Arvydas Juozaitis. Rinkiminis plakatas Pilaitės rajone Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Pasibaigus pirmajam rinkimų turui ir 7 kandidatams iškritus iš prezidentinių varžybų, pasibaigė ir filosofo Arvydo Juozaičio korektiškumas.
Pirmadienį atšaukęs savo dalyvavimą Valdovų rūmuose surengtoje konferencijoje, skirtoje rinkimų rezultatams apžvelgti, A. Juozaitis vykusius rinkimus apibendrino socialinio tinklo „Facebook“ tiesioginėje transliacijoje.

A. Juozaitis teigė manąs, kad antrajame prezidento rinkimų ture laimės ekonomistas Gitanas Nausėda, nes, jo teigimu, iš Lietuvos dar neišgaravo baudžiava.

„Aš manau, kad pasityčiojimas, kai rinkimų naktį džiūgauja tas kandidatas, kuris greičiausiai laimės, nes prieš konservatorius visuomenė nusiteikusi ir ponios Šimonytės nerinks“, – transliacijos metu sakė A. Juozaitis. 

Iš rinkimų kovos pasitraukęs filosofas, komentuodamas politinės reklamos vaizdo klipą, kuriame antrojoje vietoje likęs G. Nausėda vaizduojamas su šunimi, negailėjo kandžių epitetų. 

„Tas ponas su šunimi, kuris plikai skustas ir iš Meksikos atvežtas, dabar vaikštinės po Prezidentūrą – ten šunų ir daugiau turbūt bus, ir dar kačių… Žodžiu, tai bus pasaulis, kuris mums yra siūlomas. Pagalvokite, (jis yra. – ELTA) laimės kūdikis, man atrodo, kad net mamytės sūnelis, pagal visas reakcijas ir kalbėjimo manierą ir jis dabar bus kitų sūnelių tėvelis – lietuvių ir lietuvaičių. Nepykite už tai, ką sakau, tokie mes esame“, – sakė A. Juozaitis. 

„Mėgstame rinkti gražius ponus, vadinasi, baudžiava dar neišgaravusi iš Lietuvos žemės ir mūsų kūno… baudžiavą dar sustiprina ir televizijos ekranas – vaizdas ima valdyti galvą kaip mažamečio vaiko“, – savo socialiniame tinkle sakė A. Juozaitis.

Galiausiai, pabrėžė filosofas, nors jam ir nepavyko patekti į antrąjį rinkimų turą, regionai, pasak jo, pabudo.

„Regionai budo ir pabudo. Aš labai džiaugiausi žemaičiais, galvojau, kad žemaičiai supurtys Lietuvą – nepavyko. Po to galvojau, kad suvalkai, sudūviškiai pakels… nepavyko. Bet žmonės stengėsi“, – apibendrino jis.

Per pirmąjį Prezidento rinkimų turą daugiausia balsų surinko kandidatai – Seimo narė Ingrida Šimonytė, pelniusi 31,13 proc. rinkėjų balsų, ir ekonomistas Gitanas Nausėda, gavęs 30,95 proc. balsų. 

Premjeras Saulius Skvernelis liko trečiasis, pelnęs 19,72 proc. palaikymo.

Už socialdemokratų kandidatą Vytenį Povilą Andriukaitį balsavo 4,79 proc. rinkėjų. Už filosofą Arvydą Juozaitį pasisakė 4,69 proc. rinkėjų, už europarlamentarą Valdemarą Tomaševskį – 4,00 proc. 

Mažiausiai rinkėjų simpatijų sulaukė kitas europarlamentaras Valentinas Mazuronis, už kurį balsavo 0,65 proc. rinkėjų. 0,79 proc. rinkėjų balsų pelnė Naglis Puteikis. Mindaugas Puidokas yra trečias nuo galo, už jį balsavo 2,58 proc. rinkėjų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.14; 06:00

Prof. Alvydas Butkus, Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas. Slaptai.lt nuotr.

