Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius atkreipė dėmesį, kad Baltijos valstybės dažnai tampa Rusijos vykdomos kenkiančios ir piktavalės kibernetinės veiklos taikiniais. Pasak ministro, ES turi iškelti sankcijų klausimą Rusijai ir už kibernetines atakas.

„ES sankcijos už kibernetines atakas preventyviai veiktų potencialų kenkėją, nes jis žinotų, kad neliks nepastebėtas ir nenubaustas“, – teigė ministras L. Linkevičius.

Penktadienį 24-ojoje Baltijos Taryboje ministras apžvelgė Lietuvos pirmininkavimo Baltijos Ministrų Tarybai 2018 metais prioritetų įgyvendinimą ir pristatė tolesnio Baltijos valstybių bendradarbiavimo planus. 

Lietuvos pirmininkavimo metu didžiausias dėmesys buvo skiriamas Baltijos regiono saugumo stiprinimui, bendradarbiavimui informacinio ir kibernetinio saugumo srityse, regioninės elektros ir dujų rinkos kūrimui, branduolinei saugai, taip pat bendros Baltijos valstybių pozicijos dėl ES 2021-2027 metų finansinės perspektyvos formavimui. 

Užsienio reikalų ministras priminė, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos kaimynystėje vystomas nesaugus Astravo AE projektas išbando Baltijos šalių solidarumą ir paragino Baltijos valstybes kartu siekti, kad nebūtų pradėta nesaugios atominės elektrinės eksploatacija. 

Kalbėdamas apie Baltijos valstybių elektros tinklų sinchronizaciją su kontinentinės Europos tinklais, ministras pabrėžė, kad ją būtina užbaigti iki 2025 metų, nes projektų įgyvendinimo vėlavimas keltų grėsmę Baltijos valstybių energetiniam saugumui bei sudarytų sąlygas trečiosioms šalims Baltijos valstybes ekonomiškai šantažuoti. Pabrėžta ir bendro Baltijos valstybių „Rail Baltica“ projekto įgyvendinimo svarba nacionaliniam saugumui bei jo nauda siekiant regiono ekonominės ir socialinės integracijos. 

Renginio metu ministras ir Baltijos asamblėjos pirmininkas pasirašė bendrą Baltijos asamblėjos ir Baltijos Ministrų Tarybos pareiškimą.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-10-27

Penktadienį Seime vykstančioje 37-ojoje Baltijos Asamblėjos (BA) sesijoje didelis dėmesys skirtas bendrai Baltijos valstybių dujų ir elektros regioninei rinkai.

Asamblėjos Ekonomikos, energetikos ir inovacijų komiteto pirmininkas, Seimo Ekonomikos komiteto narys Virgilijus Poderys, apžvelgdamas per šiuos metus nuveiktus darbus, pažymėjo, kad 2018 m. itin didelis trijų Baltijos valstybių parlamentarų dėmesys buvo skirtas sinchronizavimui su Vakarų Europos elektros tinklais ir desinchronizavimui nuo Rusijos tinklų. BA Ekonomikos, energetikos ir inovacijų komiteto pirmininko nuomone, jau laikas pradėti šio projekto techninį įgyvendinimą.

„Pasibaigė politinių deklaracijų laikas, prasidėjo techninis projekto įgyvendinimas. Atkreipėme mūsų ministerijų dėmesį į tai, kad yra būtina šviesti visuomenę, kad ji suprastų, kad yra sinchronizacija ir desinchronizacija“,- sakė V. Poderys.

Pasak jo, komiteto nariai taip pat pasisakė už bendros dujų rinkos vystymą ir koordinavimą.

Svarbi tema, Baltijos šalių parlamentarų nuomone, yra prekybiniai santykiai su trečiosiomis šalimis elektros rinkoje. „Čia mūsų raginimas ministerijoms, mūsų pozicija yra tokia, kad turi būti užtikrintos lygios prekybinės sąlygos su trečiosiomis šalimis. Taip kaip jų prekybininkai laisvai prekiauja ir naudojasi liberaliomis sąlygomis mūsų šalyse, taip pat turi būti leidžiama ir mums“, – kalbėjo V. Poderys.

