Rašytojas Leonidas Jacinevičius: „Būti savimi“


Print

Bevartydamas senus „Literatūros ir meno“ komplektus aptikau buvusio „Literatūros ir meno“ redaktoriaus rašytojo Leonido Jacinevičiaus rankraštį „Būti savimi“.

Kur tekstas buvo išspausdintas – nežinau. Tikras esu tik dėl to, kad jis buvo parašytas 1992-aisiais metais. Tokia data įspausta rašomąja mašinėle.

Straipsnis man pasirodė įdomus, aktualus ir dabar, daugiau nei po dvidešimties metų. Todėl portalas Slaptai.lt nutarė jį paskelbti.

Beje, tragiško likimo rašytojas Leonidas Jacinevičius buvo puikus, drąsus, principingas „Literatūros ir meno“ redaktorius. Šitaip sakau kaip buvęs „Literatūros ir meno“ publicistikos skyriaus korespondentas. Tuomet, kai dirbome Lietuvos rašytojus vienijančiame savaitraštyje, dar niekas nežinojo, ar mums tikrai pavyks ištrūkti iš sovietų imperijos. Lietuva tuomet dar tik bandė pabėgti iš sovietinio kalėjimo. Tad 1987 – 1992-aisiais metais būta visko: ir nerimo, ir abejonių, ir netikrumo.

Tačiau Leonidas Jacinevičius buvo drąsus redaktorius. Kovo 11-oji dar neišaušusi, Lietuvoje siautėja „Jedinstvo“, Kremlius grasina įvesti karinę padėtį, komunistai ieško rafinuotų būdų sustiprinti cenzūros varžtus… O rašytojas L.Jacinevičius, nusispjaudamas į šias aplinkybes, vizuodavo pačius aštriausius mūsų rašinius. Ne tik pasirašydavo spaudai, bet ir skatino mus būti drąsiais, principingais.

L.Jacinevičiui buvo nė motais, kad partiniai funkcionieriai, bailiai ir prisitaikėliai gali jį išmesti iš „Literatūros ir meno“ vyriausiojo redaktoriaus posto. Jam buvo svarbiausia, kad jo vadovaujamas „Literatūra ir menas“ paskelbtų kuo daugiau Lietuvai reikalingos informacijos.

Tad portalas Slaptai.lt džiaugiasi galėdamas savo skaitytojus supažindinti su rašytojo L.Jacinevičiaus 1992-aisiais metais parašytu straipsniu „Būti savimi“. Kodėl be L.Jacinevičiaus portretinės nuotraukos? Ieškojome internete, bet neradome nė vienos. Tuomet, kai jis iškeliavo Anapilin, internetų dar nebuvo.   

Gintaras Visockas

XXX

Leonidas Jacinevičius

Būti savimi

Tikriausiai ne vienas iš mūsų, pradėdamas Naujuosius metus, susimąstė, kas yra būti savimi – lietuviu – plačiąja šio žodžio prasme, kai Lietuvos nepriklausomybę pripažino beveik visas pasaulis. Bet nė kiek nesuklysiu pasakęs, kad doro ir darbštaus lietuvio samprata šiuo metu dar labai išskydusi kiekvieno vaizduotėje ir sąžinėje.

Būti savimi, vadinasi, pirmiausia paneigti ankstesnius savo pavidalus, imituojančius vergiškumą ideologijai, nes tie netolimos praeities pavidalai verčia užkaisti ausis iš gėdos: nejaugi tai buvau aš? Skardesnių gerklių savininkai skubiai įsisegė į atlapus Sąjūdžio ženklelius ir pasišovė kurti naują Lietuvą (ką tik kūrę socialistinę) iš esmės tais pačiais metodais – lozungai, lozungai, kiekviename žingsnyje skelbiami lojalumo bei patriotizmo turnyrai.

Ir tie vyrai, vadindami save tikraisiais lietuviais, be jokių muitų ir sąžinės graužimo tempia bruka į visuomenės sąmonę socialistinį paveldą: ciniškiausią grobuoniškumą, pavydą, skundimą, valdžios troškimą ir … Baimę. Taip, būtent Baimę, kurios tarėmės atsikratę visiems laikams, tą pačią baimę laisvai mąstyti, baimę būti nesuprastam, baimę būti apkaltintam per maža meile laisvai Lietuvai.

Atvirai kalbant, nesitikėjau, kad bus tokia gaji lietuviškų „gerų vyrų“ padermė. Senieji „geri vyrai“ dabar lanko sekmadieniais Arkikatedrą, patogiai įsitaisę seniūnijose, departamentuose, ministerijose, galintys  kiekvienam su patosu paaiškinti apie „dainuojančią revoliuciją“ ir atsainiai kuriantys „dainuojančią ekonomiką“, kurios vaisių jiems neteks ragauti, kadangi visuomet ras galimybių vogti arba imti kyšius ir svarbiausia – bus įpratę nepaisyti nei spaudos, nei prokuratūros.

