Jonas Basanavičius. Skulptūros autorius – Gediminas Piekuras. Slaptai.lt nuotr.
Vilniaus senamiestis. Signatarų namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lapkričio 23-iąją minimas tautos patriarcho dr. Jono Basanavičiaus 169-asis gimtadienis. Karantino suvaržymai privertė keisti šių lietuvių tautai svarbių metinių paminėjimo sumanymus. Patriarcho gimtosiose vietose turėjęs vykti minėjimas persikelia į internetinę erdvę kviesdamas įsitraukti šešių Lietuvos savivaldybių gyventojus.
 
Minint šią dieną, sostinės meras Remigijus Šimašius prie tautos patriarcho paminklo pririšo trisdešimt Lietuvos vėliavos spalvų balionų. Paruošta ir kita dovana – specialiai iš Filharmonijos balkono Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro trimitininkas Dovas Lietuvninkas atliko du Juozo Naujalio kūrinius: „Jaunimo giesmė“ bei „Lietuva brangi“.
 
„30 Lietuvos vėliavos spalvų balionų tautos patriarchui – gimtadienio dovana nuo Vilniaus. Jonas Basanavičius ne tik sutelkė tautą, bet ir sunkiausiais laikais nepaliko Vilniaus. Ir jis tikrai džiaugtųsi šiandienos laisva Lietuva. Tikiu, kad ši ryški, džiaugsmą simbolizuojanti dovana įkvėps kartu ir vilniečius ateityje, kuomet jau vėl galėsime saugiai susiburti, kurti naują miesto tradiciją“, – sakė Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius.
 
Vilniaus miesto savivaldybė kviečia paminėti dr. J. Basanavičiaus gimtadienį ir aplankyti ne tik jo skulptūrą prieš Nacionalinę Filharmoniją, bet ir atvykti prie kitų vietų, susijusių su tautos patriarchu: Sgnatarų namų, amžinojo poilsio vietą Senosiose Rasų kapinėse, kitų objektų mieste.
 
Norintys taip pat gali pasivaikščioti ir po kitas, galbūt mažiau žinomas su dr. J. Basanavičiumi susijusias vietas – Domaševičiaus g. 9 namą, kuriame 1920−1927 m. gyveno J. Basanavičius. Čia, 1967 m. jo atminimui įamžinti, prie namo pagrindinio fasado buvo pritvirtinta memorialinė lenta. Latako g. 1/2 – kur taip pat, net dešimt metų su pertraukomis gyveno tautos patriarchas, o ant pačio pastato galima rasti memorialinę lentą. Dr. J. Basanavičiaus mirties vieta − Vilniaus g. 25 namas, tuometinės ligoninės pastatas, taip pat pažymėta lietuvių tautos patriarcho atminimui skirta memorialinė lenta.
 
Jono Basanavičiaus tėviškė. Vytauto Visocko nuotr.

Svarbi vieta ne tik Vilniui, bet ir visai Lietuvai – Signatarų namai, taip pat susijusį su dr. J. Basanavičiumi. Namai šiandien kviečia dalyvauti ir specialiame orientaciniame – bet virtualiame – žaidime, skirtame dr. J. Basanavičiaus gimtadieniui.
Paminklas dr. Jonui Basanavičiui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
„Viena iš labiausiai prigijusių Jono Basanavičiaus gimtinės tradicijų – kasmet lapkričio 23 dieną paminėti patriarcho gimtadienį jo gimtuosiuose namuose. Šiais metais svečių priimti negalime, tad parengėme nuotaikingą intelektinį žaidimą, pasitelkėme virtualius kanalus, paruošėme specialius prizus nugalėtojams ir ateiname pas jus. Tikslių vietų, kur gimtadienio šventės dovanos lauks laimėtojų, neišduosime, joms įminti reikės išnarplioti kiekvienai savivaldybei skirtą užuominą. Suklusti turėtų Anykščių, Kauno ir Vilkaviškio rajonų, Marijampolės, Palangos ir Vilniaus miestų savivaldybių gyventojai“, – ragina žaidimo rengėja, Jono Basanavičiaus gimtinės muziejininkė Agnė Brazaitienė.
 
Rengėjai prasitaria, jog ieškant atsakymų visų pirma reikia galvoti apie J. Basanavičių ir su jo gyvenimu ar veikla susijusias vietas. Dalyviai kviečiami žaisti atsakingai – į žaidimo vietas vykti pėsčiomis vieni arba tik su savo šeimos nariais, nesibūriuoti, laikytis saugaus atstumo ir dėvėti apsaugines priemones.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.11.23; 12:00

Jonas Basanavičius. Skulptūros autorius – Gediminas Piekuras. Slaptai.lt nuotr.

Nacionalinė Jono Basanavičiaus premijos komisija iš visuomenės gautų pasiūlymų atrinko dvi kandidatūras gauti šią premiją, informuoja Kultūros ministerija.
 
Komisijos posėdyje nutarta, kad Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos skyrimo kriterijus geriausiai atitinka dviejų kandidatų darbai ir veikla.
 
Gauti premiją pretenduoja Eligijus Juvencijus Morkūnas – už ilgametę veiklą muziejinio darbo, formuojančio tautinę savimonę, skatinančio visuomenę dalyvauti pažinimo procese ir reprezentuojančio krašto istoriją, etninę kultūrą ir paveldą, baruose.
E. J. Morkūno kandidatūrą pateikė Lietuvos liaudies buities muziejus.
 
Paminklas dr. Jonui Basanavičiui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Antrasis pretendentas į premiją – Jonas Rudzinskas – už darbus, susijusius su etninės kultūros tradicijų plėtojimu, ugdymu ir tyrinėjimu, taip pat už kūrybinę ir mokslinę veiklą.
 
J. Rudzinsko kandidatūrą pateikė Lietuvos meno kūrėjų asociacija.
 
Iš šių kandidatų baigiamajame komisijos posėdyje bus išrinktas Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos laureatas.
 
Premijos paskirtis – įvertinti asmenų arba bendrą veiklą vykdžiusių asmenų grupių išskirtinius nuopelnus etninės kultūros srityje, reikšmingą kūrybinę, mokslinę veiklą ir kitus darbus, susijusius su lietuvių etninės kultūros tradicijų plėtojimu, tautinės savimonės puoselėjimu ir etnokultūriniu ugdymu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.22; 07:00

Vladas Turčinavičius. Slaptai.lt nuotr.

Lietuva jau 30 metų nepriklausoma valstybė, bet stebint mūsų valdžių elgesį vidaus ir užsienio srityje, susidaro vaizdas, kad jie dar nepribrendo savarankiškai valdyti valstybės, gal jie nesuvokia, kad Lietuva yra istorijos ir tarptautinės teisės subjektas.

Stebėtina, kad mūsų istorikai nerašo, o valdžios atstovai nesiremia svarbiausiu santykių su Rusija pamatu: 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos Respublikos Taikos sutartimi su Sovietų Rusija. Kaip tik šiandien sukanka 100 metų nuo šios Sutarties pasirašymo bei Lietuvos valstybės suvereno teisių gražinimo.

Istoriškai pažvelgsiu į buvusios didelės valstybės Lietuvos Dižiosios kunigaikštijos santykius su Rusijos imperija XIX a.

Po 2-jo ATR pasidalijimo 1793 07 22 Gardino Seimas sutiko, kad Baltoji Rusia iki Nemuno aukštupio atitektų Rusijai kaip stačiatikių rusėnų žemės ir tarėsi su Rusija dėl ilgalaikės taikos. Taip pat Seimas priėmė svarbiausią Lietuvai dokumentą – patvirtino sutartį su Rusijos imperija, kurioje prisiekė „amžiną ir nepajudinamą taiką“ tarp ATR ir Rusijos su apibrėžta Lietuvai siena tarp etninių lietuvių katalikų ir stačiatikių rusėnų. Lenkijos karalius ir Lietuvos DK Stanislovas Augustas Poniatovskis savo ir būsimų valdovų vardu atsisakė nuo bet kokių pretenzijų į Rusijos užimtas teritorijas, o imperatorė Jekaterina II pažadėjo nekelti jokių pretenzijų dėl kitų ATR teritorijų.

Deja, grįžusio iš Amerikos Nepriklausomybės karų generolo Tado Kosciuškos sukeltas sukilimas dėl unitarinės Lenkijos valstybės atstatymo sulaužė šią sutartį ir buvo pralaimėtas bei tapo pretekstu visiškai panaikinti Lenkijos ir Lietuvos Rzeczpospolitą, ją pasidalijant tarp ano meto imperijų: Rusijos, Prūsijos ir Austrijos. Remiantis istoriniais faktais galima teigti, kad T. Kosciuškos sukilimas buvo beprasmis Lietuvos valstybingumui, atnešęs lietuvių tautai žudynes, o ypač pabrėžtina, kad T. Kosciuškos įsakymu buvo išžudytas LDK valdantysis elitas, veikiantis dėl Lietuvos valstybingumo išsaugojimo. Lietuvos DK Didžiojo kunigaikščio titulas atiteko Rusijos valdovei Jekaterinai II, kuris buvo paveldimas vėlesnių Romanovų dinastijos palikuonių.  Vilčių ir pastangų atstatyti LDK valstybingumą Rusijos imperijos sudėtyje buvo iki 1815 m. Vienos kongreso, apie tai rašiau ankstesniuose straipsniuose ir šiuos Lietuvos valstybingumo atstatymo žygius darė kunigaikštis, Rusijos Senato senatorius ir imperatoriaus Aleksandro I slaptasis patarėjas, Mykolas Kleopas Oginskis. Stebėtina, kad mūsų istorikai M. K. Oginskio politinės veiklos netyrinėja, gal jiems draudžia Lenkija, o gal nedrįsta žvelgti į istoriją iš Lietuvos interesų.

1863 m. Valstiečių sukilimas Lietuvoje. Konstantino Bogdano istorinė kompozicija. Slaptai.lt nuotr.

1814-15 m. Vienos kongresas sprendė Europos politinę ir ekonominę tvarką po Napoleono karų, kuris buvo sušauktas Austrijos, Jungtinės Karalystės, Prūsijos ir  karo laimėtojos Rusijos iniciatyva kuriame dalyvavo 216 valstybių vadovai. Nors Vienoje buvo susirinkę visi valstybių atstovai, lemiamą žodį turėjo tik Austrijos, Jungtinės Karalystės, Prūsijos, Rusijos, bei Prancūzijos atstovai. Vienos kongresas, vietoje Napoleono 1807 m. įsteigtos Varšuvos kunigaikštystės su Užnemunės Dainava ir Suduva, įkūrė Lenkijos karalystę Rusijos imperijos sudėtyje, Rusijai priskyrė ir autonominę Suomijos kunigaukštystę, ne veltui imperatoriui Aleksandrui I Helsinkyje buvo pastatytas ir stovi paminklas. Na, o Lietuvos DK suvereno teisės buvo  paliktos Rusijos imperijai ir ar buvo kongrese kalbama apie LDK nežinoma, nes Lietuvos istorijos institutas apie tai netyrinėja.

Lenkijos  Karalystė buvo vadinama Kongresinė ir turėjo autonomines teises Rusijos imperijoje, savo Seimą, Vyriausybę ir net kariuomenę. Šis Lenkijos Seimas savo nutarimuose net Lietuvos  vardo nemini, o vadina Vilniaus vaivadija, priešingai Rusijos imperija pagal  1792 m. II pasidalijimo sienas buvusią LDK teritoriją pavadino Lietuvos gubernija, kurioje vedė autonominę Lietuvos švietimo ir kultūros politiką. Ši palanki lietuvių tautai politika tęsėsi iki 1831 m. sukilimo, kurį tenka vadinti beprasmiu lietuvių tautai, nes tauta patyrė represijas, o autonominė kultūrinė švietėjiška politika buvusioje LDK teritorijoje buvo nutraukta ir Vilniaus universitetas uždarytas.

Po 1863 m. sukilimo Rusijos valdžia vykdė represijas prieš lietuvių tautą, o 1864 m. įvedė lietuviškos spaudos draudimą lotynišku raidynu, nors iki sukilimo S. Daukanto, M. Valančiaus ir kitų Žemaitijos šviesuolių pastangomis veikė lietuviškos mokyklos ir buvo leidžiama lietuviška spauda. Galima daryti išvadą, kad abu sukilimai  buvo beprasmiai lietuvių tautai, atnešę didžiules žmonių aukas, o  žvelgiant ano meto Lietuvos šviesuolių akimis buvo sukeltas Lenkijos politikų mesianizmo vykdyto lietuvių ir kitų LDK tautų atžvilgiu bei sukilimą skatino Vakarų imperijos, turėdamos tikslą susilpninti Rusijos imperiją. Žodžiu, karštuoliai ir lengvatikiai lenkai sukėlė abu sukilimus, kuriuose daugiausiai buvo žudoma ir nukentėjo lietuvių tauta.

Jonas Basanavičius. Skulptūros autorius – Gediminas Piekuras. Slaptai.lt nuotr.

Rusijos caro valdžia padarė ir nuolaidų valstiečiams, pataisė 1861 m. reformą, sumažino privalomosios žemės išpirkos mokestį, paspartindama baudžiavos liekanų likvidavimą ir kapitalizmo raidą. Susidarė sąlygos augti ūkininkams visoje Lietuvos gubernijoje (Rusijos Šiaurės vakarų krašte), ne tik Užnemunės Dainavoje ir Sūduvoje, kurioje baudžiava buvo panaikinta Napoleono dar 1807 m. ir ši Užnemunės teritorija buvo pavadinta Suvalkų gubernija. XIX a. antroje pusėje išsilavinusių ūkininkų sūnų dėka ėmė sparčiai rastis tautinė nekilmingųjų inteligentija. Nekilmingųjų sluoksnis tapo laisvės vedliu į 1918 metų Lietuvos Nepriklausomybę. Užnemunės Lietuvoje užgimė idėja atkurti Nepriklausomą Lietuvą, kurią plėtojo nauji lietuvių tautos Didžiavyriai Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka ir kiti lietuvių šviesuoliai. Jie tęsė S. Daukanto ir M. Valančiaus idėjas: ugdyti lietuvių tautinę savimonę per kultūrą, švietimą, kalbą.

Trumpai apie Lietuvos atgimimo patriarchą, Didžiavyrį Joną Basanavičių (1851-1927), gimęs Ožkabaliuose, Vilkaviškio apskrityje, lietuvių tautos atgimimo puoselėtojas, įkūręs ir redagavęs įžymųjį lietuvišką laikraštį „Aušra“, mokslininkas, gydytojas, vienas svarbiausių Lietuvos Nepriklausomybės siekėjų. 1879 m. birželio 11 d. baigęs Maskvos universitetą gavo teisę verstis gydytojo praktika. Kultūrinę, švietėjišką ir politinę veiklą pradėjo dar studijuodamas Maskvos universitete. Tyrė Lietuvos istoriją, etnologiją, lietuvių kultūrą, kalbą, rinko tautosaką, rūpinosi lietuvių tautos švietimu, lietuviškos spaudos draudimo panaikinimu. 

Gulinėti prie paminklo Vincui Kudirkai, pasirodo, – galima. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos Didžiavyris Vincas Kudirka (1858-1899) gimė Paežeriuose Vilkaviškio apskrityje – baigęs Marijampolės gimnaziją įstojo studijuoti mediciną į Varšuvos universitetą, kurį baigė 1889 m. Dar studijuodamas įsitraukė į politinę veiklą, dėl ko teko dviem metams nutraukti studijas. Gan per trumpą laiką gydytojas V. Kudirka paliko gilų ženklą lietuvių tautinio sąjudžio veikloje, prozininkas, poetas, publicistas, kritikas, vertėjas, J. Basanavičiaus „Aušros“ tesėjas, tautos atgimimo laikraščio „Varpas“ įkūrėjas ir redaktorius, Lietuvos himno „Tautiškos giesmės“ autorius.

Apgailėtina, kad šių didžiavyrių paminklai sostinėje Vilniuje buvo pastatyti tik 2009 m. V. Kudirkai ir 2018 m. J. Basanavičiui, nors 1990 m. atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, pirmoji Sąjudžio laikų Vilniaus Taryba paminklų sąraše šiuos asmenis įrašė pirmuosius.

