Ąžuolas

Aktualijos

Nupjautas ąžuolas Vilniuje. ELTA / Tomas Vinickas

Šeštadienį Vilniaus Ceikinių gatvėje nupjovus šimtametį ąžuolą gamtininkai džiaugiasi visuomenės reakcija, tačiau primena, kad kiekvienais metais tokių Lietuvoje kertamų medžių yra daugybė. Iniciatyvos „Tvari Lietuva“ kalbinti specialistai tikisi, kad šis precedentas užkirs kelią panašiems įvykiams ateityje. Vis dėlto, anot jų, kol kas identiški kirtimai kitose Vilniaus vietose vyksta ir šiuo metu.
 
Advokatas, Lietuvos visuomenės veikėjas ir Viešojo intereso gynimo fondo vadovas Saulius Dambrauskas sako, kad turto vystytojams materialinė atsakomybė tėra papildomos išlaidos. Kai pastato sąmatinė vertė yra skaičiuojama milijonais, papildomi tūkstančiai gavus baudą pridedami prie bendro statybų sąmato, o pažeidėjams tai „iš esmės nieko nereiškia“.
 
„Tai neturėtų tapti įprastine praktika. Čia yra nesiskaitymas su miesto kraštovaizdžiu, su gamta, su miestu ir miestelėnais – tiesiog pasityčiojimas iš visų“, – iniciatyvai „Tvari Lietuva“ komentavo teisininkas.
 
Specialisto teigimu, statybų bendrovės platinama informacija apie tai, kad nukirstas medis nebuvo saugomas – yra melaginga. Iš tiesų visi medžiai, atitinkantys tam tikrus kriterijus yra priskiriami saugotiniems želdiniams, todėl negali būti kertami be specialiai tam išduotų leidimų.
 
„Čia buvo ypatingai grubus pažeidimas. O tai, ką jie dabar rašo, yra visuomenės apgaudinėjimas. Jie teigia, kad šis medis nebuvo saugomas. Tai netiesa. Pagal vyriausybės nutarimu nustatytus kriterijus mieste kiekvienas medis virš 12 cm valstybinėje žemėje ir virš 20 cm privačioje yra priskirtas saugotiniems. Čia ko gero bandoma visus supainioti dviem skirtingomis sąvokomis painiojant kas yra valstybės saugomi medžiai, kaip gamtos paminklai ir tiesiog saugomi medžiai.
 
Konkretus ąžuolas, tikėtina, nebuvo įtrauktas į gamtos saugomų paminklų sąrašą. Kalba apie medį, kuris yra saugomas dėl to, kad atitinka reikiamus kriterijus pagal savo rūšį ir kamieno storį – ąžuolas yra vertinga rūšis ir jeigu jis yra virš tam tikro nustatyto storio tai elementariai jis yra saugomas ir negali būti pašalintas be leidimo, ir net leidimas tokio medžio nukirtimui negali būti išduotas be tam tikros teisinės priežasties“, – kalbėjo S. Dambrauskas.
 
Kaip ELTA rašė anksčiau, komentuodamas įvykį Vilniaus meras Valdas Benkunskas teigė, kad pagal savivaldybėje galiojančią tvarką medis gali būti įvertintas 130 tūkst. eurų. Politiko manymu, turėtų būti peržiūrėtas ir Želdinių įstatymas, ir Baudžiamasis kodeksas, o bauda už tokio pobūdžio pažeidimus galėtų prasidėti nuo pusės milijono eurų.

Suaugę medžiai miestui – aukso vertės

„Labanoro vilku“ pramintas gamtininkas Andrejus Gaidamavičius Stambus pasakoja, kad senas medis teikia įvairias ekosistemos paslaugas, tokias kaip oro gryninimas, vandens filtravimas, dirvožemio kokybės gerinimas. Šalia to, medis taip pat suteikia buveinę daugybei organizmų rūšių: nuo paprastų paukščių iki labai retų vabzdžių, kurie yra prieraišūs būtent ąžuolams.
 
Gamtininko teigimu, stambūs, savo lają išsaugoję medžiai karštą vasaros dieną miestuose sumažina oro temperatūrą keliais laipsniais, išsaugo didesnę aplinkos drėgmę taip kurdami žmogui palankų mikroklimatą.
 
„Kai ateina karščiai, kur visi stengiasi statyti automobilius? Po kokiu suoliuku nori atsisėsti? Ten, kur būtų pavėsis. Kadangi pas mus sausros ir karščiai vis dažnės dėl klimato kaitos, tokie medžiai yra aukso vertės“, – iniciatyvai„Tvari Lietuva“ sakė A. Gaidamavičius.
 
Specialistas priduria, kad ąžuolai vertinami ne tik dėl savo teikiamų „paslaugų“ žmogui, bet ir dėl išskirtinės reikšmės Lietuvai: „Kiekvienas suaugęs ąžuolas yra didelė vertybė, nes jis gali gyventi ilgiau nei tūkstantį metų – tai yra gyvieji paminklai, kurie liudys apie mūsų požiūrį į gamtą kartoms, kurios gyvens po 100, ar net po 1000 metų.“

Nukirstas ąžuolas – tik ledkalnio viršūnė

A. Gaidamavičius pabrėžia, kad Ceikinių gatvėje nupjautas ąžuolas nėra vienintelis toks atvejis. Gamtininko teigimu, tokie kirtimai vykdomi kone kasdien rekonstruojant kelius, vykdant statybas, o norint juos išsaugoti reikalingas net Prezidento įsikišimas.
 
„Gerai, kad dabar kilo toks skandalas, gal ateityje tai padės išsaugoti kitus ąžuolus. Bet kelininkai nuolatos pjauna ąžuolus rekonstruodami, platindami kelius – niekas nežiūri, ar medis storas, ar plonas, pjauna visus iš eilės. Prieš porą metų mums pavyko išsaugoti vieną ąžuolą Zarasų rajone, kuriam buvo 300 metų, bet ir tai – tik su prezidentūros įsikišimu“, – kalbėjo specialistas.
 
Aplinkos koalicijos pirmininkė Lina Paškevičiūtė sako, kad bene didžiausia problema yra tai, jog medžiai teisiškai beveik nesaugomi. Jos teigimu, inžineriniais tinklais, tokiais kaip elektros perdavimo, nuotolinio ryšio laidai, dujotiekio, nuotekų šalinimo vamzdžiai galima itin lengvai pagrįsti didžiąją dalį kirtimų.
 
„Visoje Lietuvoje gaji problema, kad teisiškai inžineriniai tinklai pateisina visų medžių pjovimą. Šitas ąžuolas yra daugybės dalykų simbolis: teisinės netvarkos, vystytojų nihilizmo. Iš kitos pusės, kai visuomenė taip sureagavo, tikrai matome, kad kirtimai yra skaudi tema. Tai, kas yra teisėta ir kaip yra elgiamasi, toli gražu nėra tai, kas yra teisinga ir ko visuomenė norėtų“, – pasakojo L. Paškevičiūtė.

Prieš mėnesį fiksuota panaši situacija

„Girių spiečiaus“ narys ir Lietuvos fitoterapijos sąjungos atstovas Mindaugas Potapovas iniciatyvai „Tvari Lietuva“ pasakojo apie šių metų gegužės 4 d. Verkių regioniniame parke vykusį kirtimą. Apie Verkių gatvėje paukščių perėjimo metu virstančius senus medžius savivaldybei pranešė vietos gyventojai.
 
