Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Irma Ąžuolė

Kadenciją baigiant prezidentei Daliai Grybauskaitei, didžiąja intriga tampa kitų metų pavasario rinkimai. Ruošdamasi palikti rūmus Daukanto aikštėje, jų šeimininkė investuoja į savo valdą Bajorų gyvenvietėje. Apie prezidentinės bibliotekos-muziejaus kūrimą neužsimenama. Kaune veikiantis Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka ir muziejus, panašu, ir toliau liks vienintelis Lietuvoje.

Tuo tarpu už Atlanto

Tuo tarpu už Atlanto prezidentiniai centrai yra įstatymais įtvirtina tradicija.

Donaldas Trampas. EPA – ELTA nuotr.

Įpusėjus JAV prezidento Donaldo Trumpo kadencijai, visuomenėje ta tema apstu pasvarstymų, miklina liežuvį komikai: tai būsianti prezidentinė tviterio (ne knygų) biblioteka, ne tik Los Andžele, bet ir Čikagoje bei Niujorko mieste, su milžiniška suvenyrų parduotuve, o šmaikštūs žurnalistai jau turi pririnkę aibę auksinių prezidento posakių, kurie galėtų puikuotis ant būsimos įstaigos sienų. Jau sukurti ir virtualūs 3D muziejai!

Barakas Obama

Amerikiečiai nekantrauja, kada bus atidaryta 44-ojo JAV prezidento (2009–2017) Barako Obamos prezidentinė biblioteka ir muziejus.

Planuojama, kad jis duris atvers apie 2020–2021 m. Garbę steigti šį centrą pelnė Čikagos universitetas, kuriame dėstytojavo Obama. Laukiama, kad naujoji prezidentinė biblioteka taps lankomiausia JAV. Ji bus naujo modelio, skaitmenizuota. Be to, JAV istorijoje pirmojo prezidento afroamerikiečio centras patrauks daug afroamerikiečių lankytojų.

Mintis kilo Ruzveltui

Ruzveltas_1
Franklinas Ruzveltas

Šiuo metu JAV veikia 13 prezidentinių bibliotekų tinklas, administruojamas Prezidentinių bibliotekų biuro. Kiekvienos tokio pobūdžio įstaigos kūrimas yra kontroliuojamas nacionalinės administracijos, o atidarymas tampa reikšmingu įvykiu.

Nepaisant nuo seno visuotinai pripažįstamos šalies prezidentų paveldo istorinės reikšmės, iki XX a. vidurio dokumentai paprastai buvo laikomi privačia nuosavybe.

Mintis, kad archyviniai dokumentai bei įvairūs su prezidento gyvenimu susiję daiktai gali būti įdomūs ne tik studentams, istorikams bei žurnalistams, bei ir plačiajai visuomenei, pirmajam kilo Franklinui Delanui Ruzveltui, 32–ajam prezidentui (1933–1945).

Pastato statybai jis paskyrė savo šeimos žemės sklypą Niujorko valstijoje, o 1941 m. naujo tipo kultūros centras, po vienu stogu vienijantis archyvą, biblioteką ir muziejų, jau atvėrė duris lankytojams. 

Tradicijos tęstinumą lėmė 1945 m. priimta nuostata, kad postą palikęs prezidentas steigia savo prezidentinę biblioteką.

Ekspozicijoje net lėktuvas

Iš JAV veikiančių prezidentinių bibliotekų populiariausia yra Ronaldo Reigano.

reiganas_ronaldas
Ronaldas Reiganas su žmona Nensi

Dvi kadencijas (1981–1989) pareigas ėjusio 40–ojo JAV prezidento centras, įkurtas Kalifornijos valstijoje, yra pats didžiausias ir prabangiausias. Ekspozicija ir biblioteka užima per 14 tūkst. kv. m, be to, yra 8,4 tūkst. kv. m ploto angaras, skirtas prezidentiniams lėktuvams „Boing-707“.

Lankytojai gali po lėktuvo sparnu atsisėdę gurkšnoti kavą, gėrėtis prezidento limuzinų kortežu… Ekspozicijoje yra net Berlyno sienos fragmentas.

Pagal amerikietišką tradiciją – Kaune

Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.

2016–ųjų pavasarį Kaune atidaryta dvi kadencijas (1998–2003, 2004–2009) prezidento pareigas ėjusio Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus. Tai vienintelė tokia įstaiga Lietuvoje, trečioji Europoje.

Nieko stebėtino, kad tokia įstaiga įkurta Kaune. 92-ejų Prezidentas Valdas Adamkus šiame mieste gimęs, yra jo patriotas.

Išskirtinis pastatas S.Daukanto g. 25, kuriame įkurta prezidentinė biblioteka. 1922–1934 m. čia veikė Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija. Tai primena ant fasado pritvirtinta memorialinė lenta.

Nutarus steigti prezidentinę biblioteką, iniciatyvos ėmėsi Vytauto Didžiojo universitetas, o Kauno miesto savivaldybė skyrė istorinį pastatą, kurį reikėjo remontuoti bei restauruoti.

Kaip pasakoja prezidentinės bibliotekos vadovas Arūnas Antanaitis, tai, kad V. Adamkus didelę gyvenimo dalį pragyveno JAV, yra svarbi aplinkybė, suformavusi demokratiškas pažiūras, atvirumą. Toli gražu ne kiekvienas galėtų taip atsiverti, atiduoti dalį savęs: šeimos paveikslus, biblioteką (sukaupta unikali disidento Aleksandro Štromo knygų kolekcija), veiklos archyvus, dienoraščius, nuotraukas, apdovanojimus, asmeniškus laiškus…

Kultūrinėje erdvėje rengiamos įvairios parodos, vyksta diskusijos ir kiti renginiai.

Valdo Adamkaus prezidentinėje bibliotekoje lankėsi bent aštuoni užsienio šalių prezidentai: Latvijos – Valdis Zatlers, Lenkijos – Lechas Valensa, Ukrainos – Leonidas Kučma ir kt.

Europoje ir net Afrikoje

Pagal amerikietišką tradiciją pirmoji Europoje prezidentinė biblioteka-muziejus įkurta Rusijoje. Jekaterinburge veikia prezidento Boriso Jelcino centras, apimantis muziejų, parodų sales ir diskusijų centrą, biblioteką.

Borisas Jelcinas

Prahoje įsteigtas Čekijos prezidentui Vaclavui Havelui dedikuota biblioteka.

Prezidentinę biblioteką sumanė įsteigti ir Nigerijos prezidentas (1976–1979, 1999–2007) Olusegunas Obasandžas. Tiesa, veiklos modelis ganėtinai išplėtotas pramogine kryptimi: tai didžiausias laisvalaikio bei pramogų centras su plaukimo baseinu, viešbučiu ir barais bei kitomis pasilinksminimo vietomis.

2018.11.25; 06:20

Jurijus Švecas

Stengiamės nepraleisti nė vieno viešojoje erdvėje pasirodančio buvusio KGB darbuotojo Jurijaus Šveco komentaro. Kai kurie Jurijaus Šveco, beje, kadaise žvalgybos mokslus krimtusio kartu su Vladimiru Putinu, tekstai jau paskelbti portale slaptai.lt lietuvių kalba.

Ir naujasis J.Šveco interviu, pasirodęs ukrainiečių leidinyje GORDONUA.com (interviu autorė – Natalija Dvali) lapričio 15-ąją, – svarbus. Omenyje turiu tekstą, pavadintą „Putinui apibrėš teritoriją, kurioje jis gali vaikščioti“.

Kuo jis įdomus, svarbus, aktualus? Prieš keletą dienų pateikėme pirmąją dalį: https://slaptai.lt/jurijus-svecas-bezdzione-su-ginklu-rankoje/

Šiandien pateikiame dar keletą į atmintį įsirėžusių pastebėjimų.

Pavyzdžiui, Jurijus Švecas mano, kad Vladimiras Putinas, organizavęs Sergejaus Skripalio nunuodijimo operaciją Solsberyje, sudavė mirtiną smūgį GRU reputacijai. Tas smūgis žemiau juostos lygintinas su į Vakarus pabėgusio S.Skripalio išdavystėmis (pavyzdžiui, šis perdavė britams GRU darbuotojų vidaus telefonų knygą, o tai – labai svarbu). Iki tol Rusijos žvalgybos reputacijai taip stipriai pakenkęs buvo tik GRU generolas Poliakovas, net 25 metus slapta dirbęs amerikiečiams, kol jo galų gale jo neišdavė CŽV darbuotojas Oldridžas Eimsas (1988-aisiais už išdavystę Poliakovą sušaudė Maskvoje).

J.Švecas įsitikinęs, kad bet kokios žvalgybos profesinis ir intelektualinis lygis – tai pirmiausia jos vadovų lygis. Galima surinkti tūkstantį pačių gabiausių, sumaniausių, profesionaliausių žvalgų, bet jeigu jiems vadovaujantys asmenys bus žemo lygio, tai ir tie superprofesionalai nesugebės nieko doro nuveikti. Jei GRU vadovauja „Nuorūka“ (Vladimiro Putino pravardė), tai toji žvalgyba ir bus „nuorūkos“ lygio. Kadangi aukščiausioje Rusijos valdžioje sėdi V.Putinas, nei GRU, nei FST, nei SVR negali būti protingesnės nei jų bosas. Ir kai Vakaruose galų gale suvokė, koks tikrasis Rusijos žvalgybų lygis, kai pamatė, kad elitinio GRU elitiniai darbuotojai tesugeba taip nemokšiškai atlikti paprasčiausią nunuodijimo operaciją, – rimtai  išsigando. Nes juk mygtukas, kurį nuspaudus prasidėtų atominis karas, – „Nuorūkos“ rankose.

Vladimiras Putinas – KGB karininko uniforma

Taigi Vakarai traukiasi iš Vidutinio ir artimojo nuotolio raketų mažinimo sutarties – pradeda jas vėl gaminti. Skirtingai nuo Kremliaus blefavimo, esą Rusija geba pasigaminti labai galingų raketų, Vakarų pagamintos raketos bus išties galingos. Ir V.Putinui bus pasakyta: bent milimetrą pajudėsi už nubrėžtos raudonosios linijos, tos raketos labai greitai atsidurs tavo pašonėje.

Bet ginklų varžybų nebus. Nes varžyboms reikia mažų mažiausiai dviejų žaidėjų. Rusija – ne žaidėjas. Ji tam neturi nei lėšų, nei jėgų. Taigi ginkluosis tik Amerika. Štai kokių rezultatų pasiekė „Nuorūka“, puldinėdama ir terorizuodama Vakarus.

Į žurnalistės Natalijos Dvali klausimą, ar Amerikos perspėjimų šį sykį V.Putinas išsigąs, J.Švecas atsakė teigiamai – išsigąs. 1980-aisiais metais Kremliaus vadovai tapo sukalbami labai greitai – vos tik amerikiečiai Vakarų Europoje dislokavo savo raketas „Peršingus“. Geopolitinės Kremliaus intrigos liovėsi tą pačią akimirką.

Beje, kai amerikiečiai išdėstė Vakarų Europoje raketas „Peršing“, Kremliuje pasikeitė net vadovai. Kremliui reikėjo su Vašingtonu pradėti derybas, kad šie atitrauktų savo raketas. Bet JAV vadovybė nenorėjo derėtis su tais, kurie juos privertė išvystyti raketų dislokavimo programą. Sovietams štai tada teko į Kremlių įsileisti naujų, šviežesnių veidų. Taip Kremliuje atsirado Michailas Gorbačiovas. Todėl J.Švecas mano, kad netrukus iš Rusijos užsienio reikalų ministro posto bus priverstas atsistatydinti Sergejus Lavrovas.

Žurnalistės N.Dvali klausimas: kodėl būdamas lojalus V.Putino režimui D.Trampas pasitraukė iš raketų dislokavimo ypatumus apibrėžiančios sutarties?

J.Švecas atsakė: už tai reikia dėkoti Vovai, kuris nusprendė išmėginti kišimosi į JAV rinkimus žaidimą. Rezultatas – priešingas nei tikėjosi Vova. Dabar D.Trampas įstumtas į labai konkrečius rėmus – vos tik pradėtų ginti V.Putiną, tuoj pat sulauktų Kongreso ir JAV politinio elito baudų – apkalta taptų reali.