Nekilmingųjų sluoksnis, išugdytas XIX a. antroje pusėje, atvedęs ir įgyvendinęs Lietuvos Nepriklausomybę, tai ne tik 20 asmenų Nepriklausomybės signatarų, bet būtina vardinti dar keletą Didžiavyrių: broliai Vileišiai – Petras (1851-1926), Antanas (1856-1919), Jonas (1872-1942). Ypač minėtini Lietuvos bajorai atsikratę prolenkiškos tapatybės (vis tik ką daro švietimas ir apsišvietusių lietuvių įtaka) ir savo veiklą skyrę Lietuvai: Žemaitijos bajorai – Stanislovas Narutavičius (1862-1932), broliai Biržiškos – Mykolas (1882 – 1962), Vaclovas (1884-1956) ir Dzūkijos bajoras Donatas Malinauskas (1869-1942). Galima pabrėžti, kad šie Lietuvai nusipelnę asmenys išsimokslino Rusijos universitetuose: Sankt-Peterburgo, Maskvos, Kijevo, Varšuvos, bet ne Vilniaus universitete, kuris buvo uždarytas dėl Lenkijos sukelto 1831 m. sukilimo.

Žvelgiant į XX a. istorinius įvykius yra minėtini: Rusijos valdžios sprendimas naudingas Lietuvos atgimimui – 1904 m. sugražinta lietuviška spauda, o 1905 m. įvykęs lietuviškų gubernijų atstovų Didysis Vilniaus Seimas, vadovaujant Jonui Basanavičiui nusprendė atkurti Lietuvos autonomiją – dar buvo vadovaujamasi paskutinių LDK vadovų tikslais.

Lietuvai atsikurti ir naujoms valstybėms Estijai ir Latvijai atsirasti bei įsitvirtinti palankios sąlygos susidarė prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir 1914 m. JAV prezidentui Tomui Vudro Vilsonui paskelbus Tautų apsisprendimo deklaraciją. Po bolševikų 1917 m. perversmo šią Tautų apsisprendimo teisę pripažino ir Sovietų Rusija, ji 1917 m. lapkričio 16 d. paskelbė „Rusijos tautų teisių deklaraciją“. Ši Deklaracija skelbė visų tautų lygias teises, jų suverenumą ir teisę patiems apsispręsti bei kurti savarankiškas valstybes. Nors Sovietų Rusijos deklaracija buvo daugiau propagandinė ir iš esmės šios deklaruojamos teisės vėliau buvo taikomos kitoms daugiatautėms valstybėms, ji padėjo skleisti komunistinę doktriną pasaulyje. Tačiau visa tai yra Sovietų Rusijos dviveidiško imperinio elgesio taktika, pagal kurią Lietuva neprivalo paklusti, o nuolat Rusijai priminti ir reikalauti elgtis pagal Tarptautinės teisės nuostatas. Sovietų Rusija privalėjo po Deklaracijos paskelbimo pripažinti Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės okupaciją kuri prasidėjo po 1831 m. sukilimo.

Tarptautinės teisės ir Tautų apsisprendimo deklaracijos nuostatas atitinka lietuviškų gubernijų atstovų konferencijos, vykusios 1917 m. rugsėjo mėn. Vilniuje, priimta Lietuvos valstybės atkūrimo deklaracija, kurioje buvo išrinkta  Lietuvos Taryba. Demokratiškai išrinkta 20 asmenų Lietuvos Taryba, pirmininkaujant Jonui Basanavičiui, 1918 m. vasario 16 d. paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą: „Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis: į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybės šiuo pareiškimu:

Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.

Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.

Lietuvos Taryba pranešdama apie tai vyriausybei, prašo pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę“.

Nors pirmoji valstybė, 1918 m. kovo 23 d. pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę de fakto, buvo Vokietija, tačiau esanti Lietuvoje Vokietijos kariuomenė trukdė Nepriklausomybę įgyvendinti. Tik Vokietijai pralaimėjus I pasaulinį  karą, Reichstagas pripažino tautų apsisprendimo teisę ir 1918 m. spalio 20 d. Lietuvai leido sudaryti Vyriausybę. Vokietijai strategiškai buvo naudinga turėti kaimynystėje Lietuvos valstybę, o ne Rusijos imperiją, juolab Sovietų Rusiją.

Pabrėžtina, kad 1918 m. rugpjūčio 29 d. Rusijos imperijos teisių perėmėja Sovietų Rusija panaikino Abiejų Tautų Respublikos (Rzeczpospollitos) pasidalijimų aktus.

Nors Sovietų Rusija 1919 m. dar bandė įsitvirtinti Lietuvos teritorijoje, pasiųsdama Raudonosios armijos būrius, tačiau Lietuvos savanorių kariuomenės ji buvo išvyta už Daugpilio. D. Britanija ir Estija taikos sutartis su Sovietų Rusija pasirašė dar 1920 m. vasario mėn., tuo pripažindamos bolševikinę Rusijos vyriausybę, ir tik praėjus pusei metų Sovietų Rusija atsisakė Lietuvos suvereno teisių, kurios buvo atitekę po Rzeczpospolitos pasidalijimų Rusijos imperijai bei lyg tai patvirtintų Vienos kongrese. Lietuvos santykiai su Sovietų Rusija galutinai buvo nustatyti Lietuvos Respublikos ir Sovietų Rusijos 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje pasirašytąja Taikos sutartimi. Pirmuoju Sutarties straipsniu Rusija iškilmingai patvirtino Lietuvos teises į nepriklausomybę ir kartu atsisakė bet kokių Rusijos siekių į Lietuvos teritoriją šiais žodžiais: „Pasirėmus „Rusijos tautų teisių  deklaracija“, visos tautos turi laisvą apsisprendimo teisę, kuri gali būti išplėsta ligi visiško atsiskyrimo nuo valstybės, kurios dalį sudarė Rusija, be paslėptų minčių pripažįsta Lietuvos valstybę nepriklausoma ir suverenia su visomis teisėmis ir išvadomis, išplaukiančiomis iš šio pripažinimo. Rusija amžiams atsisako suvereninių teisių į lietuvių tautą ir jos žemę. Ankstesnis Lietuvos priklausymas Rusijai lietuvių tautos jokiu požiūriu neįpareigoja savoje teritorijoje“.

Ši Taikos sutartis apibrėžė sienas, lietuvių  gyvenamoje teritorijoje  su Gardino ir Lydos sritimis ir tai beveik atitiko 1792 m. II padalijimo sienas, tarp stačiatikių rusėnų ir katalikų lietuvių.

Štai kur pagal tarptautinę teisę yra tolimesnių santykių tarp Rusijos ir Lietuvos pamatas, todėl galima tik apgailestauti, kodėl dabartinės Lietuvos valdžia nemini šios sutarties 100-mečio, o viešojoje erdvėje per 30 metų neaptinkame jokių diskusijų šia tema.

Sovietų Rusija 1922 m. tapusi Sovietų sąjunga,  1926 m. rugsėjo 28 d. pasirašė su Lietuva Nepuolimo paktą, kuris dar kartą patvirtino 1920 m. Taikos sutartį su nubrėžtomis sienomis, kurio pirmasis ir antrasis straipsnis  nustatė: 1. „Taikos sutartis, pasirašyta tarp Lietuvos ir Sovietų Rusijos Maskvoje, 1920 m. liepos 12 d., kurios visi nuostatai palieka galioje ir nepažeidžiami, lieka Lietuvos – Sovietų Sąjungos santykių pagrindu. 2. Lietuvos Respublika ir Sovietų Sąjunga įsipareigoja tarpusavy visomis aplinkybėmis respektuoti jų suverenumą, kaip ir jų teritorijų integralumą ir nepažeidžiamumą“. Sovietų komisaras užsienio reikalams Maksim Litvinov pareiškė: „Visas pasaulis turi matyti, kad mūsų pasirašytos sutartys nėra laikinos ir nepriklauso nuo konjuktūros, nuo atsitiktinių aplinkybių, bet yra išreiškimas mūsų pastovios ir amžinos taikos, kurios pagrindiniu elementu yra jaunų Pabaltijo valstybių nepriklausomybių išlaikymas…“

Lenkijos herbas. Slaptai.lt nuotr.

Po Pilsudskio perversmo Lenkijoje, Kaune susidarė įspūdis, jog Lenkija Lietuvos atžvilgiu turi pavojingų kėslų. Savaitę prieš pasirašant Nepuolimo sutartį Maskvoje, 1926 rugsėjo 21, Lietuvos vyriausybė per savo atstovus užsienyje įteikė įvairių kraštų vyriausybėms memorandumą, iškeliantį Lenkijos agresyvumą ir jos grasinimą karu rytų Europai – štai pavyzdys dabartinei Lietuvos valdžiai, kaip duoti atkirtį neteisėtiems Lenkijos reikalvimams keisti lietuvių kalbos raidyną bei rašyti pase pavardes lenkų raidėmis. Būdamas Maskvoje premjeras Mykolas Sleževičius gavo iš Sovietų sąjungos užsienio reikalų komisaro Georgijaus Čičerino notą, kuri patvirtino, „kad faktiškas Lietuvos sienų sulaužymas, kuris Lenkijos buvo padarytas priešingai lietuvių tautos valiai, nepakeitė Socialistinių Tarybų Respublikų Sąjungos nusistatymo dėl teritorinio Lietuvos suvereniteto, nustatyto 1920 metų liepos mėn. 12 d Taikos sutarties Lietuvos su Rusija 2 straipsnyje ir jo priede.“

Pagaliau iš G. Čičerino notos paaiškėjo ir tai, dėl ko Lietuva dar neturėjo raštiško pareiškimo iš Sovietų Sąjungos dėl jos sutarties su Lenkija. Jos 1921.III.18  Taikos sutartis su Lenkija pasirašyta Rygoje, nors ir nustatė Lenkijos valstybės sieną toli į rytus nuo Kerzono linijos, Maskva notoje dar kartą raštiškai patvirtino Lietuvai, kad ir toliau galioja 1920 m. Taikos sutartis su Lietuva ir joje apibrėžtomis sienomis.

Šiomis sutartimis nustatyti santykiai dar labiau sustiprėjo Sovietų Sąjungai 1934 m. įstojus į Tautų Sąjungą ir tapus Tarptautinės teisės subjektais. Tačiau Sovietų Sąjungai 1939 m. žiemą užpuolus Suomiją, o Vakarų valstybės, vengdamos konflikto su Sovietų sąjunga, efektyviai nepadėjo Suomijai, tačiau 1939.XII.14 ją tik pašalino iš Tautų sąjungos. Prisitaikanti Lietuva, norėdama išlikti ištikima savo neutralumo politikai, 1939 m. rugsėjo 1 d. griežtai laikėsi tarptautinių ir iš dvišalių sutarčių išplaukiančių įsipareigojimų.

Kai Lietuva vykdanti neutralumo politiką 1939 m. rugsėjo pirmoje pusėje nėjo atsiimti Pietryčių Lietuvos su Vilniumi, tuomet Sovietų sąjunga rugsėjo 17 d. puolė Lenkijos okupuotą Pietryčių Lietuvą, ją okupavo, tuo pažeidė tarptautinę teisę ir sutartis su Lietuva. 1939 m. spalio 10 d. Prievartine sutartimi su Lietuva sugražino tik dalį Lietuvos teritorijos su Vilniumi, tačiau privertė mūsų vadovus įsileisti 25 tūkst. Raud. Armijos karių ir sukurti 5-ias jų karines bazes. Tai buvo sovietų imperializmo ir begėdiškos politinės suktybės išraiška, nes Kremlius pažeisdamas 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartį ir vėlesnes ją patvirtinančias sutartis, ne tik padiktavo sąlygas, bet ir atplėšęs daugiau kaip pusę Vilniaus krašto teritorijos prijungė ją prie Sovietų imperijos. Tai buvo pradžios žygis 1940 m. birželio 16 d. visiškai Lietuvos okupacijai, kai Sovietų sąjunga po grasinančio ultimatumo Lietuvai, įvedė 250 tūkst Raudonosuios armijos karių. Diktuojant Krermliui buvo sudaryta vadinama Liaudies vyriausybė su Justu Paleckiu priešakyje.

nkvd_000
NKVD budeliai

Surengtas Liaudies Seimo rinkimų farsas, nes nebuvo renkama, o tik balsuojama už Komunistų partijos pasiūlytus kandidatus ir sovietų teroro struktūrai NKVD verčiant piliečius eiti ir balsuoti. Ši vyriausybė ir Seimas negalėjo priimti sprendimų, kurie būtų išreiškę Lietuvos valstybės ir tautos valią, nes esant okupacinei Sovietų sąjungos kariuomenei, nei referendumai, nei rinkimai pagal tarpatautinę teisę nėra laikomi laisvi ir tuo pačiu teisėti. Tad Lietuvos komunistų partijos vadovaujama delegacija 1940 m. rugpjūčio 3 d. nuvykusi į Maskvą ir pareiškusi norą  būti priimtai į Sovietų sąjungą yra neteisėtas veiksmas. Po Lietuvos okupacijos ir inkorporacijos prasidėjo Lietuvos piliečių ir vadovų teroras ir tremtys. Visa tai vykdė sovietinės teroro organizacijos NKVD, KGB, prisidengę socialinių klasių kovos ideologija vykdė tautos genocidą. Teroras tęsėsi iki pat nacionalsocialistinės Vokietijos ir komunistinės Sovietų sąjungos 1941 m. birželio 22 d. karo pradžios.

Politinė organizacija Lietuvių aktyvistų frontas, kuris 1940 m. buvo įkurtas Lietuvos diplomatų Vakarų valstybėse, o jo vadovaujantys centrai veikė Vilniuje ir Kaune bei jo sukūrimui pritarė Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Lietuvių aktyvistų frontas pogrindyje  subūrė apie 36 tūkstančius Lietuvos piliečių, kurių tikslas buvo atkurti Lietuvos valstybės suverenumą, todėl organizavo Lietuvoje sukilimą prieš Sovietinius okupantus. Sukilimas prasidėjo 1941 m. birželio 22 d.  sukilėliai užėmė Vilnių, Kauną, kitus miestus ir buvo išvyta okupacinė Raudonoji armija, o birželio 23 d. jau buvo sudaryta Laikinoji Lietuvos Vyriausybė, kuri paskelbė Lietuvos valstybės Aktą atstatantį Lietuvos valstybės Nepriklausomybę ir viešai – per radiją paskelbė Laikinosios Vyriausybės sudėtį. Akivaizdu, kad naujasis okupantas nacistinė Vokietija užėmė Lietuvą kaip suverenios valstybės teritroriją, todėl po penkių savaičių Laikinąją Lietuvos vyriausybę paleido.

Pirma, todėl atsižvelgiant į tarptautinę teisę tenka pabrėžti, kad 1941 m. Laikinosios Lietuvos Vyriausybės Birželio 23 d. Nepriklausomybės deklaracija yra veiksni ir ja reikia remtis kalbant su Vakarais, registruojant JT bei duodant atkirtį dabartinės Rusijos valdžios propagandai.  Reikia reikalauti Seimo, kad 1941 m. Birželio 23 d. paskelbtas Nepriklausomybės Aktas būtų priimtas  Lietuvos valstybės Aktu. Ypač dabar tapo labai svarbu ir lengviau  kai  Europos Teismas pripažino teisėta Lietuvos partizanų kovą prieš sovietinius okupantus, o partizanų naikinimą lietuvių tautos genocidu.

Antra, pagal teisinę logiką tais atvejais kai tuo pačiu klausimu yra du teisės aktai, tai galioja tas, kuris yra paskesnis. Net jei 1940 m. liepos mėn. neteisėtai išrinkto Liaudies Seimo  nutarimu Lietuvos valstybės suverenumas tapo atiduotas Sovietų Sąjungai, o 1941 m. Tautos sukilimu jis iš Sovietų Sąjungos atkovotas ir Birželio 23 d. Lietuvos Laikinosios Vyriausybės Nepriklausomybės Atkūrimo Aktu   paskelbtas pasauliui ir tapo Tautos kaip suvereno teisės turėtojos atkurtas. Tokiu atveju teisiškai akivaizdu, kad sąjungininkai 1944 metais negalėjo laikyti Lietuvą išvaduota kaip Sovietų Sąjungos respublika. Sovietų sąjungine respublika pagal statusą Lietuva  jau nebebuvo nuo 1941 m. birželio 23-osios ir faktiškai ją išvadavo kaip suverenios Lietuvos valstybės teritoriją, laikinai okupuotą nacistinėsVokietijos. Tai reiškia, kad po karo Lietuva turėjo suvereno teisę lygią su tokiomis išvaduotomis šalimis, kaip Lenkija, Čekoslovakija ar kitos šalys ir po karo gavusios atskiros Liaudies demokratinės valstybės statusus. Sovietų Sąjunga, diktavusi sąlygas Vakarų sąjungininkams dalinantis pokarinę Europą, šią Lietuvos teisę į suverenumą pažeidė be teisėto pagrindo priskirdama ją Sovietų Sąjungos teritorijai. Akivaizdu, kad tam, jog po karo Lietuva teisėtai galėtų būti laikoma Sovietų Sąjungos dalimi, teisiškai buvo būtina iš naujo atlikti 1940 m. įvykdytą Lietuvos “įstojimo” į ją ceremonialą arba rengti referendumą Jungtinių Tautų priimta tvarka – dalyvaujant jų atstovams ir JT kariniems daliniams. Nei viena, nei kita atlikta nebuvo, todėl Sovietų Sąjungos veiksmai, vykdyti po karo Lietuvos valstybės kaip teisėtos suvereno teisės turėtojos atžvilgiu, be pagrindo laikant ją Sovietų Sąjungos teritorijos dalimi, yra neteisėti ir nusikalstami.

