Kadras iš meninio filmo apie Azerbaidžaną „Ali ir Nino“. Režisierius – Asif Kapadia. Slaptai.lt nuotr.

Irma Ąžuolė

Susiklosčius ypatingoms istorinėms aplinkybėms – visais laikais ir visose tautose – kiekvienai kartai naujai iškyla tas pats klausimas. Atsakymą turi rasti pats, pasikliaudamas sąžine ir širdies balsu. „Kas tau svarbiau – tavo žmona, tavo vaikas? Ar tavo šalis?“ – žvelgdama į akis savo vyrui, uždavė jam tą esminį, amžiną klausimą gražuolė Nino su kūdikiu ant rankų.

Britų režisierių sudomino Azerbaidžano istorija

Londone gimęs indų kilmės britų režisierius Asif Kapadia (g. 1972) garsėja vizualiai ryškiais filmais, kuriuose žiūrovą jaudina įspūdingi kraštovaizdžiai ir įsimintini personažai, gyvenantys negailestingame pasaulyje. Kinofilmai „Avies vagis“, „Karys“ sulaukė tarptautinių apdovanojimų, o aukščiausią įvertinimą – Oskarą – kūrėjui atnešė dokumentinis pasakojimas apie dainininkę Amy Winehouse „Amy“ (2015). Lietuvos žiūrovui jis buvo pristatytas Vilniaus dokumentinių filmų festivalio metu.

Azerbaižano Respublikos ambasada sostinės plačiajai visuomenei padovanojo kino studijoje „IM Global“ šio režisieriaus 2016 m. sukurtos juostos „Ali ir Nino“, prie kurios dirbo tarptautinė kino žvaigždžių komanda, peržiūrą, dedikuotą svarbiai datai. Kaip ir Lietuva, Azerbaidžanas šiemet mini nepriklausomos demokratinės valstybės paskelbimo šimtmetį.

„Ali ir Nino“ veiksmas vyksta Azerbaidžane 1917–1920 m. Jaunuolių meilės istorija persipina su istoriniais įvykiais: Pirmuoju pasauliniu karu, Azerbaidžano Demokratinės Respublikos paskelbimu (1918 m. gegužės 28 d.), kovomis su Raudonąja armija…

Palestiniečių aktoriaus Adam Bakri kuriamas pagrindinis veikėjas kunigaikštis Ali Chan Širvanšir įsitraukia į politinę veiklą, artimai bendrauja su istorine asmenybe – politiku, pirmuoju nepriklausomos valstybės Ministru Pirmininku Fatali Chan Choysky (turkų akt. Helit Ergenҫ), kuris Tblisyje buvo nužudytas Armėnijos revoliucinės federacijos aktyvisto vos po kelių mėnesių, kai sovietai 1920 m. pavasarį okupavo Azerbaidžaną.

Nepriklausomybę ši šalis atkūrė praėjus 71 metams.

Legendinis kūrinys ir autoriaus paslaptis

„Ali ir Nini“ yra ekranizacija to paties pavadinimo Kurban Said romano, kuris yra azerbaidžaniečių literatūros klasika (scenarijaus autorius – Oskaro prizą pelnęs Christopher Hampton).

Romanas „Ali ir Nino“ pirmą kartą buvo išleistas 1937 m. vokiečių kalba Vienoje ir iškart tapo perkamiausia knyga. Jau po metų pasirodė vertimai lenkų, olandų ir švedų kalbomis, 1939 m. – čekų, 1944 m. – italų kalba. Antroji populiarumo banga prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo praslinkus tam tikram laikui, kai 1969 m. vienas leidėjas pas bukinistą naujai atrado primirštą romaną.

Britų režisieriaus Asif Kapadia sukurtas meninis filmas „Ali ir Nino“ – apie Azerbaidžano praeitį. Slaptai.lt nuotr.

Azerbaidžaniečių istorija jaudino skaitytojus Jungtinėse Amerikos Valstijose, kitur laisvajame pasaulyje. Tačiau po „geležine uždanga“ buvusiame Azerbaidžane kūrinys ilgai buvo nepasiekiamas. Azerbaidžaniečių kalba romanas pirmą kartą buvo ublikuotas 1990 m. literatūriniame žurnale.

„Ali ir Nino“, viena gražiausių dvidešimtojo amžiaus meilės istorijų, išversta į 33 pasaulio kalbas, taip pat ir lietuvių, romanas išleistas daugiau kaip 100 kartų.

Kurban Said yra pseudonimas, o kas yra tikrasis autorius, patikimų žinių nėra. Rankraštis neišlikęs, mįslinga ir jo patekimo leidėjams istorija: esą 1935 m. jis buvo perduotas anonimiškai.