J.Švecas teigia, kad būtent Barako Obamos valdymo metais Vašingtonas pataikavo Kremliui visais įmanomais ir neįmanomais būdais. Buvęs JAV ambasadorius Maskvoje Maiklas Makfolas pasakoja, kaip V.Putinas elgėsi, kai į Maskvą oficialaus vizito atskrido B.Obama. Ogi maudėsi baseine. Pasak J.Šveco, sunkiai įsivaizduojama situacija: B.Obama jau netoli Kremliaus, o V.Putinas vis dar plaukioja baseine. B.Obama nurijo šią įžeidimų piliulę. O reikėjo elgtis priešingai. J.Švecas mano, kad B.Obamai reikėjo apsisukti į grįžti į oro uostą, sėsti į prezidentinį lėktuvą ir, pareiškus, „atsiprašome, iškilo nenumatytų reikalų namuose“, skristi atgal į Vašingtoną. Dabar gi V.Putinas pasijuto galingesniu vadovu net už JAV prezidentą.

Nūnai viskas pasikeitė. Kaip su V.Putinu neseniai bendravo JAV padėjėjas nacionalinio saugumo klausimais ponas Džonas Boltonas? V.Putinas norėjo teigiamo amerikiečių atsakymo. Bet nesulaukė. Dž.Boltonas paaiškino, kodėl liko vien strėlės: „Rusiškas erelis sulesė visas taikos alyvuoges, todėl ir liko vien strėlės“. Tik taip galima su V.Putinu kalbėtis.

J.Švecas mano, kad V.Putinas amerikiečiams atnešė daug naudos – juos suvienijo svarbiu klausimu. Amerikiečiai šiandien neabejoja – su V.Putinu galima derėtis tik naudojant jėgos argumentus.

Žodžiu, V.Putinas – pats tikrasis Rusijos duobkasys. Ir su šiomis pareigomis jis susitvarko kuo puikiausiai. Bet kodėl, žurnalistės teigimu, Vakarai praregėjo taip vėlai ( Ukrainoje jau penkerius metus tęsiasi karas, Gruzijoje karas nugriaudėjo prieš 10 metų, o Aleksandras Litvinenka buvo nunuodytas prieš 12 metų).

J.Švecas įsitikinęs, kad Vakarai pergyvena protų krizę. JAV Konstitucija puikiai veikia tik tada, kai šalies prezidentu išrenkamas baltasis, išsilavinęs, religingas, pasiturintis, protingas, padorus žmogus. O dabar tokių Amerikoje – labai mažai. Reigano ir Tečer lygio politikų nebėra.

Bet J.Švecui labai patinka filosofo Hėgelio mintis: „Viskas, kas egzistuoja – protinga, viskas, kas protinga – tikra“. Visi dalykai, kurie nutinka, – neišvengiami.

Žurnalistė: „Naftos kainos šoktelėjo, Europos lyderiai nesiliauja važinėję į Maskvą, „Nord Stream -2“ tiesiamas Baltijos jūros dugnu…

J.Švecas: vakarų lyderiai susitinka su V.Putinu, bet dėl nieko nesusitaria. Šie susitikimai reikalingi. Susitikimai su V.Putinu būtini, kad Vakarai galėtų suvokti, ar ligonio sveikata nepablogėjo. Juk V.Putino rakose – ir atominės elektrinės, ir atominės bombos. Vakarams reikai žinoti, koks psichologinis V.Putino paveikslas. Vakarų ekonominės sankcijos duoda rezultatų, pakilusios naftos kainos nebegelbėja Rusijos, ji vis sparčiau krenta į bedugnę. Rusijai nereikia duoti pinigų ir naujausių technologijų. Visa kita atliks pats V.Putinas. Didžiausia Rusijos grėsmė – V.Putinas.

Rusijos ir JAV prezidentai Helsinkyje. EPA-ELTA nuotr.

Tada žurnalistė paklausė: „Jei Rusija pasmerkta žlugti, kaip tai nutiks?“

J.Švecas: „Egzistuoja dvi galimybės. Arba lėtai, arba greitai. Lėtas kelias – tai ekonominės sankcijos. O greitas, tai, sakykim, nuodai, įberti į gėrimą. Bet jei V.Putiną greitai pašalins, tai didelė tikimybė, kad jį pakeis tokio sukirpimo veikėjai kaip Kadyrovas, Zolotovas arba Sečinas. Jau dabar Maskvoje apgyvendinti keli tūkstančiai iki dantų ginkluotų Ramzano Kadyrovo žmonių. Juos atvežė 2011 – 2012 metais, kai Maskvoje prasidėjo neramumai. O nacionalinė gvardija, galbūt sukurta kaip atsvara Kadyrovo gvardijai. Taigi Rusijos greičiausiai laukia lėta mirtis. Rusija jau seniai tapo trečiojo pasaulio šalimi, kuri egzistuoja dėka tik to, ką Dievas davė – dėl naudingų iškasenų“.

Pasak J.Šveco, ir mitas apie Rusijos galią – labai išpūstas. Rusija sugebėjo okupuoti tik Krymą ir keletą rajonų Ukrainos rytuose. O juk jos apetitas buvo žymiai didesnis: okupuoti ne tik Donecką su Luhansku, bet ir Zaporožę, Charkovą, Odesą, Hersoną, Nikolajevą – kad turėtų sausumos kelią į Krymą. V.Putino planas žlugo užimti žymią Ukrainos dalį, ir Doneckas su Luhansku tapo lagaminu be rankenos – ir temti su savimi sunku, ir palikti gaila.

O jei analizuotume patį blogiausią variantą – V.Putinas valdžioje išsilaikys dar ilgai, ir Rusija, net spaudžiama ekonominių sankcijų, nesubyrės. Ką tada daryti Ukrainai? Toks buvo kitas žurnalistės N.Dvali klausimas.

J.Švecas atsakė: nepriklausomos Ukrainos likimas – JAV rankose. Jo manymu, Ukrainos elitas privalo galų gale suvokti: arba jie draugauja su Vakarais, arba su Rusija. Trečio varianto nėra. V.Putinas daro viską, kad Ukraina judėtų Vakarų link, o ukrainiečių oligarchai – atvirkščiai. Pirmu atveju Ukraina taps nepaskandinamu Vakarų lėktuvnešiu Rusijos pašonėje. Kas nutiktų antruoju, – ir taip visiems aišku. Kaip yra pasakęs vienas amerikiečių profesorius, šalis tokia, koks jos elitas. O elitas – tai vos 10 – 15 proc. žmonių nuo visų šalies gyventojų. Ukraina šiuo metu neturi savojo elito, kuriam rūpėtų nacionaliniai klausimai. Ukraina teturi gaujas vagių, kurių vienintelis tikslas – atėjus į valdžią kaip galima greičiau praturtėti. Tokį elitą turinti šalis neturi jokių perspektyvų.Ukrainoje esama daug protingų, tautiškai susipratusių, energingų žmonių, bet jiems neleidžiama patekti į valdžią.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – melagių melagis.

Tada žurnalistė pasiteiravo: „Netrukus Ukrainoje – Prezidento ir parlamento rinkimai. Ką reikia daryti, kad į valdžią patektų protingi, kompetetingi, patriotiški žmonės?“

J.Šveco atsakymas – nežinau. Prieš penkerius metus jis tikėjosi, kad savanoriai sukurs rimtą partiją, kuri iškels rimtus kandidatus. Bet kai valdžia leidžia Medvedčukui nusipirkti du centrinius televizijos kanalus, o visuomenė tokius sprendimus pasitinka tylėdama, – tada trūksta žodžių. Juk Medvedčukas – Putino svainis. Ir jis niekad niekur nėra sakęs, kad jo politinės pažiūros kiriasi nuo Putino pažiūrų. Vadinasi, – sutampa. Taigi Medvedčukas – V.Putino Trojos arklys, kurį Ukraina savanoriškai įsileidžia. Medvedčukas – tai ukrainietiškas Kvsilingas, kuris kvietė norvegus bendradarbiauti su Adolfo Hitlerio Vokietija. Po karo jį už tai sušaudė. Kaip, sakykit, po atrojo Maidano Ukrainoje galėjo atsirasti Kvislingas? Nejaugi ukrainiečiai išprotėjo?

J.Švecas pasakojo: „Aš asmeniškai publikavau „Melničenkos juosteles“ 2002-aisiais metais, kur smulkiai pasakota apie KGB agentą „Sokolovskį“. „Sokolovskis“ – tai Medvedčukas. Jums tai priminti? JAV neįsileidžia Medvedčuko dar nuo 2000-ųjų vidurio, kai tik buvo paskelbti tie įrašai. Amerika tokių dalykų nepamiršta, Ukraina – pamiršo. V.Putinas pradeda prieš Ukrainą karą, kuris nusineša 10 tūkst. gyvybių, o Kremliaus vadovo emisaras Ukrainoje įsigyja du populiarius, įtakingus televizijos kanalus“.

Pašiepiamas Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas

Tai dar vienas žurnalistės klausimas: „Ką reikia daryti, kad Vašingtonas rimtai užsiimtų Ukrainos reikalais?“

J.Švecas pabrėžė: „Liaukitės vogti, tarsi karas nurašys visas vagystes į nuotolius. Jūs gi vagiate taip, kaip narkomanai – griebiate visas, kiek tik pasitaiko po ranka, dozes, ir nė nesusimąstote, kad viena iš jų taps mirtina. Jūs manote, kad Amerika nežino, kodėl sproginėja ukrainietiški ginklų sandėliai? Susidarė paradoksali situacija: Putinas jus stumte stumia į Vakarus, o jūsų oligarchai – jus stumia kuo toliau nuo Vakarų būtent Rusijos pusėn“.

Ko nūnai bijo J.Švecas? D.Trampas dabar įstumtas į kampą. Vos tik jis pajudins pirštą V.Putino pusėn, tai reikš jo savižudybę. Jam grės apkalta. Bet J.Švecas spėja, kad galbūt D.Trampas ir V.Putinas specialiai kursto įtampą iki maskimumo, kad atsirastų pretekstas ir būtinybė susitikti ir dėl visko susitarti.

Tokios klastos nereikia atmesti. Tokiu atveju V.Putinas įgytų teisę kaip tinkamas tvarkytis artimąjame užsienyje, D.Trampo kompanijos taptų keliais milijardais turtingesnės, o pasaulis tarsi ramiau atsidustų – pavyko išvengti Trečiojo pasaulinio karo.

Parengta pagal gordonua.com publikaciją.

2018..11.20; 09:55

Michailas Lesinas

John Schindler / The Observer

„Laidoje „60 minučių“ prezidentas Donaldas Trampas (Trumpas) pagaliau pripažino, kad Vladimiras Putinas, „galimas dalykas“, žudo savo priešininkus užsienyje, bet tikino, kad Kremlius nedarytų tokių dalykų JAV teritorijoje. Daug kas JAV žvalgybos tarnybose su tokia nuomone nesutiks“, – rašo savo straipsnyje leidinyje Observer ponas Džonas R. Šindleris, buvęs JAV NSA analitikas ir kontržvalgybos bendradarbis.

Pasak Šindlerio, „Vašingtono kontržvalgus prislėgė Trumpo atsakymas, kai televizijos vedėja Lesli Štal paklausė, ar Putinas žudo užsienyje“.

Štal paklausė: „Ar jūs sutinkate, kad Vladimiras Putinas susijęs su žmogžudystėmis? Su nuodijimais?“

Trumpas atsakė: „Turbūt jis susijęs, taip. Aš turiu omeny, aš ne…“

„Turbūt?“ – perklausė Štal.

Trumpas tęsė: „Bet aš jais pasikliauju (neaišku, ką jis turi omeny, – red. past.), tai vyksta ne mūsų šalyje“.

Šindleris čia įžiūri tam tikrą pažangą. „Mūsų prezidentas eina link pripažinimo, ką mūsų sąjungininkai yra pareiškę oficialiai, – link pripažinimo, kad Putino valdomas Kremlius žudo priešininkus užsienyje“.

Vladimiras Putinas ir Michailas Lesinas

„Trumpas kategoriškai pareiškė, kad Rusija tokių dalykų mūsų šalyje nedarytų“, – primena Šindleris. Ir prieštarauja: „Rusai, pabėgę nuo Putino, dabar miršta mįslinga mirtim daugybėje šalių. Taip pat ir Amerikoje“.

Jis atkreipia dėmesį į Michailo Lesino mirtį Vašingtone prieš beveik trejus metus.