Rusiškas automatas. Slaptai.lt nuotr.

Akivaizdu, kad Sovietų sąjungos diktatoriaus J. Stalino veiksmai prieš karą ir po karo yra nusikalstami prieš tarptautinę teisę ir prieš humanitarinę teisę ir nagrinėtini Tarptautiniame Teisme. Tenka priminti Lietuvos valdžiai, kad J. Stalinas 1956 m. Sovietų sąjungos valdžios buvo pripažintas nusikaltėliu, todėl šiuolaikinės Rusijos propagandai bei jos prezidentui, vykdančiam II Pasaulinio karo kilimo priežasčių reviziją, yra pats laikas apie tai priminti, o gal net pradėti derybas su Rusija dėl šių nusikaltimų ir Lietuvos piliečių genocido kompensacijų bei Lietuvos teritorijų grobimo. Ypač svarbu Europos sąjungai kelti klausimus dėl karinės bazės likvidavimo Karliaučiaus srityje ir Kultūros paveldo konvencijos pažeidimų pakeičiant srities istorinius pavadinimus  sovietiniais pavadinimais.

„Lietuvai šiandien būtina turėti savo istorijos ir kultūros politiką. Istorijos politika nėra istorijos profesorių politikavimas. Istorija yra mokslas ir ją reikia tyrinėti. Požiūrio į istorinius įvykius derinimas tik su viena tauta, valstybe ir apeinant kitas, dalyvavusias tuose pačiuose įvykiuose, yra negalimas iš principo“. – sako teisininkas Liudvikas Rasimas, Nepriklausomybės paskelbimo signataras.

Teksto autorius – istorikas Vladas Turčinavičius

2020-07-12

Jono Basanavičiaus gimtinė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šeštadienį Vilkaviškio rajone, Ožkabalių kaime, esančioje Jono Basanavičiaus sodyboje jos atstatymo 30-mečio proga rengiamas minėjimas.
 
Čia atidaryta paroda, pasakojanti sodybos istoriją, prisiminimais dalysis atstatymo iniciatoriai. Šventinę visų nuotaiką palaikys grupė „Folk Trio“ bei kiti atlikėjai. Renginio svečiai galės paskanauti Tautos atgimimo ąžuolyne užaugusių gilių kavos ir vietos verslininkų patiektų vaišių, pranešė Lietuvos nacionalinis muziejus.
Vilnius. Jono Basanavičiaus gatvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Kelių iniciatyvių žmonių dėka apleista dr. J. Basanavičiaus gimtinė šiandien lyg atgimusi iš pelenų – čia veikia muziejus, žaliuoja beveik 7000 pasodintų ąžuolų, vyksta moksleiviams ir suaugusiems skirtos edukacijos.
 
Šioje sodyboje Jonas Basanavičius praleido savo vaikystę. Gyvenamasis Basanavičių namas šiame Suvalkijos vienkiemyje buvo pastatytas dar prieš gimstant būsimajam Patriarchui – 1832 metais. Šią pasiturinčių suvalkiečių ūkininkų šeimos sodybą sudarė namas (stuba), kluonas, dviejų dalių klėtis su prieklėčiu, du dideli tvartai, aliejinyčia ir jauja su pirtimi.
 
„Iš tėvų gimtųjų namų Jonas Basanavičius išvyko būdamas paauglys. Išvažiavęs mokytis į juos sugrįždavo tik jau kaip svečias – savaitgaliais ar atostogoms. Rūpintis sodyba buvo patikėta jaunėliui broliui Vincui, tačiau per ilgą laiką sodybos pastatai ne kartą degė ir po truputį nyko“, – sodybos istoriją prisiminė Jono Basanavičiaus gimtinės vedėja Rūta Vasiliauskienė.
 
Paminklas dr. Jonui Basanavičiui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tarpukariu Basanavičių palikuonys net Antano Smetonos kanceliarijos prašė taisyti prastos būklės sodybos pastatus, tačiau užėjus karui to padaryti nesuspėta. Sodybos atstatymo iniciatyva atgimė tik po pusšimčio metų – 1988 metais.
 
Jonas Basanavičius. Skulptūros autorius – Gediminas Piekuras. Slaptai.lt nuotr.

„Tradiciškai kiekvienais metais minime Jono Basanavičiaus gimtinėje žaliuojančio didžiulio, žmogaus rankomis sodinto Tautos atgimimo ąžuolyno, gimtadienį. Tačiau niekad neminėdavome sodybos atstatymo pradžios, todėl norime prisiminti nepelnytai pamirštą kilnią iniciatyvą, ją iškėlusius bei įgyvendinusius žmones“, – sakė J. Basanavičiaus gimtinės vedėja R. Vasiliauskienė.
 
Inicijavus sodybos atstatymą, pirmiausia buvo atstatytas gyvenamasis namas ir klėtis, vėliau – karvidė, kluonas ir kiaulidė. Paskutinis pastatas sodyboje atstatytas 1998 metais. Sodybos projektavimo darbus pagal surinktą medžiagą atliko architektė Živilė Mačionienė.
 
Atstatytuose pastatuose jau beveik 30 metų veikia muziejus, supažindinantis lankytojus su pasiturinčio suvalkiečio ūkininko kasdieniu gyvenimu, pačiu Jonu Basanavičiumi ir savita, tik šiam kraštui būdinga, etnine kultūra. Šiandien J. Basanavičiaus gimtinė – Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.04; 00:30

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Kažkada, ginčydamiesi su lenkų radikalais, platesnių pažiūrų jų tautiečiai aiškino, kad buvusiai LDK sostinei Vilniui išties labiau pritinka ir toliau būti sostine, tegu ir rakštimi tapusios Lietuvos, nei buvusią karalystės didybę sapnuojančios Lenkijos provincijos miestu.

Na, savaime aišku, tokiai nuomonei pritarė ir visi lietuviai.

Karštu M. Valančiaus ir J. Basanavičiaus ugdytų lietuvių troškimu susigrąžinti buvusią sostinę piktybiškai pasinaudojo Sovietų Rusija, mainais už sotinės Lietuvai sugrąžinimą pareikalavusi teisės įvesti į Lietuvą Sovietų Armijos dalinius. Kuo tai baigėsi, dar iki šiol kai kurie lietuviai neužmiršo. Neužmiršo būtent tie, kurie kiekvienais metais Vasario 16-ją neša gėlių ant Jono Basanavičiaus kapo, o tie, kuriems Vilnius toli, siunčia jam padėką didžiojo naujų laikų poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiais.

Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.

Kodėl aš čia sugretinau būtent šituos du didžius lietuvius, nors didžių mes turime ir daugiau? Todėl, kad jie abu mirė vieną ir tą pačią naujosios Lietuvos istorijai svarbiausią dieną – Vasario 16-ją, ir dar todėl, kad šiandien modernieji lietuviai deda visas pastangas ištrinti tiek vieną, tiek ir kitą asmenybę iš Lietuvos istorijos bei kultūros.

Nebecituosiu jau visiems įkyrėjusios Nerijos Putinaitės, tik priminsiu neseną skandalingą antkapinio paminklo J. Basanavičiui išniekinimą ir dar skandalingesnį mūsų teisėsaugos organų vangumą, aiškinantis kaltininkus.

Jonas Basanavičius. Skulptūros autorius – Gediminas Piekuras. Slaptai.lt nuotr.

O jau įvykių, kai valdžia, padedama teisėtvarkos organų, persekioja žmones, linkinčių Lietuvos sostinei daugiau lietuviškumo, liberalų valdomame Vilniuje galime pririnkti ne vieną dešimtį. Taigi, Lietuvos sotine tituluojamas miestas, atkūrus nepriklausomybę, lietuvišku pabuvo gal kokį vieną dešimtmetį.

Šiandien vaizdelis liūdnokas. Bejėgė Valstybinė Lietuvių kalbos komisija su Valstybiniu inspektoriumi nepajėgia užkardyti srauto iškabų, nelietuviškais užrašais baigiančių apdergti daugybę sostinės pastatų.

Valstybines vėliavas vis tirščiau užgožia įvairiaspalvė vėliavomis vadinama manufaktūra, kuriomis nebaudžiamai (pamėgintų kas pamojuoti valstybine vėliava – beregint būtų nubaustas, nelyginant mokytoja-lituanistė…) mojuoja įvairiaspalviai įvairių teisių gynėjai. Kuo buvo galima dar kartą įsitikinti praeitą penktadienį Vilniuje prie JAV ambasados vykusiame mitinge, kuriame nežinia kokių šalių piliečiai, mojuodami nežinia kieno vėliavomis, klaupėsi ir nevalstybine kalba „meldėsi“ nežinia kokiam dievui. Daugmaž suprantami buvo du žodžiai, jau tapę tarptautiniais: policie ir f…ck.

To užteko, norint įsitikinti, kad liberalų valdoma (uoliai talkinant konservatoriams, kurių atstovas, Vilniaus vicemeras Benkunskas davė leidimą mitingui, pažeidžiančiam ne vieną LR įstatymą) Lietuvos sostinė su didėjančiu pagreičiu virsta eiliniu Europos užkampio miestelioku.(Gerai dar, kad ne „žmogiškųjų išteklių“ sąvartynu).

JAV ambasados darbuotojams buvo pademonstruota, jog Vilnius – miestas, kuriame nekalbama ir nerašoma lietuviškai, kur moterys, pradedant Seimo nare A. Armonaite ir baigiant mokytojomis, klupdo liberalios ideologijos sužalotas nebrandžias paaugles po vulgariais plakatais, žeidžiančiais moterišką orumą, žeminančią valstybės pareigūnų – policininkų garbę.

Taip, kažkur toli, už jūrių marių kažkiek policininkų, nusižengdami teisei, pavartojo neleistiną ir baustiną smurtą. Veiksmas, reikalaujantis protestų ir pasmerkimo.

Vilniuje – eisena, smerkianti rasizmą. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Bet šiandien čia, Lietuvoje, policininkų ir visų dorų žmonių bendruomenė tebegedi dėl priešingo įvykio, kai smurtaujančio girtuoklio buvo nužudytas savo pareigas dorai ir garbingai vykdęs policininkas. Tad ar tinkamas laikas buvo parinktas vadinamai „solidarumo akcijai“?

Beje, jei jau buvo norėta solidarizuotis su skriaudžiamaisiais, buvo galima organizuoti prasmingesnį protestą prieš abiejų šalių – JAV ir Lietuvos – policijos sistemos ydas, trūkumus. Ką tik matėme, jog Lietuvos policijos vadovai nesugeba užtikrinti „gatvės“ pareigūnų saugumo, o piliečiai neretai turi pagrįstų priekaištų policijai, kad ji nepakankamai jautriai ir atsakingai sprendžia eilinių piliečių problemas, netgi pavartodama smurtą prieš sulaikomus tvarkos pažeidėjus… Tiesa, kol kas ne su tokia tragiška baigtimi, kaip JAV, bet prevencija nepakenktų…

Bet prie ko čia rasizmas? Nežinau. Nežino net daugelis JAV apžvalgininkų, sociologų, nes pagal statistiką nuo policininkų smurto baltųjų nukenčia tiek pat, kiek ir juodaodžių – atitinkamai jų procentui bendroje JAV gyventojų sudėtyje. Kaip nurodoma https://www.hsdl.org/?abstract&did=805052, psl. 5, santykis tarp whitevictimsir jų blackoffenders – 540,360 asmenų. O skaičius juodaodžių, nukentėjusių nuo baltųjų smurtautojų, žymiai mažesnis: 91,470 asmenų.

JAV gyvenantis išeivis iš Rusijos politologas Leo Vainsteinas, remdamasis savo gyvenimo Rusijoje patyrimu, konstatuoja: „Nustoti klūpoti sudėtingiau, nei atsiklaupti“. Ir klausia: „Ar sutiks iš SSSR emigravusių tėvų vaikai laižyti afroamerikiečių batus? Kodėl tuose miestuose, kur merai yra respublikonai (proprezidentinės partijos nariai) riaušių išvis nėra, niekas nieko neplėšia, nedegina? Kam to išvis reikėjo? Ką dar sugalvos plėšikavimų ir padeginėjimų kurstytojai?“

Beje, griežčiausiai riaušininkus pasmerkė afroamerikiečiai – Detroito, Atlantos, Čikagos, Denverio miestų merai.

Kažin, ar žinojo tuos faktus į mitingą atskubėjusios paauglės bei jų mokytojos? Ar žino Seimo narė, įsijungusi į šitą šaršalą?

Įdomu, ką šiandien Vilniuje veikia vaikų teises ganančios organizacijos? Gal jau atiminėja vaikus iš nerūpestingų tėvelių, leidusių dukrelėms išsipleikti ant asfalto po nešvankiais plakatais?

Ne mažiau įdomu, kaip Vyriausybė baus leidimą mitingui suteikusią Vilniaus meriją? Juk Vyriausybės nutarimu draudžiama renginiuose viešose vietose dalyvauti daugiau nei 300 žmonių, o šitame renginyje sudalyvavo nuo 600 iki 1000 svetimam skausmui (svarbiausia, kad tas skausmas – ne lietuviškos kilmės) neabejingų jautruolių.

Mūsų valstybės ateičiai neabejingi piliečiai, nustebinti jauno protestuotojų amžiaus, iškart prisiminė diktatorių pomėgį savo nešvariems tikslams panaudoti npaauglius. Prisiminė ir chunveibinus Kinijoje, ir hitlerjugendą Vokietijoje – paskutinę Hitlerio viltį, ir į komjaunimą suvarytus pavlikus morozovus, padėjusius dideliems dėdėms ir tetoms griauti Rusijoje bažnyčias, varu varyti valstiečius į kolūkius ir rašyti skundus ant giminių ir kaimynų…

Nejaugi Lietuva šiandien suka tuo pačiu keliu, atsiverdama mūsų istorijai ir kultūrai svetimų tradicijų virusui?

Sudėtinguose istorijos vingiuose savo pasaulėžiūrą brandinę piliečiai mitinguotojus apkaltino veidmainyste.

Vienas FB bičiulis teiravosi: „O kur visa šita minia su Seimo nare, su garsiais muzikantais (nuotraukose turbūt pastebėjote J.Didžiulį su žmona) buvo lygiai prieš metus, kada Jurbarko rajone buvo žiauriai sumušta ir išprievartauta nepilnametė? Kodėl neprotestavo kai mergina gulėjo reanimacijoje? Kodėl dėl pažeistų jos teisių, sužalotos fizinės bei dvasinės sveikatos neprotestavo ta pati Seimo narė, kuri vakar parade šlovino 5 kartus teisto (tame tarpe ir už nėščios moters užpuolimą) Amerikos juodaodžio atminimą, reikalaudama teisingumo jo atžvilgiu? Kodėl žmonių (ir ypač moterų) teisių „gynėjai“ svarbi Amerikos nusikaltėlio gyvybė, tačiau visiškai nesvarbi Lietuvos mergaitės sveikata ir teisingumas jos atžvilgiu? Pažangiais save laikantys jaunuoliai neva kovoja už bendruomenės kitame žemyne teises, tačiau dėl jų pačių bendraamžės Lietuvoje išniekinimo bei teisingumo nebuvimo jos atžvilgiu nepajudino nė piršto! Seimo narei, ėjusiai paskui plakatą, keikiantį policiją, rūpi juodaodžių rasinė viršenybė prieš kitas rases, tačiau visiškai nerūpi savo tautietės, savo bendrapilietės, išniekintos Lietuvoje likimas ir teisingumas jos atžvilgiu!“

Gal jis klysta, gal ne ten ir ne taip sudėliojo klaustukus ir šauktukus? Deja, viskas taip, viskas – tiesa

Beje, likimas suteikė progą Seimo narei parodyti, kieno teisės jai labiau rūpi: ar doro lietuvio, kurį sumušė vienas psichologiškai neadekvatus juodaodžių teisių gynėjas, ar smurtautojo, sukėlusio pavojų Lietuvos piliečio sveikatai?

