Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka. ELTA nuotr.

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga teigia pritariąs prezidento Gitano Nausėdos nuomonei, kad koronaviruso situacija Baltarusijoje kelia susirūpinimą, nes nėra žinoma tiksli infekcijos apimtis kaimyninėje valstybėje.
 
„Sudėtinga iš tų viešų žinučių arba televizijos reportažų įvertinti, kiek ta situacija atspindi arba neatspindi realybę. Iš Baltarusijos vadovo pasisakymų ir tų nufilmuotų vaizdų, kai yra pozuojama sporto rungtynėse, kur yra daug žmonių, ir sakoma, kad to viruso nėra – tai labai kelia susirūpinimą“, – trečiadienį Sveikatos apsaugos ministerijoje surengtoje spaudos konferencijoje sakė A. Veryga.
 
Ministras prisiminė, kad koronaviruso grėsmė dar plitimo pradžioje kai kurių valstybių nebuvo rimtai vertinama.
 
„Panašių žinučių mes girdėjome visiškai neseniai ir Lietuvoje, kai Italijos krepšinio treneriai su tam tikra pašaipa vertino Lietuvoje priiminėjamas priemones, dabar mes tą girdime kai kuriose kitose šalyse. Sutinku su šalies vadovo vertinimu, kad tai kelia didelį susirūpinimą. Kokia yra reali situacija, mes, matyt, nelabai galime žinoti“, – pridūrė A. Veryga.
 
Prezidentas Gitanas Nausėda trečiadienį sukritikavo kaimyninę Baltarusiją dėl jos pastangų stabdant koronaviruso epidemiją. Pasak šalies vadovo, Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka bravūriškai vertina esamą situaciją, o ir valstybės pateikiamais oficialiais duomenimis apie susirgusiuosius pasitikėti negalima.
 
Informacijos šašltinis – ELTA
 
2020.04.01; 14:00

Antradienį Baltarusijos sveikatos apsaugos ministerija pranešė apie antrąjį paciento, užsikrėtusio koronavirusu, mirties atvejį, pažymėdama, jog tai – preliminarūs duomenys.
 
„Užregistruotas antrasis pagyvenusio paciento mirties atvejis. Jis sirgo įvairiomis chroniškomis ligomis, kurias, preliminariais duomenimis, sukomplikavo koronavirusinė infekcija“, – sakoma pranešime.
 
Žinybos atstovai informavo, kad Baltarusijoje iki šiol atlikti 32 tūkstančiai testų dėl koronaviruso. Bet bendro infekuotųjų skaičiaus jie nenurodė.
 
Antradienį buvo pranešta, kad Baltarusijoje užsikrėtusiųjų koronavirusu skaičius išaugo iki 163. Tą pačią dieną buvo sužinota, kad Vitebske mirė pirmasis koronavirusu užsikrėtęs žmogus.
 
Praėjusių metų pabaigoje Kinijos Uhano mieste prasidėjęs naujojo koronaviruso sukeliamo susirgimo protrūkis išplito į daugiau kaip 160 šalių. Kovo 11 d. Pasaulio sveikatos organizacija jį pripažino pandemija.
 
Naujausiais duomenimis, pasaulyje koronavirusu užsikrėtė per 850 tūkstančių žmonių, daugiau kaip 42 tūkstančiai infekuotųjų mirė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.01; 14:30

Aleksandras Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.

Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka ketvirtadienį pasmerkė „psichozę“ dėl koronaviruso pandemijos, įspėdamas, kad panika gali padaryti daugiau žalos nei pati infekcija.
 
„Vadinu šį koronavirusą tiesiog psichoze“, – vyriausybės susitikime sakė A. Lukašenka.
 
„Kartu išgyvenome daug psichozių ir žinome, prie ko jos privedė. Esu įsitikinęs, kad tai dar viena psichozė, kuri kai kuriems bus naudinga, o kitiems pakenks. Esu visiškai tikras, kad galime labiau nukentėti nuo panikos nei nuo paties viruso“, – kalbėjo prezidentas.
 
Valdžioje nuo 1994 metų esantis 65 metų A. Lukašenka anksčiau šią savaitę paragino Baltarusijos gyventojus išlaikyti ramybę ir eiti dirbti žemę.
 
„Traktorius visus išgydys. Laukai išgydo visus“, – sakė prezidentas.
 
9,4 mln. gyventojų turinčioje Baltarusijoje patvirtintas 51 užsikrėtimo naujuoju koronavirusu atvejis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.19; 00:30

Seimo nariai bei JAV ir Kubos disidentai prašo neratifikuoti Lietuvos ir Kubos bendradarbiavimo sutarties. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Seimo Užsienio reikalų komiteto nariai – Audronius Ažubalis, Žygimantas Pavilionis ir Emanuelis Zingeris kartu su JAV ir Kubos žmogaus teisių aktyvistais kreipėsi į Seimo narius ir Vyriausybę, prašydami neratifikuoti Lietuvos ir Kubos politinio dialogo ir bendradarbiavimo sutarties.
 
A. Ažubalio teigimu, ES šalys nepasimoko, kad nereikia palaikyti diktatūrinių režimų.
 
„2016 m. ta sutartis buvo pasirašyta, kur, jeigu bus ratifikuota, atvers ES pinigus diktatūrai palaikyti. Tą pripažino ir Europos Parlamentas savo dviejose 2018-2019 m. rezoliucijose. Tačiau tai neveikia – europiečiai nori toliau daryti biznį su velniu“, – pirmadienį Seime surengtoje spaudos konferencijoje sakė A. Ažubalis.
 
Tuo metu Ž. Pavilionis pastebėjo, kad Lietuva neturi bendradarbiavimo sutarties su Baltarusija. Siekis ratifikuoti politinio dialogo sutartį su Kuba, pasak politiko, gali būti užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus politinis interesas.
 
„Tokio susitarimo su Baltarusija mes neturime būtent dėl to, kad Baltarusijoje nėra demokratijos. Nežinoma, kodėl ponas Linkevičius sugalvojo, kad tokį susitarimą reikia būtinai prastumti Seime. Aš įtariu, kad tai – partiniais interesais. Jo partiniai kolegos su Kubos režimu ne vieną kartą bendradarbiavo, aš tą mačiau pats būdamas Amerikoje. (…) Aš manau, kad mūsų valstybės interesai yra pažeidžiami“, – sakė parlamentaras.
 
Spaudos konferencijoje pasisakė ir JAV bei Kubos disidentai: Žmogaus teisių fondo Kuboje prezidentas Tonis Kosta, fondo tyrimų direktorius Hugo Ača, Kubos gydytoja Ramona Matos ir žmogaus teisių aktyvistė Roza Marija Paja. Jų teigimu, sutarties dėl bendradarbiavimo su ES Kuboje siekia būtent diktatūrinio režimo atstovai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.24; 12:24

Vasario 15-ąją Lietuvos Respublikos Kovo 11-osios Akto salėje surengtas pirmasis Sąjūdžio prieš Astravo atominę elektrinę suvažiavimas.

Skelbiame Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitiko Mariaus Laurinavičiaus komentarą. Marius Laurinavičius sako, jog Astravo AE monstrą stabdyti nėra per vėlu. Analitikas taip pat pabrėžia, kad į Astravo AE jau sukišta 10 milijardų dolerių mafijos pinigų, ir tie pinigai, beje, mesti į su ekonomika visiškai neusisijusį projektą Lietuvos sostinės pašonėje, vos už 40 kilometrų nuo Vilniaus.

2020.02.16; 09:22

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos diplomatijos vadovas Linas Linkevičius teigia, kad Lietuvos žvalgybos paviešintoje grėsmių ataskaitoje apie Astravo atominės elektrinę grėsmę nieko ypatingai naujo neišgirdęs. Užsienio reikalų ministras patikino, kad apie Astravo AE keliamą grėsmę jis žino, bet su Baltarusija valdžios atstovais dialogas vis tiek bus tęsiamas.
 
„Kad Astravo AE yra grėsmė, jau esu kažkur girdėjęs. Nieko ypatingai naujo mes neišgirdome. Tai yra analizė, jeigu ją dar kažkas pakomentuos, tai pakomentuos. Tai nieko nekeičia, mes apie tą ataskaitą jau žinome iš anksčiau, prieš ją paskelbiant. Dar kartą pasikartosiu, kad ten nėra nieko naujo, ko mes nežinotume. Ir mes turime tai omenyje. Tai nekeičia to, ką mes mėginame čia (Baltarusijoje. – ELTA) pasiekti“, – vizito Baltarusijoje metu sakė L. Linkevičius.
 
L. Linkevičius teigė, kad, be Astravo AE, Lietuvą su Baltarusija jungia ir kiti klausimai, kaip naftos bei dujų tiekimas.
 