Šiemet Lietuvos Respublikos Seimas ėmėsi keistokos iniciatyvos – pompastiškai ir egzaltuotai pažymėti Lenkijos Respublikos pirmosios konstitucijos paskelbimo dieną. Į renginį įsitraukė ne tik kai kurie Seimo nariai ir jo pirmininkas, vienas istorikas, bet ir, suprantama, kaimyninės Lenkijos atstovai. Kodėl gi šiems neįsitraukus, jei pagerbiama jų šalies pirmoji konstitucija.

Žiniasklaidoje akcentuotos šios konstitucijos teigiamybės, kartu atkakliai ir naiviai peršant mintį, jog tai esanti ir Lietuvos pirmoji konstitucija. Norėčiau oponuoti visam tam ir pabrėžti dalykus, kurie nesąmoningai ar iš vadinamojo politkorektiškumo yra nutylimi. Iš tikrųjų tai buvo vienas reakcingiausių to laikotarpio dokumentų Europoje, kurio bene pagrindinis tikslas buvo užkirsti kelią Didžiosios prancūzų revoliucijos (1789–1794) idėjų plitimui Lenkijoje. Prancūzai panaikino monarchiją, lenkai ją įtvirtino konstituciškai, prancūzai panaikino luomus, lenkai juos įtvirtino konstituciškai, prancūzai atskyrė bažnyčią nuo valstybės, lenkai katalikų bažnyčią padarė valstybinę, „viešpataujančią“, o (citata) „perėjimas iš viešpataujančio tikėjimo į kokį nors kitą yra draudžiamas ir baudžiamas kaip apostazė“.

Aplinkinėse valstybėse jau buvo panaikinta baudžiava: 1781 m. – Čekijoje, 1785 m. – Vengrijoje, 1788 m. – Danijoje, 1789 m. – galutinai Prancūzijoje, o Švedijoje ir Norvegijoje jos nebūta visai, lenkai ją įtvirtino konstituciškai. Tokiais žingsniais lenkai grąžino XVIII a. pabaigos valstybę į viduramžių laikus. Be to, konstitucijoje buvo įtvirtintas „vadovaujantis lenkų tautos vaidmuo“ visuomenėje ir valstybės valdyme, o tai daugiatautėje valstybėje skamba kaip apartheidas, tik ne rasinis, o tautinis. Šalis iš „Abiejų Tautų Respublikos“ pervadinta į „Lenkijos Respubliką“. Tai, kas buvo papildomai priimta tų metų rudenį, buvusio Lietuvos statuso neatkūrė, buvo tik reglamentuotas administravimas tos Lenkijos dalies, kuri vadinosi Litwa.

Suprantama, kodėl Lenkijoje ši konstitucija gerbiama – alternatyvios jai sukurta nebuvo. Ir nors konstitucija netrukus buvo karaliaus atšaukta, jos nuostatos lenkų sąmonėje išliko visą laiką. Tos nuostatos lėmė ir abu XIX a. sukilimus (1831, 1863), ir R. Dmovskio ar J. Pilsudskio požiūrį į lietuvių, latvių, baltarusių pastangas kurti nacionalines nuo Lenkijos nepriklausomas valstybes 1918–1921 m. Tad neturėtų stebinti, kodėl Lenkija 1918–1920 m. visai nesiskaitė su faktu, jog Lietuva yra nepriklausoma valstybė, ir traktavo ją kaip buvusios Lenkijos teritorijos dalį, kurią siekė ir geruoju, ir piktuoju prijungti prie atkuriamosios Lenkijos 1772 m. ribose. Pasak lenkų istoriko K. Buchovskio, į lietuvius (taip pat ir į gudus bei latvius) tuometinė Lenkija žiūrėjo arogantiškai, kaip į atsilikusias, valstybingumui nesubrendusias, todėl savos valstybės nevertas valstiečių tautas, o mėginimai priešintis Lenkijos ekspansijai laikyti šių tautų brandumo stoka.

