Gynybos ekspertas Ianas Brzezinskis. Gabrielės Niekytės (URM) nuotr.

Gynybos ekspertas Ianas Brzezinskis teigia skeptiškai vertinąs Rusijos galimybes prisijungti Baltarusiją. Pasak jo, Vladimiras Putinas neįvertina Baltarusijos identiteto savarankiškumo, kuris, jo nuomone, ateityje gali sukelti Kremliui tikrą galvos skausmą.
 
Pastarąją savaitę Lietuvos užsienio reikalų ministerijos surengtame saugumo politikos ekspertų susitikime dalyvavęs garsaus politologo, JAV prezidento Jimmy’io Carterio patarėjo Zbignewo Brzezinskio sūnus I. Brzezinskis pabrėžia, kad, siekiant atremti Rusijos agresiją prieš Vakarus, sankcijos turi būti ne tik taikomos toliau,  jos turi būti ir proporcingos Rusijos invaziniams veiksmams.
 
Išskirtiniame interviu naujienų agentūrai ELTA ekspertas taip pat pabrėžė, kad JAV saugumo radare, be Irano, šiuo metu išlieka Kinija bei Rusija. Pastaroji, mano I. Brzezinskis, Irano ir JAV konflikte neliks nuošalyje. Jo teigimu, Rusijos interesas bus ir toliau silpninti Vakarus ir didinti savo įtaką Artimuosiuose Rytuose.
 
Ar įmanoma, kad Iranas grįžtų į tarptautinę bendruomenę kaip normali valstybė?
 
Manau, yra noras, kad Iranas grįžtų į normalią darbotvarkę, bet, matyt, tai reikalautų nepaprastų pasikeitimų šalies viduje. Pradėkime nuo to, kad pats režimas Irane turi pasikeisti, kad būtų pradėtas konstruktyvesnis dialogas su kaimynais. Iranui reikėtų atsisakyti kai kurios tarptautinės darbotvarkės: reikėtų nustoti palaikyti teroristines grupuotes. Žinoma, būtų gerai, jei režimas taptų labiau demokratinis, pagarbesnis savo pačių piliečių teisėms ir laisvėms. Šiuos žingsnius Iranui reikėtų žengti norint palaikyti konstruktyvesnius santykius tarptautinėje erdvėje, įskaitant JAV ir Europą.
 
Ar Rusija gali pasinaudoti situacija Artimuosiuose Rytuose, pavyzdžiui, tarpininkaujant Iranui ir Vakarams?
 
Aš apskritai nemanau, kad Rusijai reikėtų imtis mediatoriaus tarp Irano ir Vakarų vaidmens (…). Manau, kad V. Putinas pirmiausia siekia silpninti Vakarus ir stiprinti savo įtaką regione. Jeigu yra būdas Rusijai žaisti konstruktyviai, tai nebent didinti spaudimą Iranui, kad šis nepalaikytų teroristinių grupuočių ar Basharo Hafezo al-Assado režimo. Toks ir galėtų būti Rusijos vaidmuo. Bet dabar atrodo, kad Rusija veikia atvirkščiai.
 
Kas visgi šiuo metu JAV saugumo radare yra numeris vienas? Kinija ar Iranas?
 
JAV saugumo politika labai pasikeitė ir šiuo metu fokusuojasi į didžiųjų pasaulio galybių varžybas. Žinoma, pagrindinis dėmesys atitenka Kinijai ir Rusijai. Šioms šalims skiriamas didelis dėmesys ir JAV saugumo strategijose bei gynybos dokumentuose. Bet, manau, iš šių dviejų šalių prioritetas visgi teikiamas Kinijai. JAV svarbu žinoti, kaip valdyti ir spręsti problemas, atsirandančias dėl Kinijos didėjančios galios politinėje, ekonominėje, saugumo ir karinėje srityse.
 
Ar įmanoma aktyvi antiamerikietiška koalicija tarp Irano ir Kinijos?
 
Manau, teoriškai tai įmanoma. Tačiau man nelabai suprantama, kokią naudą iš partnerystės su Iranu turėtų Kinija. Irano nauda Kinijai galėtų būti naftos eksportas, tačiau nemanau, kad Irano partnerystė būtų naudinga Kinijos ambicijoms Viduriniuosiuose Rytuose. Per daug komplikuoti Irano santykiai su visais žaidėjais, o tai Kinijos interesams visiškai neparanku.
 
Irano įvykių kontekste nemažai kritikos susilaukė ES dėl savo pasyvumo. Ar, jūsų nuomone, įmanoma, kad Europa būtų aktyvesnė?
 
Suprantu ES norą turėti politinių susitarimų ir konstruktyvesnių santykių su Iranu. Aš susirūpinęs, kad tokia pozicija gali būti neveiksminga, nes Iranas daro gąsdinančius ir pavojingus veiksmus regione. Iranas palaiko terorizmą, tai yra tai, ką Europa turėtų suprasti ir dėl to Iraną spausti. Europa turėtų būti valingesnė ir ekonominiais bei kariniais svertais daryti spaudimą Iranui.
 
Lietuvoje yra sakančių, kad Baltarusijos, kaip suverenios valstybės, nebėra. Kad tai – Rusijos ir Baltarusijos sąjunga. Kita vertus, Rusijos ir Baltarusijos susijungimo procesas nėra sklandus, kartais išsiskiria lyderių nuomonės. Žvelgiant iš šalies, kiek Europai būtų pavojingas Baltarusijos ir Rusijos susijungimas?
 
Aleksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Manau, kad pirmiausia tai būtų pavojinga Rusijai. Mano nuomone, Putinas neįvertina nacionalinio identiškumo jausmo Baltarusijoje.
 
Jausdamas nostalgiją sovietų erai, jis mano, kad Baltarusija entuziastingai grįš ir bus pavaldi Rusijai. Putinas, akivaizdu, galvoja, kad Baltarusija gali būti Rusijos dalis. Tačiau, mano galva, valstybių susijungimas būtų tiesiog galvos skausmas tiek Rusijai, tiek Putinui. Manau, kad šiuo metu ir Kaukazas yra tam tikras galvos skausmas Rusijai: ten juk yra žmonių, kurie siekia nepriklausomybės ir jaučia, kad gyvena kitos valstybės priespaudoje. Gali būti, kad kažkas panašaus būtų ir Baltarusijos atveju, nes ji būtų priversta paklusti Rusijos suverenitetui.
 
Europai, žinoma, tai būtų rizika, nes būti prie sienos su regionu, kurios piliečiai jaučia, kad jų suverenitetas buvo „paimtas“ nesąžiningai, nėra saugu.
 
Kokie galimi tolesni Rusijos žingsniai po invazijos Kryme?
 
Tolesni realūs kariniai veiksmai prieš Ukrainą yra būtent tie žingsniai, kuriuos Putinas žengęs rizikuotų sukelti dar vieną konfliktą tarptautinėje erdvėje. Geros žinios, kad Ukraina tampa ekonomiškai stipresnė ir politiškai stabilesnė bei atsparesnė. Jos gynybos pajėgumai vis stiprėja, tampa atsparūs, jos sąsajos su Vakarais vis labiau gilėja. Tačiau reikia nepamiršti, kad Putinas tebėra nukreipęs akis į Ukrainą. Jis mato Ukrainą kaip prizą, kurį nori susigrąžinti, ištraukti iš Vakarų įtakos zonos. Todėl mes negalime atmesti dar vieno karinio žingsnio prieš Ukrainą.
 
Antra, Rusija bandys dar labiau silpninti Baltarusijos nepriklausomybę. Reikia į tai žiūrėti atsargiai. Putinas tikriausiai tai darys ekonominiais ir politiniais svertais. Visgi nemanau, kad Baltarusija taip lengvai pasiduotų. Bet, jei vis dėlto taip įvyktų…, tai gali lemti dar vieną krizę.
 
Trečia sritis, į kurią krypsta akys, tai (galima – ELTA) klaida Baltijos jūros regione (…). Manau, apsiskaičiavimo rizika, žmogiškų klaidų rizikų rezultatas gali būti tai, ką aš vadinu netyčine „raudono ir mėlyno kova“, kuri gali lemti pavojingą padėties eskalaciją.
 
Ketvirta, manau, turėtume atidžiai stebėti, kas vyksta Arktyje. Yra įdomu tai, ką Putinas daro ten pastarąjį dešimtmetį. Putinas Rusiją identifikuoja kaip Arkties valstybę. Arkčiai jis suteikia svarbią vietą Rusijos istorijoje, kartu jis aiškiai supranta svarbų Arkties vaidmenį Rusijos ekonomikoje. Dėl to jis stengiasi plėsti Rusijos teritorines ambicijas Arktyje. Be to, Arktyje jie pradėjo ir militarizacijos veiksmus (…).
 
Ar Vakarai gali imtis tarptautinių veiksmų, galinčių sustabdyti Rusijos reiškiamas ambicijas Arkties regione?
 
Mes galime pradėti planuoti savo veiksmus nenumatytais atvejais. Šiuo metu mes neturime tikslių duomenų apie Rusijos karinius veiksmus. Bet mes turime politinius ir ekonominius išteklius, kuriuos galime dėti ant stalo. Dabar yra laikas Rusijai parodyti, kad mes nepritariame jos veiksmams, o visi teritoriniai ginčai turi būti sprendžiami ilgametėmis tarptautinėmis taisyklėmis. Jeigu Rusija vėl darys provokuojamus žingsnius, Vakarai turi taikyti politines ir ekonomines sankcijas. Tokiu būdu Rusijai būtų parodyti daromų veiksmų padariniai. Žinotų, kad Vakarai reaguos greitai ir atsakys į jos veiksmus.
 
Bet ar Vakarų sankcijos Rusijai duoda kokį nors poveikį, kuris skatintų keisti jos elgseną?
 
Sankcijos yra, ir jos daro tam tikrą poveikį Rusijai. Klausimas kyla tik dėl to, ar jos yra pakankamos reaguojant į Rusijos veiksmus Gruzijoje 2008 m., į okupaciją Kryme bei Donbase. Tai reikšmingi žingsniai, o ginčas vyksta, ar Vakarų sankcijos šiems veiksmams proporcingos?
 
„Nord Stream 2“. EPA-ELTA foto

Žiūrėkime į faktus apie „Nord Stream 2“, netgi po 2014 m. veiksmų projektas tęsiamas. Toliau žiūrėkime – Europa ir toliau perka didžiulius kiekius naftos ir dujų iš Rusijos. Suprantu, kad tarptautinėje erdvėje dialogas yra svarbus, bet sunku matyti Vakarų lyderius, skatinančius verslo susitarimus su Rusija. Su valstybe, kuri okupavo dviejų valstybių teritorijas, priklausančias Europai.
 
Žiūrėkime ir į faktą, kad Rusijos ekonominis augimas šiuo metu siekia nuo 1 iki 2 proc. (…). Mūsų taikomos sankcijos individualios, prieš tam tikras Rusijos kompanijas, kurios, tiesą pasakius, net neturi didelių verslo sandorių su Vakarais. Dabar pritaikėme sankcijas Rusijos ginklų gamintojams. O kiek tokios produkcijos apskritai yra Vakaruose? Tikrai ne per daugiausia (…).
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.21; 10:22

Latvijos įmonės pasirengusios teikti Baltarusijai naftos perkrovimo, laikymo ir transportavimo paslaugas. Tai penktadienį naujienų agentūrai TASS pareiškė Latvijos susisiekimo ministerijos komunikacijų skyriaus atstovė Iveta Kancena.
 
„Jei tik tokia būtinybė atsiras, Latvijos įmonės pasirengusios teikti reikiamas naftos perkrovimo, laikymo ir transportavimo paslaugas tiek uostuose, tiek geležinkeliuose“, – sakė ji, pridurdama, kad „šio bendradarbiavimo klausimai anksčiau buvo svarstomi su Baltarusijos atstovais“.
 
„Latvijos tranzito šakos bendradarbiavimas su Baltarusija labai svarbus, o naftos tranzito apimčių didinimas yra viena iš galimų krypčių, – teigė I. Kancena. – Latvija suinteresuota didinti krovinių apimtis ir aprūpinti Baltarusijos naftos perdirbimo įmones nafta iš Latvijos uostų“.
 
Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka gruodžio 31 d. įpareigojo naftos ir chemijos komplekso vadovybę artimiausiomis dienomis užtikrinti naftos tiekimą šaliai iš alternatyvių šaltinių. Kaip sakoma naujienų agentūros „BelTA“ pranešime, pirmiausia omenyje turimas naftos tiekimas geležinkeliais iš Baltijos uostų.
 
Penktadienį Baltarusijos valstybinis naftos koncernas „Belneftechim“ pranešė, kad Rusija sustabdė naftos tiekimą Baltarusijai, nes šalims nepavyksta sudaryti naujos sutarties – jos nesutaria dėl tiekimo kainų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.04; 07:00

Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.

Šiemet tapęs šalies vadovu Gitanas Nausėda nori išskirtinumo bei ryžtasi užimti kitą poziciją nei prieš tai buvusi prezidentė Dalia Grybauskaitė, taip ekspertai įvertino prezidento norą užmegzti dialogą su Baltarusija. Politologai atkreipia dėmesį, kad tarptautinėje erdvėje taip pat matomi pokyčiai santykiuose su Baltarusija. Anot jų, JAV pareigūnai lankosi Baltarusijoje ir mėgina išsaugoti status quo bei apsisaugoti nuo didesnės Rusijos įtakos stiprėjimo Baltarusijoje.
 
„Atkreipčiau dėmesį į platesnį tarptautinį kontekstą – stiprėjantį Rusijos spaudimą Baltarusijai. V. Putino susitikimai su Lukašenka, kurių metu veikiausiai mėginama įtikinti Baltarusijos vadovą dar labiau integruotis su Rusija. Į tai reaguoja Vakarai, bent jau JAV. Jų pareigūnai šiemet lankėsi Baltarusijoje ir yra pasisakę apie tai, kad JAV interesas yra išsaugoti status quo ir apsisaugoti nuo didesnės Rusijos įtakos stiprėjimo Baltarusijoje. Manau, šie įvykiai lėmė tai, kad vasarą prezidentu tapęs G. Nausėda irgi ėmė kalbėti, jog reikia peržiūrėti Lietuvos užsienio politiką dėl Baltarusijos Manau, tai iš dalies susiję ir su noru imtis kitokios politikos nei iki šiol buvo vykdoma D. Grybauskaitės. Bet, kaip ir minėjau, prie to prisidėjo pasikeitęs ir tarptautinis kontekstas bei aktyvesnis JAV bendravimas su Baltarusija“, – Eltai sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) politologas Ramūnas Vilpišauskas.
 