„Mes kalbėjome ne tik apie Astravo AE, juk ir kiti aspektai yra svarbūs, pavyzdžiui, įstojimas į Pasaulio prekybos organizaciją. Mūsų interesas – kad jie įstotų. Mes galime jiems padėti įstoti. Be abejo, naftos tiekimas. Mes supratome, kad jie suinteresuoti, kad jis būtų reguliarus ir pastovus (…). Tikrai ties tuo dirbsime, ir čia sutampa mūsų interesai. Ieškosime techninių sprendimų dėl dujų tiekimo, nes tai yra alternatyva, ir tai stiprina jų nepriklausomybę. Jų nepriklausomybė yra ir mūsų nacionalinis interesas“, – sakė L. Linkevičius.
 
Kaip ELTA jau rašė, Lietuvos žvalgyba antradienį paviešintoje grėsmių ataskaitoje įspėja dėl šalia Lietuvos pasienio statomos Astravo atominės elektrinės saugumo.
 
Kasmetinę ataskaitą paskelbęs Valstybės saugumo departamentas (VSD) bei Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas (AOTD) prie Krašto apsaugos ministerijos teigia, kad, užbaigiant Astravo atominės elektrinės projektą, kyla įtampa tarp Baltarusijos institucijų ir projektą vykdančios Rusijos kompanijos „Rosatom“ atstovų.
Sąjūdis prieš Astravo AE. Organizacijos steigėjų nuotr.
 
2019 m. liepos pradžioje iš pareigų pasitraukė BelAE statybų vadovas Dmitrijus Romaniecas. Jis paliko pareigas ir išvyko iš Baltarusijos labai sudėtingu laikotarpiu – prasidėjus svarbiausiems pirmojo bloko parengimo eksploatacijai darbams.
 
Pasak VSD ir AOTD, tikėtina, kad jo pasitraukimas buvo neatsitiktinis – vengiama atsakomybės dėl ankstesnių incidentų, nesklandumų bei tolesnių sudėtingų BelAE parengimo eksploatacijai darbų.
 
Paskelbtame žvalgybos institucijų dokumente taip pat minimas 2019 m. birželio pabaigoje dėl darbininkų aplaidumo kilęs gaisras Astravo atominės elektrinės pirmajame bloke (šalia reaktoriaus pastato). Grėsmių ataskaitoje pažymima, kad Baltarusijos institucijos informacijos apie šį incidentą nepateikė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.05; 00:30

AOTD direktorius pulkininkas Remigijus Baltrėnas ir VSD direktorius Darius Jauniškis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Lietuvos žvalgyba antradienį paviešintoje grėsmių ataskaitoje įspėja dėl šalia Lietuvos pasienio statomos Astravo atominės elektrinės saugumo.
 
Kasmetinę ataskaitą paskelbęs Valstybės saugumo departamentas (VSD) bei Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas (AOTD) prie Krašto apsaugos ministerijos teigia, kad, užbaigiant Astravo atominės elektrinės projektą, kyla įtampa tarp Baltarusijos institucijų ir projektą vykdančios Rusijos kompanijos „Rosatom“ atstovų.
 
„Artėjant numatytam BelAE paleidimo terminui, didėja įtampa tarp atsakingų Baltarusijos institucijų, projekto užsakovų ir „Rosatom“ atstovų – visi jie baiminasi atsakomybės už galimus incidentus paskubomis pastatytoje BelAE“, – rašo Lietuvos žvalgyba paskelbtoje ataskaitoje.
 
2019 m. liepos pradžioje iš pareigų pasitraukė BelAE statybų vadovas Dmitrijus Romaniecas. Jis paliko pareigas ir išvyko iš Baltarusijos labai sudėtingu laikotarpiu – prasidėjus svarbiausiems pirmojo bloko parengimo eksploatacijai darbams.
 
Astravo atominė elektrinė. EPA-ELTA nuotr.

Pasak VSD ir AOTD, tikėtina, kad jo pasitraukimas buvo neatsitiktinis – vengiama atsakomybės dėl ankstesnių incidentų, nesklandumų bei tolesnių sudėtingų BelAE parengimo eksploatacijai darbų.
 
Paskelbtame žvalgybos institucijų dokumente taip pat minimas 2019 m. birželio pabaigoje dėl darbininkų aplaidumo kilęs gaisras Astravo atominės elektrinės pirmajame bloke (šalia reaktoriaus pastato). Grėsmių ataskaitoje pažymima, kad Baltarusijos institucijos informacijos apie šį incidentą nepateikė.
 
„Nepaisant to, kad pirmasis blokas jau rengiamas branduoliniam kurui, informacijos apie minėtą incidentą Baltarusijos institucijos nepateikė. Šis faktas liudija, kad po 2016 m. įvykusių incidentų situacija BelAE nepasikeitė – ir toliau vengiama viešumo, bandoma slėpti informaciją apie tikrąją padėtį. Todėl labai tikėtina, jog informacija bus slepiama ir BelAE pradėjus veikti“, – rašoma ataskaitoje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.04; 04:00

Aleksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius vasario 3-4 dienomis Baltarusijos užsienio reikalų ministro Vladimiro Makėjaus kvietimu darbo vizito lankosi Baltarusijoje. Kaip skelbiama, daugiausiai svarstoma pagalba lietuvių kilmės vaikams švietimo srityje. Bet kitą dieną jis susitinka ir su oficialiais Baltarusijos valdžios atstovais, o Minske netgi planuojamas susitikimas su Baltarusijos pilietinės visuomenės ir žmogaus teisių aktyvistais, kitaip sakant, su opozicija.

Sunku pasakyti, ar Lietuvos ministras šio vizito detales, ypač antros dienos susitikimus, derino su Seimu ir Prezidentu. Tai, kad Seimo užsienio reikalų komitetas ketino svarstyti „savavališkus“ L. Linkevičiaus vuajažus į Minską (nors paskutinis jų buvo prieš ketverius metus), liudija, jog politikai nėra patenkinti URM konformistine laikysena A. Lukašenkos režimo atžvilgiu. Jie įtaria, kad šitaip gali būti nuolaidžiaujama dėl Astravo AE.

Minskui šių metų pradžia nelengva. Be nuolatinių rietenų su Maskva dėl Baltarusijos glaudesnės integracijos į Sąjunginę valstybę nuo šių metų pradžios kaimyninė šalis negauna rusiškų naftos produktų. Sausio 3 d., nepavykus deryboms, jų tranzitas nutrauktas, o sausio 20 d. nutrūko ir dialogas šiuo klausimu.

A.Lukašenka pareiškė, kad naftą pirks už Rusijos ribų ir pasaulinėmis kainomis. Minskas jau įsigijo 80 tūkst. tonų šios žaliavos iš Norvegijos, ir pirmoji jos partija per Klaipėdos uostą geležinkelio cisternomis jau atkeliavo į Baltarusiją. O nuo vasario 1 d. Minskas 6,6 proc. padidino tarifus rusiškos naftos tranzitui.

Baltarusijos prezidento A. Lukašenkos ir JAV valstybės sekretoriaus M. Pompeo susitikimas. EPA-ELTA nuotr.

Kaip tik tuo metu į Minską vizito užsuko JAV valstybės sekretorius Mike Pompeo. Tokio rango JAV atstovo čia nebuvo nuo 1994 metų, kai A. Lukašenka ir buvo išrinktas prezidentu. Jo apsilankymo tikslas buvo daugiau negu akivaizdus: bandyti suvilioti A. Lukašenką racionaliu pasiūlymu – patenkinti Baltarusijos naftos poreikius amerikietiška žaliava visu 100 procentų, t.y., 18 mln. tonų naftos per metus. Amerikos užsienio politikos žinybos vadovas be užuolankų leido suprasti, kad Minskui tereikia kreiptis į Vašingtoną, nes JAV yra „didžiausias energijos resursų gamintojas pasaulyje“. Tokiu atveju jų naftos produktai būtų perdirbami Baltarusijoje įrengtose rusiškose naftos perdirbimo įmonėse.  

A.Lukašenka kol kas neatsakė nei taip, nei ne. Jis žino, kad Maskva protestuos prieš amerikietiško naftos verslo invaziją šalia Rusijos sienų. Rusijos nacionalinio energetinio saugumo fondo ekspertas Igoris Juškovas iškart atrėžė: tai neįmanoma. Jis mano, kad JAV nė dolerio nenuleis už naftos barelį, o rusiška nafta yra 10-12 dolerių pigesnė už pasaulines kainas. Be to, jo teigimu, rusišką Urals markės naftos žaliavą reikėtų maišyti su amerikietiška, kaip daroma Lenkijoje, nes gamyklos Baltarusijoje kitaip ją apdoroti nepritaikytos, o tai dar pabrangins importuojamą žaliavą.

Niekam ne paslaptis, kad problema ne naftos tiekimas, o problemiški santykiai su Rusija. V. Putinas kuria planus, kaip, prisidengdamas gilesne Sąjunginės valstybės integracija, Baltarusiją vis labiau pasiglemžti po savo sparnu. Tai erzina A. Lukašenką, vaizduojantį save visos gudų tautos vienytoju. Jis apdairiai nevaikė didžiulių mitingų, kuriuose baltarusiai protestavo prieš savo šalies integraciją į Rusiją.

