Liūtas. Slaptai.lt nuotr.
Berlynas, liepos 20 d. (dpa-ELTA). Berlyno policija naktį išsiuntė įspėjimą, kad pietiniuose Berlyno priemiesčiuose palaidas laksto stambus plėšrūnas, tikriausiai liūtė. Gyventojai įspėti neiti iš namų ir patalpose laikyti augintinius.
Ketvirtadienio rytą policija ir ugniagesių departamentas socialiniuose tinkluose pranešė manantys, kad naktį pastebėtas laukinis gyvūnas tikriausiai buvo liūtė. Liudytojas pranešė policijai pastebėjęs didžiulę katę ir ją nufilmavęs krūmuose iš saugaus atstumo savo automobilyje. Kai kurie liudytojai teigė įrašę vaizdo įrašus, kaip plėšrūnas vejasi ir nudobia šerną.
Policija sakė naujienų agentūrai dpa, kad pasitelkė sraigtasparnius ieškoti gyvūno Kleinmachnowo priemiestyje ir gretimose bendruomenėse. Gyventojai įspėti per įspėjimo programėles.
Kleinmachnowas yra pietiniame Berlyno pakraštyje ir turi maždaug 20 tūkst. gyventojų.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Andriaus Ufarto (ELTA) nuotr.
Užsienio reikalų ministro Gabrielius Landsbergis, komentuodamas praėjusią savaitę vykusį prezidento Gitano Nausėdos ir Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo susitikimą, neslepia, kad vis dar turi nuogąstavimų dėl vokiečių karių brigados dislokavimo Lietuvoje.
Ministras sako, kad nėra aišku, dėl ko konkrečiai valstybių vadovai sutarė, mat, G. Nausėdos ir O. Scholzo susitikimo išvakarėse pats Lietuvos prezidentas vokiečių leidiniui „Der Spiegel“ nuolatinį brigados dislokavimą įvardijo „kaip vieną iš variantų“.
„Tai dabar klausimas, dėl kurio iš tų įvairių variantų jis susitarė“, – interviu Eltai sakė G. Landsbergis.
Kaip tvirtino politikas, yra indikacijų, leidžiančių ir dabar sakyti, kad Vilnius ir Berlynas skirtingai supranta praėjusių metų birželį paskelbtą komunikatą dėl Vokietijos karių brigados Lietuvos teritorijoje dislokavimo.
„Susitarimai yra ne tik skirtingai skaitomi. Yra skaitomi apskritai skirtingi susitarimai. Mes skaitome anglišką variantą – dėl kurio derėjomės. Vokiečiai skaito vokišką, kurį jie išsivertė iš angliško, praleisdami tam tikrus žodžius. Tai yra nemaloni situacija. Tai yra apmaudi situacija. Aš nebūčiau norėjęs tokioje situacijoje atsidurti. Dabar aš norėčiau, kad Lietuva išgrynintų savo nacionalinio saugumo interesą, nenuleistų rankų ir toliau dėl jo dirbtų“, – teigė G. Landsbergis, išskirtinio interviu Eltai metu detaliai paaiškindamas savo pozicijos logiką. Prezidentas Gitanas Nausėda – Rukloje. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
„Tai (brigada – ELTA) yra mūsų strateginis imperatyvas. Mes esame saugesni, kai mes turime Aljanso partnerių karius. Nebent kažkas mano, kad to nebereikia dabar daryti. Kad interesas pasikeitė. Jei ne – mes turime dėti visas pastangas, visų institucijų pastangas, kad Lietuvoje būtų kuo daugiau mūsų sąjungininkų karių. Aš stengiuosi perduoti tą suvokimą, bet dabar mes gavome atsakymus, kad gal kažkada, kad palaipsniui pas mus kažką didins“, – sakė G. Landsbergis.
Prezidentas pranešė, kad su Vokietijos kancleriu sutarta brigadą Lietuvoje dislokuoti palaipsniui
Praėjusią savaitę Berlyne viešėjęs prezidentas pranešė, kad su Vokietijos kancleriu O. Scholzu sutarta Bundesvero brigadą Lietuvoje dislokuoti palaipsniui – priklausomai nuo Lietuvos progreso plėtojant tam reikalingą infrastruktūrą.
„Komunikatas (dėl Vokietijos brigados dislokavimo Lietuvoje – ELTA) lieka galioti, jis yra vienareikšmis, jis numato galimybes dislokuoti brigadą Lietuvoje. Tačiau tą turime daryti laipsniškai“, – Prezidentūros atsiųstame vaizdo komentare teigė G. Nausėda.
Anot šalies vadovo, Berlynas „išreiškė norą stebėti ir vertinti“, kaip Lietuvai sekasi kurti brigadai aprūpinti būtinas sąlygas.
„Jie visiškai palaiko mūsų pastangas netgi paspartinti infrastruktūros sukūrimą iki 2026 m. Šios mūsų pastangos bus atlygintos atitinkamu Vokietijos karinės galios didėjimu Lietuvoje“, – kalbėjo G. Nausėda.
„Toks yra mūsų sutarimas, vertiname sutarimą ir jo įgyvendinimą kaip tam tikrą procesą, žingsnis po žingsnio. Tikiu, kad mums pavyks šį planą įgyvendinti iki galo“, – pabrėžė jis.
Prezidentas Gitanas Nausėda ir Vokietijos kancleris Olafas Scholzas lankėsi Generolo Silvestro Žukausko poligone. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
ELTA primena, kad dėl Vokietijos brigados klausimo Lietuvoje intensyvios diskusijos tęsiasi jau pusę metų. Politikai nesutaria, ar reikėtų spausti Berlyną, kad šis tvirčiau įsipareigotų dėl terminų, kada Lietuvoje galėtų atsirasti nuolatiniu režimu dislokuota Vokietijos karių brigada.
Politikai taip pat neturėjo identiškos nuomonės, kaip reikėtų vertinti Vokietijos ir Lietuvos lyderių praėjusių metų birželį paskelbtą komunikatą, kad šalies teritorijoje bus dislokuota brigada.
Debatus paskatino ir šių metų pavasarį Lietuvoje apsilankęs Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistoriusas. Jis kėlė klausimą, ar Baltijos šalims yra reikalinga nuolat dislokuota Vokietijos brigada. Kalbant apie Rytų flango apsaugą, jis svarstė, kad reikėtų ieškoti „lankstesnių struktūrų“. Todėl politikas vylėsi, kad į šiuos klausimus bus atsakyta vasarą Vilniuje vyksiančiame NATO viršūnių susitikime.
Žygimantas Pavilionis. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimo Užsienio reikalų komiteto (URK) pirmininkas Žygimantas Pavilionis teigia, kad trečiadienį prasidėsiantis prezidento Gitano Nausėdos vizitas Vokietijoje bus savotiškas „Vaterlo mūšis“. Pasak politiko, tai veikiausiai yra paskutinė proga užsitikrinti, kad vasarą Vilniuje vyksiančiame NATO viršūnių susitikime būtų priimti sprendimai dėl nuolatinio Vokietijos karių brigados dislokavimo Lietuvoje.
„Aš sakyčiau, kad tai bus savotiškas Vaterlo mūšis (…) Atsiminkime, kad NATO viršūnių susitikime susitinka viršūnės ir Vokietijos kanclerio pozicija yra esminė. Tad labai tikiuosi, kad rytoj prezidentas įtvirtins variantą iki brigados dydžio padidinti Lietuvoje nuolat dislokuotas sąjungininkų sausumos pajėgas“, – Eltai sakė Ž. Pavilionis.
Šiame kontekste URK pirmininkas stebėjosi antradienį publikuotu prezidento G. Nausėdos interviu vokiečių leidiniui „Der Spiegel“. Kaip teigė Ž. Pavilionis, jį nustebino tai, kad šiame interviu prezidentas brigados dislokavimą įvardijo „kaip vieną iš variantų“.
„Tiesa pasakius kiek nustebau pamatęs prezidento interviu „Spiegel“, kur prezidentas brigados nuolatinį dislokavimą įvardino tik kaip vieną iš galimų variantų. Nėra jokių kitų variantų. Yra Madrido viršūnių sprendimai, kurių šventai turime laikytis“, – sakė politikas.
„Nežinau, ar tai vertimo klaida, ar dar kažkas, bet būtų gerai, kad prezidentas išsakytų tą pačią poziciją, kurią Lietuvos Seimas yra išsakęs. Reikia, kad nedviprasmiškai pasakytų, jog siekia brigados buvimo Lietuvoje, kaip yra sutarta. Reikia sutarti dėl laiko, kada tai bus padaryta“, – teigė Ž. Pavilionis, dar kartą akcentuodamas G. Nausėdos ir Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo susitikimo reikšmę.
„Turime būtent Vokietijoje pasiekti įsipareigojimą. Tai turbūt paskutinė unikali galimybė pasiekti, kad iki tam tikro laiko, pavyzdžiui, iki 2026 m., kai pas mus bus sukurta brigadai dislokuoti reikalinga infrastruktūra“, – apibendrino Ž. Pavilionis.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Lietuvos prezidentas G. Nausėda trečiadienį ir ketvirtadienį darbo vizitu lankysis Berlyne, kur susitiks su Vokietijos Kancleriu Olafu Scholzu. Kaip nurodo Prezidentūra, susitikime planuojama aptarti pasiruošimą NATO viršūnių susitikimui Vilniuje, Lietuvos ir Vokietijos bendradarbiavimą saugumo ir gynybos srityje, Rusijos karo prieš Ukrainą ir agresorės atsakomybės už karo ir agresijos nusikaltimus klausimus, Lietuvos ir Vokietijos dvišalius ekonominius ryšius.
Visgi prezidento vizito išvakarėse tiek viešojoje erdvėje, tiek politikos užkulisiuose tebekalbama apie Vokietijos karių brigados dislokavimo Lietuvoje klausimą.
Dėl šio klausimo Lietuvoje kilo intensyvios diskusijos. Politikai nesutarė, ar reikėtų spausti Berlyną, kad šis tvirčiau įsipareigotų dėl terminų, kada Lietuvoje galėtų atsirasti pilnai dislokuotaVokietijos karių brigada.
Politikai taip neturėjo identiškos nuomonės, kaip reikėtų vertinti Vokietijos ir Lietuvos lyderių praėjusių metų birželį paskelbtą komunikatą, kad šalies teritorijoje bus dislokuota brigada.
Diskusijos kilo dar praėjusiais metais, kai konservatorių partijos lyderiai sukritikavo pačių deleguotą krašto apsaugos ministrą Arvydą Anušauską, po to kai šis pritariamai paantrino Lietuvoje viešėjusiai Vokietijos gynybos ministrei dėl to, kad Lietuvai priskirta brigada, esant poreikiui, būtų dislokuojama per dešimt dienų. Šis meškinas, papuoštas Vokietijos ir Lietuvos vėliavomis, stovi prieVokietijos ambasados būstinės Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Diskusijas paskatino ir šių metų pavasarį Lietuvoje apsilankęs Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistoriusas. Jis kėlė klausimą, ar Baltijos šalims yra reikalinga nuolat dislokuota Vokietijos brigada. Kalbant apie Rytų flango apsaugą, jis svarstė, kad reikėtų ieškoti „lankstesnių struktūrų“. Todėl politikas vylėsi, kad į šiuos klausimus bus atsakyta vasarą Vilniuje vyksiančiame NATO viršūnių susitikime.
Po Vokietijos ministro vizito, šalies diplomatijos vadovas Gabrielius Landsbergis pareiškė, kad Lietuvai gali tekti ieškoti naujų sąjungininkų, galinčių šalyje dislokuoti nuolatinę karinę brigadą.
Dėl pastarųjų pareiškimų užsienio reikalų ministras netruko sulaukti kritikos. Opozicijai priklausantys politikai teigė, kad Lietuvos diplomatijos vadovas sabotuoja Vokietijos paramą Lietuvai.
Diplomatiškiau elgtis politikus yra paraginusi ir kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė. Pasak jos, Berlynas laikosi savo įsipareigojimų, todėl Vilnius turėtų laikytis korektiškesnės laikysenos bei atlikti savo namų darbus – tęsti Vokietijos brigadai reikalingos infrastruktūros kūrimo darbus. Vokietijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Šios politinės diskusijos kontekste Lietuva vysto infrastruktūrą, kuri yra reikalinga priimti sąjungininkus ir jų techniką. Taip pat pradėtas įrenginėti Rūdninkų karinis poligonas.
