Lietuvos valstybės atkūrimo 100 metų jubiliejaus proga Adelaidės lietuvių bendruomenė Australijoje parengė Lietuvai išskirtinę dovaną.

Kaip rašoma Užsienio reikalų ministerijos pranešime, tai – bendruomenės išsaugotos, kaip manoma, Lietuvos prezidentams priklausiusios relikvijos – Prezidento Antano Smetonos rankraštis ir vaikščiojimo lazda bei Prezidento Aleksandro Stulginskio sidabrinis samtis ir barometras. Šie istoriniu požiūriu vertingi daiktai bus perduoti Lietuvai ir eksponuojami istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune.

„Pirmosios Lietuvos Respublikos Prezidentų asmeniniai daiktai yra svarbūs ne tik vietos lietuviams. Jie reikšmingi visai Lietuvos valstybei, todėl visuomenė turi turėti galimybę su jais susipažinti. Nėra tinkamesnės progos nei šimtoji Vasario 16-oji įteikti Lietuvai šią dovaną“, – sakė Adelaidės bendruomenės pirmininkas Aleksas Talanskas.

„Tai – Lietuvos istorijos požiūriu unikali dovana, už kurią esame dėkingi Adelaidės lietuviams, kaip ir už jų aktyvų lietuvybės puoselėjimą ir buvimą neatsiejama globaliosios Lietuvos dalimi“, – teigė dovaną Lietuvos vardu priėmęs Lietuvos užsienio reikalų viceministras Darius Skusevičius.

Dovana Lietuvai įteikta šventiniame Vasario 16-osios minėjimo renginyje, kuriame dalyvavo Adelaidės lietuvių choras „Šypsena“, Irena Kalibatas, tautinių šokių grupė „Žilvinas“ ir lietuvių kalbos mokyklos grupė „Žiburėlis“. Susirinkusiems poeziją skaitė čia gyvenanti lietuvių poetė Lidija Šimkutė, kurios kūryba yra išversta į 16 užsienio kalbų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.02.19; 00:30

Neseniai LRT televizija transliavo Zitos Kelmickaitės parengtą reportažą, paviešėjus Australijoje pas lietuvius.

Žurnalistė labai gyrė Australijos lietuvių vaišingumą. Net įkyriai. Turbūt nelabai galėjo ką svarbesnio pasakyti. Reportaže dalyvavę lietuviai norom nenorom palietė jiems svarbiausią temą: kaip išlikti su tauta, iš kurios išėjai į svieto galą. 

Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.
Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.

O išlikti vis sunkiau, tiesiog neįmanoma. Palankumas protėvių tėvynei gali rusenti ilgai, keliose kartose, bet ne daugiau.

Gabrielius Landsbergis, vėl sugrįžęs į Australiją, sakė, kad lietuviams nebūtina kalbėti, t.y. mokėti, lietuviškai. Lietuvio samprata vis platėja. Ironizuojant galima pasakyti, kad ateity lietuviais laikysime ir tuos, kurie žino, kur ta Lietuva. Užteks vien to.

Na dar džiaugsimės, jeigu Australijos, Amerikos pilietis, kurio protėviai lietuviai, žinos Lietuvos sostinės vardą. Kuo toliau, tuo mažiau reikalavimų, įsipareigojimų ir įpareigojimų.

Kitaip ir būti negali. Kas suskaičiuos, kiek Australijoje, JAV ir kitose pasaulio šalyse tikrų lietuvių išnyko be pėdsako? Išnyks ir tas milijonas, išvykęs iš jau laisvos Lietuvos.

Tirpti  lietuviai pradeda iškart, vos pakilę iš Vilniaus, Kauno aerouostų. Ar daug lietuvių sugrįžo, išbėgusių nuo raudonojo maro? Vienetai. Ne vienas sugrįžęs vėl išvyko, ne vienas yra viešai pasakęs, kad nenori grįžti į Lietuvą, nes ji jau nebe ta, kokią jis paliko prieš kelis dešimtmečius.