Nors M. Pompeo ir mandagiai priekaištavo A. Lukašenkai dėl žmogaus teisių pažeidimų, jis padarė užuominą, kad JAV panaikins sankcijas pagrindinei žaliavos perdirbimo įmonei „Belneftechim“, bus atšauktas JAV ir ES draudimas dešimtims pareigūnų atvykti į šias šalis, o patį A. Lukašenką galbūt palaikys per šiais metais vyksiančius prezidento rinkimus.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tad koks gi L. Linkevičiaus darbo vizito tikslas?

Tikėtina, kad jis buvo derintas ne tik su aukščiausiais šalies pareigūnais, bet ir aptartas aukštame lygyje, ypač po M. Pompeo vizitų į posovietinę erdvę (jis dar pabuvojo Kazachstane, kuris taip pat tikisi aprūpinti Minską naftos žaliava). Prezidentas G. Nausėda, grybaudamas Lietuvos-Baltarusijos pasienyje, darydavo toli siekiančias užuominas, kad laikas kaimynus traukti iš izoliacijos.

Tačiau „skersai kelio“ kaimyniškiems santykiams stovi nelemtas Astravas. Ar reikia čia ieškoti kompromiso su Minsko režimu? Kokia kaina Lietuva ketina „parduoti“ Astravo AE grėsmę už gerus geopolitinius santykius su A. Lukašenka? Ar nuo šiol nutylėsime grubius žmogaus teisių pažeidimus šioje šalyje ir represijas prieš opoziciją?

Tai klausimai, liečiantys mūsų užsienio politikos strategiją ir apskritai stabilumą regione. Šiame kontekste L. Linkevičiaus vizitas į kaimyninę šalį dvelkia vasališku noru įtikti ir amerikietiškai pozicijai, ir apskritai apsimestinam Vakarų aklumui – nematyti Rusijos ekspansijos per Baltarusiją recidyvų.

2020.02.03; 15:00

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius vasario 3-4 dienomis Baltarusijos užsienio reikalų ministro Vladimiro Makėjaus kvietimu lankysis Baltarusijoje.
 
Rimdžiūnų lietuvių kultūros centre ministras susitiks su lietuvių bendruomenės atstovais, aplankys ten veikiančią lietuvišką mokyklą ir darželį.
 
Anot Užsienio reikalų ministerijos pranešimo, su Baltarusijos užsienio reikalų ministru V. Makėjumi, Gardino srities gubernatoriumi ir vietos valdžios atstovais Rimdžiūnuose bus ieškoma sprendimų kaip užtikrinti nepertraukiamą mokymosi procesą nuo darželio iki mokyklos baigimo lietuvių kilmės vaikams. Bus ieškoma galimybių modernizuoti Rimdžiūnuose veikiantį lietuvybės židinį, pasitelkiant ES bendradarbiavimo abipus sienos programą.
 
Šios programos lėšomis šiuo metu tvarkoma ir plečiama P. Skorinos gimnazija Vilniuje, kurioje mokosi baltarusių tautinės mažumos vaikai.
 
Kartu su užsienio reikalų ministru į Rimdžiūnus vyks ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos kancleris Tomas Daukantas.
 
Minske planuojamas susitikimas su Baltarusijos pilietinės visuomenės ir žmogaus teisių aktyvistais.
 
Vasario 4 dieną Minske planuojami susitikimai su oficialiosios Baltarusijos valdžios atstovais. Numatoma aptarti nesaugios Astravo AE, lietuvių bendruomenės, žmogaus teisių, ekonominio bendradarbiavimo ir kitus aktualius klausimus.
 
Taip pat numatomas L. Linkevičiaus, Baltarusijos užsienio reikalų ministro, Lenkijos bei JAV diplomatų dalyvavimas Tadui Kosciuškai skirtame minėjimo renginyje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.03; 01:00

Baltarusijos prezidento A. Lukašenkos ir JAV valstybės sekretoriaus M. Pompeo susitikimas. EPA-ELTA nuotr.

Jungtinės Valstijos pasirengusios visiškai aprūpinti Baltarusiją energijos ištekliais konkurencingomis kainomis. Tai šeštadienį po derybų su Baltarusijos prezidentu Aliaksandru Lukašenka ir užsienio reikalų ministru Vladimiru Makejumi pareiškė JAV valstybės sekretorius Mike`as Pompeo.
 
„Mūsų energijos išteklių gamintojai pasirengę aprūpinti jus 100 procentų konkurencingomis kainomis“, – sakė M. Pompeo.
 
Šitaip, pabrėžė jis, „JAV nori padėti Baltarusijai sukurti savo suverenią valstybę“. „Mes – didžiausi energijos išteklių gamintojai pasaulyje, ir jums tereikia kreiptis į mus“, – pareiškė JAV valstybės sekretorius.
 
Rusijos naftos tiekimo į Baltarusiją sutartys baigė galioti 2019 metų gruodžio 31 d. Nuo to laiko šalys veda derybas dėl jų pratęsimo, bet negali susitarti dėl kainos. A. Lukašenka vyriausybei davė nurodymą ieškoti alternatyvių naftos šaltinių.
 
Maždaug 86 tūkstančius tonų naftos, kurią Baltarusija pirko Norvegijoje, sausio 23 d. į Klaipėdą atplukdė Norvegijos tanklaivis „Breiviken“.
 
Toliau nafta užsakovui gabenama geležinkeliu. Visos partijos transportavimas truks maždaug dvi savaites. Pastarąjį kartą nafta į Baltarusiją tranzitu per Lietuvą buvo gabenama 2017 metais.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.02; 00:02

Aleksandras Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.

Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka šeštadienį padėkojo JAV valstybės sekretoriui Mike`ui Pompeo už jo vizitą į Minską po ilgai trukusio nepakankamo šalių tarpusavio supratimo laikotarpio.
 
„Labai gerai, kad jūs po nepakankamo savitarpio supratimo Baltarusijos ir JAV santykiuose laikotarpio, kurį sąlygojo nepagrįstas ankstesnės (JAV) valdžios požiūris, surizikavote atvykti į Minską ir pažiūrėti į šią šalį – kas čia per tauta, kas čia per žmonės, kas per diktatūra, kokia čia demokratija“, – sakė A. Lukašenka.
 
Anot Baltarusijos prezidento, jis jau seniai pažįsta M. Pompeo. „Deja, neakivaizdžiai. Kai jūs ėjote ankstesnes (CŽV vadovo) pareigas, mes, aš to visiškai neslepiu, su amerikiečiais bendradarbiavome mūsų specialiųjų tarnybų linija“, – paaiškino A. Lukašenka.
Maikas Pompeo. EPA – ELTA nuotr.
 
Jis patikslino turįs omenyje bendras operacijas, kuriomis buvo siekiama „užkirsti kelią branduolinių elementų platinimui Baltarusijos pasienyje“. „Mes kartu sulaikėme kelis nusikaltėlius, kurie gabeno per sieną branduolines medžiagas Vakarų kryptimi“, – pareiškė A. Lukašenka.
 
Savo ruožtu JAV valstybės sekretorius pabrėžė, kad jo šalis vertina Baltarusijos indėlį į kovą su tarptautiniu terorizmu.
 
M. Pompeo taip pat pareiškė, kad Jungtinėms Valstijoms kelia susirūpinimą žmogaus teisių padėtis Baltarusijoje, bet jos tikisi pažangos šiuo klausimu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.02; 00:01

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Parašiau vakar FB, bet tinka ir šiandien, ir rytoj, ir poryt…

Trys konservatoriai (Audronius Ažubalis, Žygimantas Pavilionis ir Emanuelis Zingeris) nusistebėjo, tiksliau, pasipiktino UR ministro išsakytu vizito į Baltarusiją tikslu – “kad jie (Baltarusijos valdžia) pradėtų ką nors daryti dėl Astravo atominės elektrinės saugumo…, nors klausimo dėl Astravo AE saugumo kėlimas nereiškia Lietuvos teigiamo požiūrio į jėgainę”.

Tie trys, kaip ir dauguma Lietuvos žmonių, ypač vilniečių, tikisi, kad finansiškai remiant ES, Astravo AE bus išardyta, kaip buvo išardyta jau naudota Ignalinos AE, o kas įmanoma – panaudota naujojoje elektrinėje toli nuo Vilniaus. Tokia turėtų būti Lietuvos užsienio politikos siekiamybė, o ne Astravo AE saugumas.

Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Galiu pasiūlyti bent vieną niūrų Vladimiro Putino žaidimo su veikiančia Astravo AE scenarijų.

Vieną gražią dieną Baltarusija praneš, kad AE įvyko avarija, gresianti dideliu aplinkos užteršimu radioaktyviomis medžiagomis. Mūsų dozimetrai užfiksuos kol kas nežymų radiacijos Neryje lygį.

Sąjūdis prieš Astravo AE. Organizacijos steigėjų nuotr.

