Sąjunga „Vardan šeimos“, reikšdama palaikymą Tarptautiniam protestui „STOP Barnevernet ideologijai“, šeštadienį organizuoja piketus prie Norvegijos ambasados, Seimo, Vyriausybės ir Prezidento rūmų.
 
Sąjunga „Vardan šeimos“ teigia prisidedanti prie tarptautinio protesto akcijos, norėdama sustabdyti Lietuvoje Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (VTAĮT) „savivalę ir nereikalingą valstybės kišimąsi į šeimą.“
 
Protesto organizatorių sąraše – dešimt reikalavimų valdžios atstovams. Tarp jų reikalaujama nedelsiant imtis visų įmanomų priemonių ir veiksmų, kad užsienio valstybinių institucijų neteisėtai pagrobti Lietuvos Respublikos mažieji piliečiai būtų grąžinti tėvams ar giminaičiams Lietuvoje, griežtai laikytis tarptautinės Hagos konvencijos esminių nuostatų dėl prigimtinių vaikų ir jų tėvų teisių; sustabdyti neteisėtą kišimąsi į Lietuvos teisėkūros sistemą ir nutraukti Lietuvos valstybei ir valstybės piliečių interesams priešiškų grupuočių ir organizacijų finansavimą.
 
Pasak protesto organizatorių, skubos tvarka reikalingas vaikų teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos funkcijų atskyrimas.
 
Prezidento prašoma inicijuoti Lietuvos ambasadoriaus Norvegijoje atleidimą dėl neatliekamų „vienų iš savo tiesioginių pareigų ginant Lietuvos mažamečius piliečius bei jų tėvus nukentėjusius nuo Norvegijos tarnybos „Barnevernet“ neteisėtų veiksmų“, o Generalinės prokuratūros – inicijuoti finansavimo tyrimus kai kuriose visuomeninėse labdaros organizacijose.
 
Prie Seimo bus reikalaujama apsvarstyti Peticijų komisijai įteiktą ir daugiau nei 40 000 Lietuvos piliečių pasirašytą peticiją dėl Seimo narės Dovilės Šakalienės apkaltos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.09.07; 03:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Juokiamės, šaipomės iš politikų ar prasivogusių verslininkų, kada jie teisinasi esą nekalti, o kalta aplinka, bet dabar pati įsitikinau, kad aplinka išties labai stipriai veikia ir mąstymą, ir, kaip to pasekmė – elgesį.

Skaitydama ar klausydamasi optimistinių raliavimų, kad mes, lietuviai, niekada negyvenom taip gerai, kaip dabar, aš, lindėdama savo nejaukiai tuštėjančioje provincijoje, nuoširdžiai piktinausi: jokios renovuotos mokyklos, jokie mašinų prikimšti kiemai negalėjo man kompensuoti tos beviltiškos nykumos, kurią kėlė vis didėjantis iš Lietuvos bėgančių lietuvių skaičius. Juk negali būti, kad lietuviai iš Lietuvos bėga nebepakęsdami gyvenimo „gerumo‘?

Bet pirmojo prezidentinių rinkimų turo rezultatai kalba patys už save: iš viso būrio kandidatų su pačiomis įvairiausiomis programomis, tarp kurių nestigo ir tokių, kuriose buvo žadama sumažinti ekonominę atskirtį, didinti pensijas ir kitaip penėti vargstančius ir alkstančius, didesnė dalis rinkimuose dalyvavusių rinkėjų savo balsus atidavė kitiems. Tiems, kurie atvirai atstovauja rinkėjams, kuriems valstybės praktiškai (išskyrus nebent saugumą) net nereikia, nes viską – nuo išsilavinimo vaikams iki kokybiškų medicininių paslaugų pasiligojusiems šeimos nariams, – gali nusipirkti iš savo uždarbio, savo pajamų, nelaukdami malonių iš valstybės.

Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr.

Argi ne keista, kad didesnių rinkėjų simpatijų nesulaukė netgi premjeras, plačiu mostu pažadėjęs, pavyzdžiui, svariai padidinti pensijas?

O gal tai liudija, kad mūsų rinkėjas jau toks subrendęs, kad ant tuščių pažadų nebeužkimba, ir renkasi išmintingai…. kaip, pavyzdžiui, per Seimo rinkimus, kai pasirinko valstiečius ir žaliuosius?