„Kaip ir daugelis kitų žymių rusų, Lesinas galų gale prarado Putino malonę, o paskui pabėgo į saugią Ameriką“, – sakoma straipsnyje. Autorius tvirtina: „Lesino nelaimė, kad Maskva laikė jį perbėgėliu, kuris ištrūko nuo kontrolės ir pasislėpė Amerikoje, priglobęs begalybę Kremliaus paslapčių. Tai, kad Lesinas bendradarbiavo su mūsų teisingumo ministerija, nebuvo labai kruopščiai slepiama paslaptis, ir galima spėti, kad Rusijos žvalgyba apie tai sužinojo“.

Autoriaus nuomone, JAV vyriausybė labai karštai netroško įminti Lesino mirties mįslę: FTB nesusidorojo su jo apsauga ir norėjo užgniaužti bylą, o prezidentas barakas Obama nenorėjo užsitraukti Putino pykčio.

„Kas iš tiesų nutiko Lesinui, lieka mįslė. JAV žvalgybos tarnybų darbuotojai, pažįstantys rusus, laiko juokinga oficialią išvadą, kad jo mirtis – nelaimingas atsitikimas. Žvalgybos pranešimai nuo 2015 metų pabaigos rodė, kad Lesino mirtis buvo užsakyta žmogžudystė, kurią užsakė Kremlius, o skeptiškas specialiųjų tarnybų darbuotojų požiūris prasmuko į spaudą. Kaip pernai interviu leidiniui BuzzFeed sakė vienas FTB bendradarbis, „Biure nė vienas žmogus netiki, kad tas vyrukas pasigėrė, parkrito ir mirė. Visi mano, kad jam smogė“, – rašo autorius.

„Tokia nuomonė paplitusi ir JAV bei sąjunginių šalių kontržvalgybos sluoksniuose. Niekas niekur nėra saugus, jeigu Putinas iš tikrųjų jam trokšta mirties. Kremlius seka perbėgėlius, taip pat ir Amerikoje, ir buvę Rusijos žvalgybos darbuotojai, dabar gyvenantys JAV yra saugomi CŽV, nervinasi“, – sakoma straipsnyje.

Šindleris nurodo, kad Lesino byla Baraką Obamą nušviečia ne itin maloniai. „Kadangi Trumpas niekada nepraleidžia progos papiktžodžiauti apie Obamą, jo viešas Kremliaus „šlapių darbelių“ Amerikoje neigimas kelia nepatogius klausimus, iš kurių nė vienas nėra malonus Baltiesiems rūmams“, – baigia autorius.

Šaltinis: The Observer

2018.10.31; 12:00

Krymo pusiasalio žemėlapis

Rusija pasišaipė iš JAV pareiškimo, kad Vašingtonas nepripažins Maskvos įvykdytos Krymo aneksijos, teigdama, kad JAV politika Ukrainos atžvilgiu ateityje dar gali pasikeisti.

„Žinome tas „ištikimas deklaracijas“, – sarkastiškame komentare socialiniame tinkle „Facebook“ rašė Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova.

Atstovė teigė mananti, kad Vašingtono pozicija Krymo klausimu dar gali pasikeisti – galbūt ateityje, kai šaliai vadovaus naujas lyderis.

Pasak M. Zacharovos, Bendras išsamių veiksmų planas dėl Irano branduolinių ambicijų pažabojimo ir Paryžiaus klimato kaitos susitarimas „neseniai taip pat buvo oficiali JAV politika“, nes taip „asmeniškai nusprendė“ D. Trumpo pirmtakas Barackas Obama.

„O tada atėjo Trumpas ir nusprendė kitaip“, – trečiadienį vakare socialiniame tinkle rašė M. Zacharova.

JAV vyriausybė trečiadienį pareiškė nepripažinsianti Rusijos įvykdytos Ukrainos Krymo pusiasalio aneksijos. Toks pareiškimas padarytas D. Trumpui vis aktyviau mėginant sušvelninti pasipiktinimą, kilusį po itin prieštaringai vertinamo praėjusios savaitės susitiko su Rusijos vadovu Vladimiru Putinu.

D. Trumpas trečiadienį, be kita ko, paskelbė atidedantis planuotą naują susitikimą su V. Putinu iki kitų metų. Tą jis padarė kitą dieną po to, kai Kremlius pranešė, kad V. Putinas ir D. Trumpas Helsinkyje susitarė toliau palaikyti „naudingus kontaktus“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.27; 06:39

Žygimantas Pavilionis. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Socialinės atskirties Lietuvoje mažinimas, išskirtinis šalies aktyvumas ir lyderystė regione, prezidentų Valdo Adamkaus ir Dalios Grybauskaitės užsienio politikos krypčių sujungimas, griežta pozicija Rusijos atžvilgiu – tokių tikslų būdamas šalies vadovu užsienio politikoje siektų konservatorius Žygimantas Pavilionis.

Pasak Ž. Pavilionio, socialinės atskirties mažinimas turi tapti Lietuvos užsienio politikos prioritetu, nes, tvirtino konservatorius, pagrindinės šiuo metu Lietuvai kylančios grėsmės yra šalies viduje, o ne išorėje.

„Pagrindinės grėsmės nėra išorinės. Tai yra skurdas, atskirtis tarp turtingų ir neturtingų, „lotinizacija“, kuri yra milžiniška, ir atskirtis regionuose. Žmogaus pažeminimas, nesugebėjimas suprasti, kad žmogus yra didžiausia vertybė. Pas mus taip pat yra milžiniška gilėjanti atskirtis tarp turtingų ir neturtingų bei tarp regionų – tarp Vilniaus ir ne Vilniaus“, – aiškino Ž. Pavilionis, pridurdamas, kad dabartinė Vyriausybė nededa daug pastangų atskirtims įveikti.

„Įgalinus ir sustiprinus pilietį ir demokratija būtų kokybiškesnė, ir grėsmių būtų mažiau, ir „kolūkių“, ir oligarchų, kurie mus perka ir parduoda, būtų šiek tiek mažiau. Galiausiai Rusija taip pat nežaistų mūsų likimais, o mes pradėtume vis didesnę įtaką regione daryti“, – sakė Ž. Pavilionis.

Apie prezidento postą galvojantis Ž. Pavilionis sakė, kad Lietuva turėtų siekti pagal įvairius ekonominius ir socialinius parametrus priartėti prie labiausiai išsivysčiusių Šiaurės valstybių. Kad tai pasiektų, aiškino politikas, Lietuva turi išnaudoti pasaulio lietuvių tinklą ir vykdyti itin aktyvią ir matomą užsienio politiką regione, Europos Sąjungoje ir NATO.

Vieną iš saugios ir klestinčios Lietuvos kūrimo įrankių Ž. Pavilionis įvardina valstybės užsienio politikos aktyvumą.

Politiko nuomone, aktyvi, ambicinga užsienio politika geriausiai prisidėtų sprendžiant valstybei kylančius iššūkius. Drąsi Lietuvos politika užsienyje, sėdėjimas su pasaulio lyderiais prie vieno stalo, pabrėžė Ž. Pavilionis, turi tapti įrankiu spręsti Lietuvai grėsmę keliančias vidaus problemas.

Konservatorius iškėlė idėją sujungti prezidentų Valdo Adamkaus ir Dalios Grybauskaitės užsienio politikos strategijas.

Pasak jo, prezidentas V. Adamkus dvi kadencijas buvo itin aktyvus Rytų Europoje ir sustiprino Lietuvos santykius su Jungtinėmis Valstijomis. Ž. Pavilionis gyrė ir teisingais vadino V. Adamkaus prezidentavimo laikais garsiai deklaruotus Lietuvos užsienio politikos tikslus tapti Rytų Europos regiono lyderiais ir vaidinti vieną svarbiausių vaidmenų demokratizuojant ir prie integracijos į ES artinant Ukrainą, Moldovą, Gruziją, Baltarusiją. Tačiau, pripažino Ž. Pavilionis, ambicingi tikslai Lietuvą įtvirtinti kaip regiono lyderę nebuvo visiškai pamatuoti. Pasak jo, Lietuva tuomet neturėjo pakankamai tvirto ES didžiųjų valstybių užnugario.

Šią situaciją, aiškino konservatorius, ištaisė D. Grybauskaitės vykdytas užsienio politikos kursas glaudinti Lietuvos santykius su įtakingomis ES valstybėmis.

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Kas ją pakeis 2019-aisiais metais? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Grybauskaitė mus įtvirtino Europoje, prezidentas Adamkus mus įtvirtino Rytų Europoje ir Amerikoje. Viskam ateina savo laikas. Dabar mes tą užnugarį turime, palaikome gerus santykius su Vokietija ir Prancūzija. Aš manau, kad dabar laikas suvienyti Dalios Grybauskaitės ir Valdo Adamkaus dimensijas“, – kalbėjo Ž. Pavilionis, pabrėždamas, kad lyderystės idėją Lietuva jau yra pasiruošusi įgyvendinti.

Politikas taip pat akcentavo, kad Lietuva turėtų aktyviai veikti sujungiant Šiaurės ir Vidurio Europos regionus. Pasak jo, Lietuvai tai sukurtų milžinišką naudą. Be to, Ž. Pavilionio nuomone, niekas kitas, tik Lietuva gali imtis vienytojos vaidmens.

„Be mūsų niekas šio neužbaigto kurti regiono nesuvienys. Tik mes. Tai išskirtinis Lietuvos vaidmuo“, – apie Lietuvos naujas ambicijas užsienio politikoje kalbėjo Ž. Pavilionis.

Santykių su Rusija gairės

Kalbėdamas apie Lietuvos santykius su Rusija Ž. Pavilionis buvo griežtas. Jo nuomone, tiek Lietuva, tiek Vakarai neturi ir ateityje neturėtų vystyti dialogo su dabartiniu Rusijos režimu. Pasak jo, dialogo su Kremliumi iniciatyvos tik gesina visas reformas Rusijos viduje.

„Man tai yra žudikų ir mafijos gauja, kuri žudo savo valstybę ir savo tautą, nekalbant, kad žudo savo kaimynus“, – apie dabartinį Rusijos režimą kalbėjo Ž. Pavilionis.

„Mes neturime palaikyti dialogo su Kremliumi. Mes turime kurti ateitį ir ieškoti visokių galimybių, gal net sukurti visų Vakarų strategiją Rusijos atžvilgiu, kuri tą šalį gal po 50 ar 100 metų padarytų europietišką. Aš tikrai tikiu, kad Rusija ir rusai yra europiečiai, tačiau jiems reikia dar daug pastangų, kad įveiktų savo instinktus, kurie yra sustiprinti KGB sistemos“, – kalbėjo Ž. Pavilionis.

Ši Ž. Pavilionio pozicija Rusijos klausimu atspindi daugelio jo atstovaujamos konservatorių partijos nuostatas. Jis ne kartą viešai ir aštriai kritikavo premjerą Saulių Skvernelį, šių metų pradžioje prakalbusį apie būtinybę atnaujinti dialogą su Maskva. Nemažai kritikos iš Ž. Pavilionio susilaukė ir jo bendrapartietis Vygaudas Ušackas, akcentuojantis, kad Lietuvos ir Rusijos dialogas yra ne tik įmanomas, bet ir būtinas, jei vadovaujamasi ES nustatytais bendravimo su Rusija principais. Abu politikus Ž. Pavilionis pavadino „prorusiškais kandidatais“.

Tačiau, politiko nuomone, Lietuvos pozicija Rusijos atžvilgiu neturėtų būti pasyvi. Ž. Pavilionio tvirtinimu, Lietuva turi reikiamų ir kol kas neišnaudojamų svertų demokratizuojant Rusiją.

„Mes turime daug priemonių kaip euroatlantinio aljanso nariai, tačiau mes jų nenaudojame, mes juos atitraukiame bijodami Kremliaus. Spausdami jiems rankas, mes nepadedame Rusijai kurti ateities, o mes tą galime padaryti. Vilnius tą gali padaryti“, – aiškino Ž. Pavilionis.

Komentuodamas Lietuvai itin aktualų šalies pasienyje Baltarusijoje statomos Astravo atominės elektrinės klausimą jis pabrėžė, kad Lietuva turi užimti labai griežtą poziciją. Pasak jo, kol kas Lietuvos valdžia nepakankamai rodė pastangų, kad nesaugiu laikomas projektas būtų sustabdytas. Ž. Pavilionis reiškė pretenzijas valdantiesiems „valstiečiams“ ir jų deleguotam premjerui S. Skverneliui, kad šie, kaip žaliesiems atstovaujanti partija, neišnaudoja visų savo kontaktų.

„Mes nedarome normalaus diplomatinio lobizmo prieš Astravą. Mes nedarome to, S. Skvernelis, nors ir yra „žaliasis“, nepanaudoja savo kontaktų šį monstrą sustabdyti“, – aiškino Ž. Pavilionis.