„Remiantis tuo, kad toje vietoje yra inžineriniai elektros tinklai, šalia kelio buvo iškirsta nemažai brandžių pušų, kai kurioms iš pažiūros gali būti ir 70 metų. Kaip dabar linksniuojamam ąžuolui, jų kirtimui taip pat būtų reikėję leidimo, jos yra saugomos, čia taip pat juk yra regioninio parko teritorija. Bet pas mus yra priimti tokie įstatymai, kad galima medžius kirsti net neklausus, o tik pranešus savivaldybei, tai yra leidimo net jokio nereikia“, – aiškino M. Potapovas.
 
Informavus savivaldybės atstovus paaiškėjo, kad nors kirtimai yra teisėti, Energijos skirstymo operatoriaus darbuotojai nepranešė savivaldybei apie savo planus, todėl laikinai turėjo darbus nutraukti.
 
Pašnekovas taip pat dalinosi žiniomis apie kitoje Verkių regioninio parko vietoje, Santariškių gatvėje sužymėtą eilę medžių. „Girių spiečiaus“ narys dėl situacijos susisiekė su Pavilnių ir Verkių regioninio parko direkcijos atstovais, tačiau šie situacijos pakomentuoti negalėjo.
 
„Panašu, kad ten taip pat eina inžineriniai tinklai, dujų vamzdžiai ar aukštos įtampos laidai. Dėl šios situacijos kalbėjausi su Pavilnių ir Verkių regioninio parko direkcija – jie buvo nustebę, kad kažkas kažką vykdė parko teritorijoje, nes jiems, kaip prižiūrėtojams, niekas nebuvo pranešta. Darbuotojai patikino, kad jokie leidimai kirtimams nebuvo išduoti, bet  bendruomenei nuo to neramiau, kai patys parko darbuotojai tiksliai nežino, kodėl medžiai yra sužymėti“, – sakė M. Potapovas.
 
ELTA primena, kad šeštadienį Vilniaus centre, Ceikinių gatvėje, nukirstas ilgaamžis ąžuolas.  V. Benkunskas tai pavadino vandalizmu ir patikino, kad NT vystytojai leidimų medžio kirtimui neturėjo. Savo ruožtu „Rinktinės NT“ šeštadienį išplatintame pranešime žiniasklaidai teigė, kad nukirsto ąžuolo šaknų plotas darė žalą lietaus nuotekų tinklui.
 
Nepasitenkinimą išreiškė ir prezidentas Gitanas Nausėda, pavadinęs tai barbarišku išpuoliu.
 
Šiuo metu Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorai, gavę sostinės mero V. Benkunsko pareiškimą dėl nupjauto ąžuolo, pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl savavaldžiavimo. 
 
Miglė Vasiliauskaitė (ELTA)
 
2023.05.24; 00:30
Politinės intrigos

Seimo narys Valius Ąžuolas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis atsakė į „valstiečio“ Valiaus Ąžuolo abejones dėl to, ar sekmadienį Baltarusijos režimui Minske priverstinai nutupdant iš Graikijos į Lietuvą skridusį keleivinį lėktuvą buvo pažeista tarptautinė oro teisė. G. Landsbergis teigia, kad V. Ąžuolas, garsiai reikšdamas tokius, pasak ministro, Kremliaus dezinformacijai tapačius pasvarstymus, klaidina šalies žmones.
 
„Gerbiamas ministre, iš tikrųjų tokių incidentų jau yra buvę toje pačioje Europos Sąjungoje. Ir kaip jūs vertinate, kai 2013 metais Austrijoje buvo taip pat priverstinai nutupdytas lėktuvas, ieškant paieškomo asmens. Ar galima sakyti, kad tiek Baltarusija, tiek Austrija yra teroristinės valstybės (…). Ir ar jums buvo žinoma duomenų, kad buvo pažeista tarptautinė oro teisė“, – G. Landsbergiui klausimą Vyriausybės pusvalandžio metu uždavė V. Ąžuolas.
 
G. Landsbergį šis parlamentaro klausimas papiktino. Užsienio reikalų ministras teigė, kad V. Ąžuolas skleidžia rusišką dezinformaciją ir klaidina Lietuvos žmones.
 
„Jūs akivaizdžiai atstovaujate tiems žmonėms, kurie stipriai panirę į rusiškos dezinformacijos srautą. Ir tokių žmonių tikrai yra Lietuvoje. Yra žmonės, kurie yra klaidinami, kurie Europos Sąjungos partnerę Austriją vadina vos ne taip kaip jūs pasakėte: „ar tai yra kriminalinė valstybė?“ Atvejai yra visiškai skirtingi. Ir, tiesą sakant, jūs pacitavote Kremliaus atstovės spaudai (Margaritos – ELTA) Simonian žodžius. Dėl to, nes ji pirmoji paskleidė šią žinią“, – teigė G. Landsbergis.
Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
 
Užsienio reikalų ministras V. Ąžuolą paragino kritiškai vertinti Kremliaus skleidžiamą informaciją.
 
„Ji dažnu atveju yra netiesa, ji dažnu atveju yra skirta jus dezinformuoti, suvelti jūsų mintis ir ypač jumis pasinaudojant dezinformuoti Lietuvos žmones. Labai labai kviesčiau to nedaryti dėl to, kad tikrai kainuoja labai daug pastangų vėliau paaiškinti kiekvienam žmogui, kurį jūs apgavote ar kuriam jūs pasakėte netiesą“, – sakė jis.
 
G. Landsbergio teigimu, situacija Austrijoje, kurią turėjo omenyje V. Ąžuolas, yra visiškai nelygintina su veiksmais, kurių sekmadienį ėmėsi Baltarusijos režimas.
 
„Austrijos lėktuvo atveju sprendimą priėmė pilotai, šiuo atveju, negavę jokios informacijos klaidinamos. Paskaitykite, ta informacija dabar yra visa išaiškinta. (…) Ir aš tikrai nenorėčiau, kad Austrija ir jos priimami sprendimai, kurie buvo priimti 2013 metais, būtų lyginami su tuo, kas yra dabar valstybėje (Baltarusijoje – ELTA), kurioje yra vykdomi terorizmo aktai prieš europiečius, prieš mūsų piliečius“, – akcentavo ministras.
 
„Gerbiamas V. Ąžuolai, aš labai prašau jūsų atsakomybės, kalbant netiesą, kurią skleidžia Kremliaus atstovai. Aš nežinau, ar jūs tai darote sąmoningai, bet jūs turbūt atsakysite pats sau“, – taip pat teigė jis.
 
ELTA primena, kad Seimas antradienį priėmė rezoliuciją dėl precedento neturinčio Aliaksandro Lukašenkos režimo akibrokšto, kai sekmadienį Minske priverstinai buvo nutupdytas iš Graikijos į Lietuvą skridęs keleivinis lėktuvas. Rezoliucijoje šis incidentas įvardijamas kaip Baltarusijos įvykdyto valstybinio terorizmo aktas, į kurį Seimas ragina atitinkamai reaguoti Europos Sąjungos valstybes nares.
Už rezoliucijos projektą balsavo 124 Seimo nariai, prieš balsavusių nebuvo, o vienintelis susilaikęs parlamentaras buvo V. Ąžuolas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.05.26; 06:30
Aktualijos

Lietuvos parkuose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Penktadienį organizuojama diskusija apie medžių išsaugojimą.
 