Jam pritaria ir VU TSPMI politologas Vytis Jurkonis. Anot jo, skirtingai nei Vakarai, Lietuva turi daug svarbių klausimų su kaimynine valstybe – Astravo AE, žmogaus teisių klausimai, Baltarusijos priklausomybė nuo Rusijos, ekonominiai interesai, bendra istorija ir t.t.
 
„Pasikeitė valstybės vadovas ir bandoma ieškoti tam tikro pokyčio galimybių. Bet esminis dalykas, kad pokyčiai ne tik nuo mūsų priklauso, ne vien nuo mūsų norų ir intencijų. Kitoje pusėje situacija iš principo nesikeičia. Dėl to mūsų galimybės keisti tuos santykius yra labai ribotos, jeigu nėra jokio atliepimo kitoje pusėje“, – sako politologas.
 
„Dabartinis postūmis ir noras likti kalbėtis su Baltarusija yra ir dėl to, kad vokiečiai, amerikiečiai, švedai kalbasi su Baltarusija. Matyt, dabartinei valstybės vadovybei atrodo, kad mes čia liekame paskutiniai. 2009–2010 metais buvome vieni pirmųjų, kurie pradėjo gaivinti Baltarusijos santykius su Europa, o dabar mes esame lyg tie, kurie atsiliekame. Nežinau, ar tai yra teisingas jausmas, tiesiog Lietuva turi daug svarbių klausimų ir galbūt yra mažiau naivi ir, skirtingai negu kai kurie partneriai, atsižvelgia į visas praeityje išmoktas pamokas. Mūsų balsas transatlantinei bendruomenei yra pakankamai svarbus dėl Baltarusijos“ , – teigė V. Jurkonis.
A. Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.
 
Mykolo Romerio universiteto politologas Alvydas Medalinskas atkreipia dėmesį, kad Lietuva turi mažiau manevro laisvės su Baltarusija nei kitos Vakarų valstybės.
 
„Baltarusija geopolitiškai yra Lietuvai labai svarbi valstybė, nes mums yra labai svarbu, kad Baltarusija būtų nepriklausoma valstybė, o ne V. Putino Rusijos protektoratas ar sąjunginė valstybė su Rusija. Antras dalykas, Baltarusijos kroviniai sudaro pakankamai nemažą indėlį į Lietuvos ekonomiką, turint omenyje jų transportavimą per Klaipėdos uostą. Baltarusijos valdžia didele demokratija taip pat nepasižymi (…) Egzistuoja ir Astravo AE klausimas, kuris sudaro didžiulę dilemą valstybėje, kaip spręsti klausimus su Baltarusija, nepakenkiant savo šalies verslo interesams, bet, išlaikant savo principus, kartu apsaugoti Lietuvos interesus, kalbant apie energetinį ir ekologinį saugumą. Galvosūkis yra didelis ir, sakyčiau, dabartiniam prezidentui dar daug didesnis negu buvo prezidentės D. Grybauskaitės laikais, kuomet ji bandė ištiesti ranką Baltarusijos prezidentui A. Lukašenkai“, – sakė A. Medalinskas.
 
„Lietuva turi mažiau manevro laisvės nei kitos Vakarų valstybės. Yra JAV pozicija, kuri kinta nuo visiškos izoliacijos Lukašenkos režimui iki tam tikrų santykių palaikymo, jei ne su Lukašenka, tai bent tam tikrais žmonėmis jo aplinkoje. JAV mėgina nukreipti, apsaugoti Baltarusiją nuo galimo anšliuso iš Rusijos pusės. Lietuva šiuo atžvilgiu įstatyta į labai sudėtingus rėmus, nes, laikantis principų, manevro laisvė labai stipriai apribojama“, – teigia A. Medalinskas.
 
R. Vilpišauskas teigia, kad šiuo metu tikėtis rezultatų iš Lietuvos santykių užmezgimo su Baltarusija sunku. Anot jo, šiuo metu kol kas vyksta „kalbėjimas apie kalbėjimą“.
 
„Kas iš to gali gautis? Manau, pasakyti dar sunku, nes kol kas vyksta kalbėjimas apie kalbėjimą. Bent jau Lietuvoje. Kartojama, o ir Gitanas Nausėda yra pasakęs, kad Lietuvos pozicija tiek dėl Astravo AE, tiek dėl žmogaus teisių situacijos Baltarusijoje nesikeičia ir vadinamosios raudonos linijos išlieka tos pačios. Klausimas, kiek aktyvesnis kalbėjimasis su Baltarusija nekeičiant savo principinių nuostatų apskritai gali būti rezultatyvus. Nes turbūt Baltarusijos vadovui reikia kitų dalykų nei vien aktyvesnių kontaktų su Lietuva“, – teigia R. Vilpišauskas.
 
Kita vertus, svarsto politologas, jei ir įvyktų Nausėdos ir Lukašenkos dvišalis susitikimas, jis privalėtų atnešti tam tikrų rezultatų Lietuvai. Antraip susitikimas bus traktuojamas kaip nuolaidžiavimas Aliaksandrui Lukašenkai.
 
„Klausimas, ką toks aukšto lygio dvišalis susitikimas galėtų duoti iš Lietuvos interesų pozicijos, jei Lietuva nieko nepasieks? Tuomet tai gali būti traktuojama kaip parama Baltarusijai ir jos prezidentui, legitimuojant dabartinę jo vykdomą politiką. Tai čia turbūt yra pagrindinė dilema. O kai kam tokio susitikimo surengimas gali atrodyti prieštaringas dėl to, kad niekaip nesprendžiami tie klausimai, kuriuos kelia Lietuva, ypač Astravo AE klausimas“, – teigia R. Vilpišauskas.
 
V. Jurkonios teigimu, šiuo atžvilgiu nusifotografuoti su Lukašenka Nausėdai neužtektų. Pasak jo, jei toks susitikimas būtų numatytas, jam reikėtų rimtai pasiruošti konsultuojantis su Vakarais. 
 
„Ar gali susitikti prezidentų lygmeniu? Tikriausiai, kad būtų galima. Tai iš principo yra kartojamas 2009– 2010 m. scenarijus. Ir prezidentės Dalios Grybauskaitės valdymo laikotarpiu lygiai taip pat buvo bandoma atšildyti neva tuos santykius i,r kaip matome, nelabai pavyko.
 
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Klausimas yra, jeigu norima kalbėtis su Baltarusija ir kalbėtis rimtai, o ne dėl selfio ar fotografijos, ne dėl rankos paspaudimo, ne dėl kažkokių ceremonijų procesų. Vien diskusijos – vienokios ar kitokios – neužtenka, reikia sutarimo tarp vidaus politikos žaidėjų, kad mes žiūrime į šitą klausimą rimtai ir atsakingai, kad neišnaudojame šito vidaus politikos kovoms. Taip pat sutarimo, kokie esminiai klausimai gali būti keliami.
Iš principo labai rimtai pasikalbėti ir pasiruošti dėl turinio, lygiai taip pat nedaryti to vieniems  kalbėti sutarus su Briuseliu“, – sakė V. Jurkonis.
 
R. Vilpišauskas atkreipia dėmesį, kad per dešimt metų Baltarusijos valdžia nepasikeitė, bet vis dėlto Rusijos įtaka šalyje auga.
 
„Per dešimt metų nepasikeitė Baltarusijos prezidento vykdoma politika, kurią daugelis apibūdina kaip laviravimą tarp Rusijos mėginat išnaudoti įvairią ekonominę naudą, kurią Baltarusija gauna iš ekonominių santykių su Rusija, bet tuo pačiu išlaikant savo valdžią. Baltarusija turi svertus savo rankose ir dėl Vakarų. Todėl tas laviravimas tarp Rusijos ir Vakarų vyksta dešimt metų ar ilgiau. Šia prasme didelių pokyčių Baltarusijoje mes nematome, nebent padidėjusį Rusijos spaudimą Baltarusijai. Tai yra per 10 metų šiek tiek pasikeitęs dalykas. Kas Lietuvos požiūriu smarkiai pasikeitė, tai prieš 10 metų nebuvo galvojama, kad šalia Lietuvos ir Baltarusijos sienos bus statoma Astravo AE, kurią finansuos „Rosatomas“. Dėl įvairių Lietuvos politikų klaidų dabar turime tokią situaciją, šiuo požiūriu Lietuva yra patekusi į sudėtingą padėtį“, – teigia jis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.30; 13:36

Prezidentas Gitanas Nausėda. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Mieli konferencijos dalyviai, šiandien susirinkome kalbėti apie Lietuvą ir tarptautinės politikos pokyčius. Tenka konstatuoti, kad sparčiai keičiasi tarptautinė aplinka: pasaulis virsta, transformuojasi į daugiapolį, auga naujos pasaulinės galios, kurios neturi didelio entuziazmo pritarti tarptautinėms taisyklėms, sukurtoms po Antrojo pasaulinio karo.

Mažoms valstybėms tokių tarptautinių turbulencijų akivaizdoje visada išauga grėsmė dėl išlikimo, dėl įsiklausymo į jų balsą, kartais – net šauksmą. Bet mus moko mūsų istorija, kad būtent tokiomis akimirkomis, kai pasaulinė tvarka ir tarptautinė sistema kinta ar net griūva, mažoms valstybėms būtina ne tik stebėti pokyčius ar prie jų prisitaikyti, bet ir aktyviai į juos atsakyti.

XXI amžiuje tautų lygiateisiškumo ir laisvo apsisprendimo principas – tai citata iš Jungtinių Tautų Chartijos – niekur nedingo, jis liko esminiu principu ir vertybe, galinčia sukurti tvirtą pagrindą pasaulinei tvarkai ir taikai.

Ilgametis Lietuvos diplomatijos vadovas Stasys Lozoraitis, kurio šviesų atminimą pagerbiame šioje konferencijoje, mūsų šalies teisę į egzistavimą gynė tarptautinės sistemos kritinių pokyčių metu. Sunkiais sovietinės okupacijos metais jis užtikrino valstybės tęstinumą ir palaikė gyvąją jos atmintį.

Šiandien aukščiausi Lietuvos valstybės institucijų tikslai – užtikrinti šalies nepriklausomybę ir saugumą, valstybės ir žmonių gerovę. Siekdami atsakyti į nūdienos tarptautinės aplinkos pokyčius, turime susitelkti, būti vieningi ir sumanūs.

Mūsų dėmesio ir aktyvių veiksmų šiuo metu reikalauja daugybė išorinių iššūkių. Mūsų akivaizdoje laužoma tarptautine teise grįsta pasaulinė tvarka, įtampą kelia naujų ekonominių galių hegemonijos grėsmė, vienašaliai kai kurių valstybių veiksmai pamina daugiašališkumo principus. Ne tik Sirijoje, Malyje ar kituose tolimuose pasaulio regionuose, bet ir gerokai arčiau Lietuvos, Rytų kaimynystėje, tęsiasi kariniai ir hibridiniai konfliktai, keliantys tiesioginę grėsmę mūsų saugumui. Su dideliu nerimu žvelgiame į žmogaus teisių pažeidimus, tarptautinio terorizmo keliamą grėsmę, neprognozuojamas klimato kaitos pasekmes.

Kita vertus, esama padėtis tik dar kartą primena, kad esminė Lietuvos saugumo sąlyga – stiprus transatlantinis ryšys. Jį palaiko bendra patirtis, bendros vertybės ir bendri interesai. Todėl nematome priežasčių, kodėl Europos ir Amerikos saitai turėtų silpnėti. Puikiai suprantame, kad Europa negali išlikti vieninga ir saugi be JAV įsitraukimo. Europos vienybė gali tik papildyti transatlantinę vienybę, bet ne ją pakeisti. Nė viena iniciatyva, skaldanti ar silpninanti NATO, negali atnešti daugiau saugumo Europai.

Vis dažniau ir garsiau skambant kalboms, kad Europos gynybinius pajėgumus reikėtų stiprinti atskirai nuo Amerikos, visuomet prisimenu JAV Prezidento žodžius, iškaltus ant Vilniaus rotušės sienos: „Kiekvienas, pasirinkęs Lietuvą savo priešu, taps Jungtinių Amerikos Valstijų priešu“. Tik nuoširdus įsipareigojantis draugas gali pasakyti tokius žodžius. Jie išreiškia Šiaurės Atlanto sutarties 5-ojo straipsnio esmę ir stiprybę.

Šis kolektyvinės gynybos įsipareigojimas suskamba dar tvirčiau ir stipriau, kai Lietuvos teritorijoje treniruojasi, vykdo pratybas mūsų sąjungininkai. Kartu su Vokietijos vadovaujamo NATO priešakinių pajėgų bataliono kariais, amerikiečių kariai primena mūsų nedraugams, kad mes nesame ir niekada nebūsime vieni.

Investicijos į gynybą Lietuvai – ne užgaida, o egzistencinė būtinybė. Ji kyla tokioje saugumo aplinkoje, kur Rusija ne tik modernizuoja savo karines pajėgas, didina jų parengtį ir mobilumą, bet ir neatsisako agresyvios retorikos bei priešiškų veiksmų. Mūsų šalis neturi kito pasirinkimo, tik labai rimtai žiūrėti į savo saugumą. Lietuva jau dabar vykdo įsipareigojimą gynybai skirti 2 procentus bendrojo vidaus produkto, o iki 2030 metų, tikiu, pasieks ir 2,5 procento BVP ribą.

Neturėtume savęs apgaudinėti paviršutiniškomis kalbomis apie mūsų didžiausią kaimynę. Vakarų pasaulis pagaliau turi išmokti Sakartvelo ir Ukrainos pamokas. Rusija pastaruoju metu netgi ėmė kvestionuoti 1940 metais įvykdytą Baltijos šalių okupaciją ir aneksiją – nors prieš 30 metų dar SSSR Aukščiausioji Taryba pripažino Molotovo–Ribentropo pakto slaptuosius protokolus neteisėtais. Visi ankstesni bandymai pažvelgti Rusijos vadovams į akis ir užsiimti saviapgaule nedavė rezultatų. Atsukusi nugarą demokratijai, žmogaus teisėms ir taikaus sugyvenimo principams, Rusija išlieka ilgalaikiu iššūkiu ne tik Lietuvos, bet ir visos euroatlantinės erdvės saugumui.