Šį antradienį Vokietijos leidinio „Der Spiegel“ publikuotame interviu prezidentas G. Nausėda teigė, kad diskusijų dėl vokiečių brigados dislokavimo Lietuvoje nereikėtų pernelyg išpūsti. G. Nausėda viliasi, kad galutinis šių užvirusių diskusijų rezultatas bus visos Vokietijos brigados buvimas Lietuvoje.
„Neturėtume klausimo išpūsti. Kai kurios diskusijos kartais būna emocingos. Man asmeniškai viskas aišku: kancleris ir aš priėmėme aiškų komunikatą, kurį analizuojant išryškėja daugybė variantų. Jame taip pat numatyta, jog Lietuvoje bus dislokuota pilna Vokietijos brigada“, – vokiečių leidiniui „Der Spiegel“ duotame interviu teigė G. Nausėda.
Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Profesorius Vytautas Landsbergis gina Užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio poziciją dėl vokiečių karių brigados dislokavimo.
Pasak jo, Lietuvoje nemenkas diskusijas iššaukusioje situacijoje kritikuotina ne užsienio reikalų ministro pozicija, bet Vakarų nenoras duoti konkrečius pažadus.
„Manau, kad Užsienio reikalų ministras jaučia savo atsakomybę ir nori pasakyti, kad mes (Lietuva – ELTA) norėtume matyti konkrečią perspektyvą, o ne „kada nors“. Čia kaip mūsų nepriklausomybės atveju, kai mums iš Vakarų sakydavo: kada nors jūs būsite nepriklausomi, bet dabar nepatogu, reikia užbaigti Šaltąjį karą, Vokietijos susivienijimą. Jūs nelyskite su savo maža problema kliudydami mums. Tai dabar tas pats su ta brigada“, – antradienį Delfi TV aiškino V. Landsbergis. Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Ir dabar Lietuva teisingai daro, rengia tą infrastruktūrą, stato tas kareivines, tartum būtų garantuota, kad brigada atsiras. Bet garantijos negirdėti…“, – pridūrė jis.
Be to, teigė profesorius, jam yra nesuprantama Vokietijos atstovų pozicija. Anot jo, negalima sakyti, kad Lietuva „spaudžia“ Vokietiją dėl brigados. V. Landsbergis pažymi, kad tai yra pastarosios įsipareigojimas, kurio ši kol kas tinkamai nevykdo.
„Vykdyti įsipareigojimą yra spaudimas? Tai labai keista interpretacija. Mes stengiamės būti sąžiningi“, – tvirtino jis.
ELTA primena, kad Lietuvoje jau anksčiau kilo politinės diskusijos dėl vokiečių karių brigados dislokavimo. Politikai nesutarė, kaip reikėtų vertinti Berlyno ir Vilniaus komunikatą. Taip pat diskutuota, ar Lietuvos saugumo interesus atitinka Vokietijos sprendimas nedislokuoti viso karinio dalinio.
Borisas Pistorius. EPA – ELTA fotoOlafas Scholzas. EPA-ELTA nuotrauka
Lietuvoje apsilankęs Vokietijos gynybos ministras B. Pistoriusas kėlė klausimą, ar Baltijos šalims yra reikalinga nuolat dislokuota Vokietijos brigada. Kalbant apie Rytų flango apsaugą, jis svarstė, kad reikėtų ieškoti „lankstesnių struktūrų“. Todėl politikas vylėsi, kad į šiuos klausimus bus atsakyta Vilniuje vykstančiame NATO viršūnių susitikime.
Po Vokietijos ministro vizito, šalies diplomatijos vadovas Gabrielius Landsbergis pareiškė, kad Lietuvai gali tekti ieškoti naujų sąjungininkų, galinčių šalyje dislokuoti nuolatinę karinę brigadą. Užsienio reikalų ministras netruko sulaukti kritikos dėl pastarųjų pareiškimų – Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) narė Dovilė Šakalienė teigė, kad G. Landsbergis sabotuoja Vokietijos paramą Lietuvai ir nurodė, kad su vokiečiais reikia kalbėtis ne ultimatumais. Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock. EPA – ELTA fotoVokietijos ambasadorius Matthias Sonn. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) foto
Diplomatiškiau elgtis politikus ragino ir kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė. Pasak jos, Berlynas laikosi savo įsipareigojimų, todėl Vilnius turėtų laikytis korektiškesnės laikysenos bei atlikti savo namų darbus – tęsti Vokietijos brigadai reikalingos infrastruktūros kūrimo darbus.
Lietuvoje šiuo metu yra apie 1 450 Vokietijos kareivių. Šalis siekia, kad pilnos sudėties Vokietijos brigada Lietuvoje būtų dislokuojama nuolat.
Berlyne sprogus didžiuliam akvariumui nugaišo šimtai žuvų. EPA-ELTA nuotr.
Berlynas, gruodžio 16 d. (AFP-ELTA). Penktadienį Berlyne sprogo milžiniškas akvariumas, į viešbučio vestibiulį išsiliejo „cunamis“ vandens ir 1500 atogrąžų žuvų, nuolaužos užtvindė gatvę.
Vis dar neaišku, dėl ko 14 metrų aukščio cilindrinis „AquaDom“ akvariumas sprogo 5.50 val. (4.50 val. GMT laiku), pranešė policija.
„Milijonas litrų vandens ir visos jame buvusios žuvys išsipylė į pirmąjį viešbučio komplekso, kuriame įrengtas akvariumas, aukštą“, naujienų agentūrai AFP sakė Berlyno ugniagesių tarnybos atstovas.
„Radisson Blu“ viešbučio svečiai pranešė buvę pažadinti garsaus trenksmo ir nedidelio žemės drebėjimo pojūčio, o paskui pamatė sunaikintą akvariumą ir nusiaubtą viešbučio vestibiulį. Du žmonės buvo stiklo šukių nesunkiai sužeisti ir nuvežti į ligoninę.
„Tai buvo tikras cunamis“, – sakė Berlyno merė Franziska Giffey ir pridūrė, jog labai pasisekė, kad incidentas įvyko ankstų rytą, kai netoliese buvo labai mažai žmonių. „Nepaisant siaubingo sunaikinimo, kurį matome, mums labai pasisekė, kad žmonės nebuvo rimtai sužaloti“, – žurnalistams sakė ji.
1500 rezervuare buvusių žuvų „nepavyko išgelbėti“, pridūrė F. Giffey. Vis dėlto vėliau ugniagesiai pranešė, kad kai kurios žuvys iš tikrųjų buvo išgelbėtos ir perkeltos į kitą akvariumą. „Mums pavyko rasti dar gyvų žuvų – jos buvo tose vietose, kur susikaupė vanduo“, – vietos žiniasklaidai sakė ugniagesių atstovas. Jis pridūrė, kad išgelbėta „keliasdešimt“ žuvų.
Įvykio vietoje, nuklotoje stiklo šukių ir kitų nuolaužų, dirbo daugiau nei 100 greitosios pagalbos darbuotojų.
2004 m. atidarytas „AquaDom“ buvo populiarus turistų traukos objektas Vokietijos sostinėje. Jis buvo įrengtas „Radisson Blu“ viešbučio fojė, jame buvo skaidrių sienų liftas, kuriuo naudojosi laisvalaikio komplekso „Sea Life“ lankytojai. Remiantis „Sea Life“ svetaine, „AquaDom“ buvo didžiausias pasaulyje cilindrinis, laisvai stovintis akvariumas.
Berlyno policija pranešė, kad didžiulis vandens kiekis plūstelėjo į gretimą Karlo Liebknechto gatvę, todėl teko iš dalies uždaryti pagrindinę eismo arteriją. Taip pat buvo sustabdytas tramvajų eismas. Teritorija aplink viešbutį buvo uždaryta iki ankstyvos popietės.
Vandens srautas paliko nuniokotą ruožą, išdaužė langus, sulaužė duris, į gatvę prie viešbučio išplovė kėdes, stalus ir augalų vazonus. Internete sklindančiose nuotraukose ir vaizdo įrašuose, greičiausiai paskelbtuose viešbučio svečių, buvo matyti permatomo akvariumo liekanos, tebestovėjo tik rėmas.
Viešbutyje buvo apsistoję apie 300 svečių. Jie buvo evakuoti.
Berlyne sprogo milžiniškas akvariumas. EPA-ELTA nuotr.
Komplekse, kuriame buvo įrengtas akvariumas, taip pat įsikūręs VDR muziejus, skirtas kasdieniam gyvenimui buvusioje komunistinėje Rytų Vokietijoje. Komplekso rūsyje įrengtas muziejus smarkiai nukentėjo nuo vandens ir tikriausiai bus uždarytas iki vasario pabaigos, vietos žiniasklaidai sakė jo direktorius Gordonas von Godinas.
„Sea Life Berlin“ centras, parduodantis „AquaDom“ lifto bilietus bei netoliese turintis ir savo akvariumų kolekciją, sakė irgi liksiąs uždarytas „iki kito pranešimo“. Atstovas pabrėžė, kad „Sea Life Berlin“ nėra akvariumo savininkas ir neatsako už jo priežiūrą. „Stengiamės gauti informacijos iš „AquaDom“ savininkų“, – sakoma jo pranešime.
Laikraštis „Bild“ teigė, kad tik šią vasarą baigėsi dvejus metus trukusi akvariumo renovacija, kainavusi apie 2,6 mln. eurų.
Vokietijos Bundestagas. EPA-ELTA nuotr.
Berlynas, liepos 5 d. (dpa-ELTA). Kaip praneša du pagrindiniai Vokietijos laikraščiai, Ukrainos ambasadorius Berlyne Andrijus Melnykas atšaukiamas į Kyjivą dirbti Užsienio reikalų ministerijoje.
Tiesmukais pasisakymais garsėjantis 46 metų diplomatas Vokietijoje žinomas dėl aštrios vyriausybės kritikos dėl jos vykdomos Ukrainos politikos, ypač dėl ginklų tiekimo tempo. Praėjusią savaitę jis patyrė spaudimą dėl to, kad gynė 1959 m. mirusį Ukrainos nacionalistų lyderį Stepaną Banderą. Antrojo pasaulinio karo metais S. Banderos grupės narių vadovaujami Vakarų Ukrainos partizanai buvo atsakingi už etninį valymą ir dešimčių tūkstančių lenkų žudynes. Jis taip pat kaltinamas bendradarbiavimu su nacistine Vokietija.
A. Melnyko pareiškimus aštriai kritikavo Varšuva ir Izraelio ambasada Berlyne bei kiti. Ukrainos užsienio reikalų ministerija tuomet teigė, kad A. Melnykas išsako savo, o ne ministerijos poziciją.
Laikraštis „Bild“, remdamasis keliais šaltiniais Kyjive, antradienį pranešė, kad A. Melnykas gali būti perkeltas į Kyjivą jau rudenį, ir teigė, kad jis gali pretenduoti į užsienio reikalų viceministro darbą. Kitas įtakingas dienraštis „Süddeutsche Zeitung“ citavo Ukrainos prezidentūrai artimus šaltinius, sakiusius, kad A. Melnykas ketina palikti savo postą Berlyne ir persikelti į Kyjivą. Nei vyriausybė Kyjive, nei pats A. Melnykas neatsakė į dpa prašymus pakomentuoti.
Angela Merkel. EPA-ELTA nuotr.
Berlynas, balandžio 13 d. (AFP-ELTA). Ukrainos ambasadorius Vokietijoje Andrijus Melnykas metė sunkius kaltinimus buvusiai kanclerei Angelai Merkel dėl jos politikos Rusijos atžvilgiu.
Tai, kad Ukraina „beveik aklai“ pasitikėjo A. Merkel, buvo klaida, sakė ambasadorius vokiečių laikraščiui „Süddeutsche Zeitung“. „Niekas už ją geriau nežinojo, kokie įtempti yra Rusijos ir Ukrainos santykiai ir kad V. Putinas nori ne susitarti, o sunaikinti mano tėvynę“, – tęsė jis.
Nepaisant to, Berlyne buvo priimti sprendimai dėl „Nord Stream 2“ dujotiekio ir prieš ginklų tiekimą Ukrainai, sakė A. Melnykas.
Jis paragino A. Merkel pakomentuoti savo Rusijos politiką. „Aš manau, kad ir Vokietijai būtų svarbu, kad A. Merkel pasisakytų“, – teigė jis.