BA nariai taip pat pasisakė už tai, kad turi būti užtikrinti aukščiausi branduolinio saugumo standartai Baltarusijoje statomoje Astravo atominėje elektrinėje.

Asamblėjos nariams kalbėjęs Lietuvos energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas parlamentarams pristatė sinchronizacijos su Vakarų Europos elektros tinklais projekto vykdymo eigą, jau įgyvendintus ir dar vykdomus bendros dujų rinkos projektus.

Baltijos Asamblėja (BA) yra Lietuvos, Estijos ir Latvijos parlamentų bendradarbiavimo tarptautinė organizacija, įkurta 1991 m. lapkričio 8 d. Taline.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-10-26

Vaikų žaidimai smėlio dėžėje. Slaptai.lt nuotr.

Vilniuje viešėjo svečias iš Rygos – ponas Gūtenmorgenas. Skaitytojams priminsiu, jog Baltijos asamblėjos premijos laureatas Maris Bėrzinis apie p. Gūtenmorgeno gyvenimą, jo kūrybinę, mokslinę veiklą parašė net keturias knygas, sukurtas trumpametražis filmas.

– Bičiuli Gūtenmorgenai, mes jau ne pirmą kartą susitinkame viešam pokalbiui. Lietuviškajai žiniasklaidai jau esi atskleidęs kai kuriuos savo kūrybinių projektų vizijas. Koks šios viešnagės tikslas?

– Būsiu atviras, rengiu trimačio (politinio, socialinio, kultūrinio) mąstymo knygą apie šių dienų Lietuvą. Preliminariai ji vadinasi „Pyst! – ir aš Lietuvoj“. Esu aplankęs daug unikalių jūsų šalies objektų, studijuoju jų kilmės ir neįgyvendintų idėjų archyvus. Sukaupęs teminį informacijos banką, planuoju parengti užsienio turistams unikalų pažintinį maršrutą.

Savižudiškas abejingumas. Slaptai.lt nuotr.

Pavyzdžiui, pradiniu objektu galėtų būti trisdešimt metų Vilniuje statomas Nacionalinis stadionas. Būtų proga supažindinti užsienio statybininkus su šia pasaulyje neturinčia analogų lietuviška patirtimi. Po to nuvyktume prie buvusio „Žalgirio“ stadiono, kuris buvo pradėtas griauti per iškilmingą Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių atidarymą ir pasigėrėtume įspūdingu lietuviško futbolo pasiekimu – šalies rinktinė jau 148-a pasaulyje, vienoje gretoje su laisvalaikiu kamuolį spardančių ugniagesių, mokytojų komandomis. Čia jau prasideda naujos abejonės, ar tai svečiams sukels nepakartojamą įspūdį. Kur bepažvelgtume į viešąją informacinę erdvę, joje vykstančias diskusijas – Lietuva Europos Sąjungoje vos ne visada didžiuojasi „prizinėmis“ vietomis, kaip pasakytų paprasti žmogeliai, – iš antro galo.

– Nejau ir tai tu bandysi sieti su artėjančiu mūsų valstybės šimtmečiu?

Girtuoklis ar tik panoro pailsėti? Slaptai.lt nuotr.

– Čia glūdi fundamentalioji mano projektinių minčių tąsa. Štai anądien, gerai, kad nelijo, devynis kartus apėjau Gedimino kalną. Dešimtą kartą pavaikščiosiu savo mintyse. Kiek esu susipažinę su jūsų valstybės šimtmečio kultūriniais projektais – šis yra didingiausias, labiausiai pagarsintas pasaulyje. Kokia šventė be pinigų. Valdžios vyrai sako negailėsią: kiek reikės, tiek ir bus šiam nenumatytam reikalui. Jei pavasarį kalnui užteko kelių milijonų eurų, tai dabar žadama apie dešimt ar net per dešimt milijonų. Šis dydis priklausys nuo mažmožio – kiek bus to lietaus. Lietus plauna šlaitus, ir pinigėlių milijonai slenka žemyn kartu su  sunkiai įkainojamos vertės velėna. Kai peržiemosite, atšvęsite savo šimtmetį, būtinai atvyksiu pasidomėti šio unikalaus projekto patikslintos sąmatos.