Lietuvos vėliavos spavos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Netenka stebėtis, kad valdžios, švietimo ir kitų institucijų abejingumas visam tam, kuo šiandien yra penimas jaunimas, paaugliai, išprovokavo ir tokius pasvarstymus: Visi piktinasi jaunimu ir nemato savo atspindžio. Gal laikas gyventi šiandiena ir žiūrėti kas dabar panosėj vyksta? Naikinam savo pačių namus, makaluojamės vienuose skandaluose, visur norim lįsti, diriguoti, o patys savo mažoj šalelėj nesusitvarkom. Gal gana tų politinių pasidraskymų? Žiūrėkit, kaip masiškai kertami medžiai, naikinami žvėrys, su gamtos naikinimu patys save naikiname. Ir ką paliksime savo vaikams, anūkams, jeigu benaikindami neuždusime patys. Dar ne tokių koronų čia sulauksim. Man visai nesvarbu, kas už ką vakar balsavo, man žymiai svarbiau šiandien, kaip išsaugoti medį, gėlą vandenį. O vaikams labai geras pavyzdys buvo parodytas amžinom kovom ir dėmesiu kitoms šalims, vat ir ima jaunimas iš senių pavyzdėlį“.

Nesunku pastebėti autorės politinio raštingumo stoką, bet sveikintinas jos posūkis į savikritiką: toks jaunimas neatsirado iš niekur. Jis – mūsų pačių ydų ir klaidų vaisius. Paaugliai, moksleiviai negali nematyti, nejausti, kaip valstybėje iš viešojo gyvenimo yra stumiama lietuvių kalba, kokia skurdi ir sausa mokyklose dėstoma Lietuvos istorija, kaip atsainiai ir paviršutiniškai pateikiama lietuvių literatūra, jos raida, etninės kultūros elementai.

Policijos postai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

O juk paaugliai nestokoja nei smalsumo, nei jautrumo, o jau energijos ką nors nuveikti jiems gali pavydėti diplomuoti „vadybininkai“. Tačiau nėra autoritetų, nėra kam juos nukreipti ta linkme, kuri būtų įdomi jiems patiems ir naudinga visai visuomenei.

Nėra valstybę, o su ja ir visuomenę auginančios švietimo, kultūros, istorijos politikos. Yra tik nevykusios spekuliacijos ir peštynės privačių interesų ringe. Net ne kova, o šiaip… apsispardymai po kilimu ir varžovo apmėtymas mėšlu…

Beje, šį kartą graudžiausiai, pasigailėjimo verta atrodė Vilniaus policija, kuri leidosi įtraukiama į visą šitą antivalstybinį, antilietuvišką, antiistatymišką, net pačią policiją žeminusį farsą.

 Ką padarysi, užkampyje – užkampiška ir teisėtvarka…

2020.06.09; 07:00

Jonas Basanavičius. Skulptūros autorius – Gediminas Piekuras. Slaptai.lt nuotr.

Sostinės policija pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl šeštadienį išniekinto patriarcho Jono Basanavičiaus kapo Rasų kapinėse.
 
Rasų kapinių darbuotoja policijai pranešė, kad apspjaudytas J. Basanavičiaus paminklas, ištrypta kapavietė, išspardytos žvakės.
 
Už kapo išniekinimą baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.17; 09:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Keletą savaičių ar net mėnesių stebėjomės, su kokiu užsispyrimu Rusijos politikai, padedant jų lanksčiausiems istorikams, perrašinėja Antrojo pasaulinio karo  istoriją – nuo priežasčių iki pasekmių. Paskutinė naujiena – svarstymai, kaip, prisimindami Antrojo pasaulinio karo pabaigą, Gegužės 9-ją minėjo Lietuvoje gyvenantys rusai, ir piktinimasis tais, kurie ją šventė taip, kaip ir dauguma jų tautiečių Rusijoje.

Viskas – žmogiška, psichologiškai suprantama. Valstybės istorija – kaip ir žmogaus biografija. Ją rašantieji dažnai  neišsilaiko nenuslydę nuo aštrių objektyvumo ir bešališkumo ašmenų į beformį ir beskonį jovalą.

Deja, taip istorija „rašoma“ ne tik Rusijoje.

Pavyzdžiui, ne visada išlaiko patikrinimą objektyvumu, realiais faktais ir įvykių logika rašantieji Lenkijos istoriją. O baltarusiai netgi mėgina pasisavinti ištisus šimtmečius kaimyninių valstybių istorijos.

Įdomu, jog dauguma perrašinėtojų į „lankas“ nuklysta vardan savosios valstybės garbės, nors iš šalies ir atrodo, kad jie tą garbę supranta itin specifiškai…

Ką padarysi! Puikybė – labai žmogiška silpnybė…

Bet dar įdomiau, kodėl, kuo vadovaudamiesi (nejaugi finansuojamais grantais?) kai kurie lietuvių politikai, istorikai, net kai kurie rašytojai priima, pritaria kitų šalių istorikų, politikų kuriamoms fantazijoms Lietuvos istorijos tema? Maža to, dargi griebiasi iniciatyvos populiarinti tuos, švelniai tariant, „nukrypimus nuo tiesos“ ir netgi stengiasi juos padaryti oficialios, valstybiniu lygiu dėstomos Lietuvos istorijos nekvestionuojama dalimi?!

Andrius Kubilius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Tokie klausimai sukilo, skaitant Delfyje paskelbtą straipsnį ambicingu pavadinimu: „Ar Gegužės 3-oji taps Lietuvos ir Lenkijos bendrų geopolitinių ambicijų diena?“

Prisimenant prieš  porą šimtmečių Gegužės 3-čią priimtą Konstituciją, buvo kalbinamas gražiai suderintas trio: politikas europarlamentaras Andrius Kubilius, istorikas profesorius Alfredas Bumblauskas ir politologas Andžej Pukšto (įdomu, ar specialiai Delfis surinko tokius pašnekovus, kurių vardai prasideda iš A raidės, sudarydami išraiškingą eilutę A+A+A?).

Jau iš pavadinimo, vien pamačius žodį „ambicija“, aišku, kad pirmuoju smuiku šitoje trijulėje griežia pats ambicingiausias (bent jau dažniausiai kutenantis visuomenės ambicijas) Lietuvos politikas Kubilius. Štai pagrindinės jo suformuluotos „melodijos“, kurias praplėsdavo kiti pašnekovai.

* Lietuvoje retai kas susimąsto apie šios datos svarbą Senajam žemynui (O ar tai būtina?).

* Gegužės 3-sios šventė „galėtų tapti Lietuvos politinio vaidmens regione įtvirtinimu“ (prie ko čia Lietuva? Pritarčiau, jei kalbėtume apie Lenkiją.).

Andžejus Pukšto. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

* „Jei Lietuva ir Lenkija veiks kartu, papildomai pritrauks ir kitus europinius partnerius sprendžiant Rytų Partnerystės reikalus, tai šis regionas vėl turės teisę grįžti į europietiškos kultūros bendriją.“ (O kas tą „regioną“ buvo išmetęs? Kas turėjo teisę taip pasielgti? Ir kokioj bendrijoj Lenkija ir Lietuva gyveno pastaruosius keliasdešimt metų, ypač po to, kai buvo priimtos į ES? Ką žino Kubilius, ko nežinome mes, milijonai Lenkijos ir Lietuvos piliečių, įsitikinusių, kad jie niekada nebuvo išėję iš europietiškosios kultūros, tik keliasdešimt metų visiems žinomas agresorius spygliuotomis tvoromis dirbtinai buvo atskyręs mūsų žemės kūną nuo likusios Europos teritorijos? Kūną, bet tik ne dvasią!).

*„Mes vis dar neatsakome sau į klausimą: kas yra Lietuvos istorija? Ar tai tik lietuvių, gyvenusių Lietuvos teritorijoje, istorija, ar tai yra istorija, visko, kas vyko Lietuvos teritorijoje?“ (pirmiausia, gerbiamas p. Kubiliau, atsakykite, kas jums yra Lietuva ir lietuviai, tada automatiškai susidėlios atsakymai į jūsų klausimus).

Alfredas Bumblauskas. Vytauto Visocko nuotr.

Istorikas A. Bumblauskas šias „gegužės tezes“ praturtina savuoju Lietuvos istorijos supratimu: „Reikia suprasti, kad mes nesame ta Lietuva, kurią kūrė Jonas Basanavičius“. Pasirodo, jam Basanavičiaus Lietuva yra toji rakštis, kuri, kažkada ryžtingai atmetusi P. Hymanso planą, šiandien Lietuvoje trukdo vertinti minimą Konstituciją taip, kaip ji vertinama Lenkijoje.

Savo žabelį į laužą, iš kurio kaip feniksas, turėtų iškilti nauja/naujoviška (sulenkinta?) Lietuvos istorija, įneša ir politologas. A. Pukšto nuomone, idėjos, kurių galima pasisemti iš tos Konstitucijos, galėtų būti patrauklios ne tik Lietuvai su Lenkija, bet ir Vakarų Europai. Telieka parodyti (ar įrodyti?), „kad ši Konstitucija tapo neatsiejama Europos dalimi bei ženkliai prisidėjo prie tolerancijos bei kultūros augimo visame Senajame žemyne“.

Gražus tikslas. Bet prie ko čia Lietuva ir lietuviai? Viena vertus, visa tai rodyti  Europai yra neatimama, sakytume, prigimtinė Lenkijos teisė ir pareiga, nes gegužės Konstitucija – lenkų tautos, lenkiškų ambicijų rezultatas.

Kita vertus, toje Konstitucijoje įžvelgti toleranciją galima nebent pro lenkiškus akinius. O dauguma lietuvių tolerancijos neaptinka net su jūrų binoklių pagalba.

Prieš porą metų po Gegužės Konstituciją atidžiai pasižvalgė teisininkas Liudvikas Narcizas Rasimas ir habilituotas humanitarinių mokslų daktaras Alvydas Butkus. Nei vienas, nei kitas joje nesurado lietuvių tautos, bet įsitikino, jog Konstitucija įtvirtino vadovaujantį lenkų tautos vaidmenį visuomenėje ir valstybės valdyme. A. Butkaus nuomone, tai „daugiatautėje valstybėje skamba kaip apartheidas, tik ne rasinis, o tautinis. Šalis iš „Abiejų Tautų Respublikos“ pervadinta į „Lenkijos Respubliką“.“

Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas prof. Alvydas Butkus. Slaptai.lt nuotr.

Keista… Visi Delfio kalbintieji sutaria, jog didžiausias Gegužės 3-sios Konstitucijos privalumas yra tas, kad ji atstovauja daugiatautę valstybę, kurioje, jų manymu, įvairios tautos sugyveno taip pavyzdingai, kad gali tapti pavyzdžiu ir šiandieninei Europai. Kaip jie nepastebėjo, jog iš Konstitucijos buvo išmesta visa lietuvių tauta?

Tiesa, politologas A. Pukšto mėgina sudurstyti galus su galais: „Pastaruoju metu tikrai trūksta vaizduotės. Jei ir toliau taip pasyviai sėdėsime, tapsime ES užkampiu. Yra dvi kryptys: arba, prisimindami savo daugiakultūriškumą bei europietiškumą, surasime savo vietą Europoje, arba ir toliau galvosime tik apie save ir tapsim niekam nepatrauklūs“.

A. Pukšto teisus: neturint vaizduotės, lenkui, ko gero, neįmanoma „prisiminti“ daugiakultūriškumo, o tuo labiau kartu su lietuviais žaisti žaidimą „surask savo vietą Europoje“. Dar sunkiau be lakios vaizduotės įžiūrėti šviesią ateitį susitapatinime su Lenkijos istorija lietuviui…

Taigi, į kokią ateitį A. Kubilius kreipia visų mūsų ambicijas? Iš teksto aiškėja, jog jos yra kreipiamos į tai, kad būtų atkurtas (sukurtas?) geopolitinis fantomas, darinys, panašus į tą, kurio vardu buvo paskelbta minima Konstitucija. Todėl verta prisiminti, kokia gi tai buvo valstybė ir ką jos Konstitucija skelbė valstybės žmonėms. 

Konstitucija buvo priimta 1791-ųjų gegužės 3-ąją, ir, pasak ne vieno istoriko, tai buvusi pirmoji Europoje rašytinė Konstitucija. Ją rašė atstovai valstybės, kuri iki Konstitucijos priėmimo lietuviškoje tradicijoje buvo vadinama Abiejų tautų respublika (ATR). Lenkijoje tas pavadinimas nebuvo populiarus, dažniau naudotasi sutrumpintu Žečpospolita (Rzeczpospolita) ar dar trumpiau Korona, bet kuklioms lietuvių didikų ambicijoms to pakako.

Priėmus Konstituciją, valstybės pavadinimas pasikeitė. Lietuvos vardas, pasak L. N. Rasimo (žr. str. „Dviejų juostų kelias iki Gegužės 3-osios konstitucijos“), liko „tik karaliaus garbės titule, dvi valstybės Konstitucijoje paminimos tik kalbant apie Vyriausiojo tribunolo dekretus, t. y. jų teisėtumą, gi Lietuva laikoma tik viena iš Lenkijos provincijų.“

Tuometinis Žečpospolitos karalius Konstitucijos preambulėje pristatomas taip: „Stanislovas Augustas, iš Dievo malonės ir tautos valios Lenkijos Karalius, Didysis Lietuvos, Rusijos, Prūsijos, Mazovijos, Žemaitijos (čia ir toliau paryškinta mano – J.L.), Kijevo, Voluinės, Podolės, Palenkės, Livonijos, Smolensko, Severo ir Černigovo Kunigaikštis, drauge su dvigubos sudėties konfederuotu seimu, atstovaujančiu lenkų tautai“.

Aiškiai matome, jog Lietuva paminėta kaip administracinis vienetas, lygiateisis ne Lenkijos karalystei, o didesnėms ir mažesnėms kunigaikštystėms, tokioms, kaip Žemaitija ar Smolenskas.

Lietuvos ir Lenkijos vėliavos. LR kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

L. N. Rasimas sudėlioja taškus ant „i‘: „pagal šį įstatymą Lietuva visiškai prarado savo valstybingumą, buvusi jos teritorija tapo Lenkijos teritorija, dviejų tautų parlamentinė sąjunga tapo realine vienos lenkų tautos valstybe“.

Kas šitokioje iš įvairių teritorinių – administracinių lopinėlių sudurstytoje valstybėje galėtų parodyti tą kamputį, kuriame tilptų A. Kubiliaus ambicijos? Aš savosioms ambicijoms tokios vietos nematau, nors Žemaitijos paminėjimas kaip Lietuvos kunigaikštystei tolygaus administracinio vieneto, gal ir paglosto žemaitiškas ambicijas.

Baltistas profesorius A. Butkus straipsnyje „Gegužės 3-ios Konstitucija – karalius nuogas“ dar griežčiau, nei teisininkas L. N. Rasimas, vertina teisines Konstitucijos nuostatas, nes jos, pasirodo, toli gražu neatitinka  Konstitucijos apibūdinimo kaip dokumento, įtvirtinančio demokratiją.

A. Butkaus vertinimu, ši Konstitucija grąžina XVIII a. pabaigos valstybę ATR į viduramžių laikus. Mat, tuo laiku, kai aplinkinėse valstybėse, Čekijoje, Vengrijoje, Danijoje, Prancūzijoje, baudžiava jau buvo panaikinta, Gegužės 3 d. seime lenkai ją įtvirtino konstituciškai.

Tai kur čia tas išgirtasis demokratiškumas, modernumas,? Matyt, ten, kur ir tolerancija…

Beje, tokiai Konstitucijai pritarę Lietuvos didikai praregėjo gana greitai. Pamatė, kad ji ne tik stipriai susiaurino LDK dalį valstybėje, bet ir į neįžiūrimas paraštes ištrėmė pačią Lietuvos valstybę. Todėl tų pačių 1791 metų spalio mėn. LDK elitas išsireikalavo priimti „Abiejų tautų tarpusavio garantijų aktą“, bet teisės prasme, kaip pastebi teisės žinovai, padėtis nepasikeitė.

Galiausiai, vėl ne be LDK didžiūnų spaudimo, 1793 m. Gardino seime Gegužės 3-sios Konstitucija abiejų tautų atstovų savanorišku sutarimu buvo panaikinta!

Deja, didžiuotis tuo šiandien lietuviams nereikėtų, nes dar po poros metų buvo panaikinta, galutinai pasidalinta tarp didžiųjų šakalų ir pati Konstituciją paskelbusi lenkų valstybė…

Bet naudinga ir reikalinga prisiminti liūdną pabaigą tos pasakos, kurią mums šiandien mėgina sekti tendencingai ambicingas trio.