Prie Vokietijos ambasados Vilniuje susirinkę protestuotojai ragino aktyviau padėti Ukrainai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Pirmadienį prie Vokietijos ambasados Vilniuje keli šimtai žmonių susirinko į protesto akciją „Berlyne, pabusk!“, kuria mitingo dalyviai siekė paraginti šią Europos valstybę dar aktyviau padėti Rusijos invazijai besipriešinančiai Ukrainai.
Renginio iniciatoriai skatino Berlyną nestabdyti ginklų pardavimo Ukrainai, atsisakyti rusiškos naftos ir dujų pirkimo bei apriboti Kremliaus propagandos sklaidą Vokietijos sostinėje.
Ukrainos vėliavomis ir simbolika pasipuošę sostinės Z. Sierakausko gatvėje susirinkę mitinguotojai atsinešė plakatus, skelbiančius ,,Scholz, be like Boris”, viena moteris laikė plakatą su užrašu „Genocide in Ukraine is real”, o kita jį papildančiu „and your money made it possible”. Taip pat, dalis protestuotojų atsinešė nuotraukas su Bučos žudynių vaizdais.
Į mitingo dalyvius kreipėsi ir Vokietijos ambasadorius: savo vyriausybei perduosiu bet kokią jūsų žinią
Dalyviai 18 val. 10 min. vieningai įjungė savo mobiliųjų telefonų žadintuvus, taip adresuodami savo raginimą Berlynui atsibusti. Tuo metu su protesto dalyviais atėjusį pakalbėti Vokietijos ambasadorių Lietuvoje Matthias Sonn, minia pasitiko skanduotėmis „Act now“, skatinančiomis nieko nelaukiant imtis ryžtingų veiksnų padedant Ukrainai.
Pasak Vokietijos diplomato, būtent susirinkusiųjų teisė mitinguoti yra viena iš svarbiausių galimybių, kurias gina NATO sąjungininkai.
„Jūs esate čia laukiami, nes Vokietija, mano valstybė, vadovauja čia Lietuvoje esančiai NATO kariuomenei. Mes čia ne tik tam, kad gintume Aljanso teritoriją, bet kartu su NATO giname ir mūsų laisvę, jūsų laisvę taip pat. Todėl jūsų saviraiškos laisvė – išsakyti tai, ką jūs galvojate, jog Vokietijai reikia girdėti“, – į protestuotojus kreipėsi ambasadorius.
„Kad ir kokią žinutę turite, ją ne tik išklausysiu, bet ir perduosiu vyriausybei Berlyne“, – patikino M. Sonnas.
Mitinguotojai: Vokietijos kursas keičiasi, bet nepakankamai
Protesto akcijos aprašyme pažymima, kad prie ambasados susirenkama ne siekiant kaltinti ar pykti ant Vokietijos, o priešingai, jai padėkoti už tai, kad ji „jau pakeitė politiką Rusijos atžvilgiu ir toliau stiprina Lietuvos saugumą NATO rėmuose“.
Renginiu taip pat norima paraginti Vokietijos vyriausybę imtis lyderystės Europoje, siekiant nutraukti genocidą bei padedant Ukrainai ir visai Europai laimėti „egzistencinį karą“.
Prie Vokietijos ambasados Vilniuje susirinkę protestuotojai ragino aktyviau padėti Ukrainai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotrauka
„Nesinori krapštyti žaizdų, bet Vokietija prieš mėnesį blokavo Ukrainos stojimo į ES klausimą. Akivaizdu, kad kursas keičiasi. Už ką visi esame mažų mažiausiai LABAI dėkingi. „Kursas keičiasi, bet nepakankamai“, mirga Vokietijos žiniasklaidos antraštės. Todėl mes sakome „Don‘t sleep, Berlin“ ir kviečiame mūsų sąjungininkus veikti nedelsiant. Mes palaikome Vokietiją ir kviečiame dar drąsiau keisti kursą“, – socialiniame tinkle „Facebook“ pirmadienį rašė renginio iniciatoriai.
„Taip, visi supranta, kad embargo klausimai neišsprendžiami per naktį, tam reikia drąsių sprendimų, bet tai įmanoma. Juo labiau, 77 proc. Vokietijos gyventojų pasisako už sankcijų griežtinimą“, – tvirtinama įraše.
Iniciatyvą sukritikavo visuomenininkas E. Jakilaitis
Vis tik protestas prie Vokietijos ambasados viešojoje erdvėje sutiktas nevienareikšmiškai. Vienas iš ukrainiečių pabėgėlių apgyvendinimu besirūpinančio savanorių koordinavimo centro „Stiprūs kartu“ iniciatorių Edmundas Jakilaitis renginio išvakarėse teigė, kad „karo metu rengiami protestai prie NATO ir ES valstybių ambasadų, man atrodo, yra tiesioginis Rusijos interesas – skaldyti“.
Visuomenininkas atkreipia dėmesį, kad pirmadienį Lietuvoje siekiant aptarti saugumo klausimus lankosi Vokietijos ginkluotųjų pajėgų generolai, o Vokietijos karinė parama Ukrainai yra trečia pagal dydį, po JAV ir Didžiosios Britanijos.
„Man patinka, kai protestai prieš Vokietijos vyriausybės politiką dėl dujų ir naftos vyksta Vokietijoje, bet nelabai patinka kai vyksta Lietuvoje“, – feisbuke sekmadienį rašė E. Jakilaitis.
„Lietuvoje niekada netrūko ir toliau pakaks iniciatyvių kvailių, nebūtinai iš blogos valios galinčių priskaldyti malkų. Nesikarščiuokite ir neskubėkite bėgti paskui juos“, – tikino jis.
Vokietijos kancleris žadėjo visokeriopą pagalbą Ukrainai
ELTA primena, kad sekmadienį Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis telefonu kalbėjosi su Vokietijos kancleriu Olafu Scholzu ir aptarė Ukrainai reikalingą pagalbą, praneša naujienų agentūra dpa.
Vėliau V. Zelenskis socialiniame tinkle „Twitter“ rašė paraginęs O. Scholzą padėti rasti už Rusijos karo nusikaltimus Ukrainoje atsakingus žmones. Abu politikai sutarė, kad karo nusikaltėlius reikia nustatyti ir nubausti.
Jie taip pat aptarė sankcijas prieš Rusiją ir karinę bei finansinę paramą Ukrainai.
O. Scholzo atstovė spaudai vėliau sakė, kad kancleris pasmerkė Rusijos kariuomenės žiaurius karo nusikaltimus Bučoje ir kituose Ukrainos miestuose. Jis taip pat pažadėjo visokeriopą pagalbą Ukrainai. Vokietijos ambasadorius Matthias Sonn. Vilnius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) foto
Ukraina sekmadienį skelbė norinti įsigyti pėstininkų kovos mašinų „Marder“ tiesiogiai iš Vokietijos bendrovės „Rheinmetall“. Apie tai rašo Vokietijos laikraštis „Bild am Sonntag“.
Diuseldorfe įsikūrusi Vokietijos bendrovė pasirengusi iki metų pabaigos Ukrainai pristatyti 35 šarvuočius, informuoja naujienų agentūra „Deutsche Welle“.
Iš pradžių „Rheinmetall“ siūlė, kad Vokietijos karinės pajėgos nedelsiant Ukrainai perduotų savo turimus „Marder“, o vėliau bendrovė kariuomenei tiektų naujus šarvuočius. Tačiau tokiam pasiūlymui paprieštaravo Vokietijos gynybos ministerija.
Be to, bendrovė kovo pabaigoje kreipėsi į gynybos ministrę Christine Lambrecht dėl 4 mln. šarvuočiams reikalingų šaudmenų perpirkimo ir tiekimo Ukrainai, tačiau atsakymo iš jos nesulaukė.
Tuo metu kita Vokietijos bendrovė „Krauss-Maffei Wegmann“ pasiūlė Kyjivui įsigyti 100 savaeigių haubicų PzH 2000. Pasiūlymas perduotas Vokietijos vyriausybei. Naujos haubicos galėtų būti tiekiamos po 30 mėnesių nuo kontrakto pasirašymo dienos, tai yra ne anksčiau nei antrą 2024 m. pusmetį. O visos ginkluotės perdavimas būtų baigtas ne anksčiau kaip 2027 m. Apie tai laikraščiui „Bild am Sonntag“ sakė neįvardijami Ukrainos valdžios atstovai.
Vokietijos kancleris O. Scholzas anksčiau kovą perspėjo neuždrausti naftos ir dujų importo iš Rusijos, nes tai esą keltų pavojų Europos energetiniam saugumui.
Vokietija priklausoma nuo rusiško iškastinio karo. Šalis importuoja iš Rusijos 55 proc. suvartojamų dujų ir 42 proc. naftos bei anglių.
Vokietijoje tūkstančiai žmonių protestavo prieš COVID-19 suvaržymus ir privalomus skiepus. EPA – ELTA foto
Berlynas, sausio 23 d. (dpa-ELTA). Šeštadienį tūkstančiai Vokietijos gyventojų dalyvavo demonstracijose prieš COVID-19 suvaržymus ir privalomus skiepus, informuoja naujienų agentūra dpa.
Policijos vertinimu, daugiau nei 7 500 mitinguotojų išėjo į Diuseldorfo gatves, nors tikėtasi 3 500 dalyvių.
Regensburge prieš taikomas pandemijos suvaldymo priemones protestavo 2 300 žmonių, o kontrprotestuotojai bandė sutrukdyti eitynes. Trys kontrprotestuotojai buvo sulaikyti, o vienas suimtas, nes įžeidinėjo ir užpuolė policijos pareigūnus.
Policija taip pat pranešė, kad daugiau nei 1 000 žmonių dalyvavo taikiose demonstracijose Štutgarte ir Ofenbache.
Štutgarte demonstrantai sustojo prie visuomeninio transliuotojo SWR pastato ir išreiškė nepasitenkinimą tuo, kaip žiniasklaida nušviečia pandemiją, ir kaltino ją meluojant. Žurnalistų sąjunga sukritikavo protestą ir užtikrino, kad SWR praneša objektyvias naujienas, o žiniasklaida yra nepriklausoma.
Į protestą prieš suvaržymus Freiburge susirinko 5 500 žmonių, o valdžios vykdomą politiką palaikė 2 000 kontrprotestuotojų.
Hamburge vyko trys protestai prieš COVID-19 suvaržymus, kuriuose dalyvavo apie 5 000 žmonių.
Demonstracijos taip pat vyko Chemnice, Leipcige, Dresdene, Erfurte, Ansbache ir Šverine.
Ginklas
Berlynas, gruodžio 15 d. (ELTA). Vokietija trečiadienį išsiuntė du Rusijos diplomatus, Berlyno teismui įkalinus vyrą, 2019 metais Maskvos įsakymu Vokietijos žemėje nužudžiusį buvusį čečėnų vadą.
Naujoji užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock sakė iškvietusi Maskvos ambasadorių, kad praneštų jam, jog, reaguodama į teismo sprendimą, Vokietija išsiunčia du Rusijos diplomatus.
„Ši žmogžudystė valstybės įsakymu, kaip šiandien nustatė teismas, yra rimtas Vokietijos įstatymų ir suvereniteto pažeidimas“, – žurnalistams sakė A. Baerbock.
Vokiečių leidinys „Der Spiegel“ pranešė, kad spalio 19-ąją, vos prieš mėnesį, Berlyno policija prie daugiaaukščio Rusijos ambasados pastato aptiko vyro kūną. Žuvusiojo apžiūra leido manyti, kad jis iškrito pro langą ar persisvėręs per balkoną iš viršutinių pastato aukštų. Iškrito būtent iš Rusijos ambasadai priklausančių kabinetų.
Kuo čia dėta Rusijos ambasada? Žuvęs vyriškis buvo antrasis Rusijos ambasados sekretorius Kirilas Žalo, į Berlyną dirbti atsiųstas 2019-ųjų vasarą. Jam tebuvo 35-eri. Tai – ne šiaip diplomatas. Neaiškiomis aplinkybėmis žuvusiojo tėvas – aukšto rango Rusijos FSB karininkas – generolas-leitenantas Aleksejus Žalo, atsakingas už Rusijos Konstitucinės santvarkos apsaugą ir kovą su teroristais. Dar kitaip – žuvusiojo tėvas priklausė Antrąjai FSB tarnybai. Vokietijos specialiosios tarnybos neabejoja, kad ir K.Žalo dirbo pirmiausia kaip Rusijos žvalgybininkas ir tik po to – kaip diplomatas.
