Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimo (LAMPSS) protesto akcija prie Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Šalies vadovas Gitanas Nausėda ragina parlamentines partijas laikytis aukštojo mokslo darbuotojams duotų pažadų dėl atlyginimų kėlimo.
Paklaustas, ar reikėtų įsiklausyti į Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimo (LAMPSS) reikalavimus kelti dėstytojų, akademikų ir tyrėjų atlyginimus bent 30 proc., prezidentas pabrėžė, kad dabar yra itin svarbu skirti daugiau dėmesio universitetams bei kolegomis ir laikytis aiškių principų, nustatytų parlamentinių politinių partijų susitarime dėl Lietuvos švietimo politikos.
„Siejome nemažas viltis su partijų susitarimu dėl švietimo – tame susitarime aukštajam mokslui taip pat skirtas nemažas dėmesys. Ir priminsiu, kad ten viena iš nuostatų yra pasiekti, kad iki 2025-ųjų metų aukštojo mokslo darbuotojų, dėstytojų vidutinis darbo užmokestis sudarytų 150 proc. nuo vidutinio darbo užmokesčio šalyje. Tai jeigu mes galvojame, kad aukštajam mokslui padalinsime tai, kas liko, arba jie eis paskutinieji eilėje, tai mes niekada šito santykio nepasieksime“, – pirmadienį žurnalistams kalbėjo prezidentas.
„Tiesą sakant, kartais tiesiog stokojame tam tikros socialinės empatijos ir negalime priimti tų sprendimų, kuriuos net esame pasižadėję padaryti“, – pridūrė šalies vadovas.
Pasak G. Nausėdos, aukštojo mokslo situacija šalyje nėra gera, o šiandieniniai ekonominiai iššūkiai ją tik blogina.
„Mūsų aukštojo mokslo sektorius iš tikrųjų yra skurdus – tiek atlyginimų prasme, tiek ir mūsų investicijų į jį prasme. <…> Šiandien turime išskirtinę situaciją, kai infliacija pagraužia mūsų gyventojų perkamąją galią. Ir taip jau nepavydėtinoj padėty esantis aukštojo mokslo sektorius patiria dar didesnius iššūkius“, – teigė G. Nausėda.
ELTA primena, kad pirmadienį prie Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos vyko keliolikos akademikų piketas. Piketo iniciatoriai reikalauja nedelsiant bent trečdaliu padidinti darbo užmokestį aukštųjų mokyklų darbuotojams. Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimo skaičiavimu, toks atlyginimų augimas iš valstybės biudžeto kasmet pareikalautų maždaug 150 milijonų eurų. Ministerija išklausė piketuotojų prašymus ir patikino, kad apie konkretų atlyginimų didėjimą bus kalbama sulaukus atnaujintų šalies ekonominių prognozių.
Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Artėjant stojimams į aukštąsias mokyklas, būsimiems studentams reikia apsispręsti: studijuoti universitete ar kolegijoje? Jau dabar kyla nemažai klausimų, kuo skiriasi studijos skirtingose įstaigose, jei dauguma studijų programų yra panašios. Lietuvos studentų sąjunga (LSS) baiminasi, kad dabartiniai Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) siūlymai gali dar labiau sumažinti takoskyrą tarp universitetų ir kolegijų.
Nuo 2000-ųjų Lietuvoje veikia binarinė aukštojo mokslo sistema. Tai reiškia, kad greta universitetinių studijų veikia koleginės studijos. Pagal šį modelį universitetai yra labiau orientuoti į teorines žinias, mokslinius tyrimus ir aukšto lygmens profesionalųjį meną, o kolegijose daugiau dėmesio skiriama pasirengimui profesinei veiklai, taikomiesiems moksliniams tyrimams ir profesionaliam menui.
Šiuo metu akademinėje bendruomenėje daug diskusijų kelia ŠMSM parengtų Mokslo ir studijų įstatymo pakeitimų poveikis binarinei aukštojo mokslo sistemai. Juose numatoma, kad tam tikri universitetai galės vykdyti trumpąsias ir profesinio bakalauro studijas (orientuotas į profesinį parengimą), o kolegijose bus galima pasirinkti profesinės magistrantūros studijas.
„Tokie pakeitimai gali stipriai sujaukti binarinę aukštojo mokslo sistemą, todėl jie turi būti vykdomi atsakingai ir tikrai ne skubos tvarka, kaip vyksta dabar“, – pažymi LSS prezidentas Vytautas Kučinskas.