Ją organizuoja Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkė Aistė Gedvilienė ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nariai Vytautas Budreika ir Kamilė Šeraitė.
Sakuros Vilniuje. Vytauto Visocko nuotr.
 
„Matome nerimą keliančią tendenciją, kad nemažai savivaldybių Lietuvoje, pristatydamos viešųjų erdvių atnaujinimo projektus, visiškai neatsižvelgia į visuomenės norą išsaugoti senus ir brandžius medžius. Jos dažnai neatsižvelgia į ankstesnių projektų blogąsias patirtis, nesiklauso ekspertų patarimų ar visuomenės nuomonės, o tiesiog priima vienasmenius sprendimus. Tokiu būdu, siekdamos „rekonstruoti“ miesto viešąsias erdves visam laikui sunaikina žaliąsias zonas“, – pranešime sako Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkė A. Gedvilienė.
Pilaitės parke. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Nurodoma, kad diskusijoje bus pristatyta naujoji želdynų įstatymo redakcija, visuomenės atstovai ir ekspertai išsakys savo pastebėjimus bei lūkesčius, plačiau bus aptariama želdynų priežiūra Vilniaus mieste.
Ąžuolas – lietuviškos stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
„Sieksime, kad Vilnius imtųsi lyderystės medžių apsaugoje. Vienas svarbiausių dalykų – detalus, nuoseklus, individualizuotas medžių registras, prieinamas visai visuomenei. Taip pat didesnė tarybos priežiūra kaip vykdoma želdinių apsauga, didesni reikalavimai tiek projektų vystytojams privačiuose sklypuose, tiek rangovams viešose vietose, didesnis vietos bendruomenės įtraukimas į procesų priėmimą“, – sako V. Budreika.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.26; 00:01
Žurnalisto užrašai

Lietuvių literatūros klasikas rašytojas Vincas Krėvė – Mickevičius.
Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šios recenzijos autorius. Slaptai.lt nuotr.

Neseniai, klausydamasis radiją, įsijungiau laidą „Marijos radiją“, išgirdau apsakymus, skaitytus aktorės Liucijos Zorubaitės, ji išradingai perskaitė per du vakarus Vinco Krėvės apsakymus „Su dievuliu susitaikus“, „Pas Dangaus vartus“. Aš tuos apsakymus buvau skaitęs, bet jų nebuvau girdėjęs… Panagrinėsiu pastarąjį.

…Kodėl šventas Petras, kai prie dangaus vartų atėjo tik prieš kelias dienas mirusieji Jonas Kukis ir Kazys Gugis, ilgai neįleido į dangų? O dangaus vartų raktininkas, išklausęs Kazio Gugio minčių bei nepasitenkinęs savo atsakymais, pasikviečia išklausyti mirusiojo minčių išklausyti šventuosius Mykolą bei apaštalą šventąjį Joną Iškalbininką. Jie kartu visi trys neatsispyrė mirusiojo Kazio Gugio mintims. Ką gi skerdžius Kazys Gugis, kai kurių kaimiečių vadinamas „raganiumi“, tiems šventiesiems atsako?

Vincas Krėvė savo apysakoje „Raganius“, apsakyme „Kukis ir Gugis“, kuriame pavaizdavo nemenką ūkininką Joną Kukį, padorų, uoliai lankantį bažnyčią, nevengiantį pabarti ir savo kaimyną, skerdžių Gugį, ir kitus kaimiečius. Pavardės nelabai skiriasi, skirtumų daugiau rasime jų asmenybėse bei charakteriuose. Apsakyme „Kukis ir Gukis“, kuriame Vincas Krėvė atskleidė personažų Gugio ir Kukio charakterių priešingybes, pavaizdavo tų dviejų kaimiečių tikėjimo į Dievą principus, gilinosi į pareigų bei šeimos aplinkybes. Tai slėpiningas, mistinis apsakymas, o siužeto mistika atsirado, kai Gugis, palaidojus kaimyną Kukį, ir per jo pakasynas išgėręs, grįžtant žiemos vieškeliu namo sušalo ir mirė. Pakely Gukis susitinka Kukį, – jau nuo antro puslapio prasideda Vinco Krėvės apsakymo siužeto mistika.    

Pats Vincas Krėvė, kilęs iš kaimo, rinkdamasis profesiją, porą metų mokėsi kunigų seminarijoje. Jam apysakoje bei apsakymuose keliami probleminiai klausimai labai rūpėjo.

Minėtas apsakymas „Kukis ir ir Gugis“ prasideda vaizdeliu iš smuklės, kuriame Kukio sūnus Jonas geria degtinę ir pasiūlo pasivaišinti skerdžiui Gugiui, kuris paimdamas ištaria: „Ką vasarą, karveles beganydamas, uždirbau, visa nūnai pragėriau, iki paskutinio skatikėlio atidaviau Calkei“. 

Ir po šių Kazio Gugio žodžių pasigirsta prieštaraujantis kaimyno Jono Kukio balsas smuklėje:

  • Ir tu nesigėdini, seni, girtuokliauti! Pagalvotai geriau apie savo mirtį, ne apie stiklinę. Tavo amžiui labiau atitiktų… – subarė jį senyvas vyras, greta berno sėdįs, matyti, jo tėvas…
  • Gana, tėve! – nusigręžė bernas į senį, kuris barė skerdžių. – Ką tu jį bari, kad jis tau pikto nedaro. Didelis daiktas, kad išgeria žmogus kai kada.

Ir, pripylęs degtinės stikliuką, pakišo skerdžiui.

  • Gerk, dėde, ir nekreipk dėmesio į tėvo kalbą. Žinai, jis mėgsta pabarti kitus.

O apsakyme „Pas dangaus vartus“ slėpiningoje kelionėje į dangų, skerdžius Kazys Gugis už savo visa galva oponentą pranašesnis; Jonas Kukis visą laiką išsigandęs, ir klausydamasis Kazio Gugio pamąstymų, išsigąsta ne tuo keliu pasukęs, ragina Gugį eiti ne į dangų, bet į skaistyklą. Kai apsakymo mistiniame siužete „dievo angelas“, parodęs į tris kelius, nuskrido, tada Kukis ir Gugis išvydo tokį vaizdą: „Apsidairė abu, vienu pasilikę, ir mato, kad keliais, kurie veda skaistyklon ir pragaran, eina didžiausios minios – ir vyskupų, ir kunigų, ir ponų, ir šiaup sau visokių žmonelių ir moterų… Keliu į dangų, kaip akimi užmesti, nebuvo matyti nei vieno keliaujančio. Gugis tiesiog pasuko į tą kelią ir pasileido eiti“. Jis nepaisė savo kaimyno Kukio prieštaravimų, kaip ir šito: „Žmonės, brolau, net vyskupai ir kunigai juo žengia, – skubėdamas paskui Gugį, aiškinasi Kukis. – Jie, mat, daugiau nusimano… Ir mudu su jais eitume. Krūva vis geriau, negu dviem“.  

