Algimantas Rusteika, šios publikacijos autorius

Na ką, kas dar liko neapdergtas, ar jau apdergėm viską? Šimtmečio proga kas mėnesį po šimtą nusipelniusių, mylimų, visuotinai gerbiamų žmonių – į srutų duobę ir vėl bus laisva Lietuva! Gyvųjų bijom, pasityčiokim iš išėjusiųjų – tai numylėtas gyvųjų numirėlių metodas, kurį labai mėgo stribai, numesdami šventose vietose šventų, nukankintų mūsų brolių ir seserų kūnus.

Sakot, vanagaitės su zurofais neteisūs, kai vadovaujasi KGB archyvais ir bylomis, kur daug melo, prievarta ir kankinimais išgautų „prisipažinimų“ ir iš baimės pasirašytų popiergalių, kad galėtum su vaikais išgyventi? O štai burauskaitės, kurios mojuoja tų pačių žudikų sukurptais KGB žurnaliukais – tai labai labai teisios!

Žymių, visų mylimų žmonių apmėtymą mėšlu, kurį privačios vanagaitės pradėjo dėl asmeninio pelno, Lietuvos Respublikos valstybinės struktūros pabaigs už mokesčių mokėtojų pinigus. O sisteminė žiniasklaida visam pasauliui ištrimituos, kad tik Lietuvai būtų geriau.

Klasikinė dezinformacijos operacija, dėstoma pirminio lygio žvalgybininkų mokyklėlės pirmajame kurse, kursantai žiovauja – kaip banalu, ar yra Žemėje debilų, kurie patikėtų? O dėstytojas irgi žiovaudamas atsako – ai, kartais ir tokių priešininkų pasitaiko, primityvios operacijos primityvams nesudėtingos, tai kodėl nepabandžius, juk pigu?

Ką daro net per banaliausius filmus valdžia, ateinant priešams? – degina krosnyse slaptus dokumentus, kurių negali išsivežti. Tik ne kiečiausia pasaulyje slaptoji tarnyba. Prieš pat SSSR žlugimą, 1987-siais KGB tyčia užveda agentūrinių bylų registravimo žurnalą. Pačias agentūrines bylas, jų korteles sunaikina ar išveža, o žurnalą, t.y de facto visą atbuline data sudarytą savo agentų sąrašą nuo pat 1944-jų demonstratyviai palieka stalčiuje priešams?

Ir jūs tuo tikit? Rimtai? Tautiniai įgalioti istorikai taip pat tiki ar apsimeta patikėję ir patriotiškai tamposi viešumoj, ką ir reikėjo įrodyti. Lubiankoje Lietuvos poskyrio chebra rūkykloje su panieka kvatoja – litovcai kimba ant pliko kablio, net slieko nereikia! Nes jie tai žino – KGB agentūrinių bylų žurnalas skirtas tam, kad tie lietuvių debilai ar likusieji tarp jų saviškiai atrastų.

O kai atranda – prasideda įdomumai. Štai A.Anušauskas, neabejotinai matęs tą žurnalą ar net laikęs rankose, teigia, kad žurnalas atspausdintas mašinraščiu, bet paskutiniai puslapiai užpildyti ranka, kas kelia abejonių dokumento autentiškumu. Tačiau tai, švelniai tariant, netiesa.

Kiekvienas, nuėjęs http://www.kgbveikla.lt/lt/agentu-sarasas/ir paspaudęs raudonas nuorodėles, gali pamatyti pirmųjų žurnalo puslapių fotokopiją ir įsitikinti, kad inventorinis žurnalas Nr.35 yra užpildytas ranka nuo pat pirmųjų puslapių. Jis ir negali būti pildomas kitaip, nes tai yra „kontorinė knyga“, kurios puslapiai atspausdinti ir surišti gamykloje, ir negali būti įdėti į rašomąją mašinėlę.

NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.

Žurnalo tituliniame lape nurodyta, kad jame yra 200 puslapių, kuriuose inventorizuota 1791 KGB agentų byla, tačiau Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras teigia, kad visame šiame sąraše yra tik 1669 agentų pavardės. Ir pavardžių mažiau ne todėl, kad dalies prisipažinusiųjų agentų nėra skelbiama – tokių sąraše yra 18 ir jie įskaičiuojami, tiesiog jų pavardės tvarkingai ištrintos ir tose eilutėse sudėlioti brūkšneliai. Kyla klausimas – kur dingo dar 122 agentų pavardės?

Štai, kardinolas Vincentas Sladkevičius, „KGB agentas Alksnis“. Agentūrinė byla „atiduota į archyvą“ prieš pat Nepriklausomybę, 1989 metų lapkričio 21d. Perduotos bylos Nr.14486  tomų skaičius – 1, bylos  puslapių skaičius – 0.

Neblogas „agentas“, kurio byloje per 30 metų nėra sukaupta nei vieno lapelio ir į archyvą „perduodamas“ tuščias segtuvas, nors „užverbuotas“ Jo Eminencija buvo 1958 metais.

Labai būtų smagu pamatyti paskutiniųjų žurnalo puslapėlių fotokopiją – jei internete įdėti pirmieji, tai kodėl ne paskutiniai, svarbiausieji? Ir dar įdomesnė būtų rašysenos ekspertizė, bet jos niekas nedarė ir nedarys. Nes gali paaiškėti, kad žurnalas pabaigtas pildyti jau po Nepriklausomybės – o juk taip ir yra, nes įrašas Nr.1669 padarytas jau 1990 m. liepos 3 d., o likusieji 122, kurių nebėra, tai juk dar vėliau?

Taip gal sužinotume ir didvyrius, kurie kam reikia ką reikia įrašė, o tai jau valstybės tikėjimo paslaptis, melskimės. Po keliskart vykusios imitacinės „liustracijos“ juk nėra Lietuvoj žmogaus, kuris nesuprastų, kad tikrieji, svarbūs, įtakos agentai įslaptinti 75 metams ir po 75 metų bus įslaptinti dar 175 metams.

Jų pavardžių niekada nesužinosit ir nesvajokit, o jei kas žinot ir bandot pasakyti – nukrisit nuo laiptų. Duodu kepurę prišventinti, kad ten pusė dabartinio politinio elito iki pačių pačiausių, kuriems padėjus šaukštą tautą ištiks nuomaris ir monumentai nusės didvyrių žemę. Ir kad tos 122 žurnalo gale „nukirptos“ pavardės tik ledkalnio viršūnė.

KGB_dokumenty
KGB dokumentai – po devyniais užraktais

Šie metai – priešrinkiminiai ir absoliučiai nieko svarbaus, nesusijusio su būsimąja kova dėl vairuotojo sėdynės, viešumoje nevyksta ir neįvyks. Norit suprasti – paklauskit, kam tai naudinga arba nenaudinga. O gal manot, kad burauskaitės laisvai ir nepriklausomai, be suderinimų su Šventąja Dvasia skelbia tokias naujienas? Pirmyn, palatoje Nr.6 laisvi ir labai nepriklausomi mąstytojai irgi taip mąsto.