Bet negi lauksim, kol radiacija pakils iki gyvybei pavojingo lygio. Masinė vilniečių evakuacija. Baisūs žodžiai. Po kurio laiko miestas ir apylinkės iki sienos su Baltarusija – tušti ne tik nuo gyventojų, bet ir nuo kariuomenės su visais tuo metu būsiančiais NATO daliniais. Ir į tuščią Vilnių ateis kita kariuomenė, nes, kaip aiškina kai kurie Rusijos ir Baltarusijos Sąjungos “istorikai”, Vilnius visada buvo baltarusių miestas…

Ar pasiruošęs Respublikos Prezidentas tokiam scenarijui?

Prisijungiu prie profesoriaus Vytauto Landsbergio Sąjūdžio prieš Astravo atominę elektrinę. Padėsiu, kuo tik galėsiu.

2020.02.01; 17:13

Šeštadienį Vilniuje surengtas Sąjūdžio prieš Astravo atominę elektrinę (AE) steigiamasis susirinkimas, į kurį susirinko pilietinės visuomenės aktyvistai bei įvairių politinių partijų nariai.
 
Tarp organizacijos steigėjų – profesorius Vytautas Landsbergis, europarlamentaras Petras Auštrevičius, Seimo nariai Žygimantas Pavilionis ir Virgilijus Poderys, signataras Raimundas Lopata, LiJOT prezidentas Lukas Kornelijus Vaičiakas, žurnalistas Eduardas Eigirdas, Lietuvos žaliųjų partijos atstovas Mečys Laurinkus, verslininkas Vidmantas Janulevičius, buvęs užsienio reikalų ministras, diplomatas Petras Vaitiekūnas ir kiti.
 
Pasak steigėjų, organizacija sieks, kad, nepaisant to, jog pirmąjį Astravo atominės elektrinės reaktorių planuojama atidaryti jau šiemet, būtų imamasi visų įmanomų priemonių apsisaugoti nuo Astravo AE keliamos grėsmės ir būtų sustabdyta tolesnė šio projekto plėtra.
 
Profesorius V. Landsbergis savo kalboje pažymėjo, jog pavojui ir neteisybei sakyti „ne“ niekada nėra per vėlu. Nors negalima neigti, jog Astravo atžvilgiu iki šiol buvusios Vyriausybės padarė klaidų, visuomenė turi savęs paklausti: „O ką mes galime padaryti dabar?“ Lietuvos balsas gali ir turi būti išgirstas, bet tam turime dirbti išvien.
 
Vienas iš steigėjų, europarlamentaras P. Auštrevičius atkreipė dėmesį, jog Lietuvoje vyrauja požiūris, kad Astravo AE jau pastatyta ir visuomenė jau nieko negali padaryti. Tačiau tai netikslu – Baltarusijos valdžia planuoja nesaugios elektrinės projektą plėsti toliau, tad šiems planams aktyviai priešintis tikrai dar nėra per vėlu.
 
Seimo narys, ambasadorius Ž. Pavilionis teigė, kad Sąjūdyje prieš Astravo AE planuoja susiburti visos politinės jėgos ir visuomeniniai judėjimai, kurie ne tik remia Europos žaliąjį kursą bei Lietuvos žaliąją energetiką, bet ir sieks padėti prezidentui įgyvendinti jo tikslą, kad visos ES šalys pritartų elektros energijos embargui iš nesaugios Astravo AE.
 
„Pirmojo Sąjūdžio prieš Astravo AE sambūrio metu inicijuosime europinę peticiją prieš šią atominę elektrinę – prieš kelis metus Lietuvoje surinkome 65000 piliečių parašų, dabar visi susitelkę, panaudodami visus savo ryšius Vakaruose, turėsime įtikinti mūsų brolius ir seses europiečius, kad Astravas – egzistencinė grėsmė visai Europai“, kalbėjo Ž. Pavilionis.
 
Sąjūdis prieš Astravo AE yra pilietinei visuomenei ir įvairių politinių pažiūrų piliečiams atvira organizacija. Pirmasis asociacijos narių sambūris planuojamas vasario 15 d. Seimo Kovo 11-osios Akto salėje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.01; 17:00

Gynybos ekspertas Ianas Brzezinskis. Gabrielės Niekytės (URM) nuotr.

Gynybos ekspertas Ianas Brzezinskis teigia skeptiškai vertinąs Rusijos galimybes prisijungti Baltarusiją. Pasak jo, Vladimiras Putinas neįvertina Baltarusijos identiteto savarankiškumo, kuris, jo nuomone, ateityje gali sukelti Kremliui tikrą galvos skausmą.
 
Pastarąją savaitę Lietuvos užsienio reikalų ministerijos surengtame saugumo politikos ekspertų susitikime dalyvavęs garsaus politologo, JAV prezidento Jimmy’io Carterio patarėjo Zbignewo Brzezinskio sūnus I. Brzezinskis pabrėžia, kad, siekiant atremti Rusijos agresiją prieš Vakarus, sankcijos turi būti ne tik taikomos toliau,  jos turi būti ir proporcingos Rusijos invaziniams veiksmams.
 
Išskirtiniame interviu naujienų agentūrai ELTA ekspertas taip pat pabrėžė, kad JAV saugumo radare, be Irano, šiuo metu išlieka Kinija bei Rusija. Pastaroji, mano I. Brzezinskis, Irano ir JAV konflikte neliks nuošalyje. Jo teigimu, Rusijos interesas bus ir toliau silpninti Vakarus ir didinti savo įtaką Artimuosiuose Rytuose.
 
Ar įmanoma, kad Iranas grįžtų į tarptautinę bendruomenę kaip normali valstybė?
 
Manau, yra noras, kad Iranas grįžtų į normalią darbotvarkę, bet, matyt, tai reikalautų nepaprastų pasikeitimų šalies viduje. Pradėkime nuo to, kad pats režimas Irane turi pasikeisti, kad būtų pradėtas konstruktyvesnis dialogas su kaimynais. Iranui reikėtų atsisakyti kai kurios tarptautinės darbotvarkės: reikėtų nustoti palaikyti teroristines grupuotes. Žinoma, būtų gerai, jei režimas taptų labiau demokratinis, pagarbesnis savo pačių piliečių teisėms ir laisvėms. Šiuos žingsnius Iranui reikėtų žengti norint palaikyti konstruktyvesnius santykius tarptautinėje erdvėje, įskaitant JAV ir Europą.
 
Ar Rusija gali pasinaudoti situacija Artimuosiuose Rytuose, pavyzdžiui, tarpininkaujant Iranui ir Vakarams?
 
Aš apskritai nemanau, kad Rusijai reikėtų imtis mediatoriaus tarp Irano ir Vakarų vaidmens (…). Manau, kad V. Putinas pirmiausia siekia silpninti Vakarus ir stiprinti savo įtaką regione. Jeigu yra būdas Rusijai žaisti konstruktyviai, tai nebent didinti spaudimą Iranui, kad šis nepalaikytų teroristinių grupuočių ar Basharo Hafezo al-Assado režimo. Toks ir galėtų būti Rusijos vaidmuo. Bet dabar atrodo, kad Rusija veikia atvirkščiai.
 
Kas visgi šiuo metu JAV saugumo radare yra numeris vienas? Kinija ar Iranas?
 
JAV saugumo politika labai pasikeitė ir šiuo metu fokusuojasi į didžiųjų pasaulio galybių varžybas. Žinoma, pagrindinis dėmesys atitenka Kinijai ir Rusijai. Šioms šalims skiriamas didelis dėmesys ir JAV saugumo strategijose bei gynybos dokumentuose. Bet, manau, iš šių dviejų šalių prioritetas visgi teikiamas Kinijai. JAV svarbu žinoti, kaip valdyti ir spręsti problemas, atsirandančias dėl Kinijos didėjančios galios politinėje, ekonominėje, saugumo ir karinėje srityse.
 
Ar įmanoma aktyvi antiamerikietiška koalicija tarp Irano ir Kinijos?
 
Manau, teoriškai tai įmanoma. Tačiau man nelabai suprantama, kokią naudą iš partnerystės su Iranu turėtų Kinija. Irano nauda Kinijai galėtų būti naftos eksportas, tačiau nemanau, kad Irano partnerystė būtų naudinga Kinijos ambicijoms Viduriniuosiuose Rytuose. Per daug komplikuoti Irano santykiai su visais žaidėjais, o tai Kinijos interesams visiškai neparanku.
 
Irano įvykių kontekste nemažai kritikos susilaukė ES dėl savo pasyvumo. Ar, jūsų nuomone, įmanoma, kad Europa būtų aktyvesnė?
 
Suprantu ES norą turėti politinių susitarimų ir konstruktyvesnių santykių su Iranu. Aš susirūpinęs, kad tokia pozicija gali būti neveiksminga, nes Iranas daro gąsdinančius ir pavojingus veiksmus regione. Iranas palaiko terorizmą, tai yra tai, ką Europa turėtų suprasti ir dėl to Iraną spausti. Europa turėtų būti valingesnė ir ekonominiais bei kariniais svertais daryti spaudimą Iranui.
 