Yra bent keturios autorių versijos. Pagal vieną iš jų, tai gali būti rašytojas Yusif  Vazir Chamanzaminli (1887–1943), miręs gulago lageryje prie Nižnyj Novgorodo.

Kaukazas vienija ir skiria

Ali ir Nino istorija pasakoja apie amžinas tiesas: meilę, draugystę, išdavystę, pilietiškumą, pareigą.

Tautybių ar religijų skirtumai nėra kliūtis, ypač kai kalbama apie Kaukazą, kurio tautas vienija ne tik artima kaimynystė, bet ir kultūriniai panašumai, šimtmečius trukusi priklausomybė nuo carinės Rusijos.

Azerbaidžanietis musulmonas Ali ir gruzinų princesė krikščionė Nino Kipiani (ispanų akt. Maria Valverde) – nuostabi pora, kurios laukia bendra ateitis. Sužadėtiniai pakantūs kitokiems religiniams įsitikinimams, nereikalauja jų keisti. Kita vertus, yra pasirengę tam tikroms nuolaidoms.

Kai prie pietų stalo Kipianių namų šeimininkas pasiūlo pakelti gruziniško vyno taures, Ali mandagiai atsisako. Nino paaiškina susirinkusiems, kad sužadėtinis yra musulmonas, alkoholio visai nevartoja. Vengdamas nereikalingos diskusijos, Ali padaro išimtį ir taurę pakelia prie lūpų.

Toje draugijoje ir jų bendraamžis armėnas Malik Nakhararyan (italų akt. Riccardo Scamarcio). Vienoje scenoje jie, trijų Kaukazo tautų atstovai, sėdi draugiškai šnekučiuodamiesi. Atrodo, kad draugystė bus amžina, nesantaikai nėra pagrindo. Tačiau taip nėra. Pleištu tampa Maliko širdyje nubudę jausmai draugo sužadėtinei ir išdavikiškas sprendimas pagrobti Nino.

Galima įžvelgti, kad armėnų jaunuolio personažas turi gilesnę potekstę. Pasitikėjimą nuvylęs, išdavikiškai pasielgęs draugas įprasmina azerbaidžaniečių nuoskaudas ir nusivylimą dėl kaimyninės šalies atstovų poelgių.

Skatina atsikratyti stereotipų

„Ali ir Nino“ skatina atsikratyti stereotipų – tiek apie Kaukazo moterų ir vyrų santykius, tiek ir apie musulmonus.

Nino paneigia ganėtinai paplitusią nuomonę, jog XX amžiaus pradžioje tenykštės moterys buvo priklausomos nuo vyrų valios. Gruzinų princesė ryžtingumas ir drąsa daro įspūdį.

Pagrobdamas merginą, Malikas jai užtraukia didžiulę nešlovę. Nesvarbu, kad sužadėtinis ją sugeba išvaduoti ir sugrąžinti į tėvų namus, lieka neatimta merginos garbė. Bendruomenė negailestinga. Šeima nebepageidaujama bažnyčioje. Tėvas nusprendžia dukterį išsiųsti į Maskvą vildamasis, kad iki ten dar nebus nukeliavęs gandas apie dukteriai užtrauktą nešlovę.

Gynybinė Baku siena. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau Nino nepaklūsta tėvo valiai. Ignoruodama vietos papročius, ji iškeliauja pas Ali į kalnus. Dagestano kalnų kaimelyje, paprastoje trobelėje įsimylėjėliai susilieja meilės glėbyje. Ir susituokia, prisiekia vienas kitam amžiną meilę, nelaukdami tėvų palaiminimo.

Kūrinys „Ali ir Nino“ taip pat paneigia gajus stereotipus apie musulmonus, kaip moterų atžvilgiu itin griežtai nusiteikusius, fanatiškai religingus žmones.

Ali – išsilavinęs tyros ir narsios širdies jaunuolis, kurį supa ir daugiau panašių šviesių vyrų. Jie gerbia ir palaiko savo draugo sprendimus, nesvyruoja atėjus lemiamam pasirinkimui, kai tenka ginti jauną Demokratinę Respubliką, kuri buvo pirmoji islamo šalyse.

Į savo sutuoktinės raktinį klausimą „Kas tau svarbiau?“ Ali atsako ne iš karto. Paskutinį kartą atsisveikindamas su ja patikina: šeima jam – visas pasaulis. Tačiau taip pat jis yra atsakingas už tai, kokioje šalyje gyvens užaugusi dukra.