Iki tarnybos Vokietijoje Kirilas turėjo trečiojo Rusijos atstovybės Austrijoje sekretoriaus pareigas. Į Berlyną jį perkėlė 2019-ųjų vasarą. O po dviejų mėnesių Berlyne buvo nužudytas Gruzijos pilietis Zelimchanas Changošvili, kadaise kariavęs prieš Rusiją ir medžiotas Rusijos specialiųjų tarnybų. Sutapimas? Z.Changošvilį nušovė 2019 metų rugpjūčio 23 dieną. Vokiečiams pavyko žudiką pagauti. Vokietijos policija sulaikė tūlą Vadimą Krasikovą. Vokietijos kontržvalgyba neabejoja: likviduoti Z.Changošvilio jį atsiuntė Maskva.
Zelimchanas Changošvilis
Vokietijos kontržvalgyba taip pat mano, kad V.Krasikovas turėjo pagalbininką. Mat į Berlyną jis atvyko likus vos kelioms valandoms, kai paleido mirtinus šūvius. Taigi V.Krasikovui kažkas turėjo nurodyti, kur esanti auka, o paskui – padėt pasprukti.
Įtariama, kad iki žmogžudystės V.Krasikovas keletą sykių svečiavosi antiteroristiniame FSB centre Maskvoje.
Ar į šiuos žaidimus buvo įsipainiojęs pro langą iškritęs (arba išstumtas) K.Žalo, – kol kas lieka neišaiškinta paslaptimi. Beje, Rusija atsisakė Vokietijos tyrėjų paslaugų ir žuvusiojo diplomato kūną skubiai pargabeno į Maskvą.
Besidomintiems K.Žalo mirties aplinkybėmis siūlau prisiminti lietuviškąją istoriją, kai Baltarusijoje iš viešbučio per langą iškrito Lietuvos diplomatas, Lietuvos saugumo karininkas Vytautas Pociūnas. Šios dvi istorijos turi panašumų.
Vergovė – bjaurus dalykas
Apie 20 tūkst. Afrikos ir Azijos artefaktų – kai kurie iš jų prieštaringi dėl diskusijų, ar turėtų būti grąžinti į savo kilmės šalis, – bus ketvirtadienį eksponuojami Berlyno Humboldto forume.
Berlyno centre įsikūręs Humboldto forumas yra moderniausias muziejų kompleksas, jo statyba atsiėjo šimtus milijonų eurų.
Jis apibūdinamas kaip XXI amžiaus etnografinis muziejus.
Etnologijos muziejus ir Azijos meno muziejus, abu įsikūrę Berlyno Dahlemo rajone, ketina atidaryti pirmąją savo ekspoziciją antrame ir trečiame Humboldto forumo vakarinio sparno aukšte.
Šie artefaktai leidžia pradėti „būtinas diskusijas apie kolonializmą ir rasizmą, apie diskriminaciją ir jėgų pusiausvyrą“, sakė meno istorikas ir Humboldto forumo generalinis direktorius Hartmutas Dorgerlohas.
Prūsijos kultūros paveldo fondo prezidentas Hermannas Parzingeris eksponatus pavadino Humboldto forumo „teminiu stuburu“. „Diskusijos apie kolonijinius šios kolekcijos kontekstus jau paskatino muziejus ne tik Berlyne, bet ir visoje Vokietijoje bei kitur, keisti požiūrį“, – sakė H. Parzingeris.
Vykstant diskusijoms dėl restitucijos, H. Parzingeris sakė, kad per ateinančius metus „didelė“ dalis šių artefaktų bus grąžinta į jų kilmės šalis.
Protestuoja vokiečiai. EPA – ELTA nuotr.
Sekmadienį į Vokietijos sostinės Berlyno gatves išėjo tūkstančiai žmonių, nepaisydami draudimo organizuoti kelias demonstracijas, įskaitant judėjimo „Lateral Thinking“ protestus – pastaroji grupė neslepia skepsio dėl prieš koronavirusą nukreiptų priemonių.
Pranešama apie susirėmimus tarp protestuotojų ir policijos. Tyrgarteno parke pareigūnai panaudojo vandens patranką. Anot policijos atstovo, per demonstracijas buvo sulaikyta apie 500 žmonių.
Virš įvairių miesto vietų ratus suko sraigtasparniai, nes „Lateral Thinking“ nariai išsibarstė po visą sostinę. Remiantis policijos pateikta informacija, būta daugybės bandymų prasiveržti pro užtvaras. „Atskirais atvejais teko panaudoti jėgą“, – teigė policijos atstovė.
Sekmadienio rytą prie sostinės vakaruose esančio Olimpinio skvero susirinko keli šimtai žmonių. Ten buvo dislokuota daugiau kaip 2 200 policijos pareigūnų. Taip pat pranešta apie didesnio masto protestus prie Pergalės kolonos.
„Lateral Thinking“ iš pradžių planavo Tyrgartene surengti didžiulį protestą, kuriame turėjo dalyvauti apie 22 500 žmonių. Tačiau Berlyno policija uždraudė šio ir dar kelių kitų protestų organizavimą dėl nerimo, kad juose nebus laikomasi higienos taisyklių.
Tačiau policijos atstovas naujienų agentūrai dpa sakė, kad, nepaisydami draudimo, įvairiose miesto vietose vis vien būriavosi žmonės ir skyrėsi besirenkančių grupių „agresijos potencialas“. Atstovas taip pat nurodė, kad buvo sužeista policijos pareigūnų, tačiau nepateikė daugiau detalių. Socialiniame tinkle „Twitter“ taip pat pasirodė pranešimų, kad policija prieš protestuotojus panaudojo dirgiklius ir lazdas.
Europoje – palestiniečius remiančios demonstracijos. EPA-ELTA nuotr.
Virtinėje Europos miestų šeštadienį tūkstančiai žmonių, solidarizuodamiesi su palestiniečiais konflikte su Izraeliu, išėjo į gatves. Berlyne kilo riaušės. Londone demonstrantai ragino britų vyriausybę siekti, kad Izraelis nutrauktų oro antskrydžius Gazos Ruože. Madride į protestą, policijos duomenimis, susirinko 2 500 žmonių. Jie ragino europiečius daugiau nebendradarbiauti su Izraeliu.
Paryžiuje propalestinietiškos demonstracijos vyko nepaisant draudimo. Policija ragino verslininkus uždaryti savo parduotuves palei numatytą maršrutą. Teritorijoje, kurioje susirinko jauni žmonės, buvo sutelkta 4 200 policijos pareigūnų. Policija per garsiakalbius ragino žmones skirstytis, buvo panaudota ir vandens patranka bei ašarinės dujos. Demonstracijų Paryžiuje draudimas argumentuotas įvykiais 2014 metais, kai tada per protestus prieš tuometę Izraelio karinę operaciją Gazos Ruože buvo smarkiai trikdoma viešoji tvarka.
Kituose Prancūzijos miestuose, įskaitant Tulūzą ir Monpeljė, leista rengti demonstracijas. Čia šimtai išėjo į gatves. Protestai vyko ir Lione, Bordo, Marselyje, Nante, Strasbūre ir Lilyje. Palestiniečius remiantys mitingai surengti Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje. EPA – ELTA nuotr.
Solidarizuodamiesi su palestiniečiais, žmonės į mitingus rinkosi ir keliuose Vokietijos miestuose. Policija Berlyne išsklaidė demonstraciją, nes čia nebuvo laikomai apsaugos nuo koronaviruso reikalavimų. Be to, čia į pareigūnus buvo svaidomi akmenys ir buteliai. Demonstrantų buvo apie 3 500.
Londone demonstrantai traukė Izraelio ambasados link. Jie mojo palestiniečių vėliavoms ir laikė rankose plakatus, kuriuose buvo reikalaujama „išlaisvinti“ palestiniečių žemes iš Izraelio okupacijos.
Madride, kur susirinko apie 2 500 žmonių, demonstrantai skandavo „Tai ne karas, tai genocidas!“ „Jeruzalė, amžina palestiniečių sostinė“ – skelbė vienas plakatas. Daug jaunų žmonių buvo susisupę į Palestinos vėliavas.
Mažiausiai keturi žmonės buvo sužeisti per šaudynes Berlyne, Kroicbergo rajone. Tai pranešė laikraštis „Bild“, remdamasis policija.
Leidinio žiniomis, šūviai nuaidėjo šeštadienį anksti rytą. Policijos pareigūnai apieškojo aplinkinę teritoriją. Be to, rajonas buvo apžiūrėtas iš sraigtasparnio. Trys sužeistieji buvo rasti netoli Vokietijos socialdemokratų partijos būstinės. Ketvirtas nukentėjusysis rastas netoliese esančiame kanale.
Kol kas policija negali pateikti jokios informacijos apie incidento priežastis. Nusikaltėlių ieškoma.
Berlyno policija. EPA-ELTA nuotr.
Vokietijos pareigūnai sulaikė Berlyne du sukčius, kurie, dėdamiesi policininkais, mėgino bausti praeivius, neva nesilaiančius karantino reikalavimų. Tai šeštadienį pranešė VFR sostinės policija.
Piktadariai Mauerio parke priėjo prie dviejų jaunuolių ir prisistatė esą pareigūnai, kontroliuojantys, kaip gyventojai laikosi karantino. Sukčiai pareikalavo sumokėti 1 tūkst. eurų baudą ir dar apieškojo vieną iš praeivių. Jaunuoliams kilo įtarimas, ir jie iškvietė policiją, kuriai netrukus pavyko sulaikyti tariamus „tvarkos saugotojus“.
Vokietijoje karantinas galioja nuo lapkričio 2 d., iš pradžių planuota, kad jis truks iki gruodžio, bet infekcijos plitimo dinamika nesumažėjo iki norimo lygio. Barai ir restoranai šalyje uždaryti, patiekalus ir gėrimus leidžiama tik išsinešti. Nedirba sporto klubai, tatuiruočių salonai, baseinai, grožio ir masažo salonai, teatrai, kino teatrai, koncertų salės.
Trečiadienį VFR valdžia susitarė pratęsti dalinio karantino režimą iki gruodžio 20 d. Vokietijoje leidžiami privatūs susitikimai – ne daugiau kaip penki žmonės iš dviejų namų ūkių. Valdžia sugriežtino parduotuvių lankymo taisykles – vienam pirkėjui turi tekti ne mažiau kaip 10 kvadratinių metrų ploto. Regionuose, kur epidemiologinė situacija ypač įtempta, moksleiviai nuo aštuntos klasės mokysis keliomis pamainomis.
Federalinio kanclerio žinybos vadovas Helgė Braunas ketvirtadienį televizijos kanalui RTL pareiškė, kad Vokietijoje įvestos karantino priemonės tikriausiai galios iki ateinančių metų kovo. Pasak jo, pavasarį daugiau žmonių turės galimybę pasiskiepyti nuo koronaviruso. Bet H. Braunas neatmetė, kad tam tikrų apribojimų išliks ir kovo mėnesį.
Vidmantas Valiušaitis. Istorijos tyrinėtojas, publicistas, istorikas. Slaptai.lt nuotr.
Prieš 80 metų – 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne, Kazio Škirpos bute Achenbachstrasse 1 – įvyko Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) steigiamasis susirinkimas.
Jame dalyvavo Kazys Škirpa, Ernestas Galvanauskas, Rapolas Skipitis, Petras Karvelis, Bronius Dirmeikis, kun. Stasys Yla, Juozas Pyragius, Jonas Pyragius, Klemensas Brunius, Aleksandras Danta, Jonas Čiuberkis, Jonas Viliušis, Jonas Našliūnas, Stasys Puodžius, Juozas Dženkaitis, Jonas Dženkaitis, Petras Skurauskas, Antanas Valiukėnas, Bronys Raila, Antanas Maceina, Martynas Brakas, Martynas Kavolis, pulk. Ambraziejus, kun. Kazys Barauskas, Juozas Katilius, Pranas Ancevičius ir Jonas Jurkūnas. Pagal politines pažiūras tai buvo 9 tautininkai, 6 voldemarininkai, 3 valstiečiai liaudininkai, 3 krikščionys demokratai, 3 ateitininkai, 1 socialdemokratas ir 3 nepartiniai.