Sutapo, kad LRT televizijoje beveik tuo pat metu buvo kalbinami ir Australijos, ir Rusijos lietuviai tremtiniai arba jų vaikai. Net jie, jėga išvežti, taigi ne pabėgėliai, o tremtiniai, negali, nenori, neketina grįžti į laisvą tėvynę. Vienas kitas norėtų, bet… Tai kad jūs patys bėgat iš Lietuvos.

Antroji pilietybė būtų gerai, bet ne daugiau. Nors Lietuva jiems padėtų persikelti, suteiktų pašalpą, būstą. 

Emigracija turi ir blogąją, juodąją pusę. Ji pavojinga mažoms tautoms.
Emigracija turi ir blogąją, juodąją pusę. Ji pavojinga mažoms tautoms.

Ne taip paprasta sugrįžti. Mišrios šeimos kaip ir Australijoje, primiršta lietuvių kalbą arba ji jau ne gimtoji kaip Australijoj.

Niekam aš nepriekaištauju: nei tiems, kurie, mirties genami, kažkada pabėgo iš Lietuvos, nei tiems, kurie jėga buvo išvežti į mirtį, bet stebuklingai išliko gyvi. Gal tik tiems, kurie tėvynę paliko po Baltijos kelio.

Bet ir vėl. Jeigu tavo šaly – laukinis kapitalizmas, geriau bėgti ten, kur kapitalizmas ne toks laukinis ir žymiai dosnesnis.

Dėl šito prarasto milijono kaltų daug, tik ne tie, kurie Baltijos keliu išėjo, kad negrįžtų. Dviguba pilietybė jų nesugrąžins, veikiau tik paskatins savanaudiškais tikslais dažniau važinėti į paliktą tėvynę.

Kalčiausia čia Europos Sąjunga, ypač didžiosios, turtingosios jos valstybės, kurios nenumatė naujoms narėms pereinamojo laikotarpio. Savanaudiškumas. Tėvynėje neturite darbo? Maži atlyginimai? Prašome pas mus: už darbus, kurių patys bodimės, mokėsime dešimteriopai daugiau.

Mūsų ekonominiai pabėgėliai toms savanaudėms geresni nei tie iš Afrikos, Azijos. Argi šitaip turėtų elgtis sąjungininkai?

Bet laikai pastebimai keičiasi. Anglijoje pelningesnio darbo ieškotojai iš skurdžių šalių jau vejami namo, net šaudomi.

Kaip sakoma, nėr to blogo, kas neišeitų į gera. Tūkstantis kitas, nespėjęs suanglėti, sugrįš. Bet dar svarbiau: baimė būti niekinamam vieną kitą tūkstantį neabejotinai privers pasilikti namie ir kovoti su savais laukiniais kapitalistais.

2016.09.13; 07:26

Aust­ra­li­jos lie­tu­vio pa­mąs­ty­mai

Nė­ra pa­sau­ly­je tau­tos ar vals­ty­bės, ku­ri ne­tu­rė­tų iš­ei­vių. Sa­vo kraš­tą žmo­nės pa­lie­ka­ dėl įvai­riau­sių prie­žas­čių, bet pa­grin­di­nės yra po­li­ti­nės, re­li­gi­nės, eko­no­mi­nės.

Lie­tu­vos iš­ei­vi­ją ga­li­ma su­skirs­ty­ti į tris pe­ri­odus. XIX am­žiaus pa­bai­go­je bei prieš ir po Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro iš­vy­ku­sius va­di­na­me pir­mai­siais ar­ba pir­mo­sios ban­gos iš­vy­kė­liais, ku­rie kraš­tą pa­li­ko dėl Ru­si­jos ca­rų prie­spau­dos ir iš­nau­do­ji­mo, pri­va­lo­mos tar­nys­tės ca­ro ka­riuo­me­nė­je, kar­tais 15 ir dau­giau me­tų.

Continue reading „Ar Lietuva nepraras tapatybės „suvirškinta“ didesniųjų įtakos?“