Lietuvoje yra sakančių, kad Baltarusijos, kaip suverenios valstybės, nebėra. Kad tai – Rusijos ir Baltarusijos sąjunga. Kita vertus, Rusijos ir Baltarusijos susijungimo procesas nėra sklandus, kartais išsiskiria lyderių nuomonės. Žvelgiant iš šalies, kiek Europai būtų pavojingas Baltarusijos ir Rusijos susijungimas?
 
Aleksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Manau, kad pirmiausia tai būtų pavojinga Rusijai. Mano nuomone, Putinas neįvertina nacionalinio identiškumo jausmo Baltarusijoje.
 
Jausdamas nostalgiją sovietų erai, jis mano, kad Baltarusija entuziastingai grįš ir bus pavaldi Rusijai. Putinas, akivaizdu, galvoja, kad Baltarusija gali būti Rusijos dalis. Tačiau, mano galva, valstybių susijungimas būtų tiesiog galvos skausmas tiek Rusijai, tiek Putinui. Manau, kad šiuo metu ir Kaukazas yra tam tikras galvos skausmas Rusijai: ten juk yra žmonių, kurie siekia nepriklausomybės ir jaučia, kad gyvena kitos valstybės priespaudoje. Gali būti, kad kažkas panašaus būtų ir Baltarusijos atveju, nes ji būtų priversta paklusti Rusijos suverenitetui.
 
Europai, žinoma, tai būtų rizika, nes būti prie sienos su regionu, kurios piliečiai jaučia, kad jų suverenitetas buvo „paimtas“ nesąžiningai, nėra saugu.
 
Kokie galimi tolesni Rusijos žingsniai po invazijos Kryme?
 
Tolesni realūs kariniai veiksmai prieš Ukrainą yra būtent tie žingsniai, kuriuos Putinas žengęs rizikuotų sukelti dar vieną konfliktą tarptautinėje erdvėje. Geros žinios, kad Ukraina tampa ekonomiškai stipresnė ir politiškai stabilesnė bei atsparesnė. Jos gynybos pajėgumai vis stiprėja, tampa atsparūs, jos sąsajos su Vakarais vis labiau gilėja. Tačiau reikia nepamiršti, kad Putinas tebėra nukreipęs akis į Ukrainą. Jis mato Ukrainą kaip prizą, kurį nori susigrąžinti, ištraukti iš Vakarų įtakos zonos. Todėl mes negalime atmesti dar vieno karinio žingsnio prieš Ukrainą.
 
Antra, Rusija bandys dar labiau silpninti Baltarusijos nepriklausomybę. Reikia į tai žiūrėti atsargiai. Putinas tikriausiai tai darys ekonominiais ir politiniais svertais. Visgi nemanau, kad Baltarusija taip lengvai pasiduotų. Bet, jei vis dėlto taip įvyktų…, tai gali lemti dar vieną krizę.
 
Trečia sritis, į kurią krypsta akys, tai (galima – ELTA) klaida Baltijos jūros regione (…). Manau, apsiskaičiavimo rizika, žmogiškų klaidų rizikų rezultatas gali būti tai, ką aš vadinu netyčine „raudono ir mėlyno kova“, kuri gali lemti pavojingą padėties eskalaciją.
 
Ketvirta, manau, turėtume atidžiai stebėti, kas vyksta Arktyje. Yra įdomu tai, ką Putinas daro ten pastarąjį dešimtmetį. Putinas Rusiją identifikuoja kaip Arkties valstybę. Arkčiai jis suteikia svarbią vietą Rusijos istorijoje, kartu jis aiškiai supranta svarbų Arkties vaidmenį Rusijos ekonomikoje. Dėl to jis stengiasi plėsti Rusijos teritorines ambicijas Arktyje. Be to, Arktyje jie pradėjo ir militarizacijos veiksmus (…).
 
Ar Vakarai gali imtis tarptautinių veiksmų, galinčių sustabdyti Rusijos reiškiamas ambicijas Arkties regione?
 
Mes galime pradėti planuoti savo veiksmus nenumatytais atvejais. Šiuo metu mes neturime tikslių duomenų apie Rusijos karinius veiksmus. Bet mes turime politinius ir ekonominius išteklius, kuriuos galime dėti ant stalo. Dabar yra laikas Rusijai parodyti, kad mes nepritariame jos veiksmams, o visi teritoriniai ginčai turi būti sprendžiami ilgametėmis tarptautinėmis taisyklėmis. Jeigu Rusija vėl darys provokuojamus žingsnius, Vakarai turi taikyti politines ir ekonomines sankcijas. Tokiu būdu Rusijai būtų parodyti daromų veiksmų padariniai. Žinotų, kad Vakarai reaguos greitai ir atsakys į jos veiksmus.
 
Bet ar Vakarų sankcijos Rusijai duoda kokį nors poveikį, kuris skatintų keisti jos elgseną?
 
Sankcijos yra, ir jos daro tam tikrą poveikį Rusijai. Klausimas kyla tik dėl to, ar jos yra pakankamos reaguojant į Rusijos veiksmus Gruzijoje 2008 m., į okupaciją Kryme bei Donbase. Tai reikšmingi žingsniai, o ginčas vyksta, ar Vakarų sankcijos šiems veiksmams proporcingos?
 
„Nord Stream 2“. EPA-ELTA foto

Žiūrėkime į faktus apie „Nord Stream 2“, netgi po 2014 m. veiksmų projektas tęsiamas. Toliau žiūrėkime – Europa ir toliau perka didžiulius kiekius naftos ir dujų iš Rusijos. Suprantu, kad tarptautinėje erdvėje dialogas yra svarbus, bet sunku matyti Vakarų lyderius, skatinančius verslo susitarimus su Rusija. Su valstybe, kuri okupavo dviejų valstybių teritorijas, priklausančias Europai.
 
Žiūrėkime ir į faktą, kad Rusijos ekonominis augimas šiuo metu siekia nuo 1 iki 2 proc. (…). Mūsų taikomos sankcijos individualios, prieš tam tikras Rusijos kompanijas, kurios, tiesą pasakius, net neturi didelių verslo sandorių su Vakarais. Dabar pritaikėme sankcijas Rusijos ginklų gamintojams. O kiek tokios produkcijos apskritai yra Vakaruose? Tikrai ne per daugiausia (…).
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.21; 10:22

Latvijos įmonės pasirengusios teikti Baltarusijai naftos perkrovimo, laikymo ir transportavimo paslaugas. Tai penktadienį naujienų agentūrai TASS pareiškė Latvijos susisiekimo ministerijos komunikacijų skyriaus atstovė Iveta Kancena.
 
„Jei tik tokia būtinybė atsiras, Latvijos įmonės pasirengusios teikti reikiamas naftos perkrovimo, laikymo ir transportavimo paslaugas tiek uostuose, tiek geležinkeliuose“, – sakė ji, pridurdama, kad „šio bendradarbiavimo klausimai anksčiau buvo svarstomi su Baltarusijos atstovais“.
 
„Latvijos tranzito šakos bendradarbiavimas su Baltarusija labai svarbus, o naftos tranzito apimčių didinimas yra viena iš galimų krypčių, – teigė I. Kancena. – Latvija suinteresuota didinti krovinių apimtis ir aprūpinti Baltarusijos naftos perdirbimo įmones nafta iš Latvijos uostų“.
 
Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka gruodžio 31 d. įpareigojo naftos ir chemijos komplekso vadovybę artimiausiomis dienomis užtikrinti naftos tiekimą šaliai iš alternatyvių šaltinių. Kaip sakoma naujienų agentūros „BelTA“ pranešime, pirmiausia omenyje turimas naftos tiekimas geležinkeliais iš Baltijos uostų.
 
Penktadienį Baltarusijos valstybinis naftos koncernas „Belneftechim“ pranešė, kad Rusija sustabdė naftos tiekimą Baltarusijai, nes šalims nepavyksta sudaryti naujos sutarties – jos nesutaria dėl tiekimo kainų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.04; 07:00

Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.

Šiemet tapęs šalies vadovu Gitanas Nausėda nori išskirtinumo bei ryžtasi užimti kitą poziciją nei prieš tai buvusi prezidentė Dalia Grybauskaitė, taip ekspertai įvertino prezidento norą užmegzti dialogą su Baltarusija. Politologai atkreipia dėmesį, kad tarptautinėje erdvėje taip pat matomi pokyčiai santykiuose su Baltarusija. Anot jų, JAV pareigūnai lankosi Baltarusijoje ir mėgina išsaugoti status quo bei apsisaugoti nuo didesnės Rusijos įtakos stiprėjimo Baltarusijoje.
 
