Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Vertinti Valstybės saugumo departamento (VSD) paskelbtą grėsmių nacionaliniam saugumui ataskaitą – nelengvas užsiėmimas. Juk ją, remdamiesi savo agentūros pranešimais ir realiais faktais, sudarė žvalgybos specialistai, įvairių institucijų ekspertai. Kad šis viešas dokumentas yra rimtas, rodo ir Rusijos reakcija. Antai, pranešama, kad „Rusijos ambasada Lietuvoje gana piktai sureagavo į trečiadienį paskelbtą žvalgybos institucijų ataskaitą apie grėsmes nacionaliniam saugumui, kurioje pagrindine grėsme Lietuvai yra įvardyta būtent Rusija.“

Bet šiuos, kiek subjektyvius vertinimus palikime antrai rašinio daliai. O šioje – galbūt su nacionaliniu saugumu susiję įvykiai, kurie dėjosi Lietuvoje pastarosiomis dienomis. Juos galima pavadinti keistais, mįslingais, kol kas be atitinkamų institucijų atsakymo ir vertinimų.

Bet apie viską iš eilės.

A. Navalnas marširuoja kariniame poligone…

Šeštadienį apie 30 jaunų šaulių būrio švediškais automatais ginkluotų vyrų žygiuoja Vanaginės poligonu. 4 km nuo Vilniaus, Visorių apylinkėse, prie Molėtų plento, miške įsikūrusio poligono statusas iki šiol yra karinis, nors čia vyksta šaulių, savanorių, netgi vaikų pratybos, įvairios stovyklos ir kariniai seminarai. Dažni svečiai čia ir Lietuvos šaulių sąjungos savanoriai.

Tai štai „žengia vyrai tvirtai“ ir mato, kad į juos artėja tryss civiliai. Vieną daugelis atpažįsta iškart: tai Aleksejus Navalnas – garsus V. Putino kritikas ir nuo tos kritikos begalę kartų nukentėjęs. Už jo – du apsauginiai, kaip vyrai pasakojo, „intelekto nepažymėtais veidais“. Stabdomi sustoja, bet fotografuotis nesileidžia, vardų nesako, dokumentų nerodo, elgiasi iššaukiančiai ir šiurkščiai. Tik greitai iškviesta karo policija juos išsiveža. Toliau – jokio komentaro, jokios informacijos – nei KAM, nei URM, nei VRM, nei VSD. Juk šeštadienis…

Visą šią istoriją papasakojęs šaulys stebisi, kaip svetimi kitos valstybės žmonės laisvai, niekieno nelydimi vaikštinėja po karinę zoną? Tegul tai buvo ir A. Navalnas, kuriam Lietuvoje dauguma prijaučia… Beje, Lietuvoje jis dažnas. Pernai spalio pabaigoje jis buvo pastebėtas Vilniuje, kur viename itališkame restorane pietavo su žmona Julija.

Aleksejus Navalnas. EPA-ELTA nuotr.

Tokie apsilankymai nekelia didelio susidomėjimo. A. Nvalnas kviečiamas į įvairias diskusijas, kurios ypač nepatinka Rusijos ambasadai. Dabar A. Navalno štabas, kaip neseniai pranešė jo sąjungininkas Ilja Jašinas, vasario 29 d. rengia didelį mitingą Maskvoje, kuriame bus protestuojama prieš V. Putino ketinimus „modernizuoti“ Rusijos konstituciją, siekiant sustiprinti savo valdžią.

Dėl visa ko kreipiuosi į A. Navalno štabą, įsikūrusį Maskvoje prie Centrinio turgaus, Roždestvenskij bulvare. Tyla. Rašau į „Vkontakte“ grupę, el. paštą moscow@navalny-team.org . Tyla.

Tad lenda visokios mintys. Galima tik spėlioti: galbūt Kremliaus kritikas telkia tarptautinę paramą opozicinei veiklai? Bet kam tuomet reikia marširuoti kariniame poligone?

Kremliaus „troliui“ atviri Vilniaus vartai?

Keistas sutapimas: kaip tik šio „vizito“ metu 15min.lt portalas pranešė, kad Vilniaus oro uoste, keleivinių lėktuvų zonoje, stovi privatus lėktuvas, priklausąs uoliam V. Putino sąjungininkui ir „trolių fabriko“ vadui Jevgenijui Prigožinui, kuriam ir jo lėktuvui paskelbtos JAV sankcijos už kišimąsi į Amerikos prezidento rinkimus. Lėktuvas „Hawker 800“ į Vilnių atskrido sausio 28 d. neva remontui. Jame buvo du Rusijos piliečiai ir įgula. Kokie tai žmonės, Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) atstovas negalėjo pasakyti. Iki šiol jokios informacijos nei apie atskridusiuosius, nei apie remonto įmonę neteikia ir kitos tarnybos.

