Mažiausiai keturi žmonės buvo sužeisti per šaudynes Berlyne, Kroicbergo rajone. Tai pranešė laikraštis „Bild“, remdamasis policija.
 
Leidinio žiniomis, šūviai nuaidėjo šeštadienį anksti rytą. Policijos pareigūnai apieškojo aplinkinę teritoriją. Be to, rajonas buvo apžiūrėtas iš sraigtasparnio. Trys sužeistieji buvo rasti netoli Vokietijos socialdemokratų partijos būstinės. Ketvirtas nukentėjusysis rastas netoliese esančiame kanale.
 
Kol kas policija negali pateikti jokios informacijos apie incidento priežastis. Nusikaltėlių ieškoma.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.12.26; 00:55

Berlyno policija. EPA-ELTA nuotr.

Vokietijos pareigūnai sulaikė Berlyne du sukčius, kurie, dėdamiesi policininkais, mėgino bausti praeivius, neva nesilaiančius karantino reikalavimų. Tai šeštadienį pranešė VFR sostinės policija.
 
Piktadariai Mauerio parke priėjo prie dviejų jaunuolių ir prisistatė esą pareigūnai, kontroliuojantys, kaip gyventojai laikosi karantino. Sukčiai pareikalavo sumokėti 1 tūkst. eurų baudą ir dar apieškojo vieną iš praeivių. Jaunuoliams kilo įtarimas, ir jie iškvietė policiją, kuriai netrukus pavyko sulaikyti tariamus „tvarkos saugotojus“.
 
Vokietijoje karantinas galioja nuo lapkričio 2 d., iš pradžių planuota, kad jis truks iki gruodžio, bet infekcijos plitimo dinamika nesumažėjo iki norimo lygio. Barai ir restoranai šalyje uždaryti, patiekalus ir gėrimus leidžiama tik išsinešti. Nedirba sporto klubai, tatuiruočių salonai, baseinai, grožio ir masažo salonai, teatrai, kino teatrai, koncertų salės.
 
Trečiadienį VFR valdžia susitarė pratęsti dalinio karantino režimą iki gruodžio 20 d. Vokietijoje leidžiami privatūs susitikimai – ne daugiau kaip penki žmonės iš dviejų namų ūkių. Valdžia sugriežtino parduotuvių lankymo taisykles – vienam pirkėjui turi tekti ne mažiau kaip 10 kvadratinių metrų ploto. Regionuose, kur epidemiologinė situacija ypač įtempta, moksleiviai nuo aštuntos klasės mokysis keliomis pamainomis.
 
Federalinio kanclerio žinybos vadovas Helgė Braunas ketvirtadienį televizijos kanalui RTL pareiškė, kad Vokietijoje įvestos karantino priemonės tikriausiai galios iki ateinančių metų kovo. Pasak jo, pavasarį daugiau žmonių turės galimybę pasiskiepyti nuo koronaviruso. Bet H. Braunas neatmetė, kad tam tikrų apribojimų išliks ir kovo mėnesį.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.11.29; 00:30

Vidmantas Valiušaitis. Istorijos tyrinėtojas, publicistas, istorikas. Slaptai.lt nuotr.

Prieš 80 metų – 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne, Kazio Škirpos bute Achenbachstrasse 1 – įvyko Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) steigiamasis susirinkimas.

Jame dalyvavo Kazys Škirpa, Ernestas Galvanauskas, Rapolas Skipitis, Petras Karvelis, Bronius Dirmeikis, kun. Stasys Yla, Juozas Pyragius, Jonas Pyragius, Klemensas Brunius, Aleksandras Danta, Jonas Čiuberkis, Jonas Viliušis, Jonas Našliūnas, Stasys Puodžius, Juozas Dženkaitis, Jonas Dženkaitis, Petras Skurauskas, Antanas Valiukėnas, Bronys Raila, Antanas Maceina, Martynas Brakas, Martynas Kavolis, pulk. Ambraziejus, kun. Kazys Barauskas, Juozas Katilius, Pranas Ancevičius ir Jonas Jurkūnas. Pagal politines pažiūras tai buvo 9 tautininkai, 6 voldemarininkai, 3 valstiečiai liaudininkai, 3 krikščionys demokratai, 3 ateitininkai, 1 socialdemokratas ir 3 nepartiniai.

Kaip liudija išlikęs to renginio protokolas, K. Škirpa perskaitė įvadinį pranešimą, o po to vyko diskusijos. Škirpa pabrėžė, kad lietuviams tenka savo kovą derinti su Vokietijos kova, tad tenka su jais ir bendradarbiauti. „Tačiau tai dar nereiškia, kad mes su vokiečiais bendradarbiautume besąlygiškai. Mes turime užsitikrinti jų paramą, nes tik tada galėtume siekti savųjų tikslų, prisidėdami prie kovos prieš bendrą priešą“, – susirinkime kalbėjo K. Škirpa.

E. Galvanauskas, papildydamas Škirpos aiškinimus, sakė, kad „mes vokiečiams praktiškai niekuo negalime padėti. Visa tai, prie ko mes glausimės ar su kuo eisime, yra nei daugiau nei mažiau tik priemonė mūsų tikslams siekti, bet ne idealas arba tikslas. Taigi, esą, keisis laikai, gali pasikeisti ir mūsų priemonės, bet tikslas pasiliks vis tas pats, būtent: nežiūrint kokia kaina išlikti gyviems kaip tautai ir atstatyti nepriklausomą Lietuvos valstybę.“

Pulkininkas Kazys Škirpa

Kam buvo reikalingas LAF‘as ir kieno įgaliojimais jis veikė?

Dera prisiminti, kad Lietuvos valstybė 1940 m. biržely buvo okupuota vyriausybei ne tik nepasipriešinus, bet ir atidavus įgaliojimus neprotestuojant. Vieninteliai, kurie priešinosi, nesutiko paklusti svetimųjų pastatytai marionetinei valdžiai, buvo pasiuntiniai – Lietuvos diplomatinis korpusas. Visi diplomatiniai postai be išimties – nuo Berlyno iki Vašingtono, nuo Romos iki Buenos Airių protestavo prieš Lietuvos okupaciją ir aneksiją, įteikė šalių, kuriose jie rezidavo, vyriausybėms formalius protestus nepriklausomos Lietuvos Respublikos vardu.

Pavyzdžiui, Petras Klimas 1940 m. rugpjūčio 4 – ąją, t.y. kitą dieną po to, kai SSRS Aukščiausioji taryba „priėmė“ Lietuvą į Sovietų Sąjungos sudėtį, notoje Prancūzijos vyriausybei rašė: „tie tautos atstovai buvo paskirti tuo metu, kada Lietuvos Respublikos teritorija buvo okupuota svetimosios SSRS kariuomenės, kuri, pažeisdama visas teises, 1940 m. birželio 15 d. skaitlingai atvyko į Lietuvą. Rinkimams buvo primestas tik vienas specialiai parinktų kandidatų sąrašas.

Kitų kandidatų laisvai išstatyti buvo neįmanoma. Susirinkimų ir diskusijų laisvė buvo panaikinta. Nebuvo nė kokios kontrolės, galėjusios laiduoti balsavimo taisyklingumą ir balsavimo kortelių skaičiavimą. Pageidaujamieji rezultatai buvo paskelbti iš anksto, net balsavimui dar nepasibaigus.

Savaime suprantama, kad atstovų kolektyvas, kilęs iš rinkimų tokiomis sąlygomis ir paminėtu būdu, jokiu būdu negali būti laikomas organu, galinčiu reikšti tikrąją lietuvių tautos valią. Taip pat šio kolektyvo, tariamųjų liaudies atsovų nutarimas prijungti Lietuvos valstybę prie SSRS jokiu būdu neatitinka lietuvių tautos valios, tautos, kuri visuomet kovojo už savo laisvę ir nepriklausomybę.

Šiuo atveju SSRS Vyriausybė pasielgė kaip agresorius, nes iš anksto apgalvotai pavartojusi karinę jėgą ir pažeidusi tarptautinės teisės nuostatus, lygiai kaip ir savo įsipareigojimus, kuriuos ji pareiškė 1920 m. liepos 12 d. Taikos Sutartimi, 1926 m. Nepuolimo Paktu, vėliau keletą kartų atnaujintu, 1928 m. Briando-Kellog Paktu, 1933 m. Konvencija apie agresijos definiciją ir, pagaliau, visai nepersenu 1939 m. spalių 10 d. Savitarpės Pagelbos ir Nesikišimo į vidaus reikalus Paktu.“

Pareiškę protestus, Lietuvos pasiuntiniai sprendė ką daryti toliau? Prezidentas pasitraukęs iš šalies, krašte šeimininkauja okupantas, plėšia ūkį, griauna visuomenės sąrangą, suiminėja, terorizuoja, žudo ir tremia žmones. Kur išeitis?

Diplomatai, kuriems tai buvo įmanoma karo meto sąlygomis (negalėjo atvykti Povilas Žadeikis iš Vašingtono ir Kazys Graužinis iš Buenos Airių), 1940 m. rugsėjo 19-26 dienomis susirinko Romoje ir savaitę trukusioje konferencijoje aptarė susidariusią padėtį bei priėmė nutarimus dėl tolimesnės veiklos, siekiant atgauti prarastą laisvę.

Konferencijoje, kuriai pirmininkavo Stasys Lozoraitis, sekretoriavo Eduardas Turauskas, buvo apsvarsti svarbūs klausimai: egzilinės vyriausybės sudarymo užsienyje tikslingumas, Respublikos prezidento padėtis, Tautinio komiteto sudarymas, santykiai su Amerikos lietuvių organizacijomis. Pasiuntinybių ir Tautinio komiteto finansiniai reikalai ir daugelis kitų.

Du smaugliai. „Nežinau, kaip tau padėti, Adolfai, bet tavo požiūrį suprantu“

Dėl Lietuvos vyriausybės užsienyje sudarymo apsipręsta jos nesudarinėti, nes abejota, kad karo meto sąlygomis atsirastų šalis, kuri sutiktų tokią emigracinę vyriausybę priglausti savo teritorijoje. Net jei tokia šalis ir atsirastų, tai tokiai vyriausybei būtų labai sunku gauti kitų valstybių pripažinimą. Ne vienos šalie vyriausybė, vadovaudamasi savo politikos interesais, turėtų aiškiai neigiamai pasisakyti tokios vyriausybės atžvilgiu. O tai neigiamai paveiktų ir visą akciją už Lietuvos nepriklausomybės atstatymą. Tokios vyriausybės sudarymas galėtų taip pat neigiamai paveikti ir vis dar pripažįstamų Lietuvos pasiuntinybių padėtį, nes vietos vyriausybės galėtų pagrįstai kelti klausimą: ką jūs atstovaujate? emigracinę vyriausybę, kurios mes nepripažinome ar okupacijos suspenduotą Nepriklausomos Lietuvos vyriausybę? Taip jau buvo atsitikę su Vokietijos okupuotos Belgijos atstovais užsienyje.

Išsamiai buvo apsvarstyta užsienyje atsiradusio prezidento Antano Smetonos padėtis. Atsižvelgus į galimai visų lietuvių vienybės, taip pat valdžios legalaus tęstinumo (kontinuiteto) reikmę, nusistatyta su prezidentu palaikyti kontaktą, nedarant tačiau iš jo centrinio visos akcijos asmens. Padėti jam kur nors Europoje ramiai apsigyventi su žmona, parūpinti lėšų minimumą pragyvenimui. Atsižvelgiant į pavojų, kad prezidentas gali tapti viešos polemikos objektu ir pats į tokią polemiką gali būti įtrauktas, dėl jo sumanymo vykti į Jungtines Amerikos Valstijas nusistatyta neigiamai ir nutarta patarti jam nuo to sumanymo atsisakyti. Vengti viešos polemikos apie jo asmenį ir stengtis paveikti kitus ta prasme, ypačiai Amerikos lietuvių organizacijas ir spaudą.

Diplomtai tuo pat metu nusprendė sudaryti Lietuvos Tautinį komitetą, kurio svarbiausieji uždaviniai būtų derinti visų lietuvių darbą Nepriklausomai Lietuvos valstybei atstatyti ir, kol Lietuva yra okupuota, rūpintis Lietuvos Valstybės ir Tautos reikalais. Tautinį komitetą sudaryti iš pirmininko ir keturių nuolatinių narių. Lietuvos pasiuntinių kolegija į Komiteto pirmininkus pakvietė buvusį Lietuvos ministrą pirmininką, užsienio reikalų ir finansų ministrą Ernestą Galvanauską, pirmininko pavaduotoju Lietuvos diplomatijos šefą Stasį Lozoraitį, Komiteto nariais – Kazį Škirpą ir Edvardą Turauską. Viena vieta buvo palikta Amerikos lietuvių delegatui.

Taip pat diplomtai sutarė, kad šiuo momentu vietintelė reali Lietuvos išsilaisvinimo perspektyva – karinis konfliktas tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, kuriuo pasinaudojus reikėtų siekti atkurti prarastą Lietuvos nepriklausomybę.

Išsyk po Pasiuntinių konferencijos K. Škirpa P. Žadeikiui rašė: „Kuriais reikalais važinėjau į Šveicariją ir Romą, Tamsta patirsi iš p. Turausko pranešimo, kurį neužilgo gausi. Todėl čia apie tai nieko nerašau. Pasakysiu tik tiek, kad einame prie Tautinio komiteto sudarymo Europoje, kuris koordinuotų mūsų diplomatinių postų veiklą ir telktų visų lietuvių pastangas Lietuvos nepriklausomai Valstybei atstatyti.“ (K. Škirpos 1940 m. rugsėjo 29 d. laiškas.)

Tame pačiame laiške toliau Škirpa savo kolegą Vašingtone supažindina su savo diplomatinėmis pastangomis: „Kai dėl perspektyvų Berlyne, tai čia galiu pasakyti štai ką: nors viešai tuo tarpu negaliu nieko daryti, bet laiko veltui negaištu ir manau, kad stoviu ant tvirto pagrindo Lietuvai atsiekti geresnės padėties, neg ta, kurion ji dabar atsidūrė. Vėliava, kurią keliu Berlyne – tai savystovios ir nepriklausomos Lietuvos atstatymas. Kadangi šiomis aplinkybėmis tai įmanoma tik vokiečių pagalba, tai, savaime suprantama, teks atsižvelgti ir į Reicho pageidavimus. Kol kas betgi čia man dar niekas jokių nepriimtinų sąlygų nėra statęs. Kaip bus ateityje tuo tarpu ir pats dar neturiu pakankamų elementų apie tai spręsti. <…>Mano prašymas Tamsta yra toksai: jei man pavyktų su vokiečiais prieiti prie ko nors konkretesnio, tai prašau tatai nesuprasti, kad tai bus mano vieno fantazija arba „otsebiačinos“ rezultatas: ne aš vienas, bet visi atbėgę iš Lietuvos į Vokietiją lietuviai inteligentai ir visa Lietuva galvoja vienodai, t.y. kad dabartinėmis aplinkybėmis, kurių pakeisti mes negalime, Lietuvos valstybės atstatymas įmanomas praktiškai tik Reicho pagalba. Antra, aišku, kad tai pasidarytų realu tik tuomet, kai pakitės rusų-vokiečių santykiai. Kad tai kada nors pasidarys – neturiu jokių abejonių.“

Vilniuje sutinkami lietuviai kariai, Sukilimo metu išsilaisvinę iš Raudonosios armijos buvusio lietuvių korpuso

Išsiuntinėdamas Pasiuntinių kolegijos konferencijos nutarimus visiems Lietuvos diplomatinio korpuso nariams, E. Turauskas savo lydraštyje rašė: „Nutarimai formuluoti tuo būdu, lyg visa Pasiuntinių Kolegija būtų, juos diskutuojant, in corpore dalyvavusi, kas, deja, dėl karo aplinkybių ir didelių atstumų, suprantana, negalėjo įvykti.<…>Nutarimai yra įvairiais požvilgiais išdiskutuoti ir pagrindinai išsvarstyti per keliolika posėdžių. Be to, nebuvo skubėta ir su jų išsiuntinėjimu, kad susidarius progos dar pergalvoti ir kai ką išlyginti. Todėl tikime, kad jie susilauks Tamstos pritarimo ir patvirtinimo. Tačiau ir duodant jiems pritarimą, jei Tamstai kiltų kurių naujų minčių ar pasiūlymų tais pačiais ar kitais klausimais, labai prašyčiau apie tai pranešti.“

„Priėjome išvados, kad emigracinės vyriausybės sudarinėti nereikia, – laiške Kaziui Pakštui 1940 m. spalio 10 d. rašė E. Turauskas, – nes ji tik apsunkintų darbą, sunku būtų jai rasti kur prieglaudą, daug tektų sugaišti laiko ir energijos kol kur išmelstum jai pripažinimą ir t.t. Galiausiai galėtų, kai kas kvestijonuoti ir pačių dar pripažįstamų mūsų pasiuntinybių padėtį, jei jos pareikštų savo obedienciją tai vyriausybei. Todėl nusistatėme sudaryti Tautinį Komitetą, kuris, kuklesniu vardu pavadintas, lietuviams reikšdamas tą patį, ką ir vyriausybė, galės laisviau savo darbą dirbti. Tokį komitetą „eliminuosime“ iš Pasiuntinių Kolegijos, kuri yra legali Nepriklausomos Lietuvos atstovavimo ir interesų gynimo tęsėja, juoba, kad visi pasiuntiniai okupacijos nepripažino ir okupacinės valdžios veiksmus laiko nuls et non-avenus[1]. Komitetas bus mažas ir lankstus. Pirmininkas galės veikti reikale ir pats vienas. Karo metui tenka aukauti kolegialinį dėsnį.“

Pakštas Turauskui atsakė: „Jeigu U.S.A. įsitrauktų į karą (tai labai galima tikėtis), tai Argentina, Brazilija ir gal kai kurios kitos pietų respublikos paseks U.S.A. pavyzdį, keletą mėnsių palūkuriavę. Taigi neitralios vietos T[autinio] K[omiteto] veiklai galbūt ir ten negalėtume tikėtis.<…>Jei ryšiai tarp Jūsų ir mūsų pasidarytų nebegalimi, tai Jūs veikite pagal turimas sąlygas, ogi mes pagal savo sąlygas. <…>Žiūrėsim kur karo laimė pasvirs. Gal Jūs rasite galimybių siekti tik tokios padėties, kurioje dabar yra Slovakija; tai irgi bus gerai. Gal aplinkybės mums leis siekti pilnos nepriklausomybės – tai bus dar geriau. Bet kacapai turi būti iš Lietuvos išmesti ir Lietuva sugrąžinta atgal į Europą. Dėl būdų ir priemonių ginčytis neverta.“ (1941 m. kovo 24 d. laiškas)

Savo ruožtu P. Klimas E. Turauskui rašė: „Ar nereikėtų vis tik atskirti linijas čia ir Amerikoje? Jei visa Europa pateks po Vokiečiais, teks nevienodai dirbti. Ypač jei Amerika aktyviai įsikiš į karą. Prie to jau dabar turėtume pratintis ir susiprasti su amerikiečiais, kad nebūtų skilimo mūsų pačių tarpe. <…> Mes galime būti viskas ką tik galima įsivaizduoti, kad tik ne kacapiška ir ne merdo-pouilleux… (prasčiokiška –V.V.)