Į tai Gugis atsako:

 „Aš, žemėj gyvendamas, visuomet elgiausi, kaip man atrodė geriau, neatsižvelgamas į žmones. Kodėl dabar aš turiu jų paisyti? „Visgi ne tiek būtų baisu, kaip dabar. Tepakentėtume truputį“. Ir Gugio atsiliepimas: „Kvailas tu, broli, nors gyvas būdamas, stateisi gudruoliu. Ko aš turiu bijoti kad ir paties dievulio, jei aš niekam pikto nesu daręs?“

Kai Kukis pasiūlo eiti į dangų kitu keliu, Gugis atsisako:

„Ne, aš brol, eisiu tiesiog. Tuo keliu dar suspėsime pasukti, kai dangun neįleis. Ko skubėti. kur nereikia? Matai, ir dangaus vartai arti…

Priėjęs prie dangaus, Kazys Gugis pradėjo belstis į vartus. O Jonas Kukis „susirietė iš baimės, susikūprino ir pasitraukė tolėliau“. Po kiek laiko atsiradęs šventas Petras paklausė, kas čia beldžiasi? Kazys Gugis atsakė, vakar miręs ir dabar norįs į dangų. Šventas Petras atsako apie jį nieko nežinąs, apie jį nepranešta, todėl į dangų nepriimsiąs. Tačiau jam pranešta, kad bažnyčios varpai „apie kažkokį Joną Kukį, apie jį, vadinasi, esu girdėjęs, bet apie Kazį Gugį  nieko negirdėjau“. Čia Gukis pirmą kartą sukritikavo šventąjį Petrą: „Juk aš pats žinau, šventasis Petrai, kur man reikia, ir kad prašausi dangun, vadinasi, čia man ir reikia; o kodėl tau niekas nepranešė apie mane, tai, jau ne aš kaltas, bet tavo angelai, kurie turėjo pranešti“.

Šis ąžuolas auga Vilniaus pakraštyje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šventasis Petras paklausė: „Bet kodėl gi apie tave nepranešė bažnyčios varpai, net nepaskambino? Gal tu ne katalikas, ar gal ir numirei kaip nekatalikas?

Šventam Petrui paliudijo, skųsdamasis Gugiu, Jonas Kukis: „Gukis esąs truputį raganius, todėl dievas jam neleido mirti, kaip miršta geras katalikas“.

„Girdi, ką tavo draugas sako, – nusistebėjo šventas Petras. – Ir raganius buvai, ant žemės gyvendamas, ir mirei be kunigo. Kaipgi aš tave tokį galiu dangun įsileisti?“

„Atsitiko man tokia nelaimė, o kaip ji atsitiko, aš patsai nežinau. Būtų gal visai neatsitikusi, jei aš Kukio  pakasynose nebūtau truputį išgėręs“.

 Šventam Petrui užteko savų argumentų, jis ir toliau neleido jo į dangų.  Ir Kukis šventam Petro sprendimui pritarė, sakydamas, kad „nevertėtų Gukio dangun įsileisti, tepakentėtų dėl to truputį skaistykloje“.   

Šventas Petras, išgirdęs tuos Kukio žodžius, „nusigręžė ir buvo beeinąs atgal, raktais barškindamas“. Bet skerdžius pradėjo daužyti kumščiais, ir sugrąžino šventajį Petrą. Ir Kazys Gukis antrą kartą jį sukritikavo, sakydamas, „ar dėl to, kad jis žemėje išgėręs, jau nebegali būti vertas dangaus?“ Ir Kazys Gukis klausimą užbaigė žodžiais: „Juk ir pats gėrei ten kažkokiose vestuvėse, ant žemės gyvendamas. Ar gal užmiršai?“ „Gerti tai gėriau, bet tuo aš niekam pikto nepadariau, tik suteikiau šeimininkams ir jauniesiems malonumą“.

O kai Gugis paklausia, ar gerdamas esu kam pikta padaręs? Tai šventasis Petras atsako, kad nėra apie tai girdėjęs, kad „danguje skundų nebuvo“.

O kai dialogas pasisuko apie bažnyčią, tačiau Gukis ir čia nepasidavė šventajam, atsakydamas, kad ir Petras, ant žemės gyvendamas, ne visada lankė bažnyčią, Kai Petras atsakė, kad „Aš dėl darbo neturėjau laiko“, tai Gukis atsako, kad jis „dėl savo darbo, dėl savo gyvulėlių ganymo neturėjo laiko bažnyčios lankyti“.

Šventas Petras sutinka su tuo, tačiau Gukiui atsako: „Bet visgi tu be kunigo ir dar girtas mirei“. Gugis ir šį Petro kaltinimą atremia: „Tai čia nusidėjimas? Argi aš to norėjau? Tiesą pasakius, aš visai mirti nesirengiau, o kad staiga ir netikėtai miriau, aš dėl to visai nesu kaltas“. 

Gukis priminė šventam Petrui, kad ir jis tris kartus buvo dievo atsižadėjęs. „O aš niekuomet švento vardo neužmiršdavau, net ir girtas būdamas, jį garbindavau“.

Kai šventas Petras kalbėjo apie atgailą, kad jis jos nepmirštąs, dariau ir iki šios dienos darau“, tai Gukis atsako: „Kaip aš galėjau atgailą daryti, jei aš staiga miriau ir tuo niekam pikto nepadariau. Matai, tu didesnis esi mane nusidėjėlis buvai, o dabar esi dangaus vartų šeimininkas ir nenori manęs įsileisti dangun. Ar  tai gera, ar tai teisinga, šventasai Petrai?“

Ir nuėjo Petras atsivesti kito šventojo, vyskupo Mikalojaus, kuris apkaltina tuo, kad Gukis be išpažinties yra miręs. Gukis jam atsako, kad jeigu jis be išpažinties yra miręs, tai dėl to dievulis kaltas. „O vėl – ką man išpažintis yra davusi, jei aš ir kunigui neturėjau nieko pasakyti, nes nieko pikto nesu niekam padaręs“.

Ir į kitus vyskupo Mikalojaus klausimus Gukis rasdavo tinkamus atsakymus. Ir šventas Petras priverstas pasikviesti kitą, ir išmintingesnį šventąjį, Jono Iškalbininko šauktis.

(Tuo metu pradėjo Kukis girti Gukį, kad drąsiai kalbąs, kad apšnekėjęs ne tik šventąjį Petrą, bet ir Mikalojų. „Vis tiek čia nieko nepeši“, ir ragina eiti į skaistyklą.“Kaip nepešiu, jei nežinau kuriems turiu eiti skaistyklon. Reikės – visą dangų prikelsiu, patį dievulį pažadinsiu, bet nenusileisiu).

Atėjo šventas Petras, pasakęs, jog atsivedė Jėzaus mylimiausiajį apaštalą, šventą Joną, kuris išaiškins Gugiui, kodėl jo kelias yra ne dangun, o skaistyklon. „Pasakyk, man, broli, ką, ant žemės gyvendamas, esi dėl pono Jėzaus gero padaręs, kad dabar nori dangun patekti? „Ką aš gero esu daręs, klausi, šventasis apaštale? Gyvulėlius gerai ganiau, visus žmones, paukščiukus, gireles, saulutę, žalias pieveles mylėjau ir bemylėdamas dievulį garbinau, kad taip gražu ir gera jo pasauly gyventi“. Jonas atsako: „Tai maža, broli, kad dangun patektai. Reikėjo, kaip aš, nukentėti dėl jo švento vardo“. „Kaip aš galėjau nukentėti, šventasai apaštale, dėl jo švento vardo, kad mane niekas nekankino. Aš visus mylėjau, pikto niekam nedariau, ir man niekas nedarė. Pasijuokdavo, net parailindavo vienas kitas, kai žmones linksminau, bet aš neužsigaudavau“. Šventas Jonas: „Taigi, mes žinom, kad tu nepadorias giesmes dainavai, juokus krėtei, gėrei pagaliau. Visa tai – ir už tai turi atkentėti skaistykloje“.