Konstitucijos kritikai teigia, kad joje neminimas Lietuvos vardas. Smulkmena! Tas vardas nustotas minėti kur kas anksčiau ir liko tik karaliaus titulatūroje, kur Lietuva minima ne kaip nors išskirtinai, bet drauge su kitomis Lenkijai priklaususiomis žemėmis. Štai kaip konstitucijos preambulėje titulavosi Stanislovas Augustas Poniatovskis ir kaip nusakomas seimo atstovavimas (vertimas): „Stanislovas Augustas, iš Dievo malonės ir tautos valios Lenkijos Karalius, Didysis Lietuvos, Rusijos, Prūsijos, Mazovijos, Žemaitijos, Kijevo, Voluinės, Podolės, Palenkės, Livonijos, Smolensko, Severo ir Černigovo Kunigaikštis, drauge su dvigubos sudėties konfederuotu seimu, atstovaujančiu lenkų tautai /…/“.

Lenkijos prezidentas Andžejus Duda. EPA – ELTA nuotr.

Antrajai, lietuvių bajorų tautai, Lenkijos seimas jau nebeatstovavo senokai, tad vadinti šią konstituciją Abiejų Tautų Respublikos yra ciniška. Iš tiesų karalius ir čia yra nuogas, nes kitų šalių istoriografijoje vyrauja teisingas požiūris, jog 1772–1793–1795 m. vyko ne ATR, o Lenkijos padalijimai, ką liudija ir tų laikų dokumentai bei iliustracijos. Dangstytis tuo, kad gegužės 3 d. konstitucija buvo išversta ir į lietuvių kalbą, taipogi yra ciniška, nes tai nėra nei Lietuvos valstybingumo, nei rūpinimosi lietuvių kalba įrodymas. Stalino konstitucija irgi buvo išversta į lietuvių kalbą – ar dėl to dar ir tą konstituciją reikėtų adoruoti?

Be to, Lenkijos konstitucijos makaronizuotą vertimo kalbą sunkoka vadinti lietuvių – tai greičiau anų laikų „po prostu“ žargonas, jei palyginsime su Mažosios Lietuvos lietuvininkų rašto kalba. 1918 m. Vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės aktas iš tikrųjų įgyvendino kunigaikščių Vytauto, Švitrigailos, Radvilų ir kitų Lietuvos diduomenės atstovų siekius atkurti buvusią šalies nepriklausomybę ir valstybingumą. Kartu pripažinta, kad Lietuvos buvimas Lenkijos karalystės sudėtyje buvo priverstinė klaida, kurią šis aktas ištaisė.

Alvydas BUTKUS yra Lietuvos kalbininkas, baltistas, VDU Letonikos centro vadovas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras.

2018.05.03; 10:01

lukasenka_piktas

Aleksandras Lukašenka išleido specialų įsaką, kad sustabdytų Baltarusijos piliečių iškeliavimą į kitas šalis, pirmiausia į Rusiją, kur algos žymiai didesnės.

Minsko profsąjungų veikėjas Aleksandras Jaroščiukas pavadino tą potvarkį baudžiaviniu, praneša vokiškas leidinys „Tageszeitung“.

Leidinys pažymi, kad tikslių duomenų apie tėvynę palikusių baltarusių skaičių nėra, nes siena tarp Rusijos ir Baltarusijos atvira, tačiau, profsąjungų vertinimu, iš dešimties milijonų gyventojų turinčios Baltarusijos kasmet išvyksta apie 150 tūkstančių. A.Jaroščiuko duomenimis, 85 procentai iškeliauja į Rusiją, kiti – į kaimynines Europos Sąjungos šalis, pirmiausia – į Lenkiją.

Continue reading „Baltarusija: šių laikų baudžiava“