Ar Kazys neužpyktų, jei aš jam parašyčiau Aktyvistų programą ir atsišaukimą? Juk tai nebūtų net paradoksas! Leibnitz rašė Rusijos samoderžcui valdymo taisykles, o Machiavelli – princui. Mažesniam skribai dar lengviau tat atlikti, nes jis leidžiasi pataisomas.

Pamėginsiu taip pat surašyti naują Lietuvos atstatymo proklamaciją, apie kurią pats kalbi savo laiške L[ozorai]čiui. Panaši proklamacija buvo mano surašyta 1915 metais, ir nuo jos prasidėjo po visą Lietuvą tam tikras vajus. Už ją daug [kas] kalėjime sėdėjo – jų tarpe ir aš pats – bet tai buvo reikalinga pabudinimui iš snaudulio. Nes snaudulys yra natūralus lietuvių stovis ar tikriau pogulis…“ (P. Klimo 1941 m. kovo 3 d. laiškas)

Taigi, LAF‘o organizavimas Berlyne nebuvo kažkokia K. Škirpos „otsebiačina“, kaip jis tai paminėjo savo laiške P. Žadeikiui, bet integrali tąsa veiksmų, išplaukusi ir 1940 m. rugsėjo 19-26 d. Pasiuntinių kolegijos nutarimų.

LAF steigiamojo susirinkimo dalyviai 1940 m. lapkričio 17 d. pasirašė steigiamąjį aktą. Steigėjai pareiškė „visišką pritarimą sumanymui sutelkti visas lietuvių tautos aktyviąsias jėgas į Lietuvių Aktyvistų Frontą kovai už Tėvynės Lietuvos išlaisvinimą iš komunistinio sovietų jungo“. Būdami įsitikinę, kad „atstatytos Lietuvos tvarkymas Aktyvistų Fronto ideologijos pagrindais yra tikriausias kelias lietuvių tautos idealams siekti, mes pirmieji stojame į Lietuvių Aktyvistų Frontą ir prisiimame visas jo nariams uždedamas pareigas ir drausmę.“ (http://alkas.lt/2017/11/19/v-valiusaitis-atrastas-lietuviu-aktyvistu-fronto-isteigimo-aktas/)

Savo knygoje „Sukilimas Lietuvos valstybingumui atstatyti“ K. Škirpa rašo: „Lapkričio 17-ji tebuvo tik viena iš lietuvių aktyvistų organizacinės veiklos datų, kuria tapo atžymėta formali LAF užuomazga. <…> Žiūrėjusiems į LAF branduolį Berlyne iš toli, iš Sovietų prislėgtos Lietuvos, galėjo atrodyti, jog tą branduolį sudariusių lietuvių darbas Tėvynės Lietuvos labui turėjo vykti labai sklandžiai, be jokių savitarpio nedarnumų. To iš jų reikalavo pati LAF-to užsibrėžtoji misija ir lietuviškas patriotizmas. Deja, taip tik galėjo atrodyti, bet faktiškai taip nebuvo. Tiek prieš LAF-to formalų įsikūrimą, tiek jam įsikuriant, o ypač jam pradėjus vystyti savo veiklą, buvo įvairių nesusipratimų bei nuomonių skirtumų, kurie pasunkino LAF vadovybės naštą ir kartais kėlė jai didelį susirūpinimą.“

Sukilėlių kapai. Ūkininko patarėjas

Lozoraitis laiške Škirpai iškėlė klausimą ar organizacijos pavadinime panaudotas žodis „aktyvistai“ nereiškia tos pačios „antismetoninės“ politinės ašies, kuri buvo susidariusi Lietuvoje iš politinės opozicijos (voldemarininkai, valstiečiai liaudininkai, kriščionys demokratai, socialdemokratai)? Į tai Škirpa atsakė: „Tai, ką sukūriau nieko bendra neturi su tais aktyvistais, kuriuos turi omenyje Tamsta. Dabartinis lietuvių aktyvistų sąjūdis yra ne koks siauras fanatikų ar karštagalvių susibūrimas, bet reali tautos vienybė, ištikusios mūsų kraštą nelaimės išugdyta. Su buvusiais seniau aktyvistais šis naujas sąjūdis turi tik tiek bendro, kad panaudojo aktyvistų pasivadinimą. Tai buvo padaryta tuo sumetimu, kad pabrėžus, jog tik aktyviosios mūsų tautos pajėgos gali atstatyto Lietuvos Nepriklausomybę…“ (K. Škirpos 1941m. balandžio 7 d. laiškas)

Kitame laiške Škirpa Lozoraičiui rašo: „Buvau pasiuntęs vieną savo patikėtinį aplankyti repatriantų lagerius. Jų yra iš viso 70. Mano patikėtinis aplankė jų apie 40. Rado labai daug lietuvių, vertingų kaip intelektualinės pajėgos. Įvertinama, kad lietuvių, atvykusių su repatriacija į Vokietiją, bus apie 15-20 tūkstančių (su šeimomis). Visų jų ūpas yra toks, kad tegu tik vokiečiai duoda ginklus – visi tuojau vyktų atgal bolševikų mušti. Gaunu iš jų daug laiškų, kuriuose žmonės išdėsto savo viltis ir išlieja ašaras dėl viso to, kas dabar dedasi Lietuvoje. Lietuvoje kitos politinės koncepcijos nėra, kaip tik ta, kurią mes priėmėme pernai Romos pasitarimų metu. Visų, kaip inteligentų, taip ūkininkų ir paprastų darbininkų akys ir viltys nukreiptos į Berlyną, tai yra į tai, ar pavyks mums su Vokietija dėl Lietuvos atstatymo susigiedoti.“ (K. Škirpos 1941 m. balandžio 24 d. laiškas)

„Iš mano aplankytų stovyklų Allensteine yra daugiau kaip pusė repatrijantų grynai lietuviškomis pavardėmis alba žinomi lietuviai, – savo 1941 m. kovo 23 d. raporte apie aplankytas repatriantų iš Lietuvos stovyklas rašo A. Koncė. – Iš jų prisimenu be p. Dantienės sekančius: A. Dumbrys, karininkai A. Jurgutis, Krikštaponis, su visomis šeimomis, K. Matutis, buv. ministr. Audėnas, agr. Dirginčius, Talmantų visa familija, Opasnovai, ir t. t. Ortelsburge, kurį taip pat aplankiau: Pov. Skučas, Juoz. Musteikis, Sprindys (dain.), Miglinas, inž. Kunevičius, teisininkas Bytautas, Kregždė, Mačiulaitis ir t. t., vis su šeimomis, kas jas turi. Visų išvardyti neįmanoma.

Įdomiausia buvo klausytis pasakojimų apie bolševikų valdomą Lietuvą. Tauta kenčianti didžiausį skausmą: labai daugelis iš šviesuomenės areštuota ir vis tebeina areštai, niekas netikras savo rytojum; atrodo, reta yra kas nepersekiojamas, retas kuris eidamas nesigrįžta į užpakalį pažiūrėti, ar kas jo neseka. <…> Beveik kiekvienas gaunąs laiškų iš užsienio esąs sekamas. Esą, jeigu kas prašo nerašyti laiškų, tai tikrai reikią paklausyti. Laiškai ir telegramos iš Kauno į Vilnių ar atvirkščiai einą po kelias dienas. Keleivių lagaminai esti dažnai iškratomi važiuojant iš Vilniaus į Kauną ar atvirkščiai. Tai atlieka apskurę, visai nežymūs asmenys. Tokie pat daro ir areštus. Jie įvykstą daugiausia naktimis, arba dieną gatvėse. Išmestiems iš tarnybų „priešams“ neduoda darbo. Kai pasibaigs jų ištekliai – neturės kaip gyventi.<…>Iš sykio, užėjus bolševikams darbininkai džiaugėsi ir manė atėjusi jiems pakilimo gadynė. Dabar, išskyrus tikruosius komunistus, jau nebesidžiaugia, bet priešingai, esą, labai nepatenkinti. Taip pat nepatenkinti ir žydai, kurie vertėsi savarankiškai, nes nacionalizavus dabar ir mažas įmones įmonėles ar prekybas, atėmė iš jų gerą egzistencją. Labiausiai nepatenkinti ūkininkai. Rezultate – išskyrus saują buvusių visiškų plikarankių-niekaneturių ir aršiųjų komunistų visi žmonės nepatenkinti ir rodo didžiausį nepasitenkinimą ir kritiką.“

Tokias visuomenės nuotaikas patvirtina ir amerikiečių diplomatai. Į Kauną 1941 m. kovo mėnesį buvo atvykęs JAV diplomatas. Kovo 28 d. iš Maskvos į Vašingtoną perduotame memorandume „Sovietų veiksmai ir politika sovietų okupuotoje Lietuvoje“ rašoma: „Pokalbiai su bet kuriuo lietuviu Kaune prasideda klausimu: „Kada manai prasidės karas ir kas apie tai kalbama Maskvoje?“ Karo tarp Rusijos ir Vokietijos laukiama pavasarį. <…>Apie artėjantį karą dažnai užsimena patys rusų karininkai privačiuose pokalbiuose su žmonėmis, pas kuriuos jie yra apsistoję. Dažnu atveju raudonieji karininkai, po laikino pabuvojimo Lietuvoje, reiškia pasibjaurėjimą sovietiniu režimu, kai palygina čionykščius ekonominius standartus ir laisvę su tuo, kas yra pas juos.“

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Amerikiečių diplomatas ten pat atkreipia dėmesį, kad „prezidentas Smetona yra plačiai smerkiamas dėl savo politikos, o šiuo metu tėra nominalus vadovas ir kaip politinis veiksnys reikšmės nebeturi. Stiprus žmogus, turintis platų visuomenės palaikymą, yra Škirpa. Kaune kalbama, kad kitas Lietuvos ministras pirmininkas bus ponas Ernestas Galvanauskas, ir kad ilgai laukti neteks, kai jis perims Lietuvos ministrų kabinetą.“ Memorandumo autorius pabrėžia, kad „Lietuvoje veikia plataus tinklo ardomojo pobūdžio organizacija. <…>Neapykanta raudoniesiems yra tokia gili, kad net gimnazistai (17-19 metų amžiaus) sudarę slaptus būrius nešiojasi pistoletus.<…>Visuotinė žmonių nuotaika yra viena: nekantriai laukiama ir trokštama karo tarp sovietų ir nacių. Nors žmonės trokšta vietoj raudonųjų Lietuvoje išvysti vokiečius, jie tikisi, kad galų gale Vokietija vis dėlto pralaimės karą Didžiajai Britanijai, ir tai leis Lietuvai vėl prisikelti kaip nepriklausomai valstybei.“

„Bręstant bendriems įvykiams Rytuose, darosi vis daugiau jautrus ir mūsų reikalas, – rašė Škirpa Lozoraičiui 1941 m. balandžio pabaigoje. – Nors kol kas nieko galutino dar nepaaiškėjo, bet yra kai kurių ženklų, kurie verčia mane susirūpinti ar nekyla komplikacijų. Šiaip ar taip tam tikras mano dirksnių[2] bandymas iš vokiečių pusės bene jau prasideda. Tiesa, nesu tuo užkluptas, nes instiktyviai nujaučiau, kad kada nors vokiečiai pradės statyti sąlygas.<…>Esu pastebėjęs ir kitą simptomą, kad iš Gestapo pusės prieš mus rausiamasi. Prieš Velykas kai kurie mūsų atbėgėlių, buvusieji mūsų saugumo policijos valdininkai, kurie matomai dabar nori įsiteikti ar jau yra įsiteikę vokiečiams, kalbino kai kuriuos žymesnius čia esančius ir Aktyvistų Fronto priklausančius inteligentus reikšti daugiau iniciatyvos bei veiklos kultūrinėje srityje ir mažiau užsiimti gryna politika. <…>Kaip pas kitas tautines grupes, taip ir pas mus atsiranda asmenų, kurie besąlyginiai lenda į vokiečių bučį, operuoja bauginimu, kad siekdami visiškai laisvos ir nepriklausomos Lietuvos per daug užsiprašome ir kad todėl galime nieko negauti. Panašūs asmenys, greičiausia, veikia už vokiečių pinigą ar tuščios karjeros sumetimais, kad pasidaryti Lietuvos Quislingais. Kadangi jie jokio apčiuopiamo pasisekimo čia esančių rimtesnių lietuvių inteligentų tarpe neturėjo ir esu tikras, kad neturės, tai į šį reiškinį kolei kas esu linkęs žiūrėti pro pirštus ir pavojaus bendram lietuvių reikalui nematau.“ (K. Škirpos 1941 m. balandžio 24 d. laiškas S. Lozoraičiui.)

Paskelbta Nepriklausomybė. Darbininkas

Toliau tame pačiame laiške K. Škirpa rašo: „Balandžio 18 d., proga vieno eilinio reikalo, teko ir man plačiau išsikalbėti su tais pačiais gestapininkais, su kuriais kalbėjosi p. Galv[anauskas]. Pagrindinė jų mintis buvo tokia, kokią buvo pareiškę p. Galv[anauskui], t.y. kad aš per daug akcentuojąs Nepriklausomybę. Jie aiškino man, kad tai praktiškai būsią neįmanoma, nes, pirma, vokiečiams Pabaltijo kraštus nuo bolševikų išlaisvinus, tuo karo įvykiai Rytuose dar nesibaigtų, – vokiečių armijos nužygiuotų toliau, o mūsų kraštas pasidarytų jų etapų sritimi, kur negalima apsieti be įvairių suvaržymų; antra, iš viso, jei karo veiksmai frontuose ir pasibaigtų, tai esą dar praeitų eilė metų, kol padėtis Europos kontinente būtų stabilizuota ir gyvenimas grąžintas į normalias vėžes. Mūsų krašto gyventojai, kuriems dabar jau kalu į galvą visiškai laisvos ir nepriklausomos Lietuvos idėją, galėtų pasijusti apviltais ir to pasekoje galėtų kilti visokių nesusipratimų. <…>

Oponuodamas į mano išvedžiojimus, kad nuo nepriklausomybės joks lietuvis negalėtų atsisakyti, vienas iš gestapininkų aiškino, kad nepriklausomybė teesanti tik skambus žodis. Žmonėms gi pirmoje eilėje rūpi geresnės gyvenimo ir kultūrinės sąlygos. Lietuva, būdama Vokietijos įtakos zonoje ir artimuose su Vokietija santykiuose ūkinėje srityje, į keletą metų išvystytų tokį didelį gerbūvį, kad nepriklausomybės sąvoka nubluktų ir būtų pamiršta. <…>Kaip lietuvis, kol nežinau, ko Vokietija nori, aš tegaliu statyti grynai lietuvišką pageidavimą. Paklausiau, kad teiktųsi man paskyti, kokius Vokietija nori primesti Lietuvai saitus su Vokietija ir, bendrai, kaip mažąsias valstybes manoma Naujoje Europoje prie Vokietijos prišlieti. Nė vienas su manim kalbėjusių gestapininkų į šį klausimą negalėjo duoti man atsakymo. Matomai, neturėjo tam instrukcijų iš aukščiau.“

Tačiau Škirpa savo atsiminimuose pažymi, kad LAF vadovaujamosios grandies veikla buvo pakankamai konspiratyvi, nepaisant to, kad į vadovybės slaptus pasitarimus būdavo kviečiami ir ne vien vado patikėtiniai. Škirpa tvirtina, kad paslaptys buvo išlaikytos ir „vokiečių saugumas iki pat lemtingos birželio 23 dienos negalėjo patirti, kas LAF vadovybės buvo tariama, ir laiku susiorientuoti, jog Lietuvių Aktyvistų Frontas buvo vairuojamas pastatyti hitlerinį Reichą prieš Lietuvos valstybinio suverenumo atkūrimo įvykusį faktą, kuomet ėmė aiškėti, jog artėjant rusų – vokiečių karui vokiečiai keičia savo politiką Lietuvos klausimu ir planuoja ją paglemžti, kaip prieš tai buvo 1940 metais padariusi Sovietų Rusija.“

Owen Norem

Buvęs JAV pasiuntinys Kaune Owenas Noremas 1941 m. liepos viduryje teisingai pastebėjo: „Lietuva priešinasi abiems: raudoniesiems ir naciams. <…> Lietuva yra prieš didžiulį iššūkį. Pasveikinti išsivadavimą iš Rusijos, net ir atsidūrus Vokietijos rankose, buvo natūralus jausmas. Tačiau tiesa yra ta, kad Lietuva, kaip ir daugelis mažų tautų, trokšta išsivaduoti nuo užsienio šalies, kuri dabar kontroliuoja jo teritoriją. <…> Ji išlieka kaip demokratijos pasienis ir kaip toks priešinasi: hitlerizmui ir visiems kitiems agresoriams.“

[1] Negaliojančiais (pranc.)

[2]Nervų.

2020.11.17; 14:38

Išlikti gyvai. Knygos viršelis

Autorius: Marie Jalowicz Simon

 Autobiografinis jaunos žydaitės, sugebėjusios per karą prasislapstyti nacionalsocialistiniame Berlyne, pasakojimas apie savo patirtį, persekiotojus, pagalbininkus ir išdavikus.

1942-ieji, Berlynas. Dvidešimtmetė žydaitė Marie Jalowicz, išsilavinusi advokato duktė, žino, kas jos laukia nacių valdomos šalies sostinėje. Mirus tėvams ji lieka vienui viena ir toliau draudimas po draudimo pratinasi prie vis labiau varžomo Vokietijos žydų gyvenimo: netekusi namų ir viso tėvų turto, prisisiuva geltoną žvaigždę ir eina dirbti priverstine darbininke. O po draudimų važinėti viešuoju transportu, eiti į nustatytas gatves, aikštes, pastatus, parduotuves pasipila deportacijos į koncentracijos stovyklas.

Matydama, kaip gestapininkai vieną po kito išsiveda gimines, draugus, pažįstamus, ji tvirtai pasiryžta: „Gelbėsiuosi. Neisiu su jais, priešinsiuosi. Kitaip neišvengiamai laukia mirtis.“ Jauną merginą užvaldo vienintelis tikslas – nepakliūti naciams į rankas ir išgyventi.

Ji meta beveik už dyką atliekamą priverstinį darbą „Siemens“ gamykloje, nusiplėšia geltoną žvaigždę ir ima slapstytis. Bet jai vienai vargu ar būtų tą pavykę padaryti. Rizikuodami savo gyvybėmis jai padeda giminės, tėvų draugai ir tokie pat nelaimėliai kaip ji pati – bandantys išlikti gyvi nacių sostinėje.

Pirmasis Marie Jalowicz sukilęs instinktas – bėgti iš Berlyno. Ir kuo toliau. Kai fiktyvios vedybos su kinu neišdega, į jaunos moters širdį ateina meilė jaunam bulgarui. Juodu leidžiasi į Bulgariją, iš kurios per Turkiją nori bėgti iki Palestinos.