Jo nuomone, trumposios studijos ir profesinis bakalauras turėtų būti vykdomi tik kolegijose, o dėl profesinės magistrantūros programų reikia įrodymais grįstos analizės: „Sutinku, kad kolegijos turi būti stiprinamos, bet toks veiklos sričių dubliavimas įneša dar daugiau neaiškumo, kuo skiriasi kolegijoje ir universitete vykdomos studijos ir mokslinė veikla“, – sako V. Kučinskas. Vilniaus Universitetas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
LSS pritaria tam, kad įstatyme būtų įtvirtintas reikalavimas kolegijoms vykdyti taikomuosius mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą, tačiau turi būti sudarytos atitinkamos finansinės galimybės pasiekti nustatytus reikalavimus. Taip pat būtina stiprinti mokslinį potencialą, užtikrinant didesnį disertacijas sėkmingai apgynusių doktorantų skaičių: ne tik aklai didinti studijų vietų skaičių, bet ir investuoti į doktorantų studijų gerovę, sprendžiant socialinės apsaugos, doktoranto statuso problemas.
„Jeigu neturėsime pakankamai mokslo daktarų, padidinus reikalavimus kils didesnė konkurencija tarp universitetų ir kolegijų dėl darbuotojų: jie dirbs keliose įstaigose ir turėsime išbarstytą intelektualinį potencialą“, – mano V. Kučinskas.
Vienos odiozinės LRT žurnalistės garbei reikėtų pastebėti, kad ji teisingai atkreipia dėmesį į mus visus jau turėjusį šokiruoti faktą, kad pastaruoju metu ypač katastrofiškai sumenko žmonių pasitikėjimas žiniasklaida. Kažkada besipuikavusi reitingų viršūnėse, šiandien Lietuvos žiniasklaida murkdosi kažkur labai žemai apačioje, nerodydami iš esmės didesnių pastangų pakilti iš nuopuolio dugno. Tikriausiai nėra jokio kito visuomeninio instituto, kuris apžvelgiamu laikotarpiu būtų patyręs tokią ar panašią metamorfozę neigiama kryptimi, a? Tačiau žavioji žurnalistė tvirtina, kad dėl to galvos kvaršinti nereikėtų, nes esą meinstryminė žurnalistika stovi mokslo ir sveiko proto pusėje, o, kaip sako kiti propagandistai, ir, pasigavęs kiekvieną dieną kartoja Arūnas Dulkys, – mokslu reikia tikėti!
Iš tiesų, visuomenės mentalinius pokyčius galiu pajusti beveik iškart greitai pašiurpstančia oda, – štai, atrodytų, dar taip neseniai mokslo galimybių, jo įgalinimo, tuščių iliuzijų ir neįgalumo klausimus nesibaigiančiose diskusijose svarstė filosofai, paskyrę šiai temai visą savo gyvenimą, taip pat ir žymiausi mokslininkai, pasukę mokslo filosofijos keliais, o šiandien diskusijai dėl mokslo galimybių kritinės inventorizacijos ir pretenzijų pamatavimo tašką dėti yra pasiruošusi žurnalistė, pasižyminti, meiliai tariant, šventuoju naivumu.
Praeitą kartą su panašiu aplombu apie mokslo visagalybę, gelbstint žmogų iš keblios situacijos, kalbėjo nebent mokslinio komunizmo kūrėjai ir pasekėjai, – teisybės dėlei pripažįstant ir tą aplinkybę, kad šios doktrinos kūrėjai buvo išsilavinę, baigę klasikines gimnazijas žmonės, kai savo ruožtu šiandien mokslo kaip panacėjos nuo visų negandų vardą su užsikirtusios plokštelės balsu neretai kartoja labai lėkšto ideologinio turinio propagandistai, baigę paspartinto ugdymo komjaunuoliškas mokyklas, nežiūrint to, kaip nominaliai jos būtų pavadintos. Nedaug betrūksta pasijusti patekusiam į naujai atgimusią proletkulto epochą, kur mokslo vardu į visas puses puses yra pyškinama iš makarovo ar nagano!
Svarbiausias klausimas
Nedidelę paslaptį praversiu pasakydamas, kad dar taip neseniai žiniasklaidai aukštus reitingus lėmė garbingas anosios pasirinkimas būti žmogaus pusėje, ginant jo orumą valdžios kasdieninio savivaliavimo arba net politinio susvetimėjimo situacijoje. Ar kažkas pasikeičia iš esmės taip ryškiai, kad šalia žurnalisto reikia statyti policininką, ginantį jį nuo žmonių pasišlykštėjimo, kai žiniasklaida pereina į kitą, o būtent mokslo ir sveiko proto pusę? Ar mokslas ir sveikas protas yra priešinga žmogui stichija, nežiūrint to, kad mokslas yra žmogaus kūrinys, o sveikas protas yra žmogaus proto drausminimo idealas, o gal mokslas ir sveikas protas yra kita, t. y. nežmogiška to paties žmogaus pusė? O gal čia žurnalistė paprasčiausiai nusišnekėjo? Tačiau net stovintis laikrodis du kartus per parą rodo teisingą laiką, o, be to, mus nuo seno mokė, kad vaikų ir kvailių lūpomis neretai ištrykšta pati tiesa. Įstabi tai būtų tiesa, nuskambėjusi idioto/ės lūpomis, ar ne?