Pasak jo, Lietuva, spręsdama Astravo AE klausimą, neturėtų leistis į derybas su Minsku. „Santykiai su Baltarusija yra tas pats, kas yra santykiai su Kremliumi. Jie privalo sustabdyti reaktorius. Turi būti iškelta esminė sąlyga Kremliaus statytiniams Baltarusijoje“, – apibendrino Ž. Pavilionis.

Euroatlantiniai santykiai

Save eurooptimistu ir agresyviu Lietuvos nacionalinių interesų Europos Sąjungoje gynėju laikantis Ž. Pavilionis tvirtino palaikąs giliau besiintegruojančios Europos Sąjungos viziją, kurią remia Vokietijos ir Prancūzijos vadovai. Tačiau, akcentavo politikas, Lietuva neturi išsižadėti savo nacionalinių interesų.

Politiko deklaruojamoje Lietuvos užsienio politikos vizijoje veikdama su euroatlantiniais partneriais Lietuva privalo taip pat rodyti išskirtinį aktyvumą. Pasak jo, Vilnius turi būti itin aktyvus bendraujant su ES ir NATO lyderiais ir visada dalyvauti sprendžiant pačius svarbiausius klausimus. Kitu atveju, aiškina Ž. Pavilionis, ne tik nebus pasiekti Lietuvos interesai, tačiau šaliai iškils realūs, valstybę naikinantys pavojai.

Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.

„Mes turime siekti savo interesų visur ir visose srityse. Apie juos šnekėti turime prie „vipinio“ stalo. Jei mes nuspręsime sėdėti „galiorkoje“, tai mūsų niekas negirdės. Ir mes tapsime patrankų mėsa, kas istoriškai visada baigdavosi labai liūdnai. Mes turime būti su ES lyderiais, nes tokio buvimo su lyderiais mums reikia siekiant spręsti vidaus problemas. Turime aštriai kovoti dėl savo interesų, negalime parduoti jų“, – aiškino Ž. Pavilionis, pabrėždamas, kad šiuo metu bendradarbiavimui su Prancūzija, Vokietija, D. Britanija ir Lenkija yra skiriama per mažai dėmesio ir pinigų. Konservatorius akcentavo, kad tapęs prezidentu ypač daug dėmesio skirtų santykių su D. Britanija ir Izraeliu intensyvinimui.

Kartu Ž. Pavilionis tvirtino, kad Lietuva kylančių JAV ir ES ginčų akivaizdoje negali rinktis palaikyti kurios nors vienos pusės. Politikas akcentavo, kad Lietuvos ateitis priklauso nuo euroatlantinės vienybės, todėl ji ir turi išlikti šalies prioritetu.

„Mes negalime skaldytis. To nori tokios galybės kaip Rusija ir Kinija. Mes (Vakarai.- ELTA) turime įsitvirtinti kaip esminiai, pasauliniai lyderiai, su savo standartais, su savo gyvenimo būdu, investicijomis ir technologijomis. Ir būtent lietuviai, kurių egzistencija priklauso nuo tos vienybės, privalo ją kurti ir būti kartu su lyderiais“, – pabrėžė Ž. Pavilionis. 

Jo nuomone, ir taip tvirti Lietuvos ir JAV santykiai turi dar labiau stiprėti. Politikas akcentavo, kad didesnis JAV karių buvimas Lietuvoje prisidėtų ir prie ekonomikos plėtros ir investicijų pritraukimo.

D. Grybauskaitės užsienio politikos vertinimas

Ž. Pavilionis teigimai įvertino D. Grybauskaitės vykdytą užsienio politiką. Politikas išskyrė prezidentės suformuotus gerus santykius su Vokietijos lydere Angela Merkel bei aktyvų vaidmenį Europos Sąjungoje.

Tačiau, anot jo, D. Grybauskaitė nepakankamai dirbo dėl to, kad Lietuvos santykiai su Lenkija būtų tinkami.

„Aš aktyviau stengčiausi atkurti buvusią strateginę partnerystę“, – pabrėžė Ž. Pavilionis ir sakė pasigendąs asmeninio D. Grybauskaitės vaidmens šioje srityje.

Jis taip pat sukritikavo prezidentės santykius su buvusiu JAV prezidentu Baraku Obama. Kita vertus, Ž. Pavilionis teisino D. Grybauskaitės kritikos sulaukusį sprendimą. Pasak jo, 2010 m. pati atsisakiusi ir tuometį Lietuvos premjerą Andrių Kubilių delegavusi vykti į Vidurio ir Rytų Europos valstybių vadovų susitikimą su JAV prezidentu, D. Grybauskaitė turėjo užtektinai priežasčių. Politikas tvirtino, kad B. Obama tuomet nevienareikšmiškai investavo į santykius su Kremliumi.

*****
Prezidentės Dalios Grybauskaitės antrajai kadencijai einant į pabaigą, naujienų agentūra ELTA pristato apie savo pretenzijas dalyvauti oficialiai pareiškusių ar tą dar daryti ketinančių politikų užsienio politikos vizijas.

Potencialiais kandidatais dalyvauti 2019 m. prezidento rinkimuose laikomi politikai ir visuomenininkai deklaravo, jų nuomone, svarbiausias Lietuvos politikos su ES, JAV ir Rusija gaires, aptarė svarbiausias nacionalines grėsmes, kurios šiuo metu kyla Lietuvos nacionaliniam saugumui bei tai, kaip jie vertina beveik dešimtmetį trukusį prezidentės D. Grybauskaitės vadovavimą šalies užsienio politikai.

Informacijos šaltinis – ELTA (Benas Brunalas)

2018.07.19; 08:50

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius (dešinėje) ir Open Russian vadovas Vladimiras Kara – Murza. Lietuvos URM nuotr.

Vladimiras Kara-Murza / The Washington Post

„Praėjusią savaitę Baltieji rūmai ir Kremlius tuo pačiu metu paskelbė, kad prezidentas Trumpas ir Rusijos prezidentas Putinas praves savo pirmąjį oficialų dvišalį aukščiausio lygio susitikimą Helsinkyje 2018 metų liepą“, – rašo „Atvirosios Rusijos“ pirmininko pavaduotojas Vladimiras Kara-Murza laikraštyje The Washington Post.

„Putinui, kuris yra valdžioje beveik du dešimtmečius, tai bus pirmas aukščiausio lygio susitikimas su jam ketvirtuoju JAV prezidentu“, – pažymi opozicinis politikas.

„2000 metų birželį naujas Rusijos lyderis priėmė Kremliuje prezidentą Bilą Klintoną. Per dvi derybų dienas, taip pat ir per bendrą spaudos konferenciją, kurioje dominavo ginklavimosi ir raketinės gynybos kontrolės temos, abu lyderiai buvo mandagūs ir santūrūs – ryškus pasikeitimas, palyginus su nuoširdžiais ir asmeniškais Klintono ir Putino pirmtako Boriso Jelcino santykiais“, – sakoma straipsnyje.

Pasibaigus deryboms Kremliuje, Klintonas nuvažiavo aplankyti Jelcino, kuris pasitraukus iš posto įsikūrė Maskvos priemiestyje, rašo autorius. „Borisai, jūs – demokratas iki sielos gelmių… Jūsų širdyje liepsnoja tikras demokratiškumas ir reformatiškumas. Aš nesu įsitikinęs, kad tai būdinga Putinui“, – pasakė Klintonas ponui Jelcinui.

„Iki sekančio Amerikos ir Rusijos aukščiausio lygio susitikimo 2001 metų birželį nuogąstavimai dėl autoritariškų Putino polinkių tapo realybe“, – rašo Kara-Murza, paaiškindamas, kad kalbama apie vietinio valdymo permainas didesnės centralizacijos naudai ir perimant valstybės kontrolėn opozicinį NTV kanalą. „Blogiausi Putino piktnaudžiavimai dar buvo prieš akis, bet tendencijos buvo įžvelgiamos jau neklystamai“, – sakoma straipsnyje.

Visa tai, atrodo, visai nekėlė nerimo sekančiam JAV prezidentui Džordžui Bušui, kai jis susitiko su Putinu Liublianoje. „Aš pažvelgiau tam žmogui į akis. Man jis pasirodė labai nuoširdus ir patikimas“, – sakė tada Bušas.

Per savo pirmąjį susitikimą su Putinu ne Maskvoje 2009 metų liepą prezidentas Barakas Obama pagyrė jį už „ypatingą darbą, kurį jis nuveikė rusų tautos vardu“, sakoma toliau.

„Dabar, kai Trumpas ruošiasi kelionei į Helsinkį, jis turėtų išmintingai atminti, kuo  baigėsi jo pirmtakų bandymai susitaikyti su Putinu“, – pabrėžia autorius.

„Ir Bušo, ir Obamos požiūris į Putiną, lyginant su pradiniu, smarkiai pasikeitė: jie abu, galų gale, suvokė, kad tarp demokratijos ir korumpuoto autoritarinio režimo negali būti tikros partnerystės, nekalbant jau apie interesų sutapimą“, – apibendrina Kara-Murza, ragindamas Trumpą „vertinti brangų laiką, atsižvelgiant į praeities pamokas“.

Šaltinis: The Washington Post

2018.07.07; 06:40

Buvusi JAV pirmoji pora Barackas ir Michellė Obamos dalyvavo oficialių savo portretų pristatyme, kuris vyko Smithsonian institutui priklausančioje Nacionalinėje portretų galerijoje Vašingtone, praneša BBC.

Pamatęs savo portretą, kurį nutapė dailininkas Kehindė Wiley’is, geriausiai žinomas savo senųjų meistrų stiliaus portretais, vaizduojančiais afroamerikiečius, buvęs JAV prezidentas B. Obama pakomentavo, kad jis – „gana stilingas“.

„Oho!“, – pamačiusi savo portretą, kurį nutapė juodaodė menininkė Amy Sherald, savo darbuose nagrinėjanti socialinio teisingumo temą, šūktelėjo M. Obama.

B. Obama gyrė A. Sherald darbą, juokaudamas, kad jai pavyko užfiksuoti jo žmonos „karštumą“.

Jis pridūrė, kad K. Wiley’io „užduotis buvo ne tokia palanki, nes jo objektas buvo ne toks patrauklus. Ne toks stilingas“.

M. Obama taip pat negailėjo pagyrų A. Sherald darbui.

„Galvoju apie juodaodes mergaites, kurios ateis ir pamatys kažką, kas atrodo kaip jos ir kabo ant šios didžios Amerikos institucijos sienos“, – sakė buvusi JAV pirmoji ponia.

„Ir žinau, kokią įtaką tai turės jų gyvenimams, – pridūrė ji, – nes pati buvau viena iš tų mergaičių.“

K. Wiley’is ryškių spalvų paveiksle B. Obamą pavaizdavo sėdintį sode, o A. Sherald buvusią pirmąją šalies ponią įamžino prigesintais tonais vienspalviame fone.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.02.13; 08:14

JAV prezidentas Donaldas Trumpas, džiaugdamasis dėl esą rekordinio jo metinio pranešimo klausiusio žmonių skaičiaus, vėl persūdė. Tvitreyje jis ketvirtadienį padėkojo „visiems už komplimentus ir komentarus“. Antradienio vakarą jo kalbą per televiziją stebėjo 45,6 mln. žmonių – „didžiausias istorijoje skaičius“, rašė D. Trumpas.

Tačiau JAV bendrovė „Nielsen“, kurios specializacija yra vertinti žiūrovų reitingus, paskelbė, kad trys D. Trumpo pirmtakai, skaitydami savo pirmuosius metinius pranešimus, pritraukė daugiau žiūrovų. Demokratas Billas Clintonas 1994-aisiais džiaugėsi 45,8 mln. žiūrovų auditorija. D. Trumpo partiečio George’o W. Busho kalbą 2002 metais stebėjo iš viso 51,8 mln. žmonių, o demokrato Baracko Obamos 2010-aisiais – 48 mln.

Tai ne pirmas kartas, kai D. Trumpas fantazuoja, skelbdamas skaičius. Po savo inauguracijos 2017 metų sausį jis per savo tuometinį atstovą Seaną Spicerį paskelbė: „Tai buvo didžiausias skaičius žiūrovų, kada nors stebėjusių inauguraciją. Taškas“. Tačiau iš oro darytos nuotraukos įrodo, kad Vašingtone buvo susirinkę daug mažiau žmonių nei per D. Trumpo pirmtako B. Obamos inauguracijos renginius.