„Po siaubingo aborto, po tokios bjaurasties kaip avino kojos iš fekalijų indo ir kitų šlykštybių pasiilsėjau ir įgijau naujų jėgų“, – taip apie šią pavojingą kelionę knygoje sako Marie.

Pabėgimo planui neišdegus, nes užkliūva netobulai padirbti dokumentai, ji grįžta atgal į Berlyną ir suvokia štai ką: jei nori gyventi slapstydamasi, bet nekiurksoti visą laiką pasislėpusi, tą gali daryti tik Berlyne, nes tik čia niekam nekris į akis išvaizda, kalba ar elgesys.

Trejus metus ji blaškosi iš vienų ją priimti sutikusių namų į kitus, vieną slėptuvę keičia kita. Jos kasdienė palydovė šioje kelionėje – baimė. Slapstytis reiškė: bijoti būti įskųstai už tai, kad kažkas įtarė ar atpažino, jog esi žydė; krūpčioti nuo kiekvieno skambučio į duris; mėginti atrodyti tvirtai, nors vos pamačius gestapininką iš baimės ima drebėti visas kūnas, trūkčioti kalba; nuolat apsimetinėti, nebūti savimi, dusti iš baimės išgirdus žodį „gestapas“. Oficialiai net nebūti, net neegzistuoti. Tyliai atsiduoti kojūgaly išdygusiai priglaudusios šeimos galvai, taip pat tyliai pasidaryti abortą.

Be jaunos drąsios moters klajonių, knygoje aprašomos to meto karo aktualijos, sudėtingi, dažnai ribiniai žmonių santykiai, baimė gyventi, pasitikėti, prisirišti.

Tai nenupudruota karo istorija, kurią išgyvenusi pasakotoja tik po daugiau nei penkiasdešimties metų išdrįsta atvirai kalbėti apie savo patirtį, apie persekiotojus, pagalbininkus, išdavikus. Ir plėšti išgyvenusius, prievartauti jaunas ir senas moteris puolusius „išvaduotojus“.

„Moralinių skrupulų neturėjau. Troškau gyventi, o kito kelio nebuvo“, – kaip pavyko išgyventi, trumpai paaiškina pati Marie Jalowicz.

Pasibaigus karui net patys artimiausi žmonės nedaug žinojo apie dramatišką šios moters istoriją. Ištisus penkis dešimtmečius ji tik padrikai mestelėdavo vieną kitą išgyvenimo Berlyne epizodą. Į raginimus parašyti ar padiktuoti, ką patyrė, reaguodavo neigiamai ir audringai. Vis dėlto jos sūnui istorikui Hermannui Simonui 1997-ųjų pabaigoje pagaliau pavyko prakalbinti jau 75-erių sulaukusią savo mamą. Pamažu visas Berlyne jaunos žydaitės išgyventas karas sugulė į 77 magnetofono juostas, iš jų – į 900 puslapių, kurie ir sudaro šios autobiografinės knygos pagrindą. Pagal jas rašytoja Irene Stratenwerth kartu su Hermannu Simonu sudarė šią knygą.

Tai objektyvus, blaivus ir šaltakraujiškas, kartais sarkastiškas, subtilaus humoro doze pabarstytas drąsios moters pasakojimas, leidžiantis skaitytojui pasinerti į kasdienę nacionalsocializmo kloaką.

XXX

Knygos „Išlikti gyvai“ ištrauka

Lenkės iš lagerio pasileido per visus namus, daužė indus ir grobė viską, ką tik įstengė panešti. Tokia gauja nusiaubė ir mūsų namą. Bet čia tuojau prisistatė Krystyna su Halina, gindamos užstojo ponią Koch ir garsiai ir greitai savo tautietėms ėmė aiškinti: čia gyvena pasipriešinimo kovotojai, metų metus darę gerus darbus, taip pat ir lenkams. Jų namų reikia pagailėti.

Tikra raganų puota. Viena iš tų bobų kibo Halinai į plaukus, kita abiem rankomis smogė Krystynai į veidą. Visa tai stebėjau atsiribojusi, kaip spektaklį, kuris manęs neliečia.

Paskui namus užpuolė sovietų kareiviai. Milžiniškas stambus vyras užsidėjo vieną iš idiotiškų mažučių ponios Koch skrybėlaičių, apsivilko jos neskoningą, miesčionišką pačios siūtą pliušinį švarką ir išėjo. Man tai atrodė nepaprastai juokinga. Bet jos tėvas ėmė rypuoti.

– Juk tai vagys, – išsižiojęs infantiliškai plerpė jis.

„Tu sušiktas naci, – galvojau, – tu ir į tave panašūs išrinkote Hitlerį, sukėlėte karą ir iš visų jėgų stengėtės išsilaikyti. O dabar aimanuoji dėl kažkokios kvailos vaikiškos skrybėlės.“ Bet, žinoma, nieko nepasakiau.

Kitas kareivis puolė į rūsį, kur senis Guthmannas augino gyvūnus bandymams. Iš profesijos jis buvo odininkas, vėliau prekiavo anglimis ir dirbo parko sargu, o dabar prie pensijos prisidurdavo pardavinėdamas baltas peles Charité klinikai. Jas pristatydavo kartą per savaitę.

Stovėjau prie atvirų rūsio durų, kai rusas aptiko daugybę narvelių ir iš karto juos atidarė. Iškilmingai rimtas, lyg laimindamas iškėlęs rankas, kaip burtažodį progiesmiu kartojo žodį osvoboždenije – „išlaisvinimas“. Tai atrodė kaip naivus magiškas aktas. Tada ėmė laisvinti kompotą – lentynose palei sieną išrikiuoti stovėjo gausybė kompoto stiklainių. Vėl iškilmingai kartodamas osvoboždenije, rusas daužė vieną stiklainį po kito. Pelės, raudonos nuo vyšnių ir braškių, voliojosi kompote, o aš vargiai tramdžiau juoką. Hanutės tėvas garsiai vaitojo ir raudojo. Mielai būčiau kumščiu smogusi jam į veidą.

Blogai, kad sovietai traukė per namus ir prievartavo moteris. Aišku, pakliuvau ir aš. Miegojau viršuje, palėpėje, ir ten mane naktį aplankė tvirtas malonus vaikinas vardu Ivanas Dedoborecas. Neėmiau į galvą. Paskui jis pieštuku parašė raštelį ir prikabino prie mano durų: čia gyvenanti jo nuotaka, ją reikia palikti ramybėje. Ir iš tiesų prie manęs daugiau niekas nekibo.

Aukštu žemiau aidėjo garsūs riksmai ir verksmai: atėjo ponios Koch eilė. Pažiūrėjau pro langą ir netrukus pamačiau išeinantį aukštą liekną pietietį. Šis sovietų kareivis aiškiai turėjo labai aukštą laipsnį. Galėjo būti net karininkas.

Po kelių savaičių paaiškėjo, jog šis vienkartinis prievartinis lytinis aktas turėjo padarinių. Kelis dešimtmečius Hanutė Koch darė viską, kad susilauktų vaikų, o dabar pastojo nuo to vyro.

Gal tokią neįprastą Hanutės Koch būseną tuoj po karo lėmė ir hormonai. Kurį laiką ji puoselėjo mintį, kad reikia nunešti ko nors valgyti kaimynui – didžiausiam ir pavojingiausiam naciui visoje apylinkėje. Juk dabar jis gyvenąs bijodamas persekiojimo ir bausmės. Iš pakvaišimo ji su tuo „didžiuoju skerdiku“ netgi ėmė flirtuoti, koketiškai šnekučiuotis apie orą ir panašiai.

– O dabar apsiramink, – pasakė Emilis, kai ji apie tai papasakojo. – Tau visai galvelė susisuko. Tie žmonės mus dvylika metų baugino ir kankino. Jie darė siaubingus nusikaltimus.

– Bet mūsų Išganytojas… – žiojosi prieštarauti Hanutė.

Emilis ją paprasčiausiai pakėlė ir nunešė į miegamąjį.

– Gulkis į lovą ir pasitark su savo Išganytoju. Jis tikrai palaikys mano nuomonę.

Ir uždarė paskui save duris.

O po kelių dienų mus pasiekė pirmosios žinios iš išvaduotų koncentracijos stovyklų. Išgirdome pirmuosius pasibaisėtinų žudynių skaičius. Tada Hanutė vėl atėjo į protą ir tapo įsitikinusia antifašiste, kokia visada ir buvo.

Į mane ji kabinosi taip, kad labai kentėjau. Sykį, mudviem kartu stovint virtuvėje, ji nagais įsikirto man į palaikę vasarinę suknelę.

– Paleisk, neplėšyk drabužių, juk kitų neturiu! – surikau.

– Tu – mano vaikas. Pažadėk, kad niekada manęs nepaliksi, kad visada būsi su manimi ir neįstumsi manęs į vargą, iš kurio išsikapsčiau, – meldė ji.

– Na žinoma, – atsakiau kuo ramiau.

Buvo neįmanoma jai prieštarauti. Bet aš puoliau į neviltį, nes daviau pažadą, kurio neketinau tesėti.

Išvaduotojai ateidavo ir į mūsų namus, kad išskalbtume ir išlygintume prie apykaklių prisiūtas baltas juostas. Maniau, kad turiu mielai imtis šios užduoties, gerai ją atlikti ir laikyti tai menka padėka už didžiules Raudonosios armijos aukas kovojant su kraugeriškiausiu visų laikų režimu. Tačiau teko sau pripažinti, kad išvadavimą įsivaizdavau kitaip. Šiuos purvinus darbus iš tiesų turėtų dirbti kaltieji, galvojau.

Kai kurie vyrai buvo labai paslaugūs, jaudinančiai malonūs su vaikais ir pagarbūs su senais žmonėmis. Itin didelį įspūdį man padarė vienas jaunas rusas, ateidavęs pas mus dėl tos apykaklės juostos. Jis truputį kalbėjo laužyta vokiečių kalba, buvo inteligentiškas ir draugiškas, kilęs iš Maskvos, iš profesijos – vairuotojas. Bandžiau jam paaiškinti, kad džiaugiuosi Raudonosios armijos pergale. Jis tik papurtė galvą ir pasakė:

– Nebūti gerai. Gitler kaput, Stalin tože kaput, demokratija gerai.

Kartą mane su kitais žmonėmis rusai sulaikė Kaulsdorfo gatvėje. Kiekvienam į rankas įdavė po grėblį. Mus nuvedė į proskyną ir liepė greboti mišką. Labai pykau: gal galėčiau ant kaklo nešioti plakatą, skelbiantį, kad nepriklausau prie nugalėtųjų. Visi kiti valandų valandas beprasmiškai grebojo mišką. O aš, vos prižiūrėtojui nusisukus, atrėmiau grėblį į medį ir pasišalinau. Jei būtų sučiupę, būčiau apsimetusi, kad prispyrė gamtiniai reikalai. Bet niekas nekreipė į mane dėmesio, o toks atsainumas būdingas rusams: jei aš nedirbu šito darbo, paims ką nors kitą.

Sunku pasakyti, katras mane erzino labiau – ponia Koch ar jos tėvas. Namuose nusistovėjo tokia hierarchija: viršuje buvo ji, Emilis buvo jos asistentas. Abu sudarė porą. Paskui ėjo jos tėvas ir galiausiai aš. Mudu su Adolfu Guthmannu taip pat buvome suvokiami kaip pora ir gaudavome bendrų užduočių. Pavyzdžiui, turėjome eiti per rytinio Mark Brandenburgo valstiečius, kad damastinę staltiesę išmainytume į maišą bulvių. Iškeliavome labai anksti, nes miško keliais reikėjo nužygiuoti apie dvidešimt kilometrų. Bijojau, kad tas bjaurus senis pakeliui gali imti kabinėtis, tad elgiausi mandagiai, šaltai ir atšiauriai. Bet jis nepriekabiavo.

Vis dėlto netoli mūsų gyvenvietės sutikęs pažįstamus jis suriko skersai gatvę:

– Išgelbėta!

Padaužė kumščiu sau per krūtinę, smiliumi parodė į save, tada – į mane. Tie žmonės nesuprato, ką jis turi omenyje. Tada jis pradėjo iš naujo.

– Čia žydaitė! – šaukė jis, vėl rodydamas į mane pirštu. – Mes ją išgelbėjome ir slėpėme.

Tik didžiulėmis pastangomis susivaldžiau netrenkusi kumščiu šitam šlykščiam primityvui į veidą.

Knygos „Išlikti gyvai“ ištrauka

2020.10.06; 05:00

Centre – Rusijos opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas. EPA – ELTA nuotr.

Rusijos opozicijos politikas Aleksejus Navalnas, kuris, kaip teigia Vokietija, buvo apnuodytas „Novičiok“ grupei priklausančia nervus paralyžiuojančia medžiaga, išvestas iš dirbtinai sukeltos komos ir atjungiamas nuo dirbtinės plaučių ventiliacijos aparato, pirmadienį paskelbė Rusijos politiką gydanti Berlyno ligoninė.
 
„Jis reaguoja į žodinius dirgiklius“, – paskelbė Berlyno „Charite“ ligoninė ir pridūrė, kad 44 metų A. Navalno būklė pagerėjo.
 
Tačiau ligoninės atstovai teigia, kad dar per anksti nustatyti galimas ilgalaikes šio sunkaus apnuodijimo pasekmes.
 
A. Navalnas, vienas geriausiai žinomų Rusijos prezidento Vladimiro Putino kritikų, prastai pasijuto skrydžio metu praėjusį mėnesį. Manoma, kad nuodų buvo įdėta į arbatą, kurią Tomsko oro uoste gėrė A. Navalnas.
 
Iš pradžių politikas buvo gydomas vietinėje ligoninėje, bet vėliau nuskraidintas gydyti į Berlyną.
 
Vokietija praėjusią savaitę paskelbė nustačiusi, kad A. Navalnas buvo apnuodytas „Novičiok“ grupei priklausančia nervus paralyžiuojančia medžiaga.
 
Rusijos vyriausybė neigia bet kokias sąsajas su apnuodijimu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.07; 17:31

Berlyno policija saugo Reichstagą. EPA-ELTA nuotr.

Vokietijos vyriausybė sekmadienį griežtai sukritikavo nepriimtiną kai kurių protestuotojų elgesį per šeštadienį vykusį masinį mitingą prieš apribojimus, įvestus dėl koronaviruso pandemijos.
 
Protesto metu sulaikyti keli šimtai žmonių, kai kurie bandė šturmuoti Reichstago pastatą.
 
„Reichstagas yra simbolinis mūsų demokratijos centras“, – teigė Vokietijos vidaus reikalų ministras Horstas Seehoferis.
 
„Nepriimtina matyti, kad ekstremistai ir tvarkos drumstėjai naudojasi juo savo tikslams“, – pridūrė jis.
 
Pasak policijos, maždaug 38 000 žmonių šeštadienį susirinko Berlyne protestuoti prieš koronaviruso plitimui sustabdyti taikomus apribojimus.
 
Vėlai šeštadienį keli šimtai protestuotojų prasiveržė pro barjerus bei policijos užtvaras ir pasileido bėgti link įėjimo į Reichstagą.
 
Policija užkirto jiems kelią patekti į Vokietijos parlamento pastatą Berlyne, panaudojo pipiines dujas ir kai kuriuos žmones sulaikė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.30; 14:22

Vokietijoje – protestai. EPA – ELTA nuotr.

Šeštadienį Berlyne tūkstančiai žmonių protestuoja prieš Vokietijos vyriausybės kovos su koronaviruso pandemija priemones.
 
Kaip praneša leidinys „Bild“, remdamasis policija, į manifestaciją susirinko apie 18 tūkst. žmonių.
 
Saugumą Berlyne užtikrina 3 tūkst. policijos pareigūnų, iš kurių 1 tūkst. atvyko į Vokietijos sostinę iš kitų federalinių žemių.
 
Manifestantai teigia, kad kovos su koronavirusu priemonės riboja jų laisvę, ir reikalauja jas atšaukti. Daugelis protestuotojų nedėvi kaukių ir nesilaiko pusantro metro atstumo. Policija nesėkmingai ragina eitynių dalyvius laikytis taisyklių.
 
Ketvirtadienį Vokietijos kanclerė Angela Merkel pranešė, kad šalyje įvedama 50 eurų bauda asmenims, pažeidžiantiems kaukių dėvėjimo reikalavimus. Ji konstatavo, kad pastaraisiais mėnesiais Vokietijoje pablogėjo infekciniai rodikliai, todėl valdžia „ketina peržiūrėti strategiją“.
 
Be to, kaip anksčiau pranešė DPA, Vokietijos vyriausybė planuoja dėl pandemijos mažiausiai iki gruodžio 31 d. uždrausti didelius renginius, koncertus ir festivalius. Išimtis bus daroma tik tiems regionams, kur infekuotųjų skaičius nedidelis.
 
Pastarąją parą Vokietijoje nustatyti 1 474 užsikrėtimo koronavirusu atvejai. Tokie infekcijos plitimo tempai šalyje buvo fiskuojami gegužės mėnesį. Per visą pandemijos laiką Vokietijoje užregistruoti 242 135 infekuotieji, mirė 9 297 pacientai.
 
Šeštadienio demonstraciją Berlyno valdžia norėjo uždrausti, bet teismas penktadienį panaikino draudimą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.29; 17:22

Slovakijos ministras pirmininkas Igoris Matovičius. EPA – ELTA nuotr.

Slovakijos sprendimas išsiųsti Rusijos diplomatus susijęs su Sakartvelo piliečio nužudymu Berlyne. Tai antradienį pareiškė Slovakijos ministras pirmininkas Igoris Matovičius.
 
„Kai aš prieš kelias dienas buvo informuotas apie kai kurių Rusijos ambasados (Bratislavoje) darbuotojų veiklą ir apie piktnaudžiavimą mūsų (Slovakijos) vizomis įvykdant nužudymą Vokietijoje, iškart be dvejonių supratau, kad tokie veiksmai negali likti be atsako“, – teigė I. Matovičius, kurio žodžius antradienį citavo naujienų agentūra TASR. Išsamesnių detalių ji nepateikė.
 
O socialiniuose tinkluose Slovakijos premjeras parašė: „Būna atvejų, kai ir draugams reikia nubrėžti ribą. Taip, rusai – mūsų broliai slavai, o Rusija – mūsų prekybos partnerė. Bet tai nekeičia fakto, kad Slovakija yra suvereni valstybė, o ne bananų respublika, kur galima tyčiotis iš diplomatijos taisyklių“.
Zelimchanas Changošvilis
 
Slovakijos URM rugpjūčio 10 d. patvirtino, kad šalies valdžia išsiunčia tris Rusijos ambasados Bratislavoje darbuotojus, įtariamus šnipinėjimu. RF užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas antradienį pareiškė, kad prie diplomatų išsiuntimo gali būti prisidėjusios JAV.
Rusijos ambasados Slovakijoje spaudos sekretorius pranešė, kad trys diplomatai, paskelbti nepageidaujamais asmenimis, antradienį išskrido į tėvynę.
 
40 metų amžiaus Sakartvelo pilietis Zelimchanas Changošvilis buvo nužudytas Berlyne 2019 metų rugpjūčio 23-iąją. Tą pačią dieną Vokietijos sostinės prokuratūra paskelbė, kad sulaikytas įtariamasis, 49 metų Rusijos pilietis. Rusija atkakliai neigia turinti ką nors bendra su šiuo nužudymu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.11; 12:30

Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt nuotr.