Kadangi ši tema yra bedugnė, trumpindamas pokalbį, paklausiu iškart labai šiurkščiai – ar žmogus kaip toks gali būti mokslinio pažinimo objektu?
Jau ne kartą buvo kalbėta, jog mokslas pažįsta tik tai, ką gali išardyti, o, kaip suprantame, gyvos būtybės atveju toks išardymas yra nugalabijimas. Jeigu neklystu, būtent Arvydas Šliogeris yra pasakęs, kad mokslas pažįsta tik lavonus, taigi, nuo savęs galėtume pridurti, kad žmogus kaip mokslinio pažinimo objektas yra lavoninės produktas. Jeigu norėtumėte sušvelninti toną, būtų galima pasakyti taip – mokslinio pažinimo objektas yra iškastruota būtis. Laimingo atsitiktinumo dėka turime pavaduojantį terminą „žmoga“, taigi būtų galim patobulinti apibrėžimą, tvirtinant, kad žmogus kaip mokslinio pažinimo objektas tampa žmoga, t. y. antropologiniu likučiu be lyties, tautybės ir kitų žmogui svarbių parametrų. Tikriausiai kiekvienas reaguoja kitaip, tačiau dėl savęs prisipažinsiu, kad išgirdusios aplinkoje be reikalo kartojant žodį „mokslas“ mano juslės fantasmagoriškai pasišiaušia ir pradedu užuosti iš toli atplaukiančius lazareto kvapus, nori nenori pradedu įsivaizduoti po metodo svoriu užpūliavusį žmogą, t. y. apipjaustytą, be galūnių, drauge be amputuoto lytiškumo ir tautiškumo padargų, taigi tik iš inercijos žmogumi vadinamą padarą, jeigu norite, žmogaus pamėklę be tos neišskaidomos išeigos, kuri Biblijoje yra vadinama „Pagal Dievo atvaizdą ir panašumą“.
Žinia, mokslas yra įvairiapusis, kintantis kultūros reiškinys, o kultūrologinė refleksija neleidžia fetišizuoti net ir moderniojo mokslo metodų taip, tarsi jie būtų visiems laikams duoti, invariantiški, nekintantys mokslinio tyrimo būdai ir priemonės.
Kita vertus, istorikui, kultūrologui, filosofui svarbu yra išryškinti mokslo dabartine to žodžio reikšme skiriamuosius bruožus, nes ypač dramatiškai, galingai ir drauge prieštaringai, mokslas apsireiškė būtent moderniaisiais laikais. Taigi – kuo moderniųjų laikų mokslas arba, kitaip tariant, mokslas dabartine to žodžio reikšme skiriasi nuo episteme ir doctrina, t. y. nuo antikoje ir viduramžiais savaip kultivuotų mokslinio pažinimo standartų?
Mokslo dabartine to žodžio reikšme atsiradimas yra apspręstas objektinio gamtos priešpastatymo žmogui kaip veiklos ir pažinimo subjektui. Tikrovė naujaisiais amžiais jau tarsi suskyla į aiškiai iš žmogaus pozicijų atspindimas subjekto, t. y. paties žmogaus ir objekto, t. y. visų pirma gamtos sferas.
Kalėjimo grotos. Slaptai.lt nuotr.
Tokia subjekto ir objekto priešprieša yra ryškiausias naujųjų amžių įvykis, įgalinantis, kaip sakyta, mokslo dabartine to žodžio reikšme atsiradimą ir to mokslo naująjį turiningumą, pasireiškiantį objektyvumo siekimu. Būtent tik įsisąmonintoje subjekto ir objekto priešpriešoje iškyla žinojimo objektyvumo idealas, suprantamas kaip pažintinė orientacija į tokią dalykų padėtį, kokia ji yra pati savaime, nepriklausomai nuo pažįstančiojo subjektyvumo.
