Kosmopolitizmas ir lietuviškumas istorijoje ( 2 )


Print

Kitas kosmopolitinės doktrinos bruožas – nihilistinis požiūris į gimtąją kalbą ir istoriją. Nihilizmas daro daugiausia žalos tautiškumui, kadangi toks požiūris mato vien klaidas, išdavystes, intrigas, kitais žodžiais tariant, vien tamsiąją istorijos dalį. Nihilistas žvelgia į tautą, jos istoriją per juodus akinius. Nebematomi tautos istorijos didybės momentai, kultūriniai laimėjimai, herojizmas, tautos kovos už laisvę, Lietuvos valstybės teigiama įtaka kaimyninėms tautoms. Neretai nihilistinė nuostata virsta pasityčiojimu iš garbingiausių tautos istorijos asmenybių. Štai prof. E. Gudavičius Vytautą viešai išvadino šunsnukiu. Rašytojas M. Ivaškevičius romane „Žali“ tyčiojosi ir šaipėsi iš ilgaamžės tautos istorijos, vadindamas partizanų vadus – girtuokliais, paleistuviais, mergišiais, žudikais. Prezidento V. Adamkaus patarėja N. Putinaitė knygelėje „Šiaurės Atėnų tremtiniai“, išleistoje kosmopolitinių jėgų finansuojamoje „Aidų“ leidykloje, šmeižė ir niekino tėvynės patriarchą J. Basanavičių. Ji, fanatiškai laikydamasi kosmopolitinio-nihilistinio požiūrio į tautos istoriją, ciniškai pasmerkė J. Basanavičių už tai, kad jis vadovavo lietuvių tautos kultūriniam atgimimui, kūrė „kultūrinę tautą“, o ne, anot N. Putinaitės, kosmopolitinę pilietinę visuomenę. Esą J. Basanavičius nukreipė Lietuvą į Rytus. N. Putinaitė antilietuviškas patyčias skleidė net per nacionalinį Lietuvos radiją, jai aktyviai pritarė antilietuviškas ir antikrikščioniškas nuostatas skleidžiantis „Lietuvos rytas“ ir jo ideologas kosmopolitas R. Valatka, taip pat politologas A. Kulakauskas.

Edvardas Kriščiūnas

Šiandien Lietuvoje maža stiprių ir intelektualių asmenų, ginančių lietuvių tautą tiek politikoje, tiek dvasinės kultūros srityje: poezijoje, filosofijoje, mene, grožinėje literatūroje. Todėl dvasinės atspirties šaltiniu mums gali tapti iškiliausi praeities lietuvybės kūrėjai. Kad to neįvyktų, nihilistai ir siekia patyčiomis, melu sugriauti žinomiausių praeities veikėjų autoritetą. Tokiu tautinės stiprybės šaltiniu mums gali tapti ir J. Basanavičius, ir M. Krupavičius bei daug kitų. Gerbiamam skaitytojui norėčiau priminti J. Basanavičiaus nuopelnus  Lietuvai ir jo reikšmę dabarčiai. Prelatas M. Krupavičius taip apibūdino J. Basanavičiaus nuopelnus tėvynei: „J. Basanavičius – didelės drąsos žmogus, dvasios milžinas, kuris leisdamas „Aušrą“ paskelbė kovą visiems Lietuvos priešininkams, rusams, vokiečiams, lenkiškajai bacilai. „Aušra“ sukėlė didžiulę revoliuciją vos bepradedančios susiprasti tautelės prieš didžiulę rusų-vokiečių-lenkų santarvę. Tai buvo Dovydo kova prieš Galijotą. Nors kova tęsėsi ilgai, bet jinai buvo laimėta dėl realaus kovos vado J. Basanavičiaus galvojimo ir apskaičiavimo. Buvo atgauta Lietuvos Nepriklausomybė… J.Basanavičius  buvo genialus tautos žadinimo varpininkas, genialus ir kovos vadas, strategas, politikas… J. Basanavičiaus istorinis palikimas yra mums kaip testamentas – eiti tuo keliu, kuriuo jis vedė tautą, siekti tų idealų, kurių siekė jis. Mums lieka vykdyti jo testamentą: statyti Lietuvą, jos gerovę auksčiau savo asmeninių reikalų, viršum simpatijų ir antipatijų dirbti jai savęs išsižadėjus, save jai paaukojus… – štai trumpa to didžio tautos vyro testamento santrauka, jo valia”.