Suprantama, negalime už kitus priimti sprendimo grįžti prie taisyklėmis grįstos pasaulio tvarkos. Nepriversime Rusijos to padaryti, jei ji pati to nenorės. Tačiau mes galime ir turime laikytis savo sprendimų – nelegitimizuoti neteisėtų Rusijos veiksmų, reikalauti iš jos atsakomybės ir ginti tai, kas yra mūsų, kaip nepriklausomos valstybės, egzistencijos pagrindas. Santykių stabilizavimas ir normalizavimas negali vykti bendrų vertybių sąskaita. Sankcijos turi išlikti, kol Rusija iš esmės nepakeis savo elgesio.

Gerbiamieji, rūpindamiesi Lietuvos saugumu ir suvokdami regionines grėsmes, mes taip pat negalime pamiršti savo interesų Europos Sąjungoje. Mums gyvybiškai svarbu efektyviai veikti Bendrijoje ir sėkmingai derinti europinę bei nacionalinę darbotvarkes. Negalime palikti vietos abejonėms, ar Lietuva turi aiškią Europos Sąjungos politikos kryptį.

Ilgalaikiai mūsų šalies siekiai išlieka nepakitę. Mums reikalinga ekonomiškai stipri ir politiškai stabili Europos Sąjunga, orientuota į visų jos narių klestėjimą ir piliečių gerovę. Šių metų vasarą Europos Sąjungos vadovai priėmė ES strateginę darbotvarkę. Lietuvos esminiai prioritetai joje – inovatyvi, įtrauki ir saugi Europa. Turime sutelkti dėmesį į aktualiausias žmonėms temas ir remti svarbias Europos Sąjungos iniciatyvas: tai inovacijos, klimato kaita, vidaus rinkos stiprinimas, hibridinės grėsmės, kaimynystės politika, sienų apsauga. Ypatingą dėmesį skirsiu inovacijų politikos įgyvendinimui ir kovai su klimato kaita.

Europos sostinėse ir institucijose jau prasidėjo diskusijos dėl būsimos Europos ateities konferencijos. „Brexit“ procesas parodė, kad būtinas glaudesnis politikų dialogas su piliečiais, kad reikia veiksmingiau atliepti jų lūkesčius. Todėl diskusijose dėl Europos ateities reikėtų daugiau dėmesio skirti turiniui, o ne Europos Sąjungos institucinės sąrangos stiprinimui.

Nauja ambicinga darbotvarkė turi būti paremta tinkamu finansavimu. Svarbu pažymėti, kad Lietuvai nėra priimtini nauji pasiūlymai dėl daugiametės finansinės perspektyvos, kurie numato drastiškai mažesnį sanglaudos politikos finansavimą. Tokie sumanymai grasina apsunkinti struktūrines reformas ir, deja, įgyvendinti mūsų tikrai netrokštamą „dviejų greičių Europos“ modelį. Visiškai suprantu ir Lietuvos ūkininkus, kurie piktinasi dėl netesimų pažadų mažinti tiesioginių mokėjimų atotrūkį tarp valstybių narių, kas sudaro nevienodas konkurencines sąlygas.

Su tuo susijęs ir Lietuvos pasirengimas pereiti prie klimatui neutralios ekonomikos. Mūsų šalis yra tvirtai pasiryžusi siekti tikslo iki 2050 metų visiškai atsisakyti pasenusio taršios ekonomikos modelio. Tačiau Lietuva kartu su Latvija ir Estija siekia atkreipti dėmesį, kad tokio masto permainoms būtinas tvarus finansavimas, kurį reikia numatyti daugiametėje finansinėje perspektyvoje. Visoms valstybėms narėms turi galioti vienodos taisyklės, įskaitant galimybę pasinaudoti Teisingo perėjimo fondo parama.

Lietuvai siekiant įgyvendinti prisiimtus įsipareigojimus 2030 metams, papildomos priemonės gali pareikalauti net 14 milijardų eurų išlaidų. Iš jų beveik 10 milijardų eurų turės ateiti iš valstybės biudžeto. Tai yra didelė kaina, kurios tikrai neįstengsime sumokėti vieni patys. Kita vertus, puikiai suprantame, kad prisitaikymas prie klimato kaitos ir siekis ją neutralizuoti atveria naujų galimybių, siekčiau ir rekomenduočiau išlaidas traktuoti kaip investicijas.

Šiuo metu mes taip pat kliaujamės Europos Sąjungos solidaria valia įgyvendinti kitus ilgalaikius įsipareigojimus – užtikrinti pakankamą tęstinį Ignalinos atominės elektrinės uždarymo finansavimą ir Kaliningrado specialiosios tranzito programos vykdymą.

Prezidentas dalyvauja Rytų Europos studijų centro organizuojamoje užsienio politikos konferencijoje. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Bendrijos narių solidarumo tikimės ir Baltarusijos atominės elektrinės, statomos Astrave, klausimu. Jos statybos yra ne vien Lietuvos, bet ir visos Europos Sąjungos saugumo problema. Europos Komisija turėtų siekti aiškaus Baltarusijos įsipareigojimo įgyvendinti tarptautines rekomendacijas dėl streso testų dar iki pradedant jėgainės eksploataciją. Europos Sąjunga taip pat turi aktyviai dalyvauti šio proceso stebėsenoje. Sieksime, kad branduolinės saugos užtikrinimas būtų įtrauktas į rengiamą Europos Sąjungos ir Baltarusijos partnerystės prioritetų susitarimą. Nesaugioje Astravo atominėje elektrinėje pagamintai elektros energijai Lietuvos rinkoje vietos nebus, atitinkamai elektros patekimas turėtų būti užkardomas ir Europos Sąjungos lygiu.

Žvelgiant iš platesnių Rytų partnerystės perspektyvų, tenka pripažinti, kad Baltarusija mums kelia unikalių, todėl ir įdomių iššūkių. Laikausi pozicijos, kad ligšiolinė Lietuvos užsienio politikos linija izoliuoti Baltarusiją nepasiteisino, tačiau tai nereiškia, kad mes esame pasirengę dirbtinai šildyti santykius. Kad ir kas nutiktų, atidžiai stebėsime, kad nebūtų peržengiamos mūsų užsibrėžtos raudonosios linijos.

Norėtume sulaukti gerų signalų žmogaus teisių srityje. Baltarusijos moratoriumas mirties bausmei būtų pozityvus ženklas ne tik dvišaliuose santykiuose, bet ir daugiašalių santykių plotmėje. Didelį susirūpinimą kelia ir diplomatiniai veiksmai dėl Baltarusijos ir Rusijos tolesnės integracijos, kurie yra gana prieštaringi ir nenuteikia optimistiškai. Manome, kad Baltarusijos suvereniteto išlaikymas šiuo metu kaip niekad aktualus. 

Gražiai prisiminsime neseniai Vilniuje surengtas daugeliui regiono gyventojų brangių 1863 metų sukilimo dalyvių palaikų laidotuves. Į Lietuvos sostinę atvyko ne vien tūkstančiai baltarusių opozicijos rėmėjų, bet ir Baltarusijos vicepremjeras. Šis oficialaus Minsko sprendimas nebuvo nei labai lengvas, nei labai Kremliaus sveikintinas.

Nepaisant sunkumų, kurių iškyla prie rytinių Lietuvos sienų, Rytų partnerystė lieka mūsų užsienio politikos prioritetu. Mums reikalinga stabili, demokratinėmis vertybėmis grįsta erdvė artimiausioje kaimynystėje. Todėl aš pasisakau už Rytų partnerystę, orientuotą į tai, kad asocijuotos valstybės sparčiau vykdytų reformas ir greičiau integruotųsi į Bendrijos vidaus rinką. Neasocijuotoms narėms galime ir turime siūlyti selektyvią sektorinę integraciją ir galimą bevizį režimą – kai bus įvykdytos būtinos sąlygos. 

Apgailestaudamas turiu pasakyti, kad pastaruoju metu įvairiuose Europos forumuose aš pasigendu dėmesio Rytų partnerystei, susidaro įspūdis, kad šis klausimas lieka politinės darbotvarkės paraštėse, o taip neturėtų būti, nes Europos nusigręžimas nuo Rytų partnerių reikštų stiprią demotyvaciją šalims toliau vykdyti reformas. Jas įgyvendinti nėra lengva, todėl mūsų moralinė parama toms šalims yra be galo reikalinga.

Gerbiamieji, kalbėdami apie tarptautinės aplinkos pokyčius, nuošalyje negalime palikti augančios Kinijos galios klausimo. Ši šalis siekia keisti esamą tarptautinę tvarką ir pritaikyti ją savo reikmėms. Todėl matome būtinybę kartu su euroatlantiniais partneriais koordinuoti bendrą atsaką į Kinijos veiksmus.

Kita vertus, Lietuva nemato kliūčių megzti konstruktyvų dialogą su Kinija ir plėsti dvišalį ekonominį ryšį, kol tai nėra išnaudojama politinei įtakai didinti. Santykiai su Kinija turi remtis abipuse pagarba žmogaus teisėms ir taisyklėmis grįstai tarptautinei tvarkai, taip pat neprieštarauti Lietuvos nacionaliniam saugumui ir visos Europos Sąjungos interesams.

Santykių su Kinija dilema puikiai iliustruoja iššūkius, su kuriais šiandien susiduria Lietuvos užsienio politika. Turime vertybiškai siekti pagarbos demokratijai ir žmogaus teisėms globaliu mastu ir realistiškai vertinti tarptautinės galių pusiausvyros pokyčius. Turime išlikti savimi, tačiau privalome aktyviai veikti tarptautinių santykių arenoje, siekdami Lietuvai palankių sprendimų. Negalime sau leisti prabangos likti nuošalyje pasyviu stebėtoju.

Su panašiais iššūkiais ir dilemomis susiduria daugelis pasaulio šalių. Tačiau ne visos valstybės taip skaudžiai ir neteisingai nukentėjo XX amžiuje. Ne visų valstybių piliečiai yra priversti ir dabar iš taip arti stebėti, kaip mindomi svarbiausi tarptautiniai susitarimai ir bandoma vėl įvesti stipresniojo teisę.

Negalime ramiai stebėti mums nenaudingų pokyčių. Neketiname nuolaidžiauti agresoriams ar prekiauti universaliomis vertybėmis. Mūsų pusėje yra brangiai kainavusios istorijos pamokos. Mūsų pusėje – tiesa, kurią kažkada nenuilstamai gynė Stasys Lozoraitis. Lyginant su jam tekusiais išbandymais, esame nepalyginti palankesnėje padėtyje. Kurkime aktyvią, vertybėmis ir Lietuvos interesais grįstą užsienio politiką.

Dėkoju Jums už dėmesį.

Lietuvos Respublikos Prezidentas.lt informacija

2019.12.11; 15:06

Baltarusijos ir Rusijos prezidentai Aliaksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas toliau kalbėsis integracijos klausimais kito susitikimo metu – gruodžio 20 d. Sankt Peterburge.
 
Apie tai rusų žurnalistams po Baltarusijos ir Rusijos vadovų susitikimo šį šeštadienį paskelbė Rusijos ekonominės plėtros ministras Maksimas Oreškinas.
 
„Prezidentai sutarė dėl susitikimo gruodžio 20 d. Susitikimas bus surengtas Sankt Peterburge. Jeigu prireiks, prezidentai gali netgi surengti dar vieną susitikimą“, – sakė ministras.
 
Kaip skelbta anksčiau, šeštadienį Baltarusijos vadovas A. Lukašenka susitiko su Rusijos prezidentu V. Putinu. Pasak Kremliaus, buvo aptarti „svarbūs dvišalių santykių klausimai, į kuriuos įtraukiamas potencialus integracijos gilinimas“.
 
Tuo metu, pasak naujienų agentūros AFP, apie 1 tūkst. baltarusių dalyvavo nesankcionuotoje demonstracijoje, nukreiptoje prieš potencialiai artimesnius šalies ryšius su Rusija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.09; 05:00

Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys ir parlamentinės grupės „Už demokratinę Baltarusiją“ pirmininkas Laurynas Kasčiūnas kreipėsi į užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių dėl Lietuvos pozicijos santykiuose su Baltarusija.
 
L. Kasčiūno teigimu, įvykę butaforiniai parlamento rinkimai Baltarusijoje liudija tai, kad Aliaksandro Lukašenkos režimas atmeta bet kokius demokratijos kriterijus, imituoja norą bendradarbiauti su Vakarais ir savo politinę ateitį sieja su Rytų geopolitine ir civilizacine erdve.
 
Tarptautiniai stebėtojai padarė išvadą, kad tiesioginiuose Baltarusijos parlamento rinkimuose, kuriuose opozicijos kandidatams nepavyko iškovoti nė vienos vietos, „nebuvo paisoma pagrindinių laisvės principų“.
 
L. Kasčiūnas sako, kad A. Lukašenką vertinti kaip Baltarusijos suvereniteto garantą yra klaida.
 
„Tai politikas, kuris mainais į savo politinio režimo išlaikymą ir asmenines saugumo garantijas nuolat prekiauja Baltarusijos suverenitetu, o bet kokį politinį flirtą su Vakarais išnaudoja tik kaip savo derybinį svertą santykiuose su Kremliumi. A. Lukašenka puikiai supranta, kad bet kokios rimtesnės demokratinės reformos reikštų ir jo politinio režimo pabaigos pradžią“, – rašoma kreipimesi.
 
Seimo narys primena, kad prieš Baltarusijoje vykusius parlamento rinkimus buvo sudarinėjamos įvairios kliūtys opozicinių politinių partijų registracijai: ribojamos jų galimybės rengti viešus susibūrimus, taikomos baudžiamosios sankcijos už šmeižtą, apklausų rezultatų falsifikavimas. Išankstinių rinkimų metu ir rinkimų dieną buvo stokojama apsaugos priemonių.
 
Linas Linkevičius, Lietuvos URM vadovas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Stebėtojai teigė, kad šie rinkimai parodė, jog Baltarusijoje apskritai nepaisoma demokratinių įsipareigojimų. Pabrėžtina ir tai, kad nė vienų Baltarusijos parlamento ir prezidento rinkimų, vykusių per ketvirtį amžiaus, kai prezidentas A.Lukašenka buvo valdžioje, tarptautiniai stebėtojai nepripažino sąžiningais.
 