Portalas skelbia, kad J. Prigožino lėktuvas buvo nusileidęs Vilniuje ir 2018 m. spalį ir remontuojamas įmonės „FL Technics“ angare. Šį kartą jis jau keletą savaičių stovi nepajudintas… Tai kelia įvairių spėlionių, susijusių su nacionaliniu saugumu.

Rusijos verslininkas J. Prigožinas vadinamas „Putino virėju“ ir finansuoja propagandinę kampaniją prieš Vakarus bei veikia rinkėjų nuomonę, verčiant juos nepasitikėti JAV rinkimų sistema, buvo rašoma 37 puslapių dokumente, paskelbtame specialiojo prokuroro Roberto Muellerio.

Jevgenijus Prigožinas (dešinėje) ir Vladimiras Putinas. vitalidrobishev.livejournal.com

Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas Marius Laurinavičius 15min sakė, kad su Prigožinu susijusios įmonės ir asmenys dabar yra žinomi dėl įvairiausių karinių veiklų Sirijoje, Afrikoje ir kituose regionuose, šis oligarchas yra siejamas su privačia karine bendrove „Vagner“, kurios nariai įtariami vykdę žiaurias egzekucijas Sirijoje ir kitur.

M.Laurinavičius taip pat sakė: „Tai rodo, kad Lietuva neturi jokios strategijos, kaip priešintis Rusijos grėsmėms.“

Jis pabrėžė, kad pastarieji įvykiai rodo, jog Lietuvoje nėra sistemos, kuri leistų efektyviai keistis informacija tarp institucijų ir su kitais partneriais. „Mes nuolat girdime, kad politikai, Seimo nariai, premjeras, specialiųjų tarnybų atstovai sako, kad mes esame saugūs. Bet tokie dalykai rodo, kad mes nesame pasiruošę tinkamai reaguoti“, – teigė M.Laurinavičius.

Marius Laurinavičius. Slaptai.lt foto

Jam pritarė karinis ekspertas Audrius Bačiulis, kuris savo „Facebook“ paskyroje vasario 8 d. rašė: „Turėsiu daug juoko, jei paaiškės, kad šituo Prigožino lėktuvu į Vilnių atskrido didysis Rusijos opozicionierius Navalnas, kurį šiandien šauliai prigavo buvusioje Vanaginės karinėje bazėje (dabar priklausančioje Gedimino Štabo batalionui) ir su karo policijos pagalba išprašė.“

Juokas pro ašaras: o gal tikrai opozicija Rusijoje dirba ranka rankon su Kremliaus „troliais“? Gal tikrai jie tam išnaudoja Lietuvą, kurios valdžia žiūri pro pirštus į tokių veikėjų manevrus, net jeigu jie ir tiesiogiai nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui?

Klausimų daug, o atsakymo į juos dar nėra. O gal VSD ataskaita tėra planinis metinis atsirašinėjimo popiergalis? Apie tai – kitame rašinyje.

2020.02.10; 13:17

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Dabar, atvėsus šventės įkarščiui, išdainavus visas dainas, apsikeitus įspūdžiais, galima pereiti ir prie apsikeitimo nuomonėmis.

Na, aš nuomonės kol kas negaliu pateikti, nes tebeieškau atsakymo į klausimą: o kiek Lietuvoje buvo karalių Mindaugų?

Vienas – tai tas, oficialus, kurio garbei švenčiame šventes ir giedame giesmes: pirmasis Lietuvos karalius, pirmasis baltų genčių vienytojas, pirmasis  krikštą priėmęs Lietuvos valdovas. Bent jau tokiu – pirmuoju – laikyti jį leidžia turimi istorijos šaltiniai.

Kitas (kitoks?) Mindaugas pavaizduotas 2005 m. elektroninėje erdvėje (://www.lietuviais.lt) paskelbtame straipsnyje: „Istoriniai faktai bei senovės metraščių komentarai apie Mindaugo asmenybę ir jo valdžios siekimo metodus vienareikšmiškai liudija, kad Lietuvos valstybės simboliu yra paverstas neeilinis išgama ir niekšas.“

Dar vieną Mindaugą apmąsto žurnalistas, kultūros antropologas Virginijus Savukynas: „Koks žmogus buvo Mindaugas?“ (www.lrt.lt).

Ir  kaip čia žmogus neprisiminsi; „Kiek lietuvių, tiek nuomonių“…

Pagarbiu pagiriamuoju straipsniu, skirtu Mindaugui karaliui, šventę papildė apžvalgininkas Audrius Bačiulis.