Nemaniau, kad man teks grįžti prie šito termino „geras vyras“, įgavusio tautinį atspalvį antraisiais nepriklausomybės metais. Dabar privalau paaiškinti, koks tai yra sutvėrimas. Dažniausiai tai pusinteligentis, šiek tiek ragavęs mokslo ir valdžios, su nė kiek nepakitusia pusvergio sąmone. Puse ausies girdėjęs apie viską ir manantis, kad yra biznio ir politikos genijus. Turintis „sveiką nuomonę“ apie meną, kultūrą, ekonomiką ir patriotizmą. Kupinas savimeilės, savanaudiškumo ir tuščiagarbiškumo, dažniausiai apsivogęs, leidžiantis ir kitiems „protingai“ vogti, turintis platų pažinčių ratą, galintis prilįsti prie materialinių vertybių ir „pamėtėti saviems“.

Viešpatie, apie kokias lietuvio savybes aš kalbu? Juk visa tai negrįžtamoje praeityje, palaidota prieš dvejus metus ir atgiedota. Negi tai ir yra „būti savimi“? Tikru doru lietuviu?

Ne, galiu pasakyti, visai kitaip supranta, kas yra būti tikru lietuviu, kažkur ten, už Atlanto, mūsų išeiviai, kurių gyvenimas iš tiesų nepriklausomas nuo svetimos valstybės rublio infliacijos, kurie nesiruošia raikyti naujai iškepto lietuviško pyrago.

Deja, pernelyg sparčiai ten plečiasi gražių Anapilio kapinių teritorija kas metai. Senieji stumbrai, sukalbėję paskutinius poterius dar gražia lietuvių kalba, atgula žemėn, o jų vaikai bei anūkai linkę tapti pasaulio piliečiais.

Būti tikru lietuviu – dar kitaip supranta mūsų jaunoji karta (20 – 30 m. amžiaus), šiandien save vadinanti verslininkais, dažnai važinėjantys po užsienius, su atlaidžia ironija žiūrintys į tautinius lenciūgėlius.

„Kas jūsų Dievas? Doleris?“ – kartą paklausiau. „Lietuvą valdys ne politinės partijėlės, o stambi nuosavybė ir užsienio valiuta“, – man buvo paaiškinta be skrupulų. Tie jaunikaičiai žino, ką šneka. Ir nejuokais rengiasi skirti lėšų pirkti mūsų įstatymų leidėjams. Tačiau tie vyrukai už Vincą Kudirką ir už Joną Basanavičių, tik tegul jų atvaizdai būna ant mokyklinių sąsiuvinių, skirtų vaikams.

Lenkijos prezidentas Valensa ne taip seniai buvo pareiškęs, kad jis nieko prieš, kad Lenkija taptų antrąja Amerika. O aš nenoriu šito Lietuvoje. Kas iš to, kad nenori, bet bus taip, girdžiu man atsakant tuos veiklius vaikinus, kurie kas savaitę skambina į Singapūrą, o namuose bando su savo atžalomis susikalbėti angliškai…

Sumuojant Sąjūdžio suvažiavime pareikštas mintis, galima suformuluoti pagrindinę, vyraujančią: Sąjūdis turi būti tautos dorovinis skydas. Mintis graži ir teisinga, tačiau, kad toks skydas atsirastų, reikia kažkam tą dorovinį darbą dirbti. Reikalinga kiekvieno vidinė akcija, gal ne tokia spalvinga ir išraiškinga, kaip ligi šiol buvusios, masinės. Būtina individualiai ir dorai kiekvienam ištirti savąją vertybių orientaciją. Analizuokime praeitį ir dabartį, ieškokime tokio valstybinio modelio, kuris leistų išlikti mūsų tautos etinėms vertybėms, kalbai, kultūrai. Tokį modelį kurti privalo visi, kurie save laiko tikrais dorais lietuviais, sugebančiais atsisakyti vienadienės sėkmės, kuriant savo asmeninę gerovę ir galvoti ne tik apie savo ateitį.

Ė.Fromas knygoje „Turėti ar būti?“ rašo: „Kodėl mūsų instinktas išlikti toks apmiręs, būtų galima paaiškinti dar ir tuo, kad gyvenimą reikėtų keisti taip radikaliai, jog žmonės geriau renkasi būsimą katastrofą, o ne auką, kurią paaukoti reikėtų dabar“.

Iš tiesų toji auka dabar tebūtų savanaudiškumo pažabojimas. Bent tol, kol nėra įtvirtinta mūsų laisvė. Lietuvių filosofas A.Maceina knygoje „Didysis inkvizitorius“ apie laisvę ir laimę samprotauja šitaip: „Kas stebi žmogaus buvimą šioje žemėje ne tik individualiniu, bet ir visuomeniniu – istoriniu atžvilgiu, negali paneigti, jog laisvė, matuojama konkrečios žemiškosios laimės ratu, yra sunkiai pakeliama našta, kurios žmogus negali nei visiškai pamesti, nei prisiminti (…). Tai gili, žmogaus prigimties gelmes siekianti tikrovė“.

Taigi būti savimi šiandienos lietuviui pirmiausia yra būtinybė pačiam, be prievartos, susigaudyti išlikimo, laisvės ir asmeninės laimės prioritetuose, atsisakant iš svetur primestų elgsenos bei mąstysenos taisyklių. Antraip kils realus pavojus išvysti postsocializmo paveikslą su Domje personažais lietuviškojo peizažo fone.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014.02.04; 06:55


Prisijunkite prie diskusijos