Ilga kelionė į Hankendį. Slaptai.lt nuotraukoje: knygos viršelis
Gintaras Visockas
„Ilga kelionė į Hankendį“ – tai grožinio pobūdžio tekstas, pasakojantis apie Azerbaidžano istorija susidomėjusio lietuvių žurnalisto keliones, įspūdžius, pastebėjimus. Nepaisant kelių išgalvotų situacijų, čia gausu tikrai nutikusių nuotykių, tikrai patirtų jausmų. Pagrindinis herojus Mikis jaučia būtent tai, ką kadaise teko savo kailiu patirti šių eilučių autoriui, keliaujančiam į Baku, Giandžą ar Nachičevanę. Būtų kvaila tai neigti. Tačiau riebaus lygybės ženklo brėžti taip pat nederėtų.
Be to, šiuo rašiniu susidomėjusius skaitytojus perspėju: „Ilga kelionė į Hankendį“ – ne vien apie Azerbaidžaną, kurį, beje, išties pamilau ir laikau savo antrąja Tėvyne. Čia mėginu svarstyti, ar prasminga žurnalistinė veikla, jei taviškis rašinys po kelių savaičių (ką jau bekalbėti apie kelerius metus), tampa neįdomus, neaktualus?
Šioje „kelionėje“ aprašau ir kitą ne kartą suvoktą gyvenimišką patirtį: tik ilgai ir kantriai plušant įmanoma patirti pergalių. Verkšlendamas, tinginiaudamas, vaikydamasis lengvų honorarų nieko nepasieksi.
Trečioji man svarbi tema – ar Lietuva nėra praradusi savigarbos, ar ne per lengvai leidžiamės stumdomi net tų, kuriuos pagarbiai vadiname „strateginiais partneriais“?
Kokia šios knygos literatūrinė vertė – bijau svarstyti. Baiminuosi todėl, kad per pastaruosius tris dešimtmečius, aktyviai dirbdamas žurnalistu, iki kaklo įklimpau į žurnalistinių štampų, bjaurių, primityvių konstrukcijų liūną. Išsiropšti, išsiveržti iš šios pelkės – ne taip paprasta.
Už šią knygą esu dėkingas azerbaidžaniečiams draugams, kurie padėjo keliauti po Azerbaidžaną. Jei ne jų kantrybė, nuoširdus rūpestis, šios odisėjos nebūtų buvę.
Jei būsime sveiki gyvi, 2022-aisiais metais numatęs išleisti „Ilgos kelionės į Hankendį“ tęsinį.
Nikolas Pašinianas. Youtube.com kadras
Jerevanas, rugsėjo 21 d. (AFP-ELTA). Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas ketvirtadienį apkaltino Rusijos taikdarius nesugebėjus užkirsti kelio Azerbaidžano puolimui Karabache, per kurį Baku perėmė visišką ginčijamo regiono kontrolę.
„Jei taikdariams pavyko susitarti dėl paliaubų, tai kodėl jiems nepavyko susitarti, kad būtų užkirstas kelias Kalnų Karabacho užpuolimui? – klausė jis per nacionalinę televiziją. – Mes apie jį įspėjome: kodėl jie neatliko savo taikos palaikymo funkcijų?“.
N. Pašinianas taip pat sakė nematantis neišvengiamos grėsmės civiliams Karabache, tačiau prireikus Jerevanas pasirengęs priimti 40 tūkst. šeimų.
„Šiandien, mano vertinimu, Kalnų Karabacho civiliams gyventojams tiesioginės grėsmės nėra“, – per televiziją sakė N. Pašinianas. Jis taip pat pareiškė, kad paliaubų susitarimo iš esmės laikomasi. „Paliaubų režimas apskritai galioja, būta pavienių pažeidimų, bet padėtis yra stabili“, – sakė N. Pašinianas.
Ketvirtadienį Karabacho armėnų separatistų lyderiai pareiškė esantys pasirengę tęsti taikos derybas su Azerbaidžanu, prieš tai paskelbusiu, kad atgavo anklavo kontrolę. „Šalys ypač pabrėžė būtinybę visas esamas problemas aptarti taikioje aplinkoje ir sakė esančios pasirengusios tęsti susitikimus“, – sakoma separatistų vyriausybės pareiškime po pirmojo derybų rato.
Karabachas – tai Azerbaidžanas. EPA – ELTA foto
Ketvirtadienį Azerbaidžanas ir Karabacho armėnai separatistai surengė pirmąsias tiesiogines taikos derybas. Trečiadienį separatistai sutiko sudėti ginklus pagal Rusijos tarpininkautą paliaubų planą, sustabdžiusį parą trukusį Azerbaidžano puolimą siekiant atkovoti žemę, dėl kurios ginčijamasi jau kelis dešimtmečius.
Azerbaidžano prezidentūra tvirtino, kad dvi valandas trukęs susitikimas vyko „konstruktyvioje ir taikioje atmosferoje“, dalyvaujant Rusijos taikdariams, ir kad šalys susitarė dėl tolesnių derybų. Baku derybininkai pristatė planus dėl Karabacho armėnų „reintegracijos“ į Azerbaidžaną ir pažadėjo aprūpinti gyventojus skubiai reikalingais degalais, humanitarinėmis prekėmis ir vaistais.
Kol vyko susitikimas, nepaisant paliaubų separatistų tvirtovėje Stepanakerte (Hankendis – azerbaidžanietiškas miesto pavadinimas) aidėjo šūviai. „Prie miesto įvyko nedidelis susišaudymas, – naujienų agentūrai AFP sakė verslininkas ir dviejų vaikų tėvas Arutiunas Gasparianas. – Sėdime namuose ir laukiame derybų rezultatų“.
Separatistų valdžia dėl paliaubų pažeidimo kaltino Azerbaidžaną, tačiau Baku kaltinimus neigė.
Regiono žmogaus teisių ombudsmenas socialinėje žiniasklaidoje pareiškė, kad „Stepanakerto gatvės pilnos perkeltųjų asmenų, alkanų, išsigandusių ir kamuojamų nežinomybės“.
Azerbaidžano sostinė Baku. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pareiškęs, jog Azerbaidžano sostinė – gražesnė už Lietuvos sostinę Vilnių, – gudrauju. Aš – lietuvis, gimęs ir užaugęs Vilniuje. Todėl pats puikiausias pasaulio miestas šių eilučių autoriui – Vilnius, mat Vilnius – mano gimtasis miestas, mano Tėvynės sostinė.
Memorialas turkų kariams Azerbaidžano sostinėje Baku. Slaptai.lt nuotr.
Tvirtindamas, jog Baku galbūt pranašesnis už Vilnių, tenoriu atkreipti dėmesį į svarbų skirtumą, kurį užčiuopiau daug sykių svečiuodamasis daugiamilijoniniame Baku mieste. Vilnius turi dėl ko pavydėti Baku miestui. Pretekstas pavydui – ne puikieji Baku fontanai, ne nuostabioji Baku krantinė, kurią skalauja Kaspijos jūros bangos, ne žalieji parkai su atrakcionais, kavinėmis ir restoranais. Pavydą kėlė Baku gyvenančių azerbaidžaniečių požiūris į savąją istoriją, kultūrą, meną. Kiek ten paminklų, biustų, bareljefų, paminklinių lentų, kuriomis įamžinti žymūs azerbaidžaniečių politikai, istorikai, mokslininkai, muzikantai, rašytojai, filosofai, karininkai! Į kokią gatvelę beužsuktumei, kokioje aikštėje beatsidurtumei, visuomet aptiksi bareljefą arbą paminką, skelbiantį, jog štai šiame name gyveno ir dirbo žymus Azerbaidžano mokslininkas, poetas arba karvedys. Be kita ko, skulptūros – ne abstrakčios, todėl, žvelgdamas į jas puikiai įsivaizduoju, kaip atrodė pagerbti garsūs Azerbaidžano veikėjai.
Tokių ženklų – šimtai, tūkstančiai. Visa Azerbaidžano istorija – tarsi po atviru dangumi. Net sunku suskaičiuoti, kiek daug žymių veikėjų gyventa Azerbaidžano sostinėje. Regis, Baku nepamiršo nė vieno įžymesnio savo žemiečio. Ypač didinga, ypač įspūdinga milžiniška Azerbaidžano vėliava, besiplaikstanti ant įspūdingai aukšto postamento. Azerbaidžano vėliava tokia didelė, taip aukštai iškelta, kad ja, regis, įmanoma grožėtis iš atokiausių apie penketą milijonų gyventojų turinčio miesto kampelių.
Azerbaidžano sostinė Baku. Senoji gynybinė siena. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.Sausio 20-osios aukoms atminti. Paminklas Azerbaidžano sostinėje Baku. Slaptai.lt nuotr.
O štai mano gimtasis Vilnius lyginant su Baku – skurdus miestas. Per trejetą dešimtmečių, skirtingai nei azerbaidžaniečiai, sugebėjome rimčiau pagerbti tik karalius Mindaugą ir Gediminą bei patriarchą Joną Basanavičių. Dėl paminklo Laisvės kariui, prezidentui Antanui Smetonai, poetui Justinui Marcinkevičiui – tebesiginčijame. Apie įspūdingą paminklą Mykolui Biržiškai, kovojusiam prieš Vilniaus lenkinimą (parašė itin vertingą istorinį darbą „Vilniaus Golgota“ – okupuotos Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919-1928 m. dienoraštis“), – net nedrįstame užsiminti. Mano supratimu, sveika, susipratusi, savigarbos nepraradusi tauta neturėtų veltis į kvailus ginčus. Įspūdingas Laisvės karys privalo stūksoti Lukiškių aikštėje. Įspūdingas paminklas išdavikiškus gaivalus du dešimtmečius sėkmingai tramdžiusiam A. Smetonai – būtinas. Poetas J. Marcinkevičius, tautinę savimonę žadinęs „Katedra“, „Mažvydu“ ir „Mindaugu“ gūdžiais sovietiniais laikais, – nusipelnė solidaus, rimto paminklo vienoje iš gražiausių Vilniaus aikščių ar skverų.
Jei jau kalbame atvirai, Vilniui būtina turėti ne tik daugiau istorinio pobūdžio paminklų, bet galbūt net keletą specialių parkų. Viename – mūsų didieji kunigaikščiai ir karaliai (panašūs į kunigaikščius ir karalius, o ne į vamzdžius). Kitame – partizanų vadai (panašūs į to meto karius, tik ne į vamzdžius). Trečiasis – skirtas rašytojams, poetams (kad būtų įmanoma atskirti veidus). Įsivaizduoju, kad ten turėtų stūksoti paminklai ne tik Justinui Marcinkevičiui, bet ir, pavyzdžiui, Romualdui Granauskui, Petrui Dirgėlai ar Jonui Juškaičiui (tik ne tiems, kurie važiavo į Maskvą parvežti stalinietiškos saulės).
Jei ne šis vamzdis, Lietuvos sostinė būtų gražesnė. Slaptai.lt nuotr.
Deja, jau ne sykį esu minėjęs: lietuvių tauta sunkiai serga. Mes tesugebame kvailai ginčytis, esą Laisvės karys erzintų kitataučius, esą poetas parašė „Pušį, kuri juokiasi“, esą smetoniška konstitucija tuomet buvo per mažai demokratiška. Nejaugi nematome, kad mūsų priešai mus specialiai stumia į bedugnę? Tegul lietuviai nebežino, ko griebtis, tegul beviltiškai nuleidžia rankas. Tegul nutautėja, tegul ištirpsta. Tegul greičiau užmiršta savo garbingą praeitį. Tegul savo puikias erdves greičiau užleidžia kitoms, gyvybingesnėms ir gudresnėms, tautoms.