Donatas Banionis, Saulius Sondeckis, Vincentas Sladkevičius – KGB agentai? Tą išmesim per žinias, įteigsim ir pasikeis visuomenės vertinimų vektorius – buvo, matote, tokie laikai, visi tada buvo šitokie anokie, reikėjo išlikti ir gyventi, todėl neteiskit ir nebūsit teisiami… Kam reikia, kad taip pagalvotume?

Vieni pasakys – reikia socdemams, nes kaip tada atrodytų tautos priešas Mindaugas Bastys – kad pasikalbėjo su kuo nereikia kada nereikėjo? Kiti atsakys – argi tai nenukreipia dėmesio nuo prisidirbusio valstiečių vadeivos, kurio kovos su LRT yra tik vienas iš būsimojo karo dėl Prezidentūros epizodų?

Mindaugas Bastys. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Žinant, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą sudaro praktiškai vien konservatorių žmonės ir niekas šioje srityje be Prezidentūros palaiminimo neįvyksta, kad šios žinios pražydo Šventajame Delfyje ir matonių bei pugačiauskų programoje „Vremia“, šie argumentai niekiniai.

Su mirusiaisiais visada susidorojama todėl, kad tai naudinga gyviesiems ir išsigąstų esantieji. Lieka vienintelis interesas ir paaiškinimas – jei sugebat, pateikit kitokių – tai būtinybė sudaryti visuomenėje nuomonę, kad visi garsūs ir žinomi, nusipelnę Lietuvai žmonės buvo kaip nors susiję su KGB, yra reikalinga būsimiesiems prezidento rinkimams.

Dabar praktiškai kiekvienam žmogui gali būti pateikti kaltinimai ryšiais su KGB. Gal ir būsimajam, dar nežinomam, konservatorių kandidatui, tyliai ir neabejotinai remiamam D. Grybauskaitės. Prezidentei, pretenduojančiai į aukštas pareigas Europos Sąjungoje – taip pat. Apie tokius kaltinimus seniai kalbama, rašoma ir yra baimės, kad jie pagaliau bus realizuoti, nes per rinkimus niekas nueinančiojo valstybės vadovo nebebijos, o tie, kurie bijojo, tylėjo ir pataikavo, bus itin pikti ir aršūs.

Tai ne šiaip rinkimai, o mūšis dėl Lietuvos ateities. Abejoju, kad tą laimino pirmieji asmenys, labai gali būti, kad aukštybėse jau suprato – patarėjų saviveikla nepasiteisino ir eilinį kartą trenktasi veidu į purvą. Ir gal kabinete aukštomis lubomis jau pasakė ką reikia ir apie „KGB agentus D.Banionį, S.Sondeckį ir V.Sladkevičių“ nebeišgirsime.

Kaip jie norėtų, kad ta tema pirmadienį tiesiog būtų uždaryta ir drąsieji valdiški žurnalistai apie tai nebelotų arba, blogiausiu atveju, nuobodžiai paveblentų ką reikia! Ir mes po savaitės apie viską pamirštume, o reikiama nuostata pasąmonėje išliktų, ką ir reikėjo įrodyti.

Bet  visuomenė jau nebe ta, kad tą leistų. Apsirikote, ponai.

2018.01.08; 03:40

Vidmantas Valiušaitis, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

O man vis dėlto atrodo, kad tuo būdu, kuriuo dabar yra viešinami tikri ar tariami KGB agentai, pirmiausiai kerta per paties Genocido ir rezistencijos tyrimų centro reputaciją bei patikimumą.

Kodėl? Todėl, kad strapalioti ant mirusiųjų kapų gali ir zuikis. Bet štai parodyti balsą prieš gyvuosius, pilančius paplavas ant Lietuvos, iškraipančius istorinius faktus ir šmeižiančius mūsų šalį, privengiama. O šitas Centras kaip tik turėtų būti rezistencinio fronto avangarde. Kodėl taip nėra?

Neapibendrinu. Yra sąžiningų to Centro istorikų, daug padariusių ir tebedarančių reikšmingus darbus. Tačiau Centro, kaip institucijos vaidmuo, vykdomo informacinio karo akivaizdoje yra palyginti menkas, turint galvoje potencialą, kuriuo jis disponuoja. O šiuo konkrečiu atveju, mano įsitikinimu, yra aiškus šūvis sau į koją.

Kuo skiriasi p. Vanagaitės tvirtinimas, kad A. Ramanauskas-Vanagas buvo KGB agentas nuo p. Burauskaitės aiškinimų, kad kard. V. Sladkevičius buvo „užverbuotas“, bet galbūt kaip nors atsitiko, kad agentu paskiau jis nebuvo? Jeigu p. Vanagaitės išsisukinėjimus po susimovimo dar galima aiškinti jos „nepatirtimi“ dirbant su archyvine medžiaga, tai p. Burauskaitei tuo pasiteisinti negalima. Jeigu jums patiems nėra aišku, mieli ponai, kodėl jūs tuomet taip neatsakingai elgiatės, lyg provokuotumėte ir kiršintumėte žmones? Ir tai – Lietuvos valstybės šimtmečio išvakarėse?

Arvydas Anušauskas, žinoma, bando gelbėti padėtį, norėdamas bent kiek išsaugoti savo buvusios darbovietės veidą: čia tik sąrašas, kurio patikimumas kelia daugiau klausimų negu atsakymų. Ir tai tiesa. Tačiau klausimas, kodėl Genocido ir rezistencijos centras elgiasi būtent šitaip – man yra pats rimčiausias.

Gal į tą klausimą atsakymą turi Istorinės atminties komisijos pirmininkas LR Seimo narys Arūnas Gumuliauskas? Arba Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas Vytautas Bakas? Ar tie mirusieji – kard. V. Sladkevičius, dirig. Saulius Sondeckis, akt. Donatas Banionis, – kurių nuopelnų Lietuvai pristatyti nereikia, yra padarę ir tiek pat ar net daugiau blogo – išdavę kitus prapulčiai, pražudę žmones, sugriovę jų gyvenimus ir pan., – kad dabar jie keliami iš numirusiųjų ir kalami prie gėdos stulpo? Ar tai daroma tik „dėl įdomumo“, „sportiniais sumetimais“, pasižiūrėti „kas iš viso to išeis“? Kad matytųsi, jog „ir Centras dirba“?

Kodėl apie tikrus galvažudžius, kankintojus ir išdavikus, atsakingus už dešimčių tūkstančių žmonių mirtis ir šimtų tūkstančių ištrėmimą iš Lietuvos, per 27-erius nepriklausomybės metus ne tik nesugebėjome parengti dokumentuotų enciklopedinių leidinių, su išsamiomis jų biografijomis, bet neturime nė jų sąrašų? Tarsi genocidinio masto nusikaltimus darė kažkokie bevardžiai anonimai. Juk buvo konkretūs žmonės, kurie sudarinėjo sąrašus, kurie vyko areštuoti, kurie konvojavo, kurie pasirašinėjo arešto orderius, tardė, teisė, rašė nuosprendžius, etc.