– Per savo gyvenimą nesu regėjęs net dešimties tūkstančių eurų. Mūsų valdininkams labai rūpi užsieniečių nuomonės, kaip išlaikyti žaliąjį šlaito apdarą, kad jis visas nenuslinktų ir ką po to daryti, kiek jiems pinigėlių padalinti. Kiek suprantu, tu, kaip užsienietis, nebuvai kviestas pateikti savo ekspertinių išvadų?

– Dabar tu mane taip negražiai išdūrei. Bet štai kas įvyko. Tą vakarą viešbutyje ilgai nesumerkiau akių, bet kai užmigau, susapnavau neįprastai raiškų  Gedimino kalno sapną. Tarsi prie manęs prieina Nacionalinio muziejaus direktorė ir sako: pažvelkite, kaip dabar atrodo Gedimino kalnas. Atsisuku ir netikiu savo akimis – jokios žalumos, pirmapradė pilkšva plikuma. Ir šio kalno prievaizdė porina: štai dabar ta tikroji autentika, ateity nieko nekainuosianti valstybės biudžetui. Be to, tai bus atrakcijai labai vaizdinga aukštuma. Kai nupjovėme kalno medžius ir palikome vien tik gležną žolelę, mūsų specialistai ėmė nebesuvokti kalno ir žvilgsnio erdvės vieningumo, vaizdo istoriškumo dermės. 

Vytautas Didysis – prie griūvančio Gedimino kalno. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tada man toptelėjo mintelė – o kodėl jums nenuskutus nuo šlaitų velėnos ir palikus istorijos ateičiai tik pliką šlaitą, taip puikiai derantį prie funikulieriaus ir pilies sienų skiedinio spalvos, nes dabar visiškai pranyksta žaliame Vilniaus fone. Būtent šis vaizdas yra tikroji muziejinė vertybė. Juk visos partijos, laimėjusios rinkimus, žadėjo nuversti kalnus. Štai atėjo žalieji ir dėsningai nuslinko kalno žaluma kartu su jų reitingu. Mūsų valdžia visur taupo, tai po milijoną, tai po kelis… Ir štai jums veltui puikiausia metų idėja: kaip ūkiškai sutaupyti tuos dešimt milijonų eurų. Nebereikės vargti su šlaito velėna, reikalaujančia daug kruopščios, mąslios priežiūros, be to, bus originaliai sukurtas kalnui šiuolaikiškumo įvaizdis. Istorinį vaizdą šlaituose galėtų pagyvinti jaunimas ant riedučių, pilies ekskursantams nemokamai parodytų savo akrobatinius triukus, kaip tai jie dabar atlieka priešais Vyriausybės langus.

– Ar tik šis sapnas neturi sąsajų su kažkokiais praeityje tavo mintyse atgimusiais faktais?

– Gal tai liko iš praėjusio mėnesio, kai žvelgdamas į Gedimino kalną iš po vamzdžio anapus Neries, išvydau šlaite, po pilies pamatais, atsirandantį plyšelį. Žinau, kad pastaruosius penkerius metus dirbo daug specialistų, kad būtų iškirsti tariamai pavojingi medžiai. Skaičiau 2012 metų protokolą, įsidėmėjau posėdžio dalyvių išgrynintą prioritetą teikti „gynybinės paskirties piliakalnio silueto išryškinimui miesto kraštovaizdyje“. Girdėjau begalę kalbų, kad jūsų biurokratai nemoka planuoti, negeba žvelgti į ateitį. Ir štai viena tokia įžvalga su gamtos pagalba tampa realybe.

– Mačiau Tamstą Rašytojų sąjungos renginyje, kai žurnalo „Literatūra ir menas“ redakcija Gedimino kalnui paskyrė Šūdvabalio premiją už nesibaigiantį meninį vyksmą, performansą – slankiojimą, atkaklumą, bruzdėjimą, gyvybingumą, neramybę, spiriančius visuomenę mąstyti, būdrauti“.