„Atkreipčiau dėmesį į platesnį tarptautinį kontekstą – stiprėjantį Rusijos spaudimą Baltarusijai. V. Putino susitikimai su Lukašenka, kurių metu veikiausiai mėginama įtikinti Baltarusijos vadovą dar labiau integruotis su Rusija. Į tai reaguoja Vakarai, bent jau JAV. Jų pareigūnai šiemet lankėsi Baltarusijoje ir yra pasisakę apie tai, kad JAV interesas yra išsaugoti status quo ir apsisaugoti nuo didesnės Rusijos įtakos stiprėjimo Baltarusijoje. Manau, šie įvykiai lėmė tai, kad vasarą prezidentu tapęs G. Nausėda irgi ėmė kalbėti, jog reikia peržiūrėti Lietuvos užsienio politiką dėl Baltarusijos Manau, tai iš dalies susiję ir su noru imtis kitokios politikos nei iki šiol buvo vykdoma D. Grybauskaitės. Bet, kaip ir minėjau, prie to prisidėjo pasikeitęs ir tarptautinis kontekstas bei aktyvesnis JAV bendravimas su Baltarusija“, – Eltai sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) politologas Ramūnas Vilpišauskas.
 
Jam pritaria ir VU TSPMI politologas Vytis Jurkonis. Anot jo, skirtingai nei Vakarai, Lietuva turi daug svarbių klausimų su kaimynine valstybe – Astravo AE, žmogaus teisių klausimai, Baltarusijos priklausomybė nuo Rusijos, ekonominiai interesai, bendra istorija ir t.t.
 
„Pasikeitė valstybės vadovas ir bandoma ieškoti tam tikro pokyčio galimybių. Bet esminis dalykas, kad pokyčiai ne tik nuo mūsų priklauso, ne vien nuo mūsų norų ir intencijų. Kitoje pusėje situacija iš principo nesikeičia. Dėl to mūsų galimybės keisti tuos santykius yra labai ribotos, jeigu nėra jokio atliepimo kitoje pusėje“, – sako politologas.
 
„Dabartinis postūmis ir noras likti kalbėtis su Baltarusija yra ir dėl to, kad vokiečiai, amerikiečiai, švedai kalbasi su Baltarusija. Matyt, dabartinei valstybės vadovybei atrodo, kad mes čia liekame paskutiniai. 2009–2010 metais buvome vieni pirmųjų, kurie pradėjo gaivinti Baltarusijos santykius su Europa, o dabar mes esame lyg tie, kurie atsiliekame. Nežinau, ar tai yra teisingas jausmas, tiesiog Lietuva turi daug svarbių klausimų ir galbūt yra mažiau naivi ir, skirtingai negu kai kurie partneriai, atsižvelgia į visas praeityje išmoktas pamokas. Mūsų balsas transatlantinei bendruomenei yra pakankamai svarbus dėl Baltarusijos“ , – teigė V. Jurkonis.
A. Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.
 
Mykolo Romerio universiteto politologas Alvydas Medalinskas atkreipia dėmesį, kad Lietuva turi mažiau manevro laisvės su Baltarusija nei kitos Vakarų valstybės.
 
„Baltarusija geopolitiškai yra Lietuvai labai svarbi valstybė, nes mums yra labai svarbu, kad Baltarusija būtų nepriklausoma valstybė, o ne V. Putino Rusijos protektoratas ar sąjunginė valstybė su Rusija. Antras dalykas, Baltarusijos kroviniai sudaro pakankamai nemažą indėlį į Lietuvos ekonomiką, turint omenyje jų transportavimą per Klaipėdos uostą. Baltarusijos valdžia didele demokratija taip pat nepasižymi (…) Egzistuoja ir Astravo AE klausimas, kuris sudaro didžiulę dilemą valstybėje, kaip spręsti klausimus su Baltarusija, nepakenkiant savo šalies verslo interesams, bet, išlaikant savo principus, kartu apsaugoti Lietuvos interesus, kalbant apie energetinį ir ekologinį saugumą. Galvosūkis yra didelis ir, sakyčiau, dabartiniam prezidentui dar daug didesnis negu buvo prezidentės D. Grybauskaitės laikais, kuomet ji bandė ištiesti ranką Baltarusijos prezidentui A. Lukašenkai“, – sakė A. Medalinskas.
 
„Lietuva turi mažiau manevro laisvės nei kitos Vakarų valstybės. Yra JAV pozicija, kuri kinta nuo visiškos izoliacijos Lukašenkos režimui iki tam tikrų santykių palaikymo, jei ne su Lukašenka, tai bent tam tikrais žmonėmis jo aplinkoje. JAV mėgina nukreipti, apsaugoti Baltarusiją nuo galimo anšliuso iš Rusijos pusės. Lietuva šiuo atžvilgiu įstatyta į labai sudėtingus rėmus, nes, laikantis principų, manevro laisvė labai stipriai apribojama“, – teigia A. Medalinskas.
 
R. Vilpišauskas teigia, kad šiuo metu tikėtis rezultatų iš Lietuvos santykių užmezgimo su Baltarusija sunku. Anot jo, šiuo metu kol kas vyksta „kalbėjimas apie kalbėjimą“.
 
„Kas iš to gali gautis? Manau, pasakyti dar sunku, nes kol kas vyksta kalbėjimas apie kalbėjimą. Bent jau Lietuvoje. Kartojama, o ir Gitanas Nausėda yra pasakęs, kad Lietuvos pozicija tiek dėl Astravo AE, tiek dėl žmogaus teisių situacijos Baltarusijoje nesikeičia ir vadinamosios raudonos linijos išlieka tos pačios. Klausimas, kiek aktyvesnis kalbėjimasis su Baltarusija nekeičiant savo principinių nuostatų apskritai gali būti rezultatyvus. Nes turbūt Baltarusijos vadovui reikia kitų dalykų nei vien aktyvesnių kontaktų su Lietuva“, – teigia R. Vilpišauskas.
 
Kita vertus, svarsto politologas, jei ir įvyktų Nausėdos ir Lukašenkos dvišalis susitikimas, jis privalėtų atnešti tam tikrų rezultatų Lietuvai. Antraip susitikimas bus traktuojamas kaip nuolaidžiavimas Aliaksandrui Lukašenkai.
 
„Klausimas, ką toks aukšto lygio dvišalis susitikimas galėtų duoti iš Lietuvos interesų pozicijos, jei Lietuva nieko nepasieks? Tuomet tai gali būti traktuojama kaip parama Baltarusijai ir jos prezidentui, legitimuojant dabartinę jo vykdomą politiką. Tai čia turbūt yra pagrindinė dilema. O kai kam tokio susitikimo surengimas gali atrodyti prieštaringas dėl to, kad niekaip nesprendžiami tie klausimai, kuriuos kelia Lietuva, ypač Astravo AE klausimas“, – teigia R. Vilpišauskas.
 
V. Jurkonios teigimu, šiuo atžvilgiu nusifotografuoti su Lukašenka Nausėdai neužtektų. Pasak jo, jei toks susitikimas būtų numatytas, jam reikėtų rimtai pasiruošti konsultuojantis su Vakarais. 
 
„Ar gali susitikti prezidentų lygmeniu? Tikriausiai, kad būtų galima. Tai iš principo yra kartojamas 2009– 2010 m. scenarijus. Ir prezidentės Dalios Grybauskaitės valdymo laikotarpiu lygiai taip pat buvo bandoma atšildyti neva tuos santykius i,r kaip matome, nelabai pavyko.
 
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Klausimas yra, jeigu norima kalbėtis su Baltarusija ir kalbėtis rimtai, o ne dėl selfio ar fotografijos, ne dėl rankos paspaudimo, ne dėl kažkokių ceremonijų procesų. Vien diskusijos – vienokios ar kitokios – neužtenka, reikia sutarimo tarp vidaus politikos žaidėjų, kad mes žiūrime į šitą klausimą rimtai ir atsakingai, kad neišnaudojame šito vidaus politikos kovoms. Taip pat sutarimo, kokie esminiai klausimai gali būti keliami.
Iš principo labai rimtai pasikalbėti ir pasiruošti dėl turinio, lygiai taip pat nedaryti to vieniems  kalbėti sutarus su Briuseliu“, – sakė V. Jurkonis.
 
R. Vilpišauskas atkreipia dėmesį, kad per dešimt metų Baltarusijos valdžia nepasikeitė, bet vis dėlto Rusijos įtaka šalyje auga.
 
„Per dešimt metų nepasikeitė Baltarusijos prezidento vykdoma politika, kurią daugelis apibūdina kaip laviravimą tarp Rusijos mėginat išnaudoti įvairią ekonominę naudą, kurią Baltarusija gauna iš ekonominių santykių su Rusija, bet tuo pačiu išlaikant savo valdžią. Baltarusija turi svertus savo rankose ir dėl Vakarų. Todėl tas laviravimas tarp Rusijos ir Vakarų vyksta dešimt metų ar ilgiau. Šia prasme didelių pokyčių Baltarusijoje mes nematome, nebent padidėjusį Rusijos spaudimą Baltarusijai. Tai yra per 10 metų šiek tiek pasikeitęs dalykas. Kas Lietuvos požiūriu smarkiai pasikeitė, tai prieš 10 metų nebuvo galvojama, kad šalia Lietuvos ir Baltarusijos sienos bus statoma Astravo AE, kurią finansuos „Rosatomas“. Dėl įvairių Lietuvos politikų klaidų dabar turime tokią situaciją, šiuo požiūriu Lietuva yra patekusi į sudėtingą padėtį“, – teigia jis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.30; 13:36

Prezidentas Gitanas Nausėda. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Mieli konferencijos dalyviai, šiandien susirinkome kalbėti apie Lietuvą ir tarptautinės politikos pokyčius. Tenka konstatuoti, kad sparčiai keičiasi tarptautinė aplinka: pasaulis virsta, transformuojasi į daugiapolį, auga naujos pasaulinės galios, kurios neturi didelio entuziazmo pritarti tarptautinėms taisyklėms, sukurtoms po Antrojo pasaulinio karo.