Bet su tokiu nuosprendžiu nesutiko Kazys Gugis: „Kodėl negerai, šventasis apaštale, jei visa tai dariau iš meilės. Man buvo gera ir linksma, aš norėjau, kad ir kitiems būtų linksma, todėl džiuginau žmones, kaip išmaniau. Juk ir tu, šventasis apašatale, paliepei visus mylėti, o dabar, dėl to tavęs paklausiau, bari mane, dangun neįleidi ir dar liepi skaistykloje kentėti. Argi tai teisinga?“

Pagalvojo šventas Jonas, šiuos žodžius išgirdęs, ir sako šventam Petrui: „Teks vartai atkelti. Teeina dangun!“

Bet prieš įleisdamas į dangų Kazį Gugį, Petras dar turėjo palūkėti. Mat, Gugis užsimanė nepalikti už vartų kelionės draugo Jono Kukio, sakydamas, „kur jis, vargšas, tiek bailus bebūdamas, vienas pasidės“? Vartų šeimininkas Petras, priminęs Gukiui, kad „Kukis ir ant žemės gyvendamas didžiavosi savo dorumu, dievobaimingumu, visus peikė ir barė, puikybės pagautas. Pagaliau čia ar jis neniekino, neskundė man?“

Velniai. Slaptai.lt nuotr.

Gugis nesutinka su Petro nuomone: „Leisk jį dangun, ir gana. Vis tiek neleisiu Tau užkelti vartų, kol jo neįleisi. Pamanyk patsai, ar aš galiu apleisti kelionės draugą, palikti žmogų ir dar tokį, kuris visko bijosi. Juk dėl to vieno būtau vertas, kad mane vėl iš dangaus išvarytų. Vėl, kaip aš galėsiu džiaugtis dangaus laime, žinodamas, kad už mane geresnis žmogus skaistykloje kankinasi.“

Ir Gukis su Kukiu pateko dangun…

Alberto Zalatoriaus mintys apie šį apsakymą.

„Gukiui dievas – švelnus ir geras senelis, kurį visada dera pagarbinti ir prisiminti, bet kurio nebūtina atsiklausti. Gyventi reikia taip, kaip liepia širdis. Kukio dievas – visai kitoks. Jis panašus į prievaizdą ir bažnyčios įstatymų rinkinį: ką liepia bažnyčia, vadinasi, liepia ir dievas. Gugio dievas – laisvė, Kukio dievas – paklusnumas ir tvarka. Gugiui dievas pelno žmonių meilę, nes tik tokį jausmą Gukis labiausiai vertina. Kukiui dievas pelno tvirtą materialinę padėtį ir ją lydinčią kaimynų pagarbą, tegul ir ne visai nuoširdžią, su baimės priemaiša, bet ribotą Kukį visai patenkinančią… Dauguma gyventojų vis dėlto persiėmę bažnyčios suformuota dievo samprata, todėl Gukį, gyvenantį pagal savąją „širdies religiją“, jie linkę laikyti raganiumi… Gukio paveikslu Vincas Krėvė norėjo parodyti, ką lietuvis kaimietis būtų išsaugojęs, jeigu jo sąmonės nebūtų suparalyžiavęs suprastintas bažnyčios mokymas apie dievybę, gamtą ir žmogų… Gukių visuomenėje būtų šimtąsyk maloniau gyventi negu kukių visuomenėje, deja, ir bažnyčia, ir civilizacija daugiau yra linkusi sudaryti sąlygas kukiams“.

(A. Zalatorius, „Vincas Krėvė“, nebaigta monografija,  2003, p. 419).  

2020.03.27; 14:01

Aktualijos

Šis ąžuolas auga Vilniaus pakraštyje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Rajono savivaldybės užsakymu šaligatvius tiesiantys statybininkai Garliavos pagrindinėje (Vytauto) gatvėje susidūrė su natūralia kliūtimi – ąžuolu.

Sprendžiant iš solidžios kamieno apimties, medis šioje vietoje auga ne mažiau kaip šimtą metų ir yra išsikerojęs beveik per visą tiesiamo šaligatvio plotį. Pravažiuoti dviračiu arba neįgaliojo vežimėliu siauru ruožu būtų beveik neįmanoma.

Nutiesti saugų šaligatvį galima aplenkiant medį, tačiau šiuo atveju jis šiek tiek įsiterptų į privačią teritoriją.

„Tai būtų pats geriausias sprendimas“, – įsitikinusi Garliavos seniūnė Nijolė Tarvydienė. Takas į privačią valdą įsiterptų maždaug kvadratinį metrą, gal truputį daugiau, todėl seniūnė birželio pradžioje kreipėsi į pastato savininką Vytautą Pažėrą, prašydama leisti šį simbolinį žemės lopinėlį naudoti visuomenės reikmėms. „Mums reikia labai nedaug, tik kad tilptų invalido vežimėlis“, – kalbėjo N. Tarvydienė.

Tačiau savininkas buvo nesukalbamas. Netrukus seniūnija gavo V. Pažėros prašymą nupjauti ąžuolą, neva medis dabar kelia grėsmę jo turtui. Savininkas šiame name negyvena, o nekilnojamąjį turtą nuomoja kirpyklai.

Į V. Pažėrą kreipėsi ir Kauno rajono meras Valerijus Makūnas. „Norėtume išsaugoti ąžuolą, kuris svarbus ne vienai garliaviškių kartai. Kartu privalome pasirūpinti neįgaliaisiais, jaunomis mamomis, kurios šaligatviu stums vežimėlius“, – kalbėjo meras, siūlydamas įvairias alternatyvas. Viena jų – pasodinti šimtą ąžuoliukų Garliavoje kuriamame Šimtmečio parke.

Tačiau V. Pažėra ir toliau nepalenkiamas. „Jei ant namo nuvirs ąžuolas, ar jūs man pastatysite naują?“, – retoriškai klausė savininkas.

Leisti naudotis savo žeme jis taip pat kategoriškai atsisakė.

Kaip praneša savivaldybė, aistros dėl ąžuolo užvirė ir socialiniuose tinkluose. Daugiau kaip pusė tūkstančio garliaviškių pasisakė už tai, kad medis būtų išsaugotas. Tuo pat metu seniūnija sulaukė ir kitokių prašymų. Neįgaliųjų atstovai ragina ąžuolą pjauti. „Medis negali būti didesnė vertybė nei žmonių sveikata ar gyvybė“, – rašo garliaviškis Andrius elektroniniame laiške seniūnijai.

Ąžuolo klausimas buvo aptartas Garliavos miesto seniūnaičių sueigoje, tačiau jų balsai pasiskirstė po lygiai.

Kauno rajono savivaldybės Aplinkos skyriaus vedėjas Darius Šlapikas kreipėsi į Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentą, kurio vadovai patarė priimti sprendimą labiau pasitarus su bendruomene.

„Leidimo pjauti ąžuolą kol kas neišrašėme. Seime yra rengiama įstatymo pataisa dėl želdinių kirtimo. Ji įgalios savivaldybes prieš išduodant leidimą apklausti gyventojus. Tai mes ir padarysime artimiausiu metu“, – sakė D. Šlapikas.