Taip jau beveik ir nutiko. Mes neturime net paminklo Geležiniam Vilkui, tai gražiai viduramžių legendai! Užtat Neries pakrantėje puikuojasi Kanalizacijos vamzdis, į kurį ilgai bežiūrint neva atsiveria gilių, originalių minčių klodai. Vokiečių gatvėje išdygęs ornamentais papuoštas stulpas, neva simbolizuojantis Lietuvos karalienę. Prie pat MO muziejaus – iš dirbtinai sukonstruoto upelio išplaukia keletas žalčių ar ungurių. Bet štai apie Vilniaus didybę pasauliui skelbiančio Geležinio Vilko, kuris būtų bent kiek panašus į tikrą vilką, – nė vieno (tiesa, Vilniaus geležinkelio stotyje ant stogo yra užkeltas vienas mažiukas, vos pastebimas vilkas be informacinio paaiškinimo). O juk Geležiniai Vilkai, pasak vieno rašytojo, galėtų sergėti visus pagrindinius įvažiavimus į Vilnių. Kad kiekvienas, keliaujantis į Lietuvos sostinę, norom nenorom išgirstų apie gražiąją lietuviškąją senovės legendą.
Taigi pavyzdžiu Azerbaidžano sostinei. Baku, skirtingai nei Vilnius, neliaupsina vamzdžių.
Pavyzdžiu Azerbaidžanui dar ir dėl to, kad šios šalies prezidentas Ilhamas Alijevas pastarosiomis dienomis pademonstravo vyrišką principingumą – nesusitiko su viena aukšto rango Belgijos politike. Omenyje turiu ponią Chadžą Labib – Belgijos užsienio reikalų ministrę. Ši ponia visai neseniai svečiavosi Armėnijoje ir, ten būdama, pademonstravo atvirą palankumą armėnų separatistams, vis dar norintiems savo rankose išlaikyti pagal tarptautinę teisę jiems niekaip nepriklausantį Karabachą. Po vizito Jerevane ponia, žinoma, susiruošė į Baku. Remiantis tarptautiniu protokolu, Azerbaidžano prezidentas I. Alijevas privalėjo priimti Belgijos užsienio reikalų ministrę. Bet Azerbaidžano lyderis pasielgė kitaip. Jis atšaukė visus savo susitikimus su Belgijos diplomatijos vadove, įpareigodamas pasišnekėti su proarmėniška ponia žemesnio rango Azerbaidžano politikams.
Vamzdis – šiuolaikinio Vilniaus simbolis. Slaptai.lt nuotr.
Įsidėmėkime šį azerbaidžanietišką antausį savo oponentams. Kartais nesilaikyti tarptautinio protokolo – geriau, nei jo laikytis. Retsykiais pasielgti taip, kaip pasielgė I. Alijevas, – labai sveika. Negalima leist, kad priešai užsiliptų tau ant sprando. Jei gerbi savo valstybę ir savo tautą, būtina demonstruoti ne tik lankstumą, bet ir principingumą.
Man regis, Lietuvos prezidentams, premjerams, parlamentarams ir diplomatijos vadovams šiandien labai trūksta azerbaidžanietiško kietumo ginčijantis ne tik su savo konkurentais, bet ir su savo tikrais ar tariamais sąjungininkais. O mūsų visuomenei užsispyrimo ypač trūksta ginant teisę statyti didingą Lietuvos istoriją bylojančius paminklus. Neleiskime, kad mus įviliotų į diskusijas, kuriose teisūs tik tie, kurie klusniai šoka pagal kosmopolitų ir globalistų nurodytą melodiją.
Šių metų birželio 22 dieną Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis telefonu kalbėjosi su naujuoju Turkijos užsienio reikalų ministru Hakan Fidan. Pasak mūsų Užsienio reikalų ministerijos (URM), G. Landsbergis kalbėdamas su Turkijos URM ministru teigė, kad Švedijos narystė NATO sustiprintų visą Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją ir ypatingai Baltijos jūros regiono saugumą.
Štai citata iš minėto pranešimo visuomenei, kurį paskelbė ELTA. „Šios Šiaurės Europos valstybės narystė Aljanse būtų viena iš svarbių Vilniuje liepą vyksiančio NATO viršūnių susitikimo sėkmių. Kalbame ne tik apie Švedijos saugumą, ne tik apie Skandinavijos saugumą, bet ir apie Baltijos regioną, kuris nori būti saugesnis ir labiau apsaugotas. Mes esame vienas iš Europos regionų, kurio saugumui kyla vieni didžiausių iššūkių. Todėl tikimės supratimo“. Taip sakė G. Landsbergis.
Žvelgiant iš šalies, tiktų pagirti Lietuvos diplomatijos šefą, kad, pergyvendamas dėl Švedijos reikalų, tuo pačiu rūpinasi Lietuvos saugumu. Tačiau šių eilučių autorius tokio pobūdžio politikų pareiškimus laiko primityviais. Tokių skelbimų autoriai, beje, tai būdinga visiems politikams, ne tik ministrui G. Landsbergiui, tenori parodyti, kaip jie šauniai pluša „vardan tos Lietuvos“. Daug teatrališkumo, daug gražių žodžių, daug susirūpinimo. Bet visa tai – dirbtina, nenatūralu, be kruopelytės nuoširdumo.
Be kita ko, – dar ir egoistiška. Vaizdžiai tariant, Lietuvos URM bosas tiesiog reikalauja palaiminti Švedijos narystę NATO, nes mums, lietuviams, tai gyvybiškai svarbu.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Taip, gyvybiškai svarbu. Beveik gyvybės arba mirties klausimas. Todėl, svarstant logiškai, oficialioji Ankara neturėtų prieštarauti Lietuvos pageidavimams. Bet būtent toks Lietuvos prašymas, kurį birželio 22-ąją pademonstravo ponas G. Landsbergis, – niekam tikęs. Bent keletą ėjimų į priekį matantis politikas turėjo šį Gordijaus mazgą numatyti dar tuomet, kai Švedijos sostinėje Stokholme demonstratyviai deginta musulmonams šventa knyga, kai švedų politikai lengva ranka kurdams dovanojo politinį prieglobstį suteikiančius dokumentus. Jau tuomet G. Landsbergis privalėjo viešai susirūpinti, ar Švedija elgiasi civilizuotai, demokratiškai, miesto centre laužuose pleškindama Koraną bei atmesdama turkų prašymus atidžiau pažvelgti į „kurdų problemą“. Nekiltų jokio žemės drebėjimo, jei ponas G. Landsbergis anuomet net būtų kritikavęs Švediją bent jau dėl knygų deginimo centrinėse miesto gatvėse. G. Landsbergio susirūpinimą, ar visuomet teisingai elgiasi oficialusis Stokholmas, laikyčiau pagrįstu. Klausimas, ar elgiamasi teisingai, – vienas iš svarbiausių, aktualiausių (nors labai dažnai užmirštamas). Broliai, kaimynai, partneriai turi teisę šnekučiuotis atvirai. Turi teisę net pasiginčyti, susibarti. Juk, kaip teigiama Švedijos ir Lietuvos konstitucijose, mes esame demokratiškos, atviros, žodžio laisvę ginančios valstybės.
Švedija: sudeginus Koraną, Malmėje kilo riaušės. EPA-ELTA nuotr.
Tad jau tuomet G. Landsbergis prarado puikią progą pabarti kvailiojančią Švediją. Turkija būtų pastebėjusi Lietuvos pastangas ieškoti tikrosios tiesos, tikrųjų vertybių. Tačiau jaunasis Gabrielius švedams nė kiek nepriekaištavo. Todėl jis mažumėlę panašus į egoistą, kuris tik prašo, reikalauja, mainais nieko neduodamas.
Beje, jaunasis Gabrielius susikompromitavo Turkijos akyse ne vien dėl nenoro atviriau įvertinti anuometinius Švedijos kvailiojimus. Lietuva pati tebežingsniuoja bjauriu nuodėmės keliu. Omenyje turiu 2005-uosius metus, kuomet Lietuvos parlamentas specialia rezoliucija pasmerkė Turkiją dėl 1915-ųjų metų tragedijos.
Lietuva turi teisę analizuoti, kas dėjosi tuometinėje Osmanų imperijoje. Jai negali niekas uždrausti smerkti tą ar kitą pusę dėl į genocidą panašių žiaurumų. Tačiau tai reikia daryti civilizuotai. Lietuva pirmiausia turėjo nusiųsti istorikų, istorijos tyrinėtojų, žurnalistų grupę į Ankarą ir Stambulą studijuoti turkiškų archyvų. Po pusmečio intensyvių tyrinėjimų privalėjo savus istorijos analizuotojus nuskraidinti į Baku, kad šie skersai išilgai išnarpliotų senuosius azerbaidžaniečių rankraščius. Tuomet lietuviškoji delegacija privalėjo keliauti į Jerevaną peržiūrėti, kas rašoma armėniškuose dokumentuose. Bet šiandieninė Armėnijos valdžia svetimųjų neįsileidžia į savo archyvus, todėl tokia kelionė bent šiomis dienomis neįmanoma. Ir tik po rimtų tyrinėjimų Lietuvos parlamentas, susipažinęs su parvežtų dokumentų kopijomis, turėjo teisę vertinti, ar egizstavo „armėnų tautos genocidas“. Žodžiu, 2005-aisiais metais antiturkišką rezoliuciją lietuviai politikai priėmė netyrinėję nei turkiškų, nei azerbaidžanietiškų, nei armėniškų archyvų. Kažkas šūktelėjo Vakaruose, esą musulmonai turkai ir musulmonai azerbaidžaniečiai skriaudė krikščionis armėnus, ir Lietuva linkusi aklai patikėti. Ar begalima pasielgti kvailiau? Tikriausiai šis žingsnis – vienas iš absurdiškiausių Lietuvos istorijoje.
Turkijos vėliava
Šiandien – 2023-ieji. G. Landsbergis valdžioje jau – trejetą metų. Bet negirdėjau, kad Lietuvos valdančioji dauguma būtų bent jau įpareigojusi Turkijoje, Azerbaidžane ir Armėnijoje reziduojančius diplomatus susipažinti su archyviniais dokumentais, leisiančiais bent kiek giliau suvokti, kas dėjosi 1915-aisiais tuometinėse Osmanų imperijos žemėse. Štai Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda šių metų birželio 12-ąją įteikė skiriamuosius raštus naujajam Lietuvos ambasadoriui Armėnijoje ponui Andriui Pulokui. Ar šis Lietuvos ambasadorius išdrįs domėtis, kodėl Armėnija savo archyvus, skirtingai nei Turkija ir Azerbaidžanas, laiko aklinai uždarytus?
Azerbaidžano vėliava
O juk atsakymas – akivaizdus. Armėnija bijo atvirauti, mat tuomet paaiškės ne tik išdavystės tuometinėje Osmanų imperijoje, bet ir nusikaltimai engiant, žudant, iš gimtųjų namų vejant azerbaidžaniečius. Oficiali Armėnija nenori, kad pasaulis kuo plačiau sužinotų, jog dar visai neseniai net Jerevanas buvo išskirtinai azerbaidžanietiškas, ką jau bekalbėti apie Karabachą. Atidžiau pavarčius senuosius rankraščius paaiškėtų ypač ciniška didžioji afera dėl neva armėniškojo Karabacho. Išlįstų į paviršių visos demagogijos, visos klastos, kaip armėnų separatistai kvailino Europą, primesdami mums savo tendencingąjį požiūrį į Kaukazo istoriją. Galų gale Armėnija visais įmanomais būdais slepia žinias apie savo organizacijas ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun, kurios vos prieš kelis dešimtmečius rengė teroro aktus prieš turkų diplomatus ne vien Pietų Kaukaze, bet ir Europoje, JAV, Australijoje. Bet Lietuva kažkodėl nepriėmusi nė vienos rezoliucijos, jog turkų diplomatų ir konsulų žudymas Europos sostinėse Paryžiuje, Berlyne, Madride ar Romone, – nusikaltimas.