– Aš visada susijaudinu, kai išgirstu žodį „mąstyti“. Tai patvirtina ir mano vaikščiojimo aplink Gedimino kalną išgyventą jauseną. Tąkart mintys tiesiog verpetavo: niekaip nesupratau, kaip čia atsitiko, kad Gedimino kalną, jau kaip eksponatą, saugo Nacionalinis muziejus. Prie Vilnelės sutikau žilaplaukę kiemsargę, kuri mane paprotino: matau, esate ne mūsiškis ir nesuprantate – kai nemokama vadovauti kam nors, atsiranda nemokama reklama pasauliui. Ir aš po kurio laiko pagalvojau: šakės jūsiškiam „Globalios Lietuvos“ projektui, kuriam reikia milijonų, o čia viskas šiuolaikiškai postmoderniai  ir nemokamai. Ir štai Gedimino kalnas per visą savo istoriją pelno pirmą apdovanojimą! 

– Žinau tavo smalsią prigimtį. Tu ne vien kalnu esi gyvas – per dieną gali pusę Vilniaus aplankyti.

Lietuvos Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

– Man kiekviena minutė brangi, nes nebesu valdininkas. Mane domina naujovės: kaip pasikeitė Jūsų sostinė po mano paskutinio apsilankymo. Visada pirmiausia užsuku į M. Mažvydo biblioteką. Prieš porą metų savo tyrime esu padaręs trumpą išvadą: kodėl jūsų Nacionalinę biblioteką remontavo ilgiau nei romėnai rankomis statė Koliziejų. Pasisekė tiems Antikos statytojams, nes dar nebuvo sukurtas Viešųjų pirkimų įstatymas. Užėjęs į biblioteką iškart pajutau šio įstatymo galią – viską pirkti kuo pigiau. Rūbų spintoje paltą tai pasikabinau, o kur pakabinti skrybėlę, neradau jokios pakabos. Ko gero, šio projekto autoriai ir laimėjo konkursą, nes jie sutaupė keliasdešimt eurų elementarioms skrybėlių, kepurių pakaboms.

– Ir ką? Su skrybėle vaikščiojai po biblioteką?

–  Man pirmą kartą taip nutiko. Kai nesiseka, tai ir toliau nesiseka. Užsukęs į periodikos skaityklą, norėjau paskaityti lietuviškų kultūros leidinių, o tenai nė vienos laisvos vietos. Visi stalai apkrauti kompiuteriais, prie jų dirbo virtualiosios erdvės skaitytojai. Kas man beliko – turėjau išeiti nepaskaitęs lietuviškų leidinių. Šis trumpas apsilankymas Nacionalinėje bibliotekoje padovanojo man naują galvasopį – kodėl jūsiškėje Nacionalinėje bibliotekoje nėra  nė vieno latviško periodinio leidinio.

– Žinau, kad lapkričio pradžioje R. Vanagaitė kartu su E. Zurofu lankėsi Rygoje ir Ž. Lipkės memorialiniame muziejuje pristatė pernai išleistą savo knygą „Mūsiškiai“.

– Nenoriu pernelyg kalbėti šia tema, nes jie po skandalingos lietuviškos žiniasklaidos atakos pas mus buvo sutikti kukliai. Tad verčiau pacituosiu du raiškius komentarus be komentarų: „E. Zurofo nereikėjo įleisti į Latviją, jis patalogiškai neapkenčia lietuvių ir latvių“; „Mums ir savo mėšlo pakanka“.