Ne, nesueina galai su galais: tik pora metų praėjo, kai rinkėjai aistringai tikėjo visais valstiečių pažadais, o šiandien nebetiki net pačiu valstiečių premjeru…

Lieka dar vienas spėjimas: mūsų žmonės tik apsimeta, kad jiems Lietuvoje sunku gyventi… O iš tiesų jie (ar rinkimuose dalyvavusieji) yra sotūs, laimingi, tiki gražia ateitimi, tiki ES ir laisvąja rinka, todėl neužkibo nei ant skurdesniems rinkėjams patrauklesnio masalo, nei ant patriotinių vizijų, neparėmė ir kovotojų už gausią, laimingą, valstybės neterorizuojamą šeimą… Todėl jų valia į antrą rinkimų turą ir pateko nuobodžiai vienodi ar bent jau labai panašių liberalių pažiūrų kandidatai.

Liberalioje žiniasklaidoje nestinga džiūgavimų ir palengvėjimo atodūsių, kad bet kuriam iš dviejų laimėjus prezidento postą, Lietuva nepasuks nei Lenkijos, nei Vengrijos keliu, o ištikimai vizgins uodega, klausydama ir vykdydama liberaliojo Macrono-Merkel tandemo nurodymus.

O tai reiškia, kad Lietuvoje neatsiras valios ir galios, galinčios uždrausti Barnevernet tipo organizacijoms atiminėti iš normalių (ne asocialių) šeimų normalius vaikus ir atidavinėti juos neva geresniems globėjams kitose šalyse. Vadinasi, nebus vykdoma realiai, panašiai kaip Lenkijoje, šeimas remianti politika…

Tai reiškia, kad Lietuvoj dar ne greit atsiras tokia politinė jėga, tokia vyriausybė, kuri, panašiai kaip Vengrijoje, vykdys kultūrinę, ekonominę-finansinę politiką, ginančią nacionalinius, lietuvių, o ne globalistinius, Briuselio, TVF ar Europos banko interesus…

Na, nebūtų teisinga sakyti, kad abu kandidatai – vienas kito klonas. Ir ne tik dėl lyčių skirtumo, kurių dar nespėjo išnaikinti neoliberalai, bet ir dėl skirtingo bendrosios kultūros lygio, skirtingų vertybių.

Pavyzdžiui, skiriasi kandidatų nuomonė dėl nelietuviškos kilmės pavardžių rašybos lietuviškuose dokumentuose… Bet ar daug atsiras rinkėjų, suvokiančių šitą skirtumą ir vienokio ar kitokio sprendimo pasekmes? Mat, norint tokius niuansus suvokti, reikia pačiam save suvokti pirmiausia kaip Lietuvos valstybės, o ne amorfinės Sąjungos pilietį. Kitaip sakant – reikia rinkėjo, kuris pats būtų pakankamai pilietiškas.

Kur jis, tas pilietiškasis rinkėjas? Gal tarp tų, kurie visai nedalyvavo rinkimuose?

Viena per stebuklą dar išlikusi ‚popierinė‘ žiniasklaidos priemonė teiravosi savo skaitytojų: „Ar  pilietiškumas gali įveikti nepotizmą“?

Keistuoliai… Ar naivuoliai?… Juk panašiai galime paklausti, ar gali smegenų uždegimu susirgti mumija, iš kurios galvos smegenys pašalinti jau prieš keletą tūkstančių metų…

Kokia prasmė teirautis apie pilietiškumą šalyje, kur piliečių, kaip liudija rezultatai ką tik įvykusio referendumo dėl pilietybės išsaugojimo pilietybės atsisakiusiems, likę vos dvidešimt su trupučiu procentų?

Kiti beveik 80 procentų formalių, balsavimo teisę turinčių Lietuvos piliečių arba nedalyvavo referendume, arba pasisakė už tai, kad Lietuvos pilietybė būtų ištąsyta po šalis plačiausias, net nepasidomėjus, nori tos šalys ar ne, kad jų piliečių būrys pagausėtų tokiais savo pilietinės tapatybės nebesuvokiančiais subjektais.

Nesunku suprasti tuos tėčius ir mamas, bočius ir babūnėles, kurių vaikai ir anūkai pluša užsieniuose, dalijasi savo sunkiau ar lengviau uždirbtu euru ar doleriu su Lietuvoje „skurstančiais“ (žodį „skurstančiais“ imu į kabutes dėl aukščiau minėtų priežasčių…) giminaičiais ir kurių „laimei“ betrūksta galimybės nusivalyti kojas į Lietuvos Respublikos Konstituciją ir patvarkyti ją taip, kaip patogiau jiems, ieškantiems laimės svetur…

Klaustukas. Referendumas dėl dvigubos pilietybės. Slaptai.lt nuotr.