Taigi pono G. Landsbergio pokalbis su naujuoju Turkijos diplomatijos bosu, drįstu manyti, – egoistiškas. Mes reikalaujame, kad turkai duotų ir tą, ir aną, dar prašysime, kad patvirtų visus Baltijos šalių gynybos planus, dar reikalausime, kad turkų naikintuvai saugotų mūsų oro erdvę, turkų kariai dalyvautų bendrose pratybose, turkų karo laivai patruliuotų Baltijos jūroje, bet patys – nė piršto nepajudiname, kad pasidomėtume, kokių nuoskaudų turi Turkija ir jos sąjungininkas Azerbaidžanas. Deja, Lietuva per pastaruosius trejetą metų nežengė nė vieno rimto žingsnio, kad giliau pažintų Turkiją ir Azerbaidžaną. Tik apsimetė, jog domisi. Mes nesugebėjome organizuoti net ekspedicijos į Ankaros ir Baku archyvus.
Azerbaidžano vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Baku, balandžio 6 d. (AFP-ELTA). Ketvirtadienį Azerbaidžano užsienio reikalų ministerija paskelbė išsiunčianti iš šalies keturis Irano ambasados darbuotojus.
Abiejų prie Kaspijos jūros besiribojančių šalių santykiai seniai įtempti, Azerbaidžanas yra artimas istorinės Irano varžovės Turkijos sąjungininkas.
Ministerija pranešė, kad „iškvietė“ Irano ambasadorių, „keturis Irano ambasados darbuotojus paskelbė persona non grata“, jie turi išvykti iš Azerbaidžano per 48 valandas. Per susitikimą su ambasadoriumi jam „buvo pareikštas didelis nepasitenkinimas dėl pastaruoju metu jo šalies demonstruojamų provokuojančių veiksmų“, sakoma Azerbaidžano užsienio reikalų ministerijos pranešime.
Anksčiau ketvirtadienį Azerbaidžanas suėmė šešis vyrus, Baku teigimu, susijusius su Irano slaptosiomis tarnybomis ir rengusius perversmą. Jie planavo „sukurti pasipriešinimo būrį“, sukurstyti „ginkluotus neramumus ir smurtiniu būdu panaikinti Azerbaidžano konstitucinę santvarką, kad Azerbaidžane būtų sukurta šariato valstybė“.
AFP negalėjo nepriklausomai patvirtinti šių kaltinimų, dar padidinusių įtampą tarp dviejų šalių. Irano žvalgybos ženklas
Sausio mėnesį Azerbaidžanas sustabdė savo ambasados Irane veiklą, praėjus kelioms dienoms po išpuolio, dėl kurio Baku kaltino Teherano slaptąsias tarnybas.
Azerbaidžanas kaltina Iraną remiant Armėniją dešimtmečius trunkančiame Baku ir Jerevano konflikte dėl Karabacho. Savo ruožtu Iranas, kuriame gyvena milijonai tiurkiškai kalbančių etninių azerbaidžaniečių, nuo seno kaltina Azerbaidžaną kurstant šalyje separatistines nuotaikas. Teheranas taip pat baiminasi, kad Azerbaidžanas gali leisti Izraeliui, svarbiausiam ginklų Baku tiekėjui, iš savo teritorijos pulti Iraną.
Keisti sutapimai. Vos tik į Armėniją atsibeldė gausi Europos Sąjungos stebėtojų misija, kurios uždavinys – neleisti naujiems karo įsiplieskimams tarp azerbaidžaniečių ir armėnų kariškių, Pietų Kaukaze kilo rimta įtampa. Paskutinėmis vasario dienomis, tiksliau tariant, nuo vasario 21 iki vasario 22-osios, armėnų karinės struktūros apšaudė Azerbaidžano kariuomenės dalinius, dislokuotus Tovyzo rajone ir Sadarakso regione Nachičevanėje, o taip pat – Hodžavendo, Šušos bei Kialbedžaro kryptimis. Taip pat iš sunkiųjų pabūklų armėnų karinės formuotės pliekė į teritorijas, kurias šiuo metu laikinai kontroliuoja vadinamieji „rusų taikdariai“.
Taigi iš tiesų keista: vos tik į Armėniją atvyko ES stebėtojų misija, kurios šventa pareiga – neleist įsiplieksti naujiems karo židiniams aplink Karabachą ir pačiame Karabache, armėnų pajėgos čia pat ėmė šaudyti iš stambiųjų ginklų. Vos per vieną parą (vasario 21 – vasario 22) armėnų kariškiai apšaudė azerbaidžaniečių dalinius 15 kartų!
Ką tai galėtų reikšti? Azerbaidžaniečių spaudoje gausu pastebėjimų, jog Europos Sąjungos stebėtojų misijos vadovai slapta suteikė Jerevanui teisę elgtis agresyviai. Esą bet kokiu atveju už šaudymus kaltė bus suversta Azerbaidžanui. ES stebėtojai tarsi specialiai kursto armėnų separatistus elgtis agresyviai provokuojant Azerbaidžano kariuomenę atsakomiesiems žingsniams. ES stebėtojai laukia nesulaukia galimybės apkaltinti būtent Baku nesilaikant taikos paliaubų.
Tuomet, nors pagal tarptautinę teisę Karabachas yra neatskiriama Azerbaidžano teritorija, ir Azerbaidžanas elgiasi teisėtai, iš Karabacho stumdamas lauk visas karines armėnų pajėgas, įskaitant ir neteisėtas karines formuotes, bus bandoma iš Azerbaidžano išpešti nuolaidų Armėnijai. Tokia azerbaidžaniečių politikų, karinių komentatorių, žurnalistų versija. Nes ES misijos Pietų Kaukaze vadovas Markus Riter nepastebėjo vasario 21 – 22 dienomis surengtų karinių Armėnijos išpuolių prieš Azerbaidžano pajėgas. Tarsi nė nebūtų penkiolikos rimtų apšaudymų (šaudyta juk ne iš automatų ir pistoletų).
Su Azerbaidžano versija dėl tikrųjų ES misijos tikslų Pietų Kaukaze negaliu nesutikti. Labai panašu į karčią tiesą: europietiškoji misija veržėsi į Pietų Kaukazą ieškoti ne teisybės. ES misijos tikrasis tikslas – palaikyti ne teisiąją pusę (Azerbaidžaną, kuris susigrąžina iš jo 1988 – 1994 –aisiais metais politinėmis ir karinėmis priemonėmis atimtą Karabachą), o agresorių (Armėniją, kuri jai nepriklausantį Karabachu vadinamą regioną neteisėtai valdė pastaruosius tris dešimtmečius). Taigi armėnų separatistai, provokatoriai ir revanšistai prisidengia gražiomis ES vėliavomis.
ES stebėtojų misija Pietų Kaukaze. Ar teisingai elgiamasi?
Šiuos įtarimus sustiprina ir žinia, jog stebėtojų grupę, kurioje – 100 darbuotojų, sudaro išskirtinai Prancūzijos ir Vokietijos atstovai. Abi valstybės visus pastaruosius tris dešimtmečius aktyviai palaikė agresyviąją, svetimas žemes iš Azerbaidžano neteisėtai atplėšusią Armėniją. Šis faktas byloja, jog stebėtojai atvyko iš Azerbaidžanui priešiškų valstybių (tereikia prisiminti paskutiniuosius Prancūzijos prezidento Emanuelio Makarono pataikavimus Armėnijos premjerui Nikolui Pašinianui bei Prancūzijoje gyvenančiai armėnų diasporai).
Dar viena svarbi pastaba: ši ES misija Pietų Kaukaze sudaryta ne vien iš civilių. Joje – daug Prancūzijos policininkų („žandarmerija) ir Vokietijos karinės policijos atstovų. Beje, dėl tokio ES kišimosi į Pietų Kaukazo reikalus visiškai neprieštaravo Europos nekenčiantis Iranas.
Ką į šias politines Europos intrigas atsakė oficialusis Baku? Azerbaidžano valdžia pabrėžė: daugiau jokių nuolaidų, atsitraukimų, dvejonių nebus. Azerbaidžanas užtektinai ilgai laukė, kuomet neva visuomet teisybės ieškanti Europa įtikins armėnų separatistus gražiuoju pasitraukti. Azerbaidžano kantrybė išseko. Į ugnį atsakys ugnimi. Ir tai bus ne Azerbaidžano, o slapta agresorę Armėniją palaikančios ES misijos kaltė.
Reitingų agentūra Fitch praneša, kad šiuo metu Iranas, koordinuodamas savo veiksmus su Armėnija, gali surengti karinius išpuolius prieš Azerbaidžaną. Baku privalo būti budrus.
Kodėl šių eilučių autoriui taip pat atrodo, kad karinio konflikto tikimybė – didelė? 2023 metų sausio 27-ąją Irane ne šiaip sau buvo užpulta Azerbaidžano ambasada (nužudytas ambasados apsaugos viršininkas Orchanas Askerovas, dar vienas pareigūnas – sužeistas). Nors oficialusis Teheranas savo žmonėms ir pasauliui perša nuomonę, esą iranietis į Azerbaidžano ambasadą Teherane veržėsi dėl „šeimyninių motyvų“, tik todėl, kad niekaip negalėjo susitikti su Azerbaidžane esančia žmona, todėl, apimtas sielvarto, neva griebėsi primityvaus keršto, Azerbaidžano slaptųjų tarnybų specialistai turi kitą versiją.
Upuolimo akimirka. Šis vaizdas užfiksuotas Azerbaidžano ambasados Teherane vidaus filmavimo kamera
Azerbaidžano analitikai išanalizavo visus išorės ir vidaus kameros vaizdus sekundžių tikslumu. Atidžiai peržiūrėjus nufilmuotą medžiagą akivaizdu, jog Azerbaidžano ambasadą saugojantis Irano pareigūnas praleidžia automatu „Kalašnikov“ ginkluotą žmogų visai netikrindamas nei jo dokumentų, nei apžiūrėdamas, ką jis slepia už striukės skvernų. Dar viena nuodėmė: nesiteikė pasiteirauti telefonu, ar Azerbaidžano diplomatinės atstovybės darbuotojai sutinka priimti atvykusįjį. Užfiksuoti kadrai byloja, jog prie Azerbaidžano ambasados budėjęs Irano jėgos struktūrų sargybinis derama neatliko savo pareigų. Jis elgėsi taip, tarsi pašalinio asmens mėginimas įsibrauti tądien – jam joks netikėtumas. Jis tarsi sutartą valandą laukė įsiveržėlio, tarsi buvo pasiruošęs jį praleisti.
Teroristo rankose – automatas. Veržiamasi į Azerbaidžano ambasadą Teherane.
O ir į azerbaidžaniečių diplomatinę atstovybę įsibrovęs vyriškis nesielgia taip, tarsi būtų pamišęs, apimtas efekto būsenos, nesusigaudytų, kur jis ir ką jis čia veikia. Jis nesiblaško. Užpuolikas veržiasi vidun taip, tarsi būtų žinojęs, kur bėgti, kas jį kur pasitiks, kokias duris jam pirmiausia atidaryti. Galima daryti net išvadą, jog jis treniravosi atlikti tuos žingsnius, kuriuos nuėjo Azerbaidžano diplomatinėje atstovybėje.
Beje, Iranas savo piliečiams neparodė visų išorės ir vidaus kamerų užfiksuotų vaizdų, kaip teroristas puola Azerbaidžano ambasados pareigūnus į juos šaudydamas iš automatinio ginklo. O tų vaizdų, kuriuos parodė, nelydėjo vertimai į svarbiausias Irane gyvenančių tautinių mažumų kalbas. Tad daugelis Irane nesuprato, kokie komentarai lydi nufilmuotą medžiagą.