Antrojoje straipsnio dalyje apžvelgiau Lietuvos antinacinio pogrindžio dokumento dalį – memorandumo „Lietuva vokiečių civilinės administracijos valdžioje“ skyrių „Žydų sunaikinimas“ (Vidmantas Valiušaitis. „Lietūkio“ garažo atgarsiai – JAV diplomatų depešoje).

Šis liudijimas buvo parengtas 1941 m. pabaigoje ar 1942 m. pradžioje ir JAV valstybės departamentą pasiekė 1943 m. gegužės mėnesį, per amerikiečių ambasadą Stokholme.

Sudėtingą jo kelią iki Vašingtono šiek tiek minėjau praėjusiame straipsnyje. Čia galėčiau pridurti, kad šį dokumentą JAV pasiuntinybei Stokholme paskolino Solomon Adler-Rudel, žydų agentūros, skatinusios emigraciją į Palestiną ir turėjusios savo atstovybę Londone, vadovas. Jis šį dokumentą gavo per Lietuvos diplomatinę tarnybą Šveicarijoje. Galima manyti, kad dokumentas S. Adler-Rudelį pasiekė per Edvardą Turauską, rezidavusį Berne. Būtent Turauskas palaikė panašaus pobūdžio kontaktus, nes misijos vadovas Jurgis Šaulys gyveno Lugane ir laikėsi šiek tiek atokiau nuo diplomatiniam jo statusui rizikos galinčių kelti žygių. Turauskas pasiuntinybėje buvo žemesnio rango diplomatas ir plati komunikacija vyko per jį, nors misijos vadovui Šauliui tarnybinius reikalus smulkiai kone kasdien referuodavo raštu.

Turauskas palaikė ryšius ir su visais formaliai ar neformaliai veikiančiais Lietuvos diplomatinės tarnybos postais – nuo Londono, Berlyno, Romos iki Vašingtono ir Buenos Airių.

S. Adler-Rudelis, pasak istoriko Augustino Idzelio, buvo „žymus tuo, kad bandė išgelbėti kuo daugiau Vokietijos žydų. Jis pats buvo Vokietijos žydas. Ir tą raportą apie žydų padėtį Lietuvoje jis perdavė Amerikos ambasadoriui Stokholme Hershalui V. Johnsonui.“

Taigi, jau 1943 m. gegužės mėn. JAV valstybės departamentas žinojo, kas buvo daroma su žydais Lietuvoje. „Lietuvis, kuris parašė tą raportą, faktų neiškraipė, – teigia A. Idzelis. – Ten minima, kad buvo žmogus, kuris [„garažo“] žudynių metu grojo armonika. Šis faktas paminėtas trijuose šaltiniuose. Viename šaltinyje minimas akordeonas, dviejuose – armonika. Vokiškam šaltinyje sakoma, kad buvo grojamas Lietuvos himnas. Lietuviškas šaltinis mini, kad tai buvęs „Slabotkos žydų maršas“. O Stokholmo raporte rašoma, kad tai buvo „polonezas“. Faktas, kad kažkas buvo grojama. Bet kiekvienas, pagal savo tautinę priklausomybę, atpažino skirtingą melodiją.“

Augustinas Idzelis, išeivijos istorikas

Svarbu pabrėžti, kad lietuviai to fakto neslėpė. Tai buvo dokumentuota jau 1941 m. pabaigoje ar 1942 m. pradžioje, o 1943 m. gegužę Vašingtonas tai jau žinojo. Neneigiama, kad buvo įsivėlę ir lietuvių. Drauge Stokholmo raporte minima, kad vadovavo SS karininkai, o iš lietuvių veikė politiniai kaliniai, ką tik išėję iš kalėjimo. Jie kerštavo, atpažinę asmenis, kurie juos kankino kalėjime.

A.Idzelis teigia: „Tas raportas yra svarbus istorinis dokumentas apie žydų padėtį Lietuvoje per holokaustą. Jis buvo parengtas lietuvių ir, su žydų pagalba, slaptais keliais pasiekė Amerikos ambasadą Stokholme, vėliau atsirado Amerikoje. Aš toliau tęsiu tyrinėjimus apie S. Adler-Rudel ir kitus žmones, kurie ten veikė.“

Kaip gaila, kad Augustinas Idzelis prieš pusantrų metų mus paliko ir apie šiuos jo tyrimus nieko daugiau nebeišgirdome. Bet tai verta dėmesio tyrinėjimų kryptis, kurią, tikiuosi, pratęs kas nors iš jaunų Lietuvos istorikų.

Memorandumo skyrius „Žydų sunaikinimas“ ne tik įdomus, bet ir svarbus taip pat ir kitu požiūriu. Esama gausios istorinės literatūros, kaip baigiantis Antrajam pasauliniam karui ėmė plaukti informacija į Jungtines Valstijas iš vokiečių okupuotų kraštų apie nacių rengiamą žydams „Final Solution“ arba vokiškai „Endlösung“, t.y. visišką jų fizinį sunaikinimą. Londone rezidavusios egzilinės lenkų vyriausybės, vadovaujamos gen. W. Sikorskio, emisaras Jan Karski, susitikęs su W. Churchilliu ir F. Rooseveltu, sakė: „Atvirai jiems kalbėjau apie beviltišką žydų padėtį, pabrėždamas, kad pagalba gali ateiti tik iš Vakarų. Nes lenkai yra bejėgiai, jie gali išgelbėti nebent vienetus, bet negali sustabdyti žydų naikinimo proceso.“

Tačiau amerikiečių vyriausybė, net ir patys Amerikos žydai, skeptiškai žvelgė į tokius pranešimus ir daug dėmesio į tai nekreipė, kol karo pabaigoje išvydo žiaurią tiesą.

Pirmosios žinios apie žydų naikinimą amerikiečius pradėjo pasiekti 1943-ųjų pradžioje. Tad šis lietuvių parengtas memorandumas yra vienas pirmųjų dokumentų, pranešusių Vakarams, kas tuo metu dėjosi vokiečių okupuotoje Europoje.

Antanas Valiukėnas

Šioje vietoje norėčiau dar kartą grįžti prie Antano Valiukėno. Lietuvių istoriografijoje, atsižvelgiant į jo vaidmenį ir reikšmę antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo sąjūdyje, jis yra nepelnytai užmirštas. Iš dalies galima suprasti kodėl. Prosovietinės istoriografijos tradiciją atvirai ar šiek tiek pridengta forma tęsiantiems užsienio ir vietiniams Lietuvos istorijos aiškintojams jis yra labai neparankus. Kadangi jo veikla ir likimas griauna grubią, itin primityviai istoriją atspindinčią sovietinę schemą: kas nebuvo su Maskva – tas buvo su Berlynu; o jeigu kas buvo „su Berlynu“ – automatiškai buvo „fašistas“, „nacis“ ir „žydšaudys“, geriausiu atveju – „žydšaudžių globėjas“ arba „žydšaudžių kurstytojas“.

A. Valiukėnas į tą schemą netelpa. Ne tik netelpa, bet ir iliustruoja tragišką Lietuvos istorijos tarpsnį, kai pasipriešinimo okupantams ir kovos už Lietuvos laisvę galimybės buvo be galo ribotos, jos formos – neįtikėtinai sudėtingos, o rizika – neįsivaizduojamai didelė. Ačiū Dievui, yra išlikę nemažai dokumentų, pagal kurios esma galimybių pakankamai išsamiai nušviesti Valiukėno veiklą ir aprašyti jo asmenybę. Bet tai – ateities uždavinys. Čia paminėsiu tik keletą faktų, kurie svarbūs straipsnyje nagrinėjamai temai.

„A. Valiukėnas buvo labai svarbus slaptos tarnybos atstovas, – teigia A. Idzelis. – Jis buvo dvigubas agentas – dirbo SD ir Vakarų žvalgybai. Amerikos žvalgyba gaudavo visą informaciją iš Lietuvos ir iš Berlyno per A.Valiukėną. Jie gerai orientavosi, kas darosi Lietuvoje.“

Istorikas Arvydas Anušauskas taip pat yra skyręs dėmesio A. Valiukėnui. Vertingame dokumentiniame filme „Dingę Berlyne“ ir pagal jį parengtame to paties pavadinimo straipsnyje, publikuotame knygoje „XX amžiaus slaptieji archyvai“ (bendraautorė G. Sviderskytė), jis atskleidžia šiurpią istoriją – gyvų žmonių, kuriuos NKVD laikė savo priešais, gaudynes pokariniame Berlyne.

„Speciali KGB operatyvinė grupė Vokietijoje esą turėjo sulaikyti karo nusikaltėlius, – rašo Arvydas Anušauskas. – Vėliau paaiškės, kad iš tiesų jie neteisėtais būdais persekiojo ar net grobė įtakingesnius Lietuvos politikus, karininkus, ekonomistus ir visai niekuo dėtus žmones, perdavinėjo juos į Vilnių ar Maskvą, o ten kaltinimai buvo dažniausiai klastojami, – suimtuosius teisdavo, tremdavo ar net šaudydavo slapta.“

Šiai grupei vadovavo Aleksandras Slavinas, dvidešimt devynerių metų NKVD papulkininkis. Žurnalistas Valdas Vasiliauskas, paskelbęs ne vieną straipsnį apie A. Slaviną, apibūdina jį kaip „gabų NKVD kontržvalgybos  karininką“, sutriuškinusį LAF Žemaitijos skyrių anksčiau negu prasidėjo 1941 m. Birželio sukilimas, o vėliau lietuvių rezistentų medžioklę pavertusį „savo amatu ir pašaukimu“. Išėjęs į atsargą Slvinas „iki paskutinio  atodūsio kompromitavo nepriklausomą Lietuvą ir kovotojus už jos laisvę, pasitelkęs Lietuvos žydų tragediją“. (V. Vasiliauskas. KGB klasika)

A. Anušauskas rašo, kad Slavinas gimė 1916 m. Maskvoje: „Tėvas Jakovas buvo kilęs iš Mogiliovo gubernijos, motina – pasiturinti, kelis namus turėjusi Kauno žydė. Maskvoje išgyvenę revoliuciją ir Pirmąjį pasaulinį karą, Slavinai grįžo į Kauną ir rėmė pogrindyje veikiančius komunistus.“

anusauskas_slaptai.lt
Arvydas Anušauskas. Vytauto Vsocko (Slaptai.lt) nuotr.

Už antivalsybinę veiklą A. Slavinas du kartus nepriklausomos Lietuvos saugumo buvo suimtas, bet abusyk išsisuko. Po Lietuvos okupacijos išsyk įsidarbino saugume, kuris tučtuojau virto NKVD Lietuvos skyriumi.

„Slavinas su nedidele KGB grupe Berlyne pradėjo veikti 1945-ųjų gegužės pabaigoje, – pažymi A. Anušauskas ir tęsia: – Slavino grupės narių lengvatomis asmeniškai pasirūpino Sovietų Sąjungos vidaus reikalų liaudies komisaras Lavrentijus Berija, kuris tuo pat metu organizavo masinius trėmimus okupuotoje Lietuvoje. Berijos pavaduotojas Bogdanas Kobulovas Lietuvos KGB operatyvinės grupės vadovui išdavė ypatingą leidimą veikti okupuotoje Vokietijoje: „Visoms SMERŠ, NKVD, valstybės saugumo operatyvinėms grupėms. Prašau operatyvinės grupės viršininkui papulkininkiui Aleksandrui Slavinui teikti visokeriopą pagalbą ieškant ir suimant karo nusikaltėlius.“

Tačiau tai tebuvo formalus dokumentas. Asmeniškai Slavinas, pasak A. Anušausko, „gavo leidimą Berlyne veikti pagal aplinkybes ir savo nuožiūra – tai yra pačiam spręsti ką daryti ir ko – ne.“

Kas buvo Slavino grupės nariai, ilgai buvo laikoma paslaptyje, jie buvo vadinami vien vardais arba slapyvardžiais. Tik vėliau buvo nustatyta, kad jo grupėje, kaip nurodo A. Anušauskas, „darbavosi kapitonas Icchakas Blochas, vyresnysis leitenantas Stepas Franskevičius, leitenantai Litvinavičius ir Jonas Pumputis, taip pat Slavino brolis, jaunesnysis leitenantas Julius Slavinas.“

A. Anušauskas šią detektyvinio romano vertą istoriją pasakoja toliau: „Kagėbistai žinojo, kad visai neseniai Antaną [Valiukėną] buvo sučiupę SMERŠ‘o agentai, bet jis sugebėjo pasprukti. Todėl šį kartą prie jo teko sėlinti ypač atsargiai, per pažįstamus. Kagėbistai išsiaiškino, kad Valiukėną kartais aplanko dvi seserys – Milda ir Romutė Alseikaitės. Jie atėjo paskui merginas į restoraną ir apsimetė, kad niekaip nesusikalba su padavėju. 21 ir 23 metų seserys susibičiuliavo su užsimaskavusiais agentais. Šie neskubėjo iškloti savo tikslų ir, norėdami pelnyti pasitikėjimą, jas įdarbino vertėjomis, bičiuliškai bendravo ir tik atsargiai provokavo vis daugiau išsikalbėti atvirai. Viešėdami seserų bute agentai ilgainiui sužinojo viską, ko jiems reikėjo.“

SMERŠ agentų pirmąsyk Valiukėnas buvo suimtas 1945 m. gegužės 19 d. Suėmimo metu buvo paimta Valiukėno surinkta, tačiau nespėta perduoti į Vakarus informacija apie padėtį Lietuvoje antrąsyk užplūdus ją bolševikams. Antanui tąsyk pasisekė: tardymo metu jam pavyko pabėgti, tačiau liko be dokumentų ir be išteklių.

Sesučių Alseikaičių plepumas ir patiklumas baigėsi tragiškai ne tik jų pažįstamam A. Valiukėnui, bet ir joms pačioms: „patriotais“ apsimetusių Slavino enkavedistų įkalbintos „važiuoti namo“, jos sutiko, ir buvo nuvežtos tiesiai… į Lukiškių kalėjimą. O iš ten – pasiųstos dar toliau, į Archangelsko sritį. Tiesa, vėliau jos buvo amnestuotos, „nesant nusikaltimo sudėties“.

„Taip Alseikatės sumokėjo už pažintį su Valiukėnu, –rašo Anušauskas. – Vargšės merginos galėjo net nežinoti, kad jaunas jų draugas dėl savo praeities ir pažinčių tiesiog masino kagėbistus.“

Tą patį tvirtina ir A. Idzelis. Kai jam priminiau to paties likimo kaip ir Valiukėnas susilaukusį gen. Petrą Kubiliūną, istorikas atsakė: „Kubiliūnas nebuvo toks svarbus. Jam buvo tik atkeršyta už generalinio tarėjo pareigas. O A. Valiukėnas buvo visai kitos kategorijos žaidėjas. A. Slavinas žinojo ką daro, nebuvo kvailas.“

Antano sesuo Elena Valiukėnaitė-Budnikienė liudija, kad Slavino smogikai, Valiukėno „nepažindami, tik turėdami nuotrauką, naršė po Berlyną, apsimesdami lietuviais-patriotais, bėgančiais nuo sovietų į Vakarus“. Ir jiems – pasisekė, „pasikvietus į talką vokiečių komunistus, kuriems pasakė, kad tai esąs nacių šnipas“.

NKVD medžiojamos aukos suėmimą Anušauskas taip aprašo: „Persekiodama Antaną Valiukėną, 1945 m. birželio 7 dieną Slavino grupė Berlyne sulaikė kitą lietuvį, kuris slapstėsi kartu su juo. Kagėbistai dar nežinojo, kad architektas Matas Valeika buvo vokiečių karinės žvalgybos – abvero – leitenantas slapyvardžiu „Putinas“. Todėl apgaule išgavo žinių apie Valiukėną ir jį paleido. Iš Mato Valeikos ir seserų Alseikaičių kagėbistai sužinojo visas Valiukėno slaptavietes. Dar po dviejų dienų, birželio 9-ąją, Valiukėnas įkliuvo į pasalą ir paties Slavino lydimas išvežtas į Vilnių.“

Čia ilgai tardytas ir 1946 m. kovo 19 d. LSSR NKVD kariuomenės tribunolo nuteistas dešimčiai metų kalėjimo ir penkeriems metams tremties. Nežinomomis aplinkybėmis A. Valiukėnas mirė ar buvo nužudytas 1946 m. liepos 16 d.

Jo mirties aplinkybės labai mįslingos. KGB dokumentuose mirties vieta nurodoma Ivdelagas, stovykla N-240 (Sverdlovsko sritis). Tačiau E. Budnikienė liudija, kad „vienas kalinys jį buvo sutikęs Nachodkos persiuntimo punkte“. Nachodka yra dar toliau į rytus už Vladivostoko, prie Japonijos jūros. Lietuvos politinių kalinių bendrijos „Kolyma“ tinklapyje nurodoma, kad A. Valiukėno mirties vieta – Nachodka. Ir jis galėjo žūti per Nachodkoje 1946 m. liepos 24 d. įvykusį sprogimą.

Kur jo kapas – nežinia. Mirties dieną Antanas Valiukėnas (1913-1946) buvo vos 33-ejų metų amžiaus…

Kodėl sovietų saugumui Valiukėnas buvo toks svarbus?

Istorikas Juozas Bagušauskas, tyrinėjęs Lietuvos archyvų raidą ir jų likimą, pažymi, kad jau 1944 m. sausio 2 d. L. Berija ir V. Merkulovas pasirašė įsakymą „dėl priemonių, gerinant valstybinių archyvų fondų panaudojimą čekistiniame darbe“. SSRS sričių, kraštų, respublikų archyvų valdybų ir skyrių viršininkams pasitarime Maskvoje 1944 m. lapkričio 22–25 d. buvo nurodyta, kad „pagrindinis archyvų uždavinys yra tiksliai ir laiku įvykdyti šį įsakymą“.

Tai reiškė, kad visi archyvai atsiduria išskirtinai sovietų slaptosios policijos žinioje, naudojami tik jos nuožiūra ir pirmiausiai – operatyviniam darbui. Pagrindinė archyvų funkcija, apie kurią vengta viešai kalbėti, buvo represinė. Archyvuose sukaupti slaptųjų skyrių dokumentai turėjo tarnauti NKVD ir NKGB struktūroms, renkančioms duomenis apie asmenis, kurių mąstysenos propagandos pagalba komunistai pakeisti neįstengė, todėl siekė sunaikinti fiziškai.

Lietuvos žmonių persekiojimo ir jų kontrolės mastą parodo J. Bagušausko pateikiami skaičiai. Vien 1946 m. užslaptinti ir visiškon NKVD žinion patekę Lietuvos archyvai gavo 25 233 paklausimus apie asmenis, nepriklausomybės laikais priklausiusius įvairioms politinėms organizacijoms, o ypač – apie dalyvavusius 1941 m. Birželio sukilime. Jie buvo čekistų taikinys Nr. 1, tad reikalauta duomenų, „demaskuojančių juos kaip liaudies priešus“.