„Baltarusija yra A. Lukašenkos asmeninės valdžios įkaitė, o jis pats tėra Rusijos „gubernatorius“. Turime suprasti, kad kariniu požiūriu tai jau nėra savarankiška valstybė, o 680 km siena su Baltarusija iš esmės jau yra NATO ir Rusijos siena. Atsižvelgdama į tai, Lietuva turėtų planuoti savo politiką Baltarusijos atžvilgiu“, – teigia parlamentaras.
 
Pasak Seimo nario, Lietuvos prioritetu santykiuose su Baltarusija turėtų būti Astravo AE užkardymas, o tai įmanoma tik sukuriant regioninį valstybių bloką, kurios atsisakytų pirkti elektros energiją iš šios nesaugios branduolinės jėgainės.
A. Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.
 
„Todėl Lietuvos prioritetu santykiuose turėtų būti Astravo AE užkardymas, o tai įmanoma tik sukuriant regioninį valstybių bloką, kurios atsisakytų pirkti elektros energiją iš šios nesaugios branduolinės jėgainės bei diplomatinėmis Lietuvos pastangomis susiejant visus Minskui naudingus ES ir Baltarusijos bendradarbiavimo instrumentus su Astravo užkardymo reikalavimu. Ilgalaikis Lietuvos tikslas – suvereni ir demokratinė Baltarusija, o tai iš esmės įmanoma tik tuo atveju, jeigu Baltarusija „įvyks“ kaip nacionalinė valstybė, kuri save matytų kaip europinės civilizacijos dalį. Ir Lietuva gali prie to prisidėti: remdama bendros (europinės) istorinės atminties projektus, stiprindama bendradarbiavimą su pilietine visuomene bei demokratine Baltarusijos opozicija“, – sako L. Kasčiūnas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.03; 10:14

Baltarusijos vicepremjeras Igoris Petrišenka, penktadienį apsilankęs 1863-1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių laidojimo ceremonijoje, pažymėjo, kad baltarusiams istorinė atmintis apie minėtą sukilimą yra labai svarbi, ir padėkojo už tai Lietuvai.
 
„Šios dienos ceremonija – tai tikras istorinis momentas, vienodai svarbus baltarusių, lietuvių, lenkų, ukrainiečių, latvių tautoms. (…) Baltarusiams – tai ne tik prisiminimai apie praeitį, bet net svarbiau – galimybė pagerbti mūsų protėvius, radusius ramybę šioje žemėje“, – Vilniaus arkikatedroje bazilikoje sakė I. Petrišenka.
 
Baltarusijos ministro pirmininko pavaduotojas taip pat pažymėjo Konstantino Kalinausko indėlį į Baltarusijos kultūros istoriją bei patikino, kad kaimyninė šalis, 2017 m. atradus sukilimo dalyvių bei vadų palaikus, prisidėjo prie jų identifikavimo proceso.
 
„Diplomatijos, mokslo ir istorijos atžvilgiu Baltarusija ir Lietuva apsikeitė specialių ekspertų grupių vizitais. Ant memorialo, kuriame bus palaidoti sukilėliai, bus užrašas ir baltarusių kalba. Mes esame dėkingi Lietuvai už atliktą darbą ir vaisingą sėkmingą bendradarbiavimą bei už galimybę būti kartu su visais čia, Vilniuje, pagerbiant mūsų tautiečius“, – kalbėjo I. Petrišenka.
 
Ceremonijos metu yra laidojami 1863-1864 m. sukilimo vadai Zigmantas Sierakauskas ir Konstantinas Kalinauskas bei dar 18 sukilimo dalyvių, kurių palaikai atsitiktinai buvo rasti Gedimino kalne 2017 m. sausio 3 d., pradėjus kalno šlaitų tvarkymo darbus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.23; 00:01

Antradienį Minske įvykusiame Olimpiniame susirinkime Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka pažadėjo atleisti iš darbo sporto funkcionierius, jeigu jų auklėtiniai Tokijo olimpinėse žaidynėse nepasieks gerų rezultatų, praneša portalas „naviny.by“.
 
Pasak jo, šiuo metu Baltarusijoje sudarytos visos sąlygos, kad olimpiečiai galėtų normaliai rengtis svarbiausiems ketverių metų laikotarpio startams.
 
Prezidentas pabrėžė, jog jei 2020 metų olimpinėse žaidynėse nebus gerų rezultatų, niekas iš sporto funkcionierių ir valdininkų neužsibus savo postuose.
 
„Todėl pagalvokite prieš ten važiuodami kaip vyriausieji treneriai, patarėjai, specialistai… Ar apskritai jums verta ten važiuoti. Jeigu jūs nuvažiuosite ten kaip turistai ir nieko nepešite, tai verčiau negrįžkite į šalį“, – cituoja Baltarusijos vadovo žodžius jo spaudos tarnyba.
 
Pasak A. Lukašenkos, jis įspėja „kaip šalies prezidentas, o ne visuomeninės organizacijos vadovas“. „Supraskite mane kaip norite“, – pridūrė jis.
 
Baltarusijos prezidentas taip pat davė nurodymą individualiai kontroliuoti kiekvieno šalies olimpiečio pasirengimą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.20; 03:00

Baltarusijoje sekmadienį vyksta parlamento rinkimai. EPA-ELTA nuotr.

Baltarusijoje sekmadienį vyksta parlamento rinkimai, o kritikai jau dabar abejoja jų skaidrumu, nepaisant prezidento Aleksandro Lukašenkos bandymų užmegzti ryšius su Vakarais, praneša naujienų agentūra AFP.
 
A. Lukašenka, kuris vadinamas paskutiniuoju Europos diktatoriumi, Baltarusijai vadovauja nuo 1994 m. Jam būnant valdžioje vyko keletas rinkimų, kuriuos tarptautiniai stebėtojai įvertino kaip nesąžiningus.
 
Sekmadienį bus renkami 110 Atstovų rūmų, žemesniųjų parlamento rūmų, nariai. Opozicija teigia, kad parlamentas tiesiog palaimina prezidento sprendimus.
 
A. Lukašenkos kritikai balsuodami turės mažą pasirinkimą, nes pagrindiniams opozicijos lyderiams ir vieninteliams dviem dabartiniams opozicijos parlamentarams buvo uždrausta dalyvauti rinkimuose.
 
Žmogaus teisių grupės „Vyasna“ vadovas Alesis Bialiackis sako, kad „rinkimai tapo tiesiog ritualu, kaip Tarybų Sąjungoje“.
 
Opozicijos partijos Baltarusijos liaudies frontas (BNF) pirmininko pavaduotojas Aleksejus Janukevičius AFP sakė, kad valdžia pasirinko pažįstamą falsifikavimų scenarijų.
 
Nepaisant to, A. Lukašenka bando tiesti ranką Vakarams, kurie kritikuoja jo požiūrį į žmogaus teises ir demokratiją.
 
A. Lukašenka, buvęs kolūkio vadovas, lapkritį lankėsi Europoje ir susitiko su Austrijos lyderiais Vienoje.
 
65 metų Baltarusijos vadovas teigė, kad jis mato Europos Sąjungą kaip svarbią politinę ir verslo partnerę.
 
Rugpjūtį jis Minske susitiko su Baltųjų rūmų nacionalinio saugumo patarėju Johnu Boltonu ir pareiškė, kad santykiuose su Vašingtonu „buvo atverstas naujas puslapis“.
A.Lukašenka. EPA – ELTA nuotr.
 
Prieš kitąmet įvyksiančius prezidento rinkimus A. Lukašenka žvelgia į Vakarus, kad būtų panaikinta dalis sankcijų, įvestų po to, kai 2011 m. buvo susidorota su protestuotojais.
 
Jis taip pat ieško, kas galėtų atsverti Rusijos įtaką, kuri nori užsitikrinti, kad Baltarusija išliks jos įtakos zonoje.
 
ES atstovė spaudai Maja Kocijančič teigia, kad ES atidžiai stebės sekmadienį vyksiančius rinkimus.
 
Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) išleido ataskaitą, kurioje nesitiki „iš tikrųjų konkurencingų“ rinkimų ir ne itin pasitiki pačiu balsavimo procesu. Rinkimus stebės 400 ESBO atstovų. Nuo 1995 m. organizacija nepripažino jokių rinkimų Baltarusijoje kaip laisvų ir teisingų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.17; 18:00

Prezidentas Gitanas Nausėda, atsakydamas į Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos nuogąstavimus, kad Lietuvoje dislokuotas JAV karinis batalionas yra jėgos demonstravimas, sako, kad Lietuvos gynybos politikos vienintelis tikslas yra apginti žmones nuo galimų intervencijų ir kartu pabrėžia: Lietuva niekada nesukels jokios agresijos savo kaimynams.
 
„Mes lygiai taip pat esame labai taiki šalis, kuri niekada nesukels jokios agresijos savo kaimynams, o tai, kad Lietuvoje yra dislokuojami NATO kariai arba NATO technika, yra viso labo noras apsaugoti savo žmones nuo galimų intervencijų – kad jie galėtų saugiai sukurti savo gerovę. Tai yra vienintelis Lietuvos gynybos politikos tikslas“, – antradienį „Žinių radijui“ sakė G. Nausėda.
 
Kartu šalies vadovas patikino, kad siekis apginti savo kraštą niekada nebuvo ir nebus įgyvendinamas tarptautinės taikos sąskaita.
 
„Krašto apsaugos ministerijos net ir pavadinimas yra toks – kad mes stengiamės apsaugoti savo kraštą, mums nereikia kitų kraštų ir mums nereikia gąsdinti savo kaimynų, nes mūsų politika buvo, yra ir bus taiki“, – pridūrė prezidentas.
 
Spalio mėnesį į Lietuvą atvyko maždaug pusės tūkstančio JAV kariškių batalionas su sunkiąja technika – tankais „Abrams“ ir pėstininkų kovos mašinomis „Bradley“, primena ELTA.
 
Reaguodamas į tai, Baltarusijos vadovas A. Lukašenka įpareigojo šalies Saugumo tarybos valstybės sekretorių ir gynybos ministrą parengti ir artimiausiu metu jam pateikti planą, kokių priemonių bus imtasi, kad būtų adekvačiai reaguota į šį karinės technikos dislokavimą prie pat Baltarusijos sienos.
 
Vis dėlto A. Lukašenka pabrėžė, jog Baltarusija dėl šios priežasties nesiims karinės agresijos, nes yra taiki šalis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.29; 09:40

Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka įpareigojo šalies Saugumo tarybos valstybės sekretorių ir gynybos ministrą parengti ir artimiausiu metu jam pateikti planą, kokių priemonių bus imtasi, kad būtų adekvačiai reaguota į veiksmus, susijusius su JAV ginkluotųjų pajėgų šarvuotosios technikos ir kontingento dislokavimu Lietuvoje, prie pat Baltarusijos sienos.
 
Tai antradienį žurnalistams pareiškė Saugumo tarybos valstybės sekretorius Stanislavas Zasis, praneša Baltarusijos naujienų agentūra BELTA.
 
Pasak pareigūno, į Lietuvą jau atvyksta Amerikos šarvuočių ir tankų divizijos daliniai. Jų dislokavimo vieta pasirinktas Pabradės poligonas, esantis tik už 15 kilometrų nuo Baltarusijos sienos.
 
S. Zasis pabrėžė, kad, esant tokiai situacijai, negalima būti tik stebėtojais. „Bet kurioje šalyje rengiamos atsakomosios priemonės (į tokius kaimyninių šalių veiksmus – BELTA past.). Ir valstybės vadovas iškėlė užduotį pateikti pasiūlymų, kaip reaguoti į šį faktą. Tokie pasiūlymai bus parengti ir pateikti prezidentūrai kitos savaitės pradžioje“, – pareiškė Saugumo tarybos valstybės sekretorius.
 
S. Zasis ypač pabrėžė, kad šių veiksmų imamasi didėjant įtampai regione ir visame pasaulyje, o tai atsiliepia ir saugumo būklei. „Mums šito nereikia. O ar Lietuvai reikia tokios papildomos įtampos tarp mūsų draugiškų tautų, tegul jie patys priima sprendimą“, – pridūrė pareigūnas.
 
Kaip ELTA jau pranešė, Lietuvą pirmadienį pasiekė JAV rotacinių pajėgų technika. „Abrams“ tankai ir pėstininkų kovos mašinų „Bradley“ į Pabradę atgabenti traukiniais. JAV karinis vienetas į Lietuvą ketina atgabenti apie 30 tankų „Abrams“ bei daugiau nei 20 pėstininkų kovos mašinų „Bradley“.
 
Kol kas šalį pasiekė tik dalis tankų, likę Lietuvą turėtų pasiekti artimiausiu metu. 
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.23; 02:00

Vokietijoje sulaikyti organizuotos nusikalstamos grupuotės iš Baltarusijos nariai, vogdavę prekes iš sunkvežimių. Tai pranešė „Deutsche Welle“, remdamasi policijos atstovais.
 
Keturi gaujos nariai, tarp jų – jos vadeiva, buvo sučiupti su įkalčiais spalio 10-ąją. Per sulaikymo operaciją buvo konfiskuotas vilkikas su vogtais televizoriais.
 
Organizuotai nusikalstamai grupuotei priklausė mažiausiai šeši Baltarusijos piliečiai. Jie vogdavo prekes iš sunkvežimių automobilių stovėjimo aikštelėse ir poilsio zonose prie autostradų.
 
Gauja daugiausia „darbavosi“ Žemutinėje Saksonijoje, bet žinoma ir apie analogiškus jos nusikaltimus Prancūzijoje. Grupuotė naudojosi keliais lengvaisiais automobiliais ir vilkikais vogtiems daiktams gabenti į kitas šalis.
 
Vagysčių tyrimas prasidėjo praėjusių metų gruodį ir tęsiamas iki šiol.
 
Nusikaltėlių sulaikymo operacijoje dalyvavo Vokietijos, Prancūzijos, Čekijos ir Europolo pareigūnai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.20; 07:30

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Kas kaltas dėl Maskvos pastatytos Astravo AE, – jau rašiau.

https://slaptai.lt/kastytis-stalioraitis-kas-kaltas-del-maskvos-pastatytos-astravo-ae/ 

Dabar, ką daryti. Man regis, reikia vienu metu siekti dviejų tikslų. Pirma, užsitikrinti, kad eksportas iš Astravo į ES būtų užblokuotas. Antra, įtikinti ES, kad reikia išpirkti AE, pasiūlius savininkams priimtiną sumą, tokią, kad Baltarusija panorėjus galėtų pasistatyti AE kitur. Aš paskaičiavau, kad ES biudžetui tai būtų labai nedidelė našta, ypač jei ją išdėstytų naujos AE statybos laike. Kadangi AE kontrolinis paketas yra Maskvoje, savininkams atsisakius parduoti AE, taikyti Rusijai tokias ES sankcijas, kad mažai nepasirodytų.