Kaip sako Martinas Heideggeris, visais laikais mokslas buvo suprantamas kaip realybės teorija, tačiau moderniųjų laikų mokslo apimtyje realybė yra įspraudžiama į objektiškumą, taigi yra suvokiama objektinėje perspektyvoje. Kita vertus, čia privalome labai aiškiai pažymėti, kad toks realybės įstatymas į objektiškumą nėra koks nors tos realybės adekvatumo iššaukimas, nėra jos absoliutumo išraiška, tarkime, panašiai kaip ankstų vasaros rytą mes atidarome langą į švytintį sodą. Dar daugiau,- galima sakyti net taip, kad mokslinio pažinimo objektas yra žmogaus sąmonės konstruktas griežčiausia to žodžio reikšme. Šiuolaikinis mokslinis pažinimas yra pažintinis pasaulio konstravimas, tampantis efektyviomis technologijomis, o technikos pažangos poreikiai lemia, jog toks konstrukcinis pradas įsivyrauja žmogaus sąmonėje ir pasaulyje. Žinoma, tai galiausiai lemia, kad moderniųjų laikų objektyvuojančios nuostatos mokslinis pažinimas atplyšta nuo realios būties, tapdamas prigimtinę tikrovę nutikrovinančiu faktoriumi, tačiau mainais už tokį nutikrovinimą žmonija įgyja technikos pažangą.
Mokslo dabartine to žodžio reikšme forsuojamas objektyvumo idealas, be visa ko kito, reiškia, kad toks moderniaisiais laikais atsiradęs mokslas labai aiškiai dehumanitarizuojasi, t. y. atplyšta nuo žmogaus spontaniškumo tiesioginės raiškos. Be jokios abejonės, aptartas mokslo dehumanitarizacijos atvejis yra svarbus pažangos rodiklis, nes tik tokia mokslo dehumanitarizacijos seka užtikrina pažangiųjų technologijų išplitimą. Kita vertus, kyla klausimas – ar aptarto tipo dehumatirizuota mokslo patirtis, pasiteisinusi gamtos pažinime, drauge tinka ir visuomenės, istorijos bei žmogaus tikrovės pažinimui? Išryškėjus moderniojo mokslo laimėjimams gamtos pažinimo sferoje, ne kartą buvo bandoma įrodyti, kad tą mokslo patirtį, kuri pasiteisino gamtos pažinime, reikia perkelti į žmogaus tikrovės pažinimą, nors, kaip atrodo, labiau teisūs yra tie tyrinėtojai, kurie skelbia, jog mokslas gali būti dviejų tipų ir siekia išryškinti savitus žmogaus tikrovės pažinimo metodus.
Tačiau štai A. Dulkys nepavargdamas kartoja ir kartoja, kad mokslu reikia tikėti. Plačiau apie tai – kitą kartą.
Prezidentūra pasigenda paaiškinimų, kaip, pagal Vyriausybės darbo grupės pateiktą planą sujungus universitetus, pagerės studijų kokybė.
„Dokumente nerandu atsakymų, kodėl sujungus vieną aukštąją su kita aukštąja kokybė pakistų. Man kyla pagrįstų klausimų, ar sujungus stiprią aukštąją mokyklą su silpna, kokybė atitinkamai pašoktų į viršų. Turiu abejonių, nes nematau kol kas labai aiškių paaiškinimų, kodėl tai galėtų pasikeisti į gera“, – interviu „Žinių radijui“ sakė Prezidentės vyriausioji patarėja švietimui, mokslui ir kultūrai Rūta Kačkutė antradienį, prieš Seime pateikiant Vyriausybės darbo grupės parengtą universitetų tinklo optimizavimo planą.
Prezidentės vyriausioji patarėja atkreipė dėmesį į jau įvykusių pertvarkų analizę atlikusios Europos universitetų asociacijos poziciją, kad turėtų jungtis panašaus dydžio aukštosios mokyklos, turėtų universitetų profiliai būti panašūs ir tai turėtų būti ne tiesiog jungimas, bet jis turėtų būti integralus, tai reiškia – itin gerai pasveriant, kas turi likti ir ko turi nelikti.
„Šiandien Seime bus pateiktas tinklo optimizavimo planas. Vėl kyla klausimas, ar nuo to galo pradėta. Pirmiausia turėtų būti atsakyta į klausimą, koks bus finansavimo modelis. Aišku, kad finansavimo modelis turi kisti. Jis turi būti orientuotas ne į rinkos poreikius ir kiekybę, bet į kokybę. Kitas klausimas turi būti programų kokybė ir jų skaičiaus mažėjimas“, – sakė R. Kačkutė.
Tuo tarpu tinklo optimizavimas, pasak Prezidentūros atstovės, yra tik šių dviejų sprendimų pasekmė.
„Tai, kas šiandien yra pateikiama Seime, yra koncentracija tik į tinklo pertvarką. Tiesiog pasakyta, kad reikės keisti ir finansavimo modelį, užtikrinti studijų kokybę. Bet ten visiškai nėra nurodyta žingsnių, reiškia, iš tikrųjų reformos, kaip visumos, kol kas dar nematome“, – konstatavo R. Kačkutė.