Kaip gi kitaip NKVD galėjo vertinti Antaną Valiukėną, kuris buvo ne tik Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) 1940 m. lapkričio 17 d. steigiamojo akto signataras (V. Valiušaitis. Atrastas Lietuvių aktyvistų fronto įsteigimo aktas), bet ir asmeninis Kazio Škirpos sekretorius? Juo labiau, kad jis buvo gerai išsilavinęs ir kvalifikuotas asmuo.

Baigęs Švėkšnos gimnaziją ir 1931 m. pradėjęs studijuoti Vytauto Didžiojo universitete, Humanitarinių mokslų fakultete, Valiukėnas išėjo neblogą žurnalistikos mokyklą – redagavo studentų žurnalą „Akademikas“, vėliau – žurnalą „Jaunoji karta“, skaitė spaudos apžvalgas Lietuvos radiofone.

NKVD kariuomenės puolimo inscenizacija Vilniuje prie Baltojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

1937 m. išvyko į Šveicariją, Ciuricho universitete studijavo pedagogiką ir sociologiją, kartu dirbdamas „Lietuvos aido“ korespondentu. 1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjus karui, kaip ir kiti užsienio studentai, turėjo grįžti į šalį, iš kurios jis buvo atvykęs. Grįžęs į Kauną redagavo „Vairo“ žurnalą.

Sesuo Elena Budnikienė taip pasakoja apie Valiukėno atsiradimą Berlyne: „1940 m. birželio 14 d. pasitraukė į Vokietiją (birželio 15-ąją Lietuva buvo okupuota – V.V.). Rudenį, paleistas iš pabėgėlių internato, apsigyveno Berlyne. Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje Kazys Škirpa pakvietė jį užimti sekretoriaus pareigas. Gerai mokėdamas vokiečių kalbą, jis aktyviai dalyvavo Lietuvos pasiuntinybės veikloje. Buvo patikimas ministro patarėjas ir raštų redaktorius. Be to, parūpindavo informacijos Lietuvos bylos reikalais, plėtodamas santykius su įvairiais mums draugiškais užsieniečiais. Jo gabumų ir drąsos dėka svarbus informacijos pluoštas paplisdavo demokratiniuose Vakaruose.“

Štai koks netikėtas paveikslas išryškėja: narys to „baisiojo“LAF‘o, kurį sovietinė propaganda 50 metų visaip koneveikė ir peizojo, pasirodo, trejus su puse Antrojo pasaulinio karo metų palaikė slaptus ryšius su demokratiniu Vakarų pasauliu, aprūpindamas informacija, kurios negalėjo gauti iš kitų Vakarams prieinamų šaltinių.

Kitaip tariant, tų 74 JAV diplomatinių depešų iš Stokholmo, skelbiamų T. Remeikio knygoje „Lithuania under German occupation 1941-1945“, nebūtų buvę, jeigu ne K. Škirpos sekretorius. Augustinas Idzelis sako tiesiai šviesiai: tą medžiagą „surinko Antanas Valiukėnas Berlyne. Ir tai vienas iš pagrindinių šaltinių suprasti padėtį Lietuvoje vokiečių okupacijos laikotarpiu“.

Netenka abejoti, kad Valiukėnas tokios veiklos nebūtų vykdęs be K. Škirpos žinios. Priešingai. Ta veikla, greičiausiai, buvo vykdoma būtent su Škirpos žinia ar net jo pavedimu. Kadangi Valiukėnas buvo itin patikimas Škirpos žmogus ir imdavosi rizikos bei atsakomybės vykdyti pavojingas misijas. Tai liudija jo rizikinga kelionė iš Berlyno į Kauną 1941 m. liepos 26 d.

Laikinoji Lietuvos vyriausybė tuo metu patyrė milžinišką spaudimą trauktis vokiečiams iš kelio. Naktį iš liepos 23 į 24-ąją, gestapas, voldemarininkų rankomis, prieš Laikinąją vyriausybę surengė pučą ir nušalino komendantą pulk. J. Bobelį, nors pačios vyriausybės galutinai sudemoralizuoti neįstengė.

Pulkininkas Kazys Škirpa

Liepos 26 d. Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas Kazys Škirpa jį premjero pareigose pavaduojančiam Juozui Ambrazevičiui-Brazaičiui parašė ilgą laišką, kuriuo siekė palaikyti jį morališkai ir pabrėžti pagrindines politines nuostatas, nuo kurių vyriausybė jokiomis aplinkybėmis neturinti atsitraukti. Pagrindinės keturios buvo šios:

„1. Nuo Lietuvos Nepriklausomybės reikalavimo jokiomis aplinkybėmis nenusileisti.

2. Laik[inajai] Vyriausybei bei paskiriems jos nariams į jokią kolaboraciją su vokiečių numatoma okupacine valdžia Lietuvai nesileisti, kokia skraiste jie bebandytų savo tikslus prieš Lietuvą pridengti.

3. Skaityti juos [vokiečius – V.V.] naujais krašto okupantais ir stengtis jiems kuo mažiau ką duoti, atbulai – viską taupyti Lietuvos ateičiai.

4. Nuo bet kokio lietuvių kariuomenės organizavimo susilaikyti, kol Reichas nestoja ant Lietuvos suverenumo pripažinimo pagrindo ir nepripažįsta Lietuvos Vyriausybės; atbulai, saugotis nuo beprasmiškų aukų ir taupyti mūsų tautos vyrus galutiniam Lietuvos išlaisvinimui.“ (Nepriklausomybės sąsiuviniai 2019 2(28))

„Jį [laišką – V.V.] tą pačią liepos 26 d. išsiunčiau į Kauną su savo asmens sekretorium Antanu Valiukėnu, specialiu kurjeriu, kuris buvo smulkiausiai informuotas apie mano pastangas Berlyne, – rašo Škirpa savo knygoje „Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti“ ir tęsia: –Paslėpęs savo užantyje šį svarbų laišką, A. Valiukėnas perkirto „žaliąją sieną“ aktyvistams įprastu metodu [perėjo sieną nelegaliai – V.V.] ir, ją laimingai palikęs užpakaly su visomis vokiečių pasienio sargybomis, pasileido paskolintu dviračiu per kuone visą Žemaitiją Kauno link. Tai davė jam gerą progą patirti krašto gyventojų tikrąsias nuotaikas po tariamo išlaisvinimo, kurias jam ne vienas lietuvis ūkininkas, kur tik Valiukėnas buvo stabtelėjęs atsikvėpti, apibūdino maždaug tais pačiais žodžiais: „vienas okupantas išėjo, kitas atėjo“.

Juozas Lukša – Daumantas. Legendinis Lietuvos partizanų vadas. LGGRTC nuotr.

Įsidėmėkime: jau 1941 m. liepą lietuviams tai buvo visiškai aišku, net ūkininkai tai suprato!

LAF centro Berlyne ryšiai, per Antaną Valiukėną, Lietuvos pasiuntinį Stokholme Vytautą Gylį, Lietuvos pasiuntinybės patarėją Berne Edvardą Turauską, Švedijos karinį atašė Berlyne pulk. Carlą H. Juliną Dannfeltą, net ir Solomoną Adler-Rudelį, su JAV ambasada Stokholme yra dokumentuoti. Tai reiškia, kad istorija yra žymiai sudėtingesnė ir daug įdomesnė, negu aprėpia sovietiniai istorijos interpretavimo stereotipai, masiškai tiražuojami dabartinės Rusijos propagandos ir ją aptarnaujančio personalo.

Sąžiningiems istorijos tyrinėtojams su tais faktais reikia „kažką daryti“. Jie netelpa į sovietinės istoriografijos „Prokrusto lovą“. Galbūt kaip tik dėl to yra žmonių, kurie„pyksta ant faktų“. Ir kai jų negali paneigti, tada sako, kad „ne tie žmonės“ juos atrado arba jų kvalifikacijos ne tos, kad „galėtų atrasti“.

Taip yra ir su Juozu Lukša-Daumantu. Į „Prokrusto lovą“ jis netelpa. Ir prie jokio „garažo“ jo neprirakinsi.

2020.07.11; 08:30

Vidmantas Valiušaitis. Istorijos tyrinėtojas, publicistas, istorikas. Slaptai.lt nuotr.

Įprasta sakyti, kad iš istorijos mokomasi. „Žinote, kada tauta pasirodo išmokusi istorijos? – klausia išeivijos mąstytojas Feliksas Jucevičius ir čia pat atsako: – Kada ji žino, kada gyventi ir kada mirti. Man atrodo, kad šiuo atžvilgiu esame menki istorijos žinovai ir kaip tik dėl to menki politikai.“

Kalbėti apie Birželio sukilimą „neatsiprašinėjant ir nesiteisinant“ tapo jau kaip „blogas tonas“. Sukilėliams „kaltė“ implikuojama jau „pagal nutylėjimą“…

Dera pripažinti, kad Birželio sukilimo traktavimo susidariusi padėtis rodo ne ką kita, o mūsų pačių vangumą. Per 30 nepriklausomybės metų šaltinių viešinimo ir pirmosios sovietų bei nacių okupacijų tyrimo srityse padaryta žymiai per mažai, atsižvelgiant į klausimo svarbą. Todėl vis dar esame priversti diskutuoti su oponentais sovietinio naratyvo primestų interpretacijų lauke.

Nenoriu supaprastinti: sąlygos buvo ir yra sunkios. 50 metų istorinius faktus selektyviai atrinkinėjo, juos interpretavo, tarptautinei bendruomenei pristatinėjo, šalies viduje „šviečiamąjį darbą“ kontroliavo okupacinė valdžia. Jai žūtbūt reikėjo pateisinti ir įteisinti nelegalų savo šeimininkavimą užvaldytose žemėse, o prievartą, represijas, žiaurumus pateikti kaip tariamą atpildą „fašistų pakalikams“ ir „kolaborantams“.

Sovietai nepripažino lietuvių siekio turėti savo nepriklausomą valstybę. Vadovavosi paprasta logika: kas ne su mumis, tas prieš mus, todėl visus, nepritariančius sovietinei okupacijai, laikė „fašistais“. Tai paliko pėdsaką. Pradedant archyvais, kurie buvo „švarinami“, naikinant neparankius dokumentus, o ypač įkalčius (prisiminkime, kaip sovietmečiu buvo klastojamos nuotraukos, retušuojant „nereikalingus“ asmenis ir prikombinuojant jose „tinkamus“), baigiant profesionalių istorikų studijomis, skirtomis bolševikų invazijai į Lietuvą ir sovietinei okupacijai pateisinti. Viskas turėjo tarnauti tokiai nuostatai įdiegti.

Pateiksiu tik vieną pavyzdį. Amerikiečių istorikas Timothy Snyderis savo vertingoje, daugiau kaip 500 psl. knygoje „Kruvinos žemės“, apie Lietuvą rašo vos keliolikoje puslapių. Bet lemtingai. Pasikliovęs, matyt, ne itin patikimais šaltiniais, padarė esminių faktografinių klaidų. Jis tvirtina: „Sovietai trėmė lietuvius tą patį mėnesį, kai į Lietuvą įžengė vokiečių kariuomenė, o NKVD kalėjimuose juos šaudė vos prieš kelias dienas, iki atvykstant vokiečiams. Lietuvos diplomatas K. Škirpa rėmėsi šiomis kančiomis radijo laidose, skatindamas minias žudyti.“

Dar daugiau. Pirmojoje knygos „The Blood lands“ laidoje anglų kalba (2010) T. Snyderis teigė, kad K. Škirpa atvyko į Lietuvą su vokiečiais, kad Laikinoji vyriausybė buvo sudaryta iš kraštutinės dešinės politinių jėgų (members of the extreme right).

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Tuo metu istorijos faktai yra visiškai priešingi: nei K. Škirpa kalbėjo per radiją, nei tuo metu buvo Kaune. Berlyne vokiečiai jam uždėjo namų areštą iškart po to, kai sužinojo, kad Lietuvoje prasidėjo sukilimas ir sukilėliai be vokiečių leidimo paskelbė Laikinąją Lietuvos vyriausybę.

Jeigu K. Škirpa būtų buvęs vokiečių agentas arba nusiteikęs vykdyti nacių politiką, kam reikėtų jį areštuoti Berlyne? Naciams jis būtų daug naudingesnis Kaune, pastatytas vokiečiams tarnaujančios vyriausybės priešakyje. Bet ne, naciai K. Škirpą sulaikė. Kodėl?

Laikinosios vyriausybės branduolį sudarė nuosaiki centro kairė – valstiečiai liaudininkai ir jaunieji katalikai, vėliau susitelkę į Lietuvių fronto politinį sąjūdį, kuris laikėsi tolėliau į kairę nuo krikščionių demokratų. Kaip tik dėl šios priežasties, kad extreme right jėgos nebuvo vyriausybėje atstovaujamos, vadinamieji nacionalistai, padedami vokiečių gestapo, naktį iš liepos 23-iosios į 24-ąją surengė pučą prieš Laikinąją vyriausybę. Vokiečiams nebuvo patogu savo rankomis likviduoti vyriausybę, kuri turėjo didžiulį visuomenės palaikymą. Todėl jie pasiuntė savo parankinius, kurie jėga užėmė policijos būstinę, perėmė vadovavimą komendantūros batalionui, suėmė vidaus reikalų ministrą pulk. Joną Šlepetį ir LAF įgaliotinį Levą Prapuolenį, tačiau nuversti vyriausybės tuo metu dar neįstengė.

Vėl klausimas, į kurį rusišką propagandą aptarnaujantys istorikai ir komentatoriai neįstengia duoti rišlaus atsakymo: kam gi okupantui versti vyriausybę, vykdančią jo užmačias? Atsakymas paprastas: Laikinoji vyriausybė kaip tik ir buvo kliūtis, trukdžiusi naciams vykdyti savo planus visu pajėgumu. Absoliuti dauguma Lietuvos žydų sunaikinta po to, kai Laikinoji vyriausybė buvo priversta pasitraukti iš politinės scenos, o nacių final solution operacijos talkininkais tapo būtent pučistų prieš Laikinąją vyriausybę ideologinės platformos žmonės.

1941 m. birželio įvykių tikslus pats K. Škirpa apibūdina šitaip: „birželio 23 dienos sukilimas buvo suplanuotas ir organizuojamas ne kokiam įsiteikimui hitlerinei Vokietijai, kuri ruošėsi suduoti ginkluotą smūgį sovietiniam bolševizmui, bet nusikratymui sovietinės okupacijos, vienkart pastatant ir hitlerinę Vokietiją prieš Lietuvos valstybinio suverenumo atkūrimo faktą. Taigi, aukos, kurių birželio 23 d. aktas pareikalavo iš mūsų tautos sukilėlių, buvo sudėtos ne už kokius svetimus tikslus, o tik už pačios lietuvių tautos politinį idealą.“

Neįmanoma suprasti ir objektyviai išnagrinėti to meto istorinių įvykių, ignoruojant faktą, kad lietuviai, kurių valstybė tapo Molotovo-Ribentropo pakto auka, turėjo savo politinių interesų – bandė atkurti vos prieš metus sunaikintą savo valstybę. Tačiau šis jų interesas nesutapo nei su nacių, nei su sovietų interesais. Todėl Laikinoji vyriausybė, kuri deklaravo nepriklausomos valstybės atkūrimą, išreikšdama tautos didžiosios daugumos valią, buvo rakštis ir naciams, ir sovietams. Tiek vieni, tiek kiti norėjo ją pašalinti ir sukompromituoti.

Todėl prof. Kęstutis Skrupskelis daro teisingą išvadą: „Mano pagrindinė tezė būtų tokia: karinėje plotmėje sukilimas buvo nukreiptas prieš sovietus; politinėje plotmėje – nukreiptas prieš vokiečius. Lietuvos geopolitinė padėtis kitos išeities nesiūlė: politinės struktūros kovoje prieš vokiečius tegalėjo būti sukurtos telkiant karines jėgas prieš bolševikus. Visiems buvo aišku, kad sukilėliai silpni ir karo eigos įtakoti negali.“

Politinės lietuvių struktūros, pasak Skrupskelio, buvo kuriamos tam, kad tarnautų „lietuviškiems reikalams santykiuose su naująja jėga“. Jis išskiria tris pagrindines sritis: švietimą, administraciją (vietinę policiją) ir kariuomenę. Tačiau vokiečiams įsigalint, šios struktūros slysta iš sukilėlių rankų, jose išsilaiko ir įsivyrauja tas sukilimo sparnas, ir tie lietuviai, kurie buvo vokiečiams artimesni. Tačiau esminius sprendimus priimančiose grandyse visur buvo vokiečiai.

„Toliausiai šia kryptimi nuėjo kariniai daliniai, kuriems pradžią davė sukilimas; mažiausiai – švietimo įstaigos. Politinėje erdvėje, žingsnis po žingsnio, sukilimas daug kur pralaimėjo. Tai liudija laipsniškas Laikinosios vyriausybės daugumos perėjimas į pogrindį“, – savo įžvalgas apibendrina Skrupskelis.

Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.

Vokietijos užsienio reikalų ministras Sigmaras Gabrielis, ryšium su Lenkijos griežta reakcija į spaudos piknaudžiavimą terminu „lenkų koncentracijos stovyklos“, 2018-aisiais pareiškė: „Šias organizuotas masines žudynes įvykdė mūsų šalis, ir niekas kitas. Pavieniai kolaborantai nieko nekeičia.“ (This organized mass murder was carried out by our country and nooneelse. Individual collaborator schange nothing about that.)

Žinomas Izraelio politologas, profesorius Baris Rubinas (Barry Rubin) pastebi: „Nepabaigiami reikalavimai Centrinės Europos gyventojams reikalaujant nepabaigiamų kaltės išpažinimų, duoda priešingus rezultatus. Tai veikiau iššaukia apmaudą nei atsakomybės pripažinimą ir tikrą atgailą. Požiūris, kai atsisakoma pripažinti šių valstybių gyventojų kančias, įžiebia konfliktą, kurį netrunka išnaudoti antisemitiniai elementai. Mes turime pradėti dialogą, kuriame būtų gerbiama jų istorinė patirtis, esanti sykiu ir daugelio žydų patirtis. Mes galime būti draugais, galime tapti solidarūs, remdamiesi mums bendra antitotalitarine patirtimi.“

Tai tik dalis priežasčių, kodėl praėjus beveik aštuoniems dešimtmečiams nuo tų tragiškų įvykių pasigirsta svarstymų „vertėjo“ ar „nevertėjo“, „apsimokėjo“ ar „neapsimokėjo“ Birželio sukilėlių aukos?

„Savaime aišku, kad mirti niekada „neapsimoka“, – sakė filosofas Juozas Girnius. – Bet kas nesibaimino nė mirties, tas tikėjo savo aukos prasme. Tačiau iš tiesų mirusieji patiki savo aukos prasmę tiems, kurie lieka po jų gyventi. Todėl užuot arogantiškai svarsčius tuos, kurie savo žmogišką didybę paliudija didvyriškumu, greičiau turime atsakyti, kiek savo kasdienybe vertiname tai, dėl ko jie aukojosi. Atsakymas į šį klausimą ir liudys tai, kiek esame jų verti.“

2020.06.24; 06:00

Centre – Zelimchanas Changošvilis

Vokietijos prokurorai ketvirtadienį apkaltino Rusiją užsakius įvykdyti Gruzijos piliečio žmogžudystę Berlyno parke.
 