Atkreipiu dėmesį, kad kol AE nebuvo pastatyta, jos statymas ar nestatymas buvo suvereni statančiųjų teisė. Ir niekas tai uždrausti negalėjo. Dabar gi, pasitelkus savus vertintojus, jų kolegas iš branduolinių ES šalių ir TATENA (Tarptautinė atominės energijos agentūra), jau galima konstatuoti visus statybos brokus, radiacinio užteršimo ir kitus pavojus ir pasiūlyti AE neeksploatuoti ją išperkant.

2019 m. rugpjūčio 22 d. TATENA informavo, kad jos misija susipažino su branduolinės jėgainės, turėsiančios du 1.194 MW galios Rusijos VVER projekto reaktorius, kurių pirmąjį numatyta įjungti 2020 m.

Nuo Astravo AE iki Vilniaus – ranka paduoti

Agentūra rekomenduoja užtikrinti elektrinės veiklos programų kūrimo ir įgyvendinimo tinkamą valdymą, pagerinti reaktorių paleidimo programos stebėjimą bei priežiūrą, įskaitant priemones, skirtas užkirsti kelią galimam pašalinių objektų patekimui į svarbias sistemas ir elementus, taip pat įdiegti grįžtamosios informacijos apie eksploatavimo patirtį programą.

Ataskaitos projektą „Pre-OSART“ misija pateikė elektrinės vadovybei, kuri kartu su nacionalinė reguliavimo institucija galės pateikti pastabų, kol per tris mėnesius Baltarusijos vyriausybei bus pateikta galutinė ataskaita.

Baltarusijos valdžia paraginta šią TATENA darbo Astravo AE ataskaitą paviešinti.“

Pagal TATENA reglamentą „Pre-OSART“ misijos siunčiamos į statomas AE iki branduolinio kuro pakrovimo į reaktorius. Ji Astravo AE dirbo rugpjūčio 5-22 dienomis.

Lietuvos Vyriausybė teigia, kad Astravo AE vos už 50 kilometrų nuo Vilniaus statoma nesilaikant saugumo ir aplinkosaugos standartų. Minskas priekaištus atmeta.

V. Kudirkos aikštėje – protesto akcija prieš Astravo atominės statybas Lietuvos pašonėje. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Tai aš ir klausiu, ar dalyvauja mūsų ekspertai TATENA darbe, ar kreipėsi jie į savo kolegas ES pagalbos? Vien mūsų Vyriausybės teigimo nepakanka.

Atkreipiu dėmesį, kad vien TATENA rekomendacijomis pasitikėti negalima, korupcijos, ypač turint reikalus su Rusija, rizika yra ir joje. ES, kaip suinteresuotoji pusė, būtinai turėtų dalyvauti kartu su TATENA.

2019.10.11; 18:54

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Trečiadienį užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius Seimo Užsienio reikalų komiteto uždarame neeiliniame posėdyje atsakinės į konservatoriams iškilusius klausimus po jo susitikimo su Baltarusijos užsienio reikalų ministru Vladimiru Makėjumi.
 
Konservatoriai užsienio reikalų ministro ketina klausti apie Lietuvos poziciją derybose dėl Europos Sąjungos-Baltarusijos partnerystės prioritetų ir šių derybų eigos.
 
Kartu parlamentarai domėsis dėl Vyriausybės ir Užsienio reikalų ministerijos veiksmų siekiant bendros Baltijos šalių ir visos ES pozicijos dėl elektros energijos neįsileidimo į savo šalių elektros rinkas iš Baltarusijos, kaip buvo numatyta Vyriausybės patvirtintame elektros nepirkimo įstatymo įgyvendinimo plane.
 
Taip pat bus laukiama atsakymų dėl Vyriausybės ir ministerijos veiksmų siekiant bendro ES ir jos valstybių narių požiūrio į Astravo atominės elektrinės keliamą grėsmę Lietuvos ir visos Europos saugumui.
 
Ministras neeiliniame posėdyje bus klausiamas ir dėl informacijos apie 2019 m. rugsėjo 25 d. Niujorke vykusio Lietuvos ir Baltarusijos užsienio reikalų ministrų susitikimo metu aptartus klausimus ir šio susitikimo rezultatus.
 
Galų gale parlamentarai klaus informacijos apie 2019 m. spalio mėnesį planuojamą ES vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai Federicos Mogherini vadovaujamos delegacijos vizitą į Baltarusiją.
 
„Informacija, kuri mus pasiekė oficialiais ir neoficialiais kanalais, kelia nerimą dėl Lietuvos valstybės pozicijos Astravo atominės elektrinės bei laikysenos šiuo ir kitais susijusiais klausimais Europos Sąjungoje. Todėl naudojamės parlamentine teise reaguoti greitai sušaukdami neeilinį komiteto posėdį“, – motyvavo Audronius Ažubalis. 
 
ELTA primena, kad pastarąją savaitę Niujorke vykęs užsienio reikalų ministro L. Linkevičiaus susitikimas su Baltarusijos užsienio reikalų ministru V. Makėjumi sukėlė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų kritiką. Konservatoriai tvirtina, esą yra informacijos apie ketinimus atsisakyti dabartinės Lietuvos pozicijos vetuoti ES ir Baltarusijos partnerystės susitarimą dėl jos vykdomos nesaugios Astravo AE statybos.
 
Astravo AE. EPA – ELTA nuotr.
Ministras, komentuodamas konservatorių jam metamus kaltinimus, teigia, kad Lietuvos požiūris į šį nesaugiu laikomą objektą nesikeičia.
 
„Mes turime suprasti, kad dialogo nebuvimas su Baltarusija tikrai neatliepia Lietuvos interesų, ir aš manau, kad dialogo nebuvimas tarp Baltarusijos ir ES gali atitikti tik Rusijos interesus. Taip kad tie, kurie rūpinasi, kad čia kažkas kalba, turėtų susirūpinti, kieno interesams jie atstovauja“, – Eltai sakė L. Linkevičius, pridurdamas, kad Vakarų didžiosios valstybės pastaruoju metu intensyvina santykius su Baltarusija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.02; 06:04

Viena iš A.Kravcevičiaus knygų apie LDK kaip nuo pat pradžių buvus baltarusių-lietuvių valstybę

Apie baltarusių tautinio atgimimo veikėjų bandymus sukonstruoti savo tapatybę tarpukariu, pakeičiant carinį LDK kaip rusų-lietuvių valstybės projektą „LDK- baltarusių-lietuvių valstybės“ konstruktu rašė istorikai A.Dubonis ir Z.Butkus.

Neapsikentę emigracijos Kaune, daugelis baltarusių šviesuolių trečiojo XX a. amžiaus dešimtmečio viduryje pasirinko emigraciją kitose Europos valstybėse, tačiau dauguma jų sugrįžo į Tarybų Sąjungą, kurioje vyko sovietinės baltarusizacijos eksperimentas, greitai peraugęs į kruvinas represijas, kurių apogėjumi tapo 1937-1938 m. didžiojo teroro įvykiai. Gimtinėn grįžę baltarusių inteligentai tapo šių įvykių aukomis, nors iš esmės represijos prieš tautiškai nusiteikusius asmenis prasidėjo dar gerokai prieš visasąjunginę mėsmalę – maždaug nuo 1930-1931 m.; Represijos žiauriai nuskurdino baltarusių tautos potencialą – beveik visi iškilesni jų šviesuoliai buvo represuoti (dažniausiai – nužudyti), keli išlikę – mirtinai išgąsdinti, o bet koks bandymas išreikšti tautines aspiracijas kaip mat susilaukdavo nacionalizmo etiketės klijavimo.

Antrasis pasaulinis karas atnešė Baltarusijai naujas netektis. Nedrąsūs tautinės inteligentijos likučių bandymai sužaisti naujų okupantų korta po karo iššaukė tik dar didesnį sovietinės valdžios įtarumo visko, kas baltarusiška, atžvilgiu. Pokarinis respublikos atstatymas ir industrializacija, integracija į sovietinės karinį-pramoninį kompleksą baltarusių tautai reiškė ne tik sovietinimą ar gausų rusakalbių migrantų srautą, bet ir galutinį gimtosios kalbos išstūmimą iš viešojo gyvenimo.

Tautos demoralizaciją paspartino ir kiti įvykiai: čia reikėtų prisiminti Baltarusijos kompartijos vadovų bandymą paskelbti ją pirmąja ateistizuota SSSR respublika arba jau chruščiovinio atšilimo metais vykusią masinę vietovių pavadinimų (keletas šimtų) keitimą į sovietinius naujadarus. Baltarusių kalba, šiaip gana artima rusų kalbai, buvo nustumta į užribį ir liko iš esmės siauro humanitarų rato arba kaimo senolių bendravimo kalba. Viešai kalbėti baltarusiškai tapo blogo skonio požymiu, ne tik neprestižiška, bet ir gana pavojinga. Užtenka prisiminti visiems žinomą beveik anekdotinį faktą, kad švenčiant Minsko miesto 900-ąjį jubiliejų (1967), vieninteliai žmonės, sveikinę jį baltarusių kalba, buvo svečiai iš Vilniaus…

Baltarusiškų mokyklų istorijos atlasas; jame ankstyvioji LDK sostinė tampa Naugardukas, Vilnius sostine – tik nuo 1323 metų

Todėl ir gorbačiovinės perestrojkos vėjai šią respubliką užplūdo visai nepasiruošusią – Baltarusiją atgimimo vėjai palietė mažiausiai. Kelerius metus valdžią turėję tautiškai nusiteikę demokratai ne tik susiriejo tarpusavyje, bet ir forsuotu būdu pabandė įgyvendinti baltarusizaciją – nuo privalomo baltarusių kalbos mokymo mokyklose iki istorinių (vėliava ir herbas-Vytis) simbolių įvedimo, tuo sukeldami didelį susovietintos ir surusintos visuomenės dalies nusivylimą ir suserzinimą. Kartu su ekonominio kolapso sunkumais tai ir atvedė į valdžią A.Lukašenką, atšaukusį visas naujoves ir bent kurį laiką garantavusį valstybei bent jau regimą ekonominį stabilumą.

Po 1991 m. rugpjūčio pučo Baltarusijai „netikėtai“ tapus nepriklausoma, prieš ją iškilo tautinės tapatybės problema. Sovietmečiu sukurtas ir išpuoselėtas „partizanų respublikos“, didvyriškai kovojusios su hitleriniais okupantais mitas naujai istorinei realybei menkai tiko. Jis veikė dar kelerius metus naujai konstruojamos sąjunginės Rusijos-Baltarusijos valstybės kontekste. Bet kai paaiškėjo, kad B.Jelcinas savo įpėdiniu pasirinko ne A.Lukašenką, o tada dar menkai žinomą V.Putiną, Baltarusijos vadovui teko ieškoti naujų sprendimų. Siūlymas įsijungti į Rusiją autonomijos ar srities teisėmis jo netenkino. Teko ieškoti alternatyvų.

Paminėtini keli baltarusiški mitai, itin populiarūs pseudopatriotų tarpe. Tai: a)Lietuvos/Litvos terminas ir vieta (lietuvisai ir litvinai); b)LDK ankstyviosios genezės problema (užkariauti ar įjungti?); c) pirmosios LDK sostinės problema (Naugardukas-Vilnius); d)LDK valstybinės kalbos problema (tari baltarusių ar rusėnų?; e)Lietuvos valdančios dinastijos kilmė ir etninė kilmė;

Pan-baltarusistines LDK kilmės teorijas kūrė ne tik emigrantai (P.Urbanas) ar prieškario šviesuoliai. Dar sovietmečio pabaigoje baltarusių inteligentų tarpe išgarsėjo slaviškosios „Lietuvos“ idėja. Jos autorius buvo istorikas mėgėjas-entuziastas Nikola Jermalovičius (Ермалович Миколай, 1921-2000), teigęs, kad istorinė Lietuva[1] buvo kažkur tarp Naugarduko ir Minsko, t.y. ne baltų gyvenamoje teritorijoje, o svarbiausiu Baltarusijos istorijos faktoriumi buvo Kijevo Rusios dalinės Polocko kunigaikštystės epocha, davusi pradžią visai būsimai LDK didybei. Už šią teoriją jis suspėjo dar gauti valstybinę mokslo premiją (1992), nors rimtų istorikų ji senokai sukritikuota. Mat paaiškėjo, kad autoriaus atrasti kaimai su „Litvos“ pavadinimu surankioti iš XIX a. topografinių žemėlapių ir net XVI a. jų ten dar nebuvo. Nepaisant to, ši teorija iki šiol yra populiari plačiosios visuomenės tarpe.

Nepavykus sukonstruoti šio mito, į areną išėjo nauji baltarusistinių teorijų kūrėjai. Čia pasižymėjo Gardino universiteto archeologas A.Kravcevičius (gim.1958 m.), sukūręs neva naują LDK genezės teoriją, šiuo metu dirbantis Lenkijoje. Ji skelbia, kad LDK nuo pat pradžių buvo mišri slavų-baltų paribio valstybė, kuri susikūrė taikiai, be regimos lietuvių karinės invazijos, o slavų gyvenami Nemuno aukštupio miestai padėjo barbariškiems atėjūnams pakilti į naują, valstybinės organizacijos lygį. Dar 1999 m. šią A.Kravcevičiaus teoriją A.Dubonis triuškinamoje recenzijoje[2] pavadino „naujosios baltarusių istoriografijos aklaviete“, už ką sulaukė piktų replikų. Pažymėtina, kad A.Kravcevičiaus teorija sulaukė ir vietos istorikų kritikos, pvz. V.Nosievičiaus recenzijos iškalbingu pavadinimu „Klausimų daugiau, negu atsakymų“[3].