Pasak Prezidentės vyriausiosios patarėjos, pagal Bolonijos procesą studijų kokybė yra siejama su tokiais kriterijais, kaip siekis, kad kiekvienoje kryptyje būtų trys studijų pakopos – bakalauro, magistro ir doktorantūros, taip pat pritraukiami dėstytojai ir studentai iš užsienio, pritraukiamos privačios investicijos.
„Tai rodo mokslo brandą ir pažangą. Žinoma, ji negali būti vertinama tik privačiomis investicijomis, nes taip pat suprantame, kad mokslas turi turėti savo socioekonominę naudą valstybei. Tokiais kriterijais vertinant, jeigu pagal valstybės sutartis aukštosioms mokykloms būtų pasirašyti labai aiškūs siekiniai, ko siekia ta aukštoji mokykla, ir ji atitinkamai pagal tai gautų finansavimą, tai mes matytume konkrečią kokybės siekimo kryptį“, – sakė R. Kačkutė.
Pasak Prezidentės vyriausiosios patarėjos, reformos sėkmė priklausys nuo to, kaip gebės Vyriausybė kalbėtis su Seimu.
„Norėčiau palinkėti, kad būtų išgirsta bendruomenės – tiek akademinės, tiek politikų – išsakyti priekaištai. Manau, kad dar nėra vėlu pasiimti teisingą kryptį ir tą reformą įgyvendinti. Bet labai atkreipiu dėmesį, kad politikai turėtų sudaryti pagrindą aukštosioms mokykloms kalbėtis tarpusavyje, jie turi sudaryti finansines paskatas kalbėtis, pavyzdžiui, per studijų programų mažinimą, tai turėtų mokyklos jausti, kaip joms bus nuo to geriau. Bet galutiniai sprendimai bus priimti pačių universitetų, akademinės bendruomenės“, – sakė R. Kačkutė.
ELTA primena, kad pagal Vyriausybės darbo grupės siūlymus, po reformos Vilniuje ir Kaune turėtų atsirasti du dideli jungtiniai universitetai. Vilniaus universitetas susijungtų su Mykolo Romerio, ir Šiaulių universitetas taptų šito universiteto filialu. Kaune susijungtų Kauno technologijos, Vytauto Didžiojo, Aleksandro Stulginskio, Lietuvos sporto ir Lietuvos edukologijos universitetai. Šio universiteto dalimi taptų ir Viešojo saugumo akademija.
Lietuvos muzikos ir teatro bei Vilniaus dailės akademijos susijungtų į vieną akademiją.
Savarankiškais universitetais turėtų likti Vilniaus Gedimino technikos, Lietuvos sveikatos mokslų ir Klaipėdos universitetai bei Lietuvos karo akademija.
Vyriausybės nutarimo projekte siūloma parengti reorganizacijos dokumentus iki 2018 m. birželio. Juose turėtų būti numatyta, kaip jungimaisi turėtų vykti, aptariant su universitetais ir akademinėmis bendruomenėmis, teigė švietimo ir mokslo ministrė.
Vyriausybės nariai pradėjo keistą diskusiją dėl universitetų skaičiaus. Premjeras pareiškė, kad Lietuvoje turi būti iki 5 universitetų, R. Karbauskis sako, kad skaičiaus liesti negalima, bet reikia gerinti mokymo kokybę. Sunku suprasti kokios kokybės pasigenda R. Karbauskis. Lygiai taip pat abejotina, ar tikrai pagrindinė Lietuvos problema yra aukštųjų mokyklų skaičius?
Vilniaus Universitetas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Ar tikrai mokslas Lietuvoje nekokybiškas?
Lietuvoje daug kritikos sulaukia universitetai ir kitos aukštosios mokyklos, kad, neva, neužtikrina kokybiško mokslo? Bet kas tas kokybiškas mokslas? Kai jaunuolių klausiama, kodėl jie renkasi mokytis aukštojoje mokykloje, tai dažniausias lūkestis yra įgyti žinių, reikalingų norint surasti ar susikurti gerą darbo vietą. Negi Lietuvos švietimo sistema tokio lūkesčio nepateisina?
Darbo biržos duomenimis, žmonės įgiję aukštąjį išsilavinimą, turi mažiausiai rūpesčių susirandant darbą, be to, uždirba daugiausiai. O gal lietuviškas diplomas nevertinamas užsienyje? Paklauskit bet kokio mediko, slaugės, chemiko ar informacinių technologijų specialisto?