Įdomu, kas būtų pasikeitę tų už pilietybės ištąsymą balsavusių tėvelių ir senelių gyvenime, jei jiems būtų pasisekę pakeisti Konstitucijos atitinkamą straipsnį? Jų vaikai/anūkai būtų siuntę jiems daugiau siuntų? Būtų padidėjusios pensijos? Būtų pagerėjęs medicininių paslaugų prieinamumas, o kai kurie Hipokrato priesaikos išsižadėję (juk išsižadėti galima ne tik pilietybės, ne tik Tėvynės, bet ir priesaikų gydyti, padėti, mylėti, gerbti, ginti, aukotis…) būtų liovęsi melžti iš pacientų papildomo „atlyginimo“? Gal darbdaviai būtų ėmę kelti atlyginimus, kad dėl to daugiau mokesčių surinkusi valstybė galėtų kelti atlyginimus, didinti pensijas ir socialines pašalpas, o šeimos būtų pradėjusios gimdyti daugiau vaikų, ir taip galų gale būtų atkutusi provincija?

Deja… Spėju, kad tie, kurie pilietybės referendume pasisakė „už“, apie  tokius dalykus net negalvojo. Nes galvoti apie dalykus, kurie svarbūs visai tautai, visai visuomenei, pagaliau – valstybei, o ne tik „man“ ar „mano“ šeimai, geba tik pilietiški, o ne „popieriniai“ piliečiai.

Gebėjimas galvoti apie visuomenei svarbius dalykus kažkodėl man siejasi su vienu nuotykiu iš mokyklinių dienų.

Vieną gražią pavasario dieną kažkokiam namų darbų, matyt, nepadariusiam „startuoliui“ pasiūlius, visa mūsų devinta klasė pabėgo iš pamokos. Integravomės į gamtą…

Sugrįžusių laukė pamokslai ir represijos. Pirmiausia buvo mėginta išsiaiškinti, kodėl bėgome. Dažniausias atsakymas buvo „O kad visi bėgo…“. Mane tardęs pedagogas, išgirdęs tokį paaiškinimą, pasiteiravo: „O jei visi sugalvos šokti į šulinį, tu irgi šoksi?“ Apstulbinta tokio minties vingio, aš  neužtikrintai numykiau: „Neee…“. „Beee…“ – atsiliepė pedagogas, ir tas sulyginimas su avimi man labai stipriai trinktelėjo per smegenis. Pasijutau pažeminta, bet ne todėl, kad iš manęs pasišaipė pedagogas (taip, matyt, tą situaciją traktuotų šiandieniniai psichologai ir visa vaikus nuglostinėjanti specialistų armija), o todėl, kad labai vaizdingai parodė mano pasiaiškinimo bukumą. Taip vaizdingai ir aiškiai, kad aš iki šiol tebevengiu vadovautis principu (ar kriterijumi?) elgtis “kaip visi“. Nes man tai tolygu – elgtis kaip kvaila avis. Beee…

Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystė. Slaptai.lt nuotr.

 Gal tai tik eilinė mokyklinės vaikystės trauma, iš kurios daugelis mano amžininkų išaugo („mano gudrūs draugai greit į žmones išėjo…“), o gal tai – talentingo pedagogo įtaigi pamoka?

Tiesa, „Beee…“ elgesio principą kai kas šiandien pavadina demokratija. Bet tokia jau tų laisvųjų laisvė: vieni laisvai galvoja patys, kiti laisvai buriasi į bandą ir net nepastebi, kad bandai kryptį reguliuoja… įgudusio piemens botagas.

2019.05.21; 05:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Politikai ir aukštieji valdininkai yra linkę pasibėdavoti dėl to, jog neva mūsų žiniasklaidoje vyrauja blogųjų naujienų kultas, kai viešinama čia, kaip jie sako, tik skandalai ir trūkumai, o tai, kas pozityvu, rodo mūsų iškovojimus – nutylima. Tarsi būtų taip, kad gėris jau drasko akis, o žurnalistai to nepastebi.

Kas be ko, geros žinios iš pasaulio stiprina dvasia, prideda pasitikėjimo savimi ir aplinkybėmis, tačiau vis tik kyla abejonės – ar žurnalistikai tinka užkrauti psichoterapines funkcijas? Jeigu prisimenate, buvo prieita net iki to, kad politikai parengė įstatymo projektą, įpareigojantį žiniasklaidos priemones skelbti ne mažiau nei 50% gerųjų naujienų teikiamame informacijos sraute. Tačiau nesunku pastebėti ir tai, kad žinia apie tokių užmanymų gyvybingumą tarp politikų – yra labai bloga naujiena, nes rodo aukštą kretinizmo išvešėjimo laipsnį tam tikrose sferose.