Mažoms valstybėms tokių tarptautinių turbulencijų akivaizdoje visada išauga grėsmė dėl išlikimo, dėl įsiklausymo į jų balsą, kartais – net šauksmą. Bet mus moko mūsų istorija, kad būtent tokiomis akimirkomis, kai pasaulinė tvarka ir tarptautinė sistema kinta ar net griūva, mažoms valstybėms būtina ne tik stebėti pokyčius ar prie jų prisitaikyti, bet ir aktyviai į juos atsakyti.

XXI amžiuje tautų lygiateisiškumo ir laisvo apsisprendimo principas – tai citata iš Jungtinių Tautų Chartijos – niekur nedingo, jis liko esminiu principu ir vertybe, galinčia sukurti tvirtą pagrindą pasaulinei tvarkai ir taikai.

Ilgametis Lietuvos diplomatijos vadovas Stasys Lozoraitis, kurio šviesų atminimą pagerbiame šioje konferencijoje, mūsų šalies teisę į egzistavimą gynė tarptautinės sistemos kritinių pokyčių metu. Sunkiais sovietinės okupacijos metais jis užtikrino valstybės tęstinumą ir palaikė gyvąją jos atmintį.

Šiandien aukščiausi Lietuvos valstybės institucijų tikslai – užtikrinti šalies nepriklausomybę ir saugumą, valstybės ir žmonių gerovę. Siekdami atsakyti į nūdienos tarptautinės aplinkos pokyčius, turime susitelkti, būti vieningi ir sumanūs.

Mūsų dėmesio ir aktyvių veiksmų šiuo metu reikalauja daugybė išorinių iššūkių. Mūsų akivaizdoje laužoma tarptautine teise grįsta pasaulinė tvarka, įtampą kelia naujų ekonominių galių hegemonijos grėsmė, vienašaliai kai kurių valstybių veiksmai pamina daugiašališkumo principus. Ne tik Sirijoje, Malyje ar kituose tolimuose pasaulio regionuose, bet ir gerokai arčiau Lietuvos, Rytų kaimynystėje, tęsiasi kariniai ir hibridiniai konfliktai, keliantys tiesioginę grėsmę mūsų saugumui. Su dideliu nerimu žvelgiame į žmogaus teisių pažeidimus, tarptautinio terorizmo keliamą grėsmę, neprognozuojamas klimato kaitos pasekmes.

Kita vertus, esama padėtis tik dar kartą primena, kad esminė Lietuvos saugumo sąlyga – stiprus transatlantinis ryšys. Jį palaiko bendra patirtis, bendros vertybės ir bendri interesai. Todėl nematome priežasčių, kodėl Europos ir Amerikos saitai turėtų silpnėti. Puikiai suprantame, kad Europa negali išlikti vieninga ir saugi be JAV įsitraukimo. Europos vienybė gali tik papildyti transatlantinę vienybę, bet ne ją pakeisti. Nė viena iniciatyva, skaldanti ar silpninanti NATO, negali atnešti daugiau saugumo Europai.

Vis dažniau ir garsiau skambant kalboms, kad Europos gynybinius pajėgumus reikėtų stiprinti atskirai nuo Amerikos, visuomet prisimenu JAV Prezidento žodžius, iškaltus ant Vilniaus rotušės sienos: „Kiekvienas, pasirinkęs Lietuvą savo priešu, taps Jungtinių Amerikos Valstijų priešu“. Tik nuoširdus įsipareigojantis draugas gali pasakyti tokius žodžius. Jie išreiškia Šiaurės Atlanto sutarties 5-ojo straipsnio esmę ir stiprybę.

Šis kolektyvinės gynybos įsipareigojimas suskamba dar tvirčiau ir stipriau, kai Lietuvos teritorijoje treniruojasi, vykdo pratybas mūsų sąjungininkai. Kartu su Vokietijos vadovaujamo NATO priešakinių pajėgų bataliono kariais, amerikiečių kariai primena mūsų nedraugams, kad mes nesame ir niekada nebūsime vieni.

Investicijos į gynybą Lietuvai – ne užgaida, o egzistencinė būtinybė. Ji kyla tokioje saugumo aplinkoje, kur Rusija ne tik modernizuoja savo karines pajėgas, didina jų parengtį ir mobilumą, bet ir neatsisako agresyvios retorikos bei priešiškų veiksmų. Mūsų šalis neturi kito pasirinkimo, tik labai rimtai žiūrėti į savo saugumą. Lietuva jau dabar vykdo įsipareigojimą gynybai skirti 2 procentus bendrojo vidaus produkto, o iki 2030 metų, tikiu, pasieks ir 2,5 procento BVP ribą.

Neturėtume savęs apgaudinėti paviršutiniškomis kalbomis apie mūsų didžiausią kaimynę. Vakarų pasaulis pagaliau turi išmokti Sakartvelo ir Ukrainos pamokas. Rusija pastaruoju metu netgi ėmė kvestionuoti 1940 metais įvykdytą Baltijos šalių okupaciją ir aneksiją – nors prieš 30 metų dar SSSR Aukščiausioji Taryba pripažino Molotovo–Ribentropo pakto slaptuosius protokolus neteisėtais. Visi ankstesni bandymai pažvelgti Rusijos vadovams į akis ir užsiimti saviapgaule nedavė rezultatų. Atsukusi nugarą demokratijai, žmogaus teisėms ir taikaus sugyvenimo principams, Rusija išlieka ilgalaikiu iššūkiu ne tik Lietuvos, bet ir visos euroatlantinės erdvės saugumui.

Suprantama, negalime už kitus priimti sprendimo grįžti prie taisyklėmis grįstos pasaulio tvarkos. Nepriversime Rusijos to padaryti, jei ji pati to nenorės. Tačiau mes galime ir turime laikytis savo sprendimų – nelegitimizuoti neteisėtų Rusijos veiksmų, reikalauti iš jos atsakomybės ir ginti tai, kas yra mūsų, kaip nepriklausomos valstybės, egzistencijos pagrindas. Santykių stabilizavimas ir normalizavimas negali vykti bendrų vertybių sąskaita. Sankcijos turi išlikti, kol Rusija iš esmės nepakeis savo elgesio.

Gerbiamieji, rūpindamiesi Lietuvos saugumu ir suvokdami regionines grėsmes, mes taip pat negalime pamiršti savo interesų Europos Sąjungoje. Mums gyvybiškai svarbu efektyviai veikti Bendrijoje ir sėkmingai derinti europinę bei nacionalinę darbotvarkes. Negalime palikti vietos abejonėms, ar Lietuva turi aiškią Europos Sąjungos politikos kryptį.

Ilgalaikiai mūsų šalies siekiai išlieka nepakitę. Mums reikalinga ekonomiškai stipri ir politiškai stabili Europos Sąjunga, orientuota į visų jos narių klestėjimą ir piliečių gerovę. Šių metų vasarą Europos Sąjungos vadovai priėmė ES strateginę darbotvarkę. Lietuvos esminiai prioritetai joje – inovatyvi, įtrauki ir saugi Europa. Turime sutelkti dėmesį į aktualiausias žmonėms temas ir remti svarbias Europos Sąjungos iniciatyvas: tai inovacijos, klimato kaita, vidaus rinkos stiprinimas, hibridinės grėsmės, kaimynystės politika, sienų apsauga. Ypatingą dėmesį skirsiu inovacijų politikos įgyvendinimui ir kovai su klimato kaita.

Europos sostinėse ir institucijose jau prasidėjo diskusijos dėl būsimos Europos ateities konferencijos. „Brexit“ procesas parodė, kad būtinas glaudesnis politikų dialogas su piliečiais, kad reikia veiksmingiau atliepti jų lūkesčius. Todėl diskusijose dėl Europos ateities reikėtų daugiau dėmesio skirti turiniui, o ne Europos Sąjungos institucinės sąrangos stiprinimui.

Nauja ambicinga darbotvarkė turi būti paremta tinkamu finansavimu. Svarbu pažymėti, kad Lietuvai nėra priimtini nauji pasiūlymai dėl daugiametės finansinės perspektyvos, kurie numato drastiškai mažesnį sanglaudos politikos finansavimą. Tokie sumanymai grasina apsunkinti struktūrines reformas ir, deja, įgyvendinti mūsų tikrai netrokštamą „dviejų greičių Europos“ modelį. Visiškai suprantu ir Lietuvos ūkininkus, kurie piktinasi dėl netesimų pažadų mažinti tiesioginių mokėjimų atotrūkį tarp valstybių narių, kas sudaro nevienodas konkurencines sąlygas.