Ar evoliucionavo A.Kravcevičius? Po keliolikos metų, 2015 m. LII išleistame straipsnių rinkinyje, skirtame atminties kultūrai paskelbtas ir minėto autoriaus straipsnis „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – lietuvių-baltarusių vizija?[4]“Autorius dalina tuos pačius senus pamokymus, kalba apie tuos pačius mitus: […] jei norime aptarinėti LDK etninį charakterį, privalome šia valstybę pripažinti nei lietuvių, nei baltarusių, tik tipiškai viduramžiams būdinga daugiaetnine valstybe, kuri sąmoningai nesiekė veikti šiuolaikinės lietuvių ir baltarusių tautos susiformavimo […]. Lietuvių ir baltarusių istorikai turi aptarti daug LDK istorijos temų: pvz., šios valstybės genezės bei etninio jos charakterio problema, tikrosios Lietuvos lokalizacija, LDK valstybinė kalba (iki XVII a. pabaigos) ir t.t. Pastangos siekti susitarimo ir suformuluoti suderintą bendrą ateities viziją priklauso ne tik nuo geros valios, tam reikia ilgai ir sunkiai dirbti. Bet juk pirmiausia turi būti ta pirma sąlyga[…].

M.Jermalovičiaus knyga apie istorinę Lietuvą tarp Minsko ir Naugardo

Kaip matome, jokių naujų amerikų baltarusių patriotinės istoriografijos korifėjus nesugalvojo. Beje, straipsnyje yra ir keletas naujų, tačiau ne mažiau akiplėšiškų pseudo-istorinių ekskursų, pvz. „slavų būriai, atėję į pagalbą Vaišvilkui kovoti su Deltuvos ir Nalšios baltų separatistais“ arba kad „Žemaitija galutinai LDK dalimi tapo tik 1422 m.“ Įdomu, kodėl tada, jei taip konstatuoja gerbiamas profesorius, valdančioji LDK dinastija išliko pagoniška? Iš kodėl nepasakoma, kad Žemaitija geopolitinių mainų  objektu tapo tik XIV a. pabaigoje, 30 m. prieš Žalgirio mūšį?

Kalbant objektyviai, tenka pripažinti, kad didžiajai baltarusių visuomenės daliai istorinės aspiracijos svetimos. Čia matome „atvirkštinį“ airišką variantą – nors dauguma šalyje gyvenančių žmonių vadina save baltarusiais, namie ir darbe bendrauja rusiškai. Nėra ir ypatingos konfesinės priešpriešos – baltarusiai, daugumoje iki LDK žlugimo buvę unitais, dabar yra stačiatikiai.

Dar daugiau – nėra visiškai užmiršta ir carizmo epocha, kai baltarusių ir ukrainiečių kalbos tebuvo laikomos rusų kalbos dialektu, o akademinės visuomenės tarpe buvo madingos vakarų rusizmo (западнорусизм) įdėjos, Lietuvoje žinomos kaip bandymas pervadinti Rusijos šiaurės vakarų (северо-западный край) kraštu. Šios problemos išskleidimas galėtų būti atskiro pranešimo tema, tik galima paminėti, kad iki šiol baltarusių istorikai ginčijasi, ar tėvyninė (отечественная) istorija vadintina Rusijos, ar Baltarusijos istorija.

O vienas jaunas baltarusių istorikas neseniai apstulbino kolegas, viešai pareiškęs, kad statyti paminklo Mindaugui Naugarduke neverta, nes tai buvęs svetimšalis okupantas. Pažymėtina, kad šias mintis jam leista pareikšti per televiziją…

XXX

Prieš porą metų vienas estų istorikas su pasitenkinimu konstatavo, kad visiškai sąmoningai jų ryšiai su rusų istorikais apriboti iki minimumo. Estus galima suprasti – jų istorija nubrėžė estiško/neestiško komponento takoskyra, nulemtą jos emocinio santykio su buvusia metropolija. Deja, mes, lietuviai, negalime sau leisti tokios prabangos. LDK buvo ne tik lietuvių, bet ir dar kelių slavų tautų tėvynė, todėl negalime nutylėti kaimynų pseudoistorikų skleidžiamo melo. Juk tylėjimą jie vertina kaip savųjų teiginių pergalę. Nutylėtas ir nepaneigtas melas gimdo daugybę naujų melų. Štai jau minėtas A.Kravcevičius, pirmąją savo knygą skyręs LDK genezei, 2013 m. ją „patobulino“ ir pridėjęs keletą skyrių, tyrimo laiką privedė iki Algirdo valdymo pabaigos. Tik nepatikėsite – Žemaitiją jis jau XIV a. viduryje atiduoda Ordinui, matyt, tuo norėdamas padidinti slavų komponento valstybėje svarbą.Toje pačioje knygoje, polemizuodamas su nuosaikesniu baltarusių istoriku V.Nosievičiumi jis įrodinėja, kad Gedimino laikais slaviškos (daugiausia baltarusiškos) teritorijos sudarė 85 % visos LDK[5]… Sakote, tai smulkus netikslumas? Bet juk iš tokių mažų melų ir susideda didelės apgavystės.

Naugarduko jubiliejinė knyga su „praleistu“ 1939-1941 metų miesto istorijos paveldu

Vienas esminis dalykas, ko nesupranta arba nenori suprasti daugelis su Baltarusija bendraujančių kolegų – turbūt principinis, mentalinis skirtumas. Šioje valstybėje istorikų požiūris į problemą iki šiol priklauso nuo to, kaip į tai žiūri valdžia. Jei jos požiūris į kažkokį klausimą yra neigiamas, ji gali tapti ir visai neaktuali, nenagrinėtina.

Štai tik pora pavyzdžių. Prie pora metų, viešos paskaitos metu, pasakojant apie Mindaugą, iš auditorijos gavau nedrąsų klausimą – o koks yra oficialus mūsų instituto požiūris į karalių Mindaugą? Panašus komiškas įvykis nutiko ir išleidus knygą apie Naugarduko istoriją. Teko pačiam dalyvauti pompastiškame jos pristatyme 2014 m. Knyga tikrai graži, dvikalbė (rusų ir baltarusių kalbomis), gausiai iliustruota, tik – be 1939-1941 m. miesto istorijos laikotarpio. Nėra maždaug pusantrų metų istorijos tarpsnio – pabaigus pasakojimą apie Naugarduką Lenkijos sudėtyje, kitame skyriuje pradedama pasakoti apie 1941 m. birželio 22 d.! Tik po kelerių metų vienas neoficiozinis straipsnių rinkinys (tokių ir ten pasitaiko), skirtas tam pačiam Naugardukui, savo recenzijoje minėtai knygai kandžiai užsimena, kad 2015 m., viešai paklausus akademinio istorijos instituto (jie buvo leidėjai) vadovybės, kodėl gi nutylėta ta miesto istorijos atkarpa, vienas jų vadovų atsakęs, kad „apie tai, kas ten vyko 1939-1940 m., naugardukiečiams dar nereikia žinoti, nes Istorijos institute dar nenustatyta, kaip žiūrėti į šiuos įvykius“ (боу Iнстытуцегiсторыi пакулнe aдрпрацaвaныпунктгледжання на гетыя падзеi)[6].

XXX

Galima konstatuoti paradoksalią situaciją, susidariusią nūdienos baltarusių istorinėje kultūroje. Jauna ir dar tik besiformuojanti baltarusių nacija energingai ieško savo istorinės savasties simbolių, siekia išsivaduoti iš carizmo ir sovietizmo jai primestų jaunesniosios rusų tautos sesers klišių, bando surasti originalų atminties kodą, darantį jos tapsmą nepakartojamu ir originaliu. Baltarusiai nuosekliai tolsta nuo sovietinės tapatybės klišių, bando konstruoja naują istorinę tapatybę. Todėl atsigręžiama į LDK istoriją, plėtojami jos tyrimai. Štai Minsko universitete LDK specializacijai skirta 20 vietų, plečiami regioniniai ir tarptautiniai kontaktai. Permąstant šios valstybės istoriją, bandoma ją savintis, įrodinėjant, kad tik baltarusiai (ar jų protėviai) buvo pagrindiniai šios valstybės kūrėjai, o lietuviai čia tik atėjūnai, neteisėtai pasisavinę jos istoriją ir netgi „pavogę“ jos vardą, nes tikrieji lietuviai, litvinai buvo jie, na o mes esame geriausiu atveju lietuvisai arba žemaitisai.

Kas netiki tokių mitu gajumu, tepasižiūri į komentarus po rusiškojo delfio portalo versijos istoriniais straipsniais. Dauguma rimtų baltarusių istorikų neužsiima istorinėmis spekuliacijomis, tačiau į romantiškus savo tautiečių svaičiojimus žiūrima su neslepiama simpatija…Tuo metu, kai oficialioji baltarusių istoriografija kol kas neperžengia mokslinio korektiškumo rėmų, populiariajame istorijos diskurse nenuilstamai pasakojama apie tautos didvyrius.

Į tokį „populiarinimą“ kartais įsijungia ir istorikai-profesionalai. Štai lotynistas A.Žlutka, dirbęs akademiniame istorijos institute išleido knygą, kur įrodinėja, kad ne tik Lietuvos didieji kunigaikščiai yra slavai, bet ir pati Lietuva yra Litovija[7]. Paskutiniu metu Baltarusijoje energingai restauruojamos LDK laikų pilys, vienuolynai ir dvarai. Statomi paminklai LDK kunigaikščiams – baltarusiams (Vitebskas). Tuo pat metu pasakojama apie „didžiuosius baltarusius“ – ne tik P.Skoryną, bet ir apie M.Lietuvį, S.Semenavičių ar L.Sapiegą. O valstybinių švenčių metu koncertuoja etnografinis ansamblis „Литвины“, Minsko gatvėmis važinėja troleibusai „Витовт“ ir statomi to paties pavadinimo baletai, kuriuos žadama atvežti į Vilnių…  Baltarusių tautą neva gaivina ne tik didžiuliais tiražais leidžiami ir perleidžiami baltarusių romantikų ir šovinistų „opusai“, jau sudarantys didžiules serijas ir įrodinėjantys jų teises į LDK, Vilnių ir pan., bet net ir turistinių kelionių vadovai ar net mokykliniai vadovėliai.

Dar apie 2000 m. teko skaityti mokykliniame vadovėlyje teiginį, kad Vytautas mokėjo net keletą kalbų, tame tarpe ir baltarusių, bet ar mokėjo lietuviškai, apie tai neužsiminta…

Tą patį daro ir įvairios pseudomokslinės eurazinės organizacijos. Štai 2005 m. teko klausytis liūdnai pagarsėjusio A.Širiajevo, dar 1989 m. išleidusio rinkinį „Русь белая и Русь черная в картах“, kuris savo pranešime visiškai rimtai pasakojo apie baltarusius, dar nuo I-ojo tūkstantmečio pabaigos gyvenusius Vilniaus krašte. Būtina pabrėžti, kad šį referatą jis skaitė pasauliniame baltarusių kongrese Minske… 

Gyvename sudėtingą metą. Taip jau sutapo, kad šis kongresas dirba, kai vyksta „Zapad“ karinės pratybos. Kartu šalia Vilniaus baigiama montuoti Astravo AE, o žymiausi mūsų ekonomistai ragina įsivežti šimtus tūkstančių darbo migrantų iš Rytų.Ką gi daryti mūsų istorikams su naiviai-agresyviais baltarusių istorikų ir šviesuolių mitais? Numoti ranka ir nutraukti bendravimą? Manyčiau, kad ne. Būtina tęsti mokslinius kontaktus ir diskusiją. Neužmirškime, kad šiame ginče objektyvi tiesa daugeliu atveju mūsų pusėje…

Bendraujant su baltarusių puse reikia turėti galvoje, kad kiekvienas mūsų netikslumas ar pataikavimas jų fantazijoms visada bus išpūstas iki globalių ir tik jiems naudingų išvadų. Todėl mūsų istorikai, bendraudami su kolegomis iš Rytų, turi suvokti, kad dažnai istorija ten tarnauja ne objektyvios tiesos paieškai, o tėra politikos tarnaitė. Bet kokie dirbtiniai „reveransai“ ar avansu dalinami pažadai tučtuojau atsisuka prieš mus. Štai 1992 m. bendrame lietuvių-baltarusių susitikime neva priimta deklaracija apie tai, kad jo dalyviai nutarė laikyti LDK „baltarusių-lietuvių“ (arba daugiaetnine) valstybe žaibiškai atsidūrė akademiniuose vadovėliuose kaip viena iš galimų (vertinama palankiausiai) LDK susikūrimo koncepcijų.

Visi to susitikimo dalyviai iš Lietuvos pusės iki šiol kratosi deklaracijos autorystės, o jau pažįstamas A.Kravcevičius minėtame lietuviškame tekste skelbiasi pats ją priėmęs ir padaręs reikšmingų atradimų, patvirtinusių jos teisingumą… Jūs įsivaizduojate tokią situaciją, kai Lietuvoje naujos istoriografinės koncepcijos būtų aprobuojamos ne mokslinėje diskusijoje, o deklaracijų būdu?

Kas valdo praeitį, tas valdo dabartį ir konstruoja ateitį. Nors džiaugiamasi neva opoziciniu EHU Vilniuje, nenorima pripažinti, kad tai tėra europinio universitetų tinklo filialas su prorusiška vadovybe ir silpnomis studijų programomis, kurio iš gailesčio vis nenorima uždaryti. Beje, jis labai madingas baltarusiškos valdininkijos atžalų tarpe…

Dar vienas tendencingas baltarusiškose mokyklose naudojamas istorijos atlasas, nurodantis, kur buvo ankstyvosios LDK sostinė

Tas pats ir su baltarusistų kongresais, rengiamais Kaune (tiesa, šiemet jis vyko Varšuvoje). Tvirtinama, kad tai beveik opozicinis mokslinis renginys, bet tai netiesa – štai 2014 m. rudenį beveik visi Minsko istorijos instituto darbuotojai išvyko į Kauno konferenciją. Tai kokia čia opozicija? Kartais net sunku atspėti, kas skatina žmones, kalbančius apie kažkokią mistinę paramą baltarusių tautiniam atgimimui – begalinis naivumas, ar paprasčiausias cinizmas, padedant įsisavinti europinių donorų pinigus tokiems „projektams“?

Būtina bendrauti, tik kalbant argumentuota mokslo kalba, kad nereikėtų viešai atsiprašinėti ir aiškintis, kaip tai nutiko vienam kolegai 2013 m. Lietuvos istorikų kongrese Šiauliuose… Kas bus, jei koks „autoritetingas“ baltarusių simpoziumas ar valdžios įstaiga staiga „nutars“ laikyti LDK tik baltarusių valstybe, o savo argumentams paremti ims cituoti ne tik savų, bet ir lietuvių istorikus?