Vadinasi, stiprų politinį ir finansinį užnugarį turintys nihilizmo atstovai atvirai griauna tautiškumą, tyčiodamiesi iš lietuvių tautai šventų vertybių. Tokį nihilistinį požiūrį į tautos istoriją kovo 11-osios akto signataras dr. V. Terleckas apibūdino kaip dvasinį lietuvių tautos genocidą.

2006 12 26 dienos leidinyje „Naujasis židinys“  (vyr. redaktorius V. Ališauskas) N. Putinaitė rašo: „Europos žemėlapyje tautos nebeliko, nuo jos nusigręžta kaip nuo gėdingos dėmės, jis drauge su mums labai svarbiu žodžiu „tėvynė“ esąs degraduotas į negatyvų nacionalizmo kontekstą… Europa atsiskleidžia mums kaip tautiškumą atmetusi ir jo bijomasi kaip grėsmės“. Norėčiau skaitytojui priminti, kad šioje N. Putinaitės ištraukoje žodį „tėvynė“ autorė suima į kabutes. Lygiai taip pat darė kosmopolitinio komunizmo propaguotojai Z. Angarietis ir V. Kapsukas XX a. pradžioje. N. Putinaitės mintys, išsakyti argumentai prieš lietuvybę labai panašūs kaip Kapsuko ir Angariečio. Vadinasi, N. Putinaitė XXI a. toliau tęsia Z. Angariečio ir V. Kapsuko kovą prieš lietuvybę.

Lietuvos įstatymai draudžia rasinės ir tautinės neapykantyos kurstymą. Deja, nedraudžia kurstyti neapykantą prieš lietuvių tautą, tyčiotis iš mūsų tėvynės, jos kultūrą ir istoriją kūrusių šviesuolių, kurie sudaro mūsų tautos aukso fondą. Kosmopolitinės Lietuvos istorijos dokrtinos vykdytojai, naudodami nihilistinį požiūrį, griauna heroinius tautos praeities momentus tam, kad praeities heroizmas neskatintų heroiškų vertybių dabartyje, kad tauta taptų paklusnia globalistų valdoma baudžiauninkų mase. Nihilistinės pasaulėžiūros istorikai D. Baronas, tyčiojosi iš kunigaikščio Margirio, kaip dvasinio išsigimėlio. M. Ivaškevičius partizanus išvadino girtuokliais, politologas R. Lopata  LDK valdovus vadino plėšikais, reketininkais.

Nihilistinis požiūris negali atskleisti istorinės tiesos. Nohilistinis istorikas atmeta istorinę tiesą. Jam rūpi tik dalinė tiesa. Pilnutinę istorinę tiesą nihilistas sąmoningai atmeta arba jos net neieško. Tokia istoriografija tampa istoriniu melu. Kaip teigia patarlė, klastingiausias melas pagrįstas daline tiesa. Istorija nėra vien tik niekšybės bei protėvių padarytos klaidos. Istorijoje veikia tiek gėrio, tiek blogio jėgos. Apie šių jėgų kovą pirmasis rašė Vakarų teologas ir istoriosofas šv. Augustinas. Panašiai istoriją interpretavo ir A. Maceina. Istorija – tai protėvių kūrybiniai laimėjimai, taip pat esama nuosmukių, tamsių laiko tarpsnių. Iškiliausi praeities veikėjai už nuopelnus tėvynei yra įamžinami pastatant jiems paminklus, tautos istorijos kūrybiniai laimėjimai skatina vėlesnes tėvynainių kartas didžiuotis gimtąja tauta. Vokiečių filosofas A. Natorpas giliamintiškai pastebi, kad tautos praeities didybės momentai ugdo tautos orumą ir skatina pasididžiavimo jausmus savajai tėvynei. Tokių istorijos didybės momentų Lietuvos istorijoje esama daug: tai didžiųjų kunigaikščių epocha, kurių vedami lietuviai sukūrė stiprią valstybę, pastatė galingas pilis, puošnias bažnyčias, vienuolynus, miestus; tai unikalūs liaudies dvasinės kultūros lobiai, heroiški žygiai už laisvę XIX, XX amžiuje.