Kai viso to neturime, tada „didžiausiais nusikaltėliais“ patogu vaizduoti tikrų nusikaltėlių užterorizuotas, įbaugintas ar kitaip palaužtas aukas – į nelaisvę pakliuvusius ir kankinimų neatlaikiusius partizanus, trėmimų pabūgusius literatus, kolaboravimu su okupaciniu režimu savo talentą bandžiusius gelbėti menininkus ar kitus inteligentus.

KGB. Yra tokia profesija – žudyti

Tačiau svarbiausias dalykas yra kitas. Tokia medžiaga, su kuria į viešumą šiandien išėjo LGGTC, pasitarnauja ne kam kitam, o tik tos pačios KGB reputacijos „atskalbinėjimui“. Jeigu Sondeckis, Banionis, Sladkevičius buvo „KGB agentai“ ergo „Lietuvos priešai“, vadinasi, tie kabėbistai buvo „fain vyrai“, jie į savo draugiją rinko „gerą kompaniją“. Reikšminga dalimi tokių „kagėbistų“ dėka Lietuva atgavo nepriklausomybę (prisiminkime kardinolo Sladkevičiaus priesaką Katdros aikštėje istorinio lūžio momentu „mokėkime augti ir laukti“) ar Lietuvos vardas plačiai skambėjo užsienyje (Sondeckio ir Banionio dėka; Sąjūdžio žmonės absoliučia dauguma buvo „no name’ai“).

Todėl dar sykį pasikartosiu: LGGTC, neatsakingai paleidęs viešumon abejotino patikimumo informaciją, šovė sau į abi kojas. Diukovas jam, be abejo, ploja. Tuo metu Rusijos žiniasklaida pasirūpins pagarsinti, kad „fašistų“ valdžia Lietuvoje „KGB agentais ir Lietuvos priešais“ apšaukė pasaulinio garso menininkus ir pirmąjį Lietuvos kardinolą.

Informacijos šaltinis – Facebook

2018.01.07; 10:48

Nemėgstu rašyti „atvirų laiškų“. Bet neturiu kitos išeities. Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas Vitalijus Gailius nėra atsakęs nė į vieną mano klausimą, pateiktą dar 2015-aisiais metais. Todėl netikiu, kad teiksis duoti paaiškinimų ir šiais, 2017-aisiais, metais.

Antikorupcijos komisijos pirmininko laiškas

Tad atviras laiškas – neišvengiamas. Juolab kad reikalas – rimtas. Itin svarbiai komisijai vadovaujančio, principingumą, sąžiningumą televizijos ekranuose demonstrojančio parlamentaro V. Gailiaus elgesys, parodytas šių metų rugsėjo 6-ąją, mano supratimu, – nederamas. Jis nesustiprina pasitikėjimo nei minėta komisija, nei visu Seimu. Parlamentaro veiksmai mažų mažiausiai išduoda esant dvigubus standartus, kenkiančius tarptautiniam Lietuvos prestižui.

Kad būtų aiškiau, pirmiausia pacituosiu rugsėjo 6-ąją oficialioje Seimo internetinėje svetainėje išplatintą pareiškimą, po kuriuo puikuojasi Seimo Antikorupcijos vadovo parlamentaro V. Gailiaus pavardė. Oficialame tekste rašoma: „Antikorupcijos komisija, reaguodama į Tarptautinio tiriamosios žurnalistikos centro „Organized Crime and Corruption Reporting Project“ (OCCRP) ataskaitoje pateiktą informaciją apie galimą pinigų plovimą Azerbaidžanui pervedant pinigus aukšto rango Europos pareigūnams, kreipėsi į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą (FNTT). Ji prašo informuoti komisiją apie FNTT atliekamus prevencinius veiksmus pagal Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymu tarnybai nustatytą kompetenciją dėl informacijoje nurodytų asmenų galimų sąsajų su Lietuva“.

Seimo narys V.Gailius tarsi teisingai elgiasi. Budrumas – būtinas. Tačiau žvelkime atidžiau.

Keista draugystė

Ar V. Gailius turėjo moralinę teisę pasirašyti po minėtu prašymu? Ne. Vardan teisybės jis privalėjo nusišalinti, nes Armėnijos – Azerbaidžano tarpusavio santykių klausimu yra akivaizdžiai tendencingas.

Ši nuotrauka paskelbta Armėnijos ambasadoriaus Lietuvoje Tigrano Mkrtčano socialinių tinklų paskyroje – Twitter. Joje užfiksuotas ambasadoriaus  T.Mkrtčano ir Seimo nario V.Gailiaus susitikimas. Užrašas byloja, kad parlamentarui V.Gailiui reiškiama pagarba, juo žavimasi, jis vadinamas dideliu Armėnijos draugu.

Tie Lietuvos piliečiai, kurie myli Armėniją ir įtariai žiūri į Azerbaidžaną, nieko blogo nedaro. Lietuvos įstatymai nedraudžia manyti, jog Armėnija – artimesnė Lietuvai nei Azerbaidžanas. Tačiau pavojus kyla, kai Lietuvos atstovai, ypač oficalūs asmenys, pradeda, tegul ir netiesiogiai, ginčyti tiek NATO, tiek Europos Sąjungos, tiek konkrečiai Lietuvos pripažįstamą Azerbaidžano teisę į Kalnų Karabachą. Štai tada ryškėja grubios dviprasmybės: jei gerbiame Ukrainos, Gruzijos, Moldovos teritorinį vientisumą, privalome remti ir Azerbaidžano teisę susigrąžinti Kalnų Karabachą.

V. Gailius – būtent iš tų, kurie netiesiogiai kvestionuoja oficialią Lietuvos poziciją dėl Kalnų Karabacho. Praėjusiame Seime jis priklausė liberalės Dalios Kuodytės vadovautai Draugystės su Kalnų Karabachu (ne su Armėnija, bet būtent su Kalnų Karabachą okupavusia ir dabar ten šeimininkaujančia valdžia) grupei. Tad nėra sunku suvokti, kurioje jis barikadų pusėje (2015-ųjų pradžioje buvau nusiuntęs prašymą paaiškinti, kodėl sutiko dalyvauti minėtos grupės veikloje, bet jokio atsakymo nesulaukiau).

Štai dėl tokių keistų „draugysčių“ Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas bent jau „dėl akių“ privalėjo atiduot laišką pasirašyti kam nors kitam iš savo vadovaujamos komisijos. Pavyzdžiui, pavaduotojui. Oficialiai, viešai pripažinęs savo proarmėniškas nuostatas jis šiandien atrodytų žymiai solidžiau.

Keistas skubėjimas

Tačiau pastangos viešai bičiuliautis su Kalnų Karabachą okupavusiomis jėgomis ir tuo pačiu netiesoginis oficialios Lietuvos pozicijos kvestionavimas, – ne vienintelis keistas V. Gailiaus žingsnis.