Žodžiu, Iranas sausio 27-osios išpuoliu pirmiausia pamėgino atitraukti savo šalies piliečių dėmesį nuo vidaus problemų (infliacija, bedarbystė, įvairiausi draudimai, suvaržymai, korupcija, religinis fanatizmas). Teheranas baiminasi, kad visuotiniai, masiniai protestai, kilę po 22 metų kurdės Mashos Amini mirties dorovės policijos kalėjime 2022-ųjų rugsėjo 16-ąją (suimta buvo rugsėjo 13-ąją tik todėl, kad netinkamai dėvėjo drabužį), gali taip stipriai įsisiūbuoti, jog kris visa valdžios vertikalė (griebdamasi represijų Irano valdžia jau nužudė per 500 laisvių ir demokratijų reikalavusių protestuotojų, tūkstančiai permainų reikalavusiųjų – vis dar suimti ir kalinami itin žiauriomis sąlygomis). Ypač Iranas baiminasi, jog maišto nekeltų apie trisdešimt milijonų šalyje gyvenančių azerbaidžaniečių, matančių, kad Baku nei teheranas kur kas sėkmingiau tvarkosi ir politiškai, ir ekonomiškai.
Irano kariuomenė Persijos įlankoje. EPA-ELTA nuotr.Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas – Irano sostinėje Teherane
Tačiau esama ir kitų priežasčių, kodėl Iranas surengė išpuolį prieš Azerbaidžaną, – tai mėginimas patikrinti, kaip reaguos azerbaidžaniečiai. Iranui labai nepatinka 2020-ųjų Azerbaidžano karinė pergalė susigrąžinant beveik visą Karabachą.
Prisiminkime, Iranas – senas Armėnijos sąjungininkas. Tai byloja kad ir ši detalė: Irane gyvena kur kas mažiau armėnų nei azerbaidžaniečių (keliolika tūkstančių), bet armėnai turi armėniškų mokyklų, o 30-imt milijonų azerbaidžaniečių – nė vienos. Iranas nenori, kad ir Zangezuro koridorius priklausytų Azerbaidžanui, ir kad transporto koridorius „Šiaurė – Pietūs“ driektųsi Azerbaidžano žeme. Jei taip nutiks, tai reikštų, kad būtent Azerbaidžanas kontroliuoja ir visus svarbiausius transporto kelius į Europą. Teheranas visomis priemonėmis tam priešinasi. Tam priešinasi ir Armėnija. Azerbaidžano susigrąžintas Karabachas (pagal tarptautinę teisę Karabachas – Azerbaidžano žemė) tiek Jerevanui, tiek Teheranui – tarsi peilis po kaklu.
Turkija dėl žemės drebėjimų patyrė milžinišką žalą. EPA-ELTA nuotr.
Todėl tikimybė, jog Iranas rengdamas karines provokacijas sieks ne vien atitraukti saviškių dėmesį nuo vidinių problemų, bet ir pakenkti vis ryškesnę įtaką regione įgyjančiam priešininkui Azerbaidžanui, – labai didelė.
Šiuos pavojus sustiprina Turkiją (taip pat ir Siriją) vasario 6 dieną sukrėtęs net 7,8 balų stiprumo žemės drebėjimas. Paskutiniaisiais duomenimis aukų – per 40 tūkst. žmonių. Azerbaidžano sąjungininkė Turkija šiuo metu turi rimtų humanitarinių bėdų: ištisi miestų kvartalai nušluoti nuo žemės paviršiaus, dešimtys tūkstančių – sužeistų, dingusių be žinios, tūkstančiai žmonių neturi stogo virš galvos. Todėl Iranas tikisi, jog, jei surengs karines provokacijas prieš Azerbaidžaną, Turkija galbūt nepajėgs suteikti azerbaidžaniečiams deramos pagalbos.
Irano prezidentas Ebrahimas Raisis ir Kinijos prezidentas Xi Jinpingas. EPA – ELTA foto
Juolab kad vasario 14-ąją Irano prezidentas Ebrahimas Raisis viešėjo Kinijoje, ir sulaukė Kinijos prezidento Xi Jinpingo paramos.
Ši Irano vadovo E. Raisio viešnagė yra pirmasis Irano prezidento valstybinis vizitas Kinijoje per daugiau kaip 20 metų. Labai svarbus vizitas. Xi Jinpingas, anot valstybinės Kinijos stoties CCTV, pabrėžė, kad Kinija remia Iraną „saugant nacionalinį suverenumą, nepriklausomybę, teritorinį integralumą ir nacionalinį orumą“. Pekinas taip pat pasisakė prieš „išorės jėgas, kurios kišasi į Irano vidaus reikalus“ ir „kenkia Irano saugumui bei stabilumui“. Pekinas toliau sieks, kad Irano branduoliniu klausimu būtų pasiektas greitas ir deramas sprendimas.
Tai reiškia, jog Iranas užsitikrinęs bent minimalią Kinijos paramą.
Azerbaidžano ambasada Teherane
Teheranas, sausio 27 d. (AFP-ELTA). Azerbaidžanas penktadienį pranešė, kad evakuoja darbuotojus iš savo ambasados Teherane, kaltindamas Iraną dėl ginkluoto išpuolio, per kurį žuvo ambasados apsaugos tarnybos vadovas ir buvo sužeisti du apsaugos darbuotojai.
„Visa atsakomybė už išpuolį tenka Iranui“, – vietos žiniasklaidai sakė Azerbaidžano užsienio reikalų ministerijos atstovas Ayxanas Hacizade, teigdamas, kad neseniai Irano žiniasklaidoje paskelbta kampanija, nukreipta prieš Azerbaidžaną, „paskatino išpuolį“.
Vėliau jis sakė Turkijos televizijai „TRT Haber“, kad ambasados darbuotojai „evakuojami iš Irano“.
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas tviteryje parašė: „Griežtai smerkiu teroristinį išpuolį“.
Penktadienį Teherane prie Azerbaidžano ambasados „Kalašnikovo automatu ginkluotas vyras nužudė diplomatinės atstovybės apsaugos vadovą“, – sakoma Azerbaidžano užsienio reikalų ministerijos pareiškime ir priduriama, kad sužeistų sargybinių būklė yra „patenkinama“ ir pradėtas tyrimas.
Ginkluotas užpuolikas, teigęs, kad tai padarė dėl asmeninių priežasčių, buvo suimtas. Pasak Teherano miesto policijos vadovo generolo Hosseino Rahimio, tai iranietis, vedęs azerbaidžanietę. Upuolimo akimirka. Šis vaizdas užfiksuotas filmavimo kamera
„Jis teigia, kad jo žmona ambasadoje buvo laikoma devynis mėnesius“, – sakė H. Rahimis. Jis anksčiau naujienų agentūrai „Tasnim“ teigė, kad užpuolikas prieš įvykdydamas išpuolį „dėl asmeninių ir… šeimos priežasčių“ į ambasadą „įėjo su dviem savo mažamečiais vaikais“.
Irano užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai Nasseras Kananis sakė, kad Teheranas griežtai pasmerkė „ginkluotą išpuolį, kuris, deja, baigėsi vieno žmogaus mirtimi“. „Preliminaraus tyrimo duomenimis, jo motyvai buvo asmeniniai“, – pridūrė jis.
Iranas, kuriame gyvena milijonai tiurkiškai kalbančių etninių azerbaidžaniečių, seniai kaltina Baku separatistinių nuotaikų kurstymu savo teritorijoje. Šių dviejų šalių santykiai tradiciškai yra prasti, nes Azerbaidžanas yra artimas Irano istorinės varžovės Turkijos sąjungininkas.
Teheranas taip pat baiminasi, kad Azerbaidžano teritorija gali būti panaudota galimam Izraelio, kuris yra pagrindinis ginklų tiekėjas Baku, puolimui prieš Iraną.
Praėjusių metų balandžio 26-ąją portale slaptai.lt buvo paskelbtas maniškis straipsnis „Ką nutylėjo Danijos žvalgyba“. Priminsiu keletą citatų iš anos beveik pusantrų metų senumo publikacijos.
„Dvigubus standartus mes demonstruojame kur kas kas dažniau ir subtilesnėmis priemonėmis. Dėl to kalta ne vien Danija ir Prancūzija. Žvelkime plačiau, giliau. Omenyje turiu kad ir sėkmingą Azerbaidžano pergalę (2020-ųjų pabaigoje per 44 dienas šiai musulmoniškai valstybei pavyko susigrąžinti daugumą 1992 – 1994 metais prarastų Karabacho teritorijų; azerbaidžaniečiai vadina jį antruoju karu dėl Karabacho). Ar pasveikinome Azerbaidžaną su įspūdinga pergale (kol kas – tai vienintelė buvusios Sovietų Sąjungos respublika, kuriai pavyko atkurti savo teritorinį vientisumą; gruzinai, moldavai ir ukrainiečiai – vis dar vargsta).
Ogi nepasveikinome. Mums tarsi neapsiverčia liežuvis pasidžiaugti Azerbaidžano pasiekimais, nes azerbaidžaniečių priešininkai – armėnų, t.y. krikščionių, separatistai. Nepasveikinę Azerbaidžano mes taip pat nepasmerkėme Armėnijos, kai ši apšaudė civilius Azerbaidžano miestus, niekaip nesusijusius su Karabachu. Nejaugi pamiršome, kaip 2020-ųjų antroje pusėje armėnų ginkluotosios pajėgos iš galingų pabūklų apšaudė senąją Azerbaidžano sostinę Giandžą ir du kiek mažesnius azerbaidžanietiškus miestus – Bardą ir Terterą?! Šių išpuolių metu žuvo ir moterų, ir vaikų. Sugriauta daug gyvenamųjų namų. Ar didžiosios Europos sostinės pareiškė Azerbaidžanui užuojautą dėl armėnų ginkluotųjų pajėgų surengtų kruvinų išpuolių prieš taikius gyventojus? Ne, nepareiškė. O kodėl – todėl, kad armėnai – krikščionys?
O kodėl nepagyrėme Turkijos, padėjusios Azerbaidžanui susigrąžinti savas Karabacho teritorijas? Juk tai – ir Ankaros nuopelnas, kad Baku pavyko atkurti teritorinį vientisumą. Nepasveikinome, nepagyrėme. Europietiškas netaktas – akivaizdžiausias. Akis bado. Musulmoniškas pasaulis tai mato, jaučia, analizuoja.“
Karinis paradas Azerbaidžano sostinėje Baku
Kodėl dabar prisimenu šią publikaciją? Šiandien – 2022-ųjų lapkričio 10-oji diena. Azerbaidžanas oficialiai švenčia Pergalės dieną lapkričio 8-ąją. Šios šventės pagrindas – Azerbaidžanas prieš dvejis metus susigrąžino jam pagal tarptautinę teisę priklausantį Karabachą.
Beje, kad šias žemes azerbaidžaniečiams teko vaduoti kariniu būdu, – ne oficialiojo Baku kaltė. NATO ir Europos Sąjunga turėjo užtektinai laiko (beveik trys dešimtmečiai), kad priverstų Jerevaną grąžinti tai, kas jam nepriklauso nei formaliai, nei moraliai. Bet Europa, kaip jau ne sykį minėjau, slapta nuolaidžiavo iš Azerbaidžano žemių trauktis nenorėjusiai Armėnijai, sąmoningai nepastebėdavo azerbaidžaniečių pabėgėlių (maždaug milijonas) kančių, pačiais niekingiausiais būdais (per visokias Minsko derybų grupes) mėgino palaužti azerbaidžaniečių valią, esą jiems vis tik verčiau pamiršti Karabachą atiduodant jį armėnų separatistams.
Taip buvo, nepaneigsi. Šios gėdos Europa niekad nenusiplaus. Tokia agresorei Armėnijai pataikaujanti laikysena šiandien primena tuos „gudročius“, kurie tvirtina, jog ir Kijevas, vardan šventos ramybės ir taikos, turėtų paaukoti Krymą ir Rytų bei Pietų teritorijas agresoriams iš Rusijos.
Azerbaidžanas. Pergalės diena
Laimė, Lietuva priklauso šalims, kurios neragina Ukrainos kapituliuoti. Atvirkščiai – Lietuvos pozicija dėl Ukrainos labai teisinga, principinga. Ukraina turi teisę karinėmis priemonėmis vaduoti savas teritorijas. Ukraina privalo susigrąžinti visas žemes iki paskutiniojo centimetro. Tegul ir jėga, nes šalies teritorinis vientisumas – tai tokia pat vertybė kaip ir demokratija, žodžio laisvė, teisingumas, korupcijos nebuvimas ar ekonominis stabilumas. Vakarai privalo remti Ukrainą ginklais, nes teisybė ir tiesa – Ukrainos pusėje.