Kaltinimai dėl užsakytos žmogžudystės įvykdymo pateikti Rusijos piliečiui, o žmogžudystę, prokurorų manymu, užsakė Rusijos vyriausybė.
 
„Nežinomą dieną iki 2019 liepos 18 d. kaltinamasis gavo Rusijos Federacijos centrinės valdžios institucijų nurodymą likviduoti čečėnų kilmės Gruzijos pilietį Tornikę K.“, – teigiama federalinių prokurorų pareiškime, o žudikas įvardijamas kaip Vadimas K., dar žinomas kaip Vadimas S.
 
Netrukus po šio pareiškimo paskelbimo Vokietijos užsienio reikalų ministras Heiko Maasas pagrasino Rusijai sankcijomis dėl nužudymo, kuris buvo įvykdytas 2019 metų rugpjūtį Berlyno parke.
 
Nužudytas Gruzijos pilietis kai kur minimas kaip Zelimchanas Changošvilis, kitur kaip Tornikė K. Teigiama, kad jis buvo lauko vadas per Čečėnijos karą. Pernai rugpjūčio 23 d. parke Berlyne jam buvo du kartus šauta į galvą iš arti.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.19; 08:00

Publicistas Leonas Jurša, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Pergalės Didžiajame tėvynės kare 75-metį mininčioje Rusijoje oficialiai paskelbta, kad karas nusinešė 26,6 milijono žmonių gyvybių, veikiančioji armija neteko 8,6 milijono karių. Kare žuvo 20 milijonų vyrų ir 6,5 milijono moterų.

Chrenas težino, kaip laimėjome

Gegužės 9 d. Rusijos vyriausybės laikraštis „Rosijskaja gazeta“ parašė, kad tiksliam žuvusiųjų skaičiui nustatyti prireikė dešimtmečių. Daugiau kaip du milijonai karių žuvo vaduodami Lenkiją, dar 1 milijonas – Čekoslovakiją ir Vengriją, daugiau kaip 300 tūkstančių – imdami Berlyną. Beveik 14 milijonų piliečių žuvo okupuotose teritorijose… Jeigu nieko daugiau nežinotume, vis viena iš karto kristų į akis, nekalbant apie visa kita: kiek daug vyrų – ne karių… Maskvoje vienas teatrų parodė spektaklio „Linksmasis kareivis“ pagal to paties pavadinimo rašytojo, karo dalyvio Viktoro Astafjevo apysaką vaizdo įrašą. Pastatymo meno vadovas Sergejus Bezrukovas pasakė juos norėjus parodyti, kas iš tikrųjų nugalėjo – „paprasti rusų kareiviai, kurių, deja, neskaičiavo (не считали)“.

1987 metų pabaigoje Viktoras Astafjevas laiške tyrėjų nenustatytam karvedžiui rašė: „O kiek pragaišinote liaudies kare? Žinote juk ir pamenate. Baisu pasakyti tikrą skaičių, tiesa? Jį paskelbus, vietoj paradinės kepurės reikėtų dėtis vienuolio ašutinę, Pergalės dieną klauptis ant kelių vidury Rusijos ir maldauti žmonių atleidimo už nevykusiai laimėtą karą, kuriame priešus užvertė lavonais, paskandino rusų kraujyje.“

Sovietų Sąjungoje ir Rusijoje pagarsėjęs aktorius Jevgenijus Vestnikas Didžiojo tėvynės karo metais tarnavo artilerijoje (tėvą sušaudė 1937 metais, motiną ištrėmė, pats augo „liaudies priešų“ vaikams skirtame internate). Dvi dešimtys metų po karo jam pasitaikė keliauti vienu traukiniu su Sovietų Sąjungos maršalu Semionu Timošenka (šis karo išvakarėse ir jo pradžioje buvo SSRS liaudies komisaras, dvejus pirmuosius karo metus vadovavo įvairiems frontams – tai buvo Raudonosios armijos triuškinimo laikotarpis). Maršalas pakvietė aktorių į kupė, kur neapsieita be konjako ir karo prisiminimų. Nuo vaišių įdrąsėjęs aktorius paklausė: „Drauge maršale, o juk vokiečiai buvo daug stipresni už mus. Kaip gi išėjo, kad vis dėlto karą laimėjome mes?“ Maršalas, tais metais – Sovietinio karo veteranų komiteto pirmininkas, gurkštelėjo konjako, patylėjo ir atsakė: „O velniai žino“. Taip pasigirdo (А хрен его знает) TV kanalo „Kultura“ laidą žiūrėjusiam rašytojui Vladimirui Čunichinui, parašiusiam ne vieną knygą apie Sovietų Sąjungai katastrofiškai susiklosčiusią karo su vokiečiais pradžią.

(Kai kas aiškina, kad tą kasdien vartojamą ne visiškai delikatų žodį (хрен) reikia rašyti didžiąja raide – esą tai senovės slavų išminties dievo vardas; minėtas posakis vartojamas, kai slapta įvykio prasmė neįkandama paprastam mirtingajam.)

Žinoma, maršalas turėjo galvoje ne Chreną. Timošenka, aiškina Čunichinas, taip atsakė todėl, kad tuometės ideologijos rėmuose nebuvo kito atsakymo – negi nuoširdžiame pokalbyje pliaukšti apie kolektyvinę komunistų partijos išmintį, atvedusią didvyrišką liaudį į pergalę. Pasak šio rašytojo, visaip komentuojant šį maršalo atsakymą (kaip antai: maršalų ir generolų bukumo liudijimas) pamirštamas pats klausėjas. Jaunesnysis leitenantas Vestnikas matė sovietinę kariuomenę iš vidaus, galėjo palyginti su vokiečių, bet ir praėjus dvidešimt metų buvęs frontininkas tebieškojo atsakymo į jį kankinantį klausimą. Nepadėjo ir pokalbis su maršalu…

Sovietinių karių skulptūra, kadaise stovėjusi ant Žaliojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Čurichinas 2011 metais išleistoje knygoje („Когда нас в бой пошлёт товарищ Сталин…“) aiškina, kad ir dabar tūlas atsakytų panašiai, kaip senas maršalas, aišku, turėjęs savo nuomonę. Čurichinas irgi turi savo nuomonę: SSRS buvo tada ne šiaip silpnesnė už Vokietiją, ji buvo daug silpnesnė.

Pasak jo, stebėtina ne tai, kad 1941 metais įvyko katastrofa. Stebėtina, kad vis dėlto Raudonoji armija atsilaikė. Teisybę sakant, neturėjo atsilaikyti. Ant plaukelio viskas kabėjo, bet atsilaikė. Tai atsitiko, šio rašytojo galva – ir dar daugelyje galvų tas pats, todėl, kad kaip tik visaip smerkiamas Molotovo ir Ribentropo paktas ir buvo tas plaukelis: suteikė Sovietų Sąjungai 20 mėnesių taikos laikotarpį, per kurį pavyko (ne be to paties Timošenkos pastangų) labiau apsiginkluoti ir bent kiek įgusti pėstininkams šaudyti, o vadams – vadovauti…

2015 metais baigto leisti 12-os tomų enciklopedinio veikalo „Didžiojo tėvynės karo 1941-1945 m. istorija“ autoriai rašo negalėję nutylėti to, kad per visą visą pokario metą pasaulinėje istoriografijoje buvo iškreipiami Didžiojo tėvynės karo įvykiai, jų klastojimas įgavo neregėtą mastą.

Todėl šiame veikale autoriai ėmėsi svarbaus uždavinio: apginti istorinę tiesą apie karą. Ir vis dėlto 1-ajame tome jie pripažįsta: „Kad ir kas būtų sakoma, tiesa yra ta, kad pergalės kaina galėjo būti ir ne tokia aukšta.“

Nespėjo užsėti aerodromų…

Sovietinių laikų istorikai arba nutylėdavo Raudonajai armijai katastrofiškai susiklosčiusią  karo pradžią, arba aiškindavo – kaip tai daro minėtas rašytojas ir kiti – esą daug stipresnis priešininkas klastingai užpuolė taikingą šalį etc. Iš tikrųjų karo išvakarėse iki galo nemobilizuotoje Raudonojoje armijoje buvo 5 774 tūkstančiai karių – daugiau negu Vokietijos su sąjungininkais – 4 307  tūkstančiai.

suvorovas_trilogija
Viktoro Suvorovo – Rezuno trilogija apie sovietų imperijos grobuoniškumą

1992 metais pasirodė veikalas „1941 metai – pamokos ir išvados“ (1941 год — уроки и выводы), tiesa, su žyma „Tarnybiniam naudojimui“. Matyti, jį pradėjo rašyti Gorbačiovui valdant („Sovietų Sąjunga, vykdydama savo taikingą politiką…“), o baigė po SSSR žlugimo („kas iš esmės buvo Hitlerio galutinis tikslas jo sukurstytame kare“). Gynybos ministerijos suburta karo istorikų grupė turėjo paneigti neperseniausiai išėjusiose Viktoro Suvorovo knygoje („Ледокол“) paskleistą „kliedesį“, kad SSSR rengėsi užpulti Vokietiją, bet Hitleris aplenkė Staliną; autoriai piktinosi: „išeina SSRS lygiai su Vokietija atsakinga už Antrojo pasaulinio karo kilimą!“

Viktoras Suvurovas – Rezunas. Gordonua.com nuotr.

Šios knygos autoriai priėjo prie išvados, kad priešininkas užklupo RKKA nepasirengusią netikėtam puolimui – jo laukta ne anksčiau kaip liepos mėnesio antroje pusėje (iš tikrųjų – Gynybos liaudies komisaro 1941 m. birželio 19 d. įsakymo viename punktų skaitome: iki liepos 1 d. užsėti visus pasienio aerodromus žole). Viena Generalinio štabo planavimo klaidų (pabraukta pačių autorių) yra ta, kad „ginkluotųjų pajėgų strateginio paskleidimo ir operatyvinių kariuomenės grupuočių išdėstymo Vakarų strategine kryptimi sampratoje vyravo puolamieji tikslai„. Praktiškai neliko ribos tarp kovinių veiksmų pagal sienos priedangos planą ir pirmųjų didelių operacijų (kovinių veiksmų perkėlimo į priešininko teritoriją).

Greičiausiai jau nesužinosime, ar Stalinas ketino kokia nors išprovokuota dingstimi (kaip ją sumanė Suomijai pulti) smogti Vokietijai, bet akivaizdu, kad per dvi savaites nuo karo pradžios turėjo būti mobilizuotas ir visiškai pasirengęs koviniams veiksmams kariuomenės pirmasis strateginis ešelonas, smogtas triuškinamas smūgis ir toliau puolama priešininko teritorijoje – Varšuvos, Liublino, Krokuvos kryptimis. Hitleris užpuolė tuo metu, kai šimtai sąstatų su kariais iš vidaus karinių apygardų (ten nuo gegužės vidurio mokymų priedanga papildomai sutelkė 755 tūkstančius prievolininkų) ir visa kita karui būtina teberiedėjo į vakarus. Birželio 22 d. pasienį buvo pasiekę 83 ešelonai, o 455 sąstatus karas užklupo kelyje.

Viktoro Rezuno – Suvorovo knygos apie Antrąjį pasaulinį karą – jo priežastis, eigą ir pasekmes. Slaptai.lt nuotr.

Kuro, šaudmenų, ginklų atsargos sandėliai, taip pat aerodromai atsidūrė visiškai prie pat valstybinės sienos irgi dėl to paties: „vyravo puolamieji tikslai“. Tai dar 1988 metais pripažino generolas pulkininkas Genadijus Pastuchovskis (po kelerių metų bus pskirtas Užnugario ir transporto karo akademijos viršininku) straipsnyje apie tai, kodėl karo pradžioje Raudonosios armijos užnugario tarnybą ištiko suirutė: operatyvinio užnugario paskleidimas  kariuomenei užėmus strateginę gynybą ar traukiantis nebuvo numatytas; agresijos atveju pasienio frontai turėjo veržtis į priešininko teritorijos gilumą. Vien Pietryčių fronte traukiantis susprogdino 1933 vagonus šaudmenų ir sunaikino daugiau kaip 38 tūkstančius tonų kuro; praėjus dviem karo savaitėms, apie 200 sandėlių atsidūrė vokiečių rankose. Priešininkas bombardavo aerodromus su nepakilusiais lėktuvais.

Maršalas Konstantinas Rokosovskis savo prisiminimuose („Kareivio pareigą“ pirmą kartą išleido 1969 metais smarkiai apkarpytą ir tik po daugelio metų išbraukta buvo grąžinta) rašė, kad tuoj po Vokietijos užpuolimo jis, mechanizuoto korpuso vadas, atplėšęs ypatingo slaptumo operatyvinį paketą, rado visiškai parengtam koviniam junginiui skirtą direktyvą. Tuo tarpu korpusas buvo dar tik formuojamas, be kovinės technikos ir transporto. Ir nieko apie tai, kas darytina, priešininkui užpuolus tokioje padėtyje. „Apie ką galvojo tie, kurie kūrė tokias direktyvas ir dėjo jas į operatyvinius paketus, saugomus po devyniomis spynomis? – klausė autorius 1969 metų leidime išbrauktoje atsiminimų dalyje. – Juk jų nurodymai buvo aiškiai neįvykdomi. Ir jie tai žinojo, bet vis viena rašė nurodymus, esu tikras, tam, kad pasiteisintų ateityje, mes, žiūrėkite, buvome įsakę tokiems ir tokiems junginiams „ryžtingai“ veikti. Jiems buvo nė motais, kad toks įsakymas – tai mechanizuoto korpuso siuntimas sunaikinimui. Nelygiuose mūšiuose krito geriausi tankistai, kautynėse pasiaukojamai vykdydami pėstininkų užduotis.“

Tą pačią birželio 22-ąją RKKA vadovybė pasiuntė keturių frontų karo taryboms direktyvą su įsakymu „smogti galingą atsakomąjį smūgį“ ir baigiantis birželio 24-ajai užimti Suvalkų ir Liublino rajonus. Deja, apgailestauja vienas pradžioje minėtam rašytojui artimas autorius, kontrpuolimas Gardino rajone nieko iš esmės nepakeitė, nors „sovietiniai kareiviai nenumaldomai troško nugalėti priešą“ (vokiečių akimis, šis kontrpuolimas buvo „didelis taktinis pralaimėjimas“, kainavęs RKKA daugiau kaip 100 tankų).

Vokiečių generolo Franco Halderio, sausumos kariuomenės generalinio štabo viršininko (iki 1942-ųjų rudens, kai Hitleris dėl nesutarimų atstatydino jį iš pareigų) Antrojo pasaulinio karo metais rašytame dienoraštyje apie pirmąją karo su SSRS dieną randame parašyta: vokiečių kariuomenės puolimas užklupo priešininką nepasirengusį. Taktikos požiūriu priešininko kovinė rikiuotė nebuvo pritaikyta gynybai. Priešas traukiasi padrikai, operatyvinio traukimosi požymių nematyti nė ženklo, labai tikėtina, kad tokio atsitraukimo galimybė tiesiog nebuvo svarstoma.

Tankų taranai  ir žmonių lavinos

Kitas Vermachto generolas, Fridrichas fon Melentinas, vadovavęs Rytų fronte tankų korpuso štabui, parašė kelias knygas apie tankų kautynes, jos buvo išleistos ir Rusijoje, viena jų leidyklos sumanytu pavadinimu „Šarvuotas vermachto kumštis“. Vokietijos-SSRS karo pradžioje kaip tik galingi tankų junginių „pleištai“ skrodė Raudonosios gynybines linijas, smelkėsi į gilumą, kol galiausiai viskas baigdavosi ištisų divizijų apsupimu – „katilu“ ir šimtų tūkstančių RKKA karių pasidavimu į nelaisvę. 1941-ųjų liepos viduryje iš 170 Raudonosios armijos divizijų, stojusių prieš Vermachtą, 28 buvo visiškai sutriuškintos (iš jų 24 – Vakarų fronte), 70 divizijų neteko daugiau kaip pusės karių ir technikos. 1941 metų pabaigoje beveik ištirpo visas RKKA pirmasis strateginis ešelonas. Vokiečių nelaisvėje atsidūrė apie 3,9 milijono sovietinių karių. Vermachto nuostoliai: apie 100 tūkstančių nukautų, sužeistų ir dingusių be žinios.

1941-ųjų rugsėjį, 76-tą karo dieną, generolas Halderis rašo, kad viename fronto bare „priešininkas vėl pradėjo įnirtingas atakas praėjusio karo dideliems mūšiams būdingu stiliumi“. Vermachto vadai ryžtingai atsisakė Pirmajame pasauliniame kare, kuriame patys dalyvavo, vokiečių generolų taikytos taktikos, kai puolimo metu veržiamasi iki pat priešininko apkasų ir tada imama darbuotis durtuvais. Pagal naują taktiką puolamas priešininkas turi būti naikinamas iš atstumo – vos atsidūrus pozicijoje, iš kurios galima pataikyti; Vermachto pėstininkas dabar pagrįstai buvo vadinamas šauliu.

Tam pačiam generolui Melentinui anksčiau teko planuoti ir Vermachto pėstininkų veiksmus, tad išnarstė ir „rusų“ pėstininkų taktiką, kurią paskui aprašė daug plačiau nei jo viršininkas. Jis tikino, kad rusai visada niekino mirtį, bet komunistinis režimas dar labiau sustiprino šį bruožą. Rusų koviniams veiksmams būdinga tai, kad vadai siunčia į mūšį, ypač puolime, daug gyvosios jėgos ir technikos, ir nesitraukia: du kartus nepavykus atakai, kuri dažnai būna neapgalvota, puolama ir trečią, ir ketvirtą kartą, nežiūrint patirtų nuostolių, su tuo pačiu užsispyrimu ir šaltakraujiškumu. Iki pat karo pabaigos rusai, nepaisydami didelių nuostuolių, siuntė į puolimą pėstininkus beveik glaustomis eilėmis ir turėdami jėgos persvarą pasiekė didelių pergalių.

Karinis paradas Maskvoje

Labai gausios rusų divizijos paprastai puldavo siauru frontu, kareiviai prieš gynybos barą išdygdavo kaip iš po žemių ir atrodydavo neįmanoma sulaikyti atslenkančią laviną. Gynybos ugnimi padarytos spragos būdavo kaip mat užtaisomos; viena po kitos risdavosi pėstininkų bangos ir tik žmonių ištekliams išsekus galima buvo tikėtis jų atoslūgio. Bet tada rusai dažniausiai nesitraukdavo ir vėl verždavosi į priekį. Jie pakeisdavo savo nukraujavusius dalinius neįtikėtinu greitumu. Tokioms atakoms atremti labiau reikalinga buvo ne ginklo galia, o nervų stiprybė… Tiesa, generolo nuomone, rusai darė vieną taktinę klaidą, kurios taip ir neįstengė atsikratyti net patyrę žiaurias pamokas. Jiems rodėsi labai svarbu užimti aukštumas. Jie mušėsi dėl kiekvienos aukštumos su didžiausiu atkaklumu, nors rodėsi tam nesant nė menkiausios taktinės būtinybės. Bet jie vis viena šturmuodavo ir patirdavo didelius nuostolius.