Gimtosios tautos paeities didybės svarbą tautinei gyvybei palaikyti itin gražiai išreiškė Vincas Kudirka: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“. Tai gili mintis, kartu ir liepinys kiekvienam lietuviui semtis stiprybės ir jėgų, kuriant laimingesnę tėvynės ateitį. Pasididžiavimas tėvynės praeitimi tampa tautinės ištikimybės versme. Pažinimas didingos tautos praeities tapo daugeliui lietuvių dinamine patriotine jėga XIX amžiuje prasidėjusiam tautos atgimimo judėjime ir vedė prie nepriklausomos valsybės atkūrimo. Pasididžiavimas tautos praeities kūrybiniais laimėjimais, jos heroizmu padėjo lietuviams atsispirti sovietiniams okupantams.

Kosmopolitinei Lietuvos istorijos doktrinai būdingas nihilizmas kursto panieką savo tautai, nepilnavertiškumo kompleksą, tampa net savotiška neuroze. Pagal nihilistinį požiūrį tautos praeitis yra menkavertė, joje tik protėvių klaidos, išdavystės, tautos praeitis ubagiška, todėl seka išvada, kad nevykėlė yra ir dabartinė lietuvių tauta. Kitais žodžiais tariant, kokia tautos praeitis, tokia ir pati tauta. Jei praeitis niekinga, niekinga yra ir tauta, kuri yra tautos istorinio gyvenimo kūrėja. 

Todėl istorinis nihilistinis požiūris į gimtąją istoriją tampa dabartyje veikiančia idėjine piktybe. Tos piktybes daromą žalą Lietuvai pastebėjo ir išeivijos filosofai. Štai A. J. Greimas pastebi, kad pasišlykštėjimas Lietuva tampa neuroze. Šią kolektyvinės tautos sąmonės ligą platina ir dalies istorikų nihilistinis požiūris į istoriją. Kitas išeivijos filosofas K. Skrupskelis, remdamasis JAV sociologų atliktais tyrimais, teigia, kad tautinės savigarbos stoka skatina visuomeninę patologiją, girtavimą, savižudybes, nusikalstamumą, veltėdžiavimą. Lietuviškos savigarbos stoka, anot K. Skrupskelio, skatina tuos neigiamus reiškinius ir Lietuvoje. Nihilistinis požiūris į tautos praeitį iš pašaknų griauna tautiškumą. Panieką tautos praeičiai kurstantis nihilizmas skatina lietuvių nutautėjimą.

Nihilistinis požiūris yra antikrikščioniška ir antihumanistinė nuostata. Kadangi nihilizmas paniekina 4-ąjį Dekalogo įsakymą „Gerbk savo tėvą ir motiną“, o tai kartu reiškia pagarbą savo tėvynei. Be to, moralinis liepinys „Gerbk tėvą ir motiną“ galioja visoms pasaulio tautoms. Todėl pagarba tėvynei, rūpinimasis jos gerove yra visuotinis moralės principas.                                                         

Nihilizmą propaguojantys istorikai savo „metodo“ nelaiko idėjine  piktybe. Jie klastingai savąjį požiūrį vadina kritiniu. Nihilistai aiškina, kad jie, esą, kritiškai tiria ir perteikia Lietuvos istoriją. Tačiau graikiškas žodis „kritika“  reiškia mąstymo savybę, gebėjimą atskirti tiesą nuo melo, gėrį nuo blogio, kilnumą nuo niekšybės. Tautinė lietuviškoji istoriografija kaip tik tyrė gimtąją istoriją kritiškai. Mūsų istorikai meilę ir pagarbą tėvynei derina su meile Tiesai. S. Daukantas, J. Basanavičius, Z. Ivinskis, A. Šapoka ir kt. didžiavosi tautos herojais, praeities didingais kūrybiniais laimėjimais, bet  jie  minėjo ir protėvių klaidas. Štai lietuviškosios istoriografijos tėvas S. Daukantas įvardino tris pagrindines tautos istorijoje padarytas klaidas: baudžiavos įvedimą, Liublino uniją, tautos elito-bajorų sulenkėjimą. Jų požiūris į protėvių klaidas buvo kitoks nei nihilistų. Tautos istoriją gerbiantys istorikai sielojasi dėl protėvių padarytų klaidų, išdavysčių ir ragina  ateityje panašių  klaidų vengti ir toliau  eiti „….vien takais dorybės“.

