Arvydas Valionis. Gūtenmorgenas ir Gedimino kalno sapnas


Vaikų žaidimai smėlio dėžėje. Slaptai.lt nuotr.

Vilniuje viešėjo svečias iš Rygos – ponas Gūtenmorgenas. Skaitytojams priminsiu, jog Baltijos asamblėjos premijos laureatas Maris Bėrzinis apie p. Gūtenmorgeno gyvenimą, jo kūrybinę, mokslinę veiklą parašė net keturias knygas, sukurtas trumpametražis filmas.

– Bičiuli Gūtenmorgenai, mes jau ne pirmą kartą susitinkame viešam pokalbiui. Lietuviškajai žiniasklaidai jau esi atskleidęs kai kuriuos savo kūrybinių projektų vizijas. Koks šios viešnagės tikslas?

– Būsiu atviras, rengiu trimačio (politinio, socialinio, kultūrinio) mąstymo knygą apie šių dienų Lietuvą. Preliminariai ji vadinasi „Pyst! – ir aš Lietuvoj“. Esu aplankęs daug unikalių jūsų šalies objektų, studijuoju jų kilmės ir neįgyvendintų idėjų archyvus. Sukaupęs teminį informacijos banką, planuoju parengti užsienio turistams unikalų pažintinį maršrutą.

Savižudiškas abejingumas. Slaptai.lt nuotr.

Pavyzdžiui, pradiniu objektu galėtų būti trisdešimt metų Vilniuje statomas Nacionalinis stadionas. Būtų proga supažindinti užsienio statybininkus su šia pasaulyje neturinčia analogų lietuviška patirtimi. Po to nuvyktume prie buvusio „Žalgirio“ stadiono, kuris buvo pradėtas griauti per iškilmingą Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių atidarymą ir pasigėrėtume įspūdingu lietuviško futbolo pasiekimu – šalies rinktinė jau 148-a pasaulyje, vienoje gretoje su laisvalaikiu kamuolį spardančių ugniagesių, mokytojų komandomis. Čia jau prasideda naujos abejonės, ar tai svečiams sukels nepakartojamą įspūdį. Kur bepažvelgtume į viešąją informacinę erdvę, joje vykstančias diskusijas – Lietuva Europos Sąjungoje vos ne visada didžiuojasi „prizinėmis“ vietomis, kaip pasakytų paprasti žmogeliai, – iš antro galo.

– Nejau ir tai tu bandysi sieti su artėjančiu mūsų valstybės šimtmečiu?

Girtuoklis ar tik panoro pailsėti? Slaptai.lt nuotr.

– Čia glūdi fundamentalioji mano projektinių minčių tąsa. Štai anądien, gerai, kad nelijo, devynis kartus apėjau Gedimino kalną. Dešimtą kartą pavaikščiosiu savo mintyse. Kiek esu susipažinę su jūsų valstybės šimtmečio kultūriniais projektais – šis yra didingiausias, labiausiai pagarsintas pasaulyje. Kokia šventė be pinigų. Valdžios vyrai sako negailėsią: kiek reikės, tiek ir bus šiam nenumatytam reikalui. Jei pavasarį kalnui užteko kelių milijonų eurų, tai dabar žadama apie dešimt ar net per dešimt milijonų. Šis dydis priklausys nuo mažmožio – kiek bus to lietaus. Lietus plauna šlaitus, ir pinigėlių milijonai slenka žemyn kartu su  sunkiai įkainojamos vertės velėna. Kai peržiemosite, atšvęsite savo šimtmetį, būtinai atvyksiu pasidomėti šio unikalaus projekto patikslintos sąmatos.

– Per savo gyvenimą nesu regėjęs net dešimties tūkstančių eurų. Mūsų valdininkams labai rūpi užsieniečių nuomonės, kaip išlaikyti žaliąjį šlaito apdarą, kad jis visas nenuslinktų ir ką po to daryti, kiek jiems pinigėlių padalinti. Kiek suprantu, tu, kaip užsienietis, nebuvai kviestas pateikti savo ekspertinių išvadų?

– Dabar tu mane taip negražiai išdūrei. Bet štai kas įvyko. Tą vakarą viešbutyje ilgai nesumerkiau akių, bet kai užmigau, susapnavau neįprastai raiškų  Gedimino kalno sapną. Tarsi prie manęs prieina Nacionalinio muziejaus direktorė ir sako: pažvelkite, kaip dabar atrodo Gedimino kalnas. Atsisuku ir netikiu savo akimis – jokios žalumos, pirmapradė pilkšva plikuma. Ir šio kalno prievaizdė porina: štai dabar ta tikroji autentika, ateity nieko nekainuosianti valstybės biudžetui. Be to, tai bus atrakcijai labai vaizdinga aukštuma. Kai nupjovėme kalno medžius ir palikome vien tik gležną žolelę, mūsų specialistai ėmė nebesuvokti kalno ir žvilgsnio erdvės vieningumo, vaizdo istoriškumo dermės. 