Į akis krenta dar ir V. Gailiaus skubėjimas. Vos tik rugsėjo pradžioje portalas 15min.lt paskelbė straipsnį sensacingu pavadinimu „Tyrimas drebina Europą: kaip korumpuotas režimas papirkinėjo įtakingus politikus“, o jau po kelių dienų publikuojamas FNTT vadovybei adresuotas Antikorupcijos komisijos prašymas išsiaiškinti, ar, vaizdžiai tariant, Azerbaidžanas nepapirkinėjo Lietuvos politikų.

Nesiruošiu nei remti, nei neigti minėtame portalo 15min.lt straipsnyje paskelbtų žinių. Korumpuotų, nesąžiningų, savanaudžių politikų Europoje tikrai esama. Europa – ne šventa karvė.

Ir vis tik kodėl Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas nepaprašė savo pavaduotojų atidžiau pažvelgti į minėtą žurnalistinį tyrimą? Juk per parą vargu ar galima ištirti visus niuansus. Sakykim, ar tarp žurnalistinio tyrimo iniciatorių nėra įtakingos Vakaruose armėnų diasporos ir oficialiojo Jerevano šalininkų, armėnų kilmės žurnalistų?

Keistas tylėjimas

Tačiau įdomiausia, kodėl ponas V.Gailius tylėjo, kai maždaug prieš pusmetį buvo pranešta apie Armėnijos pastangas papirkinėti europarlamentarus, kad šie specialiai, tendencingai, kryptingai juodintų Azerbaidžano vadovybę?

European Strategic Intelligence and Security Center (Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centras)

Seimo Antikorupcijos komisijai viešai primenu, ką šių metų pavasarį ir vasarą skelbė Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centras (European Strategic Intelligence and Security Center). Ši žvalgybinė organizacija įsikūrusi 2002-aisiais metais Briuselyje.

Vienas iš European Strategic Intelligence and Security Center vadovų yra 59-erių metų amžiaus Klodas Monikė. Jis – buvęs prancūzų žvalgybos darbuotojas (Prancūzijos užsienio žvalgybos generalinė direkcija). Darbo specifika – žvalgybos analitikas. Žurnalistinė veikla buvo jo priedanga. K. Monikės specializacija – terorizmas, šnipinėjimas, organizuotas nusikalstamumas, tarptautiniai konfliktai. Jis yra parašęs knygų apie teroro aktus, surengtus rugsėjo 11-ąją Niujorke. K. Monikės knygos sulaukė didelio populiarumo. 

Antrasis asmuo organizacijoje – daugiau nei 20 metų tiriamąja žurnalistika besidomintis Ženovefa Etjenas. Trečiasis – 57 metų amžiaus sociologas, žinomas Artimųjų Rytų specialistas Viljamas Rasimora.

Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centro ESISC domėjimosi laukas – Vakarų civilizacijai kylantys pavojai.

Žvalgybinės organizacijos ESISC pastebėjimai

Tad ką ši organizacija pateikė savo oficialiame tinklapyje www.esisc.org? Ji įvardino angažuotą, tendencingą, armėnų diasporos lobistų remiamą europarlamentarų grupę, kurios siekis – daryti ženklią įtaką Europos šalių vyriausybėms bendraujant su Centrinės ir Rytų Europos valstybėmis. Angažuotų Europos parlamentarų dėmesio centre – ir Azerbaidžanas. Prieš Azerbaidžaną ši grupė, pasak ESISC analitikų, parengusi gausų arsenalą priemonių, kurių pagalba daromas milžiniškas, bet slaptas spaudimas tarptautinei opinijai. 

Klodas Monike, ESISC centro vadovas

Bet įdomiausia, kad, kaip teigia ESISC ataskaitą parengę autoriai, įtakinga, gausi antiazerbaidžanietiška ir tuo pačiu proarmėniška lobistinė europarlamentarų grupė susiformavo būtent 2012-ieji metais, kai į svarbų postą Europos struktūrose buvo paskirtas „žinomas asmuo“.

ESISC analitikų teigimu, tai latvis Nilas Muižniekas, daugiau nei penkerius metus dirbęs Žmogaus teisių komisaru Europos Taryboje. Žodžiu, ESISC ataskaita, įvardinanti slaptuosius Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO), Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos politikų ryšius su užsienio armėnų diaspora, Armėnijos valdininkais bei Džordžo Sorošo fondu siekiant įteisinti Kalnų Karabachą kaip armėnų teritoriją, – ne mažiau sensacinga.

Beje, antrojoje ataskaitos dalyje ypatingas dėmesys skiriamas būtent N. Muižniekui. 2012-aisiais išrinktas į ET PA jis tapo pagrindine, pasak ESISC, slaptojo tinklo, vienijančio Europos diplomatus, oficialius Armėnijos pareigūnus, Armėnijos lobistus, nevyriausybines organizacijas ir Džordžo Sorošo fondus, atstovas. 

Turėdamas įtakingas oficialias pareigas Europos struktūrose šis latvis vaidino, kalbant ESISC analitikų žodžiais, svarbų vaidmenį primetant Europai oficialiojo Jerevano interesus dėl Kalnų Karabacho. Jis taip pat stengėsi į savo proarmėnišką veiklą pritraukti naujų įtakingų Europos politikų. Įsidėmėtina, kad ypač buvo „medžiojami“ Šiaurės šalių ir Baltijos valstybių (atkreipkime dėmesį į šiuos žodžius – autoriaus pastaba), Nyderlandų ir Vokietijos politikai.

ESISC ataskaitoje pateikta lentelė, kurioje parodyta, kaip per pastaruosius penkerius metus, kai N. Muižniekas tapo Europos Tarybos Žmogaus teisių komisaru, Europoje stiprėjo antiazerbaidžanietiškos nuotaikos.

Būtent jo vadovavimo laikais greta oficialių plenarinių ET PA posėdžių buvo rengiami ir neoficialūs pasitarimai, naudingi Armėnijai ir nenaudingi Kalnų Karabachą (azerbaidžanietiškai – Juodasis Sodas) dėl armėnų – rusų ginkluotų formuočių agresijos netekusiam Azerbaidžanui.

N. Muižnieko grupei buvo nė motais, kad jų veikla akivaizdžiai neigia tarptautinę teisę ir nusistovėjusius europietiškus teritorinio vientisumo principus. N. Muižniekas elgėsi taip, tarsi nežinotų ESBO saugumo Tarybos rezoliucijų (822, 853, 874, 884), smerkiančių Armėnijos veiksmus okupavus azerbaidžanietišką Kalnų Karabachą ir iš ten išvijus visus azerbaidžaniečius.

Atsakaitoje greta N. Muižnieko minimos dar kelios Armėnijos poziciją dirbtinai stumiančių Europos politikų pavardės: Piteris Omcigtas, Kristofas Štraseris, Frankas Švabe ir Tini Koksa. Jie priskiriami N. Muižnieko grupei, nuolat kritikuojančiai Azerbaidžaną, o Armėniją traktuojančiai kaip beveik pavyzdinę valstybę regione.