Kaip liudija išlikęs to renginio protokolas, K. Škirpa perskaitė įvadinį pranešimą, o po to vyko diskusijos. Škirpa pabrėžė, kad lietuviams tenka savo kovą derinti su Vokietijos kova, tad tenka su jais ir bendradarbiauti. „Tačiau tai dar nereiškia, kad mes su vokiečiais bendradarbiautume besąlygiškai. Mes turime užsitikrinti jų paramą, nes tik tada galėtume siekti savųjų tikslų, prisidėdami prie kovos prieš bendrą priešą“, – susirinkime kalbėjo K. Škirpa.
E. Galvanauskas, papildydamas Škirpos aiškinimus, sakė, kad „mes vokiečiams praktiškai niekuo negalime padėti. Visa tai, prie ko mes glausimės ar su kuo eisime, yra nei daugiau nei mažiau tik priemonė mūsų tikslams siekti, bet ne idealas arba tikslas. Taigi, esą, keisis laikai, gali pasikeisti ir mūsų priemonės, bet tikslas pasiliks vis tas pats, būtent: nežiūrint kokia kaina išlikti gyviems kaip tautai ir atstatyti nepriklausomą Lietuvos valstybę.“
Pulkininkas Kazys Škirpa
Kam buvo reikalingas LAF‘as ir kieno įgaliojimais jis veikė?
Dera prisiminti, kad Lietuvos valstybė 1940 m. biržely buvo okupuota vyriausybei ne tik nepasipriešinus, bet ir atidavus įgaliojimus neprotestuojant. Vieninteliai, kurie priešinosi, nesutiko paklusti svetimųjų pastatytai marionetinei valdžiai, buvo pasiuntiniai – Lietuvos diplomatinis korpusas. Visi diplomatiniai postai be išimties – nuo Berlyno iki Vašingtono, nuo Romos iki Buenos Airių protestavo prieš Lietuvos okupaciją ir aneksiją, įteikė šalių, kuriose jie rezidavo, vyriausybėms formalius protestus nepriklausomos Lietuvos Respublikos vardu.
Pavyzdžiui, Petras Klimas 1940 m. rugpjūčio 4 – ąją, t.y. kitą dieną po to, kai SSRS Aukščiausioji taryba „priėmė“ Lietuvą į Sovietų Sąjungos sudėtį, notoje Prancūzijos vyriausybei rašė: „tie tautos atstovai buvo paskirti tuo metu, kada Lietuvos Respublikos teritorija buvo okupuota svetimosios SSRS kariuomenės, kuri, pažeisdama visas teises, 1940 m. birželio 15 d. skaitlingai atvyko į Lietuvą. Rinkimams buvo primestas tik vienas specialiai parinktų kandidatų sąrašas.
Kitų kandidatų laisvai išstatyti buvo neįmanoma. Susirinkimų ir diskusijų laisvė buvo panaikinta. Nebuvo nė kokios kontrolės, galėjusios laiduoti balsavimo taisyklingumą ir balsavimo kortelių skaičiavimą. Pageidaujamieji rezultatai buvo paskelbti iš anksto, net balsavimui dar nepasibaigus.
Savaime suprantama, kad atstovų kolektyvas, kilęs iš rinkimų tokiomis sąlygomis ir paminėtu būdu, jokiu būdu negali būti laikomas organu, galinčiu reikšti tikrąją lietuvių tautos valią. Taip pat šio kolektyvo, tariamųjų liaudies atsovų nutarimas prijungti Lietuvos valstybę prie SSRS jokiu būdu neatitinka lietuvių tautos valios, tautos, kuri visuomet kovojo už savo laisvę ir nepriklausomybę.
Šiuo atveju SSRS Vyriausybė pasielgė kaip agresorius, nes iš anksto apgalvotai pavartojusi karinę jėgą ir pažeidusi tarptautinės teisės nuostatus, lygiai kaip ir savo įsipareigojimus, kuriuos ji pareiškė 1920 m. liepos 12 d. Taikos Sutartimi, 1926 m. Nepuolimo Paktu, vėliau keletą kartų atnaujintu, 1928 m. Briando-Kellog Paktu, 1933 m. Konvencija apie agresijos definiciją ir, pagaliau, visai nepersenu 1939 m. spalių 10 d. Savitarpės Pagelbos ir Nesikišimo į vidaus reikalus Paktu.“
Pareiškę protestus, Lietuvos pasiuntiniai sprendė ką daryti toliau? Prezidentas pasitraukęs iš šalies, krašte šeimininkauja okupantas, plėšia ūkį, griauna visuomenės sąrangą, suiminėja, terorizuoja, žudo ir tremia žmones. Kur išeitis?
Diplomatai, kuriems tai buvo įmanoma karo meto sąlygomis (negalėjo atvykti Povilas Žadeikis iš Vašingtono ir Kazys Graužinis iš Buenos Airių), 1940 m. rugsėjo 19-26 dienomis susirinko Romoje ir savaitę trukusioje konferencijoje aptarė susidariusią padėtį bei priėmė nutarimus dėl tolimesnės veiklos, siekiant atgauti prarastą laisvę.
Konferencijoje, kuriai pirmininkavo Stasys Lozoraitis, sekretoriavo Eduardas Turauskas, buvo apsvarsti svarbūs klausimai: egzilinės vyriausybės sudarymo užsienyje tikslingumas, Respublikos prezidento padėtis, Tautinio komiteto sudarymas, santykiai su Amerikos lietuvių organizacijomis. Pasiuntinybių ir Tautinio komiteto finansiniai reikalai ir daugelis kitų.
Du smaugliai. „Nežinau, kaip tau padėti, Adolfai, bet tavo požiūrį suprantu”
Dėl Lietuvos vyriausybės užsienyje sudarymo apsipręsta jos nesudarinėti, nes abejota, kad karo meto sąlygomis atsirastų šalis, kuri sutiktų tokią emigracinę vyriausybę priglausti savo teritorijoje. Net jei tokia šalis ir atsirastų, tai tokiai vyriausybei būtų labai sunku gauti kitų valstybių pripažinimą. Ne vienos šalie vyriausybė, vadovaudamasi savo politikos interesais, turėtų aiškiai neigiamai pasisakyti tokios vyriausybės atžvilgiu. O tai neigiamai paveiktų ir visą akciją už Lietuvos nepriklausomybės atstatymą. Tokios vyriausybės sudarymas galėtų taip pat neigiamai paveikti ir vis dar pripažįstamų Lietuvos pasiuntinybių padėtį, nes vietos vyriausybės galėtų pagrįstai kelti klausimą: ką jūs atstovaujate? emigracinę vyriausybę, kurios mes nepripažinome ar okupacijos suspenduotą Nepriklausomos Lietuvos vyriausybę? Taip jau buvo atsitikę su Vokietijos okupuotos Belgijos atstovais užsienyje.
Išsamiai buvo apsvarstyta užsienyje atsiradusio prezidento Antano Smetonos padėtis. Atsižvelgus į galimai visų lietuvių vienybės, taip pat valdžios legalaus tęstinumo (kontinuiteto) reikmę, nusistatyta su prezidentu palaikyti kontaktą, nedarant tačiau iš jo centrinio visos akcijos asmens. Padėti jam kur nors Europoje ramiai apsigyventi su žmona, parūpinti lėšų minimumą pragyvenimui. Atsižvelgiant į pavojų, kad prezidentas gali tapti viešos polemikos objektu ir pats į tokią polemiką gali būti įtrauktas, dėl jo sumanymo vykti į Jungtines Amerikos Valstijas nusistatyta neigiamai ir nutarta patarti jam nuo to sumanymo atsisakyti. Vengti viešos polemikos apie jo asmenį ir stengtis paveikti kitus ta prasme, ypačiai Amerikos lietuvių organizacijas ir spaudą.
Diplomtai tuo pat metu nusprendė sudaryti Lietuvos Tautinį komitetą, kurio svarbiausieji uždaviniai būtų derinti visų lietuvių darbą Nepriklausomai Lietuvos valstybei atstatyti ir, kol Lietuva yra okupuota, rūpintis Lietuvos Valstybės ir Tautos reikalais. Tautinį komitetą sudaryti iš pirmininko ir keturių nuolatinių narių. Lietuvos pasiuntinių kolegija į Komiteto pirmininkus pakvietė buvusį Lietuvos ministrą pirmininką, užsienio reikalų ir finansų ministrą Ernestą Galvanauską, pirmininko pavaduotoju Lietuvos diplomatijos šefą Stasį Lozoraitį, Komiteto nariais – Kazį Škirpą ir Edvardą Turauską. Viena vieta buvo palikta Amerikos lietuvių delegatui.
Taip pat diplomtai sutarė, kad šiuo momentu vietintelė reali Lietuvos išsilaisvinimo perspektyva – karinis konfliktas tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, kuriuo pasinaudojus reikėtų siekti atkurti prarastą Lietuvos nepriklausomybę.
Išsyk po Pasiuntinių konferencijos K. Škirpa P. Žadeikiui rašė: „Kuriais reikalais važinėjau į Šveicariją ir Romą, Tamsta patirsi iš p. Turausko pranešimo, kurį neužilgo gausi. Todėl čia apie tai nieko nerašau. Pasakysiu tik tiek, kad einame prie Tautinio komiteto sudarymo Europoje, kuris koordinuotų mūsų diplomatinių postų veiklą ir telktų visų lietuvių pastangas Lietuvos nepriklausomai Valstybei atstatyti.“ (K. Škirpos 1940 m. rugsėjo 29 d. laiškas.)