Jo nuomone, neturime pamiršti, kad Lietuvos karalystė gyvavo vos dešimtmetį ir baigėsi kartu su Mindaugo mirtim; „žuvo pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius ne kovose su išorės priešais, o savų, brolių lietuvių nužudytas, o pati Lietuva atsimetė nuo krikšto. Taip savo pačių rankomis mūsų protėviai kadaise patys atsimetė nuo to meto civilizacijos, kone pusantro šimtmečio sulėtindami valstybės raidą“.

Nenoriu tvirtinti, kad Lietuvos istorijoje nusimanau geriau, nei nuoširdžiai mano gerbiamas A. Bačiulis, bet vos ne kiekviena frazė šioje pastraipoje kelia nusistebėjimą.

Prisiminkime, ką Mindaugas žudė, siekdamas karaliaus karūnos? Kokius nors išorės priešus? Ne, tuos pačius lietuvius, žemaičius, kurie nenorėjo jam paklusti, bet jis jų nelaikė nei broliais, nei gentainiais. Tai kodėl jie, įskaudinti, išduoti, apraudodami Mindaugo nužudytus gentainius, turėjo jį laikyti broliu? Dėl tos valstybės, kuri gyvavo vos dešimtį metų ir vis traukėsi, „trumpinama“ paties karaliaus?

Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O dabar apie tą „civilizaciją“, kurią kruvinuoju būdu kūrė Mindaugas. Kažin, kas būtų likę iš Mindaugo karalystės, jam taikiu būdu pasimirus ir palikus pulkelį įpėdinių, bet  – be Žemaitijos, atiduotos kryžiuočiams, ir be kitų paribinių baltų genčių, kurias kaip ir žemaičius, Mindaugas dosnia ranka atidavinėjo visiems, kas tik padėjo jam siekti karūnos? Juk gentis, davusi vardą karalystei, anuomet buvo tik lašelis, palyginus su ta valstybe, kuri susikūrė vėliau, išsiplėtė ir gyvavo kelis šimtmečius tik dėl to, kad savo laiku karaliaus Mindaugo ir Didžiojo Vytauto keliskart išduoti ir parduoti žemaičiai, kaulu įstrigę kryžiuočių gerklėje, neleido, teutonams susivienijus, pavergti ir išgalabyti  likusių baltų genčių.

Pamėginus kalbėti apie istoriją tariamąja nuosaka, galimas ir toks spėjimas: jei Lietuvos karalystė būtų buvusi tokia, kokią ją kūrė Mindaugas, išduodamas ne tik lietuviams artimas gentis, bet ir neparemdamas kitų baltų (turiu galvoje prūsus, kurie prašė, bet negavo Mindaugo pagalbos kovoje  prieš kryžiuočius), mes neturėtume nei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, nei Vytauto Didžiojo – ir kuo tada mes didžiuotumės? Pora dešimtmečių karalystės – ir sudie, lietuviams kartu su Lietuvos vardu, nes tos mažytės karalystės gyventojus greičiausiai būtų ištikęs suvokietintų prūsų likimas.

Audrius Bačiulis klausia savęs ir mūsų: „Kas žino, kaip būtų klostęsis Lietuvos likimas XX amžiuje, jeigu ji būtų tapusi karalyste?“

O kaip klostosi likimas tų mūsų likimo sesių, Latvijos ir Estijos, kurios neturi panašios į mūsų ilgos ir painios istorijos, neturi ambicingų prisiminimų, bet neturi ir tuščių klausimų „kas būtų, jeigu“, ramiai kuria savo valstybę nuo tuščio lapo, ir sekasi joms ne blogiau, kaip mums, o Estijai netgi geriau. Beje, nors krikščionybę iš vokiečių rankų jos priėmė anksčiau, nei Lietuva, bet savo raštą, raštiją ir kitus „‚civilizuotus“ tautinės kultūros atributus sukūrė ne anksčiau, kaip Lietuva…

Tačiau, kaip minėjau, esama ir kitų nuomonių, kur kas blogiau vertinančių karalių Mindaugą ir jo darbus, nei mudu su A. Bačiuliu.

Prieš trylika metųelektroninėje žiniasklaidoje paskelbtame straipsnyje Mindaugas vadinamas ne tik išgama, bet ir bailiu, klastingu žudiku, karūną gavusiu mainais į pusę Lietuvos.

Patyčios ir pravardžiavimai – ne argumentai. Priešingai, jie sumenkina netgi tuos faktus, kurie, santūriau išdėstyti, kalba patys už save ir leidžia skaitytojams patiems susidaryti nuomonę apie Mindaugą kaip žmogų, kaip asmenybę. Net jei ta nuomonė (ne be pagrindo) būtų anaiptol ne teigiama.

Kai kurie Mindaugo gerbėjai žavisi, kad Mindaugas pats dalyvaudavo ir vadovaudavo mūšiams, o ne stebėdavo juos nuo kalvelės, tačiau, pasak minimo skeptiško straipsnio autoriaus, „istoriniai šaltiniai informuoja tik apie tris (!) mūšius, kuriuose Mindaugas pats vadovavo kariuomenei. Negana to, vieną jų Lietuvos valstybės įkūrėjas skaudžiai pralaimėjo, o iš dviejų likusiųjų faktiškai bailiai pabėgo“.