Ąžuolą ištyrę specialistai nustatė, kad jis sveikas. Įdomu ir tai, kad ąžuolo lapai puikuojasi ir Garliavos miesto herbe.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.19; 05:00

Aktualijos

Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Etnosavastis ir jos kontūrai

Niekam nekyla abejonių dėl mūsų protėvių kultūros sąsajos su sanskrito kultūra. Pastarajai irgi buvo būdingas tikėjimas magine žodžio galia. „Sanskritas“ („sukurtasis“) yra dievų kalba, dievų sukurtas ir žmonėms perduotas bendravimo su jais įrankis“, – skaitome „Religijų istorijos antologijoje“.

Ten taip pat pabrėžiama: „Tačiau šitoks kalbos sakralizavimas yra ne estetinis, o grynai sakramentinis“[1].

Šia citata noriu skaitytojo dėmesį atkreipti į tai, kad piliakalnių epochos kultūrai buvo ypač būdinga „gyvojo žodžio“ tradicija. Apie ją verta šiek tiek plačiau pakalbėti. O paskui suformuluoti ir kai kurias mūsų „istorinį atsilikimą“ paaiškinančias išvadas. Į pagalbą pasitelksiu anglų kilmės istoriką S. C. Rowell’ą.

Pastarasis yra sudaręs kryžiuočių kronikininko P. Dusburgiečio aprašytą įspūdį „apie neraštingus pagonis“, kurie stebėdavosi kaip „žmonės gali bendrauti raštu“. Anglų istorikas čia pat pastebi, kad P. Dusburgietis paprasčiausiai nesuprato prūsų bei lietuvių, kuriuos naujosios aplinkybės vertė praktikuoti rašytines sutartis, bet jomis netikėjusių (ir nesilaikiusių). S. C. Rowell’as nurodo liudijimus, bylojančius apie tai, kad žemaičiai dar XIII a. laikėsi papročio: „<…> jeigu vienas paduoda ranką kitam, tai jis sudaro garbingą taiką, kurios sulaužymas baustinas mirtimi“[2].

Mums tai patinka ar ne, tačiau priversti pripažinti: gal šiai „gyvojo žodžio“ tradicijai galėtume primesti „kaltę“, kodėl lietuviai, subūrę didžiulę imperiją, nepasirūpino (kaip kiti) savo raštu? Dar daugiau… Ko gero, lietuviui prisiliesti prie rašto buvo negarbinga. Ir visas tas raštų reikalas būdavo paliekamas svetimtaučiams. Žinoma, tikėtina, kad tarp pastarųjų pasimaišydavo ir vienas kitas lietuvių kilmės asmuo. Bet tai būdavo jau tapęs „svetimtaučiu“, t. y. priėmęs stačiatikių arba katalikų (lotynų) tikėjimą ir įsipareigojimą užmiršti „pagoniškąją“ kilmę…

Grįžkime prie aukščiau suminėtos ir G. Beresnevičiaus gana įdomiai aprašytos VI a. aisčių-baltų religinės reformos. Tikėtina: ji davė impulsą teritorinėms bendruomenėms labiau ritualizuoti (formalizuoti) praktikuotas šventes, kitas tradicines apeigas ir šiaip – bendruomenės susirinkimus. Tikėtina, kad kai kurie aisčių-baltų prigimtinės kultūros kontūrai kito lygiagrečiai su piliakalnių sklaida ir juose praktikuojamomis apeigomis bei susibūrimais.

Bet mes šiandien negalime aiškiau sakyti (vargu ar toks žingsnis įsivaizduojamas ir ateityje): kas pagimdė vadinamąją piliakalnių kultūrą? Ar pats piliakalnių supylimas ir tolesnė su jais susijusi bendruomenės gyvensena ar atvirkščiai? Tai būtų panašu į klasikinę dilemą: kam suteikti pirmumo teisę – kiaušiniui ar vištai. Tačiau nedvejodami galime tvirtinti: dėl piliakalnių – šventyklų užmaršties, dėl jų netgi piktybiškos, sąmoningai apmąstytos ir šimtmečius trukusios atskirties nuo kaimo teritorinės bendruomenės ir nuo prigimtinės lietuvių kultūros, labai ženkliai kito, kitokia kryptimi suko ir mūsų protėvių socialinių ir ypač dvasinių santykių tinklai. Jie suko tapatybės, savasties išsibarstymo, nunykimo kryptimi… Prigimtinės matricos išsigimimo kryptimi. O tai reiškia mūsų protėviams įspaustą stigmą, kuri, lyg estafetės lazdelė, tapo iš kartos į kartą perduodama visam likusiam tautos gyvenimui.

Pavasaris Lietuvos miškuose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prisimenu dar vaikystės metais mokyklos elementoriuje skaitytą pasaką apie gandrą… Kažkuo tas paukštis neįtiko Dievui, kuris sprunkančiam iš Jo rankų nenaudėliui spėjo smūgiuoti, bet tik į užpakalinę dalį, kuri nuo to smūgio taip ir liko pajuodavusi… O kuo mes, kaip tauta, prasikaltome? Kodėl mes patys giriamės, tik su negatyvo gaidele, tuo, kad Europoje ilgiausiai nešiojome „pagonybės“ rūbą?.. Gal aiškiau apsibrėžkime, kodėl mums, lyg tam iškiliam paukščiui, liko pajuodęs (gal kitų pajuodintas) sparnas…

Taigi, nepaisydami primestos stigmos, mes – šiandien gyvenantys, turime ne tik teisę, bet ir prigimtinę pareigą (vardan savo esaties) neužmiršti protėvių. Turime teisę atskirais kontūrais ar eskizais nutapyti anų laikų gyvenimą. Turime teisę atsirinkti, įsivaizduoti, kuo ta gyvensena ne tik „vargo“. Bet ir kokiais aksesuarais puošėsi. Tačiau rimtai susimąsčius ar, apskritai, įmanoma pagauti tai, kas nuo mūsų nutolę šimtmečiais, o ne dešimtmečiais? Antai su dideliu vargu šių dienų jaunuolis gali įsivaizduoti, na, kad ir pokario (bolševikinius) metus, kurių pamatiniai kontūrai partizanų kūnais (miestelių aikštėse gulinčiais) yra giliai įsirėžę mūsų, nueinančios kartos, atmintyje ir jausenoje. Žodžiu, ar mano (kaip ir kitų į mane panašių) kvietimas susigrąžinti šimtmečiais nutolusios praeities vaizdą nedvelkia tam tikru minties avantiūrizmu?..