D. Trumpas 250 000 žmonių skaičių tada pavadino žiniasklaidos „melu“. Priešingai, esą buvo susirinkę „milijonas, pusantro milijono žmonių“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.02.04; 00:01

Slaptai.lt svečias – Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas Marius LAURINAVIČIUS.

Mūsų pokalbio temos – kelios. Pavyzdžiui, kaip Rusija kišosi į JAV prezidento rinkimų kampaniją, ar Rusijos žvalgyba turi Donaldą Trampą kompromituojančios medžiagos, kaip rusų įtakos agentai bandė išnaudoti „Brexit“ ir kaip jie naudojasi politinėmis įtampomis Katalonijoje.

Antrasis klausimas – ar JAV slaptosios tarnybos padarė viską, kad apsaugotų Amerikos visuomenę nuo priešiškų įtakų?

Trečiasis svarstymas – kaip klostosi JAV ir Europos santykiai? Taigi – ar oficialusis Vašingtonas ryžtingai nusiteikęs ginti Lietuvą pačiu tragiškiausiu atveju?

Pokalbio trukmė – 28 min.

2017.11.29; 09:00

Neatsitiktinai sutapo, jog didžiausi dabartinės ES integracijos vizijos entuziastai visą JAV prezidento rinkimų laikotarpį ir dar ilgokai po to gąsdino, jog Donaldas Trumpas yra prorusiškas kandidatas. Lietuvoje negali būti blogesnės etiketės. Tikėtina, kad būtent dėl to šiaip itin konservatyvi Lietuvos visuomenė konservatyvų respublikoną D. Trumpą apklausose vertino prastai ir verčiau rinkosi radikalių kairiųjų pažiūrų Hillary Clinton.

Vytautas Sinica, publikacijos autorius.

Tuo tarpu Europos Sąjunga Lietuvoje buvo ir yra suvokiama kaip provakarietiškumo ir apsaugos nuo Rusijos įtakos veiksnys, savotiškas skydas, greta NATO saugantis mus nuo Kremliaus okupacijos. Pastarieji mėnesiai atskleidė, jog yra visiškai priešingai. Būtent D. Trumpo valdoma JAV yra didžiausia Rusijos problema, o ES vis atviriau stoja ginti pragmatiškų santykių su Putinu. Lietuvai tokia situacija reiškia artėjančią milžiniško pasirinkimo kryžkelę, kurioje kone pirmąkart po 2004 metų reikės vėl rinktis šalies geopolitinę kryptį.

Prorusiškas Trumpas?

D.Trumpas, kaip skelbta, ne tik žavėjosi Putinu („Putinas geresnis lyderis savo tautai nei Obama amerikiečiams“), bet ir buvo Kremliaus remiamas per rinkimus. Kare su D. Trumpu esanti liberali žiniasklaida iki šiol nesėkmingai ieško tos paramos įrodymų, bando iš to sukurpti apkaltą, tačiau privačiai ir patys pripažįsta, kad tai temos kūrimas tuščioje vietoje. Vienintelis realių nedeklaruotų ryšių su Rusijos pareigūnais turėjęs patarėjas M. Flynnas buvo pašalintas iš pareigų vos tam paaiškėjus. Be to, D. Trumpo šūkį „America first“ (Amerika pirma) daug kas suprato kaip izoliaciolistinės JAV užsienio politikos ir mažesnio kišimosi į pasaulio reikalus pažadą. Tokia politika iš tiesų būtų didžiulė grėsmė Lietuvai ir visam mūsų regionui, nes reikštų JAV įtakos ir pajėgų pasitraukimą ir atrištas rankas Putino šeimininkavimui. Rusijai galimai iš tiesų pati tikėjo tokiu D. Trumpo įvaizdžiu ir siekė jam padėti prieinamomis priemonėmis. Tačiau net tokiu atveju, Kremlius itin smarkiai nusivylė, pastatęs pinigus ne ant to kandidato.

Prorusiško Trumpo įvaizdis tiek JAV, tiek Lietuvos liberaliai žiniasklaidai buvo tiesiog būtinas, nes tobulai atitiko bendrą „pasakojimą“, kad vadinamųjų tradicinių vertybių gynėjai Vakarų pasaulyje yra tik prorusiški, o krikščioniškų principų gynimas yra daugiau ar mažiau naudingas Rusijai, visada metant įtarimo šešėlį, kad gal šie „naudingi idiotai“ sulaukia ir Kremliaus atlygio. Iš tiesų toks aiškinimas yra naudingiausias būtent Rusijai, nes tradicinių pažiūrų visuomenei adresuotas nuolatinis kartojamas, kad tradicinės pažiūros yra prorusiškos, o tik progresyvistinės nuostatos gali vadintis europietiškomis, tik stumia tokią visuomenę į Rusijos glėbį ir verčia piliečius abejoti savo europietiškumu. D. Trumpo ir visos Respublikonų partijos politinis portretas ardo šį propagandinį naratyvą, nes būdami tikra rakštimi Rusijai dabartiniai JAV valdantieji kartu yra socialiai konservatyviausia šalies valdžia bent nuo Reagano eros.

Savo vykdoma politika D. Trumpas nuvylė kritikus ir nudžiugino šalininkus daugelyje sričių. Rusijos klausimu jis ne tik paliko galioti buvusias sankcijas, bet ir griežtai pasisakė dėl Krymo okupacijos ir agresijos Ukrainoje. Kitaip nei Vokietija, D. Trumpas reikalauja ne status quo įtvirtinančių Minsko susitarimų laikymosi, o Krymo grąžinimo Ukrainai. Dar daugiau, respublikonų valdoma JAV plečia sankcijas Rusijai, stiprina karinę pramonę, grubiai reikalauja NATO partnerių investicijų į gynybą ir savo energetine politika žlugdo Rusijos biudžetą išlaikančią žaliavų prekybą. Liepos mėnesį JAV Lietuvoje dislokavo ir išbandė seniai lauktas „Patriot“ raketas. Toks prezidento elgesys tapo tikru galvosūkiu idėjiniams (iš principo ar dėl pažiūrų D. Trumpo geru vadovu pripažinti negalintiems) kritikams. Didesnė jų dalis pripažino klydę, galutinai susipykę su tikrove susikūrę teoriją apie tai, kad D. Trumpas ir toliau prorusiškas, tačiau jį valdo antirusiška respublikonų aplinka. Iš tiesų D. Trumpą valdo JAV interesai.

Lietuva saugi, kol ją saugo JAV ginkluotųjų pajėgų atstovai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pasirodo, kad JAV interesus gali tobulai atitikti jos didesnis vaidmuo NATO ir juo labiau Europos šalių energetinė nepriklausomybė. Būtent JAV, D. Trumpui nutarus aktyviau eksploatuoti šalies gamtinius išteklius, tampa realia alternatyva visą Europą aprūpinančioms Rusijos žaliavoms. Nereikia iliuzijų, kad JAV itin rūpi Baltijos šalių ar Lenkijos energetinė nepriklausomybė. Užtat rūpi rinkos, kurias atveriant galima kartu pasiekti ir geopolitinių tikslų. Tarptautinius santykius valdo interesai ir tik interesai. D. Trumpas yra patikimas sąjungininkas jau vien dėl to, kad tą supranta, deklaruoja ir nesislepia po vertybių retorika. Taip pat dėl to, jog žiūrėdamas pirma JAV naudos, atvirai ir ultimatyviai prakalbo apie tai, kad ginamos bus tik tos NATO narės, kurios laikysis įsipareigojimų aljansui.

Prorusiška ES?

Mintis apie prorusišką ES Lietuvoje daug kam dar gali skambėti šventvagiškai. Į Europą „ėjome“ būtent tam, kad galutinai atsiskirtume nuo Rusijos. ES ir NATO statėme į vieną gretą kaip esminius ramsčius mūsų apsaugai nuo Rusijos įtakos. Deja, ilgą laiką turėjome kiek iškreiptą vaizdinį apie ES tikslus ir tapatybę.

Kaukės nukrito JAV Senatui ir Atstovų Rūmams priėmus naujas, dar griežtesnes ir platesnes sankcijas Rusijai. D. Trumpo atstovė teigė, kad prezidentas planuoja pasirašyti po projektu. Išplėstos sankcijos būtų taikomos ir „visoms kompanijoms, dalyvaujančioms Rusijos energijos eksporto linijų tiesime, priežiūroje ar modernizavime“. Kaip žinia, tai tiesiogiai paliečia svarbiausią ES šalį Vokietiją, ilgus metus kalbančią apie Rusijos žmogaus teisių pažeidimus, tačiau vystančią su Kremliumi pragmatiškus verslo santykius, ypač energetikos srityje. Nortsream dujotiekis palenda po Vakarų geopolitinės architektūros pamatais ir tampa pleištu tarp JAV ir Vokietijos bei šios interesus ginančios ES. Kartu tai pleištas tarp NATO ir ES, tai yra tarp realistinės saugumo logikos, pagal kurią Rusija turi būti visomis priemonėmis atgrasoma nuo karinių veiksmų Europoje, ir ekonominės logikos, pagal kurią su Rusija reikia prekiauti ir kitaip santykiauti visada, kai tai abipusiai naudinga. NATO remiasi pirmąja, o ES – antrąja logika.

Virš šarvuočio Vilniuje plaikstosi JAV vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Būsimas vertybinis ir geopolitinis atotrūkis buvo akivaizdus seniai. Dar 2015 metais, Krymo okupacijos fone, Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas Walteris Steinmeieris Europos Komisijos prekybos komisarei Ceciliai Malmstrom įteikė deklaraciją, kurios tikslas – vieningos integruotos ekonominės ir energetinės zonos nuo Lisabonos iki Vladivostoko įgyvendinimas. V. Orbaną kritikuojant kaip Putino marionetę, A. Merkel už analogišką elgesį neprikišta nei žodžio.

Dar aiškiau tapo po D. Trumpo viešnagės Europoje, kai Lenkijoje istorinių ir religinių akcentų pilnoje kalboje sąjungininkus jis pakvietė ginti tikėjimą, šeimą ir laisvę. Toli gražu ne „europinės vertybės“, kaip jos šiandien suprantamos Briuselyje. Jau kitą dieną D. Trumpas kalbėjo Vokietijoje, kur griežtai priminė Europos šalims laikytis finansinių įsipareigojimų NATO. Posovietinės šalys į tokius kvietimus reaguoja pasitempdamos ir lenktyniaudamos, kuri greičiau skirs 2 proc. BVP gynybai. Tuo tarpu Vokietijos lyderiai įsižeidę aiškino, kad ne visi vienodai supranta saugumą ir Vokietija vietoje to investuoja į humanitarinę pagalbą. Kartu su prancūzų Skverneliu E. Macronu Vokietija imasi įžeistų damų vaidmens ir pradeda formuoti atskirą gynybos politiką, paremtą E. Macrono dar birželį išsakyta prielaida, kad „JAV atsuko pasauliui nugarą“.

Naujoji gynybos politika greitai pasireiškė dar didesniu gynybos biudžeto mažinimu, dėl kurio Prancūzijoje triukšmingai atsistatydino kariuomenės vadas generolas Pierre‘as de Villiersas. JAV ir konkrečiai D. Trumpo administracijai rūpi dominavimo pasaulyje ir įtakos Europoje išsaugojimas. D. Trumpo žodžius, jog NATO yra pasenusi (obsolete) organizacija daug kas skubėjo versti, kaip „nebereikalinga“. Tačiau veiksmai rodo, kad galingiausios NATO šalies lyderis ją matė būtent kaip pasenusią ir ėmėsi jos atnaujinimo. Daugeliui užtrunka suvokimas, kad NATO vidinė logika reikalauja iš šalių narių pasiruošimo apsiginti ir žada kitų narių pagalbą tai darant, todėl tikrasis NATO įsipareigojimų vykdymas yra pasirūpinimas adekvačiomis pajėgomis šalies gynybai, o ne formalūs 2 procentai BVP. D. Trumpas per metus labai daug padarė skatindamas šį suvokimą. Tai natūraliai atsijojo tuos, kuriems su NATO tikslais pakeliui, ir tuos, kuriems nelabai.