Tokiu būdu tik tautinė lietuviškoji istoriografija gali perteikti istorinę tiesą, ugdyti  tautinę savimonę, doroviškai auklėti jaunimą, ugdyti  piliečių  tautinį solidarumą. Gimtosios istorijos pažinimo visuomeninę ir humanistinę paskirtį  taikliai suformulavo anglų filosofas ir istorikas H. Bolinbrukas (1678-1751). Jis rašė: „Istorijos pažinimo tikslas – išugdyti žmoguje asmenines ir visuomenines dorovines–patriotines vertybes, tobulinti savo sielą. Asmuo turi įsisavinti protėvių kartų sukauptą palikimą, kuriuo turi naudotis dabarties kartos. Ištisa protėvių kartų praeitis – tautos išminties šaltinis. Nežinoti ar neigti gimtąją istoriją yra gėdingas dalykas. Tiek gimtosios, tiek kitų tautų istorijos pažinimas turi ugdyti meilės jausmus savo tėvynei. Istorija – tai milžiniškas ir neįkainojamas daugelio amžių žmonių sukauptas lobis, kurio pažinimas didina išmintingumą, ugdo geresnius tėvynės piliečius“. Nihilizmą propaguojantiems istorikams nelabai rūpi atskleisti objektyvią istorinę tiesą. Jiems žymiai svarbiau pademonstruoti nihilistiškai nuspalvintą istorijos vaizdą, nevengiant piktdžiugiškų patyčių apie įžymius Lietuvos praeities veikėjus. Kosmopolitinei Lietuvos istorijos doktrinai filosofinį pateisinimą teikė modernizmo filosofas Z. Norkus. Jis, remdamasis sofistiniais argumentais, aiškina, kad praeityje istorikams tiesos ieškoti nebereikia. Esą tiesos iš viso nėra. Moksliniai istoriniai darbai esą vertingi tiek, kaip juos vertina viena ar kita istoriografinė mokykla arba kuopelė draugų su moksliniais laipsniais. Iš filosofijos profesoriaus Z. Norkaus sofistinių samprotavimų peršasi logiška išvada: jeigu tiesos nėra, istorikas laisvas nuo Dekalogo ir visuotinų  moralės principų, galima meluoti, tyčiotis iš tautos praeities. Z. Norkus atleidžia istorikus nuo tiesos ieškojimo, svarbiausia gauti draugelių pritarimą arba Sorošo fondo paramą. Pinigai juk nekvepia. Ir neatsitiktinai Z. Norkus parašė panegiriką A. Bumblausko „Senosios Lietuvos istorijai 1009-1795 m.“, esą, tai naują epochą simbolizuojantis veikalas. Šiame  A. Bumblausko veikale profesionalūs istorikai savo recenzijose pažymėjo daugybę klaidų ir patyčių. Istorikai T. Baranauskas šį veikalą apibūdino kaip istorinių banalybių rinkinį, Vl.Terleckas – kaip antilietuvišką paskvilį ir paragino „nesinuodyti“ A.Bumblausko sukurtu  niekalu. Moderniajam filosofui Z. Norkui norėtųsi priminti graikų filosofų požiūrį į sofistus ir sofistiką, kurie tiesą iškeitė į naudą. Dėl tiesos skelbimo filosofas Sokratas nepabūgo mirti, Platonas net buvo parduotas į vergiją, Aristotelis ištremtas. Šie didieji Vakarų mąstytojai ieškojo tiesos, nebijojo jos skelbti. Užtat jie ir šiandien išlieka Vakarų civilizacijos mokytojais, o sofistai lieka be pagarbos.

Nuotraukoje – straipsnio autorius Edvardas Kriščiūnas.

(Bus daugiau)

2009 metų rugsėjo 22 diena


Prisijunkite prie diskusijos