Tačiau dar kartą noriu pabrėžti: pasirinktam žingsniui žengti, t. y. erdviau ir drąsiau kalbėti apie apeiginės paskirties piliakalnius ir juos supusią ir jų statytojams jėgos davusią kultūrą esama pakankamo pagrindo. Žinoma, prigimtinė kultūra galėjo egzistuoti (ir egzistavo) ir be piliakalnių „pagalbos“. Betgi apeiginių piliakalnių atsiradimas, panašiai kaip į žemę sukalti poliai, sustiprino savitumu išsiskiriančio etnoso pagrindus. Išryškino aisčių-baltų kultūrai būdingus bruožus. Tai kodėl, minint piliakalnius, tegu ir su tam tikru rizikos laipsniu, nepabandžius rekonstruoti anų laikų kultūros kontūrų? Taigi… Savaip rizikuotinos rekonstrukcijos žingsniuotę pradėkime, na, kad ir nuo „ciklinio laiko“ sąvokos…

Senieji lietuviai, skirtingai nuo tuomečio urbanizuoto ir urbanizuojamo pasaulio, gyveno būtent pagal ciklinį laiką. Po pavasario ėjo vasara, po jos ruduo. Ėjo žiema ir vėl pavasaris… Kiekvieną iš šių visuotinai išgyvenamų metų sekos tarpsnių mūsų protėviai, pagal nuo seniausių laikų paveldėtą etnokultūrinės elgsenos tradiciją, skaidė dar į kelias Laiko ir Gamtos alsavimo atkarpas. Iš jų susidarydavo ilga, su sielos įsijautimu švenčiamų švenčių grandinė. Jos čia neišskleisime. O kas tais dalykais domisi, aiškesnį atsakymą gali surasti lietuvių prigimtinės kultūros tyrinėtojų: Jono Balio, Albino Kurtinaičio, Jono Trinkūno, Liberto Klimkos ir kitų etnologų darbuose.

Gražuolis varnėnas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Gyvenimas pagal ciklinį laiką mus turi dominti ne vien piliakalnių laikais praktikuotos gyvensenos ar kultūros požiūriu. Vardan gilesnio savo praeities ir prigimties (tautos matricos) suvokimo ši kultūra turėtų mus dominti būtent savo esatimi, savo prasme. Pirmiausia privalu atkreipti dėmesį į tai, kad ciklinis laikas siūlė mūsų protėviams džiaugtis pačiu gyvenimu, juos supančia Gamta, gyventi jos kaita ir išgyventi jos kartotes. Kiekvienas sužaliavęs pavasaris tapdavo Amžinuoju Pavasariu, o rudens branda ir krintančių lapų šnarėjimas – Amžinuoju rudeniu, „provokuojančiu“ vėlgi pavasario laukimą… Buitis, kasdienybės rūpesčiai, negandos būdavo lengviau išgyvenami. O ir žmogaus siela įgydavo labiau pakylėtą alsavimą…

…Prisimenu savo vaikystę, paauglystę… Kokį džiaugsmą išgyvendavome išvydę parskridusį gandrą, sučiulbusius varnėnus! Buvo labai džiugu basomis atsistoti pašlaitėje ant ką tik nuo sniego išsivadavusios žemės lopinėlio ir pajausti gaivią jos spinduliuotę… Džiaugsmui, dienos pilnatvei užtekdavo mažmožio. Nors gyvenome pusalkani ir skurdžiai apsirengę…

Gandrai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mūsų protėviai priklausė civilizacijai, kuriai buvo būdingas Būties, o teisingiau išsireiškus – Rėdos Rato suvokimas. Rėdos sąvoka nusako egzistuojančią Visuotinę, Kosminę tvarką Kūrinijai (Darną, Dermę) ir jos paisymą. Rato sąvoka nusako amžiną visame kame atsikartojimą. Dieną keičia naktis, o mėnulis nenukrypdamas nuolatos sukasi apie žemę… Rėdos Ratas lietė kiekvieną žmogų ir tarsi savaime, be prievartos ženklų reikalaudavo iš jo laikytis amžinųjų Kosminės ir, žinoma, – žemiškojo gyvenimo tvarkos dėsnių – jų paisymo kiekvienos dienos darbuose.

Rėdos Rato suvokimas (ir jo įtvirtinimas dėka apeiginių piliakalnių) užtikrino protėviams jų giluminį ryšį ne tik su Kosmosu, bet ir su žeme ir jos ritmais. Tuo pačiu užtikrino ir turiningesnius žmonių ryšius, pripildė jų gyvenimą gamtine būtimi. Neleido suklestėti dominavimo principui žvelgiant į tai tiek socialine, tiek ir gamtos prasmėmis. Šį, gal skaitytoją ir varginantį teiginį, siūlyčiau atskirai apmąstyti lyginant mūsų dabartinį gyvenimą, kuriame dominuoja instrumentinis, t. y. vien apčiuopiamos naudos siekiantis protas.

Šioje palyginus glaustoje apybraižoje apie apeiginius piliakalnius skaitytojui priminsiu dar vieną aniems (ir vėlesniesiems) laikams būdingą etnosavasties bruožą. Tai nuolat etnologų darbuose kartojamą ir įvairiomis formomis išskleidžiamą Gyvybės Medį. Jį vaizduojančius elementus, o ir su jais susijusių įvairios augmenijos garbinimą dar XIX a. antrojoje pusėje yra detaliau aprašę senosios lietuvių kultūros tyrinėtojai L. A. Jucevičius, M. Davainis-Silvestraitis ir kiti.

Gyvybės Medžio čia neaptarinėsime. Pateiksiu tik vieną detalę – iliustraciją, kuri, mano supratimu, yra „atkeliavusi“ iš ten – iš apeiginių piliakalnių epochos ir atlikinėta kalendorinių švenčių metu ir, keistu būdu, užsilikusi iki vėlesniųjų laikų… Pasiremsiu prof. P. Dundulienės iš kitų šaltinių surinkta ir apibendrinta medžiaga.

Birželio pabaigoje būdavo švenčiama vadinamoji Vainikų (Vainikinių) šventė. Tos dienos vakarą „jaunimas eidavo su degančiais fakelais į mišką, pindavo vainikus ir puošdavosi jais galvas, – rašo profesorė. – Paskui susirasdavo du jaunus berželius ar liepaites, palenkdavo viršūnes ir jas supindavo. Pro tuos vartus iš abiejų pusių poromis eidavo merginos ir vaikinai… Vainikų šventėje žemaičiai senu papročiu iš vakaro atsiveždavo jaunų berželių troboms ir bažnyčiai puošti… Taip derinosi senovinis beržo kultas su katalikų šventėmis.“[3]

Vardan tiesos dera pastebėti, kad Gyvybės Medis (jo kultas) surandamas ir slavų mitologijoje. Betgi mes šiandien gerai žinome, jog šis etnosas, su savo išskirtiniais bruožais Europos erdvėje pasirodė keli šimtmečiai po Kristaus. Betgi žinome ir tai, kad vienas iš sudedamųjų šio etnoso komponentų buvo būtent aisčiai-baltai. Ir kad kiti tos „etnomišrainės“ (atsiradusios po hunų įsiveržimo) komponentai tokio ryškaus „aksesuaro“, kaip Gyvybės Medis, neturėjo. Tai papildomas įrodymas apie jo (Gyvybės Medžio) ilgaamžiškumą, gyvybingumą.

Beje, dėl medžių kulto…

Ąžuolas – stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip viskas keistos skubos tvarka keičiasi! Lietuvių visuomenėje baigia išnykti net ąžuolo kultas. Pavienius laukuose augančius ąžuolus sovietinių laikų traktorininkai ir melioratoriai, sakyčiau, nesąmoningai, su prigimtine pagarba juos aplenkdavo. Nuo seno buvo įsisąmoninta – tai šventas, ypatingą gyvybingumą skleidžiantis medis. Dabar laukai nuo jų „apvalyti“ suklestėjusio verslo…

Vos prieš pusšimtį metų išdūlėjo, nunyko ir berželio kultas. Dar mano vaikystės ir paauglystės metais jais puošdavo ne tik bažnyčios vidų. Mirusiojo karstas visada buvo vežamas apkaišytas jaunais berželiais… O ir gegužinių (kaimo šokių) aikštelės būdavo apsmaigstomos tais medeliais. Jie gegužinės dalyviams „įpildavo“ ir kitokios, lyg ir atsakingesnės nuotaikos…

Šį lyrinį nukrypimą apie berželį baigsiu jį apdainuojančios sutartinės žodžiais:

            Liūdi berželis

            tata.

