaruosius keletą metų… Važiuoti naktį Centrinės Afrikos Respublikoje pavojinga. Bet laikoma, kad dvidešimt keli kilometrai į šiaurę nuo Sibuto vis dar saugūs“.

Madžas abejoja, ar teisinga oficiali versija: „Pasak jų, vairuotojas sakė, kad žudikai buvo didelė nusikaltėlių gauja. Aš tuo labai stebiuosi, nes ne visai suprantu, kaip gauja nusikaltėlių galėjo nusigauti taip toli į pietus nuo tų sričių, kur jie veikia, apiplėšti ir tada išvažiuoti… Nusigauti taip toli į pietus, užpulti mašiną, išlikti nepastebėtiems vietinių gyventojų ir tarsi dingti – taip nedažnai pasitaiko toje zonoje“.

Afrika
Afrikos žemynas

„Sužinojęs tą naujieną, aš pirmiausia paklausiau: „Kur juos nužudė?“ Kai sužinojau, kad tai atsitiko šiek tiek šiauriau nuo Svibuto, pamaniau, kad tai absurdas, nes ten tokių dalykų paprastai nebūna. Arba mes nežinome visos informacijos, arba tiems vyrukams neįtikėtinai nepasisekė“, – sakė Madžas.

„Kita apiplėšimo versijos problema – klausimas, kas pavogta: tai vaizdo aparatūra ir, kaip atrodo, aukų pasai. Kuprinės ir bakai benzino, vertinga prekė tose vietose, – liko nepaliesti. Jeigu tikėsime vairuotoju, jų ginklus irgi išmetė“, – nurodo straipsnio autoriai.

Žurnalistas Romanas Popkovas interviu leidiniui Independent pabrėžė, kad privatūs Chodorkovskio pasamdyti tyrėjai pridėjo naują posūkį. Galėjo būti dar viena mašina su trimis ginkluotais europietiškos išvaizdos žmonėmis ir dviem vietiniais gyventojais. Ji pravažiavo kontrolės punktą link pasalos šiek tiek prieš pasirodant mašinai su žurnalistais, o maždaug po valandos kontrolės punkte pastebėta, kad pirmoji mašina grįžta atgal.

„Chodorkovskio užsakymu parengtoje vidaus ataskaitoje apiplėšimo galimybė atmetama, bet neatmetama, kad žurnalistus galėjo nužudyti smogikai, susiję su sukilėliais iš Selekos, arba vyriausybinės jėgos. Bet tai vargu ar nuima kaltinimus nuo Rusijos samdinių, kurie dirba abiem pusėms“, – pažymima straipsnyje.

Jevgenijus Prigožinas – pirmas iš kairės. Nuotrauka: ap/Misha Japaridze

Apibendrindami autoriai mini nužudytų žurnalistų „fikserį“. Kai birželį Džemalis su komanda jo ieškojo, jie susisiekė su Kirilu Romanovskiu, kurį jiems rekomendavo pažįstamas iš Sirijos kaip žmogų, turintį ryšių CAR-oje. „Tačiau čia slypėjo didelė problema. Romanovskis dirba naujienų agentūrai FAN, kuri priklauso ne kam kitam, o „Putino virėjui“ Prigožinui”, – pabrėžia autoriai.

Susitikimas su juo birželį prasidėjo nekaip. „Ką jūs sugebate, liberalieji nevykėliai?)? Į karą panorote?“ – paklausė jis. Žurnalistai tiesiog pranešė jam apie savo sumanymą. „Norime sukurti filmą apie tavo šefą“. Stebėtina (arba įtartina), kad Romanovskis pareiškė, jog idėja jam patinka. Ir nedelsdamas pranešė, kad žino tinkamą fikserį vardu Martinas, su kuriuo jis pažįstamas daugiau kaip dešimt metų ir su kuriuo dirbo JTO.

Netrukus po susitikimo filmavimo grupė pradėjo bendradarbiauti su Martinu per atstumą. Bet kai tik jie atsidūrė vietoje, tas, atrodo, visada būdavo ne ten, kur jie. Trijų narsių Rusijos žurnalistų nužudymo tyrimas tęsiamas. Tarp organizacijų, kurios žada sužinoti „tiesą“, yra Prigožino naujienų agentūra FAN“, – baigia The Daily Beast žurnalistai

Šaltinis: The Daily Beast

2018.08.24; 07:00

skrudzas_makdakas
Aktualijos

„Jeigu tarptautinė finansų politika imtų pavyzdį iš Disnėjaus personažo Skrudžo Makdako, mes būtume išvengę kelių pastaraisiais metais mus užklupusių krizių”.

Bent jau šitaip mano Peras Štainbriukas, buvęs VFR finansų ministras ir kandidatas į kanclerius nuo VSDP.

„Reikėjo įsigyti daugiau didelių seifų, kaip turėjo Skrudžas Makdakas, ir laikyti juose pinigus, o ne užtvindyti jais rinkas ir pūsti finansinius burbulus“, – cituoja “Tagesspiegel” pernykštį politiko interviu leidiniui.

„Netrukus Skrudžui oficialiai sukaks 65 metai. Jis pirmą kartą pasirodė viešai 1947 metų gruodį Walto Disney‘aus komiksų serijoje “Donald Duck”.

Continue reading „Skrudžas Makdakas: neįvertintas spekuliantas” →