Beje, jau egzistuoja nauja intriga. N.Muižnieko mandatas ilgai netruks. Kas jį pakeis?

Nedovanotinas aplaidumas

Žodžiu, šių metų viduryje pasirodžiusią esisc.org dviejų dalių ataskaitą V. Gailius „pražiopsojo“. Mano supratimu, tai – nedovanotinas aplaidumas. Nes Europos Sąjunga nenusipelnė būti agresyviosios Armėnijos (tuo pačiu – ir Rusijos, nes Armėnijoje ilgam dislokuota Rusijos Federacijos karinė bazė) interesų įkaite.

Tad klausimas, kodėl Seimo Antikorupcijos komisijos vadovas Lietuvoje ieško ne Armėnijos, o tik Azerbaidžano papirktų politikų, – atviras. Šių eilučių autoriui, besidominčiam Azerbaidžano, Armėnijos, Gruzijos ir Turkijos istorija, atrodo, kad Lietuvoje armėnų pozicijos – labai stiprios. Įtartinai stiprios.

Įtartinai stipri Armėnijos įtaka

Tereikia suskaičiuoti, kiek Klaipėdoje, Kaune ir Šiauliuose pastatyta armėniškų kryžių – Chačkarų. O štai azerbaidžaniečiams Lietuvoje pastatyti paminklo, pagerbiančio Hodžaly aukas, neleista. Atsitiktinumas?

Lietuvos Seime buvo įkurta draugystės su nuo Azerbaidžano atplėštu Kalnų Karabachu grupė. Bet ar Jūs girdėjote, kad Seimo Nacionalinio saugumo komitetas, Lietuvos užsienio reikalų ministerija ir Valstybės saugumo departamentas bent jau viešai perspėtų, girdi, tokios lietuviškos „draugystės“ panašios į draugystes su Moldovą, Gruziją ir Ukrainą terorizuojančiais separatistais?

Slaptai.lt nuotraukoje iš kairės į dešinę – Muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis ir LGGRTC vadovė Birutė Burauskaitė. Pirmas iš dešinės – Armėnijos ambasadorius Tigranas Mkrtčanas.

Lietuvoje kiekvienais metais minimos tiek Armėnijai, tiek Azerbaidžanui skaudžios datos. Bet Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorė Birutė Burauskaitė bei Genocido aukų muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis aplanko tik armėniškus renginius.

Lietuvoje šiais metais svečiavosi armėnų delegacija, prisistačiusi niekur pasaulyje nepripažintos Kalnų Karabacho respublikos atstovais. Armėnų delegaciją lydėjo mažų mažiausiai vienas Seimo narys – Povilas Urbšys. Delegaciją taip pat priėmė Varėnos rajono meras Algis Kašėta.

Bet ar Lietuvos užsienio reikalų ministerija viešai pasmerkė mūsų oficialių politikų glebesčiavimąsį su pasaulyje nepripažįnta valstybe?  

Keistai elgiasi ir lietuviškieji leidiniai. Štai šių metų vasarą buvo užfiksuoti rimti Azerbaidžano ir Armėnijos susišaudymai. Apie tai, kad po Armėnijos atakų žuvo civilių azerbaidžaniečių, įskaitant ir dviejų metukų vaiką, ir jo močiutę (pavardės žinomos), lietuviškoje žiniasklaidoje pranešimų neaptikau.

O kad po Azerbaidžano kontratakos pasienyje žuvo keli armėnų kariai, – raportavo daug lietuviškų leidinių.

Štai 15min.lt nepraleidžia progos skelbti Azerbaidžanui nepalankių straipsnių. O rašinių, kurių autoriai pasakoja apie Armėnijoje egzistuojančią netvarką, apie korumpuotą Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano ir jo aplinkos režimą, – nespausdina. Net nepaaiškina, kodėl. Gal mano, jog Seržas Sargsianas – tyras kaip krištolas?

Kas iš Lietuvos leidinių išdrįs bent retsykiais išspausdinti azerbaidžanietiškus argumentus? Pavyzdžiui, ką apie minėtą antiazerbaidžanietišką tyrimą mano Elmira Tariverdijeva, Trend naujienų rusiškosios tarnybos vadovė.

Azerbaidžanietiški argumentai

Jūsų dėmesiui – keletas ištraukų: „(…) Beje, rezoliucijoje minimas tik vienos šalies adresas – Azerbaidžanas, o tai aiškiai įrodo antiazerbaidžanietišką rezoliucijos požiūrį, nes kryptis pasirinkta tikslingai (…).

Ir visa tai sukasi aplink žurnalistų, kurių dalis yra armėnų kilmės, tyrimą. Ar sutapimas nestebina? Tiesa, nė vienas žurnalistas nesusimąstė apie keistą tariamą Baku interesų lobizmą EP – vien 2009 metais buvo priimtos 9 kritinės rezoliucijos Azerbaidžano atžvilgiu. Nejaugi Azerbaidžanas kam nors mokėjo už tai, kad jį kritikuotų? Bet tokios smulkmenos žurnalistų ir europarlamentarų, matyt, visai nejaudina (…).

Pažymėtina, kad vadinamieji žurnalistų prasimanytos schemos „demaskavimai“ buvo paskelbti rugsėjo penktąją, o pataisa Azerbaidžano atžvilgiu, pridėta prie EP rezoliucijos, buvo parengta jau septintąją. Tarsi jos autoriai būtų laukę signalo su jau paruoštu dokumento pavyzdžiu rankose. Tai puikiai iliustruoja sinchroniškus veiksmus prieš Baku, dėl kurių nurodymai ateina iš vieno centro. Tikslas irgi akivaizdus – sunaikinti besiplėtojančius Baku ir ES santykius prieš viršūnių susitikimą Briuselyje Rytų partnerystės klausimais ir sutrukdyti aukšto lygio Azerbaidžano delegacijai dalyvauti tame viršūnių susitikime.

Ar reikia įrodymų? Užtenka pažvelgti į pataisos prieš Azerbaidžaną autorių – tai EP deputatas Petras Auštrevičius, nelemtai Baku išgarsėjusio Renato Juškos vadovas ir artimiausias draugas (R. Juška yra P. Auštrevičiaus patarėjas Europos Parlamente – autor. past.).

R.Juška išgarsėjo po skandalo 2013 metais, po kurio Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė išleido įsaką atšaukti jį iš Azerbaidžano ambasadoriaus pareigų, o ambasadorių Artūrą Žurauską – iš Vengrijos.

Tada jie abu privačiame pokalbyje, kurio įrašas pakliuvo į viešumą, pasisakė už paramą armėnams Kalnų Karabacho konflikte dėl to, kad šie priklauso katalikams, už būtinybę Kalnų Karabachą vadinti „Arcachu“ ir už pritarimą tiems, kas padeda armėnams.