Bet jei mes sakome, jog Ukraina turi teisę jėga vaduoti savas žemes, tuo pačiu privalome pripažinti, jog ir Azerbaidžanas turėjo teisę susigrąžinti Karabachą karinėmis priemonėmis.
Vadovaujantis sveiku protu, Lietuva privalo pasveikinti Pergalės dieną švenčiantį Azerbaidžaną (būtų didelis netaktas, jei nepasveikintų). Ar Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda bei Lietuvos Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis palinkės sėkmės Baku atkuriant sugriautą Karabachą, greitai pamatysime…
Azerbaidžano vėliava plaikstosi Karabache. EPA-ELTA nuotr.
Baku, rugpjūčio 3 d. (AFP-ELTA). Azerbaidžanas trečiadienį paskelbė, kad perėmė kelių strategiškai svarbių taškų Karabache kontrolę.
Azerbaidžano kariuomenė teigė įvykdžiusi operaciją pavadinimu „Kerštas“, reaguodama į „teroristinius neteisėtų Armėnijos ginkluotų grupuočių veiksmus Azerbaidžano teritorijoje“, kurie anksčiau trečiadienį pareikalavo vieno azerbaidžaniečių kario gyvybės.
Senos priešės Armėnija ir Azerbaidžanas yra kariavusios du karus dėl Karabacho regiono – pirmasis vyko dešimtajame dešimtmetyje, o antrasis pratrūko 2020 m. Prieš dvejus metus vykusios, šešias savaites trukusios kautynės iš viso pareikalavo daugiau kaip 6,5 tūkst. gyvybių ir baigėsi tarpininkaujant Rusijai pasiektomis paliaubomis.
Po pastarojo karo Armėnija grąžino Azerbaidžanui daugybę teritorijų, kurias iki tol kontroliavo kelis dešimtmečius, o Rusija dislokavo maždaug 2 tūkst. taikdarių, skirtų prižiūrėti trapias paliaubas. Nepaisant to, dvišalė įtampa iki galo nenuslūgo.
Trečiadienį Azerbaidžano gynybos ministerija pareiškė, kad Armėnijos kariai apšaudė Baku ginkluotųjų pajėgų pozicijas Rusijos taikdarių prižiūrimoje Lačino apygardoje ir pražudė vieną azerbaidžanietį šauktinį.
Prezidentas Gitanas Nausėda su oficialiu vizitu lankosi Azerbaidžane. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda sako, kad pakvietė į Lietuvą atvykti Azerbaidžano prezidentą Ilhamą Alijevą.
„Pakviečiau Azerbaidžano (verslo – ELTA) delegaciją atvykti į Lietuvą, kaip ir pakviečiau prezidentą su žmona atvykti į Lietuvą ir susipažinti su ta didžiule pažanga, kurią Lietuva padarė nuo paskutinio jo vizito. O jis buvo nei daug, nei mažai – 2013 metais“, – trečiadienį lankydamasis Azerbaidžane sakė prezidentas.
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda ir Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
G. Nausėda trečiadienį pradėjo oficialų vizitą Azerbaidžane. Šalies vadovas trečiadienio rytą susitiko su Azerbaidžano prezidentu I. Alijevu. Lietuvos ir Azerbaidžano vadovai aptarė dvišalį bendradarbiavimą ekonomikos, energetikos ir transporto srityse, taip pat saugumo situaciją Kaukazo regione, Europos Sąjungos (ES) ir Azerbaidžano bendradarbiavimą. Kaip pranešė Prezidentūra, šalių vadovai atidarė Lietuvos ir Azerbaidžano verslo forumą.
Kalbėdamas Lietuvos ir Azerbaidžano verslo forume, G. Nausėda teigė įžvelgiąs didelį ekonominio bendradarbiavimo potencialą tarp dviejų valstybių. Pasak Lietuvos vadovo, Azerbaidžano, esamomis aplinkybėmis esančio viena svarbiausių jungiamųjų grandžių tarp Europos ir Azijos, vaidmuo globalioje rinkoje stiprėja ir tai daro šią valstybę Lietuvai patrauklia partnere prekybai, kuriasi galimybės plėtoti verslo ryšius. O Lietuva, šalies vadovo teigimu, Azerbaidžanui gali būti įdomi kaip partnerė aukštųjų technologijų, IT, maisto pramonės, logistikos, atsinaujinančios energetikos srityse.
Lietuvos pirmoji ponia Diana Nausėdienė trečiadienį Azerbaidžano valstybiniame ekonomikos universitete atidarė Vinco Krėvės-Mickevičiaus vardo auditoriją. Lietuvos Prezidento kanceliarijos nuotr.
Lietuvos pirmoji ponia Diana Nausėdienė trečiadienį Azerbaidžano valstybiniame ekonomikos universitete atidarė Vinco Krėvės-Mickevičiaus vardo auditoriją.
Pirmoji ponia Lietuvos rašytojo, diplomato V. Krėvės-Mickevičiaus vardo auditorijos atidarymo ceremonijoje dalyvavo vizito Azerbaidžano sostinėje Baku metu.
Iškilmingame renginyje dalyvavo universiteto rektorius Adalatas Jalalas Muradovas, Lietuvos ir Azerbaidžano akademinės bendruomenės atstovai.
Sveikinimo kalboje D. Nausėdienė pabrėžė, kad kultūra ir mokslas yra visuomenės katalizatoriai, valstybių bei jų žmonių gerovės prielaida, o kultūra – dar ir vienas iš Lietuvos bei Azerbaidžano draugystės simbolių.
„Simboliška, kad rašytojas V. Krėvė-Mickevičius, nors ir gimė Lietuvoje, Azerbaidžanui jautė stiprią trauką. Susidomėjimas šio krašto kultūra jam tapo dideliu įkvėpimo šaltiniu, vėliau atsispindėjusiu kūryboje. Pradėjęs gilintis į rytietišką kultūrą ir filosofiją, jis tapo savotišku šių regionų ambasadoriumi Lietuvai“, – sakė Lietuvos pirmoji ponia.
Lietuvos pirmoji ponia Diana Nausėdienė trečiadienį Azerbaidžano valstybiniame ekonomikos universitete atidarė Vinco Krėvės-Mickevičiaus vardo auditoriją. Lietuvos Prezidento kanceliarijos nuotrauka
D. Nausėdienės teigimu, V. Krėvė-Mickevičius garsėjo ne tik kaip rašytojas ir mokytojas, bet ir kaip žmogiškųjų vertybių puoselėtojas, nė vienam neatsisakydavęs pagelbėti.
„Įsitraukęs į politinį gyvenimą ir vėliau Baku vykdęs diplomatinę misiją, rašytojas savo unikalią padėtį panaudojo kilniems tikslams. Jis išgelbėjo šimtus lietuvių ir kitų tautybių žmonių gyvybių, padėdamas jiems pabėgti nuo sovietinio teroro“, – sakė šalies pirmoji ponia.
V. Krėvės-Mickevičiaus gyvenimas ir kūryba, pasak D. Nausėdienės, yra puikus vaisingo abiejų tautų bendradarbiavimo pavyzdys, sudaręs prielaidas jų kultūrinių ryšių klestėjimui.
Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda ir Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotrauka
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda pradėjo oficialų vizitą Azerbaidžane. Šalies vadovas trečiadienio rytą susitiko su Azerbaidžano Prezidentu Ilhamu Alijevu. Lietuvos ir Azerbaidžano vadovai aptarė dvišalį bendradarbiavimą ekonomikos, energetikos ir transporto srityse, taip pat saugumo situaciją Kaukazo regione, Europos Sąjungos (ES) ir Azerbaidžano bendradarbiavimą.
Prezidentas susitikime su Azerbaidžano vadovu pažymėjo, kad Azerbaidžanas yra svarbus Lietuvos partneris Kaukaze. Pasak šalies vadovo, taika, stabilumas ir ekonominis augimas Kaukazo regione yra bendras regiono valstybių, Lietuvos ir visos ES interesas. Prezidentas teigė, kad Lietuva pasisako už aktyvesnį ES ir Azerbaidžano bendradarbiavimą, tam išnaudojant visas esamas galimybes. Pasak šalies vadovo, ES ir Azerbaidžano strateginė partnerystė ypač svarbi Rusijos karo Ukrainoje akivaizdoje. Prezidentas pabrėžė, kad būtina visomis priemonėmis remti Ukrainą.
Lietuvos vadovas su Azerbaidžano Prezidentu aptarė dvišalio bendradarbiavimo tarp dviejų valstybių plėtros galimybes. Pasak šalies vadovo, Lietuva yra suinteresuota plėsti bendradarbiavimą energetikos srityje, kuris gali būti abipusiškai naudingas.
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda ir Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
„Karas Ukrainoje paskatino Europos valstybes ieškoti energijos šaltinių diversifikavimo galimybių. Azerbaidžaną vertiname kaip patikimą partnerį energetikos srityje, todėl esame suinteresuoti aktyvinti bendradarbiavimą. Lietuva Azerbaidžanui galėtų pasiūlyti sprendimus atsinaujinančios energetikos, ypač – saulės energetikos, srityje“, – sakė Prezidentas.
Šalies vadovas taip pat akcentavo įžvelgiantis potencialo bendradarbiauti transporto srityje. Pasak Prezidento, Lietuva yra ES valstybė su puikiai išvystyta infrastruktūra ir gali būti vertinama kaip vartai į ES. Šalies vadovas taip pat paminėjo, kad Lietuvą domina Europos, Kaukazo ir Azijos transporto koridoriaus geležinkelių projektas, kuris galėtų tapti alternatyva egzistuojantiems maršrutams iš Azijos į Europą.
Prezidentas teigė, kad šalys taip pat galėtų plėsti bendradarbiavimą IT, inovacijų ir švietimo srityse. Drauge su valstybės vadovu į Azerbaidžaną atkeliavo gausi verslo delegacija, ieškanti galimybių plėsti veiklą šioje šalyje, taip pat Švietimo ir mokslo, Ekonomikos ir inovacijų, Susisiekimo ir Žemės ūkio ministerijų atstovai.
Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda ir Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Gegužės 18 dieną Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda susitiko su Azerbaidžano Prezidentu Ilhamu Alijevu.
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda ir Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotrauka
Valstybių Prezidentai aptaria dvišalį bendradarbiavimą energetikos ir ekonomikos srityse, saugumo situaciją Kaukazo regione, Azerbaidžano ir Europos Sąjungos (ES) bendradarbiavimo temas. Taip pat bus dalyvaujama Lietuvos ir Azerbaidžano verslo forume.
Lietuvos Prezidentas Azerbaidžane dar ketina susitikti su Ministru Pirmininku Ali Asadovu, Baku gyvenančiais lietuviais, padės vainiką Kankinių alėjoje 1990 m. Kruvinojo sausio aukoms.
Informacijos šaltinis – Lietuvos Prezidento kanceliarija
Nuotraukų autorius – Robertas Dačkus (Lietuvos prezidento kanceliarija).
Several weeks have passed since I by email applied to the Presidency of Lithuania requesting an explanation why our state’s policy is so tendentious. I mean Lithuania’s obvious indulgencies to Armenia, who is pro-Russian, tolerates terrorism and until autumn 2020 had occupied Nagorno Karabakh territories, which belong to Azerbaijan (after several decades long unsuccessful negotiations Azerbaijan did not have any other option than in October-November 2020 reclaim those lands by force, during so called 44 days war). There wasn’t any answer from Presidency’s advisors. Deadly silence.
By the way, I have sent similar questions to the Ministry of Foreign Affairs of Lithuania (MFA). It responded after several days. In it’s answers, the Ministry claimed that Lithuania is not hostile to any of the republics of South Caucasus, that Lithuania maintains friendly relations with all countries in this region. According to Lithuanian MFA, there aren’t any double standards.