Justinas Marcinkevičius savo dramose kalba apie baltąjį ir juodąjį metraštininkus. Tačiau, kaip atrodo, būtų didelė klaida ir neteisybė žurnalistą prilyginti metraštininkui, neutraliam stebėtojui, įvykių fiksuotojui. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, žurnalistas yra dalyvis, taigi ne stebėtojas iš užribio, o vienas iš pagrindinių gyvenimo dramos personažų. Nors ir labai nudėvėtas, bet teisingas yra posakis, kad žurnalistas visų pirma yra sarginis demokratijos šuo. Jeigu toks zoologinis palyginimas užgauna kieno nors jautrią klausą, galima tą patį persakyti dar ir kitaip: žurnalistas yra kovotojas, pirmutinės falangos karys. Klausiate: su kokiu priešu kaunasi toks karys? Jausdamas baisų nepatogumą dėl to, kad čia tuoj pat pražysiu pompastiškumo žiedais, vis tik negaliu nepasakyti, kad žurnalistas yra kovotojas prieš blogį, todėl jo veikloje dominuoja žinios apie blogio raišką (ar kovotojas prieš gėrį pagal atvirkštinės proporcijos dėsnį turėtų daugiau kalbėti apie gėrį – to nežinau).

Kaip visi gerai suprantame, pranešimai apie blogio raišką, tiksli tokių apraiškų fiksacija yra mirtinas žurnalistų ginklas, kertantis blogį iš pašaknų. Reikalas tas, kad blogis nėra savarankiška kūrybinė gyvenimo jėga, tai ypač akivaizdžiai iliustruoja tas faktas, jog blogis paprastai slepia savo veidą po gėrio kauke. Sugebantis nuplėšti gėrio kaukę nuo blogio veido, išviešinantis užkulisius žurnalistas yra blogio naikintojas jau vien dėl to, jog blogis be apsauginės gėrio kaukės neturi jokių egzistencinių syvų išsilaikyti, taigi yra linkęs skaidytis, nykti, yra priverstas apleisti aikštelę.

Tačiau čia leiskite atlikti mintinį eksperimentą, paeksperimentuoti su savo sąmonę, klausiant savęs – ką visų pirma paminėčiau, jeigu reikėtų staiga, daug negudragalviaujant nurodyti gerų dalykų iš mūsų padangės pavyzdžius, kas visų pirma gali sušildyti sielą Lietuvos piliečiui šį niūrų gruodžio pradžios rytą? Šio eksperimento sąlygą – paminėti reikės tuos gerų dalykų pavyzdžius, kurie visų pirma ateina į galvą, nebandant nustatyti čia kokios nors hierarchijos, loginės sekos,  juolab nesiekiant jokio paminėtų dalykų teorinio įprasminimo.

Tikriausiai visame pasaulyje nėra nieko panašaus nė iš tolo, kas dedasi prieš kiekvienas „Žalgirio“ Eurolygos rungtynes naujose Kauno sporto rūmuose, kai daugiatūkstantinė susirinkusių palaikyti savo komandą žmonių minia užgieda Lietuvos himną. Pabandykite įsižiūrėti – kokie įkvėpti tų žmonių veidai! Tokio dalyko nebūtų įmanoma dirbtinai suorganizuoti net už pačius didžiausius pinigus.

Žurnalistika

Mes dažnai išsakome piktus atsiliepimus apie medicinos paslaugų kokybę Lietuvoje, kartas nuo karto pakeiksnojame gydytojus. Šių eilučių autorius taip pat yra prisakęs daug tulžingų žodžių apie medikus, regis, ne be pagrindo. Tačiau dabar noriu papasakoti truputėlį kitokio pobūdžio istoriją. Viena lietuviška jaunų žmonių šeima emigravo į Didžiąją Britaniją, čia svetimos šalies didmiestyje jauni žmonės jau buvo suleidę šaknis, tarsi ir nesiruošė grįžti į gimtinę. Tačiau užklupo baisi bėda, jauna moteris, tik pagimdžiusi sūnų, susirgo žaibiška, labai agresyvia kraujo vėžio forma. Nežiūrint to, jog Anglijos didmiesčių moderniose klinikose dirba geriausi pasaulyje specialistai, jaunoji mama gydytis su kūdikėliu ir vyru grįžo į Lietuvą. Gydymas buvo labai sunkus, komplikuotas, bet sėkmingas, tačiau mane džiugina dar ir tai, kad niekas šiai ligoniukei nepriminė fakto, jog ji buvo pasirinkusi gyventi kitur, niekas neužgavo širdies. Neatsirado nė vieno niekšingo pseudoteisuolio. Didžiuojuosi tokia savo Tėvyne.