Mums atrodo, viskas aišku. Beje, tas faktas, kad praėjus dviem dienom po plenarinio posėdžio Europos parlamento deputatų, kurie dėl intensyvaus Azerbaidžano diplomatinės tarnybos aiškinamojo darbo suprato realią situaciją, padaugėjo nuo 0 iki 290, o tai rodo nepaneigiamą faktą, jog Baku kaltinamas neteisingai. Galų gale, už antiazerbaidžanišką pataisą balsavo iš viso tik 50 žmonių daugiau, nei prieš“.

Tad tyrimas, kiek Europoje esama tendencingai į Armėnijos –Azerbaidžano konfliktą žvelgiančių politikų, – reikalingas. Bet jis neturėtų būti vienpusis. Ar ne taip, pone V. Gailiau?

2017.09.21; 05:00

Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta neseniai išleista Arkadijaus Vinokuro knyga „Mes nežudėme“. Pristatyme dalyvavo knygos autorius Arkadijus Vinokuras, Lietuvos Respublikos Seimo narys Arvydas Anušauskas ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro direktorė Teresė Birutė Burauskaitė. Renginyje dalyvavo ir VU filosofijos fakulteto psichologijos profesorius, dr. Albinas Bagdonas. Renginiui vadovavo muziejaus direktorius Žilvinas Beliauskas.

Knygą išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras.

Slaptai.lt skelbia keletą video ištraukų iš šio renginio.

Arkadijus Vinokuras:

„Knyga „Mes nežudėme“ ne apie nusikaltėlius, dalyvavusius bendra-piliečių žydų naikinime. Teigiu, jog lietuviai nėra žydšaudžių tauta ir vaikai nekalti dėl tėvų nusikaltimų. Knygoje susipažinsite su vaikais, anūkais, giminėmis tų, kurie žudė, konvojavo žudynių vietų link, plėšė. Deja, tarp nusikaltėlių buvo jų tėvai, dėdės, seneliai. Pašnekovai dalijasi savo skausmu, gėda ir neretai – meile savo tėvams, apie kurių nusikaltimus nieko nežinojo. Šioje knygoje nerasite kaltinimų, priekaištų, nes kalbuosi su žmonėmis, kurie yra patys savo tėvų – nusikaltėlių aukos. Knyga skirta tiltui tiesti tarp mūsų abiejų tautų iškankintų sielų. Knygoje taip pat yra 426 žudikų ar kitaip dalyvavusių genocido nusikaltimuose sąrašai. Tame sąraše yra ir  60 reabilituotų asmenų arba dereabilituotų banditų, apsimetusių pokario partizanais.“

VU filosofijos fakulteto psichologijos profesorius, dr. Albinas Bagdonas:

„Nusikaltėlių ir jų artimųjų santykį analizuočiau iš evoliucinės psichologijos pozicijų. Kaltės ir gėdos jausmai yra universalūs – jie visoms kultūroms įgimti. Tai grupinės atrankos išdava. Klausimą čia komplikuoja tik tai, kad mes ir žydai buvome lyg ir skirtingos grupės. Tačiau šalia grupinių (nacionalinių) vertybių yra ir bendražmogiškosios: konflikto atveju vyrauja pirmosios (jos silpnina kaltės ir gėdos jausmus), dingus konfliktui – tie jausmai sustiprėja (ne tik tų, kurie tai darė, bet ir tų, kurie susiję su dariusiais).

Tačiau žmonės susieti ne tik genetiniais, bet ir sociokultūriniais ryšiais – jie kartais stipresni net už genetinius. Todėl kaltės ir gėdos jausmai gali paliesti visą bendruomenę ar tautą. Aš, pavyzdžiui, ne kaip jaučiuosi, kai žinau kad mano tėvų bendraamžiai kartu su vokiečiais išžudė apie 2000 Šilalės rajono žydų. Ačiū Dievui, kad tame reikale nedalyvavo nei tėvai, nei kiti artimi giminės. Kaltės ir gėdos jausmai sukuria vidines konfliktines situacijas, kurios, anot psichoanalitikų, veda psichikos sutrikimų link. Juk esant kaltės jausmui atsiranda ir savotiškas dvilypumas: siekis pateisinti savo ar artimo žmogaus elgesį ir savęs ar to artimo kaltinimas.

Kaltė, kaip psichinis reiškinys, yra dvikryptis: 1) kaltės išgyvenimas dėl savo ar artimojo poelgio; 2) suvokimas, kad tave kaltina ar kaltins kiti. Be to, ir kaltė, kaltės atribucija yra skirtingų lygmenų: netarpiškas jos išgyvenimas kartu su gėdos jausmu ir racionalus, atsietas nuo netarpiškų išgyvenimų. Man regis mes dabar ir esame tame racionaliame – lėtojo mąstymo lygmenyje.“

2017.02.18; 18:30

Kodėl karo lakūnai ir policininkai nepaduoda į teismą istorijos klastotojų?

Lietuviška „holokausto industrijos“ biblioteka papildyta dar vienu kūriniu – pantomimos aktorius Arkadijus Vinokuras Lietuvos valstybės biudžeto lėšomis išleido knygą „Mes nežudėme“.

Knygos „Mes nežudėme“ pristatymas Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje. Iš kairės į dešinę: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorė Birutė Burauskaitė, knygos „Mes nežudėme“ autorius Arkadijus Vinokuras, Seimo narys Arvydas Anušauskas ir Vilniaus žydų viešosios bibliotekos vadovas Žilvinas Beliauskas. Slaptai.lt nuotr.

Nuo kitų šio žanro veikalų pastarasis skiriasi tuo, kad autorius kalbino 35-is „žydų žudikų ar kitaip žydus persekiojusių lietuvių nusikaltėlių vaikus, vaikaičius, gimines“, duomenis apie juos surinkęs iš suklastotų sovietinių baudžiamųjų bylų. Knygą išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, kurio pareiga – atkurti tiesą apie Lietuvos okupacijas 1939–1990 metais.

„Ūkininko patarėjo“ kalbinti visuomeninių organizacijų nariai ir nepriklausomi holokausto tyrėjai tvirtino, kad tokio pobūdžio leidinys yra neteisėtas, nes Lietuvoje draudžiama viešai skleisti asmens duomenis, o Konstitucijos 22 straipsnis neleidžia savavališkai, neteisėtai kištis į  privatų ir šeimyninį žmogaus gyvenimą, kėsintis į jo garbę ir orumą.

Naujos knygos nepirks

Vokiečių kalbos specialistė, gidė, publicistė Irena Tumavičiūtė „Ūkininko patarėjui“ tvirtino neketinanti išmesti vėjais 15 Eur ir pirkti anksčiau vaikiškus komiksus arba sekso vadovėlius leidusio A. Vinokuro „istorinės – dokumentinės“ knygos. „Užtenka man jau ir Rūtos Vanagaitės opuso „Mūsiškiai“. Nieko naujo nesužinosiu. Tai vienpusis, atrankinis, šališkas požiūris į Lietuvos istoriją“, – tvirtino I. Tumavičiūtė.