Of course, Lithuanian MFA did not convince me that Lithuania acts honestly in South Caucasus. Here are several arguments, which, in my opinion, are the most noticeable. The wife of Armenian Prime Minister Nikol Pashinian has already visited Lithuania (she was hosted by Lithuania’s First Lady Diana Nausediene, wife of Lithuanian President Gitanas Nauseda). Mr. Pashinian himself has visited Lithuania too. Wives of Azeri leaders have not been invited to Vilnius. Highest officials of Azerbaijan are also not invited to Vilnius. If Lithuania sends humanitarian aid, vaccination, medical teams to South Caucasus – they are only sent to Armenia. When in the past, 1915 Armenian tragedy was commemorated at the Lithuanian Genocide and Resistance Centre (LGRC), the event was attended by the highest officials of LGRC. But when victims of Hocali were commemorated at LGRC premises, there wasn’t even one of the highest officials of LGRC. Most of Lithuanian politicians, political scientists, journalists criticized Azerbaijan for choosing a military way to take back Karabakh. But everyone kept subtly hushing up that, according to the international law, Karabakh belongs to Azerbaijan, that official Baku already had been patiently waiting a long time for Western help, but did not get it. Armenia was not criticized for having occupied about 20 percent of Azerbaijan’s lands for almost three decades. It is very complicated in Lithuanian press to publish an article, favourable to Azerbaijan, especially about Karabakh conflict. They do not print it. There have been many television programmes, when discussion participants disputed Azeri right to Karabakh. There isn’t a single line that many Azerbaijani people in the past lived in Karabakh, even Yerevan, who were driven off their homelands. Nothing about suffering of Azeri refugees. Not a single word that Armenia in autumn 2020 insidiously shelled Ganja, Tartar, Barda cities, which have no connection to Karabakh and that civilian Azeri were killed in these attacks. Not a line that during Armenian rule in Karabakh, many cultural, historical and religious Azeri monuments have been destroyed or desecrated. Only worrying that allegedly now Muslim Azeri, entering Karabakh, will destroy Christian cultural and historic monuments.
But in this case it is not important that opinions of Lithuanian MFA and author of these lines are completely different. It is important that Lithuanian MFA answered the questions. Unfortunately, President’s advisors and public relations specialists are silent.
The number of examples how Lithuania’s government tendentiously ignores Azerbaijan (the only former Soviet republic, which managed to reclaim her territories, Moldova, Georgia and Ukraine do not have such victories yet) is increasing. On November 3 Azerbaijan’s Embassy to Vilnius at Vilnius Rotuse marked the Victory Day (operation of Karabakh liberation in 2020 lasted from September 27 to November 8). I was there, I saw how many, ironically speaking, high ranking Lithuanian officials came to Rotuse. That evening I missed the guests from Lithuanian Presidency, Seimas, MFA. So I will once again ask President Gitanas Nauseda, what could that mean? Lithuania is not happy that Azerbaijan finally managed to restore its territorial integrity?
Another example: on 4-6 November the 8th Global Baku Forum was organized at the Azeri capital, with the special name ‘The world after Covid-19’. This internationally recognized event was attended by over 300 guests from across the world – North America, Europe, Asia. Did at least one Lithuanian politician go to this Forum? Did they send an official congratulations?
By the way, former Latvian presidents Valdis Zatlers and Vaira Vike Freiberga went (or remotely congratulated) this Azeri international forum. Even current Latvian President Egils Levits was not indifferent to the Azeri initiative. On 1 November Estonian Parliament’s head of group for inter-parliamentary relations with Azerbaijan Sven Sester visited Azerbaijan. And what is the attention of Lithuanian presidents to Azerbaijan, who has restored its territorial integrity? For example, Valdas Adamkus’, Dalia Grybauskaite’s? Maybe I have missed it, have not noticed it?
Why am I presenting these arguments? I would want Lithuania to always and everywhere be just – not only when we speak about sins of Russia, Belarus or China. Only then one can receive international recognition and respect. Only then Lithuania will have a moral right to ask others to be honest to her.
But now it is incomprehensible: through Eastern Partnership programmes Lithuania is pulling Armenia to the West. Lithuania pretends she does not notice a Russian military base, deployed in Armenia, that this year, in the aggressive military drill ‘Zapad’ held by Russia and Belarus by the Lithuanian border, Armenian military instructors too were learning how to occupy Baltic countries.
Finally, Lithuania pretends she does not know what rather recently Armenian President Armen Sarkisian told Russian television ‘Rossija-24’. Among other things, he said that Vladimir Putin’s ruled Russia is a big, sincere partner of Armenia. Without Russia Armenia is not capable of making a single step. If not for Russia, maybe there Armenia would not even be…
So what will President Gitanas Nauseda do today? Will he not send a small greeting to Baku?
Azerbaidžano sostinėje surengta tarptautinė konferencija „Naujas žvilgsnis į Pietų Kaukazą; postkonfliktų raida ir bendradarbiavimas”
Balandžio 13 dieną Azerbaidžano sostinėje Baku buvo surengta speciali konferencija – „Naujas žvilgsnis į Pietų Kaukazą: postkonfliktų raida ir bendradarbiavimas“. Konferencija surengta Baku Universitete ADA.
Joje dalyvavo Azerbaidžano Prezidentas Ilchamas Alijevas.
Konferenciją, kurioje dalyvavo žymiausi pasaulio mokslininkai, politikai, ekonomistai, kultūros ir meno atstovai, atidarė Universiteto ADA rektorius, ambasadorius Hafizas Pašajevas.
Konferencijoje buvo dalinamasi pranešimais, komentarais, diskutuojama atsakant į susirinkusiųjų klausimus.
Konferencija transliuota Prezidento Ilchamo Alijevo paskyroje Facebook socialiniame tinkle ir specialiame Youtube kanale.
Kaip praneša Azerbaidžano spauda, šalies vadovas I.Alijevas konferencijoje pareiškęs, jog pagrindinė Kalnų Karabacho infrastruktūra bus atkurta per trejus metus, nors sugriovimai, kurių kaltininkė Armėnija, šiame regione – milžiniški.
Prezidentas teigė, jog pokarinė padėtis regione vis dar įtemta, sudėtinga. Azerbaidžanas pasiruošęs su Armėnija dėl Kalnų Karabacho pasirašyti visus reikiamus taikos susitarimus, tačiau Baku nemato atsakomųjų Jerevano žingsnių. Armėnijos premjeras tebesvaido agresyvius pareiškimus, kai kurios jėgos Armėnijoje svaičioja apie galimybę surengti kotrpuolimus. Azerbaidžano vadovas I.Alijevas pabrėžė, jog Jerevanas tegul neturi nė menkiausių iliuzijų, jog revanšas jam pavyktų. Azerbaidžano tauta nusiteikusi ryžtingai atkurti visą savo šalies teritorinį vientisumą. Azerbaidžano jaunuomenė turinti žinoti, jog net Zangezuras – tai istorinės Azerbaidžano žemės, Armėnijai atiduotos 1920 metais. O ir Jerevanas kadaise buvo azerbaidžanietiškas, tik armėnai, gavę šį miestą, nuo žemės paviršiaus nušlavė visą istorinį miesto senamiestį, visas mečetes, visus azerbaidžanietiškus istorijos, kultūros, architektūros paminklus, kad neliktų nė menkiausios žymės, jog kadaise čia gyventa azerbaidžaniečių. Pagal tokį pat principą ir garsusis Giočia ežeras tapo Sevanu. Tačiau Azerbaidžanas nieko nepamiršo.
Azerbaidžano lyderis taip pat laukia iš Jerevano atsakymų, kaip vien Rusijos ginkluotųjų pajėgų naudojamos raketos „Iskander-M” atsidūrė Kalnų Karabache. Kalnų Karabacho išminavimo darbus organizuojančios institucijos šių metų balandžio 15 dieną Šušos mieste aptiko „Iskander-M” nuolaužų. Armėnijos valdžia iki šiol nieko deramai nepaaiškino, kaip tos raketos galėjo atsidurti Kalnų Karabache. Belieka įtarti, jog Armėnija buvo nelegaliai įsigijusi šių raketų ir jas mėgino paaudoti 2020-ųjų rudenį per 44 dienas trukusią Azerbaidžano karinę operaciją išlaisvinant Kalnų Karabachą ir gretimus septynetą rajonų.
Azerbaidžano sostinė Baku. Paminklas 1990-ųjų Sausio 20-osios aukoms atminti. Slaptai.lt nuotr.
Praėjo trisdešimt vieneri metai nuo 1990 m. sausio įvykių, kurie į Azerbaidžano istoriją įėjo kaip „Juodasis sausis“. Tą dieną Centrinė sovietų valdžia žiauriai nusikalto Azerbaidžano žmonėms. SSRS vadovybės įsakymu į Azerbaidžano sostinę Baku buvo įvesta sovietinė kariuomenė, kad represijomis palaikytų respublikoje komunistinį režimą. Per vieną naktį nužudyta ir sužeista šimtai civilių.
1989-ųjų rudenį nacionalinis nepriklausomybės judėjimas pasiekė neįtikėtiną pagreitį – šimtai tūkstančių žmonių kovojo už laisvės, nepriklausomybės ir suvereniteto idealus, kad išsaugotų tautos teritorinį vientisumą. Tūkstančiai žmonių, protestavusių prieš SSRS politiką, surengė demonstracijas centrinėje aikštėje (dabar Azadliq Meydani arba Laisvės aikštė) ir Baku gatvėse. Tuo metu Azerbaidžanas taip pat patyrė agresiją iš kaimyninės Armėnijos. Armėnijos teritorines pretenzijas į Kalnų Karabachą palaikė valdantysis Kremliaus režimas.
Baku metropoliteno stotis, pavadinta Sausio 20-osios vardu. Čia 1990-ųjų sausio 20-ąją žuvo daug civilių Azerbaidžano piliečių. Slaptai.lt nuotr.
Sausio 20 d. vėlai naktį 26 tūkst. sovietų specialiųjų pajėgų, nepaskelbus nepaprastosios padėties, įsiveržė į Baku. Invazija buvo pradėta vidurnaktį. Sovietų kariai negailėjo net vaikų, moterų ir pagyvenusių žmonių. Dėl baudžiamųjų sovietų armijos išpuolių nužudyti 147 civiliai ir sužeista apie 800 žmonių. Apie tūkstantis žmonių buvo areštuoti ir patyrė įvairiausio pobūdžio spaudimą. Tarp aukų buvo 7 metų berniukas, 16 metų mergaitė, 80 metų vyras, jaunas gydytojas, nušautas greitosios pagalbos automobilyje, padėdamas kitai aukai, ir daugybė kitų Baku tautybių civilių.
Žvelgiant į sovietų kariuomenės įvykdytų žudynių foną, buvo aiškiai suprantama, kad ši karinė operacija buvo smulkmeniškai suplanuotas ir apskaičiuotas veiksmas. Ši agresija prieš azerbaidžaniečius buvo įgyvendinta žingsnis po žingsnio. Prieš kariams atvykstant į Baku, Azerbaidžano Aukščiausioji Taryba ir kiti politiniai organai buvo paralyžiuoti; ginklai buvo surinkti iš karinių darbuotojų, pridengiant būtinu gyventojų nusiginklavimu. Sovietų valdžia, norėdama neleisti gyventojams gauti informacijos, sausio 19 d. Azerbaidžane susprogdino televizorių maitinimo bloką ir Azerbaidžano televizija nustojo transliuoti.
Užsieniečiams nebuvo leista įvažiuoti į miestą. Vakarų žurnalistams įvairiausiais būdais buvo trukdoma pranešti apie žiaurumus ir aukas. Sovietų Sąjungos gynybos ir vidaus reikalų ministrai bei karo pareigūnai į Baku buvo atvykę iš anksto, prieš keletą dienų, kad suplanuotų šį apskaičiuotą teroristinį cinišką išpuolį.