Savų bijojo labiau nei priešų

Vokiečių generolas tokią nuomonę susidarė žvelgdamas per žiūronus iš savo štabo stebėjimo punkto. Patiems Raudonosios armijos eiliniams ir sežantams atrodė kitaip. Menotyros profesorius iš tuomečio Leningrado Nikolajus Nikulinas atsiminimus apie karą parašė 1975 metų rudenį, atostogaudamas „kurortiniame Baltijos jūros miestelyje“ – per savaitę išklojo ant popieriaus viską, kas buvo pritvinkę širdyje. Rankraštis daugiau kaip 30 metų pragulėjo autoriaus rašomojo stalo stalčiuje, jis neketino jos teikti spaudai nė subyrėjus Sovietų Sąjungai, bet jį skaičiusieji vis dėlto prikalbėjo… 2007 metais leidyklos „Ermitažas“ (profesorius kaip tik šiame pagarsėjusiame meno muziejuje ir darbavosi) Sant Peterburge išleista knyga „Atsiminimai apie karą“ susilaukė dar kelių leidimų. Ermitažo direktorius Michailas Piotrovskis pratarmėje rašė: „Knyga rūsti ir baisi. Skaityti ją skaudu. Skaudu todėl, kad joje labai nemaloni tiesa“.

smersh
Smersh

Nikulinas, žygyje nuo Leningrado iki Berlyno keturis kartus sužeistas ir, jo paties žodžiais, per stebuklą išlikęs gyvas, rašo žvelgiantis ne iš viršaus, generolų varpinės, iš kur viskas matyti, o iš apačios – ką mato kareivis, šliaužiantis ant pilvo fronto purvynu. Kare, rašo, visu akivaizdumu pasimatė bolševikų santvarkos niekšiškumas. Štai pavyzdys. Iš aukštųjų sferų ateina įsakymas: užimti aukštumą. Pulkas šturmuoja ją savaitė po savaitės, kasdien netekdamas daugybės žmonių. Tačiau gretos vis papildomos, žmonių užtenka. O tarp jų ir sutinę distrofikai iš Leningrado, kuriems gydytojai nurodę gulėti lovoje, ir keturiolikamečiai, kuriuos dar anksti šaukti į kariuomenę. „Pirmy-y-yn!!!“, ir viskas. Galiausiai kuris kareivis ar leitenantas, būrio vadas, ar rečiau kapitonas, kuopos vadas, visu tuo pasibaisėjęs, neišlaiko: „Negalima galabyti žmonių! Ten, aukštumoje, betonas, mūsų 76 mm patrankėlė jo nepramuš!“ Tuoj sukrunta politinis vadovas, SMERŠ’as („Mirtis šnipams!“ – 1943 metais įsteigtos trys kontržvalgybinės represinės organizacijos, pavaldžios Gynybos, Karinio jūrų laivyno ir Vidus reikalų komisariatams). Visada atsiranda kurie paliudys: „Taip, kareivių akivaizdoje suabejojo dėl mūsų pergalės.“ Tuoj pat iš anksto atspausdintame lape, kur tereikia įrašyti pavardę, brūkštelėjama: „Sušaudyti rikiuotės akivaizdoje!“ arba „Pasiųsti į bausmės batalioną!“ Ir  vėl: „Pirmy-y-yn!!!“

„Kariuomenė ėjo į ataką, – rašo Nikolajus Nikulinas, – genama siaubo. Siaubą kėlė susitikimas su vokiečiais, su jų kulkosvaidžiais ir tankais, su ugnine bombų ir artilerijos mėsmale. Ne mažesnį siaubą kėlė nenumaldoma grėsmė būti savų sušaudytam.“ Sušaudymus vykdė prieš mūšį – griebdavo kokius suvargėlius arba kas nereikalinga leptelėjo, arba pirmus pasitaikiusius dezertyrus, kurių niekada netrūko, išrikiuodavo diviziją „П“ raide ir be kalbų pribaigdavo nelaimėlius. Todėl kareivis NKVD ir komisarų bijojo labiau negu vokiečių. Puolime, jeigu pasuksi atgal, gausi užtvaros būrio (заградотряд) kulką. Šie būriai, būdavo, iš kulkosvaidžių šienaute šienaudavo be įsakymo atsitraukiančius pulkus. „Baimė vertė kareivius eiti į į mirtį.“

Nikulinas prisimena: 1941-ųjų sausyje atsiuntė papildymą iš Sibiro – penkis šimtus 17-18 metų jaunuolių. Augaloti, stiprūs vyrukai, slidininkai, kraujas su pienu. Visi naujais puskailiniais, veltiniais. Komjaunuoliai. Visi su automatais. Veržiasi į mūšį. O čia kaip tik atsirado puolančiųjų kelyje vokiečių atsparos punktas – kaimelis ant kalvos vidury laukų. Iš namų telikę akmens pamatai – už jų daug kulkosvadžių ir minosvadžių. Įveikti  septynių šimtų metrų užsnigtą plynę niekaip neįmanoma – viskas apšaudoma. Puolimas įstrigo. Ir tada girtas generolas įsako slidininkams: „Pirmyn!! Užimti kaimą!“ Ir batalionas, šaukdamas „Urrrааааа!!!“ pasileido lauku. Apie du šimtus metrų nušliuožė slididininkai, o po dešimt minučių ant sniego gulėjo vieni lavonai. Negrįžo nei vienas…

Nikolajus Nikulinas lankėsi Vokietijoje, Bavarijoje, kur pabuvojo svečiuose pas tuose pačiuose mūšiuose prie Leningrado dalyvavusį Erviną. Šis su feldmaršalo fon Manšteino divizija, užkariavusia Sevastopolį, 1942-ųjų vasarą atvyko prie Leningrado. Buvo įsakyta žūtbūt užimti miestą. Neišdegė. Žiauriuose kautynėse padėjo galvas sovietų 2-oji armija, tačiau ir vokiečių gyvų išliko nedaug. Artilerijos stebėtojas Ervinas tada darė tą patį, ką ir ir artileristas seržantas Nikolajus: šaudė iš patrankų arba gynėsi nuo puolančiųjų kulkosvaidžių ugnimi… Svečiui iš Rusijos susidarė įspūdis, kad šeimininkas širdies gilumoje tebeniekina rusus. „Kas per keista tauta? – kalbėjo vokietis buvusiam priešininkui. – Mes priklojome jų dviejų metrų aukščio rietuves. O jie vis lenda ir lenda po kulkomis, ropščiasi per lavonus, mes mušame, mušame, o jie vis lenda ir lenda…“ Ponas Ervinas prisiminė kautynes Kurše, kur jis su kitais pateko į nelaisvę ir po to trejus metus vertė maumedžius Sibiro taigoje: „Kartą rusai didelėmis pajėgomis pakilo į ataką. Mes juos pasitikome sutartina kulkosvaidžių ir prieštankinių pabūklų ugnimi. Likę gyvi ėmė trauktis. O tada iš rusų tranšėjų smogė dešimtys kulkosvaidžių ir prieštankinių pabūklų. Mes matėme, kaip  niekieno juostoje blaškėsi ir žuvo minios jūsų nuo siaubo pamišusių kareivių!“

Profesorius Nikolajus Nikulinas gal vis dėlto tikėjosi, kad kada nors tautiečiai perskaitys jo prisiminimus. „Didžiojo Stalino neslėgė nei sąžinė, nei moralė, nei tikėjimas ir jis sukūrė tokią pačią didžią partiją, kuri ištvirkino visą šalį ir pamynė kitamintystę. Todėl radosi ir toks požiūris į žmones.“ Vieną kartą seržantas netyčia nuklausė kautynėse dalyvaujančio šaulių bataliono vado ir komisaro pokalbį: „Dar dvi dieneles pakariausime, paklosime likusiuosius ir keliausime į užnugarį performavimui. Tada tai pagyvensime!“ O kiek sykių girdėjo pasakant panašiai į vieno generolo žodžius: „Pamanykite, žmonės! Žmonės – tai dulkės!“

Patys sušaudė 15 divizijų

Rinkinyje „Nuslėptoji karo tiesa“ (1992) nurodoma, kad 1941-ųjų vasarą buvo respresuota 30 aukštų karo vadų (po Stalino mirties juos reabilitavo) ir nežinia kiek vidutinės ir žemesniosios grandies. Teisininko Viačeslavo Zviagincevo knygoje „Karas ant Temidės svarstyklių“ (Война на весах Фемиды) sakoma oficialiai skelbiamą karo metų teismų statistiką visiškai neatitinkant tikrojo to meto vaizdo. Autoriaus skaičiavimu, nuo 1941 m. birželio 22 d. iki 1942 m. liepos 21 d. buvo suimta 107 aukšti vadai: vienas maršalas, 72 generolai, 6 admirolai, likusieji –  ​divizijų ir kiti vadai. Iš jų 45 žmones (34 generolus) nuteisė mirties bausme, 10 žmonių mirė kalėjime. Ir tai dar ne visi – kai kuriuos suėmė prieš karą ir nuteisė karo metu. Dar vieno autoriaus duomenimis, represuota iš viso 54 generolai ir admirolai, 48 sušaudė, 6 mirė kalinami. Tai sudarė apie 12 % sovietinio generaliteto netekčių per visą karą.

Profesorius „Karo prisiminimuose“ anaiptol nesutirštino spalvų. Antai Pietvakarių fronto politinės propagandos valdybos viršininko pranešime sakoma: 1941-ųjų vasarą, nuo birželio 29 d. iki liepos 1 d., sulaikyta ir grąžinta į frontą iki 5 000 kareivių, pabėgusių iš 6-to šaulių korpuso, ypatingasis skyrius sušaudė 100 dezertyrų. Vienoje divizijų mūšio metų 80 prievolininkų iš vakarinių Ukrainos SSR sričių atsisakė šaudyti – visi jie sušaudyti rikiuotės akivaizdoje. Kitas dokumentas. Leningrado fronto ypatingojo skyriaus Vyriausiosios būstinės atstovui Klementijui Vorošilovui rašoma, kad 1942 metų gegužės-gruodžio mėnesiais apkaltinus šnipinėjimu, išdavikiškais ketinimais, kenkimu, dezertyravimu ir luošinimusi suimta beveik 4 tūkstančiai kareivių ir karininkų, iš kurių 1538 žmonės nuteisti aukščiausiąja bausme.

1941-ųjų rugpjūčio pradžioje Vyriausioji būstinė išleido įsaką (vėliau vadintą „Nė žingsnio atgal!“): vadus ir politinių darbuotojus, kurie mūšio metu nusiplėšia skiriamuosius ženklus, pabėga į užnugarį ar pasiduoda į nelaisvę, laikyti piktybiniais dezertyrais, jų šeimos turi būti suimtos kaip sulaužusiųjų priesaiką ir išdavusių savo tėvynę šeimos. Įpareigoti visus aukštesniuosius vadus  ir komisarus šaudyti vietoje tokius dezertyrus… Kiekvienas karo karys, nepriklausomai nuo jo tarnybinės padėties, privalo  pareikalauti iš viršininko, kad apsuptyje būtina muštis ( драться) iki paskutiniųjų, o jeigu toks viršininkas ir dalis raudonarmiečių linksta pasiduoti į nelaisvę – naikinti juos visomis priemonėmis, antžeminėmis ir oro, o iš pasidavusių į nelaisvę raudonarmiečių šeimų atimti valstybines pašalpas ir paramą.   

Pietvakarių fronto vado įsakyme rašoma apie šio fronto karinio prokuroro pateiktus duomenis, liudijančius kai kurių dalinių vadus viršijant valdžią, savavališkai sušaudant, smurtaujant; neretai tai daroma būnant neblaiviems raudonarmiečių ir vietinių gyventojų akivaizdoje (nurodomi konkretūs atsitikimai). Šie ir kiti piktinantys faktai nustatyti jau po to, kai Gynybos komisaras Stalinas 1941-ųjų rudenį išleido įsakymą dėl piknaudžiavimo represijomis.

stalinasPAL
Stalinas

1995 metais justicijos generolas pulkininkas Anatolijus Muranovas (buvęs SSRS teisingumo ministerijos karo tribunolų valdybos viršininkas) paskelbė straipsnį apie karo prokurorų veiklą Didžiojo tėvynės karo metais („Деятельность органов военной юстиции в годы Великой Отечественной войны“) su tokiais duomenimis: karo metais tribunolai nuteisė 2 530 663 žmones už karinius, kriminalinius ir kontrrevoliucinius nusikaltimus; iš jų mirties bausmė skirta 284 344 teisiamiesiems; sušaudė 157 593 žmones… Skaitytojams buvo ko nustebti: sunaikinta vos ne 15 divizijų! Knygos autorius nurodo, kad daugiausia neteisėtų nuosprendžių buvo paskelbta kontrrevoliucinės propagandos ir agitacijos bylose. 1941-ųjų rudenį teisingumo komisariato vyriausiosios karinių tribunolų valdybos viršininkas ir RKKA vyriausiasis prokuroras išleido direktyvą, kurioje perspėjama: nepagrįstai keliamos bylos paėmusiems rastus fašistinius atsišaukimus, jeigu nenustatytas tų asmenų piktvališkumas.

(Antihitlerinės koalicijos statistika: britų karo tribunolas nuteisė myriop 40 karių, prancūzų – 102, amerikiečių – 146; per penkerius karo metus vokiečių karo tribunolu nuosprendžiais mirties bausme nubausta 7810 žmonės.)

„Pergalės maršalą“ vadino „Mėsininku“

Apie maršalą Jurijų Žukovą (Liaudies maršalas, Maršalas kareivis, Pergalės maršalas) jo gerbėjai sako, kad buvo griežtas, bet teisingas. Negailėjo kitų, bet ir savęs negailėjo. Kentėjo nuo Stalino 46-aisiais ir nuo Chruščiovo 57-aisiais, nes šie, girdi, negalėjo pakęsti nepriklausomo ir ryžingo maršalo, ginančio prieš valdovus tikruosius liaudies interesus.

zukov_tikras
Žukovas

Pats Žukovas 1944-ųjų vasaros pabaigoje viename pranešimų į Būstinę svarstė, kaip tvarkyti armiją po karo, rašė, kad vadas turi būti išsilavinęs žmogus (культурным человеком). „Teisybę sakant, dėl mūsų kadrų išsilavinimo ir kultūros stokos mes labai dažnai patirdavome didelių technikos ir gyvosios jėgos nuostolių, nepasiekę galimos sėkmės.“ Gal dabar jis manė kitaip, negu 1941 metų rudenį, kai vadovaudamas Leningrado frontui, šifruotame įsakyme 1941 m. rugsėjo 28 d. grasino griežtesnėmis bausmėmis nei kiek anksčiau Stalinas įsakyme „Nė žingsnio atgal“: išaiškinti visai asmeninei sudėčiai, kad visų pasidavusių į nelaisvę šeimos bus sušaudytos ir sugrįžę iš nelaisvės jie taip pat bus sušaudyti?

1943-ųjų rudenį, Raudonajai armijai ėmus trūkti pajėgų įveikti Dnepro upei, vadai pradėjo telkti vietinius gyventojus. O uniforma, ginklai? Tikinama, maršalas Žukovas supykęs: dar aprengti ir apginkluoti juos (хохлов)? „Visi jie išdavikai! Kuo daugiau Dnepre nuskandinsime, tuo mažiau po karo į Sibirą reikės siųsti.“ Čia ir kitur pasitelktieji buvo vadinami „juodašvarkiais“, nes vilkėjo panešiotais švarkais ar šimtasiūlėmis, ginklą turėjo kas kelintas. Kam jiems uniforma, juk daugelis žus pirmosios atakos metu! Ukrainos tyrėjai teigia, kad vykstant mūšiams Ukrainos teritorijoje į Raudonąją armiją mobilizavo 900 tūkstančių „vienkartinių kareivių“. Vienu jų pabuvusio ukrainiečių rašytojo Anatolijaus Dimarovo atsiminimais, „juodašvarkiams“ prieš puolant įsitvirtinusius vokiečius davė po pusplytę – gal priešininkas pamanys, kad puolančiųjų rankose granatos ir eikvos šovinius; iš 500 nuėjusių į ataką gyvų liko penkiolika… Ukrainoje lankęsi vokiečiai karo veteranai pasakojo gailėjęsi miniomis prieš juos varomų paauglių ir šaudę jiems į kojas…

Tarp karo atsiminimų autorių, be maršalų, generolų ir kitų, randame ir vairuotojo prisiminimus. Tiesa, tai maršalo Žukovo asmeninis vairuotojas Aleksandras Bučičius, kuriam 66 puslapiuose išguldyti ką matė ir patyrė pakeliui į Berlyną padėjo istorijos profesorius („170 000 километров с Г.К.Жуковым“). Vairuotojas pasakoja maršalą  prieš Varšuvos šturmą įsakius vadams ir politiniams darbuotojams: visas užduotis vykdyti su mažiausiais nuostoliais, branginti kiekvieną žmogų. Dar keli puslapiai, ir vairuotojas pasakoja apie patį šturmą.

Keistai prasidėjo puolimas – artilerinis parengimas netruko ir pusės valandos. Tada pakilo „ypatingasis ešelonas“ – daugiausia pėstininkai. Galingi tankai tebestovėjo sutelkimo rajonuose. Viskas klostėsi ne taip kaip įprasta, bet pergalė buvo neįtikėtina. Priežastys išaiškėjo vėliau ir autoriui pasirodė būtina apie jas pasakyti, nes ši operacija patvirtino sovietinius vadus savo gebėjimais pranokstant vokiečių generolus. Kodėl toks trumpas buvo artilerijos parengimas? Maršalas Žukovas sutaupė sviedinių, kurie netrukus labai pravertė. Kodėl pirmoji pakilo „karo lauko karalienė“ – pėstininkija? Maršalas išsaugojo tankus, kurie prasiveržė „nemirtingųjų pėstininkų“ padarytais „koridoriais“…

berlynas_musis_1945
Mūšis dėl Berlyno 1945 metais

Oficialieji istorikai seniai sielojasi, kad vis mėginama (tų mėginimų įtartinai daug ir galima įtarti vykstant suplanuotai kampanijai) „sovietų (rusų) vykdomų kovos veiksmų strategiją ir taktiką susieti su nereikalingomis ir nepateisinamomis aukomis“. Esą rusų generolų buvo viena taktika: pergalė bet kokia kaina. Blogiausia, kaip kartais taip rašoma net mokykliniuose istorijos vadovėliuose, kurių autoriai ištisus mūšius paverčia beprasmio kraujo praliejimo pavyzdžiais ir aiškina, kad to galima buvo išvengti. Vienas iš tokių neteisingai aprašomų mūšių vyko Berlyno prieigose 1945-ųjų balandžio viduryje  – tai tris paras trukęs maršalo Georgijaus Žukovo vadovaujamas Zelevo aukštumų šturmas. Esą tai buvo net ne operacija, o puolimas kaktomuša, „mėsininkui“ Žukovui žengiant per savo kareivių lavonus aplenkti kitus generolus ir pelnyti nugalėtojo laurus. Ir atsiranda, deja, tuo patikinčių. Tuo tarpu, aiškina tie istorikai, tai buvo nestandartinis maršalo sprendimas, supainiojęs visas Vermachto generolų kortas. Šis šturmas atitraukė pagrindines vokiečių kariuomenės jėgas ir leido viso labo per tris dienas sutriuškinti vokiečius. Tai, kad Raudonoji armija Zelevo aukštumose prarado apie 25 000 karių, nereiškia visus juos žuvus – apie 70% buvo sužeisti ir vėliau grįžo į rikiuotę.