Didžiuojuosi savo šalies bendrapiliečiais, kurie mūru stojo už šeimą, Lietuvoje prasidėjus pačiam klaikiausiam per visą nepriklausomybės laikotarpį žmonių užpuolimui, kėsinantis barnevernetiniu pagrindu atimti vaikus iš tėvų (tai buvo baisiau net už kriminalinių gaujų siautėjimą nepriklausomybės pradžioje). Nesąmonės toliau tiražuojamos, kai aukšti valdininkai sako, jog  atskiri nesusipratimai bus pašalinti, tęsiant ir intensyvinant vaikų teisių apsaugos darbuotojų mokymus. Tačiau, kaip atrodo, pažanga šioje sferoje pasimatys tik tada, kai bus suprasta, jog atėjo laikas „atmokyti“ tokius darbuotojus, kai bus siekiama padėti jiems išgarinti savo sąmonę nuo nuodingo barnevernetinio tvaiko. Tikiuosi sulaukti tokių laikų, kai Barnevernet Lietuvoje oficialiai bus pavadinta nusikalstama organizacija, o jos vardo minėjimas bus prilygintas sąmonę tvirkinančiam komunizmo ir nacizmo simbolių demonstravimui (neatsitiktinai šių dienų vaiko teisių apsaugos simboline figūra tapo nacizmo simboliais užsižaidęs žmogus). Kaip atrodo bent man, Barnevernet ideologijos populiarintojai turi būti teisiami, nenumatant jokio senaties termino.

Liana Ruokytė-Jonsson. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Pastarųjų dienų geroji naujiena yra tai, kad iš ministrų postų buvo išspirti Liana Ruokytė-Jonsson ir Kęstutis Navickas. Seniai apie tai svajojau, daug esu prirašęs apie gėdą ir reputacinę katastrofą, kurią užtraukė Lietuvai šių žmonių paskyrimas ministrais. Tikriausiai niekas iki pasaulio pabaigos taip ir nesupras to, iš kokio kanalizacijos vamzdžio buvo ištraukti  ir paskirti į aukštus postus šie žmonės. Lietuvoje nėra nė vienos kultūrinę veiklą plėtojančios organizacijos, kuri nebūtų pasirašiusi po raštais, reikalaujančiais atstatydinti iš Kultūros ministro posto šią nekompetentingą ir labai primityvią moteriškaitę. Net ir aš, kaip matote, nelabai kultūringas žmogelis, esu paskelbęs viešą laišką, prašydamas Ruokytę-Jonsson atsistatydinti. Kultūros ir aplinkos apsaugos sferoms šių žmonių buvimas ministrais yra prarastas laikas.

Net ir atsistatydinti jie nesugebėjo neapsišikdami, ta proga praleidę progą patylėti, prabliuvę apie premjero Sauliau Skvernelio blogą vadovavimą. Žinoma, apie S. Skvernelį kiekvienas yra laisvas turėti savo nuomonę, tačiau atstatydinti ministrai savo nuomonę pareiškė pačiu netinkamiausiu metu, pademonstruodami refleksijos trūkumą, prilygstanti invalidumui, ir savo menkystės kompleksus.

Visai kitą išsivystymo pavyzdį parodė švietimo ministrė Jurgita Petrauskienė, kuri atleidimo iš posto proga padėkojo premjerui už kūrybingą bendradarbiavimą.

Jurgita Petrauskienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Būna dienų, kai (pasakysiu banalybę) širdis dainuoja, kai, Friedricho Nietzsches žodžiais tariant, atsidaro visos būties skrynios ir tau ne juokais atrodo, kad teisus yra satyrinio romano herojus, sakantis, kad viskas tik į gerą šiame geriausiame iš geriausių pasaulių. Tada verta įsižnybti, pasitikrinant ar nesapnuoji.