Neužmirškime, kad Baltarusija tebėra sąjunginėje valstybėje su Rusija ir yra artimiausia jos bendražygė. Labai nesinorėtų, kad baltarusių tautos atgimimas įvyktų Lietuvos ir lietuvių tautos istorijos sąskaita arba kad jis tebūtų koziris daug rimtesniuose kaimynų iš Rytų geopolitiniuose žaidimuose…

Darius Vilimas yra istorikas, hum. m. dr.

(*pagal pranešimą, perskaitytą IV-me Lietuvos istorikų suvažiavime„Konfliktuojanti ir konkuruojanti atmintis: LDK vaizdiniai baltarusių istorinėje kultūroje“ 2017 09 15).

2019.09.04; 07:30

————————–

[1] Мiкола Ермаловiч. Старажытная Беларусь. Полацкii Новагародскi перыяды. Мiнск, 1990.

[2] A.Dubonis, Naujausios baltarusių istoriografijos aklavietė // Mūsų praeitis, t.6. Vilnius, 1999, P.207-213.

[3] В.Насевiч, Пытнняу больш, чым aдказау// Беларускi Гiстачычны Агляд (Belarusian Historical Review). Менск, 1998. Том V.Сш.1(8). С. 210-226.

[4] „Atminties kultūrų dialogai Ukrainos, Lietuvos, Baltarusijos (ULB) erdvėje“. Vilnius, 2015. P.80-85.

[5] Аляксандр Крауцэвiч, Гiсторыя Вялiкага Князства Лiтоускага. Гародня-Уроцлау, 2013, С.155.

[6] Наталля Ружыцкая. Найноyшая манаграфiя Навагрудка, або кольки аyса еу наваградскi конь? // Аrche. Гiстoрыя стaражытнага Навагрудка. Аrche 2(147). Красавiк-чэрвень 2016. С.700.

[7] Алесь Жлутка, Мiндоу кароль Лiтовii у дакументах i сведчаныях. Mindowe rex Lithoviae in literis et testimonis. Мiнск, 2005. Analizė ir kritika šiai knygai yra Z.Zinkevičius darbe, žr. Lietuvos senosios valstybės 40 svarbiausių mįslių, Vilnius, 2011, P.115, 192, 216-218, 227, 229.

Prezidentas Gitanas Nausėda po susitikimo NATO generaliniu sekretoriumi Jensu Stoltenbergu pabrėžė, kad, nepaisant Lietuvos ir Baltarusijos nesutarimų dėl Astravo AE, jis bandys plėtoti santykius su kaimyne.
 
„Taip, mes puikiai suprantame, kad ši šalis nėra visiškai nepriklausoma, ypač gynyboje ir karinėje srityje. Bet mes turime būti budrūs ir turime būti pasiruošę galimiems veiksmams iš šių šalių. Mes kartojome ne vieną kartą mūsų diskusijoje žodį dialogas. Dialogas reikalingas ne tik su Rusija, bet ir Baltarusija. Aš esu žmogus, kuris nori dialogo su Baltarusija. Nesvarbu, kad Baltarusija stato Astravo AE, kuri neatitinka visų saugumo ir kokybės standartų, bet mes norime turėti geresnį supratimą apie vienas kitą. Todėl aš tęsiu savo siekius atkurti dialogą su savo kaimynu ir išspręsti visus šiuo probleminius klausimus,“ – teigė Lietuvos vadovas.
 
Jam pritarė ir NATO generalinis sekretorius. Pasak jo, Baltarusija yra NATO kaimynė, todėl dialogas privalo būti.
 
„Baltarusija yra NATO kaimynė, mes tikime dialogu. Mes tikime nauda visiems – tiek NATO aljansui, tiek Baltarusijai. Todėl mes ir turime su jais dialogą, ką Lietuvos prezidentas ir paminėjo (…) Mes gerbiame kiekvienos šalies sprendimą, kokį kelią ji pasirenka,“ – teigė J. Stoltenbergas.
 
G. Nausėda rugsėjo 4-5 dienomis lankosi Briuselyje.
 
Susitikime su NATO generaliniu sekretoriumi buvo aptarti Lietuvos ir Baltijos regiono šalių saugumo situacija ir grėsmės, gynybos finansavimo klausimai, pasirengimas šių metų gruodį NATO vadovų susitikimui Londone.
 
Šalies vadovas padėkojo J. Stoltenbergui už palaikymą. Susirūpinimą, pasak G. Nausėdos, kelia Rusijos demonstruojama karinė galia bei prieš demokratines vertybes ir taisyklėmis grįstą tarptautinę tvarką nukreipta elgsena.
 
Prezidentas susitikimo metu taip pat akcentavo, kad nuolat besikeičiančioje saugumo aplinkoje yra ypač svarbu nuosekliai vykdyti NATO adaptaciją ir užtikrinti, kad visi ankstesnių NATO viršūnių sprendimai dėl gynybos ir atgrasymo sustiprinimo būtų visiškai įgyvendinti. Jis taip pat pabrėžė, kad Lietuva tęs savo tarptautinius įsipareigojimus bei prisidės prie NATO misijų ir operacijų, kad būtų užtikrintas pasaulio saugumas bei taika.
 
Susitikime su NATO generaliniu sekretoriumi G. Nausėda pareiškė palaikymą ir Sakartvelui bei Ukrainai, pabrėždamas NATO pagalbos šioms valstybėms stiprinant regiono saugumą bei įgyvendinant euroatlantinės integracijos reformas svarbą.
 
G. Nausėda su J. Stoltenbergu taip pat aptarė pasirengimą gruodį vyksiančiam NATO viršūnių susitikimui Londone, minint 70-ąsias Aljanso įkūrimo metines.
 
Darbo vizitas Belgijoje yra šeštasis prezidento užsienio vizitas ir pirmasis apsilankymas ES ir NATO institucijoje kadencijos metu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.09.04; 15:00
 
 

A. Lukašenka: demokratijos Baltarusijoje ne mažiau nei Rusijoje ar Vakaruose. EPA-ELTA nuotr.
Baltarusijoje demokratijos ne mažiau nei kitose šalyse, kaip Rusija ar Vakarų valstybės, teigia nuo 1994-ųjų šalį valdantis Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka.
 
„Demokratijos ir laisvės Baltarusijoje nė trupučio ne mažiau nei Rusijoje ar Vakaruose. Gali būti, kad mes griežčiau reikalaujame tvarkos, nes mes nesame tokie turtingi kaip Rusija. Rusija gali padaryti klaidą, bet didžiuliai turtai leidžia tą klaidą greitai ištaisyti“, – pareiškė Baltarusijos lyderis.
Pasak A. Lukašenkos, kritikuojant Baltarusiją dėl demokratijos stokos, privalu atsižvelgti ir į sunkią baltarusių padėtį.
 
„Mus kartais pakritikuoja dėl įvairių dalykų: tai mažai demokratijos, tai daug, tai mažai žmogaus teisių. Jūs, mus kritikuodami, neužmirškite mūsų patirties, nes jums tam tikra prasme reikės sugrįžti prie mūsų patirčių tam, kad išsaugotumėte taiką ir stabilumą savo šalyse. Valstybėms svarbiausia stabilumas, o teisė turi būti skirta tam, kad nebūtų chaoso“, – susitikime su Konstitucinio teismo atstovais kalbėjo A. Lukašenka. Jo teigimu, po SSRS griūties Baltarusijoje teisėtvarkos sistema buvo skirta sustiprinti valdžios vertikalę.
 
„Mane pradėjo mokyti demokratijos ir žmogaus teisių. Alkanoje šalyje svarbiausia teisė buvo pamaitinti ir aprengti žmones. Demokratijai reikia laiko, šturmu nieko nepaimsi“, – sakė A. Lukašenka, kaip sudėtingo kelio demokratijos link pavyzdį pateikdamas Ukrainą.
 
A. Lukašenka taip pat pabrėžė, kad šalies Konstitucija buvo kuriama remiantis kitų šalių patirtimi, todėl ji esą negali būti nedemokratiška.
„Kaip buvęs parlamento narys, prisidėjęs prie Konstitucijos kūrimo dar iki prezidentavimo pradžios, galiu pasakyti, kad mes atidžiai išsistudijavome visų pasaulio šalių Konstitucijas. Inovacijų mūsų Konstitucijoje nėra.
Paėmėme kai ką tinkamo iš mūsų praeities (SSRS), bet visai nedaug. Visa kita – iš kitų šalių“, – pažymėjo Baltarusijos lyderis. Pasak jo, kalbama ne tik apie perimtą buvusių SSRS šalių patirtį, bet ir demokratijos tradiciją turinčių šalių Konstitucijas.
 
„Kritikuodami mus, jūs kartais pasižiūrėkite į Konstitucijas šalių, iš kurių mes mokėmės. Kurdami teisinę sistemą mes pirmiausia atsižvelgėme į tas realijas, kurios pas mus vyravo“, – teigė Baltarusijos prezidentas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.31; 14:07

Lietuva imasi nepagrįstų ir tiesiog melagingų pareiškimų Astravo atominės elektrinės (AE) saugumo atžvilgiu. Taip Lietuvos kreipimąsi į Europos Komisiją (EK) dėl neatsakingo Baltarusijos požiūrio į branduolinę saugą ir tarptautinius įsipareigojimus dėl Astravo AE pakomentavo Baltarusijos užsienio reikalų ministerijos (URM) atstovas spaudai Anatolijus Glazas.

Pasak A. Glazo, Baltarusija niekada nevengė tarptautinio bendradarbiavimo AE saugumo klausimais, o ES yra viena pagrindinių Baltarusijos partnerių šioje srityje.

„Norėtume priminti, kad Baltarusijos Respublika niekada nevengė tarptautinio bendradarbiavimo šiais klausimais. Mes taikome tarptautinę ekspertizę ir naujausią patirtį bendradarbiaudami su TATENA (Tarptautine atominės energetikos agentūra) ir kitomis agentūromis. Europos Komisija išlieka viena pagrindinių mūsų partnerių užtikrinant aukščiausio lygio saugumą būsimojoje jėgainėje. Baltarusija ne kartą tvirtino ir tebetvirtina ryžtą tęsti bendradarbiavimą su ES šioje srityje“, – atsiųstame komentare teigė A. Glazas.

„Toks Lietuvos rūpestis visos Europos Sąjungos saugumu, mūsų nuomone, yra skirtas visai kitiems tikslams – atitraukti dėmesį nuo gerai žinomų problemų su Ignalinos AE uždarymu ir branduolinių atliekų saugyklos statyba. Kuo gi dar būtų galima paaiškinti Lietuvos pusės vengimą sukurti bendrą branduolinės energetikos objektų stebėsenos sistemą?“ – tęsė A. Glazas.

A. Glazo teigimu, Lietuvos susirūpinimas dėl Astravo AE saugumo yra visiškai nepagrįstas, o pareiškimai, kad elektrinė gali būti nesaugi, – melagingi.

„Ir dar kartą turime konstatuoti, kad Lietuvos pusė imasi nepagrįstų ir atvirai melagingų pareiškimų Baltarusijos AE projekto ir priimtų saugumo priemonių atžvilgiu“, – pažymėjo A. Glazas.

Pasak URM atstovo, Lietuvos ir Baltarusijos požiūriai į Astravo AE kardinaliai skiriasi.

„Bet kokį konstruktyvų Astravo AE temos aptarimą Lietuvos valdžia laiko valstybės išdavyste, o pats žodžio „bendradarbiavimas“ branduolinės energetikos srityje paminėjimas su agonija yra išbraukiamas iš oficialių dvišalių dokumentų.

Tuo metu Baltarusijos pusė visada yra atvira dialogui ir konstruktyviam bendradarbiavimui su visais partneriais, užtikrinant statomos jėgainės saugumą ir eksploatacinį efektyvumą“, – lygino A. Glazas.

ELTA primena, kad penktadienį Lietuva kreipėsi į EK dėl neatsakingo Baltarusijos požiūrio į branduolinę saugą ir tarptautinius įsipareigojimus dėl Astravo atominės elektrinės.

Kaip rašoma Užsienio reikalų ministerijos pranešime, bendrame laiške, adresuotame viceprezidentui Marošui Šefčovičiui, vyriausiajai įgaliotinei užsienio ir saugumo politikai ir viceprezidentei Federicai Mogherini, energetikos, aplinkos ir plėtros komisarams Migueliui A. Canetui, Karmenui Vellai, Johannesui Hahnui, Lietuvos užsienio reikalų ir energetikos ministrai Linas Linkevičius ir Žygimantas Vaičiūnas atkreipė dėmesį į pastarojo meto Baltarusijos žingsnius, kuriais vengiama bendradarbiauti su Europos Sąjunga aplinkosaugos ir branduolinės saugos klausimais. Taip pat pakartotinai primintas atmestinas Baltarusijos požiūris į Astravo AE keliamas aplinkosaugos ir branduolinės saugos problemas ir tarptautinių įsipareigojimų nevykdymas. 

„Lietuva nesusitaiko su nesaugiu projektu ES kaimynystėje. Nepaisant daugkartinių ES kvietimų Baltarusijai pateikti streso testų proceso metu identifikuotų trūkumų pašalinimo veiksmų planą, Baltarusija ir toliau teikia prioritetą statybų grafikui, o ne branduolinei saugai. Per 10 mėnesių nuo streso testų išvadų pateikimo matėme tik Baltarusijos bandymus derėtis dėl selektyvaus Astravo AE saugos pagerinimo. Šis laiškas – signalas Europos Sąjungos pareigūnams, kad būtina imtis neatidėliotinų veiksmų, siekiant apginti visos ES saugumą. Pasiūlėme Europos Komisijai imtis lyderystės ir parengti visaapimantį artimiausių ES veiksmų planą dėl Astravo AE“, – pažymėjo užsienio reikalų ministras L. Linkevičius spaudai išplatintame pranešime.