Izraelio slaptoji tarnyba MOSSAD

Šia proga noriu pridurti štai ką. Latviškoje elektroninėje spaudoje neteko skaityti tokių baisių, tarsi beraščių parašytų komentarų, kokių perskaičiau jūsiškiuose delfi, lrytas.lt portaluose. Tai patyčios, arba virtualioji subkultūra, kurios turinys nepalyginamai žiauresnis nei mano jaunystės metais skaityti užrašai ant viešųjų tualetų sienų. Aš vis dar negaliu susivokti, kodėl būtent rudenį, o ne pavasarį, kaip priimta pasaulyje, jūsų televizijas, žiniasklaidą užvaldė seksualiniai skandalai. Prisimenu jūsų Seimo narę Gretutę, kurios paieška būtent pavasarį buvo paskelbta latviškajame delfyje: rygiečiai, praneškite, jei kas pastebėsite Gretą ir Karbauskį mūsų mieste…

Tai pavienės mintelės iš mano pradėto tyrimo, kaip su embrionų problematika jūsiškiame Seime prasidėjo politinio egzorcizmo seansas su Greta. Šiomis dienomis jūsiškį Seimą vėl atakavo embrionai, ir į plenarinius posėdžius nebesugeba ateiti keliasdešimt parlamentarų. Vadinasi, jūsų parlamente iš tų embrionų formuojasi naujos formos individas, nebegalintis vykdyti konstitucinės priesaikos. Man iškart nauja tema!

– Ar neįžeis tavo orumo, jeigu šį probleminį pokalbį paviešinsiu, ir tu sulauksi lietuviškų komentarų?

Vytis. Slaptai.lt nuotr.
Vytis. Slaptai.lt nuotr.

– Tikiuosi, kad nebus tokių žiaurių, kaip Vilniaus miesto mero žodžiai – Lukiškių aikštėje nebus jokio Vyčio paminklo! Buvau tame mitinge ir išgirdau neįprastai daug man įdomios informacijos apie paminklų statybą ir jų griovimą jūsų sostinėje. Kai mintyse tie žodžiai keliskart per dieną suskamba, manąją mąstyseną ima slėgti keistos formos impotencija. Ypač po lapkričio 27 dieną išgirstos žinios, kad istorinė Lukiškių aikštė simbolizuos piknikų įvairovę… Tad privalau kuo skubiau grįžti namo ir sustiprinti savo imuninę sistemą, kurią sužeidė lietuviškasis „demokratinis“ meninis mąstymas.

Atleiski, šiam kartui užteks.

Užrašė Arvydas Valionis

2017.12.02; 07:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Kai Seimo liberalai su kai kuriais valstiečiais sukėlė skandalą dėl Povilo Urbšio pasiūlymo, kad projektą dėl embrionų pateikinėtų „ne  moteris, kuri laukiasi vaiko“, aš rimtai susirūpinau, kad  ne  savo balsu šaukianti A.Armonaitė rinkėjams padarys didesnį įspūdį, nei ramiai ir korektiškai kalbėjęs P.Urbšys.

Laimei, apsirikau. Ir, prisipažinsiu, retai kada taip džiaugiuosi apsirikusi, kaip šį kartą: yra, dar yra Lietuvoje žmonių, kurie mąsto savo galva ir neskuba – ne taip, kaip Seimo pirmininkas V.Pranckietis, – patikliai čiaumoti tą politinį ir moralinį jovalą, kuriuo juos vis  papeni liberalai.

Paaiškėjo, jog dauguma skaitytojų, kurie savo nuomone dalijasi internete bei socialiniuose tinkluose, besąlygiškai pritaria P.Urbšiui ir tyčiojasi iš visų tų, kurie, šmeiždami vieną iš labiausiai gerbiamų Seimo narių, mėgina išbalinti seniai jau nebenusakomos spalvos savąją reputaciją. Jų yra kelis daugiau, nei tų, kurie reikalauja Urbšio galvos.

Be to, pastarieji tik plūstasi ir tyčiojasi, o pirmieji – mąsto, analizuoja ir pateikia labai įdomias išvadas. Todėl, nors ir gaila kvailai puolamo Seimo nario, negalima nematyti ir teigiamos šio dirbtinai pučiamo burbulo pusės: burbule, kaip veidrodyje, pasimatė, kas yra kas.

Kai kas, kaip liberalai, kapstosi mėšlyne, o jei mėšlo pritrūksta, patys jo dar ir prikrauna. Kiti, nors ir nebūdami liberalai, bet neturėdami nei aiškios politinės platformos, nei politinės nuovokos, kartais – net objektyvios, bukai kartoja svetimas mintis, o taip dažnai elgiasi Seimo pirmininkas bei kai kurie jo bendrapartiečiai.

