Didžiosios Britanijos premjeras Borisas Johnsonas. EPA – ELTA nuotr.
Londonas, sausio 1 d. (dpa-ELTA). Britų premjeras Borisas Johnsonas „Brexito“ sutarties metines pavadino sėkme savo šaliai ir savo vyriausybei. „Mūsų uždavinys nuo tada buvo stiprinti „Brexito“ privalumus, kad galėtume būti moderni, dinamiška ir nepriklausoma šalis“, – pareiškė B. Johnsonas vėlų penktadienio vakarą išplatintame pareiškime.
Didžioji Britanija 2020 metų sausio pabaigoje paliko ES, o 2021 metų sausio 1-ąją pasitraukė iš ES Muitų sąjungos ir vidaus rinkos. Daugelio britų ekspertų ir politikų nuomone, šis žingsnis pakenkė Jungtinei Karalystei.
Britų politikus dėl Brexit išjuokianti karikatūra. EPA – ELTA nuotr.
Vietoj laisvo judėjimo ir neribotos imigracijos dabar turime migracijos sistemą, kuri pritraukia šviesiausius protus, sakė B. Johnsonas. Su daugeliu šalių pasirašytos ambicingos prekybos sutartys. „Mes užtikrinome greičiausią vakcinacijos kampaniją visoje Europoje, išvengę sudėtingų ES procedūrų“, – kalbėjo premjeras. Galiausiai Didžioji Britanija panaikino „be proto sudėtingus ES vyno ir alaus akcizus“. „Mes atsisakome ES taisyklių ir biurokratijos ir į savo reguliavimo sistemą grąžiname sveiką protą“, – sakė B. Johnsonas.
Jis pabrėžė, kad darbas dar nebaigtas. „Naujaisiais metais mano vyriausybė imsis tolesnių ir spartesnių žingsnių, kad įgyvendintume „Brexito“ pažadą ir išnaudotume milžinišką naujų savo laisvių potencialą“, – teigė ministras pirmininkas.
Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.
Londonas, gruodžio 2 d. (dpa-ELTA). Pranešimai apie Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono komentarus, kai jis pavadino Didžiosios Britanijos ministrą pirmininką Borisą Džonsoną „klounu“ ir „kvaileliu“, buvo „nenaudingi“, ketvirtadienį pareiškė Didžiosios Britanijos vyriausybės ministras.
Šis šiurkštus Prancūzijos prezidento išsakytas premjero vertinimas grasina pakurstyti ir taip aštrų, jau kelias savaites verdantį diplomatinį Londono ir Paryžiaus kivirčą. Verslo ministras George’as Freemanas susiejo šias pastabas su artėjančiais Prancūzijos rinkimais.
„Žinoma, ministras pirmininkas nėra klounas, jis yra išrinktas šios šalies ministras pirmininkas, turintis labai didelius įgaliojimus ir vadovaujantis šaliai per pandemiją“, – sakė jis „Sky News“. Borisas Džonsonas (Johnsonas). EPA-ELTA nuotr.
Pasak prancūzų satyrinio savaitraščio „Le Canard Enchaine“, E. Macronui priskirti komentarai nuskambėjo privačiai nedidelei jo patarėjų grupei per praėjusios savaitės vizitą Kroatijoje.
Prezidentas jau buvo viešai užsipuolęs B. Johnsoną, kai „nerimtu“ išvadino jo atsaką į Lamanšo sąsiauryje apvirtusio migrantų laivo, kai žuvo 27 žmonės, atvejį. Tačiau kalbėdamas privačiai jis nuėjo dar toliau, pasak „Le Canard Enchaine“, užsipuolęs ministrą pirmininką, kad siekia paversti Prancūziją „atpirkimo ožiu“ dėl „Brexito“, kuris Britanijai tapo „katastrofišku“.
„Labai liūdna matyti, kai didžiai šaliai, su kuria galėtume tiek daug nuveikti, vadovauja klounas. B. Johnsonas laikosi kvailelio požiūrio“.
G. Freemanas sakė, kad žodžio „klounas“ vartojimas „tikrai nepadeda“, tačiau tvirtino, kad abi vyriausybės ir toliau „labai glaudžiai“ bendradarbiauja sprendžiant migrantų problemą. „Taigi, esu įsitikinęs, kad anglų ir prancūzų santykiai yra geresni, nei rodo ši citata“.