Prisiminti, pavyzdžiui, kaip perspėjimą, kuo gali baigtis nepamatuotos ambicijos, šiuo atveju – lenkų, kurie norėję tapti vienintele tauta valstybėje, dirbtinai suklijuotoje iš dviejų valstybių, dviejų netapačių tautų, ilgiems dešimtmečiams liko prie suskilusios geldos.

Todėl, kai A. Kubilius sielojasi, kad „Lietuvoje retai kas susimąsto apie šios datos svarbą Senajam žemynui“, aš atvirai prisipažįstu nesuprantanti, kuo Europai galėjo būti svarbi Konstitucija, gyvavusi vos porą metų ir pasibaigusi valstybės sunaikinimu? Juk niekas nesidžiaugia pirmu prisvilusi blynu, nors jis ir pirmas? Tuo labiau nesidžiaugia ambicingieji kulinarai…

Bet suprantu, kuo ta Konstitucija svarbi lenkams, ir mielai dedu puokštę gegužio žiedų ant jos atminimo aukuro.

Beje, jei atidžiau pasižvalgytume po šiandieninę Europą, įsitikintume, jog ne viena daugiatautė valstybė išties gyvena taip, kaip mėgino gyventi iš ATR išsirutuliojusi Lenkijos valstybė: dusinte dusina savo tautines mažumas. Ispanija – baskus ir katalonus, Prancūzija – tuos pačius katalonus ir t.t.

Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Beje, nepalyginamai gilesnį istorijos procesų ir jų ilgalaikių pasekmių supratimą, nei kai kurie Lietuvos istorikai, pademonstravo kunigas Robertas Grigas. Priminęs tris pralaimėtus sukilimus prieš pavergėją Rusijos imperiją, jis klausia: „Taigi, ar toji konstitucija kaip nors padėjo sutelkti tautas, politikus, piliečius ir apginti tegul nors tą unijinį valstybingumą?“

Išties, ko verta Konstitucija, jei ji netampa tvirtu pagrindu visuomenei sutelkti ir todėl nepajėgia garantuoti valstybės išlikimo, tęstinumo?

Štai apie ką, J. Basanavičiaus kurtosios Lietuvos valstybės tęsėjų ir saugotojų nuomone, vertėtų mąstyti Lietuvos istorikams, politikams, politologams, minint seniausios Lenkijos valstybės Konstitucijos gimtadienį.

O ambicingiems politikams patarčiau nemąstyti taip, kaip A. Kubilius, kuris, norėdamas pagrįsti Gegužės 3-sios svarbą, neatsargiai leptelėjo, jog ta diena esanti „galimybė tarp kitų valstybei svarbių datų paminėti tą Lietuvą, kuri buvo dalis ATR“.

Juk kas gali paneigti, kad neateis ta diena ir neiškils kitas ambicingas politikas, kuris pareikalaus švęsti Spalio 7-ją kaip dieną, kada buvo paskelbta (paskutinioji, 1977 m.) SSSR Konstitucija, kaip konstitucija šalies, kurios dalimi buvo ir Lietuva, dar ir – su visu vardu: Lietuvos TSR?

Lenkiška juostelė. Slaptai.lt nuotr.

Įžvalgusis Rusijos poetas Fiodoras Tiutčevas, tas pats, kuris paleido į pasaulį sparnuotąją frazę „Умом Россию не понять“, sukūrė ir kitą ne mažiau pranašišką dvieilį: „Нам не дано предугадать, Как слово наше отзовется“ („Mums neduota numatyti, kokiu aidu atsilieps mūsų žodis“).

Todėl visiems, kuriems knieti perrašyti ar savaip traktuoti istoriją, vertėtų labai atsargiai rinktis žodžius ir siužetus. Maža, kas ir ką, ir kaip…

O į klausimą, kas yra istorija, seniai seniai, prieš porą šimtą metų atsakė Vilniaus universitete istoriją dėstęs Ignas Onacevičius (Ignac Žegota Onacewicz): „Nedaug teverta tokia istorija, kuri sausai atpasakoja ar išvardija įvykius, kas, kada ir kiek ilgai snaudė soste, kiek sugaišdavo apsirengimui, medžioklei ar kitoms pramogoms. Tikroji istorija remiasi sumaniu tautų kilimo ir žlugimo priežasčių išaiškinimu, priežastingumo nustatymu. Įvykiai yra užrašyti, bet jų raktas yra žmonių širdyse. Šitaip suvokiama bei suprantama istorija yra svarbi ir naudinga, tuomet ji tampa valdovų ir tautų mokytoja, gyvenimo vadovė“.

2020.05.14; 07:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Lrytas.lt pranešime, atkreipiančiu dėmesį jau savo pavadinimu „G.Nausėda dėkoja medikams už auką Lietuvai ir išgelbėtą jo gyvybę“, visuomenė yra informuojama apie tai, jo šį pirmadienį prezidentas Gitanas Nausėda Medicinos darbuotojų dienos proga padėjo gėlių prie dr. Jono Basanavičiaus, kuris, kaip žinome, buvo gydytojas, paminklo.

Prezidento žodžiais tariant, tai simbolinės gėlės visai medicinos bendruomenei. Padėdami gėles prie šio paminklo, – paporino prezidentas G.Nausėda, – mes kartu įteikiame gėles visai Lietuvos sveikatos sistemos bendruomenei, besikaunančiai pirmosiose kovos su pandemija eilėse https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2020/04/27/news/g-nauseda-dekoja-medikams-siandien-bendrasis-geris-yra-ne-siaip-tuscia-savoka–14657784/.

Iš tiesų, labai iškalbingas, niekam neprilygstantis, kažkokia tolima senovine, bet miela kičo dvasia atsišaukiantis yra jau pats pranešimo įvardijimas. Iš pradžių pagalvojau, kad šio informacinio pranešimo surėdytojas neabejotinai bus Vytautas Bruveris, kuris, kaip žinome, yra mėgstantis pasišaipyti, nevengiantis net piktokos ironijos, be visa ko kito, nuo seno „galandantis dantį ant Nausėdos“ žurnalistas. Pasirodo, ne, nieko panašaus, tekstą paruošė visai kitas autorius su pabrėžtinai rimta veido mimika! Taigi dar kartą paaiškėja, kad juokingiausios tezės paprastai yra išsakomos su labai rimta pranešėjo veido išraiška ar įsiręžusio teisuolio poza, tarsi taip pats likimas iš mūsų tyčiotųsi užsidėjęs rimtuolio kaukę.

Daug kartų bandęs įpiršti savo tiesas, pavargęs nuo begalinio įrodinėjimo, dabar savo ruožtu paprašysiu tautiečių paaiškinti man, nieko nebesuprantančiam metraštininkui, tik vieną dalyką – kodėl po šio straipsnio apie tokius puikius artefaktus, t. y. apie gėles, Jono Basanavičiaus paminklą, aukštojo polėkio, prezidentinio pilotažo dėkingumo gestą, skaitytojų komentarų grafoje patvino tokia žmonių pykčio, patyčių ir paniekos srovė, kad nelieka nieko kito kaip pagal analogijos principą vėl prisiminti Rolando Pakso apkaltos atvejį, anuomet prasiveržusias aistras, kelią užstojusias purvo nuošliaužas. Žinia, R.Paksas buvo atstatydintas, kita vertus, negaliu būti visiškas užtikrintas, kad savo ruožtu G.Nausėda neatsistatydins pats, nepakėlęs tokio žmonių pajuokos spaudimo. Norite tikėkite, norite – ne, bet man tikrai peršti širdį, man gaila G.Nausėdos kaip ramių manierų, patologinių polinkių tarsi ir neturinčio žmogaus.

Prezidentas Gitanas Nausėda su žmona Diana padėjo gėlių prie daktaro Jono Basanavičiaus paminklo. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Kodėl šitaip, kuo nusikalto prezidentas, jeigu jo taurumu ir elegancija dvelkiančių pozų vaizdinys sukelia tokį įniršį ir alerginę reakciją? Kaip atrodo, paprastuoju būdu, t. y. nurodant į lrytas.lt skaitytojų nepraustaburniškumą ir Putino emisarų kenkėjišką veiklą, to nepaaiškinsi. Na, jeigu kalbėsime apie šį konkretų atvejį, žmonėms galėjo nepatikti tai, kad prezidentas gydytojams simboliškais įteikė gėles, o ne vokelį. 

Nuostabiai gražios pavasario gėlės gydytojams galėjo išprovokuoti tą iš pirmo žvilgsnio sunkiai paaiškinimą populiacijos kolektyvinės pasąmonės audringą reakciją kaip įžūlaus melo dirgiklis. Geriau ten būtų tikęs vis tik vokelis, a? Kita vertus, klasikės žodžiais tariant, Jono Basanavičiaus paminklas čia ne prie ko.

Kičo fiestos aukščiausiame lygyje tarsi ir nėra pats blogiausias dalykas, tokių fiestų esame prisižiūrėję, – atlaikėme, nepražuvome. Kičas kartais apskritai ramina žmogų, užtraukia palaimingo snaudulio atmosferą. Tačiau, kaip atrodo bent man, polinkis į kičą su nuolaidžiavimu ne visados pagrįstoms specialiųjų tarnybų pretenzijomis gali sukurti pavojingą mišinį. Kaip matome, prezidentas niekaip nesureagavo į visuomenę pribloškusį STT skandalą.

STT būstinė Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Gal ten didelio kriminalo realiai nėra, tačiau advokato Giedriaus Danėliaus išsakyti nuogastavimai yra tokie drastiški ir pasibaisėtini, kad prezidentas tarsi ir neturi pasirinkimo – nutylėti tai būtų galima tik savo padorumo visiško išsižadėjimo sąskaita. Kaip atrodo, tas pats G.Danėlius nėra šuns papas, anksčiau dirbo Klaipėdoje prokuroru, Sauliaus Skvernelio, pažįstančio teisėsaugininkų aplinką, buvo siūlomas Teisingumo ministru. Nesakau to, kad STT vadovas Žydrūnas Bartkus, apkaltinęs minėtą advokatą šantažu, turėjo kokių nors kudlotų minčių, tačiau retorikos varžybas su STT advokatas laimi su neįtikėtina persvara.

Nutylėjimas, užsitęsusi, pradedant spengti pauzė kartais būna savaime iškalbingas bylojimas, tačiau čia aptariamu atveju prezidento tylėjimas yra apgailėtinas pasirinkimas.

Jau  praeitą kartą pastebėjau, kad būtent silpnas, o ne stiprus prezidentas yra geriausias kvazitotalitarizmo užgimimo laidininkas.

NeduokDie!

 (Bus daugiau)

2020.04.27; 16:35

Prezidentas Gitanas Nausėda su žmona Diana padėjo gėlių prie daktaro Jono Basanavičiaus paminklo. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda, pirmadienį Medicinos darbuotojų dienos proga padėjęs gėlių prie daktaro Jono Basanavičiaus paminklo, pažymėjo, kad medikai koronaviruso pandemijos metu puikiai laikosi ypač sunkioje kovoje už mūsų gyvybes.
 
„Padėdami gėlių prie šio paminklo, mes kartu įteikiame gėlių visai Lietuvos sveikatos sistemos bendruomenei. Jūs šiandien esate valstybingumo kūrėjai taip pat – šiek tiek kitomis sąlygomis, bet jūs ginate valstybės teisę egzistuoti lygiai taip pat, kaip prieš daugelį metų darė J. Basanavičius ir jo bendražygiai“, – sakė G. Nausėda.
 
Jo teigimu, medikų darbas yra didžiulė duoklė bendrajam gėriui – visuomenės sveikatai.
Jonas Basanavičius. Skulptūros autorius – Gediminas Piekuras. Slaptai.lt nuotr.
 
„Jūs kaunatės pirmosiose pandemijos eilėse, neskaičiuojate savo laiko ir jėgų. Jūs rizikuojate savo sveikata, o kaip kada – ir gyvybe. Jūs negalite ištisas dienas matyti savo artimųjų. Tai yra didžiulė duoklė, auka, bet jūs kaip niekas kitas puikiai suprantate, kad tai yra bendrasis gėris. Šiandien bendrasis gėris yra ne šiaip tuščia sąvoka, jį galime išmatuoti labai paprastai – mūsų visuomenės sveikata, kuriai iškilo toks pavojus, kokio nėra buvę anksčiau. Tai supratę, jūs iškart pasiraitojote rankoves bei kibote į kovą, ir šioje kovoje puikiai laikotės“, – pridūrė šalies vadovas.
 
Kartu prezidentas prisiminė ir asmeninę operaciją, kai jam buvo 11 metų. Po daugelio metų, sakė G. Nausėda, jis nuvyko padėkoti medikams, išgelbėjusiems jo gyvybę.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.27; 12:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Skandalingiausias praeitos savaitės nutikimas, tas nešvankus įvykis, kad Nacionalinės Kultūros ir meno premijos laureatė aktorė Viktorija Kuodytė nebuvo įleista į premijų įteikimo ceremoniją Prezidentūroje, mane dar kartą (dabar – pagal nesmagių asociacijų dėsnį) privertė prisiminti Gintaro Beresnevičiaus gyvenimo ir mirties istoriją, jo nušalininimo aplinkybes.

V.Kuodytė ne savo noru gali būti prilyginta jaunamartei, kuri neturėjo kvietimo į savo pačios vestuves, be to, jaunikiui nepateikė tapatybę įrodančių dokumentų, kad ji ir yra jaunamartė, be kurios pati šventė tampa neįmanoma.  

Kaip žinome, garsi teatro ir kino aktorė greitai paliko Prezidentūros rūmus, nematydama reikalo veržtis pro išstatytas užtvaras, galynėtis su biurokratijos bukumu ir pažų lengvabūdišku užmaršumu. Tačiau – kokiu rakursu ši tragikomiška istorija gali vėl prikelti atmintį apie daug liūdnesnius įvykius, siejamus su G. Beresnevičiaus vardu ir jo dramatišku likimu. 

Jeigu kažkas iš tokio gretinimo padarys išvadą, kad reikia tik džiaugtis, jog šįkart viskas baigėsi laimingai, vis gi V.Kuodytė įsižeidusių ceremonimeistrų nebuvo pargabenta atgalios į rūmus policijos mašinos bagažinėje, nesiginčysiu, tačiau atkreipiu dėmesį – aš jums taip tiesmukiškai šito nepasakiau, jūs gi patys apie tai pagalvojote, vedami prie apibendrinimų liūdnos asociacijos keliais ir klystkeliais.

Metai kiti prieš tragišką žūtį G. Beresnevičius, pagautas atvirumo dvasios, šių eilučių autoriui yra prasitaręs, kad jis norėtų (tikriausiai buvo sakoma švelnesne forma – būtų nieko prieš) kada nors, anksčiau ar vėliau, už savo švietėjišką veiklą etnologijos srityje, senosios lietuvių kultūros mokslinius tyrinėjimus, taip pat ir mitologijos studijas būti  nominuotas gauti Jono Basanavičiaus nacionalinės premijos laureato vardą.

Gintaras Beresnevičius

Labai gerai prisimenu tuos išsprūdusius iš lūpų pasaulinio garso mokslininkui žodžius dar ir dėlto, kad man toks Gintaro paatviravimas suskambėjo disonansu, žinant bičiulio alergiją oficiozui apskritai ir abejingumą visokiems valdžios paskatinimams. Nesuprantu dar vieno, pašaliečiams, be visa ko kito, sunkiai paaiškinamo dalyko – kodėl tada vis dėlto nepasinaudojau labai parankia proga draugiškai pašiepti bičiulio, kai tokia tarpusavio nepikto pasišaipymo atmosfera mūsų bendravime buvo nesvetimas dalykas? Gal tuomet pajutau didesnę, pranokstančią mano valią ir įpročius rimtį, įpareigojančią susiturėti? (Po Gintaro tragiškos žūties stengiuosi, kiek įmanoma, nebedėvėti ciniko kaukės, pradėjęs suprasti, kad viskas gali pasikeisti taip neįtikėtinai staigiai, kad tu ir vėl liksi nesuspėjęs pasakyti sutaupytų per ilgą laiką gerų žodžių tikrai geriems, iškiliems žmonėms.)

Kaip galima būtų pabandyti spėti, G.Beresnevičiui  tautos patriarcho vardu pavadinta premija atrodė doru įvertinimu dėl paties J.Basanavičiaus asmenybės legendos ir minėtosios premijos tiksliai artikuliuoto paskirties nusakymo, žadant šią iškilią premiją skirti tautos idėjos gyvybingumą palaikančios dirvos purenimo darbuose plušantiems žmonėms.