Tikriausiai nereikėjo, bet vis tik pateiksiu pavyzdį iš savo asmeninės patirties. Prieš keletą metų sužinojau blogą naujieną, kad sergu prostatos vėžiu, tyrimai rodė, kad liga stipriai pasistūmėjusi. Geroji žinia yra ta, kad gydimas radioaktyviu švitinimu buvo sėkmingas, liga buvo sustabdyta. Tolesni tyrimai rodė visišką pasveikimą, gydytojas yra net pasakęs, kad geresnių tyrimų rezultatų iš principo negali būti. Tačiau toliau sekę privalomi pasitikrinimai sirgusiam vėžiu žmogumi rodė, kad tyrimo rezultatai, pasiekę gerumo ribą, toliau nesustabdomai gerėja septynmyliais žingsniais. Dabar yra taip, kad beveik neturiu kur dėtis nuo tokio gerumo.

Kartais jaučiu panikos priartėjimą, bylojantį apie tai, jog ne prieš gerą toks gėris. Bandau įsižnybti!

2018.12.06; 11:08

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

„Ar nereikėtų pripažinti, kad vaiko prievartinis atskyrimas nuo tėvų yra smurtas – valstybės smurtas prieš vaiką ir šeimą?“ (Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas)

Kas daugiau šiandien gali sujaudinti lietuvius: kertami miškai ar mušami vaikai? O gal – valdžios pareigūnų skriaudžiami tėvai?

Be specialaus tyrimo, be atidaus visuomenės nuomonės tyrimo į šiuos klausimus atsakyti sunku. Tačiau aiškėja viena: bet kuriuo atveju, mėgindami surasti kaltąjį arba atpirkimo ožį/ožką, atsiduriame prie valdiškų įstaigų durų. Vienu atveju valdininkai kalti, kad pražiopsojo smurtą prieš vaikus, kitu atveju – kad persistengė, norėdami nepražiopsoti, ir patys tapo smurtautojais.

Dėl to smurto Lietuvoje ne tik kad nesumažėjo, o netgi padaugėjo, nes į smurtautojų gretas įsijungė „vaikų teisių gynėjai“.

Kodėl? Kodėl tauri idėja (gelbėti vaikus nuo smurtaujančių tėvų – kas gali paneigti, kad Lietuvoje šitai nevyksta?) – išsigimė į savo priešybę? Gal tai dar viena išryškėjusi negraži mūsų visuomenės savybė: gražią ir iš principo teisingą idėją iškreipti, subjauroti iki idiotizmo?

Laimei, į šitą klausimą radau atsakymą, leidžiantį teigti: ne, Lietuvos visuomenė šituo atžvilgiu nesiskiria nuo kitų tautų, visuomenių – demokratijos senbuvių, kurios, eliminavus iš kultūros konteksto krikščionybę bei humanitarinį-filosofinį išsilavinimą, rieda paprasčiausių, primityviausių išvadų ir sprendimų pakalnėn.

Į tai dar pereitame šimtmetyje atkreipė dėmesį prancūzų rašytoja, filosofė Simone Weil: „Skęstančiame laive panika kyla dėl to, kad visi žmonės, ypač jūrininkai, užsispyrę kalba tik jūreivystės kalba; ir niekas nekalba skęstančių laivų kalba“. O „skęstantis laivas“, jos nuomone, tai XX amžiaus žmonija: „Per visą žmonijos istoriją dar niekados nebuvo epochos, kai sieloms būtų grėsęs toks pavojus kaip šiandien visame Žemės rutulyje“.

Žinoma, į tokį teiginį įsiklausyti ir su juo sutikti gali tik tas, kas pripažįsta sielos egzistavimą. O tokių šiandien, ko gero, mažuma. Net akademinė psichologija – o juk iš jos išaugusi psichoterapija ilgą laiką taip ir buvo vadinama: „sielogyda“ – atsisakė sielos kaip vienos iš jos tyrimų objekto dalies, nors dėl to dingo žinojimas, kur link turėtų judėti psichikos ligų tyrėjai, gydytojai, ieškodami psichinės sveikatos.

Kad Lietuvos visuomenė serga, serga ir protu, ir siela, girdime ne pirmus metus. Tai liudija ir nesiliaujančios patyčios, ir didėjanti emigracija. O to priežastys glūdi skęstančiame šeimos  „laive“.

Pirmieji vaiko žingsniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tiesa, oficialiai pripažįstamos ir garsiai įvardijamos kitos emigracijos priežastys: sunki ekonominė padėtis, bedarbystė, valstybės nemeilė, nepagarba savo piliečiams. Bet jei nebūtų kertamos šeimos kaip svarbiausios visuomenės ląstelės šaknys, jei šeimos institucija nebūtų žlugdoma, stumiama į visuomenės gyvenimo paraštes, keičiant ją visokiais neatsakingais, „partneryste“ pavadinamais ryšiais, gyva, stipri šeima būtų išlikusi atrama, vieną ar kitą jos narį ištikus ekonominiams sunkumams, patikima užuovėja nuo visokių socialinių ar psichologinių negandų.