Tai kodėl kalbama apie nekokybišką mokslą? Galima daryti prielaidą, kad jokio tikro pagrindo kalbėti apie kokybę nėra, o tuo pridengiamos visai kitos priežastys. Gal kažkam pavydu, kad anksčiau universitetinis išsilavinimas buvo prieinamas tik elitui, o dabar aukštasis mokslas tapo visuotinai prieinamas? Gal dabar aukštus postus užimantys veikėjai vėl norėtų tapti reguliatoriais, nurodančiais, kas turi teisę studijuoti ir kiek tų studentų „reikia“ Lietuvai? Tai seni stereotipai, kurie nieko neverti dabartiniame globaliame pasaulyje.
Jeigu bus bandoma riboti patekimą į universitetą ar bus padidinti mokesčiai už mokslą ar dar kaip nors bus bandoma jaunuoliams nurodyti, ką jie turi daryti, tai pasekmės bus paprastos. Daugybė Europos ir pasaulio šalių laukia studentų, konkuruoja dėl jų ir pasiruošę suteikti kuo geresnes sąlygas, o juolab, iš Lietuvos, kuri turi labai gerą mokinių paruošimą vidurinėse mokyklose.
Kokybės gerinimui ribų nėra, tačiau tikrai reikia liautis niurzgėti dėl esą blogo vidurinio ir aukštojo lavinimo kokybės. Sėkmingas jaunimo konkuravimas su kitų valstybių bendraamžiais tai daug kartų paneigė.
Lietuva galėtų sekti Vokietijos ir JK patirtimi
Tikroji Lietuvos problema yra ne nekokybiškas mokslas, bet dramatiškai mažėjantis studentų skaičius ir jų sudėtis. Tai yra tikroji priežastis, kodėl būtina kažką daryti su aukštojo mokslo institucijų tinklu. Jeigu 2008 m. studentų I pakopoje buvo per 57 tūkst., tai prieš metus jau tik 33 tūkst. ir toliau mažėja. Dar po penkerių metų jų gali likti vos 20 tūkst. Tai lemia Lietuvos demografinės problemos: šeimos susilaukia mažai vaikų arba renkasi emigraciją.
Studentų mažėjimo problemą galima spręsti dviem būdais. Paprasčiausias, bet prasčiausias sprendimas yra uždaryti aukštąsias mokyklas, dėstytojus atleisti, o turtą išparduoti. Tačiau galima elgtis kitaip ir sekti Vakarų Europos universitetus.
Ar Lietuva vienintelė pasaulyje susidūrė su prasta demografine situacija? Rytų Vokietijoje tokios pat problemos, be to, dar prisideda stipri konkurencija vietos vokiečiams rinktis aukštojo mokslo studijas Vakarų Vokietijoje. Taigi Rytų Vokietijos universitetai, siekdami išlikti, kviečia studentus iš užsienio, tą patį daro aukštosios mokyklos Austrijoje, Italijoje. Daugelyje studijų programų Rytų Vokietijoje ne vokiečiai jau sudaro daugiau nei pusę studentų! Sėkmingai baigusiems vėliau siūloma likti ir siekti karjeros Vokietijoje.
Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.
Užsienio studentai galėtų būti ir Lietuvos galimybė. Siekiame pritraukti užsienio investicijų, kviečiame turistus, skatiname medicinos turizmą. Įvairiais būdais savo rinkas atveriame pasauliui, o studentų rinkoje nieko nedarome, studentų iš užsienio mums nereikia? Kol kas Lietuvos universitetai rodo labai mažai noro arba nesugeba pritraukti studentų. Pagal užsieniečių studentų skaičių Lietuva velkasi ES šalių gale.
Kai kas gali sakyti, kad studentų iš užsienio lavinimas neš tik nuostolius Lietuvos mokesčių mokėtojams. Pasimokykim iš Jungtinės Karalystės, kuri sėkmingai pritraukia užsienio studentus ir dauguma jų moka pinigus, paėmę paskolas toje pat valstybėje, o po to dar ir neretas lieka, papildydami savo gebėjimais JK kultūros, mokslo, ūkio ir socialinį potencialą.
Praeitais metais JK mokėsi net 0,5 mln. studentų iš užsienio, kas penktas! Lietuvoje tokių vos 4 proc. O juk turime ką pasiūlyti ir esame patraukli šalis jaunimui iš Ukrainos, Kazachstano, Uzbekijos, Kinijos, Izraelio, Kaukazo šalių ir t.t.
Taigi jokie mažinimai, jungimai, reorganizavimai ir optimizavimai nepadidins jaunimo skaičiaus Lietuvoje, todėl problemos niekur nedings. Jeigu nebus studentų, tai nereiks už ES lėšas suremontuotų pastatų, nereiks nei dėstytojų, nei rektorių.