Kaip skelbiama Jono Basanavičiaus premijos apraše, šios premijos paskirtis yra įvertinti pavienių asmenų arba bendrą veiklą vykdžiusių asmenų grupių išskirtinius nuopelnus etninės kultūros srityje, reikšmingą kūrybinę, mokslinę veiklą ir kitus darbus, susijusius su lietuvių etninės kultūros tradicijų plėtojimu, tautinės savimonės puoselėjimu ir etnokultūriniu ugdymu. J. Basanavičiaus premiją, Kultūros ministro teikimu, pritariant Kultūros ir meno  tarybai, skiria LR vyriausybė. Premija yra skiriama kasmet nuo 1992 metų.

velius_norbertas
Norbertas Vėlius

GinkDie, nenoriu sumenkinti šios premijos gausaus būrio nominantų, t. y. žmonių, daug nuveikusių lietuvių etninės kultūros puoselėjimo labui, tačiau dėl pilnesnio vaizdo bus pravartu pastebėti, kad J.Basanavičiaus premijos prestižas išaugtų keleriopai, jeigu tarp nominantų kada nors būtų įrašyta taip pat ir G.Beresnevičiaus pavardė.

Kodėl delsiama, kai atrodytų net pati mirtis paskubino įvykius? Ar G.Beresnevičiaus gyvenimo istorija turi baigtis atžyma „žuvo policijos bagažinėje“, ar galbūt labiau tautiečius guodžiančia nuoroda – „po mirtie buvo nominuotas J.Basanavičiaus premijai gauti“.

G.Beresnevičiaus žmonės tikrai nepamiršo, dažnai jis yra cituojamas, prisimenamas, šalia J.Basanavičiaus premijos laureato Norberto Vėliaus išlieka kelrode žvaigžde senosios lietuvių religijos tyrinėjimuose (tik pirmasis pagal kalibrą gali prilygti antrajam, kita vertus, G.Beresnevičius net labiau už savo mokytoją pravėrė duris tarptautiniam lietuvių mitologijos tyrinėjimų įvertimui).

Jonas Basanavičius. Skulptūros autorius – Gediminas Piekuras. Slaptai.lt nuotr.

O gal  G.Beresniavičiaus veikla yra tokia daugialypė, asmenybė – netriviali, kad jis kelia instinktyvų nepasitikėjimą valdžios institucijose, ypač Kultūros ministerijoje, sutūpusiems žmogeliukams? Kad ir kaip ten būtų, siūlau nepamiršti, kad G.Beresnevičius buvo ne kažkoks neformalas, šiandien patogus cituoti nonkonformistiniuose kontekstuose, o pasaulinio garso mokslininkas, rašytojas, redaktorius, nepaprastai studentų mėgstamas dėstytojas.

Laikas būtų atsikratyti ir tos klišės, kad neva G.Beresnevičius buvo bohemos liūtas ar nepavargstantis salonų lankytojas. Greičiau tiesa yra tai, kad G.Beresnevičius vis dėlto buvo labai vienišas žmogus, ne kartą bandęs peržengti savo vienatvės barjerus ir kompleksus. Nesugebėję tinkamai įvertinti savo iškilių tautiečių, mes patys tampame vienatvės aukomis.

2020.02.17; 16:00

Vasario 16-osios laužai. 2013-ieji. Vytauto Visocko nuotr.

Lietuva mini Valstybės atkūrimo 102-ąsias metines.
 
Trečiadienį prasidėję iškilmingi valstybės gimtadienio minėjimo renginiai bus tęsiami ir pagrindinę šventės dieną – Vasario 16-ąją.
 
Pirmiausia sekmadienio rytą Nepriklausomybės Akto signatarų atminimas bus pagerbtas sostinės Rasų kapinėse.
 
Po šio pagerbimo rengiama jaunimo patriotinė eisena „Valstybingumo keliu“. Jaunimas iš visos Lietuvos eis dainuodami, mušdami būgnais, nešini trispalvėmis. Eitynės prasidės nuo Katedros, kur ilsisi Vytautas Didysis ir Lietuvos globėjas Šv. Kazimieras. Toliau eisena judės pro Signatarų namus, Rotušę, paminklą J. Basanavičiui, rūmus, kuriuose posėdžiavo Didysis Vilniaus Seimas, iki Rasų kapinių.
 
Vėliau Prezidento rūmuose rengiama Valstybės apdovanojimų teikimo ceremonija. Vidudienį Simono Daukanto aikštėje bus pakeltos trijų Baltijos valstybių vėliavos. Ceremonijoje kalbą sakys prezidentas G. Nausėda.
 
Tuo pat metu iškilmingas minėjimas ir Vyčio kryžiaus ordino vėliavos pakėlimo ceremonija vyks ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje Kaune.
Vasario 16-osios laužai. 2013-ieji metai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Po Šv. Mišių Vilniaus arkikatedroje bazilikoje – tradicinis Vasario 16-osios minėjimas prie Nepriklausomybės Akto signatarų namų Vilniuje. O prie 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signataro, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos pirmininko, partizanų generolo Jono Žemaičio-Vytauto paminklo, esančio prie Krašto apsaugos ministerijos, bus dedama gėlių. Ceremonija rengiama minint Deklaracijos pasirašymo 71-ąsias metines.
 
Pavakare vilniečiai ir miesto svečiai kviečiami pabūti prie laužų, kurie bus uždegti Gedimino prospekte. 30 simbolinių laužų suliepsnos nuo Katedros iki Vinco Kudirkos aikštės.
 
Vakare Prezidento rūmų kieme koncertuos Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokiniai. Kiemas bus atviras lankytojams. Taip pat lankytojams bus atviras Valstybės pažinimo centras. Jame bus galima aplankyti nuolatinę ekspoziciją ir čia veikiančias parodas.
 
2013-ieji. Vasario 16-oji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos Taryba, vadovaujama daktaro J. Basanavičiaus, 1918 m. vasario 16 dieną, išreikšdama tautos valią, Vilniuje pasirašė Nepriklausomybės Aktą ir paskelbė atkurianti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi. Aktą pasirašė 20 Lietuvos Tarybos narių.
 
Vokietijai siųstą 1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto originalą politiniame Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve 2017 metų kovą rado Vytauto Didžiojo universiteto prof. Liudas Mažylis. Lietuvos valstybės šimtmečio proga Vokietija istorinį dokumentą paskolino Lietuvai.
 
Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, kurį laiką saugotas archyve ir pailsėjęs nuo šviesos, vėl sugrįžo į Signatarų namų muziejų. Dokumentas Signatarų namuose eksponuojamas tose pačiose patalpose, kur ir buvo pasirašytas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.16; 09:35

Jonas Basanavičius. Skulptūros autorius – Gediminas Piekuras. Slaptai.lt nuotr.

Trečiadienį Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje rengiama ypatinga šventė – Prezidentas Gitanas Nausėda įteiks Nacionalinę Jono Basanavičiaus premiją.
 
2019 metų premija skiriama mitologei ir tautosakininkei, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Sakytinės tautosakos skyriaus vyriausiajai mokslo darbuotojai, habilituotai humanitarinių mokslų daktarei Nijolei Laurinkienei. Premija jai paskirta už reikšmingus mokslinius baltų mitologijos ir pasaulėvaizdžio tyrimus, etninės kultūros ir lietuvybės pamatų stiprinimą, visuomenės švietimą.
 
N. Laurinkienė yra paskelbusi per 130 mokslo straipsnių Lietuvos ir užsienio mokslo leidiniuose, ji yra keturių svarbių ir esmingas lietuvių mitologijos temas atskleidžiančių knygų autorė. 1990 m. publikuota jos knyga „Mito atšvaitai lietuvių kalendorinėse dainose“, 1996 m. – monografija „Senovės lietuvių dievas Perkūnas: kalboje, tautosakoje, istoriniuose šaltiniuose“, 2013 m. – monografija „Žemyna ir jos mitinis pasaulis“, 2019 m. – monografija „Dangus baltų mitiniame pasaulėvaizdyje“. N. Laurinkienė yra parengusi ,,Lietuvių liaudies dainyno“ X tomą, penkis tęstinio leidinio „Tautosakos darbai“ tomus. Netrukus prestižinėje Suomijos mokslų akademijos knygų serijoje „Folklore Fellows Communications“ (,,Folkloro bičiulių žinios“) pasirodys atnaujinta ir papildyta N. Laurinkienės monografija apie Perkūną anglų kalba.
 
Nacionalinė J. Basanavičiaus premija – mitologei ir tautosakininkei dr. Nijolei Laurinkienei. Jovitos Ambrazaitytės nuotr.

N. Laurinkienės kandidatūrą teikusio Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rekomendacijoje pažymima, kad jos straipsniuose ir monografijose atidžiu tyrėjos žvilgsniu nagrinėjami iki tol mažai tirti svarbieji baltų mitiniai vaizdiniai. Visi jos per daugelį metų paskelbti tyrimai drauge atskleidžia sisteminį baltų mitologijos pjūvį, apimdami visą mus supantį pasaulį: nuo dangaus skliauto šviesulių iki žemės ir deivės Žemynos. N. Laurinkienės moksliniai darbai pasižymi naudojamų šaltinių gausa, sisteminga jų analize. Mitinių įvaizdžių prasmė, kilmė aiškinama plačiame – indoeuropiečių ir kitų tautų – kultūros kontekste. Ji žvelgia į lietuvių religiją ir mitologiją kaip į didžiulę sistemą, kuri atkuriama remiantis rašytiniais šaltiniais, žodine tradicija, kalba, archeologija ir kitais tradicinės kultūros faktais. Taip N. Laurinkienė sėkmingai tęsia lietuvių mitologijos tyrimų mokyklos tradicijas.
 
Kultūros ministerijos iniciatyva Jono Basanavičiaus valstybinę premiją Vyriausybė įsteigė 1992 metais, 2017-aisiais ji įgijo nacionalinės premijos statusą. Pagal premijos nuostatus ji išmokama ne vėliau kaip vasario 16 dieną, premijos dydis – 800 bazinių socialinių išmokų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.12; 00:15

Štai ir vėl prisimename 1991-ųjų Sausio 13-ąją. Ar prasmingai, teisingai prisimename? Ar jau viską supratome, suvokėme, įsisąmoninome? Minėjimų gausa, skambūs politikų žodžiai iš papuoštų tribūnų, kariniai paradai dar nereiškia, kad valstybė – sveika, stipri, drąsi.

Ar gūdžią 1991-ųjų sausio 13-osios naktį, stovėdami barikadose prie tuo metinės Aukščiausiosios Tarybos rūmų, numanėme, kad ir po 26-erių metų bus sunku ir pavojinga? Juk atlaikyti atvirą smurtą kur kas paprasčiau nei atremti slaptąsias intrigas. Ar įveiksime būtent tuos slaptuosius pavojus, kurių daugelis iš mūsų nė neįtaria egzistuojant arba apsimeta jų nematantys vardan ramaus, sotaus asmeninio gyvenimo? 

2017-ųjų sausio 13-osios dienos išvakarėse portalas Slaptai.lt paskelbė 1991-ųjų sausio 13-ąją dieną Parlamento gynėjusius laiminusio kunigo Roberto GRIGO kalbą, pasakytą 2016-ųjų sausio 13-osios išvakarėse. Prasmingi, gilūs žodžiai. Šią nesenstančią kalbą dar sykį prisimename – jau 2019-aisiais metais.

Taip pat Jūsų dėmesiui – keliolika Vytauto VISOCKO nuotraukų, kuriose užfiksuotos 2016-ųjų sausio 13-osios minėjimo akimirkos. 

KUNIGO ROBERTO GRIGO KALBA LAISVĖS GYNĖJŲ DIENOS 25-ŲJŲ METINIŲ MINĖJIME 

Kunigas Robertas GRIGAS. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

…Sunkus buvo tankas, kuris ant tavęs užvažiavo,
Plieniniai ir aštrūs vikšrai, kurie draskė susmigę.
Ar spėjai sušukti – ir ką? – dangui, rytdienai, mamai? –
Tėvynė! Ir laisvės – šviesos – kupina begalybė!

Bet tavąjį kūną į žemę įspaudė metalas,
Į taurę suliejo drauge su krauju savanorių.
O siela pakilo, ir vėl – antrą kartą – pastojo jiems kelią
Nematomu milžinu. Ir tankai sustojo.

Taip, praėjus metams po neginkluotų Lietuvos laisvės karių žūties Vilniuje, bandžiau išreikšti mūsų bendrą patirtį ir išgyvenimus čia, unikalaus žmonijos fronto linijose prieš 25-erius metus.

Apvaizdos gerumas leido mūsų tautai patirti ir pasaulio istorijai palikti nedažnai sutinkamą pamoką. Mes žinome ir TV žiniose kasdien matome, kaip vyksta įprastinės žmonių kovos už laisvę arba tai, kas laikoma laisve: kaukėmis veidus prisidengę jaunuoliai svaido akmenis į kokių nors specialiųjų dalinių grandinę; sprogsta Molotovo kokteiliai, abi pusės talžo viena kitą lazdomis, pykčio perkreiptais veidais skanduojami šūkiai.

Paskui, po laimėtų ar pralaimėtų mūšių, savo darbą atlieka medikai ir duobkasiai. Kaip akmens amžiuje, kaip tendencingai niekinamais viduramžiais, taip ir savo pažangumu besididžiuojančiame XXI amžiuje (pažvelkite į bado blokadomis marinamus apgultus Sirijos miestus). Anot Aleksandro Solženicyno įžvalgos „Gulago archipelage“: „Mušti priešą kuoka – tai mokėjo ir urvinis žmogus.“

Šiame kontekste, kurio tarsi stengiasi nepastebėti galingieji pasaulio lyderiai, nuolat užsiėmę rutininiais verslo, finansų, politkorektiškų tiesos slėpimų reikalais – nepastebėti, kad iki šiol mes, kaip konkuruojančios primatų bandos pirmykščiame miške, nesiliaujame moderniais ginklais medžioti vieni kitus, savo rūšies brolius – šiame fone Lietuvos išsivadavimo kelias yra vertas apmąstymo.

Mes susidūrėme su visu tuo agresijos, politinio smurto ir „vyresniojo brolio“ arogancijos bjaurumu, kokį nuolat matome pasaulyje ir šiandien, galingųjų valstybių ir tautų vykdomą mažesniųjų ir silpnesniųjų atžvilgiu. Bet neatsakėme tuo pačiu, tarsi natūraliu ir logišku atoveiksmiu.

Į okupantų smogikus Vilniuje nelėkė akmenys, lazdos ir kulkos iš mūsų pusės. Kentėme smurtą, bet neatsakėme smurtu. Stovėjome prieš jų šarvuočius ir durtuvus, ir dainavome apie mums brangius dalykus. Apie tai, dėl ko čia buvome, dėl ko rinkomės būti mirties akivaizdoje ir nesitraukti. Tautos dvasia, kultūra – prieš brutalią karinę prievartą. Daina – prieš kalašnikovų kulkas.

Ir (tariama) mūsų silpnybė paradoksaliai tapo mūsų didžiausia jėga. Imperinė prievartos mašina apnuogino prieš pasaulio viešąją nuomonę visą savo menkystę. Naikinama, bet nesmurtaujanti Lietuva iškilo kaip kankinių žemė ir laimėjo visuotines simpatijas. Prieš moralinį lietuvių pranašumą ir Sausio 13-osios kraują ėmė blankti propagandinis Gorbio demokrato žavesys. Galbūt Kristaus kvietimas nugalėti blogį neperimant smurtinių to paties blogio kovos būdų, nėra jau toks naivus ir negyvenimiškas.

Būdami tokio iš tiesų nepaprasto dvasinės kovos paveldo dalininkai, manau, turime ir svarbių įpareigojimų vieni kitiems, ypač vadinamoji politinė klasė – savo tautai. Sausio 13-osios auka ir grožis bus beprasmiai, jei neišsaugosime savo tautos.

Kai nuolat girdime apie senų ir jaunų žmonių, vaikų alkoholines žudynes mūsų miestuose ir kaimuose, kai važiuodami visais keliais matome nesuskaičiuojamas žvakeles ir kryželius žūčių – dažniausiai girtų – vietose, sunku atsikratyti minties, kad politikai, Seimo nariai, kurie, visa tai žinodami, metų metais diskutuoja, ar būtina griežčiausiai, visais įmanomais būdais riboti alkoholio prieinamumą, kad jie nemyli savo tautos. Nekenčia Lietuvos, panašiai kaip Alfa smogikai prieš 25 metus. Nes kaip kitaip tą kruvino kvaišalų verslo globą suprasti?