Vytautas Didysis – prie griūvančio Gedimino kalno. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tada man toptelėjo mintelė – o kodėl jums nenuskutus nuo šlaitų velėnos ir palikus istorijos ateičiai tik pliką šlaitą, taip puikiai derantį prie funikulieriaus ir pilies sienų skiedinio spalvos, nes dabar visiškai pranyksta žaliame Vilniaus fone. Būtent šis vaizdas yra tikroji muziejinė vertybė. Juk visos partijos, laimėjusios rinkimus, žadėjo nuversti kalnus. Štai atėjo žalieji ir dėsningai nuslinko kalno žaluma kartu su jų reitingu. Mūsų valdžia visur taupo, tai po milijoną, tai po kelis… Ir štai jums veltui puikiausia metų idėja: kaip ūkiškai sutaupyti tuos dešimt milijonų eurų. Nebereikės vargti su šlaito velėna, reikalaujančia daug kruopščios, mąslios priežiūros, be to, bus originaliai sukurtas kalnui šiuolaikiškumo įvaizdis. Istorinį vaizdą šlaituose galėtų pagyvinti jaunimas ant riedučių, pilies ekskursantams nemokamai parodytų savo akrobatinius triukus, kaip tai jie dabar atlieka priešais Vyriausybės langus.

– Ar tik šis sapnas neturi sąsajų su kažkokiais praeityje tavo mintyse atgimusiais faktais?

– Gal tai liko iš praėjusio mėnesio, kai žvelgdamas į Gedimino kalną iš po vamzdžio anapus Neries, išvydau šlaite, po pilies pamatais, atsirandantį plyšelį. Žinau, kad pastaruosius penkerius metus dirbo daug specialistų, kad būtų iškirsti tariamai pavojingi medžiai. Skaičiau 2012 metų protokolą, įsidėmėjau posėdžio dalyvių išgrynintą prioritetą teikti „gynybinės paskirties piliakalnio silueto išryškinimui miesto kraštovaizdyje“. Girdėjau begalę kalbų, kad jūsų biurokratai nemoka planuoti, negeba žvelgti į ateitį. Ir štai viena tokia įžvalga su gamtos pagalba tampa realybe.

– Mačiau Tamstą Rašytojų sąjungos renginyje, kai žurnalo „Literatūra ir menas“ redakcija Gedimino kalnui paskyrė Šūdvabalio premiją už nesibaigiantį meninį vyksmą, performansą – slankiojimą, atkaklumą, bruzdėjimą, gyvybingumą, neramybę, spiriančius visuomenę mąstyti, būdrauti“.

– Aš visada susijaudinu, kai išgirstu žodį „mąstyti“. Tai patvirtina ir mano vaikščiojimo aplink Gedimino kalną išgyventą jauseną. Tąkart mintys tiesiog verpetavo: niekaip nesupratau, kaip čia atsitiko, kad Gedimino kalną, jau kaip eksponatą, saugo Nacionalinis muziejus. Prie Vilnelės sutikau žilaplaukę kiemsargę, kuri mane paprotino: matau, esate ne mūsiškis ir nesuprantate – kai nemokama vadovauti kam nors, atsiranda nemokama reklama pasauliui. Ir aš po kurio laiko pagalvojau: šakės jūsiškiam „Globalios Lietuvos“ projektui, kuriam reikia milijonų, o čia viskas šiuolaikiškai postmoderniai  ir nemokamai. Ir štai Gedimino kalnas per visą savo istoriją pelno pirmą apdovanojimą! 

– Žinau tavo smalsią prigimtį. Tu ne vien kalnu esi gyvas – per dieną gali pusę Vilniaus aplankyti.