Tame pačiame laiške toliau Škirpa savo kolegą Vašingtone supažindina su savo diplomatinėmis pastangomis: „Kai dėl perspektyvų Berlyne, tai čia galiu pasakyti štai ką: nors viešai tuo tarpu negaliu nieko daryti, bet laiko veltui negaištu ir manau, kad stoviu ant tvirto pagrindo Lietuvai atsiekti geresnės padėties, neg ta, kurion ji dabar atsidūrė. Vėliava, kurią keliu Berlyne – tai savystovios ir nepriklausomos Lietuvos atstatymas. Kadangi šiomis aplinkybėmis tai įmanoma tik vokiečių pagalba, tai, savaime suprantama, teks atsižvelgti ir į Reicho pageidavimus. Kol kas betgi čia man dar niekas jokių nepriimtinų sąlygų nėra statęs. Kaip bus ateityje tuo tarpu ir pats dar neturiu pakankamų elementų apie tai spręsti. <…>Mano prašymas Tamsta yra toksai: jei man pavyktų su vokiečiais prieiti prie ko nors konkretesnio, tai prašau tatai nesuprasti, kad tai bus mano vieno fantazija arba „otsebiačinos“ rezultatas: ne aš vienas, bet visi atbėgę iš Lietuvos į Vokietiją lietuviai inteligentai ir visa Lietuva galvoja vienodai, t.y. kad dabartinėmis aplinkybėmis, kurių pakeisti mes negalime, Lietuvos valstybės atstatymas įmanomas praktiškai tik Reicho pagalba. Antra, aišku, kad tai pasidarytų realu tik tuomet, kai pakitės rusų-vokiečių santykiai. Kad tai kada nors pasidarys – neturiu jokių abejonių.“
Vilniuje sutinkami lietuviai kariai, Sukilimo metu išsilaisvinę iš Raudonosios armijos buvusio lietuvių korpuso
Išsiuntinėdamas Pasiuntinių kolegijos konferencijos nutarimus visiems Lietuvos diplomatinio korpuso nariams, E. Turauskas savo lydraštyje rašė: „Nutarimai formuluoti tuo būdu, lyg visa Pasiuntinių Kolegija būtų, juos diskutuojant, in corpore dalyvavusi, kas, deja, dėl karo aplinkybių ir didelių atstumų, suprantana, negalėjo įvykti.<…>Nutarimai yra įvairiais požvilgiais išdiskutuoti ir pagrindinai išsvarstyti per keliolika posėdžių. Be to, nebuvo skubėta ir su jų išsiuntinėjimu, kad susidarius progos dar pergalvoti ir kai ką išlyginti. Todėl tikime, kad jie susilauks Tamstos pritarimo ir patvirtinimo. Tačiau ir duodant jiems pritarimą, jei Tamstai kiltų kurių naujų minčių ar pasiūlymų tais pačiais ar kitais klausimais, labai prašyčiau apie tai pranešti.“
„Priėjome išvados, kad emigracinės vyriausybės sudarinėti nereikia, – laiške Kaziui Pakštui 1940 m. spalio 10 d. rašė E. Turauskas, – nes ji tik apsunkintų darbą, sunku būtų jai rasti kur prieglaudą, daug tektų sugaišti laiko ir energijos kol kur išmelstum jai pripažinimą ir t.t. Galiausiai galėtų, kai kas kvestijonuoti ir pačių dar pripažįstamų mūsų pasiuntinybių padėtį, jei jos pareikštų savo obedienciją tai vyriausybei. Todėl nusistatėme sudaryti Tautinį Komitetą, kuris, kuklesniu vardu pavadintas, lietuviams reikšdamas tą patį, ką ir vyriausybė, galės laisviau savo darbą dirbti. Tokį komitetą „eliminuosime“ iš Pasiuntinių Kolegijos, kuri yra legali Nepriklausomos Lietuvos atstovavimo ir interesų gynimo tęsėja, juoba, kad visi pasiuntiniai okupacijos nepripažino ir okupacinės valdžios veiksmus laiko nuls et non-avenus[1]. Komitetas bus mažas ir lankstus. Pirmininkas galės veikti reikale ir pats vienas. Karo metui tenka aukauti kolegialinį dėsnį.“
Pakštas Turauskui atsakė: „Jeigu U.S.A. įsitrauktų į karą (tai labai galima tikėtis), tai Argentina, Brazilija ir gal kai kurios kitos pietų respublikos paseks U.S.A. pavyzdį, keletą mėnsių palūkuriavę. Taigi neitralios vietos T[autinio] K[omiteto] veiklai galbūt ir ten negalėtume tikėtis.<…>Jei ryšiai tarp Jūsų ir mūsų pasidarytų nebegalimi, tai Jūs veikite pagal turimas sąlygas, ogi mes pagal savo sąlygas. <…>Žiūrėsim kur karo laimė pasvirs. Gal Jūs rasite galimybių siekti tik tokios padėties, kurioje dabar yra Slovakija; tai irgi bus gerai. Gal aplinkybės mums leis siekti pilnos nepriklausomybės – tai bus dar geriau. Bet kacapai turi būti iš Lietuvos išmesti ir Lietuva sugrąžinta atgal į Europą. Dėl būdų ir priemonių ginčytis neverta.“ (1941 m. kovo 24 d. laiškas)
Savo ruožtu P. Klimas E. Turauskui rašė: „Ar nereikėtų vis tik atskirti linijas čia ir Amerikoje? Jei visa Europa pateks po Vokiečiais, teks nevienodai dirbti. Ypač jei Amerika aktyviai įsikiš į karą. Prie to jau dabar turėtume pratintis ir susiprasti su amerikiečiais, kad nebūtų skilimo mūsų pačių tarpe. <…> Mes galime būti viskas ką tik galima įsivaizduoti, kad tik ne kacapiška ir ne merdo-pouilleux… (prasčiokiška –V.V.)
Ar Kazys neužpyktų, jei aš jam parašyčiau Aktyvistų programą ir atsišaukimą? Juk tai nebūtų net paradoksas! Leibnitz rašė Rusijos samoderžcui valdymo taisykles, o Machiavelli – princui. Mažesniam skribai dar lengviau tat atlikti, nes jis leidžiasi pataisomas.
Pamėginsiu taip pat surašyti naują Lietuvos atstatymo proklamaciją, apie kurią pats kalbi savo laiške L[ozorai]čiui. Panaši proklamacija buvo mano surašyta 1915 metais, ir nuo jos prasidėjo po visą Lietuvą tam tikras vajus. Už ją daug [kas] kalėjime sėdėjo – jų tarpe ir aš pats – bet tai buvo reikalinga pabudinimui iš snaudulio. Nes snaudulys yra natūralus lietuvių stovis ar tikriau pogulis…“ (P. Klimo 1941 m. kovo 3 d. laiškas)
Taigi, LAF‘o organizavimas Berlyne nebuvo kažkokia K. Škirpos „otsebiačina“, kaip jis tai paminėjo savo laiške P. Žadeikiui, bet integrali tąsa veiksmų, išplaukusi ir 1940 m. rugsėjo 19-26 d. Pasiuntinių kolegijos nutarimų.
LAF steigiamojo susirinkimo dalyviai 1940 m. lapkričio 17 d. pasirašė steigiamąjį aktą. Steigėjai pareiškė „visišką pritarimą sumanymui sutelkti visas lietuvių tautos aktyviąsias jėgas į Lietuvių Aktyvistų Frontą kovai už Tėvynės Lietuvos išlaisvinimą iš komunistinio sovietų jungo“. Būdami įsitikinę, kad „atstatytos Lietuvos tvarkymas Aktyvistų Fronto ideologijos pagrindais yra tikriausias kelias lietuvių tautos idealams siekti, mes pirmieji stojame į Lietuvių Aktyvistų Frontą ir prisiimame visas jo nariams uždedamas pareigas ir drausmę.“ (http://alkas.lt/2017/11/19/v-valiusaitis-atrastas-lietuviu-aktyvistu-fronto-isteigimo-aktas/)
Savo knygoje „Sukilimas Lietuvos valstybingumui atstatyti“ K. Škirpa rašo: „Lapkričio 17-ji tebuvo tik viena iš lietuvių aktyvistų organizacinės veiklos datų, kuria tapo atžymėta formali LAF užuomazga. <…> Žiūrėjusiems į LAF branduolį Berlyne iš toli, iš Sovietų prislėgtos Lietuvos, galėjo atrodyti, jog tą branduolį sudariusių lietuvių darbas Tėvynės Lietuvos labui turėjo vykti labai sklandžiai, be jokių savitarpio nedarnumų. To iš jų reikalavo pati LAF-to užsibrėžtoji misija ir lietuviškas patriotizmas. Deja, taip tik galėjo atrodyti, bet faktiškai taip nebuvo. Tiek prieš LAF-to formalų įsikūrimą, tiek jam įsikuriant, o ypač jam pradėjus vystyti savo veiklą, buvo įvairių nesusipratimų bei nuomonių skirtumų, kurie pasunkino LAF vadovybės naštą ir kartais kėlė jai didelį susirūpinimą.“
Sukilėlių kapai. Ūkininko patarėjas
Lozoraitis laiške Škirpai iškėlė klausimą ar organizacijos pavadinime panaudotas žodis „aktyvistai“ nereiškia tos pačios „antismetoninės“ politinės ašies, kuri buvo susidariusi Lietuvoje iš politinės opozicijos (voldemarininkai, valstiečiai liaudininkai, kriščionys demokratai, socialdemokratai)? Į tai Škirpa atsakė: „Tai, ką sukūriau nieko bendra neturi su tais aktyvistais, kuriuos turi omenyje Tamsta. Dabartinis lietuvių aktyvistų sąjūdis yra ne koks siauras fanatikų ar karštagalvių susibūrimas, bet reali tautos vienybė, ištikusios mūsų kraštą nelaimės išugdyta. Su buvusiais seniau aktyvistais šis naujas sąjūdis turi tik tiek bendro, kad panaudojo aktyvistų pasivadinimą. Tai buvo padaryta tuo sumetimu, kad pabrėžus, jog tik aktyviosios mūsų tautos pajėgos gali atstatyto Lietuvos Nepriklausomybę…“ (K. Škirpos 1941m. balandžio 7 d. laiškas)
Kitame laiške Škirpa Lozoraičiui rašo: „Buvau pasiuntęs vieną savo patikėtinį aplankyti repatriantų lagerius. Jų yra iš viso 70. Mano patikėtinis aplankė jų apie 40. Rado labai daug lietuvių, vertingų kaip intelektualinės pajėgos. Įvertinama, kad lietuvių, atvykusių su repatriacija į Vokietiją, bus apie 15-20 tūkstančių (su šeimomis). Visų jų ūpas yra toks, kad tegu tik vokiečiai duoda ginklus – visi tuojau vyktų atgal bolševikų mušti. Gaunu iš jų daug laiškų, kuriuose žmonės išdėsto savo viltis ir išlieja ašaras dėl viso to, kas dabar dedasi Lietuvoje. Lietuvoje kitos politinės koncepcijos nėra, kaip tik ta, kurią mes priėmėme pernai Romos pasitarimų metu. Visų, kaip inteligentų, taip ūkininkų ir paprastų darbininkų akys ir viltys nukreiptos į Berlyną, tai yra į tai, ar pavyks mums su Vokietija dėl Lietuvos atstatymo susigiedoti.“ (K. Škirpos 1941 m. balandžio 24 d. laiškas)
„Iš mano aplankytų stovyklų Allensteine yra daugiau kaip pusė repatrijantų grynai lietuviškomis pavardėmis alba žinomi lietuviai, – savo 1941 m. kovo 23 d. raporte apie aplankytas repatriantų iš Lietuvos stovyklas rašo A. Koncė. – Iš jų prisimenu be p. Dantienės sekančius: A. Dumbrys, karininkai A. Jurgutis, Krikštaponis, su visomis šeimomis, K. Matutis, buv. ministr. Audėnas, agr. Dirginčius, Talmantų visa familija, Opasnovai, ir t. t. Ortelsburge, kurį taip pat aplankiau: Pov. Skučas, Juoz. Musteikis, Sprindys (dain.), Miglinas, inž. Kunevičius, teisininkas Bytautas, Kregždė, Mačiulaitis ir t. t., vis su šeimomis, kas jas turi. Visų išvardyti neįmanoma.
Įdomiausia buvo klausytis pasakojimų apie bolševikų valdomą Lietuvą. Tauta kenčianti didžiausį skausmą: labai daugelis iš šviesuomenės areštuota ir vis tebeina areštai, niekas netikras savo rytojum; atrodo, reta yra kas nepersekiojamas, retas kuris eidamas nesigrįžta į užpakalį pažiūrėti, ar kas jo neseka. <…> Beveik kiekvienas gaunąs laiškų iš užsienio esąs sekamas. Esą, jeigu kas prašo nerašyti laiškų, tai tikrai reikią paklausyti. Laiškai ir telegramos iš Kauno į Vilnių ar atvirkščiai einą po kelias dienas. Keleivių lagaminai esti dažnai iškratomi važiuojant iš Vilniaus į Kauną ar atvirkščiai. Tai atlieka apskurę, visai nežymūs asmenys. Tokie pat daro ir areštus. Jie įvykstą daugiausia naktimis, arba dieną gatvėse. Išmestiems iš tarnybų „priešams“ neduoda darbo. Kai pasibaigs jų ištekliai – neturės kaip gyventi.<…>Iš sykio, užėjus bolševikams darbininkai džiaugėsi ir manė atėjusi jiems pakilimo gadynė. Dabar, išskyrus tikruosius komunistus, jau nebesidžiaugia, bet priešingai, esą, labai nepatenkinti. Taip pat nepatenkinti ir žydai, kurie vertėsi savarankiškai, nes nacionalizavus dabar ir mažas įmones įmonėles ar prekybas, atėmė iš jų gerą egzistencją. Labiausiai nepatenkinti ūkininkai. Rezultate – išskyrus saują buvusių visiškų plikarankių-niekaneturių ir aršiųjų komunistų visi žmonės nepatenkinti ir rodo didžiausį nepasitenkinimą ir kritiką.“
Tokias visuomenės nuotaikas patvirtina ir amerikiečių diplomatai. Į Kauną 1941 m. kovo mėnesį buvo atvykęs JAV diplomatas. Kovo 28 d. iš Maskvos į Vašingtoną perduotame memorandume „Sovietų veiksmai ir politika sovietų okupuotoje Lietuvoje“ rašoma: „Pokalbiai su bet kuriuo lietuviu Kaune prasideda klausimu: „Kada manai prasidės karas ir kas apie tai kalbama Maskvoje?“ Karo tarp Rusijos ir Vokietijos laukiama pavasarį. <…>Apie artėjantį karą dažnai užsimena patys rusų karininkai privačiuose pokalbiuose su žmonėmis, pas kuriuos jie yra apsistoję. Dažnu atveju raudonieji karininkai, po laikino pabuvojimo Lietuvoje, reiškia pasibjaurėjimą sovietiniu režimu, kai palygina čionykščius ekonominius standartus ir laisvę su tuo, kas yra pas juos.“
Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.