…Zelevo auštumų šturme (visaip jis vadinamas, taip pat ir“ beprotišku“) dalyvavaujančio bataliono vadas mėgino priešintis įsakymui vėl pulti. Esą vokiečių ugnies sistema  nenuslopinta ir artilerijai vertėtų dar padirbėti. Jam prigrasino sušaudymu, jeigu tuoj pat neįsakys valdiniams pulti. Po kelių atakų iš 800 karių rikiuotėje liko ne daugiau kaip šimtas. Kai bataliono likučiai jau rengėsi trauktis, šaudymas netikėtai  nutrūko. Bataliono vadas su keliais kariais įsiveržė į betono lizdą. Kulkosvaidininko padėjėją nušovė. Paties kulkosvaidininko nelietė: jis pamišo, regėdamas prieš save lavonų kalną…

2020.05.09; 18:00

Zelimchanas Changošvilis

2019 m. balandžio mėnesį įtariamasis rusas buvo atvykęs į FSB mokymo centrą, esantį netoli Maskvos. Šioje bazėje, esančioje prie Averkievo kaimo, įrengtos kelios šaudyklos, skirtos apmokyti FSB pareigūnus šaudymo technikos. Ne pelno siekianti žurnalistų organizacija „Bellingcat“ nustatė, kas tas asmuo, kuris buvo atvykęs į FSB šaudyklą prie Maskvos. Tai – Vadimas Krasikovas.

Remdamasis mobiliųjų pokalbių duomenimis, šis vyras praleido keturias paras minėtoje Rusijos Federalinės saugumo tarnybos šaudykloje. Ir tai – svarbi užuomina, kas 2019-ųjų metų rugpjūčio mėnesį Berlyne nušovė Rusijai nepalankų čečėnų kovotoją. Taip rašo „The Washington Post “ redakcija.

Taigi „Bellingcat“ įtaria, kad V.Krasikovas, kuris keliavo prisidengęs svetimu vardu į Vokietiją, ir yra būtent tas vyras, kurį Vokietijos federaliniai prokurorai apkaltino rugpjūčio 23 dieną Berlyne nužudžius Zelimkhaną Khangoshvili, buvusį Čečėnijos karo lauko vadą, kovojusį prieš Rusijos ginkluotąsias pajėgas Antrajame Čečėnijos kare.

Rusija neigia bet kokią savo atsakomybę. Tačiau „Bellingcat“ ir partneriai iš „Der Spiegel“ bei „The Insider“ dabar surado informacijos, kuri tiesiogiai pirštu beda į FSB. Pasak žurnalistų, nustatymas, jog V.Krasikovas prieš atvykdamas į Vokietiją treniravosi FSB šaudykloje, tik sutvirtina įtarimus, kad būtent Rusijos Federalinė saugumo tarnyba organizavo ir įvykdė žmogžudystę Berlyne.

„Tyrimas, paremtas mobiliaisiais duomenimis ir informacija apie prisijungimą prie mobiliųjų bokštų, fiksuoja būtent V.Krasikovo skambučius ir judesius. Jis dažnai kalbėdavo su Eduardu Benderskiu, kuris vadovauja FSB veteranų asociacijai ir privačioms saugos agentūroms, teikiančioms paslaugas valstybinėms įmonėms. Duomenys rodo, kad V.Krasikovas aštuonis kartus lankėsi ir FSB specialiųjų operacijų centre Balašihoje netoli Maskvos, įskaitant ir paskutiniąsias dienas prieš pat išvykstant iš Rusijos…“, – skelbia minėtas leidinys.

„Vokietija išsiuntė du Rusijos diplomatus, bausdama Kremlių už tai, kad šis nepadeda ištirti nusikaltimo. Tačiau tokio atsako Maskvai akivaizdžiai neužtenka. per daug švelnus atsakas. Tyrimas, kurį atliko Bellingcat ir partneriai, byloja apie valstybės remiamų žmogžudysčių Vokietijos žemėje vaizdą, nepanašų į bandymą nunuodyti Sergejų Skripalį ir jo dukrą Didžiojoje Britanijoje, o prieš tai – dar ir Aleksandro Litvinenko nunuodijimą radioaktyviuoju poloniu. Vokietija turėjo pasielgti žymiai griežčiau, demonstruodama Kremliui, kad nesitaikstys su jos išpuoliais. Taip mano „The Washington Post“ redakcija.

Informacijos šaltinis – „ The Washington Post“

2020.02.25; 08:53

Policija pranešė apie Vokietijos sostinėje Berlyne nuaidėjusius šūvius. Šūviai aidėjo miesto centre, Frydricho gatvėje, skelbia „Deutsche Welle“.
 
Pasak vietos žiniasklaidos, šūviai susiję su apiplėšimu, kuris buvo įvykdytas kavinėje „Starbucks“ netoli „Checkpoint Charlie“, orientyro, žyminčio postą, iš kurio buvo stebima Rytų ir Vakarų Berlyną skyrusi siena. Tai populiari ir turistų mėgstama vieta, o švenčių laikotarpiu šioje teritorijoje būna ypač daug žmonių.
 
Valdžios atstovai teigė ieškantys nežinomo užpuoliko. Kiek vėliau policija informavo valdanti situaciją.
 
Saugumo tarnybos aptvėrė teritoriją aplink Frydricho gatvėje esančią sankryžą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.31; 07:15

Vladimiras Putinas – Vyriausiasis Rusijos propagandistas

Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius iš Estijos sulaukė prašymo sostinės centre, miesto Rotušės aikštėje leisti suorganizuoti nemokamą “Unity Songs” koncertą. Visgi pasiūlymo netrukus buvo atsisakyta, nes paaiškėjo, kad tai buvo Kremliaus bandymas įbrukti propagandinį projektą.
 
Socialiniame tinkle „Facebook“ R. Šimašius skelbia, kad iš Estijos atkeliavusiame koncertinės agentūros „Artmusic” prašyme nebuvo nurodoma, nei kokios šalies grupės planavo pasirodyti koncerte, nei projekto organizatoriai ar finansuotojai. Prašyme akcentuota tik tai, kad tai yra tarptautinis projektas.
 
Visgi, anot Vilniaus mero, buvo surasta oficiali projekto svetainė, kurioje pateikiami Maskvos valdžios bei Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministerijos logotipai, sovietinė raudona žvaigždė, o taip pat nurodoma, kad tai yra Maskvos valdžios projektas. Svetainės nuotraukose taip pat aiškiai galima matyti vieno iš tų koncertų metu pateikiamą Antrojo pasaulinio karo vaizdą, kai sovietų kariai okupuotame Berlyne iškelia Sovietų Sąjungos vėliavą, o visi koncertai rengiami gegužės mėnesį, kai Rusija švenčia sovietų pergalės dieną.
 
„Taigi, čia estiškoje pakuotėje būtume gavę tikrų tikriausią sovietinės propagandos dozę – pergalės dienos minėjimą su Georgijaus juostelėmis, sovietų karių uniforma, sovietiniais vaizdais“, – rašoma R. Šimašiaus įraše.
 
Socialiniame tinkle „Facebook“ pateiktame įraše R. Šimašius skelbia, jog Estijos koncertinei agentūrai „Artmusic” buvo pateiktas atsakymas, kad laisvam Vilniui nereikia rusiškos propagandos.
 
„Laisvam Vilniui nereikia nei rusiškos propagandos, nei sovietinės simbolikos, kuriai nejaučiame jokios nostalgijos. Todėl nei Rotušės aikštėje, nei bet kurioje kitoje viešoje Vilniaus vietoje jūsų koncertas neįvyks. Nei 2020-aisiais, nei vėliau.
 
O jei bandysite šį koncertą organizuoti uždarose privačiose erdvėse, primenu, kad nusikalstamos sovietinės simbolikos, naudojimas Lietuvoje užtraukia atsakomybę pagal Baudžiamąjį kodeksą, nes ja mojuojant Lietuvoje, Europoje ir pačioje Rusijoje padaryti baisūs nusikaltimai žmogiškumui“, – rašoma socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalintame R. Šimašiaus įraše.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.20; 03:00

Rusijos sprendimas išsiųsti du Vokietijos diplomatus kaip atsakomoji priemonė yra nepagrįstas, ketvirtadienį skelbė Vokietijos užsienio reikalų ministerija ir perspėjo, kad Berlynas gali imtis „tolimesnių veiksmų“.
 
Maskvos žingsnis „siunčia neteisingą signalą ir yra nepagrįstas“, sakė Užsienio reikalų ministerijos atstovė.
 
Rusija ėmėsi atsakomųjų priemonių prieš Berlyną, kuris praėjusią savaitę išsiuntė du Rusijos diplomatus dėl čečėnų vado nužudymo Berlyne.
 
Rugpjūčio 23 d. parke Berlyne Zelimchanui Changošviliui, 40 metų Sakartvelo piliečiui, buvo du kartus šauta į galvą iš arti. Vokietijos prokurorai teigė, kad už nužudymą gali būti atsakinga Maskva.
 
„Nedelsiant reikalingas rimtas ir skubus bendradarbiavimas su Rusijos valdžia“, – sakė atstovė, perspėdama, jog „vyriausybė pasilieka galimybę imtis tolimesnių veiksmų šiuo klausimu, atsižvelgdama į tyrimus“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.1212; 12:45

Zelimchanas Changošvilis

Prancūzija solidarizuojasi su Vokietija, nusprendusia išsiųsti du Rusijos ambasados darbuotojus po Sakartvelo piliečio skandalingo nužudymo Berlyne. Tai penktadienį per spaudos konferenciją pareiškė Eliziejaus rūmų atstovas.
 
„Mes suprantame Vokietijos vyriausybės sprendimą ir solidarizuojamės su ja. Mes laukiame, kad Vokietijos valdžia, jei reikės, paprašys partnerius Europoje imtis priemonių. Kol kas to nebuvo. Kitomis aplinkybėmis Prancūzija išsiųstų Rusijos diplomatą“, – sakė jis.
 
Berlyne gyvenęs 40 metų amžiaus Sakartvelo pilietis buvo nužudytas rugpjūčio 23-iąją. Vokietijoje jis gyveno Tornikės K. vardu. Vėliau paaiškėjo, kad nužudytasis buvo kistinas (Sakartvelo rytuose gyvenančių čečėnų grupės atstovas) Zelimchanas Changošvilis.
 
Tą pačią dieną Berlyno prokuratūra pranešė, kad sulaikytas įtariamasis, kuris mėgino atsikratyti įkalčių, išmesdamas juos į Šprė upę. Vokietijos pareigūnų duomenimis, sulaikytasis – 49 metų Vadimas S.
 
Trečiadienį VFR užsienio reikalų ministerija pranešė išsiunčianti iš šalies du RF ambasados Vokietijoje darbuotojus dėl to, kad Rusijos valdžia nepakankamai bendradarbiauja tiriant Sakartvelo piliečio nužudymo bylą. Tyrimą atliekanti Vokietijos generalinė prokuratūra pareiškė turinti pagrindo manyti, kad nusikaltimas buvo padarytas dalyvaujant Rusijos arba jai priklausančios Čečėnijos valstybinėms struktūroms.
 
Rusijos prezidento spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas pavadino „visiškai nepagrįstais“ įtarimus, kad RF gali būti susijusi su incidentu Berlyne.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.07; 06:00

Naujieji Vokietijos Socialdemokratų partijos (SPD) lyderiai iki kitos savaitės vidurio atidėjo sprendimą dėl pasitraukimo iš koalicijos su Vokietijos kanclerės Angelos Merkel Krikščionių demokratų sąjunga (CDU), praneša dpa.
 
Ši žinia paskelbta sekmadienį, dieną po to, kai SPD pirmininkais buvo išrinkti du mažai kam žinomi politikai – buvęs Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės finansų ministras Norbertas Walteris-Borjansas ir parlamentarė Saskia Esken.
 
Jie teigė palaikysiantys bendradarbiavimą su CDU, jeigu bus iš naujo deramasi dėl koalicijos sąlygų.
 
Tačiau vėliau SPD paskelbė, kad sprendimas dėl to, likti koalicijoje, ar ne, nukeltas iki ketvirtadienio. Kitą savaitę Berlyne įvyks socialdemokratų kongresas ir dėl šio klausimo spręs partijos nariai.
 
Naujieji SPD lyderiai nori, kad CDU sutiktų kelti minimalų atlyginimą ir daug investuotų į infrastruktūrą bei priemones nukreiptas prieš klimato atšilimą.
 
Pastaraisiais metais SPD populiarumas itin nusmuko, o socialdemokratų rėmėjai pasirinko kraštutinių dešiniųjų arba kairiųjų partijas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.02; 00:01

Vokietijos kanclerė Angela Merkel išreiškė apgailestavimą žlugusia INF sutartimi (vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutartis. – ELTA), kuri tris dešimtmečius buvo kertinė Europos saugumo sutartis, ir patvirtino, kad Vokietija tęs vadovavimą tarptautiniam NATO batalionui Lietuvoje bei vykdys oro kontrolės Baltijos šalyse misiją.
 
„Aš labai apgailestauju, kad Rusija pažeidė INF sutartį, ir tai buvo sąlyga bei priežastis, dėl ko nutraukta sutartis. Taigi ginkluotas apribojimas Europoje susvyravo ir jo dabar išvis nėra. Dėl to mes su NATO partneriais darysime viską, kad būtų siekiama tolesnio nusiginklavimo“, – trečiadienį spaudos konferencijoje, surengtoje Berlyne po susitikimo su Lietuvos prezidentu Gitanu Nausėda, sakė A. Merkel.
 
Vokietijos kanclerė patikino, kad toliau Baltijos šalyse bei Lietuvoje vykdys oro policijos misiją.
 
„Vokietija yra NATO narė ir elgsis kaip partnerė, o mūsų dalyvavimas Lietuvoje ir Estijoje yra suderintas su NATO ir su priešakiniu sustiprintu dalyvavimu. Mes norime išnaudoti savo privalumus ir savo dalyvavimą NATO ir kartu su dvidešimt kitų šalių vykstame į Afganistaną, ir tai toliau darysime. Taigi visais NATO klausimais mes prisijungsime“, – kalbėjo A. Merkel.
 
Tuo tarpu prezidentas G. Nausėda pasidžiaugė Vokietijos pagalba bei bendradarbiavimu krašto gynyboje.
 
„Turime puikų bendradarbiavimą su Vokietija. (…) Tikiuosi, kad tikrai ateityje turėsime dar daugiau galimybių, potencialo plėtoti santykius karinėje srityje tiek įsigydami karinę įrangą, tiek ir sulaukdami paramos konkrečiai vienoje iš svarbiausių Lietuvai sričių, tai yra, kaip efektyviai įgyvendinti ne tik oro policijos, bet ir oro gynybos sistemą. Tikiuosi, kad Vokietijos pagalba šitoje srityje bus labai reikšminga“, – sakė G. Nausėda.
 
ELTA primena, kad INF sutartis, kurią 1987 m. gruodžio 8 d. pasirašė tuometis JAV prezidentas Ronaldas Reiganas (Reaganas) ir Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas, draudžia gaminti ir turėti iš sausumos paleidžiamas branduolinį ginklą nešti galinčias sparnuotąsias raketas, kurių veikimo nuotolis – nuo 500 iki 5 500 km. Vasario pradžioje JAV paskelbė vienašališkai pasitraukiančios iš INF sutarties, nes mano, kad Rusija ją pažeidinėja. Netrukus tą patį padarė ir Rusija.
 
„Mes apgailestaujame, kad Rusija neparodė noro ir nesiėmė jokių akivaizdžių veiksmų, kad grįžtų prie savo tarptautinių įsipareigojimų vykdymo“, – teigiama NATO rugpjūčio pradžioje išplatintame pranešime.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.15; 10:00

Jungtinių Valstijų prezidento Donaldo Trumpo kritika Rusijos remiamo „Nord Stream 2“ vamzdyno atžvilgiu nėra pakankama priežastis stabdyti projektą, o bet koks bandymas tą daryti būtų itin sudėtingas, nes dujotiekis jau pradėtas statyti, Vokietijos laikraščiui „Der Spiegel“ sakė už biudžetą atsakingas ES komisaras Guntheris Oettingeris.

D. Trumpas puolė Berlyną dėl Vokietijos paramos 9,5 mlrd. eurų vertės dujotiekiui po Baltijos jūra, liepą kaltinęs šalį esant Rusijos įkaite dėl jos priklausomybės nuo Rusijos energetinių išteklių.

Lapkritį JAV energetikos sekretorius Rickas Perry’is tikino, kad Vašingtonas neatmeta galimybės įvesti sankcijas įmonėms, prisidedančioms prie projekto. Tuo tarpu Berlyno ir Maskvos santykiai atšalo po to, kai Rusija aneksavo Krymo pusiasalį prieš 4 metus, tačiau šalys vis tiek vykdo bendrą „Nord Stream 2“ projektą, kuris nuo 2019 m. turės padvigubinti jau veikiančio „Nord Stream 1“ vamzdyno pajėgumus.

„Niekada nebuvau didelis „Nord Stream 2“ šalininkas. Tačiau, tiesą sakant, vamzdynas statomas jau ilgą laiką, o jo statybos negali būti taip lengvai sustabdytos“, – tikino G. Oettingeris, pridurdamas: „D. Trumpo grasinimai nėra tam pakankama priežastis.„

Vokietija atsisako prisijungti prie daugelio ES šalių ir Europos Komisijos (EK) priekaištų projektui, kurį Berlynas vadina privačių įmonių veikla. Vašingtonas susirūpinęs dėl to, kad vamzdynas, leidžiantis, importuojant gamtines dujas, apeiti Ukrainą, atims iš šalies tranzito pajamas. Ukrainos iš tranzito gaunamos pajamos sudaro apie 3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). JAV pareigūnų teigimu, Maskva šiuo projektu siekia suskaldyti Europą.

G. Oettingeris ne kartą ragino Rusijos dujų milžiną „Gazprom“ sutarti dėl „sąžiningų tolesnio vamzdynų, einančių pro Ukrainą, naudojimo sąlygų“.

„Gazprom“ yra vienintelis „Nord Stream 2“ akcininkas, padengsiantis pusę visų statybų išlaidų. Rusijos dujų milžino Europos partneriai yra Vokietijos „Uniper“ ir „Wintershall“, Didžiosios Britanijos ir Nyderlandų milžinas „Royal Dutch Shell“, Prancūzijos „Engie“ ir Austrijos OMV.

Darius Mikutavičius (ELTA)

2018.12.29