Lietuvos Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

– Man kiekviena minutė brangi, nes nebesu valdininkas. Mane domina naujovės: kaip pasikeitė Jūsų sostinė po mano paskutinio apsilankymo. Visada pirmiausia užsuku į M. Mažvydo biblioteką. Prieš porą metų savo tyrime esu padaręs trumpą išvadą: kodėl jūsų Nacionalinę biblioteką remontavo ilgiau nei romėnai rankomis statė Koliziejų. Pasisekė tiems Antikos statytojams, nes dar nebuvo sukurtas Viešųjų pirkimų įstatymas. Užėjęs į biblioteką iškart pajutau šio įstatymo galią – viską pirkti kuo pigiau. Rūbų spintoje paltą tai pasikabinau, o kur pakabinti skrybėlę, neradau jokios pakabos. Ko gero, šio projekto autoriai ir laimėjo konkursą, nes jie sutaupė keliasdešimt eurų elementarioms skrybėlių, kepurių pakaboms.

– Ir ką? Su skrybėle vaikščiojai po biblioteką?

–  Man pirmą kartą taip nutiko. Kai nesiseka, tai ir toliau nesiseka. Užsukęs į periodikos skaityklą, norėjau paskaityti lietuviškų kultūros leidinių, o tenai nė vienos laisvos vietos. Visi stalai apkrauti kompiuteriais, prie jų dirbo virtualiosios erdvės skaitytojai. Kas man beliko – turėjau išeiti nepaskaitęs lietuviškų leidinių. Šis trumpas apsilankymas Nacionalinėje bibliotekoje padovanojo man naują galvasopį – kodėl jūsiškėje Nacionalinėje bibliotekoje nėra  nė vieno latviško periodinio leidinio.

– Žinau, kad lapkričio pradžioje R. Vanagaitė kartu su E. Zurofu lankėsi Rygoje ir Ž. Lipkės memorialiniame muziejuje pristatė pernai išleistą savo knygą „Mūsiškiai“.

– Nenoriu pernelyg kalbėti šia tema, nes jie po skandalingos lietuviškos žiniasklaidos atakos pas mus buvo sutikti kukliai. Tad verčiau pacituosiu du raiškius komentarus be komentarų: „E. Zurofo nereikėjo įleisti į Latviją, jis patalogiškai neapkenčia lietuvių ir latvių“; „Mums ir savo mėšlo pakanka“.

Izraelio slaptoji tarnyba MOSSAD

Šia proga noriu pridurti štai ką. Latviškoje elektroninėje spaudoje neteko skaityti tokių baisių, tarsi beraščių parašytų komentarų, kokių perskaičiau jūsiškiuose delfi, lrytas.lt portaluose. Tai patyčios, arba virtualioji subkultūra, kurios turinys nepalyginamai žiauresnis nei mano jaunystės metais skaityti užrašai ant viešųjų tualetų sienų. Aš vis dar negaliu susivokti, kodėl būtent rudenį, o ne pavasarį, kaip priimta pasaulyje, jūsų televizijas, žiniasklaidą užvaldė seksualiniai skandalai. Prisimenu jūsų Seimo narę Gretutę, kurios paieška būtent pavasarį buvo paskelbta latviškajame delfyje: rygiečiai, praneškite, jei kas pastebėsite Gretą ir Karbauskį mūsų mieste…

Tai pavienės mintelės iš mano pradėto tyrimo, kaip su embrionų problematika jūsiškiame Seime prasidėjo politinio egzorcizmo seansas su Greta. Šiomis dienomis jūsiškį Seimą vėl atakavo embrionai, ir į plenarinius posėdžius nebesugeba ateiti keliasdešimt parlamentarų. Vadinasi, jūsų parlamente iš tų embrionų formuojasi naujos formos individas, nebegalintis vykdyti konstitucinės priesaikos. Man iškart nauja tema!

– Ar neįžeis tavo orumo, jeigu šį probleminį pokalbį paviešinsiu, ir tu sulauksi lietuviškų komentarų?

Vytis. Slaptai.lt nuotr.
Vytis. Slaptai.lt nuotr.

– Tikiuosi, kad nebus tokių žiaurių, kaip Vilniaus miesto mero žodžiai – Lukiškių aikštėje nebus jokio Vyčio paminklo! Buvau tame mitinge ir išgirdau neįprastai daug man įdomios informacijos apie paminklų statybą ir jų griovimą jūsų sostinėje. Kai mintyse tie žodžiai keliskart per dieną suskamba, manąją mąstyseną ima slėgti keistos formos impotencija. Ypač po lapkričio 27 dieną išgirstos žinios, kad istorinė Lukiškių aikštė simbolizuos piknikų įvairovę… Tad privalau kuo skubiau grįžti namo ir sustiprinti savo imuninę sistemą, kurią sužeidė lietuviškasis „demokratinis“ meninis mąstymas.

Atleiski, šiam kartui užteks.

Užrašė Arvydas Valionis

2017.12.02; 07:00

print