Amerikiečių diplomatas ten pat atkreipia dėmesį, kad „prezidentas Smetona yra plačiai smerkiamas dėl savo politikos, o šiuo metu tėra nominalus vadovas ir kaip politinis veiksnys reikšmės nebeturi. Stiprus žmogus, turintis platų visuomenės palaikymą, yra Škirpa. Kaune kalbama, kad kitas Lietuvos ministras pirmininkas bus ponas Ernestas Galvanauskas, ir kad ilgai laukti neteks, kai jis perims Lietuvos ministrų kabinetą.“ Memorandumo autorius pabrėžia, kad „Lietuvoje veikia plataus tinklo ardomojo pobūdžio organizacija. <…>Neapykanta raudoniesiems yra tokia gili, kad net gimnazistai (17-19 metų amžiaus) sudarę slaptus būrius nešiojasi pistoletus.<…>Visuotinė žmonių nuotaika yra viena: nekantriai laukiama ir trokštama karo tarp sovietų ir nacių. Nors žmonės trokšta vietoj raudonųjų Lietuvoje išvysti vokiečius, jie tikisi, kad galų gale Vokietija vis dėlto pralaimės karą Didžiajai Britanijai, ir tai leis Lietuvai vėl prisikelti kaip nepriklausomai valstybei.“
„Bręstant bendriems įvykiams Rytuose, darosi vis daugiau jautrus ir mūsų reikalas, – rašė Škirpa Lozoraičiui 1941 m. balandžio pabaigoje. – Nors kol kas nieko galutino dar nepaaiškėjo, bet yra kai kurių ženklų, kurie verčia mane susirūpinti ar nekyla komplikacijų. Šiaip ar taip tam tikras mano dirksnių[2] bandymas iš vokiečių pusės bene jau prasideda. Tiesa, nesu tuo užkluptas, nes instiktyviai nujaučiau, kad kada nors vokiečiai pradės statyti sąlygas.<…>Esu pastebėjęs ir kitą simptomą, kad iš Gestapo pusės prieš mus rausiamasi. Prieš Velykas kai kurie mūsų atbėgėlių, buvusieji mūsų saugumo policijos valdininkai, kurie matomai dabar nori įsiteikti ar jau yra įsiteikę vokiečiams, kalbino kai kuriuos žymesnius čia esančius ir Aktyvistų Fronto priklausančius inteligentus reikšti daugiau iniciatyvos bei veiklos kultūrinėje srityje ir mažiau užsiimti gryna politika. <…>Kaip pas kitas tautines grupes, taip ir pas mus atsiranda asmenų, kurie besąlyginiai lenda į vokiečių bučį, operuoja bauginimu, kad siekdami visiškai laisvos ir nepriklausomos Lietuvos per daug užsiprašome ir kad todėl galime nieko negauti. Panašūs asmenys, greičiausia, veikia už vokiečių pinigą ar tuščios karjeros sumetimais, kad pasidaryti Lietuvos Quislingais. Kadangi jie jokio apčiuopiamo pasisekimo čia esančių rimtesnių lietuvių inteligentų tarpe neturėjo ir esu tikras, kad neturės, tai į šį reiškinį kolei kas esu linkęs žiūrėti pro pirštus ir pavojaus bendram lietuvių reikalui nematau.“ (K. Škirpos 1941 m. balandžio 24 d. laiškas S. Lozoraičiui.)
Paskelbta Nepriklausomybė. Darbininkas
Toliau tame pačiame laiške K. Škirpa rašo: „Balandžio 18 d., proga vieno eilinio reikalo, teko ir man plačiau išsikalbėti su tais pačiais gestapininkais, su kuriais kalbėjosi p. Galv[anauskas]. Pagrindinė jų mintis buvo tokia, kokią buvo pareiškę p. Galv[anauskui], t.y. kad aš per daug akcentuojąs Nepriklausomybę. Jie aiškino man, kad tai praktiškai būsią neįmanoma, nes, pirma, vokiečiams Pabaltijo kraštus nuo bolševikų išlaisvinus, tuo karo įvykiai Rytuose dar nesibaigtų, – vokiečių armijos nužygiuotų toliau, o mūsų kraštas pasidarytų jų etapų sritimi, kur negalima apsieti be įvairių suvaržymų; antra, iš viso, jei karo veiksmai frontuose ir pasibaigtų, tai esą dar praeitų eilė metų, kol padėtis Europos kontinente būtų stabilizuota ir gyvenimas grąžintas į normalias vėžes. Mūsų krašto gyventojai, kuriems dabar jau kalu į galvą visiškai laisvos ir nepriklausomos Lietuvos idėją, galėtų pasijusti apviltais ir to pasekoje galėtų kilti visokių nesusipratimų. <…>
Oponuodamas į mano išvedžiojimus, kad nuo nepriklausomybės joks lietuvis negalėtų atsisakyti, vienas iš gestapininkų aiškino, kad nepriklausomybė teesanti tik skambus žodis. Žmonėms gi pirmoje eilėje rūpi geresnės gyvenimo ir kultūrinės sąlygos. Lietuva, būdama Vokietijos įtakos zonoje ir artimuose su Vokietija santykiuose ūkinėje srityje, į keletą metų išvystytų tokį didelį gerbūvį, kad nepriklausomybės sąvoka nubluktų ir būtų pamiršta. <…>Kaip lietuvis, kol nežinau, ko Vokietija nori, aš tegaliu statyti grynai lietuvišką pageidavimą. Paklausiau, kad teiktųsi man paskyti, kokius Vokietija nori primesti Lietuvai saitus su Vokietija ir, bendrai, kaip mažąsias valstybes manoma Naujoje Europoje prie Vokietijos prišlieti. Nė vienas su manim kalbėjusių gestapininkų į šį klausimą negalėjo duoti man atsakymo. Matomai, neturėjo tam instrukcijų iš aukščiau.“
Tačiau Škirpa savo atsiminimuose pažymi, kad LAF vadovaujamosios grandies veikla buvo pakankamai konspiratyvi, nepaisant to, kad į vadovybės slaptus pasitarimus būdavo kviečiami ir ne vien vado patikėtiniai. Škirpa tvirtina, kad paslaptys buvo išlaikytos ir „vokiečių saugumas iki pat lemtingos birželio 23 dienos negalėjo patirti, kas LAF vadovybės buvo tariama, ir laiku susiorientuoti, jog Lietuvių Aktyvistų Frontas buvo vairuojamas pastatyti hitlerinį Reichą prieš Lietuvos valstybinio suverenumo atkūrimo įvykusį faktą, kuomet ėmė aiškėti, jog artėjant rusų – vokiečių karui vokiečiai keičia savo politiką Lietuvos klausimu ir planuoja ją paglemžti, kaip prieš tai buvo 1940 metais padariusi Sovietų Rusija.“
Owen Norem
Buvęs JAV pasiuntinys Kaune Owenas Noremas 1941 m. liepos viduryje teisingai pastebėjo: „Lietuva priešinasi abiems: raudoniesiems ir naciams. <…> Lietuva yra prieš didžiulį iššūkį. Pasveikinti išsivadavimą iš Rusijos, net ir atsidūrus Vokietijos rankose, buvo natūralus jausmas. Tačiau tiesa yra ta, kad Lietuva, kaip ir daugelis mažų tautų, trokšta išsivaduoti nuo užsienio šalies, kuri dabar kontroliuoja jo teritoriją. <…> Ji išlieka kaip demokratijos pasienis ir kaip toks priešinasi: hitlerizmui ir visiems kitiems agresoriams.“
Autobiografinis jaunos žydaitės, sugebėjusios per karą prasislapstyti nacionalsocialistiniame Berlyne, pasakojimas apie savo patirtį, persekiotojus, pagalbininkus ir išdavikus.
1942-ieji, Berlynas. Dvidešimtmetė žydaitė Marie Jalowicz, išsilavinusi advokato duktė, žino, kas jos laukia nacių valdomos šalies sostinėje. Mirus tėvams ji lieka vienui viena ir toliau draudimas po draudimo pratinasi prie vis labiau varžomo Vokietijos žydų gyvenimo: netekusi namų ir viso tėvų turto, prisisiuva geltoną žvaigždę ir eina dirbti priverstine darbininke. O po draudimų važinėti viešuoju transportu, eiti į nustatytas gatves, aikštes, pastatus, parduotuves pasipila deportacijos į koncentracijos stovyklas.
Matydama, kaip gestapininkai vieną po kito išsiveda gimines, draugus, pažįstamus, ji tvirtai pasiryžta: „Gelbėsiuosi. Neisiu su jais, priešinsiuosi. Kitaip neišvengiamai laukia mirtis.“ Jauną merginą užvaldo vienintelis tikslas – nepakliūti naciams į rankas ir išgyventi.
Ji meta beveik už dyką atliekamą priverstinį darbą „Siemens“ gamykloje, nusiplėšia geltoną žvaigždę ir ima slapstytis. Bet jai vienai vargu ar būtų tą pavykę padaryti. Rizikuodami savo gyvybėmis jai padeda giminės, tėvų draugai ir tokie pat nelaimėliai kaip ji pati – bandantys išlikti gyvi nacių sostinėje.
Pirmasis Marie Jalowicz sukilęs instinktas – bėgti iš Berlyno. Ir kuo toliau. Kai fiktyvios vedybos su kinu neišdega, į jaunos moters širdį ateina meilė jaunam bulgarui. Juodu leidžiasi į Bulgariją, iš kurios per Turkiją nori bėgti iki Palestinos.
„Po siaubingo aborto, po tokios bjaurasties kaip avino kojos iš fekalijų indo ir kitų šlykštybių pasiilsėjau ir įgijau naujų jėgų“, – taip apie šią pavojingą kelionę knygoje sako Marie.
Pabėgimo planui neišdegus, nes užkliūva netobulai padirbti dokumentai, ji grįžta atgal į Berlyną ir suvokia štai ką: jei nori gyventi slapstydamasi, bet nekiurksoti visą laiką pasislėpusi, tą gali daryti tik Berlyne, nes tik čia niekam nekris į akis išvaizda, kalba ar elgesys.
Trejus metus ji blaškosi iš vienų ją priimti sutikusių namų į kitus, vieną slėptuvę keičia kita. Jos kasdienė palydovė šioje kelionėje – baimė. Slapstytis reiškė: bijoti būti įskųstai už tai, kad kažkas įtarė ar atpažino, jog esi žydė; krūpčioti nuo kiekvieno skambučio į duris; mėginti atrodyti tvirtai, nors vos pamačius gestapininką iš baimės ima drebėti visas kūnas, trūkčioti kalba; nuolat apsimetinėti, nebūti savimi, dusti iš baimės išgirdus žodį „gestapas“. Oficialiai net nebūti, net neegzistuoti. Tyliai atsiduoti kojūgaly išdygusiai priglaudusios šeimos galvai, taip pat tyliai pasidaryti abortą.
Be jaunos drąsios moters klajonių, knygoje aprašomos to meto karo aktualijos, sudėtingi, dažnai ribiniai žmonių santykiai, baimė gyventi, pasitikėti, prisirišti.
Tai nenupudruota karo istorija, kurią išgyvenusi pasakotoja tik po daugiau nei penkiasdešimties metų išdrįsta atvirai kalbėti apie savo patirtį, apie persekiotojus, pagalbininkus, išdavikus. Ir plėšti išgyvenusius, prievartauti jaunas ir senas moteris puolusius „išvaduotojus“.
„Moralinių skrupulų neturėjau. Troškau gyventi, o kito kelio nebuvo“, – kaip pavyko išgyventi, trumpai paaiškina pati Marie Jalowicz.
Pasibaigus karui net patys artimiausi žmonės nedaug žinojo apie dramatišką šios moters istoriją. Ištisus penkis dešimtmečius ji tik padrikai mestelėdavo vieną kitą išgyvenimo Berlyne epizodą. Į raginimus parašyti ar padiktuoti, ką patyrė, reaguodavo neigiamai ir audringai. Vis dėlto jos sūnui istorikui Hermannui Simonui 1997-ųjų pabaigoje pagaliau pavyko prakalbinti jau 75-erių sulaukusią savo mamą. Pamažu visas Berlyne jaunos žydaitės išgyventas karas sugulė į 77 magnetofono juostas, iš jų – į 900 puslapių, kurie ir sudaro šios autobiografinės knygos pagrindą. Pagal jas rašytoja Irene Stratenwerth kartu su Hermannu Simonu sudarė šią knygą.