Tokiame kontekste vienašališkai išplėstos JAV sankcijos Rusijai tebuvo paskutinis lašas augančiai įtampai. Vidurio Rytų Europos šalys nori gintis, prašo JAV buvimo regione ir yra pasiruošusios į tai investuoti. Vakarų Europos šalys patenkintos savo apsileidimu ir toliau mažina išlaidas. Finansai tik atspindi pamatines mąstymo struktūras. Kaip taikliai rašė VDU docentas A. Švarplys, „ES prigimtis – prekybos ir verslo sąlygų gerinimas, ekonominio augimo užtikrinimas. Ukrainos gynybinis karas, valstybingumo žaizda su visomis aukomis atsiduria kažkur kamputyje. Rusijos pretenzija ginčyti tarptautinio saugumo tvarką rinkos komisarams atrodo kažkoks nereikšmingas dalykas. Žiūrint iš dabartinių Europos vadovų pusės, sankcijos Rusijai apskritai yra varginančios, kažkoks blogis, neša grynus nuostolius – ir tai buvo matyti nuo pat sankcijų politikos pradžios. Vokietija palaikė sankcijas, bet tuo pačiu tyliai realizuoja Nord Stream`us, taip į šipulius daužydama vieningą ES energetikos politiką ir sėsdama ant Kremliaus adatos“.

Vilnius. Katedros aikštė. Žygiuoja JAV kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Iš tiesų NATO veikimo pamatas yra saugumas ir valstybių suverenumo apsauga. ES veikimo pamatas – ekonominis efektyvumas, kuriam gali būti aukojamas ir suverenumas, ir demokratija (beje, ne tik Ukrainos, bet ir šalių narių suverenumas ir demokratija, kaip 2005 m. pastebėjo G. Majone studijoje „Dillemmas of European Integration“).

ES retorika ilgai maskavo šią įtampą, kol šie du principai nesusidūrė Baltijos jūros dugne, Nordstream trasoje. Su šia trasa dirba eilės ES šalių įmonės, visos galinčios nukentėti nuo sankcijų. Kas Vidurio Rytų Europos šalims ir JAV atrodo geopolitinė grėsmė, Vakarų Europos šalims yra tiesiog ekonominis interesas. Niekas nevertė jų rinktis ES energetinės nepriklausomybės kūrimą griaunančių bendrų energetinių projektų su Rusija. Jos pačios pavertė savo įmones dabartinės situacijos įkaitėmis, o dabar pyksta ant Vašingtono, nutaisę kiaulės akis.

ES kaip ekonominio efektyvumo struktūra tokioje situacijoje suskubo ginti savo verslų interesų. J. C. Junckeris net pagrasino JAV atsakomosiomis sankcijomis. Sukurta ne tokia dažna situacija, kai Rusijos ir ES lyderiai prieš JAV formuoja bendrą frontą. Iš tiesų ES nėra prorusiška. Vertybiškai jos institucijų lyderiams panašiai svetimas tiek Putinas, tiek Trumpas. Abu jie „nepažangūs“, atmetantys postmodernias vertybes, pasaulį matantys per galios politikos prizmę, abejingi laisvos prekybos idealui ir pašiepiantys ES silpnumą bei atvirumą. Ne vienas ES pareigūnas D. Trumpą laiko autoritariniu vadovu, su kuriuo vertybiškai nepakeliui kaip ir su Putinu. Visa tai lemia, kad ES, Jungtines Valstijas ir Rusiją mato tiesiog pragmatiškai. Ir daro tai jau daugelį metų, ką geriausiai parodė kad ir pačios Europos Komisijos išreikštas susirūpinimas, kokį poveikį tokios JAV sankcijos turės ES energetinei nepriklausomybei. „Nepriklausomybei nuo ko?“, kyla natūralus klausimas. Tikrai ne nuo Rusijos, nes būtent sandoriams su Rusija šios sankcijos trukdo. Susirūpinimas tad arba absurdiškas, arba yra paprasčiausias pripažinimas, kad savo „nepriklausomybės“ strategiją ES didieji grindė priklausomybe nuo Rusijos. Ką jie ir darė, ignoruodamos Vidurio Europos šalių atsargius protestus.

Kryžkelė

JAV priimamos sankcijos staigiai įmetė Lietuvą į itin neįprastą pasirinkimo tarp ES ir JAV situaciją. VU TSPMI direktoriaus teigimu, Didžiausia dilema Lietuvai gali kilti dėl to, kad JAV sankcijos neigiamai vertinamos tokiose šalyse kaip Vokietija. Iš tiesų, vieša paslaptis, kad Lietuva įpratusi užsienio politikos klausimais visada pritarti Briuseliui/Berlynui. Kai toks pritarimas paverčia mus Varšuvos prieš(inink)ais, Lietuvos politikai problemos nemato ir lengvai pasirenka Berlyną, nors nesustodami kalba apie draugystės su Varšuva svarbą. Tačiau kai tenka rinktis tarp paramos Briuseliui ar Vašingtonui, pasirinkimas labai rimtas ir abiem atvejais skausmingas.

Padėka JAV. Vytauto Visocko nuotr.

Dar iki Europos Komisijos (EK) viešos pozicijos priėmimo Seimo krikdemai kreipėsi į Lietuvos atstovą EK Vytenį Andriukaitį, prašydami palaikyti JAV poziciją, kuri, reikia suprasti, atitinka Lietuvos. Vytenis Andriukaitis, kaip įprasta, pasirinko palaikyti JAV pirštinę metantį J. C. Junckerį. Tačiau eurokomisarų pozicijos nėra valstybių pozicijos. Pastarosios reiškiamos valstybės vadovų. D. Grybauskaitės reakcija buvo nedviprasmiška parama JAV išplėstoms sankcijoms. Tai neišvengiamai yra ir pasirinkimas NATO geopolitinę logiką statyti pirma ES ekonominės logikos. Teisingas pasirinkimas.

Neskaitant visų pirma mūsų pačių, NATO, o ne ES yra Lietuvos nepriklausomybės garantas. Norint išlikti reikia protingai rinktis draugus. Tą gana aiškiai padarė Višegrado šalys. JAV veiksmai skubina daryti pasirinkimą ir Lietuvą. Pradžiai reikia išmokti apskritai „prisileisti“ mintį, kad toks pasirinkimas galimas ir gali tapti būtinas. Nėra abejonių, kad būsimi D. Trumpo prezidentavimo metai pareikalaus daug daugiau aiškumo ir dar daugiau pasirinkimų, kurie ypač įtikti pratusiems Lietuvos politikams, pavyzdžiui, Užsienio reikalų ministrui, nebus lengvi. Tačiau rinktis reikės ir statymas ant JAV visapusiškai saugesnis ir labiau suderintas su Lietuvos interesais nei statymas ant klibančios bei bendros vizijos neturinčios ES lyderių. Artėjant 2019 metams svarbu to nepamiršti, kad neprabustume išsirinkę ES pareigūnu buvusį ir europine dvasia Rusiją pamilusį prezidentą.

Indformacijos šaltinis – PRO PATRIA leidinys.

2017.07.27; 17:45

Jungtinių Valstijų prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) apkaltino savo pirmtaką Baraką Obamą (Barack Obama) neveiklumu dėl tariamo Rusijos kišimosi į 2016 metais vykusius JAV prezidento rinkimus, informuoja BBC. Dabartinis JAV lyderis pareiškė, neva B. Obama apie kišimąsi sužinojo gerokai prieš lapkričio 8-osios dienos JAV prezidento rinkimus ir „nieko nedarė“. 

The Washington Post leidinys

Tokius komentarus D. Trampas išsakė po to, kai dienraštyje „The Washington Post“ pasirodė straipsnis šia tema. Straipsnyje teigiama, kad buvęs JAV prezidentas B. Obama apie „tiesioginį Rusijos prezidento Vladimiro Putino dalyvavimą“ sužinojo pernai rugpjūtį.

Dėl tariamo Rusijos kišimosi į JAV rinkimus atliekamas didelis tyrimas, bet Rusija ne kartą neigė bet kokį kišimąsi.

Remiantis „The Washington Post“ straipsniu, šaltiniai B. Obamai pernai rugpjūčio pradžioje pranešė, neva V. Putinas tiesiogiai dalyvavo kibernetinių atakų kampanijoje, kuriomis buvo siekiama sutrikdyti rinkimus – pakenkti rinkimuose dalyvavusiai Hilari Klinton (Hillary Clinton) ir padėti D. Trampui pasiekti pergalę.

Teigiama, kad buvęs JAV lyderis slapta svarstė tuzinus būdų, kaip nubausti Rusiją, tačiau galiausiai ėmėsi tik simbolinių priemonių – iš JAV išsiuntė 35 Rusijos diplomatus. Tai įvyko gruodžio pabaigoje, jau gerokai po JAV prezidento rinkimų. Manoma, kad B. Obama baiminosi, jog pats gali būti kaltinamas bandymu manipuliuoti rinkimais.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06:25; 00:30

JAV gynybos sekretorius Džeimsas Metisas (James Mattis) skundžiasi prasta JAV ginkluotųjų pajėgų būkle. Kai jis praėjus ketveriems metams po savo pasitraukimo iš karinės tarnybos grįžo į Gynybos departamentą, jį šokiravo menkas dalinių operacinių pajėgumų lygis, pareiškė buvęs generolas, kalbėdamas JAV Atstovų Rūmų Ginkluotųjų pajėgų komitete, praneša agentūra AP. 

Amerikos žvilgsnis

Dž. Metisas dėl to apkaltino buvusią JAV vyriausybę. „Joks priešas“ kariuomenės pajėgumams nepakenkė labiau, nei Barako Obamos (Barack Obama) taupymo politika, kalbėjo jis. Tačiau atsakomybė, pasak Pentagono vadovo, tenka ir Kongresui, kuris nesugeba laiku priimti biudžeto arba atmesti įstatymo dėl karinių išlaidų ribojimo. D. Matiso manymu, kariuomenę susilpnino ir 16 metų trunkančios karinės misijos.

Dabartinė vyriausybė gynybai vėl ketina skirti daugiau lėšų. Remiantis 2018 metų biudžeto projektu, gynybos išlaidoms numatyti iš viso 639 mlrd. dolerių – 574 mlrd. bendroms išlaidoms ir 65 mlrd. – kovinėms misijoms.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06.14; 06:30

Štai ir sulaukėme Naujųjų metų. Puiku, kad sveiki ir gyvi peržengėme 2017-ųjų slenkstį. Bet džiaugsmas – tarsi netikras. Būčiau nenuoširdus, jei tvirtinčiau tikįs, jog Naujaisiais bus tikrai geriau nei 2016-aisiais. Nuoširdžiai galėčiau ištarti nebent tokius žodžius: „kad tik nebūtų blogiau“.

Tarptautinė padėtis aplink Lietuvą

Pastaraisiais metais viskas labai supainiota. Tikras Gordijo mazgas, kurį išnarplioti tampa neįmanomu uždaviniu. Rašytojas Vytautas Rubavičius straipsnyje „Civilizacijų kova – kuo atsakys Vakarai? (Delfi.lt) pastebi, kad „dabar aljansai sudarinėjami tarsi atmetant sveiko proto logiką – mano geriausio draugo baisiausias priešas yra mano geriausias draugas“. Kaip gyventi esant tokiai tvarkai – nežinia, bet gyventi vis tiek reikia. 

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Amerika – mūsų svarbiausias draugas. Jei tik JAV nusisuks nuo mūsų, iškart į duris pasibels Rusija. Net nepasibels, tiesiog jas išlauš.

Iki šiol Vašingtonas buvo mūsų nuoširdus globėjas. Bet jis keičiasi. Dabar jau galima be abejonių tarti – Barakas Obama buvo silpnas prezidentas. Savo gražių kalbų jis neparėmė konkrečiais darbais. Rusiją vadino regionine galybe, nors pats Amerikai vadovavo taip, tarsi ne Rusija, o JAV būtų regioninio lygio šalis. Kad Rusija plėšikavo ir smurtavo niekieno nedrausminama, esama ir B.Obamos kaltės. Būtent jis turėtų prisiimti bent dalį atsakomybės dėl Rusijos įžūlumo. Akivaizdu: jos agresijos nesulaukė nė vieno tvirtesnio atkirčio. Rusija nebuvo net simboliškai nubausta nei dėl įsiveržimo į Gruziją, nei dėl Ukrainos užpuolimo, nepatyrė nemalonumų ir dėl siautėjimų Sirijoje. JAV prezidentas naiviai manė žodžiais įtikinsiąs Rusiją elgtis padoriai.

Knieti dar pridurti, jog dėl B.Obamos minkštumo netiesiogiai kalti ir Nobelio premijas skirstantys „išminčiai“. Jie atkakliai nenori suvokti elementariausios taisyklės: tokios premijos nedalinamos avansu, jas galima skirti tik už nuveiktus darbus. Tai toks pat nesusipratimas kaip ir Taikos premijos paskyrimas Sausio 13-osios tragedijos krauju susitepusiam Sovietų Sąjungos vadovui Michailui Gorbačiovui.