Treti, kaip I.Degutienė su kompanija, tiesiog naudojasi  sudrumstu vandeniu, kad jame galėtų sugauti savąją žuvelę, nesusimąstydami, kad tokia žuvelė gali būti nuodinga ir jiems patiems, ir jų rinkėjams. O juk jau kas, kas, bet Seimo nariai, savo ausimis girdėdami, ką ir kokiu tonu kalbėjo P.Urbšys, savo akimis matydami, skaitydami (tikiuosi, ne visi ateina į posėdžius, “užsipylę“ akis…) įstatymo projekto tekstą, neturėjo pasimauti ant liberalų sukeltos isterijos. 

Tai mums, eiliniams piliečiams, kurie dažnai informaciją gauna jau iš antrų lūpų, iš žurnalistų, sunkiau būna suvesti galus su galais ir atkapstyti, iš kur kojos dygsta. Bet ne veltui sakoma, kad tiesos nemato tik tas, kas nenori jos matyti.

Kodėl P.Urbšiui buvo nepriimtina, kad projektą, kurį dabar aptakiai vadina „dėl embrionų“ arba „dėl embrionų saugojimo termino“, teiktų vaiko besilaukianti Seimo narė? Todėl, kad nutylima, jog, be termino, kuris leistų dalį embrionų nužudyti, buvo siūloma embrionus paversti laboratorine žaliava, taip skatinant moteris išnaudoti savo kūnus kiaušialąsčių gavybai už mokesčių mokėtojų pinigus.

Katalikų Bažnyčios nuomone, – o V. Urbšys yra tikintis katalikas – apvaisintų ląstelių, embrionų naikinimas prilygsta žmogžudystei. Todėl ir jam, ir tūkstančiams jam pritariančių katalikų pasirodė nepriimtina, ciniška, kad  projektą, leidžiantį embrionus paversti preke, kurią, kai ji jau nebe naudinga, galima ir sunaikinti, teikia  embrioną po širdimi nešiojanti moteris. O jos bendrapartiečiai, visokie ne nėštūs žmonės (primenu, isterikuojanti liberalė Armonaitė taip bijo bet kokios užuominos į moteriškumą, kad net vietoj “nėščia moteris“ vartoja išsireiškimą “nėščias  žmogus“), kaip kokie dušmanai, bailiai pasislėpė už  „nėščiojo žmogaus“.

Pasak vieno interneto komentatoriaus, „liberalai nesuvokia ką daro, nes būsimi pinigai apakino juos, padarė žiauriais, padarė gėdą nesuprantančiai nėščiajai, dėl žmonių pasmerkimo sukėlė pavojų kūdikiui … Dėl ko?“ 

Kas ir ką kalbėjo per tą atmintiną posėdį Seime, liudija video ir audio įrašai. Iš jų aiškėja, kad P.Urbšys nieko neaprėkė, nieko neįžeidė. Priešingai, rėkiama buvo ant jo. Bet įdomiausia tai, kad jis nesulaukė palaikymo iš LVŽS partijos lyderių, nors būtent P.Urbšiui ši partija patiki atstovauti savo pažiūras, programą, veiklą ar projektus įvairiose diskusijose bei forumuose.

Užtat Urte pasirašiusi Delfi svetainės komentatorė įžvelgia kur kas giliau ir mato kur kas daugiau, nei kai kurie entuziastingi Urbšio kritikai. Jos nuomone, “Urbšys savo principingais pasisakymais dažnai erzino demagogus  „valstiečius“. Buvo tik laiko klausimas, kada jis sulauks dūrio į nugarą. Sulaukė.“

LVŽS frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis, matyt, tebeatrajojantis nuoskaudą, kad būtent P.Urbšys viešai pasmerkė jo neetiškus žaidimus su gražuole Greta, BNS agentūrai neatsargiai prasitarė, kad Urbšys jau ne pirmą kartą daro „nepateisinamus“ pareiškimus. Jo nuomone, Urbšys „nelabai susigaudo, nelabai suvaldo emocijų ir atitinkamai daro nepateisinamus pareiškimus. Čia ne pirmas atvejis, jis puikiai žino, kad ir mūsų frakcijos atžvilgiu jis daro pareiškimus, kurie mums kartais nesuvokiami. Jis nėra partijos narys, jis yra frakcijos narys, mums tikrai nemalonu, kad žmogus, kuris sėdi šalia frakcijoje, daro tokius pareiškimus, dėl kurių daugeliui iš mūsų gėda. (…) Bandė kažką apie vertybes pasakyti, o gavosi įžeidimas, pateisinimo nėra“.