Šiomis Baku gatvėmis 1990-ųjų sausio 20-ąją žlegėjo mirtį nešantys sovietiniai tankai. Slaptai.lt nuotr.
Juodasis sausis buvo lūžio taškas Azerbaidžano istorijoje. Šios žudynės nesutrukdė Azerbaidžano žmonėms tęsti kovą iki nacionalinės šalies nepriklausomybės pasiekimo. Nepaisant patiriamos karinės, politinės ir moralinės agresijos, Azerbaidžano nacionaliniam judėjimui pavyko pasipriešinti sovietų iššūkiui, ir sovietų kariuomenė galiausiai turėjo būti išvesta iš Baku.
Vėliau 1991 m. spalio 18 d. Azerbaidžanas paskelbė savo nepriklausomybę. 1999 m. gruodžio 16 d. specialiu Azerbaidžano Prezidento dekretu visoms represijų aukoms suteiktas „Sausio 20-osios kankinių“ vardas.
Baku centre palaidotos „Juodojo sausio” aukos. Slaptai.lt nuotr.
1990 m. sausio 20 d. azerbaidžaniečiai demonstravo sugebėjimą išlaikyti istorinio didvyriškumo tradicijas ir priešintis žiauriausiems išpuoliams dėl tėvynės laisvės ir nepriklausomybės, netgi tapdami kankiniais. Azerbaidžano žmonės žuvo 1990 m. sausio 20 d., narsiai gindami savo tėvynės laisvę ir nepriklausomybę.
Nepaisant to, kad nuo tų kruvinų dienų praėjo daug metų, azerbaidžaniečiai prisimena tą baisią naktį ir reiškia gilią panieką tiems, kurie įvykdė tą tragediją. Azerbaidžanas kiekvienais metais mini sausio 20-osios tragedijos dieną, kuri įamžinta gyvybiškai svarbioje Azerbaidžano tautų atmintyje kaip Nacionalinė liūdesio diena.
Kankiniai, mirę sausio 20 d., yra vieni pirmųjų, kurie paaukojo savo gyvybę už laisvę, kuria šiais laikais džiaugiasi Azerbaidžanas, ir tie herojai niekada nebus pamiršti.
Pirmadienį, sausio 11 dieną, atrodo, įvyks trišalis Putino–Alijevo–Pašiniano susitikimas. Oficialaus anonso apie tą susitikimą aš spaudoje neaptikau, bet jis kažkaip netiesiogiai išnyra iš rusų eksperto Jevgenijaus Michailovo interviu, kurį jis davė ketvirtadienį agentūrai vest.az.
Taip pat ketvirtadienį į Jerevaną iš Maskvos atskrido specialus lėktuvas su rusų medikais, kurie turi paimti kraujo mėginį dėl koronoviruso iš „aukštų armėnų valdininkų“, kurie ruošiasi skristi į Rusijos sostinę į svarbias derybas. Ir nors pranešime „aukšto valdininko“ pavardė neminėta, matyt, kalbama apie Pašinianą, kuriam būtent dėl to, kad jis netrukus dalyvaus derybose, sprendžiant iš visko, Maskva „rekomendavo“ nuo vakar izoliuotis, idant Kremliuje jis nesumanytų ką nors užkrėsti.
Jevgenijus Michailovas mano, kad Maskvoje, galimas dalykas, bus pasirašytas atskiras susitarimas dėl valstybės sienos. Tai skamba gana tikėtinai. O tai reiškia, kad bus sprendžiami Kjarkos ir Sofulu, Juchary Askipara, Ašagy Askipara, Barchudarly ir kitų gazachų anklavų klausimai. Galimas dalykas, kad bus pakloti pamatai visavertės Azerbaidžano ir Armėnijos taikos sutarties pasirašymui ateityje. Tai irgi labai svarbu, nes ji jau bus detaliai sukonkretinta, dokumento kalba nebepaliks jokios erdvės dvejopai traktuoti jos straipsnius (net atsižvelgus į turtingiausias Jerevano interpretuotojų fantazijas apie tai, kas juodu ant balto parašyta), viskas bus aptarta labai tiksliai. Ir kaip čia neprisiminti anekdoto apie armėnų archeologus, kurie, skirtingai nei jų kolegos iš kaimyninės šalies, per kasinėjimus neįstengė rasti laido gabalėlio, ir dėl to padarė išvadą, kad jau akmens amžiuje jų protėviai naudojosi belaidžiu mobiliojo telefono ryšiu.
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas
Taigi, Jerevanas suras, kaip traktuoti būsimąją taikos sutartį. Manau, Baku primygtinai reikalaus, kad Jerevanas atvirai pripažintų Azerbaidžano teritorinį vientisumą kartu su Kalnų Karabachu be jokio jo statuso. Tačiau kol kas nežinoma, kaip statuso nebuvimas bus apiformintas sutartyje. Tai galima daryti įvairiai. Pavyzdžiui, visai nieko nerašyti apie statusą. Jei jo nėra, tai nėra ir apie ką kalbėti.
Bet čia kelia baimę scenarijus, kurį ketvirtadienį sau leido Armėnijos URM. Kaip atmename, URM sekretorė Ana Nagdalian, komentuodama prezidento Alijevo pasipiktinimą dėl laisvų Airos Aivaziano pasivažinėjimų po Azerbaidžano teritoriją, pasakė: girdi, lapkričio 10 dienos trišalis pareiškimas „nepakeitė Arcacho statuso“.
Na ir paaiškink dabar tai damai, kad pasirašytas trišalis pareiškimas negalėjo minėti statuso arba, dar absurdiškiau, jo „pakeisti“, kai statuso iš principo nėra, apskritai jo nėra realybėje! Jis yra tik Jerevano politikų svajonėse, ir dėl tų fantazijų trišalis pareiškimas neturi konkretinti to, ko realybėje nėra.
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA-ELTA nuotr.
Todėl manau, kad siekiant išvengti tokių laisvų armėnų fantazuotojų interpretacijų būsimoje sutartyje teks ypatingai apibrėžti statusą tų rajonų, kurie SSSR (Sovietų Sąjungoje) įėjo į buvusią KKAS (Kalnų Karabacho Autonominę Sritį), tokią, kuri niekuo nesiskyrė nuo kitų Azerbaidžano rajonų, žinoma, neskaitant Nachičevanės Autonominės Respublikos. Kitaip vėl imsime inkšti, girdi, „sutartis neanuliavo Arcacho respublikos nepriklausomybės“ (tarytum ji – respublika – buvo, o dar ir nepriklausoma).
Jeigu tokia taikos sutartis bus pasirašyta, tai Armėnija paprasčiausiai iškris iš konflikto šalių, kurių visais laikais buvo dvi – Armėnija ir Azerbaidžanas. Tad bus galima laikyti, kad ir pats konfliktas liko praeityje. „Arcachas“ niekada nebuvo konflikto šalis, jis taip niekada ir netapo subjektu, ir, maža to, Armėnija, pasirašiusi taikos sutartį su Azerbaidžanu, ne tik nepripažins vienašališkai paskelbtos „nepriklausomybės“, bet, dar daugiau, pripažins priešingai – tos nepriklausomybės nebuvimą ir tos teritorijos išsaugojimą Azerbaidžano sudėtyje be jokio ypatingojo statuso.
Pašiniano parašas po būsimąja taikos sutartimi ir reikš, kad jo šalis grįžta iš iliuzijų pasaulio į realųjį. Tik klausimas, ar bus prieita iki taikos sutarties pasirašymo? Jeigu taip, tai gerai, bus galima sakyti, kad klausimas išspręstas amžiams. O jeigu ne, tai Azerbaidžanas ir be jo apsieis – pats Karabachas jau nebegalės išvengti savo reintegracijos į Azerbaidžano sudėtį de facto, net ir be Armėnijos ir Azerbaidžano taikos sutarties.
Bet jau pati Armėnija gali nukentėti, jeigu atsisakytų pasirašyti taikos sutartį. Baku gali iškelti sąlygą: nepasirašius taikos sutarties – jokios prekybos, teisės naudotis geležinkeliais Azerbaidžano teritorijoje, sienų atidarymo.
Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt
Beje, apie kelius. Ketvirtadienį Armėnijos premjero spaudos sekretorė ponia Mane Gevorgian pareiškė, kad Megrio koridorius nebus atidarytas „vienašališkai“ (!), ir paskelbė, jog Jerevanas ketina „mainais“ (mainais!) į Megrio koridorių gauti Armėnijai naudojimąsi Azerbaidžano geležinkeliais, įskaitant ir Irano bei Rusijos kryptimis. Bet ten pat ji susigėdusi nutylėjo, kad Lačino tranzitas, švelniai tariant, irgi buvo atidaromas anaiptol ne vienašališkai, kaip ji sakė, ir ne dėl jos gražių akyčių, o „mainais“ – kartoju „mainais!“ – į Megrio koridoriaus atidarymą. Ypač jei turėsime omeny, kad pasirašant trišalį pareiškimą Azerbaidžano kariuomenė jau stovėjo kelyje, iš esmės, išvadavusi jį nuo okupacijos ir įvedusi jame visišką kontrolę.
Taigi, tarp Lačino ir Megrio rašom lygybės ženklą. Ir nereikia brukti į tą schemą Azerbaidžano geležinkelio tinklų atidarymo Armėnijai. Norite naudotis Azerbaidžano geležinkeliais? Prašom, neprieštaraujame – pasirašykite taikos sutartį, sušukite tris kartus nuo Cicernakaberdo viršūnės „Qarabag — AZERBAYCANDIR”! – ir bus jums tada geležinkelis.
Azerbaidžano sostinė Baku. EPA – ELTA nuotr.
Azerbaidžano Didysis Medžlisas (parlamentas) penktadienį nusprendė nuo gruodžio 12 d. atšaukti šalyje karinę padėtį, įvestą dėl karo veiksmų Kalnų Karabache.
Karinė padėtis visoje Azerbaidžano teritorijoje buvo paskelbta rugsėjo 28 d.
Situacija Kalnų Karabache susikomplikavo rugsėjo 27 d., kai ginčijamoje teritorijoje prasidėjo aktyvūs mūšiai.
Lapkričio 9 d. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas ir Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas pasirašė bendrą pareiškimą dėl visiško karo veiksmų nutraukimo Kalnų Karabache. Dokumente, be kita ko, buvo numatyta dislokuoti Kalnų Karabache apie 2 tūkst. kariškių iš Rusijos.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Šiandien norėčiau paklausti – ko verta žurnalistika, jei ji neieško tiesos? Ko verti fotoreportažai, jei jų autoriui neįdomus teisingumas? Tokia žurnalistinė veikla ne tik bevertė. Ji pavojinga. Galinti nuvesti šunkeliais: sukiršinti valstybes, išprovokuoti naujus karinius susidūrimus, įskaudinti auką, paskatinti agresorių naujiems išpuoliams…
Ar teisėta tokia kelionė?
Nesiginčiju: kartais sunku rasti tikrąją tiesą. Kartais tiesa labai bjauri. Bet sąmoningai jos neieškoti ir dar tuo didžiuotis, – kebloka suprasti tokį žmogų.
Šį savo nusistebėjimą siunčiu fotožurnalistui Vidmantui Balkūnui, portale delfi.lt skelbiančiam „Laiškus iš Kalnų Karabacho“. Savo socialinių tinklų paskyroje šis daug po pasaulį keliavęs ir vertingų nuotraukų publikavęs žurnalistas rašo: „Gal dėl to aš niekad nesistengiu aiškintis, kuri pusė teisi, o kuri – ne. Ir nebus teisingo atsakymo dažniausiai. Man svarbu parodyti, kaip gyvena žmonės, patekę į tą sūkurį (…) Geopolitiniai dalykai tikrai nėra mano sritis (…). Ir tuo pačiu man sunku suprasti žmones, kurie būdami tūkstančius kilometrų nuo karo, pasakoja savo tiesas ir aiškina, kuri pusė klysta, o kuri yra teisi…“
Štai taip jis filosofuoja socialiniuose tinkluose. Jo teisė, jo valia. Juolab iš V.Balkūno neatimsi – drąsus vyras. Kalnų Karabache nūnai pavojinga.