Gruodžio 9 dieną, 14 valandą visuomeninis Vilniaus forumas kviečia į konferenciją „Lietuvos aukštasis mokslas: globalios rinkos prekė ar Tautos intelekto kalvė?”. Konferencija vyks Lietuvos nacionalinio muziejaus konferencijų salėje (Arsenalo g. 3, Vilnius).
Konferencija rengiama reaguojant į sistemines aukštojo mokslo problemas bei matant ilgą kelią, kuriuo einant atsidurta dabartinėje aklavietėje. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę visa šalis ir jos švietimo ir mokslo Sistema bei akademinė bendruomenė buvo įtraukti į neoliberalizmo ideologija grindžiamą globalistinę rinkos revoliuciją.
Aukštasis mokslas yra pagrindinė vieta, kurioje susiduria rinkos vertybės ir pilietinės dorybės, būtinos demokratijai ir todėl neišmatuojamos komerciniais masteliais. Nors aukštasis mokslas neabejotinai turi komercinę vertę, tačiau pagrindine jo misija privalo išlikti siekis ieškant tiesos kaupti, ugdyti ir perduoti naujoms kartoms nacionalinį intelektą.
Konferencijoje bus keliami klausimai, kaip aukštojo mokslo surinkinimas ir suprekinimas paveikia universitetų padėtį ir veiklą, kaip ir kodėl siaurina universitetų misiją ir jų kuriamą žinių lauką, kaip keičia akademinės bendruomenės narių statusą, savimonę ir savivertę. Akivaizdu, kad universitetai faktiškai virsta specialistų rengimo fabrikais, visuomenės intelektualinio elito ugdymui reikalingi mokslo tyrimai ir studijos – komerciškai nenaudinga veikla, o sveiką mokslinę konkurenciją išstumia bendruomenę ardanti kova dėl „pelningos“ veiklos.
Pranešimus skaitys akademikas prof. Arvydas Janulaitis, profesoriai Vytautas Daujotis ir Rasa Čepaitienė, doc. Kęstutis Dubnikas, Olga Suprun.
Neoliberalizmo ideologija ir praktika atsaisto universitetą nuo įsipareigojimų bei atsakomybės visuomenei ir valstybei. Vilniaus forumo organizuojamos konferencijos tikslas – apsvarstyti Lietuvos AM padėtį ir perspektyvas siekiant pasiūlyti kitokią universiteto misijos ir paskirties sampratą: Lietuvai reikalingas aukšto lygio, todėl konkurencingas tarptautinėje erdvėje, bet nacionalinis, t. y. pirmiausia aptarnaujantis ne globalią akademinių paslaugų rinką, o tautos ir valstybės gerovę ir išlikimą laiduoti padedantis aukštasis mokslas.
Trečiadienis, spalio 19 d. (Helsinkis). Su oficialiu vizitu Suomijoje viešinti Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė lankėsi Alto universitete, kur susitiko su rektore Tuula Terri, čia studijuojančiais lietuviais, apžiūrėjo dizaino ir startuolių laboratorijas.
Alto universitetas buvo įsteigtas 2010 metais sujungus tris aukštąsias mokyklas į vieną – iš anksčiau nekonkurencingų mokslo įstaigų universitetas tapo vienu patraukliausių ir moderniausių pasaulyje.
Šiuo metu Alto universitetas yra 115 vietoje tarp geriausių pasaulio universitetų, kai aukščiausia Lietuvos universiteto pozicija – 500 vieta. Po sujungimo žymiai sustiprėjo mokslo kokybė: mokslo finansavimas išaugo beveik dvigubai, doktorantų skaičius – 39 proc., universitetas užima 14 vietą pasaulyje architektūros ir dizaino srityje. Alto universitetas svarsto galimybę jungtis su Helsinkio universitetu.
Suomija nuo 2009 metų vykdo aukštojo mokslo reformą, kuri apima universitetų finansavimą, tinklo sujungimą, verslo įtraukimą, investicijų pritraukimą į mokslą. Suomijoje universitetai yra finansuojami pagal sutartis su valstybe, iš viso aukštajam mokslui valstybės skiria 2,2 proc. BVP, Lietuva – 1,3 proc. BVP. Taip pat 5,5 milijonų gyventojų turinčioje Suomijoje iš 21 universiteto po sujungimo liko 15, kai Lietuvoje yra net 45 aukštosios mokyklos.