Būtų gražu, jeigu B.Obama sulaužytų negražią Nobelio premijų skyrimo praktiką grąžindamas apdovanojimą Norvegijos intelektualams: esu kaltas, nesu vertas. Per dvi kadencijas taikos labui nieko gero nenuveikiau, man išeinant iš Baltųjų rūmų jos pasaulyje gal net sumažėjo. Taip jis  sugėdintų neįžvalgius, neatsakingus premijos dalintojus. Deja, taip nebūna – retai atsisakoma neuždirbtų pinigų, nepelnytos garbės.

Taigi žinome, koks buvo nulipantis nuo politinės scenos JAV prezidentas, bet nežinome, ko dera laukti iš naujojo. Gal naujasis bus dar blogesnis? Hudsono instituto Vašingtone analitikas Marius Laurinavičius paskelbė tekstą „Visa Kremliaus kariauna D.Trumpo aplinkoje“ (15min.lt), kur papasakojo apie naujojo JAV prezidento aplinką.

Liūdnos prognozės. JAV valstybės sekretoriumi pasirinktas R.Tillersonas, turintis didelių verslų su Rusija. Prekybos sekretoriaus postas atiduotas W.Rossui, kuris irgi susijęs su aukštas pareigas užimančiais Rusijos verslo atstovais. Patarėjo nacionalinio saugumo klausimais pareigos patikėtos M.Flynnui, „atidavusiam duoklę propagandiniam Rusijos ruporui RT“.

Atidžiai žvelgiant į D.Trampo ir jo aplinkos ryšius su Rusija galima išvysti net rusų nusikalstamo pasaulio lyderio Semiono Mogilevičiaus pavardę.

Žodžiu, analitikas M.Laurinavičius prisipažįsta, kad, nors Lietuvoje jis yra pakrikštytas „profesionaliu gąsdintoju“, vis tiek nieko paguodžiančio Lietuvai negalįs pasakyti. Norėtų, bet neapsiverčia liežuvis. Juolab kad tarp D.Trumpo administracijos gynybos prioritetų Rusija išvis nepaminėta. Nei bloguoju, nei geruoju. Tikriausiai specialiai – kad būtų atrištos rankos patiems netikėčiausiems kūliaversčiams.

Vidiniai Lietuvos silpnumai

Nesaugi Lietuvos vidaus padėtis omenyje turint teroristinį išpuolį Vokietijoje prieš Kalėdas. Duodamas interviu agentūrai BNS mūsų saugumo vadovas Darius Jauniškis perspėjo: „Rusija ir Baltarusija gali veikti Lietuvoje prisidengdamos terorizmu“.

Rusija su Baltarusija, ruošdama pačias bjauriausias provokacijas, tikrai dangstosi kovos su terorizmu lozungais. Taikinys – ir Lietuva. Kremliui labai norėtųsi čia destabilizuoti padėtį, atsakomybę suverčiant kitiems. Kremlius tai moka daryti. O Lietuva į šias grėsmes atsako … niekaip neužbaigdama ilgokai užtrukusių naujųjų VSD būstinės statybų.

Moralės požiūriu Lietuvoje taip pat daug keistenybių. Ištisus 2016-uosius metus liaupsinome buvusį Lietuvos prezidentą Kazį Grinių, kuris, vaizdžiai tariant, buvo silpnas šalies vadovas, prezidentavo vos pusmetį, ir, svarbiausia, leido įsigalėti antivalstybiniams gaivalams. Jeigu nė kraujo lašo nepraliejęs patriotų surengtas perversmas, Stalino saulę būtumėm parsivežę žymiai anksčiau. O Prezidentą Antaną Smetoną, sutramdžiusį K.Griniaus nepažabotas Lietuvai priešiškas jėgas, iki šiol nepelnytai ignoruojame arba peikiame, vadindami diktatoriumi. Jeigu tokios nuostatos ir ateityje vyraus, jos reikš, jog neturime Dievo dovanos tikrą pinigą atskirti nuo klastotės.

Seime gruodžio pabaigoje surengtoje konferencijoje keletas istorikų, Seimo narių ir visuomenininkų prisiminė A.Smetonos nuopelnus Lietuvai. Bet Seimo Konstitucijos salė galėjo sutalpinti kelis sykius daugiau klausytojų. O istorikų ir Seimo narių pranešimus galėjo paskelbti didieji Lietuvos internetiniai portalai. Bet nepaskelbė.

Apmaudu, kad jau ne vienerius metus nesugebame sustiprinti Gedimino pilies kalno šlaitų. Rengiame šimtmečiui dovanėlę? Pasak rašytojo V.Rubavičiaus, valstybės simbolio – Gedimino pilies bokšto  – griūtis tikrai plačiai nuskambėtų po visą Vakarų pasaulį. O nesudėtingo pilies kalno sutvirtinimas niekam neįdomus. Šių pastangų niekas nepastebės.

Niekas nepastebės ir Laisvės paminklo Lukiškių aikštėje, nes jubiliejui jo tiesiog nepastatysime. Bet 2018-ieji dar toli. Pirmiausia teks įveikti 2017-ųjų sunkumus ir Lietuvoje, ir neramumų, netikėtumų kupiname pasaulyje, kurio dalimi esame.

Informacijos šaltinis – www.draugas.org

2017.01.03; 04:35  

Galų gale sulaukėme džiugios žinios iš Amerikos. Paskutinėmis savo prezidentavimo dienomis Barakas Obama nusprendė bent šiek parodyti tvirtumo. Barakas Obama ryžosi iš šalies išprašyti 35 rusų diplomatus.

Rusijos diplomatai išvejami kaip „personos non gratos“. Jie kaltinami neteisėtai lindę ten, kur neturėjo kištis – į Amerikos prezidento rinkimų kampaniją.

Kita ne mažiau svarbi žinia – oficialusis Vašingtonas uždaro dvi Rusijos atstovybes tokiuose svarbiuose miestuose kaip Niujorkas ar Merilandas. Mat jos taip pat kaltinamos aktyviai dalyvavusios kišantis ten, kur neturėjo lįsti. B. Obama jau anksčiau priekaištavo Kremliui dėl slaptų bandymų paveikti prezidento rinkimų rezultatus sau naudinga linkme. Omenyje pirmiausia turimos, žinoma, kibernetinės atakos prieš JAV demokratų partiją ir jos kandidatę Hilary Klinton.

Bet tik dabar B. Obama išdrįso imtis konkrečių atsakomųjų veiksmų pareikšdamas, kad diplomatų išsiuntimas – „tinkamos ir būtinos priemonės atsakant į Rusijos bandymus kenkti JAV interesams šalies viduje“.

Taigi Rusijos diplomatai privalo palikti JAV teritoriją per 72 valandas. Kadangi nepageidaujamais asmenimis jie paskelbti gruodžio 29-ąją, šį sekmadienį jų Amerikoje jau neturėtų būti.

Taip pat svarbu, kad baigiantis savo kadenciją JAV prezidentas B. Obama ryžosi Rusijai taikyti ne vien diplomatines, bet ir ekonomines sankcijas. Be kita ko, jis dar pridūrė, kad, esant reikalui, bus naudojamos įvairios papildomos sankcijos į JAV rinkimus kištis panorusioms Rusijos struktūroms. Beje, ne visos „papildomos sankcijos“ bus viešos.

Kaip praneša bbc.com ir BNS agentura, į juodąjį sąrašą įtrauktos dvi pagrindinės Rusijos žvalgybos agentūros: Federalinė saugumo taryba FST ir Vyriausioji žvalgybos valdyba GRU. Amerika nuo 2016-ųjų gruodžio 29-osios įšaldo jų turtą, esantį JAV teritorijoje, ir atkerta nuo absoliučiai visos JAV finansų sistemos.

Analogiški trukdžiai bus taikomi dar trims Rusijos specialiosioms struktūroms. Tai „Specialusis technologinis centras“ (Sankt Peterburgas), įtariamas padėjęs GRU atlikti žvalgybos operacijas; organizacija „ZOR security“ (Maskva), turinti ir pavadinimą – „Esage Lab“, ji atliko techninius tyrimus; „Profesinė duomenų apdorojimo sistemų dizainerių asociacija“ (Maskva), grupė, apmokanti GRU personalą.

Nemalonumų turėtų patirti ir aukštieji Rusijos slaptųjų tarnybų vadovai. Pavyzdžiui, dabartinis GRU vadovas Igoris Korobovas; GRU vadovo pavaduotojas Sergejus Gizunovas; pirmieji GRU vadovų pavaduotojai Igoris Kostiukovas ir Vladimiras Aleksejevas.

JAV iždas sankcijas įvedė ir dviems rusams, kaltinamiems dėl įsibrovimo į JAV bankų, korporacijų, universitetų kibernetines sistemas. Tai – Jevgenijus Bogačiovas (kaltinamas tuo, kad įsibrovė į bankų kompiuterius ir nušvilpė daugiau kaip 100 mln. JAV dolerių); Aleksejus Belanas (vadovavo „piktybiškam kibernetiniam asmeninių duomenų panaudojimui privačiam pasipelnymui“ ir sukompromitavo tris JAV veikiančias elektroninės prekybos bendroves).

Belieka priminti, kad J.Bogačiovas ir A.Belanas yra JAV Federalinio tyrimų biuro (FTB) „labiausiai ieškomų asmenų“ sąraše. Vadinasi, jiems, jei tik atsidurtų JAV teritorijoje, gresia baudžiamoji atsakomybė. Amerikiečiai pateikė viliojantį pasiūlymą: 3-jų milijonų JAV dolerių premiją už informaciją apie J.Bogačiovą ir 100 tūkst. JAV dolerių premiją – už konfidencialias žinias apie A.Belaną.

Nė neabejojama, kad Vladimiras Putinas imsis atsakomųjų ypač griežtų priemonių prieš JAV diplomatus. Nors nereikia pamiršti, kad Rusijoje reziduojantiems Amerikos diplomatams ir taip jau buvo sunku dirbti. Rusijos kontržvalgyba juos sekė žymiai kiečiau ir priekabiau nei Amerika seka JAV dirbančius Rusijos diplomatus.

O kokia Donaldo Trampo (Donald Trump) reakcija? Akivaizdu, kad naujasis JAV prezidentas Donaldas Trampas jaučiasi nepatogiai. Situacija subtili. Jei Rusijos slaptosios tarnybos „išties rimtai dalyvavo“ JAV prezidento rinkimuose, tai galima viešai klausti, ar D.Trampas teisėtai tapo JAV prezidentu. Todėl jis ir svaidosi keistais pareiškimais, esą B.Obamos pateikti kaltinimai Rusijai – juokingi. D.Trampas demagogiškai ragina amerikiečius rūpintis savo reikalais. Bet jei Amerikos prezidento rinkimai – ne amerikiečių reikalas, tai kuo amerikiečiai tada turėtų domėtis?

Be kita ko, egzistuoja pavojus, kad oficialiai tapęs JAV prezidentu D.Trampas gali atšaukti savo pirmtako B.Obamos įvestas sankcijas Rusijai.

Taip pat neramu dėl Lietuvos. Jei jau Rusija sugeba ženkliai sujaukti tokios galingos valstybės kaip JAV rinkimus, vadinasi, ji turi puikias galimybes slapta žaisti ir Lietuvoje, kai baigsis Prezidentės Dalios Grybauskaitės kadencija ir mums, lietuviams, teks rinkti naująjį šalies vadovą.

Informacijos šaltinis – bbc.com, BNS, lzinios.lt, slaptai.lt portalas.

2016.12.30; 05:42

David E. Sanger, Wiiliam J. Broad / The New York Times

Barakas Obama mąstė apie atsisakymą pirmas panaudoti branduolinį ginklą konflikto rėmuose, rašo The New York Times.

“Bet jis tikriausiai atmes tą idėją po to, kai jo aukščiausi patarėjai nacionalinio saugumo reikalams pareiškė, kad toks įsipareigojimas gali pakirsti sąjungininkų pozicijas ir priversti Rusiją bei Kiniją įsidrąsinti“, – tvirtina žurnalistai Deividas E. Sendžeris ir Viljamas Dž. Brodas, remdamiesi „keliais aukšto rango JAV administracijos darbuotojais“.