Ką gi, savikritika niekada nebuvo stiprioji šio sužvaigždėjusio politiko savybė, o jeigu jam dar ir „gėda“, kad bent vienam žmogui Seime parūpo būsimo naujojo Lietuvos piliečio psichinė ir fizinė sveikata, bijau, kad greitai gėda dėl jo paties veiksmų ir žodžių atstums nuo jo daugelį jo gerbėjų.

Nuo politinio vado neatsiliko ir Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Ta skuba, su kuria jis, nežinodamas posėdžio detalių, griežtai pasmerkė P. Urbšio pasisakymą (šito jis, būdamas Taline Baltijos Asamblėjos sesijoje, nė negirdėjo), pažadėjo kreiptis į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją, kad ji įvertintų P. Urbšio elgesį, dar kartą patvirtina spėjimą, jog partijos vadovybė tik ir laukia progos sudoroti neparankiu jiems tampantį Seimo narį.

O V. Pranckiečio tirados feisbuke pabaiga, kur Seimo pirmininkas pompastiškai samprotauja, jog P.Urbšio pasisakymas esąs „absoliučiai nepriimtina(s) žmogiškuoju požiūriu“, leidžia įtarti, kad būtent Seimo pirmininkas menkai tesusigaudo ne tik politikoje, bet ir etikoje, nes išeitų, jog žmogiška jis laiko situacija, kai nėščia moteris siūlo pritarti embrionų žudymui. 

Ropinėjantiems žeme nepakeliui su padangių skrajūnais.

Šią tiesą mėgino ignoruoti P. Urbšys, ir apsiriko. Jam, sugebančiam į Seimą patekti ir nepriklausomai nuo partijų įgeidžių, sąjunga su LVŽS  bus besanti ta didžioji klaida,  kurios pasekmės dar ilgai atsirūgs ir jam asmeniškai, ir visai mūsų politinei kultūrai.

2017.11.15; 12:39

birute_masioniene

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia dar vieną žurnalisto Gintaro Visocko interviu su rašytoja Birute MASIONIENE.

Interviu parengtas buvo 1992-ųjų metų rugsėjo mėnesį. Tačiau daug pastabų, išsakytų anuomet, mūsų supratimu, aktualios ir šiandien. Mat diskutuojama apie ne itin šiltus lietuvių ir estų tarpusavio santykius bei žingeidumą prarandančius žurnalistus.

Su rašytoja, Vilniaus universiteto filologijos fakulteto profesore Birute MASIONIENE kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas.

Continue reading „Anuomet žurnalistai būdavo smalsesni…“

g.visockas-portretas

Kiek daug Lietuva prarado, atsidūrusi Lenkijos įtakoje, ir kiek daug laimėjo latviai, kuriems likimas leido artimiau bendradarbiauti su vokiečiais…

Lietuva tarsi pamiršusi, jog turi vienintelius šioje Žemėje brolius – latvius. Jei dėl santykių su Lenkija mes pasidalinę į kategoriškai priešiškas stovyklas, tai lietuviškasis požiūris į Latviją – kur kas vieningesnis. Nėra lietuvių, kurie priešiškai žvelgtų į latvius. Bet tuo pačiu gyvename taip, tarsi neturėtume brolių baltų…

Tik nenumaldomai artėjant lemiamiems 1940-ųjų įvykiams Baltijos šalių vadovai aiškiau suprato šio regiono kraštų vienybės būtinumą. Šiandien graudžiai juokinga skaityti apie Baltijos federacijos projektą 1940 metų birželio mėnesio spaudoje…