Ji pirmoji dar 2006 m. demaskavo Rusijos specialiųjų tarnybų ir Izraelio Simono Wiesenthalio centro klastotę, kad 1941 m. birželį Kauno „Lietūkio“ bendrovės garaže demonstratyviai priešais vokiečių karo fotografą suimtus žydus laužtuvu daužęs, virve susijuosęs, nuklypusiais batais apsiavęs vyras keistai priglostytais prie viršugalvio, į peruką panašiais plaukais – neva legendinis lietuvių pokario partizanų vadas Juozas Lukša–Daumantas. I. Tumavičiūtė įrodė, kad tai buvo vokiečių „mirties eskadrono“ (Einsatzkommando) vadas, SS ober­šturmfiureris (vyresnysis leitenantas) Joachimas Hamannas.

Sovietinio stiliaus plagiatoriai

Vos pasirodžius R. Vanagaitės knygai „Mūsiškiai“, germanistė I. Tumavičiūtė, perskaičiusi daugybę vokiečių autorių straipsnių ir knygų holokausto tema, iškart atpažino, kad pagrindinė „Mūsiškių“ nugarėlės nuotrauka, vaizduojanti esą lietuvių šaudomus žydus, iš tiesų fotografuota buvusioje Jugoslavijoje ir įamžinusi, kaip vienas vokiečių kareivis, atsisakęs šaudyti serbų partizanus, sumokėjo už nepaklusnumą gyvybe.  

Dabartiniai holokausto žanrą pamėgę autoriai nekeisdami stiliaus ištisas pastraipas nusirašo iš sovietinių „faktų rinkinių“ „Masinės žudynės  Lietuvoje“, „Hitlerininkų penktoji kolona Lietuvoje “, „Žudikai bažnyčios prieglobstyje“.

Publicistė I. Tumavičiūtė laukė, kad šiemet sausio 29-ąją Lietuvos valdžia paminės 73-iąsias Kaniūkų žudynių metines (Rytų Lietuvos kaimą sudegino žydų ir rusų raudonieji diversantai). Tačiau Užsienio reikalų ministerija su savo vadovu Linu Linkevičiumi priešakyje lenteles „We remember – Mes prisimename“ ant krūtinių pasikabino sausio 27-ąją, tarptautinę holokausto atminimo dieną, nors Aušvico mirties stovykla, į kurią 1945 metų sausio pabaigoje pagaliau įžygiavo Raudonoji armija, yra Lenkijoje, o žydus ten žudė vokiečiai, ne lietuviai.

Ką sapnuoja Justo Paleckio artimieji?

„Kodėl „istorinės tiesos ieškotojai“ kalbina tik „lietuvių buržuazinių nacionalistų“ , o ne sovietinių stribų palikuonis? Galėtų pašnekinti sovietų NKVD atsakingų veikėjų Danieliaus Todeso, Juditos Komodaitės gimines, ar tie gėdijasi, kad 1940 m. jų dėdės ir tetos sudarė lietuviškų partijų, politinių veikėjų fizinio sunaikinimo planus?

Kodėl R. Vanagaitė ir kompanija nenori parašyti knygos, ką naktimis sapnuoja buvusio LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininko Justo Paleckio vaikaičiai? Juk jų senelis kartu su LSSR AT prezidiumo sekretoriumi Stasiu Naujaliu 1957 m. sausio 21 dieną pasirašė įsaką, draudžiantį buvusiems Lietuvos Vyriausybės nariams, politinių partijų vadovams, partizanams, visiems, nukentėjusiems už pasipriešinimą sovietų valdžiai, grįžti į Lietuvą, apsigyventi gimtuosiuose namuose. Už nepaklusnumą grėsė vėl 5 metai prie Laptevų jūros. Aš taip pat  esu 1947 metų sovietinių tremties ešelonų vaikas. Irgi buvau priskirta „nuteistiesiems už banditizmą ir atlikusiems bausmę“. Tik prasidėjus Atgimimo sąjūdžiui, 1988 m. spalį, tas mūsų likimą sulaužęs įsakas buvo atšauktas“, – jaudindamasi pasakojo publicistė I. Tumavičiūtė. 

Subankrutavusi politika

Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) valdybos garbės pirmininko Jono Buroko nuomone, augant „lietuvių žydšaudžių“ siaubo literatūros kalnams, Lietuvoje daugėja rusų ir žydų, visiškai nieko negirdėjusių ir nenutuokiančių apie sovietinį lietuvių genocidą.

„Kiekvienas ukmergiškis jums pasakys, kad miesto pakraštyje, Pašilėje, hitlerininkai žudė žydus. Važiuodamas pro ten, visada nulenkiu galvą. Pernai lapkričio 29 d. Vilniaus Rotušėje buvo surengta diskusija, ar reikėtų pakeisti Kazio Škirpos alėjos (labiau panašios į skersgatvį) pavadinimą. Tarp diskusijos klausytojų buvo ir jaunas žydas operos solistas Rafailas Karpis. Kadangi renginys vyko kaip tik tą dieną, kai prieš 59 metus sovietai Vilniuje nužudė Lietuvos partizanų vadą Adolfą Ramanauską–Vanagą, paklausiau solisto, ar jis žino, kad rusų kagėbistai, kuriems vadovavo žydas Nachmanas Dušanskis, tardomam Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio ginkluotųjų pajėgų vadui tiesiogine to žodžio prasme gyvam nulupo odą? Dainininkas išplėtė akis: „Ar tai tiesa? Negali būti!“ Štai kur nuvedė dabartinė valdiška iškraipyta istorinės atminties politika…“ – apmaudžiai kalbėjo LLKS vadovybės narys, veterinarijos gydytojas, aktyvus visuomenininkas J. Burokas.  

„Žydšaudžių“ sąvokos autoriai

LLKS garbės pirmininkui pikta, kad tolerancijos organizacijos ir žydų bendruomenė holokausto aukų monumentus nori statyti ant Lietuvos partizanų paminklų griuvėsių. „Nuverskite kolaboranto Petro Cvirkos statulą Vilniuje. Tikrai pritartume, kad toje vietoje būtų pastatyta skulptūrinė kompozicija per Antrąjį pasaulinį karą nužudytiems žydams atminti“, – siūlė J. Burokas.

Ilgametis Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos vadovas J. Burokas tvirtina, kad pirmasis terminą „lietuviai žydšaudžiai“ pavartojo sovietų šnipas žydas Aleksandras Slavinas, po karo Vokietijos britų ir amerikiečių okupacinėse zonose su bendrais pagrobęs generolą leitenantą Petrą Kubiliūną bei žurnalistą Antaną Valiukėną (abu netrukus buvo nužudyti Rusijoje). Vėliau ta sąvoka ėmė švaistytis „disidentas“ Tomas Venclova, LSSR veikėjo ir nomenklatūrinio poeto Antano Venclovos sūnus. 