            Liūdi žaliasai

                                  tata.

            Kartu kirta,

                                  tata

            Pumetciesleli,

                                  tata.

            Pilkai gegutei,

                                  tata.

            Margai lakštutei,

                                  tata…[4]

Tikėtina, labai tikėtina, kad tie žodžiai – tai brangi relikvija, ataidėjusi iš apeiginių piliakalnių epochos. Ir kad patys piliakalniai Vainikinių ar kitos šventės proga būdavo puošiami jaunais berželiais. Ir kad ant piliakalnio vainikais pasidabinęs jaunimas rypuodavo ir sušokdavo sutartines. O gal ir suktinius…

Piliakalnių epochos žmonės nevartojo literatūrinio rašto. Bet tikėtina, kad rūnraštis buvo. Ir juo išreikšdavo svarbiausias nuostatas bei įvykius. Kultūros, ypač istorinės atminties tęstinumas buvo grindžiamas ne tik griežtomis tradicijomis, bet ir iš kartos į kartą perduodamo gyvojo žodžio grandine.

Vardan mūsų prigimtinės kultūros pagarbesnio supratimo, galime susimąstyti ir apie tai, ar galėjo kažkas būti panašaus į Dekalogą? Į tam tikrą griežtą sistemą suvestus moralinius principus. Kurių pažeidimas grėsdavo bausmėmis, iki pat prasižengusiojo savo paties pagal egzistavusią tradiciją pasikorimo… Prieš formuluojant atsakymą į štai tokį klausimą, įsigilinkime į evoliucionisto Darvino nuotykį… Lyginamoji etnologija neretai pateikia atsakymų kryptį, kuri tyrėjui palengvina jo sunkų paieškų darbą.

…Darvinas, keliaudamas „Bigliu“ aplink pasaulį, stabtelėjo Ugnies žemėje (piečiausioje Pietų Amerikos vietovėje). Ten jis susitiko su gentimi, kuri, jo nuomone, gyveno be jokių civilizacijos požymių, beveik kaip gyvuliai. Taip juos ir aprašė… Vėliau į šią žemę atkeliavę krikščionių misionieriai, pagyvenę kartu su tais „laukiniais“ žmonėmis, įsitikino: visai nežinodami krikščionybės akcentuojamo Dekalogo, jie griežtai laikėsi devynių Dievo įsakymų, išskyrus dešimtąjį – „nevok“… Nes nebuvo ko ir iš ko vogti…[5]

Šiuo intarpu norėjau skaitytojo dėmesį atkreipti ir į tai, kaip europocentristinių pozicijų besilaikantis asmuo gali lengva ranka apkaltinti bet kokiomis blogybėmis jam nesuprantamos, nepažintos kultūros žmones… Priverstas prisipažinti: ne nustembu, bet apstulbstu, kai šitaip ar panašiai pasielgia kai kurie mūsų vadinamieji intelektualai (tarp jų – ir istorikai), vertindami ikikrikščioniškąją savo protėvių kultūrą.

Bet dar, nors trumpam, sugrįžkime prie „ciklinio laiko“…

Lieku įsitikinęs, kad pamatine vertybe arba išeities pozicijomis imant ciklinį laiką ir palyginus su tuo gyvenimu, kurį mums šiandien diktuoja linijinis laikas, mes geriau, išmoningiau galime suvokti ir senąsias kultūras, tarp jų – ir mūsų protėvių gyvenseną… Bet nenoriu likti ir retrogrado (konservatoriaus, tebesiorientuojančio į praeitį) pozicijose. Todėl skaitytojo iš karto atsiprašau. Taip… Pranašumų linijinis laikas duoda su „kaupu“. Juos vos ne kiekvienas pyplys (darželio auklėtinukas) galėtų įvardinti užlenkdamas savo rankelės pirštelius… Bet mes šiame tekste kalbame kitokia kalba (siekiame žvelgti į kitą Mėnulio pusę…).

Manau, kad nereikia didelio išmanymo (proto) suvokimui: gal „jisai“, tas gyvenimas pagal linijinį laiką, kaltas na kad ir dėl nūdienos pasaulį apnikusių, logika nepaaiškinamų prieštaravimų ir vartotojiškos (profaniškos) orientacijos. Dėl grynai instrumentinio (be etikos) proto dominavimo. Ir – neįtikėtinos skubos. Kur? Vardan kokių tikslų vyksta toji visuotinai, su kažkokia aršia karštlige skatinama skuba? Ir tos skubos vos ne visuose lygiuose ir teritorijose sukeliamos nuolatinės peštynės?.. Gal iš tiesų nemažai teisybės esama arabų pasakoje apie iš butelio išsprūdusį Džiną?

Arba krikščionybės mite – apie nuo Pažinimo medžio nuskintą, suvalgytą obuolį ir kaip bausmė už tai – pirmųjų žmonių (tai reiškia ir visos žmonijos) išvarymą iš Rojaus?..

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

(Bus daugiau)

2017.09.22; 15:28

[1] Religijų istorijos antologija. II dalis. – Vilnius, Vaga, 2002, p. 75.

[2] Rowell S. C. Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva. – Vilnius, Baltos lankos, 2001, p. 154–155.

[3] Dundulienė, Pranė. Gyvybės medis lietuvių mene ir tautosakoje. – Kaunas, „Šviesa“, 1994, p. 103.

[4] Dundulienė, Pranė.., p. 105.

[5] ЭнциклопeдичecкийcлoвapьБpoкгayзa и Eфpoнa. – Mocквa, Teppa, 2001.

Aktualijos

Mane jau senokai domino klausimas, kodėl būtent tokioje, o ne kitoje vietoje įsikūrė Vilnius. Negi tik geografinė padėtis – upės brasta, sausumos prekybos kelių kryžkelė ar nuotolis nuo priešiškų tautų – lemdavo miesto likimą? O gal tai nulemdavo ir ypatinga bioenergetinė bei geomantinė aplinka, kitaip sakant, geologinė sandara? Gal būtent ji ir paskatindavusi žynius įkurdinti tokiose vietose šventyklas, o prie jų vėliau rasdavosi ir gyvenvietės.

Ir dar – kodėl Vilnius kaip šventoji vieta traukia ne tik lietuvius, baltarusius bei lenkus, juk net žydai jį vadina tokiu garbingu vardu – Šiaurės Jeruzale?

Vargu, ar būtų atsivėrusios galimybės tokiems tyrimams, jeigu vienas įdomiausių šiuolaikinių lietuvių menininkų Artūras Raila nebūtų pradėjęs meninio projekto „Žemės galios“, kurio tikslas ne tik parodyti žmogaus ir gamtos vienybės grožį, bet ir fotopaveikslų, specialių žemėlapių bei kitų meninių (ir ne tik meninių) priemonių dėka skatinti darną tarp žmogaus ir pasaulio.

Continue reading „Mitologinis Vilnius ( I )” →