EPA – ELTA nuotraukoje – Šveicarijos vėliava
Briuselis, lapkričio 15 d. (AFP-ELTA). Europos Sąjunga (ES) pirmadienį paragino Šveicariją parodyti, ar ji vis dar nori plataus užmojo bendradarbiavimo sutarties su bloku – praėjo keli mėnesiai, kai Šveicarijos vyriausybė pasitraukė iš derybų.
Europos Komisijos viceprezidentas Marosas Sefcovičius po derybų su Šveicarijos užsienio reikalų ministru Ignazio Cassisu perspėjo, kad „šokti tango reikia dviese“. Tai buvo pirmas aukšto lygio posėdis, kai daugelį metų trukusios derybos gegužę staiga nutrūko.
ES ir Šveicarijos santykius šiuo metu reglamentuoja daugybė susitarimų, o pastaruosius 13 metų abi šalys bandė pasirašyti visaapimantį susitarimą, kuris reglamentuotų visus santykių aspektus. Tačiau, panašiai kaip per nesutarimus su Didžiąja Britanija po „Brexito“, Šveicarijos pareigūnai nelinkę tenkinti ES reikalavimų dėl įnašų į biudžetą ir suderinamumo su Europos taisyklėmis – tai būtų kaina už laisvą prieigą prie didžiulės ES rinkos.
Derybos priėjo aklavietę, kai ES atsisakė nusileisti Šveicarijos reikalavimams išbraukti iš pakto svarbiausius klausimus, susijusius su valstybės pagalba, atlyginimų apsauga ir judėjimo laisve. „Dabar mums reikia Šveicarijos nedviprasmiškos politinės valios bendradarbiauti su mumis tikrai svarbiais klausimais ir nustatyti patikimą grafiką“, – sakė M. Sefcovičius. „Kitaip tariant, bet koks politinis dialogas turi būti sutelktas ir esminis. Tai negali būti tuščias kevalas“, – pridūrė jis.
M. Sefcovičius sakė, kad techninės derybos suintensyvės ir jis dar kartą susitiks su savo kolega kitų metų sausį Davose, siekdamas galutinai suderinti tvarkaraštį ir įsitikinti, kad derybos grįžta į vėžes. Šveicarija yra ketvirta pagal dydį ES prekybos partnerė po Kinijos, JAV ir Didžiosios Britanijos. ES yra didžiausia Šveicarijos prekybos partnerė.
M. Sefcovičius, buvęs Europos Parlamento narys iš Slovakijos, taip pat prižiūri audringus bloko ryšius su Londonu. ES ir Jungtinė Karalystė yra pačiame žalingo prekybos karo dėl Šiaurės Airijos ir žvejybos įkarštyje.
Europos Sąjunga. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Gintaras Visockas
Nesu didelis Lenkijos gerbėjas. Kas skaito mano straipsnius, puikiai žino, kodėl Varšuvos nelaikau itin patikimu Lietuvos partneriu: lenkai vis dar mūsų neatsiprašę už Vilniaus krašto okupaciją. Mano supratimu, tai – velniškai svarbi detalė, nepaisant šaukiančiųjų, jog šiandien būtina žvelgti tik pirmyn.
Tačiau aš nelinkęs piktai smerkti Lenkijos, kai ši ginčijasi su Europos Sąjunga dėl neva klaidingos lenkiškų teismų reformos. Šitaip elgiuosi ne todėl, kad Lekija būtų teisi „nuo pirmojo iki paskutiniojo bylos puslapio“, o todėl, kad ir Europos valdančiųjų neapsiverčia liežuvis vadinti „šventa karve“. Taip, įstojus į bendriją būtina laikytis jos žaidimo taisyklių. Žinoma, darinyje, kuris vadinasi ES, – daug teisingų ir prasmingų taisyklių. Ir vis tik nepraraskime saiko jausmo. Ar Briuselis su Strasbūru turi teisę kištis į absoliučiai visus lenkiškus reikalus? Kur toji riba, kurios nevalia peržengti nei Lenkijai, nei ES biurokratams? Ar europietiškoji Temidė tikrai visur ir visada objektyvi, nešališka, apolitiška, kad jaučiasi turinti teisę mokyti lenkus teisinės abecėlės?
Europos sienos. Slaptai.lt nuotr.