2018.10.22; 11:00

Nieko ypatingo nepasakysiu, jei priminsiu, jog Lietuva yra NATO ir Europos Sąjungos narė, tad, iš pirmo žvilsnio, turinti užtektinai ir draugų, ir partnerių. Tačiau neapsigaukime.

Priklausymas šioms politinėms bei ekonominėms sąjungoms – puiki saugumo garantija. Tačiau tai nereiškia, kad visos NATO ir ES valstybės – nuoširdžios mūsų sąjungininkės. Puikiai žinome pavadinimus NATO ir ES valstybių, kurios tik apsimeta, tik vaizduoja, jog savuosius interesus derina su mūsiškiais lūkesčiais. Jei tik galėtų, tai visai neatsižvelgtų į teisėtus mūsų norus…

Azerbaidžanas galėtų tapti rimtu Lietuvos sąjungininku

Tikrųjų sąjungininkų Lietuva teturi keletą. Ši karti tiesa sako, jog privalome ne tik ypatingai kruopščiai branginti draugystę su JAV ir Didžiąja Britanija, bet ir ieškoti naujų partnerių. Visomis kryptimis, visuose regionuose. Net ten, kur nesitikime jų rasti. Draugų per daug nebus.

Continue reading „Kodėl Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemės“

Praėjusią savaitę teko dalyvauti prasmingoje vakaronėje – liepos 17-ąją Vilniaus paveikslų galerijoje iškilmingai pristatyta Marijos Remienės sudaryta rašytojo, mokslininko ir pedagogo kunigo Kęstučio Trimako knyga „Mano pasaulėjautos kelionė“.

Į Vilniaus paveikslų galeriją susirinkusiems svečiams plačiai papasakota apie išskirtinę prieš metus Anapilin iškeliavusio kunigo, psichologo, intelektualo K.Trimako asmenybę.

Išeivijos kultūros ministre tituluojamos M.Remienės organizuota vakaronė išties buvo šauni. Apie kunigą K.Trimaką šiltai pasakojo Šiaurės Amerikos ateitininkų tarybos pirmininkas Tomas Girnius, teisininkas, ateitininkas Vygantas Malinauskas, kunigai Gediminas Kijauskas, Evaldas Vitulskis, aktorius Egidijus Stancikas, klierikas ateitininkas Vincentas Lizdenis, istorijos mokslų daktarė Aldona Vasiliauskienė. Įdomiai kunigą K.Trimaką prisiminė buvęs Lietuvos ateitininkų federacijos pirmininkas Liutauras Serapinas.

Beveik dvi valandas užtrukusiai vakaronei vadovavo rašytoja, Amerikoje leidžiamo lietuvių laikraščio „Draugas“ šeštadieninio kultūros priedo redaktorė Renata Šerelytė. Svečiai turėjo progos išgirsti pianisto Aido Puodžiuko ir smuikininko Lino Valucko atliekamų kūrinių.

Tarp susirinkusiųjų į vakaronę mačiau rašytoją Eugenijų Ignatavičių, publicistę Aldoną Žemaitytę, „Vorutos“ redaktorių Juozą Vercinkevičių, istoriką Stanislovą Buchavecką, profesorę, habilituotą mokslų daktarę Oną Voverienę, žurnalistę, redaktorę, leidėją Audronę Viktoriją Škiudaitę…

Įdomu tai, kad tarp svečių, pagerbusių kunigo atminimą, buvo ir Azerbaidžano ambasados Lietuvoje konsulas Vugaras Ibrachimovas. Azerbaidžano ambasados konsului V.Ibrachimovui padovanota knyga „Mano pasaulėjautos kelionė“ su valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatės, mecenatės, visuomenininkės ponios M.Remienės autografu, fotografai skubėjo įamžinti besisnekučiuojančius M.Remienę ir V.Ibrachimovą. 

Kodėl Azerbaidžano diplomatai susidomėjo šiuo renginiu? Jokios paslapties nėra – tiesiog išeivijos kultūros ministre pelnytai tituluojamos M.Remienės globojamas JAV lietuvių laikraštis „Draugas“ praėjusiais metais buvo paskelbęs publikacijų apie Azerbaidžaną.

Be kita ko, veikalo apie Kęstutį Trimaką sudarytoja M.Remienė įžanginiame žodyje rašo: „Ši kunigo Kęstučio Trimako knyga, kurią mieli skaitytojai perskaitys Lietuvoje bei išeivijoje – jau paskutinė ir neužbaigta. Tai tik dalis to, ką autorius buvo sumanęs parašyti, bet klastinga liga jį pakirto 2013 m. liepos 19 d., net neįpusėjus knygos. Šis leidinys sudėtas iš dviejų dar neskelbtų knygų. Pirmiausia skaitytojas suras paskutiniąją, kurią kunigas K.Trimakas nusprendė rašyti 2012 m. kovo viduryje jau sunkiai sirgdamas.