Kai matome išemigruojančią, išmirštančią, demografiškai kaip šagrenės oda besitraukiančią Lietuvą – ar galime bent kaip pateisinti eksperimentų su prigimtine šeima, su vyro ir moters santuoka politiką? Ar galima suprasti fanatiškas kovas už „teisę“ abortuoti savo kūdikius, t. y. teisę į legalią kolektyvinę savižudybę? Juk faktiškai tuo pasakoma – nenorime, kad jaunos, iš kartos į kartą gyvenimo estafetę perduodančios Lietuvos būtų daugiau.

Kai einame mūsų didesniųjų miestų gatvėmis, ir svetimakalbių afišų, užrašų pastebime kone daugiau, negu lietuviškų, kai jaunimo ir vaikų dainų konkursuose – kaip ir iki 1990 metų – tarsi privalomai turi skambėti kūriniai nelietuvių kalba – nejučiomis nusipurtai, lyg košmariškam sapnui sugrįžus: palaukite, kur mes esame, nejaugi Lietuva vėl kažkaip nepastebimai okupuota?! Kur mūsų savigarba, mūsų pareiga apginti nepaprastomis aukomis išsaugotą tautinę tapatybę? Žinau visas tas mantras, kuriomis man būtų atsakyta – Europos Sąjunga, globalizacija, pasaulio Lietuva, modernus pasaulis… „Tas pasenęs Jūsų etnolingvistinis patriotizmas…“

Nemanau, kad visa tai pateisina įtartinai lengvą vienintelės ir nepakartojamos savasties išsižadėjimą, savasties, kuria mes ir tegalime praturtinti tą pačią ES ir pasaulį. Todėl neturėtume skubėti unisonu pasmerkti suverenias valstybių teises ES viduje ginančių Lenkijos ir Vengrijos, o galbūt verčiau pasimokyti – nebūtinai analogiškose srityse – formuoti ir apginti savo požiūrį. Ypač tai turėtų galioti šeimos, kultūrinių tradicijų ir švietimo politikai, kuriai kairuoliška „vyraujanti srovė“ diktatoriškai primetinėja neomarksistinę Markuzė ideologiją.

Mieli Tautiečiai ir Bendrapiliečiai, esu įsitikinęs, kad pavieniai interesų klanai tampa tauta ir patvaria valstybe, kai sugebama pripažinti lyderį – pavyzdžiui, Mindaugą lietuvių valstybės aušroje – ir stoti jam į talką. Kol kiekvienas kovoja už save (savo „gentį“, partiją, grupuotę), tol visi esame potencialus godžių agresorių grobis. Todėl, neįsižeiskite, apgailėtinas buvo Seimo daugumos sprendimas neskirti šių metų Laisvės premijos Vytautui Landsbergiui. (Plojimai)

Prof. Vytautas Landsbergis ir kunigas Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jūs ne Profesoriui pagarbą ar nuopelnus laisvės kovai paneigėte, jūs Lietuvai Sausio 13-osios 25-mečio šventę sugadinote. Nėra V. Landsbergis šventasis iš saldžių paveikslėlių, kaip, beje, ir tikėjimo Šventieji nėra tokie, kaip jie sentimentaliuose paveikslėliuose vaizduojami. Tačiau jo sutelkiantys nuopelnai vieningam priešo puolamos Tėvynės pasipriešinimui yra neginčijamas faktas, ir nebuvo prasmingesnio akcento šiam 25-mečiui, kaip fakto pripažinimas ir adekvatus įvertinimas.

Praeis 5, 10 metų, ir mūsų daugelio su jumis nelabai kas beprisimins, o Vytautas Landsbergis – manau, tai supranta ir jo draugai, ir nemėgėjai – išliks Lietuvos istorijos vadovėliuose greta Basanavičiaus, Kudirkos, Smetonos, Žemaičio. Norite to ar nenorite, patinka tai kam ar nepatinka. Negebėjimas dėl asmeninių antipatijų priimti tikrovę terodo vien skaudžią valstybinio mąstymo stoką, „gentinės“ ir klaninės savivokos recidyvus.

Turime juos įveikti, kad išliktume – šviesi ir stipri Sausio 13-osios Lietuva. Ačiū.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.01.11; 03:32

Mažoji Lietuva

Kalba, pasakyta lapkričio 29 d. Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje vykusiame renginyje, skirtame Tilžės akto šimtmečio minėjimui.

Šiandien, mūsų valstybės šimtmečio akivaizdoje, stengiamės suvokti, kokia yra Tilžės akto ir Mažosios Lietuvos šimtmečio reikšmė. Atkreipsiu dėmesį, jog sąmoningai naudoju sąvoką Mažosios Lietuvos šimtmetis. Nors šiame krašte daugybę amžių gyveno lietuviai, jam tik 100 metų. Tokį neilgą laikotarpį verčia rinktis faktas, jog tik paskutinį šimtmetį Mažosios Lietuvos krašte atsirado žmonių, kurie valingai paskelbė, jog šioje teritorijoje taisykles nustatinės ir savo gyvenimą kurs būtent Lietuvių tauta. Ilgą laiką gyvenę ar tai rusiškose, ar vokiškose imperijose, lietuviai viso labo buvo etnosas, kuris tirpo kaip sniegas. Tačiau prieš šimtmetį įvykę politiniai lūžiai sujungė Mažąją ir Didžiąją Lietuvas, politinę lietuvių tautą sugrąžindami į pasaulio istoriją.

Visgi, nei mūsų valstybės šimtmetis, nei Tilžės aktas ar jį pasirašiusių mažlietuvių veiksmai negali būti aptariami be vieno politinės teorijos termino. Dažnai šiandien jis mums suprantamas kaip nepriimtinas, de facto politinis keiksmažodis, o visi, kuriems šis žodis natūraliai suprantamas ar net patinka, – visuomenės paraštėse. Negalėtume net pradėti suvokti, ką ir kodėl šventėme vasario 16-ąją prie laužų, arba šiandien, kuomet minime Tilžės akto dieną, atsakyti, kodėl tai darome, jei šį terminą paliktume nuošalyje, lyg nesusijusį. Ir tas žodis yra nacionalizmas.

Nacionalizmas šiais laikais yra plačiai smerkiamas. Nacionalizmo kritikai aiškina, kad nacionalistai iškelia savo tautą aukščiau kitų, niekina kitas tautas, kitataučius laiko prastesniais žmonėmis.

Visai neseniai panašiai pareiškė ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, kurio teigimu nacionalizmas yra absoliuti patriotizmo išdavystė. Nors iš tiesų, žvelgiant politologiškai, patriotizmas yra įpareigojanti savo tėvynės ir tautos meilė, o nacionalizmas – tautos siekis pačiai save valdyti turint savo valstybę. Jei vadovautumėmės prancūzų prezidento pasiūlyta samprata, būtų normalu ištarti net ir tokią frazę: „tėvynės meilė tiesiogiai prieštarauja tautos siekiui turėti savo valstybę“. Akivaizdu, kad tai loginė klaida. Juk iš tiesų, patriotas be nacionalisto tiesiog neturi valstybės ir sąmoningos tautos, kurią ir galėtų atsakingai mylėti. Kartu patriotas būtų visiškai nenuoseklus, jeigu tik mylėtų valstybę, bet smerktų tuos, kurie tą valstybę sukūrė, kurie ją gynė ir kurią ją nori išsaugoti ateities kartoms.

Tiesa ta, jog be nacionalizmo nebūtų ir patriotų. Jų tiesiog negalėtų būti. Nacionalistai pasiekia, kad valstybės atsirastų ir išliktų. Tai esminis jų tikslas. Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios signatarai, nepriklausomai nuo savo skirtingų pažiūrų, buvo visi be išimties nacionalistai, nes siekė būtent nacionalistinių tikslų. Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos tautinis sąjūdis buvo nacionalistinis projektas. JAV tėvai kūrėjai, iškovoję nepriklausomybę nuo Britų imperijos, buvo kuo tikriausi nacionalistai.

Kaliningrado srities (buvusi Mažoji Lietuva) žemėlapis

Šio dabar mums atgrasaus termino diskreditavimas turėjo išskirtinę istoriją. Po II pasaulinio karo kairiųjų ideologai, o konkrečiai Frankfruto neomarksistų mokykla, net sukūrė vadinamąją fašizmo skalę, pagal kurią buvo stengiamasi diskredituoti visus tėvynės meilę, patriotizmo ar nacionalizmo terminus naudojančias politines jėgas. Daugiau nei du dešimtmečius pokariu įprastai suvokta nacionalizmo sąvoka dėl nuolatinio lyginimo su vokiečių nacizmu tapo politikų vengiamu žodžiu. Dar vėliau pereita iki masinio įpročio nacionalizmą ir laikyti nacizmu. Negalėtų būti didesnės klaidos. Visi, kas skaitė Hitlerio „Mein Kampf“, žino, jog nacionalsocializmo ideologija nereikalavo net tokio dalyko kaip vokiečių tautos išlikimas. Vadovaujantis nacizmo idėja, vokiečių tauta arba net ir iš kitų tautų antropologiškai atrinkti arijų rasės individai viso labo buvo tinkamiausia medžiaga atsirasti vadinamajai superrasei – uebermensch, kuriai ir turėjo esą būti patikėtas visos Europos likimas bei ateitis. Tokie antropologiniai eksperimentai yra nebe nacionalizmo ir juo labiau ne patriotizmo išraiška. Nacionalizmas gerbia visų tautų lygią teisę į savo valstybę ir niekada nepalaikė imperializmo, visi kitų tautų užkariavimai yra tiesioginis nacionalizmo trypimas ir naikinimas, jo idealo išdavystė. Tai akivaizdžiausiai rodo, kad tarp nacizmo ir nacionalizmo panašumas yra nebent fonetinis.

Reikia pabrėžti, kad šio antropologinio rasizmo maišymas su nacionalizmo teorija yra ne kas kitas, bet dar garsiai neįvardintas nusikaltimas prieš visus, kurie reikalavo ar reikalauja lygaus visų tautų siekio savarankiškai tvarkytis ir gyventi savo valstybėse.

Tokią nacionalizmo ir nacizmo samplaika, įsitvirtinusi Vakaruose, buvo pažįstama mums ir sovietiniame bloke. Tiesa, dėl skirtingų priežasčių: komunistinio internacionalo idėjai trukdė mintis apie kiekvienos šalies suverenumą, nacionalinius interesus ar net kitokias sovietinio modelio sampratas, dėl viso to tarybinėje mokykloje nacionalizmas taip pat buvo sėkmingas maišomas su Adolfu Hitleriu. Reikia atkreipti dėmesį, kad sovietmečiu netgi LDK istorija, nors ir nutylint didžiąsias lietuvių pergales ar jų roles, visgi nebuvo naikinama taip, kaip nacionalinės tarpukario ar tuo metu vadinamosios fašistinės Lietuvos istorijos laikotarpis, kuris pagal sovietų planą lietuvių atmintyje turėjo pasilikti kaip išskirtinai beprotiškas nacistinių kapitalistų ir vergvaldžių siautėjimo laikas.

Visgi, kodėl tiek daug kalbu apie šį terminą? Priežastis glūdi tame, jog Tilžės akto minėjimas ir jo autoriai Martynas Jankus, Navakas, Jonas Vanagaitis, Enzys Jagomastas ar kiti taip pat buvo ne kas kita bet nacionalistai, o ši šventė – jų darbo rezultatas. Nepagrįstai bijodami mano minėtos sąvokos, kartais mes netgi nesąmoningai viską ir visus, kas siejasi su šiuo terminu, norim išstumti kaip blogą prisiminimą, kaip kažką nejaukaus, galbūt hitleriško, nors kodėl taip manome ir negalime paaiškinti. Už mus tai sugalvojo ir pasakė kiti, mes tik kartojame klišę ir nesusimąstome, kad ji sovietinė. 

Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likt. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tokio mąstymo rezultatai visada materializuojasi ir yra akivaizdžiai regimi. Galime pastatyti paminklus kunigaikščiams, prūsų vadui, kačiukui ir peliukui, bet tiems Mažosios Lietuvos vyrams, kurių ir tik kurių dėka šiandien Klaipėda yra išties Lietuvos dalis, mes bijome ar laikome juos nevertais. Nacionalizmas, kuris prieš šimtmetį galėjo Tilžės aktui suvienyti socialistą Vanagaitį ar liuteroną Lėbartą, šiandien tapo mus priešinančiu veiksniu. Ankstesniais laikais istorinėms asmenybėms statėme paminklus – tautos vieningumo simbolius. Dabar jie tapo mus skaldančių ginčų objektu. 

Lietuvos istorijoje turėjome tik du politinius patriarchus, daugiau nei vieno: J. Basanavičių – Didžiosios Lietuvos ir Martyną Jankų – Mažosios Lietuvos moralinį ir politinį lyderį. Po didžiulio iečių laužymo, diskusijų apie paminklų grožį, nesutarimų dėl vietos, paskatinti šio šimtmečio visgi sugebėjome vieną patriarchą sugražinti į Lietuvos sostinę Vilnių – praeitą savaitę Basanavičiui pagaliau atidengtas paminklas, įkurtas jo skveras. Deja, Mažosios Lietuvos patriarchui šio krašto sostinėje tokio pagarbos ženklo ir toliau nelieka. 

Netrūksta ir bandymų iš istorinės perspektyvos sumenkinti Tilžės akto signatarų politinės valios veiksmą. Esą jie galbūt neatstovavę visų lietuvininkų nuomonės, o Tilžės aktas neturėjo ypatingos reikšmės šio krašto gyventojams. Tačiau tokie priekaištai sunkiai suvokiami žvelgiant iš valstybingumo perspektyvos. Priešingai, tai parodo, jog veikdami net pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis šie signatarai pademonstravo istorinių kataklizmų taip ir neįveiktą lietuviškos politinės valios pavyzdį. Tilžės aktas kuris tapo nacionalistinės Mažosios Lietuvos istorijos kulminacija, tapo lemtinga priežastimi, kodėl 1923 m. šio krašto žemės susijungė su Didžiąja Lietuva, 1946 m. sovietai neturėjo kur dėtis ir gražino Klaipėdą tuometinei LTSR arba 1990 m. byrant sovietinei imperijai turėjo patraukti savo agresijos instrumentus nuo bandymų Klaipėdą priskirti Kaliningrado sričiai. Nedidelės, tačiau aktyvios lietuvių patriotų bendruomenės idėja šimtmečio perspektyvoje pasirodė stipresnė net už stambiausius geopolitinius žaidėjus. Šio įvykio dėka mūsų kraštas nėra kažkieno „kampininkas“, bet Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos vartai į pasaulį.

Lietuviais norime ir būti. Slaptai.lt nuotr.

Išsivadavę iš mums primestų neteisingai interpretuojamų lozungų ir sugebėdami dalykus vadinti tikraisiais vardais, suvokiame, kam ir už ką šiandien turime nusilenkti ir padėkoti. Tik tokiu būdu mūsų minėjimas įgauna realią prasmę. Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva. 

Informacijos šaltinis – propatria.lt

2018.12.03; 02:00

Parlamentarai pritarė pasiūlymui įkurti Vilniuje Nacionalinę koncertų salę – Tautos namus ir jos įgyvendinimo planui 2017-2022 m.

Pabrėždamas Lietuvos kultūrinių ir istorinių tradicijų tęstinumo svarbą visuomenės kultūrinei ir pilietinei raidai, pažymėdamas, kad su istorine Tautos namų idėja yra susiję Lietuvos naujojo valstybingumo ir lietuvių moderniosios kultūros kūrėjai, įvertindamas tai, kad Vilniuje, ant Pamėnkalnio (Tauro kalno), esantis žemės sklypas, kuris už 1911-1913 metais suaukotas lėšas buvo įsigytas statyti Tautos namams, yra laikytinas visos Tautos nuosavybe ir Lietuvos naujųjų laikų istorijos relikvija, Seimas pritarė Tautos namų projektui.

Nutarimu „Dėl istorinio Tautos namų sklypo ir nacionalinės koncertų salės – Tautos namų“ Vyriausybei ir Vilniaus miesto savivaldybei pasiūlyta: rengiant Tautos namų – Nacionalinės koncertų salės su priklausiniais investicijų projektą, atsižvelgti į prioritetinę šio projekto paskirtį – visuomenės kultūrinių, edukacinių, pažintinių poreikių tenkinimas, numatant tolesnio šių funkcijų išplėtimo perspektyvą; įvertinant istorinės Tautos namų idėjos visuomeninę ir pilietinę reikšmę, suteikti būsimai Nacionalinei koncertų salei greta funkcinio pavadinimo simbolinį Tautos namų pavadinimą, o pagrindinėms erdvėms – M. K. Čiurlionio ir J. Basanavičiaus vardus; numatyti 2019 m. valstybės ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projekte lėšas Nacionalinės koncertų salės – Tautos namų projekto parengimo ir įgyvendinimo programos pradiniam etapui.