Neužmiršta  autorius paminėti ir kainos, kurią Mindaugas sumokėjo už karūną. Jau karūnavimo proga kalavijuočiams Mindaugas perleido didelę dalį Žemaitijos ir Jotvos (Jotvingių žemė), o per sekančius septynerius metus, atsilygindamas už karinę pagalbą, Lietuvos karalius spėjo padovanoti Livonijos ordinui didelę visos etninės Lietuvos dalį, visą Žemaitiją. Visas tas „dovanas“ vainikavo 1260 m. „Lietuvos valstybės įkūrėjo“ pasirašytas dokumentas, pagal kurį Livonijos ordinas būtų paveldėjęs visą karalystę, jei Mindaugas būtų miręs nepalikdamas įpėdinių.

O juk visi, besidomintys istorija, žino, kokia ypatingai trapi anais laikais ne tik Lietuvoje, bet ir vadinamose „civilizuotose“ šalyse buvo sosto paveldėtojų sveikata ir kaip lengvai juos ištikdavo netikėtos ir keistos mirtys…

Tai gal Lietuvos valstybės likimui ir nebuvo jau taip blogai, kad Mindaugo palikuonių likimą sprendė ne kalavijuočiai ar kiti svetimtaučiai, o patys lietuviai? 

Viena aišku, jog analizuodami karaliaus Mindaugo darbus ir asmenį, tyrinėtojai susiduria su nelengva užduotimi, nes jie iš šiuolaikinių pozicijų ir jau žinodami veiksmų pasekmes, vertina asmenybę, kuri veikė, vadovaudamasi anų, mums praktiškai nepažįstamų, laikų morale ir principais. Juolab, kad nė vienam tų vertintojų neteko savo kailiu patirti, ką reiškia būti karaliumi,  kurti ir saugoti valstybę su priemonėmis nesiskaitančių priešų apsuptyje.

Matyt, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, žurnalistas, Virginijus Savukynas į savo paties klausimą, koks žmogus buvo Mindaugas, atsako taip: „Mindaugas buvo savo laikų vaikas./…/ O laikai buvo žiaurūs“.

Kas su tuo ginčytųsi?

Lietuvos valdovų karūnos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau toliau pasipila liaupsės, su kuriomis man, žemaitei, turinčiai savo, gentinių „sąskaitų“ su žemaičius išdavusiu valdovu, nelengva sutikti. Bet tenka pripažinti, jog V.Savukynas vykusiai suvedė į vieną mazgą visus palaidus ir prieštaringus Mindaugo – asmenybės ir karaliaus – poelgių galus: „Nežinome, kaip konkrečiai įvyko jo žmogžudystė, tačiau Mindaugas turėjo suprasti, kad viskas, ką jis darė dėl savo giminės, buvo pražudyta jo akyse. Paskutinės gyvenimo akimirkos jam turėjo būti labai skaudžios – ne tik fizine, bet ir dvasine prasme… Paradoksalu, kad Mindaugas, tapęs galingiausiu iš galingiausių lietuvių kunigaikščių, paaukojo visą savo šeimą, jo palikuonys buvo išžudyti. Tai kaina, kurią turėjo užmokėti Mindaugas ir jo sūnūs. Tačiau kai kas išliko – tai Mindaugo sustiprinta Lietuvos valstybė. Nepaisant po jo mirties sekusios suirutės, ji nesubyrėjo, o vėliau tik stiprėjo. Tai svarbiausias Mindaugo nuopelnas. Nors jis dėl to paaukoti turėjo labai daug“.

Tik aš, pavyzdžiui, būtent Mindaugo valstybės tęsinio istorijoje nematau. Buvo mažutė, paties karaliaus po gabalėlį išdalijama karalystė – išaugo didi geografiškai ir galinga kariniu atžvilgiu Didžioji Lietuvos kunigaikštystė. Bet, nesukūrusi savo tapatybės, savo kultūrinių tradicijų ir raštijos, ji sunyko ir ištirpo kitų tautų katile. Liko lietuviai ir žemaičiai, kurie  (žemaitiškai) atkakliai vėl ir vėl kuria ir atkūrinėja savo – lietuvišką, o ne vien Lietuvos vardą nešiojančią – valstybę, ir kurie karaliui Mindaugui dėkingi už galimybę švęsti dar vieną valstybinę šventę.

O Mindaugas, žinoma, buvo vienas. Tik mes, ainiai, iš skirtingų kampų jį vertiname. Bet tai mūsų teisė, ar ne?

2018.07.09; 10:30