Į aukštųjų mokyklų valdymą Suomijoje buvo aktyviai įtrauktas ir verslas – ne mažiau 40 proc. universitetų tarybų sudaro išorės atstovai. Suomijoje į mokslą ir inovacijas pritraukiama daug investicijų – valstybė skiria 1,1 proc. BVP, o verslas – net 2,1 proc. BVP, kai Lietuvoje valstybė skiria 0,7 proc. BVP, verslas – vos 0,3 proc. BVP.
Prezidentės teigimu, Suomijos patirtis vykdant aukštojo mokslo sistemos reformą gali būti naudinga ir Lietuvai, besirengiančiai švietimo sistemos pertvarkai.
„Jeigu norime konkuruoti specialistų kvalifikacija, o ne diplomų skaičiumi – aukštojo mokslo reforma Lietuvoje yra būtina. Investuodami ne į mokslo kokybę, o į aukštųjų mokyklų pastatų skaičių ir kvadratūrą, devalvuojame išsilavinimą. Lietuvos sėkmės ir augimo rodiklis – mokslas ir inovacijos, todėl visos pastangos ir lėšos turi būti nukreiptos didinant aukštojo mokslo kokybę, o ne kiekybę“, – sako Prezidentė.
Prezidentė pabrėžia, kad aukštojo mokslo reforma bus vienas iš prioritetų naujajai Vyriausybei. Šiuo metu daugumoje ES valstybių vyksta aukštųjų mokyklų jungimas, kai Lietuvoje apie tai dar tik diskutuojama. Lietuva turi 45 aukštąsias mokyklas ir net 1,8 tūkst. studijų programų, kai, pavyzdžiui, Suomijoje yra registruota tik 450 studijų programų. Smarkiai mažėjo ir Lietuvos aukštojo mokslo kokybė, kai į aukštąsias mokyklas įstoja labai silpnais pažymiais mokyklas baigę abiturientai. Tik šiemet įsigaliojus Prezidentės inicijuotoms įstatymo pataisoms buvo įvesti minimalūs reikalavimai stojantiesiems į aukštąsias mokyklas.
Artimiausiu metu Alto universitete bus suorganizuota Lietuvos ir Suomijos mokslininkų diskusija, siekiant perimti Suomijos patirtį reformuojant aukštąsias mokyklas.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Birželio 4-6 dienomis Vilniuje vyko labai svarbus tarptautinis renginys – seminaras „Bukarešto komunikato įgyvendinimas. Ekspertų vaidmuo“.
Jame dalyvavo apie 200-imt Bolonijos ir Aukštojo mokslo reformos ekspertų iš 41 šalies.
Seminare dalyvavo aukštųjų mokyklų, Švietimo ministerijų, kokybės užtikrinimo agentūrų ir studentų atstovai iš Šiaurės Afrikos, Artimųjų rytų, Centrinės Azijos, Rusijos, Balkanų ir Kaukazo regionų, Rytų ir centrinės bei Vakarų Europos šalių.
Lietuvos studentus renginyje atstovavo Bolonijos ekspertas, buvęs Lietuvos studentų atstovybių sąjungos (LSAS) prezidentas Arūnas Mark. Renginyje dalyviai aptarė neseniai vykusio Švietimo ministrų susitikimo Bukarešte išvadas bei Bolonijos proceso įgyvendinimo tendencijas, diskutavo apie ekspertų vaidmenį įgyvendinant Bukarešto komunikato rekomendacijas.
Vytautą Daujotį šiandien žino visa Lietuva. Tiesa, pažįsta jį pirmiausia ne kaip Vilniaus universiteto dėstytoją, profesorių, chemiką. Be tiesioginių pareigų – dėstytojavimo aukštojoje mokykloje – jis turi dar kelis užsiėmimus: dalyvauja visuomeninio judėjimo „Kitas pasirinkimas“ veikloje ir puse etato dirba Studijų kokybės vertinimo centre (SKVC). Pastaroji profesoriaus veikla labiausiai ir įsiminė visuomenei. Prof. V. Daujotis išgarsėjo kaip principingas, nepaperkamas ekspertas, priešinęsis nelegalių prorusiškų aukštųjų mokyklų steigimui Lietuvoje. Būtent jo užsispyrimo dėka keli apsišaukėliai universitetai Lietuvoje nebuvo pripažinti legaliomis aukštosiomis mokyklomis. Tačiau V. Daujotis vis dėlto nesijaučia esąs nugalėtojas.
Prof. Vytautas Daujotis įsitikinęs, kad Jevgenijus Kostinas, bandęs Lietuvoje įkurti nelegalią aukštąją mokyklą, šiandien deramai nenubaustas, kaip nenubausti ir pareigūnai, bet kokia kaina siekę padėti J. Kostinui. G. Visocko nuotr.