Ginklų kontrolės gynėjai jau keletą mėnesių reikalauja, kad Obama imtųsi rimtų žingsnių vykdydamas savo pažadus pasiekti visišką branduolinį nusiginklavimą. „Nedviprasmiška priesaika pirmam nenaudoti branduolinio ginklo būtų drąsiausias iš tų žingsnių. Tie žmonės tikina, kad praktiškai nė vienas Amerikos prezidentas nenaudos branduolinio ginklo pirmas, kai yra tiek kitokių veikimo variantų“, – sakoma straipsnyje.  

Bet, atrodo, Obama galų gale sutiko su savo dabartiniais patarėjais.

Laikraštis praneša, kad apklausė daugiau kaip pusę tuzino JAV administracijos bendradarbių, jie visi davė interviu su anonimiškumo sąlyga.

Jie patvirtino, kad šią vasarą ne kartą buvo keliamas klausimas dėl „branduolinio ginklo panaudojimo pirmiesiems“ politikos pakeitimo. Tokiu būdu Obama galėtų pademonstruoti, kad jo siekis sumažinti branduolinio ginklo vaidmenį Amerikos strategijoje (o taip pat „branduolinio susišaudymo“ riziką) – ne šiaip sau žodžiai.

„Bet, pasak valdininkų, ginčai dalyvaujant pačiam prezidentui buvo palyginti neilgi – matyt, todėl, kad daugelis aukšto rango administracijos bendradarbių pasisakė prieš“, – rašo leidinys. JAV gynybos ministras Karteris tikino, kad prezidentas Putinas ir Šiaurės Korėjos lyderis Kim Čen Ynas gali pažadą pirmam nenaudoti branduolinio ginklo išsiaiškinti kaip Amerikos silpnumo požymį.

Valstybės sekretorius Keris ir energetikos ministras Monizas perspėjo, kad toks pareiškimas gali sukelti nerimą JAV sąjungininkams, kurie po Trampo pareiškimų ir taip jau bijo, kad negalės tikėtis amerikiečių „branduolinio skėčio“.

„Anot vieno aukšto rango administracijos bendradarbio, Keris sakė Obamai, kad priesaika pirmam nenaudoti branduolinio ginklo taip pat susilpnins branduolinio atgrasymo jėgas, tuo metu kai Rusija rengia bombonešių mokomuosius skrydžius virš Europos, o Kinija plečia savo pasiekimo spindulį Pietų Kinijos jūroje“, – sakoma straipsnyje.

„Obama ir jo komanda nacionalinio saugumo reikalams atmetė ir antrą variantą – išvesti iš „kovinės parengties“ režimo branduolines raketas, kurios gali būti paruoštos paleidimui per trumpiausią laiko tarpsnį. Nuogąstaujama, kad krizės sąlygomis ginkluotės „kovinės parengties“ režimo atstatymas gali stiprinti konfliktą“, – sakoma straipsnyje.

Anksčiau Obama ir jo padėjėjai atmetė idėją demontuoti raketas, kurios bazuojasi šachtose JAV vakaruose. „Laikoma, kad tos raketos paseno ir pažeidžiamos pirmajam smūgiui. Bet Pentagonas energingai prieštaravo, kad antžeminio bazavimo raketos – tai tas sistemos elementas, su kuriuo jo ryšys patikimiausias, ir jų atsisakyti pernelyg rizikinga“, – sakoma straipsnyje.

Šiaip ar taip, šiemet gegužę Obama apsilankė Hirošimoje ir vėl pareiškė siekiąs, kad pasaulyje nebūtų branduolinio ginklo.

Po 10 dienų Obamos patarėjo nacionalinio saugumo klausimais padėjėjas Bendžaminas Rodsas, sakydamas kalbą NKO Arms Control Asosciation (Vašingtonas) nariams, išklojo galimų žingsnių sąrašą. Buvo siūloma griežtinti didelės apimties branduolinių medžiagų apsaugą, patvirtinti globalinį draudimą branduolinio ginklo bandymams ir peržiūrėti branduolinio arsenalo modernizavimo planą.

„Ta programa tikrai patiko jo auditorijai, bet jos vykdymas būtų užkrautas daugiausia naujai JAV administracijai“, – komentuoja laikraštis.

Sąraše figūravo ir pažadas nenaudoti branduolinio ginklo pirmiesiems, rašo autorius.

Kuluaruose Karteris prieštaravo: draudimas nenaudoti branduolinio ginklo pirmiesiems būtų neprotingas. Jis ir kiti Pentagono valdininkai pareiškė: „jeigu Šiaurės Korėja panaudos prieš Pietų Korėją biologinį ginklą, JAV gali prireikti varianto, grasinančio atsakomuoju branduoliniu smūgiu, – sakoma straipsnyje. – Keris nurodė, kad Japonija ims nerimauti dėl sumažėjusio Amerikos branduolinio skėčio ir, galimas dalykas, susivilios apsirūpinti savu branduoliniu ginklu. Tas pats – ir dėl Pietų Korėjos, sakė jis“.

Informacinis šaltinis: The New York Times.

2016.09.12; 04:58

Simon Kuper / Financial Times

Po to, kai 1938 metais Čemberlenas įsiteikė Hitleriui, Britanijos specialioji tarnyba MI-5 įskundė Didžiosios Britanijos premjerui, kad Adolfas Hitleris neoficialiame pašnekesyje pavadino jį „subine“ („užpakaliu“), pasakoja „The Financial Times“ apžvalgininkas Saimonas Kuperis.

„Čemberlenas buvo sukrėstas – jis nesitikėjo įžeidimų iš užsienio lyderių lūpų“, – sakoma straipsnyje.

Mūsų laikais Čemberlenui tektų susitaikyti su šiurkštumu. Antai, Barakui Obamai „dėl kinų valdininkų nesvetingumo teko pasalomis ropštis iš savo lėktuvo“, rašo autorius. O prezidentas Filipas Rodrigas Dutertė pavadino Obamą „kalės vaiku“. S.Kuperis daro išvadą: „Diplomatijos epocha eina į pabaigą. Asmeniniai įžeidinėjimai – bene pirmą kartą istorijoje – valstybės reikaluose tampa norma“.

Net Hitlerį retai įžeidinėdavo viešai. Šaltojo karo metais ir SSSR, ir Vakarai būgštavo, kad asmeninis įžeidimas gali įžiebti pasaulinio karo liepsnas.

„Pastaraisiais metais įžeidimai, skambantys už uždarų durų, vis dažniau prasiskverbia į spaudą. Tik dėka Amerikos Informacijos laisvės įstatymo (priėjimo prie slaptų dokumentų teismo nutartimi, – red. past.) mes sužinojome apie Pentagono 2008 metais atliktą tyrimą. Jo autoriai, peržiūrėję daugybę Vladimiro Putino vaizdo įrašų, priėjo išvados, „kad pastebima Rusijos prezidento neurologinė anomalija; vedantieji neurologai atpažino Aspergerio sindromą – autizminį sutrikimą, turintį įtakos visiems jo sprendimams“, – sakoma straipsnyje.

Kartais pasaulis sužino apie įžeidimus dėka mikrofonų, kurie atsitiktinai įsijungia. Antai, 2011 metais Nikolia Sarkozi prisipažino Obamai, kad „negali pakęsti“ Benjamino Netanjaho, o Obama pasiguodė, kad priverstas „kasdien turėti su juo reikalų“.

Bet dar prieš metus buvo likusi viena sfera, kur pasaulio lyderis galėjo nesitikėti įžeidimų savo adresu, – tai diplomatija.

Dabar tam galas. „Donaldas Trampas linkęs įžeidinėti užsienio šalis, o ne konkrečius lyderius. Galimas dalykas, jis paprasčiausiai nežino jų pavardžių“, – rašo autorius. Bet užsienio politikų, kurie įžeidinėja Trampą, neįmanoma suskaičiuoti. Britanijos deputatai vadino Trampą „idiotu“, „juokdariu“ ir „oranžiniu Amerikietiškos savireklamos princu“.

Borisas Džonsonas anksčiau yra pareiškęs, kad į kai kuriuos Niujorko rajonus nelįs, nes nenori rizikuoti sutikti Trampą. Šis juk palygino Hilari Klinton su „medicinos sesele sadiste iš psichiatrinės ligoninės“. Pažymėtina, kad, nepaisant visų šitų pasisakymų, ministrė pirmininkė Mei paskyrė Džonsoną užsienio reikalų ministru.

Kai šių laikų politikai įžeidinėja savo užsienio varžovus, jie visiškai nenori sukurstyti karo, tęsia S.Kuperis. Greičiausiai jie leidžia savo rinkėjams suprasti: „Aš nuoširdus žmogus, kalbu be užuolankų, įžeidinėsiu užsieniečius iš geriausių ketinimų ir ginsiu savo šalies interesus kovoje pagal principą „viskas arba nieko“.

O valstybių lyderiai daro išvadą, kad naujojoje epochoje reikia ugdyti savo nejautrumą įžeidinėjimams, mano autorius.

Informacijos šaltinis: Financial Times.

2016.09.21; 05:05

Ketvirtadienis, rugpjūčio 4 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo ir visų Lietuvos žmonių vardu pasveikino Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidentą Baracką Obamą 55-ių metų jubiliejaus proga.

Lietuvos Prezidentė pasveikino JAV prezidentą Baraką Obamą jubiliejaus proga. Oficiali Baltųjų rūmų fotografija (Annie Leibovitz).
Lietuvos Prezidentė pasveikino JAV prezidentą Baraką Obamą jubiliejaus proga. Oficiali Baltųjų rūmų fotografija (Annie Leibovitz).

“Vertinu Jūsų garbingą tarnybą valstybei, dėmesį globaliai darbotvarkei ir pastangas telkti tarptautinės bendruomenės pajėgas sprendžiant aktualiausius šių dienų iššūkius. Jums vadovaujant Jungtinės Valstijos žengė svarbius žingsnius link didesnės santarvės ir socialinio teisingumo bei išliko nepakeičiamos ginant laisvės ir žmogaus teisių idealus, siekiant saugumo bei taikos pasaulyje”, – rašoma šalies vadovės sveikinimo laiške.

Pasak Prezidentės, Lietuvos ir Jungtinių Amerikos Valstijų draugystė, kuri B. Obamai einant Prezidento pareigas tapo dar stipresnė ir artimesnė, yra vertinama mūsų šalyje.

Šalies vadovė taip pat pabrėžė asmeninį JAV Prezidento indėlį tęsiant ilgą abiejų valstybių partnerystės tradiciją, ryžtingą paramą mūsų regionui ir jo saugumui. 

Prezidentui ir  visai jo šeimai Lietuvos vadovė palinkėjo daug laimės ir visokeriopos sėkmės, o visiems JAV piliečiams – ilgų taikos, gerovės ir klestėjimo metų.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

2016.08.04; 08:37

Vasario 16-osios – Valstybės atkūrimo dienos išvakarėse Lietuvą pasiekė pirmieji pasaulio šalių lyderių sveikinimai.

Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei sveikinimo laiškus atsiuntė Jungtinių Amerikos Valstijų, Airijos, Austrijos, Portugalijos, Kroatijos, Pakistano, Kazachstano prezidentai, Japonijos imperatorius, Belgijos, Nyderlandų ir Saudo Arabijos karaliai, Kanados generalgubernatorius.

Continue reading „Vasario 16-osios išvakarėse – pasaulio lyderių sveikinimai Lietuvai“

Ateina pas Putiną nuolankus verslininkas:

– Vladimirai Vladimirovičiau. Savo gamyklą aš sugrąžinau valstybei, užmiesčio namą padovanojau vaikų darželiui, sumokėjau visus mokesčius už save ir  savo artimuosius. Prašau leisti išvykti į užsienį.

Putinas:

– O kaip sena rusiška tradicija – prieš išvykstant pasėdėti?

Continue reading „Stengiamės, Vladimirai Vladimirovičiau, priešinamės…“

Sirijoje Putinas „pagal Ukrainos scenarijų“ bando pasiekti savo, nesuduodamas „pritrenkiančių“ smūgių, maskuodamas Rusijos kariškių buvimą ir versdamas Vakarus spėlioti, kokie jo planai, rašo žiniasklaida. Bet koks JAV politikos pakitimas Sirijoje dabar atrodys kaip atsakymas į griežtus Putino manevrus, o ne sureguliavimo iniciatyva.

Klinton ir Makeinas kritikuoja Obamą, bet dauguma žmonių mano, kad Obama ir toliau veiks atsargiai, kaip anksčiau.

Continue reading „Ar gali „Putino avantiūros“ išvesti Obamą iš kantrybės?“