Tokiam sprendimui pritarė 67 Seimo nariai, nė vienas nebalsavo prieš, susilaikė 11.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.01; 08:50

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Rusijos caras Petras Pirmasis 1703 m. paskelbė įsaką, kuriuo savo bojarinams liepė kalbėti ne iš popierėlio, kad „kiekvieno kvailumas visiems būtų matomas“. Įdomu, ar caras buvo nekvailas, ar jo moskovitai buvo tokie protingi, kad jau sugebėdavo vien iš viešų kalbų atskirti protingą nuo kvailio? Maža to, jiems tai dar ir rūpėjo!

Tik pamanykite: toje snobų niekinamoje Rusijoje jau prieš tris šimtus metų kažkam (carui? visuomenei?) rūpėjo atsijoti protingus nuo kvailių ir pastarųjų neleisti į viešumą! Nes gėda!

Užtat XXI a. pradžios Lietuvoje mažai kam rūpi ir dar mažiau kam gėda viešai nusišnekėti. Netgi priešingai – kuo daugiau ir dažniau nusišneka, tuo greičiau kopia karjeros laiptais. Iki ministro, iki premjero, iki Seimo pirmininko.

Lapkričiui baigiantis „Žinių radijuje“ Seimo pirmininkas svarstė, kokias funkcijas atlieka Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK), Lietuvių kalbos institutas ir Lietuvių kalbos inspekcija, ir nutarė, kad VLKK funkcijas „puikiausiai galėtų atlikti Lietuvių kalbos institutas“.

Nebūtų keista, jei šitaip kalbėtų koks prasigėręs pašalpininkas. Bet šitaip nušneka vienas aukščiausių valstybės pareigūnų, savo žinioje turintis armiją padėjėjų ir patarėjų, kurie privalėtų jam išaiškinti, kuo skiriasi minėtų institucijų tikslai ir funkcijos! Bet agronomo išsilavinimą turinčiam partijos išrinktajam nė į galvą neatėjo, kad gali nežinoti, ką veikia Lietuvių kalbos institutas, o ką – VLKK ar kalbos inspekcija. Metus pasėdėjęs aukštoje kėdėje, žmogus įtikėjo, kad dabar jau žino viską – ir vos ne prievarta stumia Seimą prie klaidingų sprendimų. Tad kas gali paneigti, kad į jį panašūs visažiniai politikai artimiausiu laiku nenustums visos valstybės į bedugnę?

Bet ar jis vienas toks?

Savo visažinyste, siūlomų sprendimų neklaidingumu įtikėjusių politikų, pradedant Andriaus Kubiliaus ir Gedimino Kirkilo duetu, baigiant su elementariomis žiniomis ir sveiku protu (o neretai ir su sąžine) susipykusių Agnės Armonaitės ar Gintaro Vaičekausko tipo liberalų nesustabdo specialistų, pasaulyje žinomų mokslininkų išvados ir perspėjimai nelįsti į lietuvių kalbos sistemą su ją išreguliuosiančiais politizuotais reikalavimais. Jau gera dešimtis metų visokio rango politikai nesiliauja bandę kalbos politiką iš specialistų-kalbininkų perimti į savo kibias rankas. Kadangi jiems vis nesiseka to pasiekti, tai ima kaltinti VLKK politikavimu (nors politikuoja patys!) arba suranda kalbos išdavikų tarp pačių lituanistų, kurie pritaria  politikų svaičiojimams.

Naikinti VLKK ragina visas pulkas liberalų, jaunų ir nelabai jaunų. A.Armonaitė mano atskleidusi baisią paslaptį, jog VLKK „nuo pat savo pradžios buvo glaudžiai susijusi su politikais ir politika“. O kaip gali būti kitaip, jei tos komisijos steigėjas yra ne kas kitas, o LR Seimas ir jei kiekvienas Seime kėdes trinantis mažaraštis, nieko bendra su kalbos mokslu neturintis politikas laiko savo šventa pareiga nurodinėti Komisijai, kokius sprendimus dėl lietuvių kalbos vartojimo ji privalanti priimti? Čia kaip tame anekdote, kur pats pagadinęs orą, pats vaiposi, kad smirdi.

Niekas nesistebi, kai stokodami patirties ir išmanymo, mūsų politikai pasinaudoja kitų šalių patyrimu. Bet ir svetimas patyrimas mažai tepadeda, jei savo proto stinga. Nežinau, ko pristigo A. Armonaitei, proto ar sąžiningumo, kai ji ėmė meluoti rinkėjams, piliečiams, jog neva niekur kitur nesą institucijų, panašių į kalbos priežiūros institucijas Lietuvoje. Juk jas nesunku aptikti ne tik artimiausiose kaimyninėse šalyse, Latvijoje bei Lenkijoje, bet ir Norvegijoje, Prancūzijoje ir kt.

Bet ko norėti iš liberalės? Juk sąžiningumas niekada nebuvo stiprioji šios partijos narių savybė!

Jaunasis (liberal) konservatorių lyderis, kaip taikliai jį išvadino kalbininkas Aldonas Pupkis, Gabrielius Landsbergis atrado neegzistuojančią „Didžiąją lietuvių kalbos gramatiką“ ir dalijasi neva iš jos pasemtais leidimais rašyti taip, kaip šiandien reikia G. Landsbergiui ir jo bendraminčiams. Galima būtų nereklamuoti jo pliauškalų, jei… ne giminystės ryšiai su lietuvių literatūrinės kalbos tėvu-kūrėju Jonu Jablonskiu, kuriam ten, aukštybės, turėtų būti labai negera, stebint palikuonio veiksmus, labai primenančius proprosenelio viso gyvenimo darbo išdavystę…

Kol ietis į tautą ir kultūrą laužo Seimo nariai, mėgindami priversti VLKK priimti jiems patinkančius sprendimus, Vyriausybė nebelaukia malonių nei iš VLKK, nei iš Konstitucinio Teismo ir pati ėmėsi lietuviškosios tapatybės pagrindų naikinimo.

Kryžiaus žygį prieš tradicinę lietuvių kultūrą ir kultūrinę atmintį rengia kultūros ministrė. Stebint jos akibrokštus dėl Lukiškių aikštės, dėl paminklų istorinėms asmenybėms, Lietuvos valstybei svarbių datų, įvykių atminimui, nebelieka abejonių: šiai ministrei  mažiausiai rūpi tiek Lietuvos ir lietuvių istorija, tiek ir jų kultūra. 

Antra, kas irgi vis labiau aiškėja: tokia ministrė labai tinka premjerui bei visą sužaliavusį šabakštyną į valdžią atvedusiam Naisių kriviui. Nes kol visuomenė stebisi protu nesuvokiamais kultūros ministrės veiksmais ar neveikimais, valstiečių vedlys patyliukais supirkinėja Lietuvos  žemės ūkio įmones, diriguoja ūkių stambinimui, taip galimai ruošdamas erdvę asmeniniam monopoliui. 

Akylesni piliečiai tiesiai šviesiai porina veidaknygėje: „Manau, jokios Ruokytės ir Ko nedrįstų ignoruoti Lietuvos simbolių, jeigu sistema nebūtų nuleidusi tokio užsakymo: pateikti nutautintą, blankų kūrinį, krūvą, neva bunkerį puskvailiams voliotis ir šunims [šuniškus] reikalus atlikinėti. Kitas klausimas: kas diktuoja, tipo, patarinėja sistemai?“

Oi, geriau neklauskite, nes liežuvis, ko gero, iki Putino nuves…

Ir dar viena ministrė labai tenkina tautos apgavikų partiją: švietimo ir mokslo. Atrodo, jai pavyks tai, kas nepavyko iki šiol liberalų reformatoriams: Lietuvoje artimiausiu laiku nebeliks nei švietimo, nei mokslo… Net jei dar ir liks vienas kitas moksleivis ir mokytojas, studentas ir dėstytojas, tai nebebus lietuviškas švietimas lietuviams, lietuviškas mokslas. Geriausiu atveju tai bus  švietimo ir mokslo imitacija Lietuva vadiname administraciniame ES regione.

Jei valstybinį egzaminą, iki šiol vadintą lietuvių kalbos ir literatūros egzaminu, bus galima laikyti neskaičius nė vieno lietuvių autorių kūrinio, o pakaks šį tą suskrebanti pagal kokį nors vieno iš atrinktų keturių užsienio autorių kūrinį – kam apgaudinėti save ir moksleivius? Tai bus tik lietuvių  (kol kas?) kalba rašomas literatūros darbas.

O gal pasinaudosime premjero Sauliaus Skvernelio iniciatyva, atsisakysime lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos apibrėžimo ir egzaminą pavadinsime gimtąja kalba rašomu literatūros egzaminu? Kokia laisvė, koks demokratijos siautulys! Lenkai rašys lenkiškai, rusai – rusiškai, žydai – hebrajiškai, kiniečiai – kinietiškai… Visi lygūs ir laisvi nemokėti nei lietuvių kalbos, nei lietuvių literatūros. Juolab, kad premjero planuose numatyta „užtikrinti fizinių asmenų teises į administracinį, baudžiamąjį, civilinį procesą nediskriminuojant kalbos pagrindu, nepritarta siūlymui institucijose dokumentus priimti tik lietuvių kalba“.

Kas kita, jei būtų laikomasi ligšiolinio konstitucinio reikalavimo visus dokumentus rašyti tik valstybine kalba. Bet ši vyriausybė  apie valstybę ir jos atributus, simbolius jau nebesivargina galvoti.  Iš inercijos dar paleidžia į orą vieną kitą nei darbais, nei finansais neparemtą frazę, kaip antai premjero ištartoji: „Mes privalome užtikrinti lietuvių kalbos taisyklingą vartojimą, jos puoselėjimą, nes gimtoji kalba – valstybės piliečius jungianti ir vienijanti jėga, mūsų kultūros pamatas“. Bet premjeras, regis, pamiršo, o gal niekada ir nepasivargino žinoti, kad Lietuvoje, kaip ir kiekvienoje šiuolaikinėje daugiatautėje valstybėje, egzistuoja ne viena gimtoji kalba, o kelios dešimtys. Kuri bus ta „vienijančioji“ pagal Saulių Skvernelį? Girdėjau, jis intensyviai mokosi anglų… Gal anglofilas Andrius Kubilius paprotino?

Iš pradžių tautos išrinktųjų nusišnekėjimai keldavo ir juoką, ir lengvą nuostabą: na, kiek galima? Netgi tada, kai žemyn ėmė  riedėti šalies demografija, kai tauta ėmė trauktis kaip šagrenės oda, atrodė, jog tai bendra visų bėda, ir politikai nėra kaltesni už mus, už tuos, kurie juos išrenka.

Bet šiandien jau taip nebeatrodo. Šiandien ir žlibas mato, kad, suvedžiojusi rinkėjus pažadais visą dėmesį bei lėšas skirti lietuvių kalbos, lietuvių kultūros, švietimo ir mokslo puoselėjimui, LVŽS, entuziastingai pritariant liberalams ir liberaliuojantiems konservatoriams, nuosekliai veikia prieš kalbą, prieš kultūrą, prieš tautą… Ir jei taip, tai nebesvarbu, kiek tos tautos bus, milijonas ar keturi milijonai. Nes tai nebebus ta lietuvių tauta, kurią kūrė ir gaivino Valančius, Basanavičius, Kudirka, „Sąjūdis“… Tai bus beveidė minia, kalbanti makaronine, iš visų Europos kalbų surankiotų  žodžių kalba, rašanti neįmanoma makalyne, o galiausiai – ir visai neberašanti, tik spoksanti į judančius paveikslus…

O tas …laivas (patys žinote, koks), šalis ta, kurią kieta ranka vairuoja vairininkas su antpečiais, vis dar Lietuva vadinas…

2017.12.04; 04:15

Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka

Lietuvių tauta – šeimininkė savo žemėje. Po šimtmečius  trukusio lenkinimo, rusinimo nemažai daliai lietuvių šviesuolių atrodė, kad siektiamybė, kovoti dėl visiškai nepriklausomos Lietuvos nerealu ir dėl to, kad  ji viena be lenkų ar rusų paramos, be jų globos ir negebėtų išsilaikyti.

Tarp atkakliausiai lietuvių tautai propagavusių siekti savarankiškumo, savo nepriklausomos valstybės buvo Lietuvių demokratų partijos centro komiteto narys Antanas Smetona. Jis ir minėtame Didžiajame lietuvių Seime Vilniuje savo pranešime reikalavo lietuvių tautai autonominės valstybės etnografinėse žemėse. 1907 m. pasitraukęs iš „Lietuvos ūkininko“ bendradarbių, A. Smetona drauge su jaunu ir energingu kunigu Juozu Tumu-Vaižgantu ėmėsi leisti „Vilties“ laikraštį, skirtą lietuvių tautos, ypač sulenkintoje Rytų Lietuvoje problemoms nagrinėti.

Apie lietuvių tautos ribas A. Smetona „Viltyje“ rašė: „[…] negriebdami to, kas yra svetima, nenorime nieko iš savo kaimynų, bet ir negalime perleisti jiems, kas mūsų paveldėta iš senų senovės. Lietuva siekia ten, kur girdisi mūsų gimtoji kalba, kur liaudis tebeturi lietuvišką sielą, kur ji savo dvasiniais ir materialiniais reikalais sudaro vienetą.“

A. Smetona kritikavo skelbiamus gyventojų surašymo duomenis, nes juos atlikdavo atėjūnai lenkai, rusai ar vokiečiai ir jie  pirmiausia stengdavosi padidinti savos tautybės gyventojų skaičius, nors lietuviai ir XX a. pradžioje dar sudarė  daugumą ne tik Kauno, bet ir Ašmenos, Lydos, Augustavo, Suvalkų ir kitose apskrityse.

Bet tik bėda, kad lietuviai stengdavosi pataikauti atėjūnams ir nesistengė jų sulietuvinti, paveikti savo kultūra. Ir jei lietuviai ir toliau snaus, atėjūnai dar labiau įsigalės senojoje lietuvių valstybės sostinėje Vilniuje ir kitose lietuvių tautos vietose.

Continue reading „Prezidentinė Lietuva ( 2 )“

krisciunas_edvardas

Kitas kosmopolitinės doktrinos bruožas – nihilistinis požiūris į gimtąją kalbą ir istoriją. Nihilizmas daro daugiausia žalos tautiškumui, kadangi toks požiūris mato vien klaidas, išdavystes, intrigas, kitais žodžiais tariant, vien tamsiąją istorijos dalį. Nihilistas žvelgia į tautą, jos istoriją per juodus akinius. Nebematomi tautos istorijos didybės momentai, kultūriniai laimėjimai, herojizmas, tautos kovos už laisvę, Lietuvos valstybės teigiama įtaka kaimyninėms tautoms. Neretai nihilistinė nuostata virsta pasityčiojimu iš garbingiausių tautos istorijos asmenybių. Štai prof. E. Gudavičius Vytautą viešai išvadino šunsnukiu. Rašytojas M. Ivaškevičius romane „Žali“ tyčiojosi ir šaipėsi iš ilgaamžės tautos istorijos, vadindamas partizanų vadus – girtuokliais, paleistuviais, mergišiais, žudikais. Prezidento V. Adamkaus patarėja N. Putinaitė knygelėje „Šiaurės Atėnų tremtiniai“, išleistoje kosmopolitinių jėgų finansuojamoje „Aidų“ leidykloje, šmeižė ir niekino tėvynės patriarchą J. Basanavičių. Ji, fanatiškai laikydamasi kosmopolitinio-nihilistinio požiūrio į tautos istoriją, ciniškai pasmerkė J. Basanavičių už tai, kad jis vadovavo lietuvių tautos kultūriniam atgimimui, kūrė „kultūrinę tautą“, o ne, anot N. Putinaitės, kosmopolitinę pilietinę visuomenę. Esą J. Basanavičius nukreipė Lietuvą į Rytus. N. Putinaitė antilietuviškas patyčias skleidė net per nacionalinį Lietuvos radiją, jai aktyviai pritarė antilietuviškas ir antikrikščioniškas nuostatas skleidžiantis „Lietuvos rytas“ ir jo ideologas kosmopolitas R. Valatka, taip pat politologas A. Kulakauskas.

Continue reading „Kosmopolitizmas ir lietuviškumas istorijoje ( 2 )“