Su tuo susijęs ir Lietuvos pasirengimas pereiti prie klimatui neutralios ekonomikos. Mūsų šalis yra tvirtai pasiryžusi siekti tikslo iki 2050 metų visiškai atsisakyti pasenusio taršios ekonomikos modelio. Tačiau Lietuva kartu su Latvija ir Estija siekia atkreipti dėmesį, kad tokio masto permainoms būtinas tvarus finansavimas, kurį reikia numatyti daugiametėje finansinėje perspektyvoje. Visoms valstybėms narėms turi galioti vienodos taisyklės, įskaitant galimybę pasinaudoti Teisingo perėjimo fondo parama.

Lietuvai siekiant įgyvendinti prisiimtus įsipareigojimus 2030 metams, papildomos priemonės gali pareikalauti net 14 milijardų eurų išlaidų. Iš jų beveik 10 milijardų eurų turės ateiti iš valstybės biudžeto. Tai yra didelė kaina, kurios tikrai neįstengsime sumokėti vieni patys. Kita vertus, puikiai suprantame, kad prisitaikymas prie klimato kaitos ir siekis ją neutralizuoti atveria naujų galimybių, siekčiau ir rekomenduočiau išlaidas traktuoti kaip investicijas.

Šiuo metu mes taip pat kliaujamės Europos Sąjungos solidaria valia įgyvendinti kitus ilgalaikius įsipareigojimus – užtikrinti pakankamą tęstinį Ignalinos atominės elektrinės uždarymo finansavimą ir Kaliningrado specialiosios tranzito programos vykdymą.

Prezidentas dalyvauja Rytų Europos studijų centro organizuojamoje užsienio politikos konferencijoje. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Bendrijos narių solidarumo tikimės ir Baltarusijos atominės elektrinės, statomos Astrave, klausimu. Jos statybos yra ne vien Lietuvos, bet ir visos Europos Sąjungos saugumo problema. Europos Komisija turėtų siekti aiškaus Baltarusijos įsipareigojimo įgyvendinti tarptautines rekomendacijas dėl streso testų dar iki pradedant jėgainės eksploataciją. Europos Sąjunga taip pat turi aktyviai dalyvauti šio proceso stebėsenoje. Sieksime, kad branduolinės saugos užtikrinimas būtų įtrauktas į rengiamą Europos Sąjungos ir Baltarusijos partnerystės prioritetų susitarimą. Nesaugioje Astravo atominėje elektrinėje pagamintai elektros energijai Lietuvos rinkoje vietos nebus, atitinkamai elektros patekimas turėtų būti užkardomas ir Europos Sąjungos lygiu.

Žvelgiant iš platesnių Rytų partnerystės perspektyvų, tenka pripažinti, kad Baltarusija mums kelia unikalių, todėl ir įdomių iššūkių. Laikausi pozicijos, kad ligšiolinė Lietuvos užsienio politikos linija izoliuoti Baltarusiją nepasiteisino, tačiau tai nereiškia, kad mes esame pasirengę dirbtinai šildyti santykius. Kad ir kas nutiktų, atidžiai stebėsime, kad nebūtų peržengiamos mūsų užsibrėžtos raudonosios linijos.

Norėtume sulaukti gerų signalų žmogaus teisių srityje. Baltarusijos moratoriumas mirties bausmei būtų pozityvus ženklas ne tik dvišaliuose santykiuose, bet ir daugiašalių santykių plotmėje. Didelį susirūpinimą kelia ir diplomatiniai veiksmai dėl Baltarusijos ir Rusijos tolesnės integracijos, kurie yra gana prieštaringi ir nenuteikia optimistiškai. Manome, kad Baltarusijos suvereniteto išlaikymas šiuo metu kaip niekad aktualus. 

Gražiai prisiminsime neseniai Vilniuje surengtas daugeliui regiono gyventojų brangių 1863 metų sukilimo dalyvių palaikų laidotuves. Į Lietuvos sostinę atvyko ne vien tūkstančiai baltarusių opozicijos rėmėjų, bet ir Baltarusijos vicepremjeras. Šis oficialaus Minsko sprendimas nebuvo nei labai lengvas, nei labai Kremliaus sveikintinas.

Nepaisant sunkumų, kurių iškyla prie rytinių Lietuvos sienų, Rytų partnerystė lieka mūsų užsienio politikos prioritetu. Mums reikalinga stabili, demokratinėmis vertybėmis grįsta erdvė artimiausioje kaimynystėje. Todėl aš pasisakau už Rytų partnerystę, orientuotą į tai, kad asocijuotos valstybės sparčiau vykdytų reformas ir greičiau integruotųsi į Bendrijos vidaus rinką. Neasocijuotoms narėms galime ir turime siūlyti selektyvią sektorinę integraciją ir galimą bevizį režimą – kai bus įvykdytos būtinos sąlygos. 

Apgailestaudamas turiu pasakyti, kad pastaruoju metu įvairiuose Europos forumuose aš pasigendu dėmesio Rytų partnerystei, susidaro įspūdis, kad šis klausimas lieka politinės darbotvarkės paraštėse, o taip neturėtų būti, nes Europos nusigręžimas nuo Rytų partnerių reikštų stiprią demotyvaciją šalims toliau vykdyti reformas. Jas įgyvendinti nėra lengva, todėl mūsų moralinė parama toms šalims yra be galo reikalinga.

Gerbiamieji, kalbėdami apie tarptautinės aplinkos pokyčius, nuošalyje negalime palikti augančios Kinijos galios klausimo. Ši šalis siekia keisti esamą tarptautinę tvarką ir pritaikyti ją savo reikmėms. Todėl matome būtinybę kartu su euroatlantiniais partneriais koordinuoti bendrą atsaką į Kinijos veiksmus.

Kita vertus, Lietuva nemato kliūčių megzti konstruktyvų dialogą su Kinija ir plėsti dvišalį ekonominį ryšį, kol tai nėra išnaudojama politinei įtakai didinti. Santykiai su Kinija turi remtis abipuse pagarba žmogaus teisėms ir taisyklėmis grįstai tarptautinei tvarkai, taip pat neprieštarauti Lietuvos nacionaliniam saugumui ir visos Europos Sąjungos interesams.

Santykių su Kinija dilema puikiai iliustruoja iššūkius, su kuriais šiandien susiduria Lietuvos užsienio politika. Turime vertybiškai siekti pagarbos demokratijai ir žmogaus teisėms globaliu mastu ir realistiškai vertinti tarptautinės galių pusiausvyros pokyčius. Turime išlikti savimi, tačiau privalome aktyviai veikti tarptautinių santykių arenoje, siekdami Lietuvai palankių sprendimų. Negalime sau leisti prabangos likti nuošalyje pasyviu stebėtoju.

Su panašiais iššūkiais ir dilemomis susiduria daugelis pasaulio šalių. Tačiau ne visos valstybės taip skaudžiai ir neteisingai nukentėjo XX amžiuje. Ne visų valstybių piliečiai yra priversti ir dabar iš taip arti stebėti, kaip mindomi svarbiausi tarptautiniai susitarimai ir bandoma vėl įvesti stipresniojo teisę.

Negalime ramiai stebėti mums nenaudingų pokyčių. Neketiname nuolaidžiauti agresoriams ar prekiauti universaliomis vertybėmis. Mūsų pusėje yra brangiai kainavusios istorijos pamokos. Mūsų pusėje – tiesa, kurią kažkada nenuilstamai gynė Stasys Lozoraitis. Lyginant su jam tekusiais išbandymais, esame nepalyginti palankesnėje padėtyje. Kurkime aktyvią, vertybėmis ir Lietuvos interesais grįstą užsienio politiką.

Dėkoju Jums už dėmesį.

Lietuvos Respublikos Prezidentas.lt informacija

2019.12.11; 15:06

Baltarusijos ir Rusijos prezidentai Aliaksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas toliau kalbėsis integracijos klausimais kito susitikimo metu – gruodžio 20 d. Sankt Peterburge.
 
Apie tai rusų žurnalistams po Baltarusijos ir Rusijos vadovų susitikimo šį šeštadienį paskelbė Rusijos ekonominės plėtros ministras Maksimas Oreškinas.
 
„Prezidentai sutarė dėl susitikimo gruodžio 20 d. Susitikimas bus surengtas Sankt Peterburge. Jeigu prireiks, prezidentai gali netgi surengti dar vieną susitikimą“, – sakė ministras.
 
Kaip skelbta anksčiau, šeštadienį Baltarusijos vadovas A. Lukašenka susitiko su Rusijos prezidentu V. Putinu. Pasak Kremliaus, buvo aptarti „svarbūs dvišalių santykių klausimai, į kuriuos įtraukiamas potencialus integracijos gilinimas“.
 
Tuo metu, pasak naujienų agentūros AFP, apie 1 tūkst. baltarusių dalyvavo nesankcionuotoje demonstracijoje, nukreiptoje prieš potencialiai artimesnius šalies ryšius su Rusija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.09; 05:00