Tai objektyvus, blaivus ir šaltakraujiškas, kartais sarkastiškas, subtilaus humoro doze pabarstytas drąsios moters pasakojimas, leidžiantis skaitytojui pasinerti į kasdienę nacionalsocializmo kloaką.
XXX
Knygos „Išlikti gyvai“ ištrauka
Lenkės iš lagerio pasileido per visus namus, daužė indus ir grobė viską, ką tik įstengė panešti. Tokia gauja nusiaubė ir mūsų namą. Bet čia tuojau prisistatė Krystyna su Halina, gindamos užstojo ponią Koch ir garsiai ir greitai savo tautietėms ėmė aiškinti: čia gyvena pasipriešinimo kovotojai, metų metus darę gerus darbus, taip pat ir lenkams. Jų namų reikia pagailėti.
Tikra raganų puota. Viena iš tų bobų kibo Halinai į plaukus, kita abiem rankomis smogė Krystynai į veidą. Visa tai stebėjau atsiribojusi, kaip spektaklį, kuris manęs neliečia.
Paskui namus užpuolė sovietų kareiviai. Milžiniškas stambus vyras užsidėjo vieną iš idiotiškų mažučių ponios Koch skrybėlaičių, apsivilko jos neskoningą, miesčionišką pačios siūtą pliušinį švarką ir išėjo. Man tai atrodė nepaprastai juokinga. Bet jos tėvas ėmė rypuoti.
– Juk tai vagys, – išsižiojęs infantiliškai plerpė jis.
„Tu sušiktas naci, – galvojau, – tu ir į tave panašūs išrinkote Hitlerį, sukėlėte karą ir iš visų jėgų stengėtės išsilaikyti. O dabar aimanuoji dėl kažkokios kvailos vaikiškos skrybėlės.“ Bet, žinoma, nieko nepasakiau.
Kitas kareivis puolė į rūsį, kur senis Guthmannas augino gyvūnus bandymams. Iš profesijos jis buvo odininkas, vėliau prekiavo anglimis ir dirbo parko sargu, o dabar prie pensijos prisidurdavo pardavinėdamas baltas peles Charité klinikai. Jas pristatydavo kartą per savaitę.
Stovėjau prie atvirų rūsio durų, kai rusas aptiko daugybę narvelių ir iš karto juos atidarė. Iškilmingai rimtas, lyg laimindamas iškėlęs rankas, kaip burtažodį progiesmiu kartojo žodį osvoboždenije – „išlaisvinimas“. Tai atrodė kaip naivus magiškas aktas. Tada ėmė laisvinti kompotą – lentynose palei sieną išrikiuoti stovėjo gausybė kompoto stiklainių. Vėl iškilmingai kartodamas osvoboždenije, rusas daužė vieną stiklainį po kito. Pelės, raudonos nuo vyšnių ir braškių, voliojosi kompote, o aš vargiai tramdžiau juoką. Hanutės tėvas garsiai vaitojo ir raudojo. Mielai būčiau kumščiu smogusi jam į veidą.
Blogai, kad sovietai traukė per namus ir prievartavo moteris. Aišku, pakliuvau ir aš. Miegojau viršuje, palėpėje, ir ten mane naktį aplankė tvirtas malonus vaikinas vardu Ivanas Dedoborecas. Neėmiau į galvą. Paskui jis pieštuku parašė raštelį ir prikabino prie mano durų: čia gyvenanti jo nuotaka, ją reikia palikti ramybėje. Ir iš tiesų prie manęs daugiau niekas nekibo.
Aukštu žemiau aidėjo garsūs riksmai ir verksmai: atėjo ponios Koch eilė. Pažiūrėjau pro langą ir netrukus pamačiau išeinantį aukštą liekną pietietį. Šis sovietų kareivis aiškiai turėjo labai aukštą laipsnį. Galėjo būti net karininkas.
Po kelių savaičių paaiškėjo, jog šis vienkartinis prievartinis lytinis aktas turėjo padarinių. Kelis dešimtmečius Hanutė Koch darė viską, kad susilauktų vaikų, o dabar pastojo nuo to vyro.
Gal tokią neįprastą Hanutės Koch būseną tuoj po karo lėmė ir hormonai. Kurį laiką ji puoselėjo mintį, kad reikia nunešti ko nors valgyti kaimynui – didžiausiam ir pavojingiausiam naciui visoje apylinkėje. Juk dabar jis gyvenąs bijodamas persekiojimo ir bausmės. Iš pakvaišimo ji su tuo „didžiuoju skerdiku“ netgi ėmė flirtuoti, koketiškai šnekučiuotis apie orą ir panašiai.
– O dabar apsiramink, – pasakė Emilis, kai ji apie tai papasakojo. – Tau visai galvelė susisuko. Tie žmonės mus dvylika metų baugino ir kankino. Jie darė siaubingus nusikaltimus.
– Bet mūsų Išganytojas… – žiojosi prieštarauti Hanutė.
Emilis ją paprasčiausiai pakėlė ir nunešė į miegamąjį.
– Gulkis į lovą ir pasitark su savo Išganytoju. Jis tikrai palaikys mano nuomonę.
Ir uždarė paskui save duris.
O po kelių dienų mus pasiekė pirmosios žinios iš išvaduotų koncentracijos stovyklų. Išgirdome pirmuosius pasibaisėtinų žudynių skaičius. Tada Hanutė vėl atėjo į protą ir tapo įsitikinusia antifašiste, kokia visada ir buvo.
Į mane ji kabinosi taip, kad labai kentėjau. Sykį, mudviem kartu stovint virtuvėje, ji nagais įsikirto man į palaikę vasarinę suknelę.
– Paleisk, neplėšyk drabužių, juk kitų neturiu! – surikau.
– Tu – mano vaikas. Pažadėk, kad niekada manęs nepaliksi, kad visada būsi su manimi ir neįstumsi manęs į vargą, iš kurio išsikapsčiau, – meldė ji.
– Na žinoma, – atsakiau kuo ramiau.
Buvo neįmanoma jai prieštarauti. Bet aš puoliau į neviltį, nes daviau pažadą, kurio neketinau tesėti.
Išvaduotojai ateidavo ir į mūsų namus, kad išskalbtume ir išlygintume prie apykaklių prisiūtas baltas juostas. Maniau, kad turiu mielai imtis šios užduoties, gerai ją atlikti ir laikyti tai menka padėka už didžiules Raudonosios armijos aukas kovojant su kraugeriškiausiu visų laikų režimu. Tačiau teko sau pripažinti, kad išvadavimą įsivaizdavau kitaip. Šiuos purvinus darbus iš tiesų turėtų dirbti kaltieji, galvojau.
Kai kurie vyrai buvo labai paslaugūs, jaudinančiai malonūs su vaikais ir pagarbūs su senais žmonėmis. Itin didelį įspūdį man padarė vienas jaunas rusas, ateidavęs pas mus dėl tos apykaklės juostos. Jis truputį kalbėjo laužyta vokiečių kalba, buvo inteligentiškas ir draugiškas, kilęs iš Maskvos, iš profesijos – vairuotojas. Bandžiau jam paaiškinti, kad džiaugiuosi Raudonosios armijos pergale. Jis tik papurtė galvą ir pasakė:
– Nebūti gerai. Gitler kaput, Stalin tože kaput, demokratija gerai.
Kartą mane su kitais žmonėmis rusai sulaikė Kaulsdorfo gatvėje. Kiekvienam į rankas įdavė po grėblį. Mus nuvedė į proskyną ir liepė greboti mišką. Labai pykau: gal galėčiau ant kaklo nešioti plakatą, skelbiantį, kad nepriklausau prie nugalėtųjų. Visi kiti valandų valandas beprasmiškai grebojo mišką. O aš, vos prižiūrėtojui nusisukus, atrėmiau grėblį į medį ir pasišalinau. Jei būtų sučiupę, būčiau apsimetusi, kad prispyrė gamtiniai reikalai. Bet niekas nekreipė į mane dėmesio, o toks atsainumas būdingas rusams: jei aš nedirbu šito darbo, paims ką nors kitą.
Sunku pasakyti, katras mane erzino labiau – ponia Koch ar jos tėvas. Namuose nusistovėjo tokia hierarchija: viršuje buvo ji, Emilis buvo jos asistentas. Abu sudarė porą. Paskui ėjo jos tėvas ir galiausiai aš. Mudu su Adolfu Guthmannu taip pat buvome suvokiami kaip pora ir gaudavome bendrų užduočių. Pavyzdžiui, turėjome eiti per rytinio Mark Brandenburgo valstiečius, kad damastinę staltiesę išmainytume į maišą bulvių. Iškeliavome labai anksti, nes miško keliais reikėjo nužygiuoti apie dvidešimt kilometrų. Bijojau, kad tas bjaurus senis pakeliui gali imti kabinėtis, tad elgiausi mandagiai, šaltai ir atšiauriai. Bet jis nepriekabiavo.
Vis dėlto netoli mūsų gyvenvietės sutikęs pažįstamus jis suriko skersai gatvę:
– Išgelbėta!
Padaužė kumščiu sau per krūtinę, smiliumi parodė į save, tada – į mane. Tie žmonės nesuprato, ką jis turi omenyje. Tada jis pradėjo iš naujo.
– Čia žydaitė! – šaukė jis, vėl rodydamas į mane pirštu. – Mes ją išgelbėjome ir slėpėme.
Tik didžiulėmis pastangomis susivaldžiau netrenkusi kumščiu šitam šlykščiam primityvui į veidą.
Centre – Rusijos opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas. EPA – ELTA nuotr.
Rusijos opozicijos politikas Aleksejus Navalnas, kuris, kaip teigia Vokietija, buvo apnuodytas „Novičiok“ grupei priklausančia nervus paralyžiuojančia medžiaga, išvestas iš dirbtinai sukeltos komos ir atjungiamas nuo dirbtinės plaučių ventiliacijos aparato, pirmadienį paskelbė Rusijos politiką gydanti Berlyno ligoninė.
„Jis reaguoja į žodinius dirgiklius“, – paskelbė Berlyno „Charite“ ligoninė ir pridūrė, kad 44 metų A. Navalno būklė pagerėjo.
Tačiau ligoninės atstovai teigia, kad dar per anksti nustatyti galimas ilgalaikes šio sunkaus apnuodijimo pasekmes.
A. Navalnas, vienas geriausiai žinomų Rusijos prezidento Vladimiro Putino kritikų, prastai pasijuto skrydžio metu praėjusį mėnesį. Manoma, kad nuodų buvo įdėta į arbatą, kurią Tomsko oro uoste gėrė A. Navalnas.
Iš pradžių politikas buvo gydomas vietinėje ligoninėje, bet vėliau nuskraidintas gydyti į Berlyną.
Vokietija praėjusią savaitę paskelbė nustačiusi, kad A. Navalnas buvo apnuodytas „Novičiok“ grupei priklausančia nervus paralyžiuojančia medžiaga.
Rusijos vyriausybė neigia bet kokias sąsajas su apnuodijimu.
Berlyno policija saugo Reichstagą. EPA-ELTA nuotr.
Vokietijos vyriausybė sekmadienį griežtai sukritikavo nepriimtiną kai kurių protestuotojų elgesį per šeštadienį vykusį masinį mitingą prieš apribojimus, įvestus dėl koronaviruso pandemijos.
Protesto metu sulaikyti keli šimtai žmonių, kai kurie bandė šturmuoti Reichstago pastatą.
„Reichstagas yra simbolinis mūsų demokratijos centras“, – teigė Vokietijos vidaus reikalų ministras Horstas Seehoferis.
„Nepriimtina matyti, kad ekstremistai ir tvarkos drumstėjai naudojasi juo savo tikslams“, – pridūrė jis.
Pasak policijos, maždaug 38 000 žmonių šeštadienį susirinko Berlyne protestuoti prieš koronaviruso plitimui sustabdyti taikomus apribojimus.
Vėlai šeštadienį keli šimtai protestuotojų prasiveržė pro barjerus bei policijos užtvaras ir pasileido bėgti link įėjimo į Reichstagą.
Policija užkirto jiems kelią patekti į Vokietijos parlamento pastatą Berlyne, panaudojo pipiines dujas ir kai kuriuos žmones sulaikė.