Šiandien, deja, šeimos laivas skęsta ir net yra skandinamas, o supanikavusi visuomenė, stokodama moralinių ir juridinių autoritetų, atidavė laivo vairą mažaraščiams biurokratams. Visi ėmė kalbėti biurokratų kalba, kurioje pamatine tapo frazė „vaikų teisės“, visai pamiršus, kad šeimoje yra ne tik vaikai, bet ir tėvai, ir kad protaujant logiškai, o ne biurokratiškai, vaikų teisės niekada neatves prie gero rezultato, jei bus užmirštos tėvų teisės.

Pradėjus Lietuvą purtyti kraupioms, žiniasklaidos tiražuojamoms vaikžudystės istorijoms ir visuomenei suvokus savo bejėgiškumą, įvairius valdžios sprendimus skatinanti dauguma choru (kuriam, regis, kažkas sumaniai dirigavo iš užkulisių…) pradėjo prašyti, net reikalauti valdžios įsikišimo.

Valdžia, kaip prisimename, kurį laiką delsė. Matyt, ji irgi suvokė problemos keblumą bei (tikiuosi…) savo pačios nepasiruošimą imtis reguliuoti iki šiol valdžios įsikišimo netoleravusius šeimos santykius, tėvų ir vaikų santykius. Tačiau smurtui prieš vaikus nesiliaujant, o visuomenei vis garsiau reikalaujant valdžios bizūno, buvo nueita, netgi – nubėgta lengviausiu keliu, mechaniškai-automatiškai perkeliant į Lietuvos šeimos teisės sferą kitos valstybės patyrimą ir sprendimus.

Taigi, niekas neginčija to fakto, kad bjauri votis, kurią galima įvardinti kaip smurtą prieš vaikus, ėmė kelti grėsmę visuomenės sveikatai. Tačiau nesuprantama kas kita. Žinant, jog su šeimos problemomis susiduria ir kitos valstybės, ir „kitų“ valstybių daug, o šeimos santykiai skirtingose valstybėse reguliuojami skirtingai, negali nestebinti tai, kodėl mūsų valdžia aklai kopijavo modelį būtent tos šalies, kurios veiksmai jau buvo sukėlę visuomenėje pačią neigiamiausią reakciją. Turiu galvoje Norvegiją ir jos liūdnai pragarsėjusią „Barnevernet“ sistemą.

Vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Beje, kaimyninėje Lenkijoje iki šiol vaikas laikomas tokiu pat žmogumi, kaip bet kas kitas, todėl jį saugo bendrieji įstatymai – Baudžiamasis kodeksas, ratifikuotos tarptautinės konvencijos, Konstitucija. Nėra jokio specialaus Vaiko teisių apsaugos įstatymo. Čia veikia Šeimos ir globos kodeksas bei Vaiko teisių kontrolieriaus įstatymas. Bet mūsų uoliems vaikų teisių gynėjams lenkiškas modelis prie širdies „nelipo“. Buvo nueita, teisingiau, „nuplaukta“ toliau, iki Norvegijos…

Negalima nepritarti Seimo nariui Mindaugui Puidokui, atkreipusiam dėmesį į tai, jog  Norvegijoje vaiko teisės smarkiai perlenkiamos: vaikas ir vadinamieji „vaiko interesai“ (o kas tuos interesus nustato ir įvertina jų vertybinį, dorovinį pagrįstumą? Valstybė? Jos įgalioti biurokratai?)  iškeliami aukščiau šeimos, aukščiau tėvų teisės, teisės auklėti vaikus pagal savo vertybes ir įsitikinimus. Tai nuolat pabrėžia ir „Barnevernet“ pareigūnai, skelbdami, kad jie visais atvejais stoja į vaiko pusę.

Tokiu būdu Norvegijoje oficialiai pripažįstama, jog tėvai ir vaikai nebėra vienis, nebėra šeima, toji pamatinė valstybės ląstelė, o yra tik „ferma“ ar tam tikras biologinis mechanizmas, kurio paskirtis sutapatinama su inkubatoriaus paskirtimi: išperėti naują gyvybę. O toliau rūpestį ta vaiku vadinama gyvybe valstybė ima į savo rankas, net neklausdama, ar gyvasis „inkubatorius“ su tuo sutinka. Ir štai pasekmės: daugybė atimtų, pagrobtų vaikų, atiduotų visiškai svetimiems žmonėms, kuriems pakanka išklausyti kursus apie vaikų auklėjimą, kad augintų biurokratų modeliuojamus robotukus, ir daugybė skundų į įvairias institucijas.