Latvija privalo būti brangi kiekvienam lietuviui. Taip ir yra. Tačiau kol kas Lietuvoje kuriama informacinė erdvė, kurioje nėra vietos nei latviškoms žinioms, nei latviškoms dainoms, nei latviškiems filmams. Ukrainietiški, rusiški, lenkiški, baltarusiški, net korėjietiški TV kanalai egzistuoja, latviško – nė vieno…

Continue reading „Ar tikrai Latvija – silpnoji Baltijos šalių grandis?“

silvestras-gaiziunas

Gegužės 4-ąją Seime buvo surengta konferencija “(Ne)gęstanti Lietuvos ir Latvijos brolybė”, skirta Latvijos nepriklausomybės atkūrimo deklaracijos dienai paminėti. Pranešimus konferencijoje skaitė filosofas dr. Arvydas Juozaitis, VDU Letonikos centro vadovas prof. Alvydas Butkus, Seimo narys, Baltijos Asamblėjos prezidentas dr. Paulius Saudargas. Sveikinimo kalbą tarė Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis. Diskusijai vadovavo Seimo pirmininkės patarėjas dr. Laurynas Kasčiūnas.

Artimiausiu metu visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt paskelbs žurnalisto Gintaro Visocko komentarus šia neabejotinai aktualia tema. O dabar skelbiame 1991-ųjų metų birželio 6-ąją dieną tuometiniame “Lietuvos aide” publikuotą žurnalisto G.Visocko interviu su Lietuvos latvių brolijos pirmininku Silvestru GAIŽIŪNU.

Continue reading „Vienybė: tikra ir tariama“

juozaitis_arvydas

Prisipažinkime, jog mes, lietuviai, beveik nieko nežinome apie savo artimiausius kaimynus latvius. Apie Baltarusiją, Ukrainą, Lenkiją informacijos esama. O štai apie Latviją – beveik nieko.

Kodėl taip atsitiko? Kuo pavojinga tokia situacija? Nejaugi neįmanoma, kad Vilnius ir Ryga taptų tikrai besibičiuliaujančiais miestais? Lietuvos radijo korespondentas Rygoje Arūnas Vaikutis dėl šių problemų kalbina filosofą ir rašytoją Arvydą Juozaitį. Pokalbis buvo transliuojamas Lietuvos radijo laidoje “Kultūros savaitė” balandžio 2-ąją. Artimiausiu metu pasirodys filosofo Arvydo Juozaičio kelerių darbo metų rezultatas – knyga “Rygos civilizacija”, kurioje autorius analizuoja dviejų baltų tautų istoriją.

Continue reading „Lietuviai ir latviai: kuo skiriamės ir kuo esame panašūs“

latvijos-laisves-paminklas

Tomis dienomis, kai Lietuva minėjo tragišką Sausio 13-ąją, Pirmasis Baltijos kanalas parodė trumputį interviu su Maskvoje gyvenančiu kompozitoriumi. Kodėl interviu būtent su juo? Prieš du dešimtmečius, tuoj po žudynių prie Vilniaus TV, tas roko muzikos gerbėjas, solidarizuodamasis su lietuviais, sukūrė specialią dainą. Spontaniškai gimusi daina buvo skirta drąsiesiems lietuviams, nepabūgusiems nei tankų, nei “kalašnikovų”. Ji ne sykį skambėjo 1991-ųjų sausį ir Maskvoje, ir Sankt Peterburge, ir kai kuriuose kituose Rusijos miestuose. Sutikite, graži, maloni žinia. Tačiau šiandien, 2011-aisiais, kalbinamas roko specialistas (gaila, neįsidėmėjau jo pavardės) jau tvirtina, esą toji daina buvo grubi jo klaida. Ir netrukus paaiškino, kodėl – klaida. Jis manė, kad lietuviai, kaip ir rusai, nori sugriauti tik komunistinę santvarką. O lietuviai, pasirodo, dar užsimanė pasitraukti ir iš … sąjungos su pačia Rusija. 

Continue reading „Lietuva įtiks tik praradusi lietuviškumą“