Puikiai prisimenu dieną, kai Lietuva stojo į Europos Sąjungą. Tuomet rašiau straipsnį, kodėl lietuviams naudinga įsilieti į ES gretas. Tąsyk nė juodžiausiame sapne negalėjau susapnuot, jog vos po keliolikos metų viskas taip sparčiai versis per galvą. O juk pasikeitė! Ar galime be Briuselio palaiminimo žengti bent vieną metrą priekin arba atgal? Viskas griežtai reglamentuota: kaip turime bendrauti su tautinėmis bendrijomis, kaip privalu globoti nelegalius migrantus, išlaikyti kalinius, kas yra tikroji šeima, kaip traktuotinos žmogaus teisės, ar apkaltos metu pašalintas prezidentas turi teisę dar sykį siekti svarbaus posto valstybės institucijose, ar neskriaudžiame LGBT bendruomenės… Tik mažumėlę kryptelk į šoną. Briuselis iškart šauks specialius posėdžius, Vilniun atskris reiklios komisijos, mus perspės apie ruošiamus ieškinius Europos Žmogaus Teisių Teisme, mums grasins finansinėmis sankcijomis. Tarsi Europos teisėjai – viską žinantis, viską išmanantis Dievas. Tarsi Europos teismai – šventesni už Popiežių Pranciškų. Jei norite, galiu dar griežčiau tarti: Briuselio biurokratai man vis panašesni į Kremliaus diktatorius, 1990-aisiais keikusius nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą, girdi, Sovietų Sąjungos Konstitucija kur kas aukščiau nei lietuviškasis dokumentas. Skirtumas tik toks – Michailas Gorbačiovas grūmojo atiųsti tankus, Europos Vadovų Taryba – baugins sužlugdyti finansiškai.
Suprantu, ES turi laikytis bendrų susitarimų, kitaip ši orgaizacija – mirusi organizacija. Tačiau per daug griežtai ir tendencingai viską reguliuodama Europa jau patyrė nuostolių – prarado Didžiąją Britaniją. Vis labiau suprantu oficialųjį Londoną. Matyt, neturėjo kitos išeities. O kokios Lietuvos perspektyvos? Kai Lietuva, Latvija, Estija ir Lenkija mandagiai primena Vokietijai, jog „Nord Stream 2“ nėra vien ekonominis projektas, į mūsų nuomonę nusispjaunama. Kai Vilnius perspėja, jog Europos lyderiams nedera glebesčiuotis su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, tiek Vokietijos, tiek Prancūzijos vadovai tarsi tyčia veržte veržiasi pasišnekučiuoti su diktatoriumi. Viena Austrijos politikė Putiną pakvietė net į savo vestuves, šoko su Putinu vadinamąjį „lėtą šokį“, nors visi save gerbiantys politikai, mano supratimu, turėtų vengt paduoti ranką tiek daug bjaurių karinių nusikaltimų pridariusiam šiandieniniam Kremliaus diktatoriui.
Bet ar mes, Rytų europiečiai, turime teisę Vokietijai užkrauti milijardines baudas už išdavikišką dujų vamzdį? O juk „Nord Stream 2“ projekto dovanoti negalima: jei Lenkija kasdien privalo mokėti milijonines baudas, tai Berlynas – milijardines. Imkime kitą pavyzdį: koks EVT ir Europos Komisijos dėmesys Astravo atominei elektrinei, kuri, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, pajėgtų nuo žemės nušluoti visą Lietuvą? Kiek prireikė maldavimų, kad Europos lyderiai į Baltijos šalis atsiųstų bent po keletą batalionų Rusijos atgrąsymui?! Jei toji austrų dama turi teisę šokti austriškąjį kadrilį su Putinu, tai gal ir mūsų valdžiai leistina, pavyzdžiui, skristi į Kiniją švęsti komunistų partijos lyderio gimtadienio? Jei esame lygūs ir vienodi, kas leistina austrams, turėtų būti leidžiama ir lietuviams.
Europa. Slaptai.lt nuotr.
Imkime patį blogiausią variantą. Įsivaizduokime, jog į Europos Vadovų tarybą ir Europos Komisiją, kurios nustato bendrąsias ES politikos gaires ir prioritetus, sprendžia pačius sudėtingiausius klausimus, per klaidą įsitrina akivaizdžiai netinkami politikai. Jie Lietuvai primeta absoliučiai netinkamus nurodymus. Pavyzdžiui – liepia atsisakyti visko, kas lietuviška: Lietuvos vardo, lietuvių kalbos, lietuviškų papročių, kvestionuojama net lietuvių tautybės žmonių teisė balsuoti rinkimų metu. Ar ES teisėje yra numatytos priemonės, kaip Lietuva galėtų teisiškai apsiginti?