Lietuvos teisėkūra pasirinko būtent šitą kelią, šitą šeimos santykių „reguliavimo“ būdą. Kodėl? Norvegai, pasirinkę tokį būdą, sprendžia iškart dvi problemas: demografinę – kokybinę (nes atima ne visus vaikus, kuriems gal būt nesaugu biologinėse šeimose, bet vykdo tam tikrą atranką…) ir finansinę, sukurdami naują, pasauliui iki šiol neregėtą biznio sferą. O kokį tikslą persekioja Lietuvos teisėkūrininkai?

LR Konstitucijoje yra surašytos visos svarbiausios žmogaus teisės. Būtent jų stiprinimas šiandien yra (turėtų būti!) nacionalinio saugumo uždavinys. O silpninti reikia tarnautojų, pareigūnų norą rodyti savo galią. Lietuvos pilietis savoje valstybėje neturėtų jaustis kaip žmogus, persekiojamas galingų valstybės institucijų. Tačiau dabartinė valdžia užsimojo klibinti pamatinius Konstitucijos straipsnius, tuo keldama papildomą grėsmę valstybės ateičiai ir piliečiams.

Vaikai ant ledo lyčių. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tuščios, be turinio, be prasmės yra iš Seimo ataidinčios kalbos apie pagalbą šeimai. Antraip a) nebūtų tokio protu nesuvokiamo, logika  nepaaiškinamo skirtumo tarp lėšų, kurias valstybė skiria normalioje, biologinėje šeimoje auginamiems vaikams, ir vadinamiems globėjams: b) įtarus, kad, gal būt, šeima nesugeba deramai (???) auklėti vaikų, ne motina būtų skubiai kišama į kalėjimą, o visa komanda specialistų, kurioje privalomai dalyvautų vaikų psichologas, gydytojas ir tėvų advokatas, skubiai aiškintųsi realią padėtį, realias grėsmes. Ir padėtų tėvams ne atimdami vaikus, o kartus su šeima ieškodami geriausių būdų šeimai išsaugoti, išsaugoti tėvų ir vaikų santykius.

Pagaliau, jei valstybei tikrai rūpėtų pagalba šeimai, o ne būdai, kaip greitai ir nebaudžiamai iš šeimų atimti vaikus, jau mokyklose vyresnių klasių moksleiviams būtų dėstomi šeimos kūrimo ir tarpusavio santykių ugdymo pagrindai, o ne paistalai apie neribotą lyčių ir kitokių tapatybių skaičių bei galimybes patiems pasirinkti jas.

Šiandien šeima pergyvena didžiulę krizę, ir vaikų paėmimas iš šeimų jos ne tik nesprendžia, bet dargi paaštrina. Mat, nevykusios reformos aukų – vaikus praradusių tėvų ir iš šeimos pagrobtų vaikų – skaičių pagausino nevykėliai “vaikų teisių gynėjai“, politikai ir biurokratai, į kuriuos šiandien atsisuko visuomenės nuomonės giljotinos peilis.

Kai kas graudina visuomenę, jog taip užsipuldinėjant vaikagrobius biurokratus, niekas nebenorės dirbti to juodo darbo. O ar pagalvojo tie „graudintojai“ apie tai, jog palikus vaikų teisių „gynėjus“ nebaudžiamai siautėti, kaip jie siautėja dabar, greitai nebeturėsime vyrų ir moterų, kurie norėtų kurti šeimas ir gimdyti vaikus?

O tai būtų kur kas baisiau, nei vaikų teisių gynėjų institucijos, palikusios be vaikų grobėjų.

2018.11.12; 06:00

Kovo 11-osios Akto signataro, Lietuvos Seimo nario  Algirdo Patacko viešas laiškas, adresuotas Norvegijos parlamento nariams. Laiške – Algirdo Patacko požiūris į Norvegijos struktūras, iš Lietuvos pilietės atėmusias sūnų Gabrielių.

Esu Algirdas Patackas, ilgametis Lietuvos Respublikos parlamento (Seimo) narys, Lietuvos nepriklausomybės atstatymo Akto signataras.

Man 71 metai, sovietiniais laikais buvau disidentas ir politinis kalinys, todėl manau turįs teisę kreiptis į jus aštresne, nediplomatine kalba.

Continue reading „Ar Norvegija grįžta į barbarybę?“