Kreivų veidrodžių karalystė

„Ūkininko patarėjo“ pašnekovai stebisi, kodėl karinės oro pajėgos nepaduoda į teismą R. Vanagaitės, kuri apkaltino Pirmosios Lietuvos Respublikos kariuomenės elitą – Atlanto nugalėtojo Stepono Dariaus, legendinio lėktuvų konstruktoriaus Antano Gustaičio bendražygius karo lakūnus – per karą naikinus žydus, o šiandieniai Lietuvos policininkai nuo A. Vinokuro patyčių (esą sovietai per mažai kankino buvusius lietuvių pagalbinės policijos narius) neužstoja savo kolegų, kurie 1943–1944 metais pasiaukojamai gynė Rytų Lietuvos ūkininkus nuo rusų, lenkų ir žydų diversantų.

Buvusiems politiniams kaliniams ir tremtiniams nesuprantama, kodėl Algirdo Kunčino vadovaujama duomenų apsaugos inspekcija, labai triukšmavusi, kada prekybos tinklai reikalavo iš svaigalų pirkėjų parodyti asmens tapatybės dokumentus, tyli, kai Lietuvos piliečiai verčiami viešai pasmerkti savo tėvus, lietuvių patriotus, kuriems sovietų propaganda prilipdė „žydšaudžių“ etiketes.

Anot Lietuvos holokausto žanro klasikų, visi, Antrojo pasaulinio karo metais vilkėję lietuviškas uniformas, buvo „žydšaudžiai“.

Informacijos šaltinis – „Ūkininko patarėjas“.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS yra „Ūkininko Patarėjo“ korespondentas.

Slaptai.lt nuotr. Knygos „Mes nežudėme“ pristatymas Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje. Iš kairės į dešinę: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorė Birutė Burauskaitė, knygos „Mes nežudėme“ autorius Arkadijus Vinokuras, Seimo narys Arvydas Anušauskas ir Vilniaus žydų viešosios bibliotekos vadovas Žilvinas Beliauskas. 

2017.02.11; 06:44

kremlius_1111

Rusijos Federacijos tarybos pirmininko pirmasis pavaduotojas Aleksandras Toršinas  pasiūlė atlyginti Lietuvai „Sovietų Sąjungos okupacijos padarytą žalą“ SSRS laikų rubliais.

„Aš siūlau išmokėti Lietuvai reikalaujamą 31 milijardo dolerių sumą, bet sovietiniais rubliais, pagal kursą 90 centų už rublį. Sovietinių rublių tebeturime tiek, kad nežinome, kur juos dėti“, – sakė A. Toršinas, komentuodamas sprendimą sudaryti Lietuvoje komisiją, kuri rengsis deryboms su Rusija dėl Sovietų sąjungos okupacijos padarytos žalos atlyginimo.

Bet, pasak jo, Lietuva turės grąžinti Rusijai tai, kas buvo pastatyta šalyje sovietų okupacijos metais. „Galima grąžinti ir piniginį ekvivalentą – mes galime paimti litais“, – pridūrė A.Toršinas.

Continue reading „Oficialūs Rusijos pareigūnai tyčiojasi iš Lietuvos“

2012 m. kovo 19 d.- Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos 40-metis, jau paminėtas Vilniuje, bus minimas Simne, Kaune, kitur. Tai leidinys, išgarsinęs Lietuvos laisvės bylą, KGB taip ir neįstengtas sutriuškinti, griovęs sovietų propagandos kuriamą mitą apie komunistinės sistemos humaniškumą bei tariamą dvasinio gyvenimo, religinių įsitikinimų laisvę Sovietų Sąjungoje.

Pavergtoje Lietuvoje “LKB Kronika” drąsino tikinčiuosius už religijos, sąžinės laisvę, drausmino linkusius kolaboruoti, puoselėjo tautiškumo apraiškas. 1972 – 1989 metais Kronika registravo ir skelbė Bažnyčios veiklos varžymo, tikinčiųjų  persekiojimo ir žmogaus teisių pažeidimo faktus, spausdino apie tai liudijančius dokumentus. Šis balsas, padedant Rusijos disidentams, sugebėjo peržengti visas Berlyno sienas ir skelbti pasauliui, kad tauta pavergta, bet gyva, kad Bažnyčia persekiojama, bet tiki savo prisikėlimu.

Kronikos leidyba Lietuvoje ir Vakaruose, jos platinimas laisvajame pasaulyje sujungė šiapus ir anapus geležinės uždangos buvusius žmones, kuriems žodžiai Dievas ir Tėvynė buvo šventi. KGB persekiojimai, areštai, lageriai ir tremtys neįstengė nugalėti gilaus tikėjimo, pareigos jausmo savo Tėvynei ir jos laisvei. Iš viso buvo išleista 81 Kronikos numeris. Vakaruose Kronika buvo leidžiama anglų, italų, ispanų, vokiečių kalbomis.

Kovo 16 d. Seime, Kovo 11-osios salėje įvyko konferencija-minėjimas. Joje pranešimus skaitė ir atsiminimais pasidalino arkivyskupas, Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos redaktorius, leidėjas J.E. Sigitas Tamkevičius, LKB Kronikos leidėjas, platintojas Petras Plumpa, Lietuvos gyventojų ir rezistencijos tyrimų centro direktorė Birutė Burauskaitė, LKB Kronikos platintojas, buvęs Seimo narys Arimantas Raškinis, Rusijos disidentas, LKB Kronikos platintojas Aleksandras Lavutas, vyskupas, LKB Kronikos redaktorius, leidėjas J.E. Jonas Boruta, Laisvės premijos laureatas, LKB Kronikos platintojas, Rusijos disidentas, žmogaus teisių gynėjas Sergejus Kovaliovas, LKB Kronikos redaktorė, platintoja sesuo Gerarda Elena Šuliauskaitė, laikraščio “XXI amžius” redaktorius Edvardas Šiugžda, Vilniaus universiteto doktorantė Inga Arlauskaitė, Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorijos ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėja, projekto “Lietuvos valstybingumo istorinis paveldas elektroninėje erdvėje” vadovė Angonita Rupšytė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyresnioji istorikė Monika Kareniauskaitė ir kt.

Skelbiame kelias dešimtis nuotraukų, kuriose matome LKB kronikos leidėjus, redaktorius, platintojus ir talkininkus.

Nuotraukų autorius – Vytautas Visockas.

2012.03.17

b.burauskaitem

Šiandien visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt viešnia – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro generalinė direktorė Birutė Burauskaitė. Mums rūpi išsiaiškinti, kodėl pastaruoju metu šią įstaigą tikrina auditoriai? Taip pat mums rūpi sužinoti, kokiais darbais galįs pasigirti B.Burauskaitės vadovaujamas centras.   

Su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) generaline direktore Birute BURAUSKAITE kalbasi Slaptai.lt ir “XXI amžiaus” žurnalistas Gintaras Visockas.

Continue reading „Kodėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą atakuoja auditoriai“