Tai, žinoma, retorinis, absurdiškas klausimas. Toks variantas greičiausiai neįmanomas niekad niekada. Tačiau ar pamiršote, kas nutiko, kai mus pakvietė į NATO? Priimti – priėmė, o paruošti Baltijos šalių gynybos planus – pamiršo. Tuometinė Lietuvos vadovė Dalia Grybauskaitė sušuko: Karalius – nuogas. Tik po D. Grybauskaitės priekaištų NATO susigriebė – išties, Baltijos šalių gynybos planų nėra, jei Maskva netikėtai pultų, nežinotume ko griebtis…
Štai tokios tokelės.
Informacijos šaltinis – Amerikos lietuvių laikraštis Draugas.org
Europos Parlamento narys Andrius Kubilius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Europarlamentaras Andrius Kubilius laikosi pozicijos, kad Briuselio ir Varšuvos konfrontacija dėl teisės viršenybės principų kenkia ne tik pačiai Lenkijai, tačiau ir galimai tolesnei ES plėtrai Rytų kryptimi. Pasak jo, senosios Europos valstybės ima abejoti bendradarbiavimo galimybėmis su jaunomis demokratijomis.
„Mes visada išgirstame labai paprastą pastebėjimą didžiosiose sostinėse: mes padarėme didžiąją plėtrą į Vidurio Europą ir Baltijos valstybes, ir dabar turime tokių problemų, kokių turime su kai kuriomis naujomis šalimis, kurios nepaiso ir teisinės valstybės principų, ir ES taisyklių. Kaip mes galime kalbėti apie tolesnę plėtrą?“ , – interviu naujienų agentūrai ELTA sakė A. Kubilius.
Europos liaudies partijos frakcijoje dirbantis politikas tvirtina nesutinkąs su Lietuvoje ganėtinai paplitusiu užsienio politikos skirstymu į vertybinę ir pragmatinę kryptis, kuriomis pastaruoju metu siekiama vertinti santykių su Kinija perspektyvą. Pasak konservatoriaus, demokratijos plėtros siekis gali turėti ir labai aiškiai apčiuopiamą praktinę naudą, o noras plėtoti ryšius su nedemokratiniais režimais, politiko nuomone, yra provincialumo bruožas.
– Ketvirtadienį Europos Parlamentas balsavo dėl rezoliucijos apie santykius su Taivanu. Ten taip pat yra išreikšta parama Lietuvos siekiui steigti atstovybę būtent Taivano pavadinimu. Kaip manote, ar tai, kad toks Lietuvos siekis yra palaikomas, indikuoja ir tam tikrą Europos Sąjungos užsienio politikos vienybę?
– Mes ją vadiname raportu. Teisiškai gal ir pavadinta rezoliucija, bet tai yra raportas apie Europos Sąjungos ir Taivano politiką, santykius. Tai yra pirmas toks raportas. Tai rodo, kad iš tikrųjų ES yra pasirengusi intensyvinti savo santykius su Taivanu, nepaisant visų Kinijos protestų. Kinijos prezidentas Si Dzinpingas. EPA – ELTA nuotr.
Ypač Europos Parlamentas šioje vietoje yra tikrai vieningas. Negirdėjau nė vienos kitokios nuomonės vykusiuose debatuose. Tai yra signalas ir Europos Sąjungos institucijoms, ir Kinijai, kad Europos Parlamentas mato santykių su Taivanu svarbą. Taip pat ir ekonominę svarbą, Europos Komisija yra raginama sudaryti investicijų sutartį, kitas ekonomines sutartis su Taivanu. Taip pat rūpintis Taivano atstovavimu įvairiose tarptautinėse organizacijose, na, ir daug kitų svarbių dalykų.
Pats svarbiausias dalykas mums, be abejo, yra tai, kad Europos Parlamentas absoliučiai vieningai išreiškė paramą Lietuvai, patiriančiai Kinijos spaudimą dėl to, kad Lietuva nutarė stiprinti savo santykius su Taivanu ir čia atidaryti Taivano atstovybę.
Tai čia atsakas ir tiems Lietuvos vidaus politikos ekspertams ar kritikams, kurie pastebėdavo, kad čia Lietuva tokia išsišokėlė, kad Europa jos neremia reikaluose su Taivanu. EP čia duoda labai aiškų, nedviprasmišką atsakymą: remia. Tenka girdėti, kad kai kurios kitos šalys taip pat galbūt galvotų eiti panašiu keliu ir stiprinti savo santykius su Taivanu. Be abejo, yra daug susirūpinimo dėl to, kokiomis grubiomis priemonėmis Kinija bando paveikti atskirų valstybių politinius sprendimus.