Pasak URM, Baltarusijoje plėtojamas projektas yra pripažintas keliančiu grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, aplinkai ir visuomenės sveikatai. Baltarusija iki šiol nėra pateikusi atsakymų į esminius Lietuvos keliamus klausimus dėl projekto branduolinės ir radiacinės saugos bei aplinkosaugos užtikrinimo. 2018 metų liepos mėnesį paskelbtoje ES streso testų Baltarusijoje ataskaitoje konstatuojami rimti Astravo AE saugos trūkumai ir pateikiamos rekomendacijos jiems pašalinti. Nepaisant daugkartinių ES raginimų Baltarusijai pateikti nustatytų trūkumų šalinimo planą, Baltarusija iki šiol tokio plano nėra pateikusi ir toliau neigia akivaizdžius tarptautinių sprendimų faktus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.06; 07:40

VDU Filosofijos katedros profesorius Gintautas Mažeikis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Filosofijos katedros profesorius Gintautas Mažeikis teigia, kad Baltarusija santykyje su Rusija yra stipresnė, nei vaizduojama. Jis Eltai atsiųstame tekste teigia, kad šalies vadovas Aleksandras Lukašenka, gerai išmanydamas nomenklatūros veikimo principus, ne tik sėkmingai, bet kartais ir įžūliai bendrauja su Kremliumi.

Kaip rašo prof. G. Mažeikis, aparato žaidimuose Baltarusija jaučiasi pakankamai neblogai, o pagrindinis simptomas, kaip visados, yra naftos ir dujų kainos. Jos Baltarusijai – itin žemos, nors ne kaip Smolensko srityje, todėl Lukašenkai tai yra rodiklis, ko dar galima pasiekti. Baltarusija jau daug metų išnaudoja ir silpnina Rusiją (gal tai LDK kerštas Moskovijai). Tam A. Lukašenka Rusijoje vykdo stiprų lobizmą saugumo, žiniasklaidos ir administracijos sferose, naudojasi korupcija ir tik taip, nuolatos kontratakuodama Rusijos viduje, sugeba paralyžiuoti agresyvius Kremliaus veiksmus.
Aleksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas – mirtina dvikova. EPA – ELTA nuotr.

Rusijos žiniasklaida nuolatos skundžiasi laisvių nelygybe: A. Lukašenką remiantys Baltarusijos žurnalistai Rusijoje gauna įvairias protekcijas ir palaiko Rusijos gyventojų teigiamą požiūrį į egzistuojantį režimą Baltarusijoje. Tuo metu Rusijos žurnalistai, propagandistai Baltarusijoje yra griežtai cenzūruojami ir neturi jokios laisvės dėstyti ar agituoti Kremliaus politikos. Pavyzdžiui, prieš kelias dienas Rusija, A. Lukašenkos reikalavimu, atšaukė savo ambasadorių Michailą Babičių ir vietoj jo paskyrė Baltarusijai ir Kinijai palankų buvusį Šanchajaus grupės vadovą Dmitrijų Mezencevą. Prieš tai M. Babičius jau buvo davęs savo prokremlišką interviu Baltarusijos oficialiai žiniasklaidai, tačiau šis buvo uždraustas ir nepaskelbtas, nors anonsuotas. 

Baltarusija su Rusija žaidžia ne tik suktą, bet ir kietą priešininką: į kiekvieną Maskvos priešišką sprendimą atsako priešiškai. Pavyzdžiui, šiomis dienomis Baltarusija: jei jūs stabdote mūsų obuolių eksportą į Rusiją (slaptas Lenkijos eksportas? Rusija teisi), tada mes stabdome jūsų purvinos naftos eksportą (Lenkija palaikė Baltarusiją ir Baltarusija buvo teisi). Abi pusės turėjo derėtis. Ir taip nuolatos: pienas/dujos, obuoliai/nafta, muitinė prieš muitinę, tranzitas prieš tranzitą. Reikia būti stipria šalimi su dideliu lobizmu pačioje Rusijoje, kad gebėtum žaisti šį žaidimą. A. Lukašenkos administracija idealiai moka nomenklatūrinių susitarimų su Kremliaus aparatu kalbą bei skaido aparato ir V. Putino vienybę. A. Lukašenka kai kuriems Rusijos gubernatoriams yra malonesnis nei V. Putinas.
 
Be to, A. Lukašenka važinėja lankyti gubernatorių nepriklausomai nuo Kremliaus, ir tai jau yra įžūlumo viršūnė. V. Putinas nelanko Baltarusijos rajonų be A. Lukašenkos kvietimo. Nė vieno! Galiausiai kaimynų diktatorius nepripažino nė vienos Rusijos okupacijos: Abchazijos, Pietų Osetijos, net Krymo, nors sugeba laikyti liežuvį už dantų. Panašiai kaip Nursultanas Nazarbajevas – idealus pavyzdys A. Lukašenkai. Tačiau tam, kad A. Lukašenka taip veiktų, jam reikia erdvės manevrui. Ir Lenkija, Lietuva, Ukraina bei Latvija gali ir turi suteikti šią erdvę. 

Rusija neslepia, kad norėtų iki 2024 m. (V. Putino rinkimų metai) sukurti sąjunginę valstybę su Baltarusija – tai Baltarusiją de jure paliktų iš dalies laisvą, o de facto įvyktų teritorijos aneksija. Šiai aneksijai pateisinti reikia rasti tinkamą federacijos formulę, o dėl jos sutarus net nebūtina rengti referendumų. Ši sąjunga atkurtų Sovietų Sąjungos iliuziją, oligarchinį rinkos simuliakrą. Rusijai tokia sąjunga atvertų milžiniškas galimybes integruojant į sąjungą Abchaziją, Pietų Osetiją, o ateityje – ir kitas teritorijas. Tačiau būtina, kad šis dviejų valstybių susijungimas vyktų skambant fanfaroms, apsikabinimais, su gėlėmis, be jokio protesto, riaušių ar viešo pasipriešinimo. A. Lukašenka bando išsisukti nuo šių jungtuvių, teisingai įtardamas, kad po tuo slepiasi aneksija. Tam jis turi kelis išteklius: savo aparatą, kuris jam ištikimas ir nenori prarasti įgaliojimų, ir itin silpną, bet egzistuojantį baltarusių patriotizmą. 

A. Lukašenkos valdžios aparatas ne tik suinteresuotas savo gerove, bet ir jau suvokia suverenumo principą ir garbę. Tai pavojinga Kremliui, nes gimsta sunkiau paperkamas patriotizmas, o valdžios vienas kito sekimo atveju – beveik nepaperkamas. A. Lukašenkos KGB ir aparato konjunkcija yra tikrai ne silpnesnė nei V. Putino FSB aparato vienybė. Pavyzdys: gegužės 1 d. paskelbta informacija, kad nušalinamas Baltarusijos saugumo tarybos sekretoriaus padėjėjas, A. Lukašenkos apsaugos viršininkas, (jo šeimos draugas) Andrejus Vtiurinas. Neoficialiai A. Lukašenkos aparatas nutekina informaciją žiniasklaidai, kad A. Vtiurinas tiesiogiai ir aktyviai bendradarbiavo su Rusijos FSB ir perdavinėjo jai įvairius nesuderintus duomenis. Jo nušalinimo ir suėmimo operacija buvo slapta ir nuo Rusijos. Tai rodo, kad Baltarusijos KGB turi autonomiją ir savo informatorius Rusijos FSB bei gali kontroliuoti padėtį net pačioje Rusijoje (ten ne vieta slėptis Baltarusijos opozicionieriams, nenaudingiems žurnalistams ar mokslininkams).
Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka. Reuters nuotr.

Pažiūrėkite į du Baltarusijos aparato lyderius: Vyriausybės vadovą (premjerą) Sergejų Rumasą ir užsienio reikalų ministrą Vladimirą Makėjų. S. Rumasas leidžia sau saikingai kritikuoti A. Lukašenkos ekonominę politiką, yra nuosaikios rinkos šalininkas ir gerai suvokia bankininkystės, naftos ir dujų intrigas. Nuo 2018 m. jis gana sėkmingai vadovauja ūkiui ir ministrams. V. Makėjaus veikla nuo 2012 m. yra dar sėkmingesnė, laipsniškai įveikiant Baltarusijos tarptautinę izoliaciją. Jo užsienio politikos „daugiakryptiškumo“ koncepcija prieštarauja Rusijos užsienio politikos akcentams, bet yra suvokiama ir priimama aplinkinių šalių diplomatinių tarnybų. Šiame lygyje jo veikla nusipelno pagyrimų daugiau nei agresyvusis Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, kuris negeba veikti diplomatijos tarnybų, t. y. nomenklatūrinės valdžios lygiu, o iš karto šauna į viešpačius, kur nieko nėra. Susidūrus V. Makėjui ir S. Lavrovui, statyčiau už pirmąjį. S. Rumaso ir V. Makėjaus silpnybė yra jų stiprumas, kuris gali kelti baimę pačiam diktatoriui. Tačiau jie pakankamai išmintingi (tikiuosi) neorganizuoti jokio rūmų perversmo. Kremlius grasina Minskui didžiule skola, kurią Baltarusija turi Maskvai. Tačiau nomenklatūros dialektika sako: skolintojas ir skolininkas yra abipusiai priklausomi. Lygiai tuo pačiu skolos užšaldymu gali grasinti ir Minskas. Tai ir daro.

Apie valdomą patriotizmą. A. Lukašenka šiandien privalo toleruoti silpną opoziciją, kaip savo paties instrumentą ir kaip būtiną nepriklausomybės manevrui įrankį. Jis jau palaiko tam tikras nacionalistines nuotaikas ir jėgas, kurios privalės, jei tik Rusija labai spaus, suvaidinti Maidano grėsmę, o tai Kremliui absoliučiai nepriimtina. Dalis šios silpnosios opozicijos minta tais pačiais LDK mitais. Ir čia Lietuva gali padėti A. Lukašenkai bendradarbiauti su silpnąja, artima A. Lukašenkai opozicija. Jiems to labai reikia. Baltarusijos vadovui nacionalistai reikalingi kaip bauginimo maidanizacija priemonė, tačiau neleidžiant jokio Maidano. Simptomas: šiandien Baltarusijoje nacionalistinė vėliava (balta raudona balta) yra mažiau stabdoma nei imperinės Kremliaus Georgijaus juostelės. Dar daugiau, vietos milicija kviečiama neliesti asmenų vien dėl nacionalistinės vėliavos, būti švelnesniais, o Georgijaus juostelės nešiotojus – preventuoti. Ar tai tikrosios A. Lukašenkos vertybės? Jokiu būdu ne: situacija gali apsiversti per dieną.

Lietuvai Baltarusijos aneksija reikštų saugumo katastrofą, nes Vilnius kariniu požiūriu taptų neapginamas. Rusija galėtų labai agresyviai grasinti Ukrainos šiaurei, Lenkijai ir Lietuvai, manipuliuoti ar trukdyti Šiaurės-Pietų ekonominiams ir civilizaciniams srautams. V. Putino požiūriu tai būtų didžiulis geopolitinis laimėjimas. Skaitau Kremliaus ir V. Putino kritiko A. Piontkovskio straipsnius. Jis nuolat, jau 5 metus iš eilės, kartoja Narvos formulę: ar NATO šalių kareiviai yra pasirengę žūti dėl neapginamos Narvos ir įsivelti į atominį karą? Tai yra V. Putino atominio šantažo ekonominė formulė: JAV ir NATO neapsimoka ginti šių teritorijų. Manau, A. Piontkovskis perdeda dėl karo ekonomikos. Ekonomiškai ir politiškai Rusijai Narva būtų nereikšminga, net jei susiaurintų NATO garantijų susitarimą. Baltarusijos operacija Kremliui yra nepalyginamai reikšmingesnė, realesnė ir strategiškai daug naudingesnė. 

Baltarusijos tankai. EPA – ELTA nuotr.
Todėl matau plačias galimybes Lietuvai, Lenkijai, Latvijai – remtis ES, kaip savo stiprybe, ir tarpusavyje derinant veiksmus suteikti Baltarusijos manevrui įvairių erdvių: istorinės atminties, kultūrinio ir kalbinio bendradarbiavimo, naftos ir dujų rinkos, investicijų, įvairių saugumo garantijų. Ne mažiau gali prisidėti ir ne ES šalys: pirmiausiai Ukraina, taip pat Kazachstanas, Azerbaidžanas ir Kinija, kuriems de facto Baltarusijos aneksija keltų problemas ar grėsmes. Manau, jie taip pat suteiks Baltarusijos režimui erdves visokiems manevrams, deryboms. 

Taigi Baltarusija yra pakankamai stipri atsispirti Maskvos agresijai, tačiau jai reikalinga įvairi pagalba ir bendradarbiavimas. Štai kodėl reikia kviesti ir šnekėtis, jei jau ne patį A. Lukašenką, tai bent jau V. Makėjų ir S. Rumasą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.04; 02:00

Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė sako, jog tai, kad ministras pirmininkas su ja nederinęs pateikė Baltarusijai pasiūlymą dėl Astravo atominės elektrinės (AE), yra antikonstitucinis veiksmas. 

„Matau, kad (pasiūlymą – ELTA) įvertino specialistai ir ekspertai. Dėl derinimo galiu tik vieną pasakyti: Konstitucija numato, kad sprendimus priima tik prezidentas, užsienio politika vykdoma kartu su Vyriausybe. Kadangi nebuvo derinta ši tema, o tai yra strateginis užsienio politikos tikslas, manau, kad tai antikonstitucinis veiksmas“, – žurnalistams sakė D. Grybauskaitė. 

Kaip ELTA jau skelbė, prieš savaitę Vyriausybė pranešė, kad premjeras laišku kreipėsi į Baltarusijos ministrą pirmininką Sergejų Rumasą su pasiūlymu apsvarstyti galimybę vietoj Astravo AE plėtoti modernią dujinę elektrinę.

S. Skvernelis ketvirtadienį Eltai teigė, kad šis klausimas yra Vyriausybės kompetencijoje, bei leido suprasti, jog pasiūlymas su prezidente D. Grybauskaite derintas nebuvo.

„Kodėl turėčiau tai daryti? Ir Vyriausybė yra atsakinga už užsienio politiką. Čia yra mūsų saugumo klausimai“, – paklaustas, ar derino pasiūlymą Baltarusijai su prezidente, Eltai sakė S. Skvernelis.

Kaip rašė tut.by, Baltarusijos energetikos ministerija neįžvelgia prasmės premjero pasiūlyme pakeisti Astravo AE dujine jėgaine. Taip, pasak portalo, pareiškė Baltarusijos energetikos ministerijos branduolinės energetikos departamento direktorius Vasilijus Poliuchovičius.

Tuo metu užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ketvirtadienį Seime sakė, kad Lietuvos pozicija Astravo AE atžvilgiu nesikeičia, o premjero pasiūlymas požiūrio į elektrinę nepaneigia.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.03.17; 16:30