Natūraliai prie jos prisišlieja antroji – karo pabėgėlių stovykloje pokarinėje Vokietijoje ir JAV parašyti jaunuolio dienoraščiai – kelios rankraštinės užrašų knygutės, surastos po kun. K.Trimako mirties, tvarkant jo rankraštyną. Tai unikalūs jaunuolio tekstai – svarstymų, meditacijų ir maldų junginys, kuriuos jis skiria Dievo Motinai Marijai.

Paskutinėje knygos dalyje skelbiami atsiminimai apie autorių – su juo bendravusių, dirbusių asmenybių įžvalgos, kuriose kaip veidrodyje atsispindi šviesaus atminimo kun. K.Trimako gyvenimas, jo kūryba, atlikti darbai – šakotas bei įvairiapusis gyvenimas išeivijoje ir Lietuvoje“.

Skyriuje „Kitų upių pašauktas“ rašytoja R.Šerelytė rašo:

„Kunigas Kęstutis Trimakas – išskirtinis žmogus, kurio dvasioje harmoningai jungėsi ir veiklus pilietinis pradas, ir mąstytojo bruožai, ir nuoširdus menininko smalsumas. Gal ne veltui jo nueitas gyvenimo kelias toks turtingas ir įvairialypis – kun. K.Trimakas atsiskleidė ir kaip Šiaurės Amerikos ateitininkų dvasios vadas bei ilgametis Ateities redaktorius ir aktyvus bendradarbis, kaip psichologijos mokslų daktaras ir šių mokslų praktikas, teologijos dėstytojas ir pedagogas, jaunimo švietėjas, savitas poetas ir dailininkas“ (…). Pagaliau netgi politika, toji dažno keikiama sritis, nebuvo kun. Kęstučiui svetima. Jis aktyviai domėjosi ir Lietuvos, ir JAV politiniais įvykiais, ypač susijusiais su žmogaus gyvybės, saugumo temomis, jam itin rūpėjo apsaugoti tuos, kurie vadinami mažiausiasiais – vaikus ir senukus. Viena iš kovos priemonių jam vėlgi buvo spausdintas žodis (parašė šia tema nemažai straipsnių), o kita – malda.“

Beje, tai jau antrasis sykis, kai turėjau garbės dalyvauti Amerikos lietuvės M.Remienės vakaronėje. Pirmą sykį tai nutiko 2013-ųjų liepos 2-ąją, kai toje pačioje Vilniaus paveikslų galerijos salėje gausiai susirinkę kultūrininkai, politikai, žurnalistai, visuomenės veikėjai, rašytojai turėjo progos susipažinti su M.Remienės solidžiu, išliekamąją, pažintinę vertę turinčiu veikalu „Mūsų likimai Amerikoje: asmenybių portretai“.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukose: valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatės, mecenatės, išeivijos kultūros ministrės Marijos Remienės vakaro, skirto kunigo Kęstučio Trimako atminimui, akimirkos.

2014.07.21; 14:35

azeru_mergaite

Slaptai.lt skaitytojai jau pastebėjo, kad mūsų portalas daug dėmesio skiria tokioms musulmoniškoms šalims kaip Azerbaidžanas. Šito nepaneigsi.

Bet šios aplinkybės mes ir neginčijame. Kodėl domimės tolima musulmoniška valstybe? Atsakymas tikriausiai pasirodys keistas, netikėtas. Ir vis dėlto negaliu nepastebėti, jog mes, lietuviai, ir jie, azerbaidžaniečiai, turime daug panašumų. Drįstu manyti, jog mes dvasiškai, kultūriškai, istoriškai kur kas artimesni nei atrodo iš šalies.

Taip, Azerbaidžanas – toli nuo Lietuvos. Mes – krikščionys, jie – musulmonai. Mūsų kalba ir raštas – labai nepanašūs. Azerbaidžaniečiui prabilti lietuviškai, o mums išmokt kalbėti azerbaidžanietiškai, – didis galvos skausmas.

Ir vis dėlto turime panašumų, apie kuriuos, man regis, plačiau derėtų žinoti tiek Lietuvai, tiek Azerbaidžanui. Mums taip pat derėtų išmokt atpažinti specialiai, sąmoningai skleidžiamus klaidinančius mitus apie azerbaidžaniečius kaip, sakykim, žiaurius krikščionių engėjus.

Continue reading „Azerbaidžano golgota (1)“