Bet vardan ko toji drąsa? Kelionė į Kalnų Karabachą iš Armėnijos pusės, turint armėniškąją vizą, – neteisėta. Neteisėta ir Lietuvos, ir Europos Sąjungos, ir NATO, ir Jungtinių Tautų akimis žvelgiant. Tarptautinė bendruomenė Kalnų Karabachą laikanti Azerbaidžano teritorija. Net Armėnija oficialiai nepripažįsta Kalnų Karabacho savu. Todėl kiekvienas išsilavinęs žurnalistas turėtų suprasti, jog, jei norima išvysti Kalnų Karabachą, – būtina Azerbaidžano viza. Jei skrendi į Armėniją, azerbaidžanietiškas leidimas, žinoma, nereikalingas. Tačiau jei skubi į Kalnų Karabachą – azerbaidžanietiškas antspaudas privalomas, nepaisant oficialiųjų Jerevano išvedžiojimų, esą Kalnų Karabachas – etninių armėnų teritorija.
O Azerbaidžanas, įtariu, vargu ar bus palaiminęs V.Balkūno kelionę į Juodąjį Sodą (tiesioginis Kalnų Karabacho vertimas į lietuvių kalbą). Mat jei oficialusis Baku būtų pritaręs vizitui, V.Balkūno tikriausiai neįsileistų šiuo metu Kalnų Karabachą kontroliuojanti Armėnija. Vaizdžiai tariant, palaikytų Azerbaidžano agentu…
Šios aplinkybės – svarbios. Mano supratimu, jei nesilaikysime taisyklių, kuriomis įtvirtinta pagarba Azerbaidžano teritoriniam vientisumui (su Kalnų Karabachu), galime patekti į didelį chaosą, mat atsiras valstybių, kurios nusispjaus į Lietuvos teisę turėti, sakykim, Vilniaus ir Klaipėdos kraštus. Ar Lietuva nūnai turinti moralinę teisę smerkti Vakarų ir Rusijos dainininkus, žurnalistus, politikus, neteisėtai, be Kijevo, Kišiniovo ir Tbilisio palaiminimų, atvykstančius į okupuotą Krymą, Padniestrę ar Pietų Abchaziją? Juk mes, pasirodo, turime savų „keliauninkų“, kuriems nė motais pagarba tarptautinėms taisyklėms, įteisinusioms sienas tarp valstybių.
Lietuvos užsienio reikalų ministerijos kaltė
Kad Lietuva turinti keistų „turistų“, įžvelgiu milžinišką Lietuvos užsienio reikalų ministerijos kaltę. Ji iki šiol oficialiai, garsiai, aiškiai neįvardinusi, jog kelionės į Kalnų Karabachą, įsigijus armėniškąją vizą, – nerekomenduotinos. Draust Lietuvos piliečiams keliauti į Kalnų Karabachą iš Jerevano, o ne iš Baku, – negalima. Tačiau perspėti – privalu. Perspėjimas buvo ypač reikalingas nuaidėjus pirmiesiems šūviams. Juk buvo galima nuspėti – Lietuvoje reziduojantis Armėnijos ambasadorius Tigranas Mkrtčianas karštligiškai ieškos smalsuolių, sutiksiančių pasižiūrėti, kaip gi kenčia Kalnų Karabacho armėnai.
Armėnų artilerijos sugriautas azerbaidžaniečių kaimas Tertero regione. Slaptai.lt nuotr.
Kuo nepageidautinos lietuvių kelionės į Kalnų Karabachą turint Jerevano palaiminimą, pastaraisiais metais perspėti galėjo ir mūsų Seimo Užsienio reikalų komitetas, ir parlamentinių draugystės grupių su Armėnija bei Azerbaidžanu vadovai, ir, galų gale, Lietuvos žurnalistų organizacijos. Jokių draudimų, jokių grasinimų. Tik perspėjimas – nerekomenduojame. Beje, mano sąžinė švari – nesiveržti į Kalnų Karabachą iš Armėnijos pusės lietuvius savais straipsniais portale slaptai.lt raginau dar 2014-aisiais metais.
Gasan Gaja kaimas Tertero rajone. Prie duobės, kurią išrausė Armėnijos artilerijos sviedinys. Slaptai.lt nuotr.
Jei klausiate, kas man suteikė teisę priekaištauti į karštuosius taškus vykstantiems drąsiems žurnalistams, atsakysiu – turiu tokią teisę. Žurnalistu plušu daugiau nei 35-erius metus ir savo akimis regėjau keletą žiaurių konfliktų. Rusų – čečėnų, osetinų – ingušų, gruzinų – abchazų susidūrimai, – visai tai mačiau, apie tai rašiau. Bet, skirtingai nei V.Balkūnui, man pirmiausia rūpėjo, kas teisus, o ne kas garsiau, įtikinamiau verkia.
Taip pat negaliu nutylėti, jog labai puikiai susipažinęs su armėnų – azerbaidžaniečių konfliktu. Šia tema domiuosi daugiau nei dešimt metų. Pasigirti, jog Azerbaidžaną išvažinėjau skersai išilgai, – būtų per drąsu. Tačiau man teko matyti Hodžavendo, Tertero, Bardos regionus, kuriuose gyvena nuo armėnų apšaudymų nukentėję, savo artimųjų netekę azerbaidžaniečiai. Ypač sukrėtė 2016-ųjų kelionės po Tertero regiono Gasan Gaja, Kapanly, Maraga, Šikaro kaimus, intensyviai apšaudytus armėnų artilerijos. Ten esu regėjęs apgriautų namų, suluošintų vaikų, verkiančių prie kapo moterų. Esu svečiavęsis Giandžoje, kurią visai neseniai apšaudė Armėnijos karinės pajėgos. Galiu galvą duot nukirst – tiek azerbaidžaniečių, tiek armėnų motinų ašaros vienodai tyros, skaidrios. Kad įsitikintumėme, jog armėnų ir azerbaidžaniečių kraujas vienodai raudonas, nebūtina leistis į kelionę.
Kiek azerbaidžaniečių gyveno Jerevane?
Tačiau vis tik skirtumas tarp Giandžos ir Kalnų Karabacho apšaudymų – akivaizdus. Pagal tarptautinę teisę Giandžoje, Tertere, Gasan Gaja miestuose ir kaimuose namus turintys azerbaidžaniečiai gyvena savo valstybėje – Azerbaidžane. O Kalnų Karabache įsikūrę armėnai gyvena ne Armėnijoje. Jie – Azerbaidžanui priklausančioje teritorijoje. Jei jie klusnūs piliečiai, jie privalo paklusti Baku.
Oponentai šių eilučių autoriui puls, žinoma, draskyti akis, girdi, Kalnų Karabache – vien etniniai armėnai, esą ten nėra azerbaidžaniečių. Būtent. Ne vien įspūdingų kadrų, bet ir tiesos ieškantis žurnalistas turėtų paklausti – kur dingę vos prieš kelis dešimtmečius Kalnų Karabache gyvenę azerbaidžaniečiai? Jie savo noru pasitraukė iš ten ar buvo ciniškai išvyti?
Nuotrauka atminčiai – Tertero regioną saugantys azerbaidžaniečių kariai. Slaptai.lt foto
Nepatogių klausimų surasčiau ir daugiau. O kur, sakykim, prapuolė prieš šimtą metų Jerevane gyvenusi gausi azerbaidžaniečių bendruomenė? Prieš šimtą metų Jerevane azerbaidžaniečiai sudarė ženklią daugumą – jų buvo apie 75 proc. Kvaila neigti šią statistiką. Nūnai Jerevane – nė vieno azerbaidžaniečio. Nejaugi jie visi paliko miestą gera valia?
Džavachetijos pamoka
Galų gale kodėl Džavachetijos regione (Sakartvelas, senasis pavadinimas – Gruzija) gyvenanti gausi armėnų bendruomenė šiandien įrodinėja (susiraskite armėnišką portalą armenianreport.com), kad ši gruziniška teritorija – ne gruziniška, o armėniška? Todėl jiems, tik pamanyk, reikėtų atsiskirti nuo gruzinų įkuriant nepriklausomą valstybę! Džavachetijoje naudojama labai panaši taktika, kuri buvo išmėginta Kalnų Karabache: išstumiami vietiniai, po to – vis garsiau imamos propaguoti separatizmo idėjos. Sakartvelo valdžia vis pikčiau šantažuojama – nepalaikystite Jerevano, būsite nubausti – prarasite Džavahetiją!
Jei jau lietuvis žurnalistas pateko į Kalnų Karabachą, jam turėtų rūpėti visi klausimai. Pavyzdžiui, kiek armėnams kariauti prieš azerbaidžaniečius padeda iš JAV, Prancūzijos, Rusijos atvykusių armėnų kilmės vyrų? Kad Armėnijai trūksta karių, nes Armėnijoje – tik apie tris milijonus gyventojų, kai Azerbaidžane tris kartus daugiau gyventojų, – akivaizdu. Kad armėnams puldinėti Azerbaidžaną jau anksčiau padėję įvairiausio plauko armėnų kilmės smogikai (pavyzdžiui, į Kalnų Karabachą iš Jemeno kadaise atvykęs tūlas Monte Melkonianas; vėliau žuvo), – vieša paslaptis, prieinama tiems, kurie ieško atsakymų į visus, net ir nepatogius klausimus.
Prancūziška dūmų uždanga
Drauge su Kapanly kaimo gyventojais, kurių namai buvo sugriauti per Armėnijos artilerijos atakas. Slaptai.lt nuotr.
O tos pasakėlės, esą Turkija į Azerbaidžaną kariauti prieš armėnus siunčia Ankarai ir Stambului pavaldžius karius iš Sirijos, Libano, kurdų gyvenamų rajonų – nesąmonė. Rašydamas šiuos žodžius remiuosi Lietuvos reziduojančio Turkijos ambasadoriaus Gokhano Turano suteikta informacija. Ir, be kita ko, Turkijos ambasadoriaus žodžiai – įtikinami. Azerbaidžaniečiams tikrai netrūksta karių ginčijantis su Armėnija. Jei Azerbaidžanas ginčytųsi su Kinija, tada būtų galima patikėti – Azerbaidžanas turįs per mažai ginklą valdyti mokančių vyrų. Dabar – ne.
Šiose nuotraukose užfiksuoti nuo Armėnijos karinių atakų nukentėję civiliai azerbaidžaniečiai. Slaptai.lt foto
Tie tvirtinimai, neva azerbaidžaniečiams skriausti krikščionis armėnus padeda įvairiausio plauko Turkijos kontroliuojami smogikai, tėra dūmų uždanga, reikalinga Jerevanui pridengiant savas aferas. Dūmų uždanga šiandien reikalinga net armėniškose intrigose susipainiojusiam Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Macronui. Prancūzijoje gyvenanti gausi armėnų bendruomenė. Ji – neproporcingai įtakinga. Prancūzijos valdžia jos nebesuvaldo. Jerevanas per Prancūziją (ne tik per šią šalį) verbuoja karius į vadinamąjį Kalnų Karabacho frontą. Jei visi prancūziški toleravimai paaiškėtų, Prancūzijos prezidentas su savo prancūziškomis žvalgybomis ir patarėjais atsidurtų bjaurioje padėtyje. Tad geriausia gynyba – puolimas. Pradėjo kaltinti tuo, dėl ko patys kalti. O tai reiškia, kad oficialusis Paryžius daro milžinišką klaidą. Tiesa – tai toks daiktas, kuris vis tiek anksčiau ar vėliau išlenda į paviršių, pamato dienos šviesą.
Šias pastabas teikiu tiems, kuriems neužtenka vien sensacingų nuotraukų. Šias įžvalgas adresuoju tiems, kurie ieško tiesos.