– Nežinau, ar tai galima pavadinti fenomenu, bet kaip jūs paaiškintumėte tokį reiškinį, kad štai Lietuvos viduje tuo pačiu metu užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas pristato vertybinę užsienio politiką, deklaruoja, kad mūsų siekis yra ginti demokratiją, o tuo pačiu metu socialdemokratai kitoje konferencijoje teigia, kad mes per daug, kaip jūs sakote, išsišokame prieš Kiniją. Kaip jūs paaiškinsite, kad Europos Sąjungos lygmeniu pavyksta susitarti ir vienybė yra, o Lietuvos vidaus politikoje tokiu svarbiu sprendimu, jeigu galima taip konstatuoti – susitarti nepavyksta?
– Manyčiau, kad čia kai kuriems, bandantiems save vaizduoti kaip užsienio politikos ekspertus, paprasčiausiai pritrūksta patirties. Aš čia nenoriu kritikuoti socialdemokratų. Geriausiai juos sukritikavo jų pačių narys Arkadijus Vinokuras neseniai paskelbtame tekste, kur jis, man atrodo, labai daug teisingų dalykų pasakė.
Taivanas. Sostinė – Taipėjus
Aš pats esu ir feisbuke rašęs: mano manymu, tai, kas yra vadinama vertybine politika, ji turi labai daug svarbių praktinių tikslų. Pavyzdžiui, Lietuvos saugumas yra vertybinė pozicija ar praktinė? Pavyzdžiui, demokratinės erdvės plėtra į Rytus nuo Lietuvos. Turint omenyje Baltarusiją, tos pačios Ukrainos stiprinimą. Čia vertybinė ar pragmatinė politika? Mano manymu, tai yra vertybinė politika, kuri gali duoti ir turi duoti labai svarbių praktinių rezultatų. Šitoje vietoje turime labai aiškiai matyti: taip, Taivanas yra toliau nuo mūsų, bet vėlgi yra labai svarbus faktorius, kalbant apie Jungtines Amerikos Valstijas, jų rūpestį dėl situacijos aplink Kiniją, to paties Taivano saugumu. Mums Amerikos buvimas čia, Europoje, ir ne tik su savo kariškiais ar tankais Lietuvoje, bet ir jų politine lyderyste, sprendžiant demokratijos plėtros klausimus į Rytus nuo mūsų, mums yra labai svarbus ne tik vertybinis, bet ir labai praktinis dalykas.
Galiu tik pakartoti, kad, mano manymu, socialdemokratams šitoje vietoje pritrūko paprasčiausio supratimo ir išminties užsienio politikoje. Gal tai ir atspindi tas faktas, kad niekas iš jų nedalyvauja Seimo Užsienio reikalų komiteto darbe.
– Tai, jūsų nuomone, ta dichotomija tarp vertybių ir pragmatizmo šiuo atveju nėra visiškai teisinga, nes Lietuva abiem atvejais išlošia?
– Mano manymu, absoliučiai. Bandymas taip skirstyti rodo, kad tie, kurie taip skirsto, tikrai nelabai yra susipažinę su platesniais užsienio, saugumo politikos reikalais. Nelabai dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose formatuose ir todėl tas skirstymas man kvepia tokiu provincialumu: nesvarbu demokratija ar saugumo perspektyvos, svarbu dabar daryti bizniuką. Ar Baltarusijoje ar Kinijoje darykime bizniuką ir visa kita mums nesvarbu.
Mano manymu, net ir ekonomine prasme, tai labai neišmintinga politika. Ką reikia pastebėti, kad orientuojantis grynai į tokią tariamai pelningos ekonominių santykių politikos perspektyvą, mes vėl galime atsidurti ten, kur esame atsidūrę anksčiau dėl ekonominių santykių su Rusija, dabar su ta pačia Baltarusija. Bandymas daryti verslątose ekonomikose, kurioms vadovauja autoritariniai režimai, yra labai rizikingas. Nes autoritariniai režimai labai greitai gali uždaryti visas verslo perspektyvas. Esame pasimokę toje pačioje Rusijoje, dabar matome Baltarusijoje. Tas pats dabar Kinijoje. Šitoje vietoje bandymai sakyti, kad darykime tik biznį ir viskas, mano manymu, iš tikrųjų rodo, jog yra nesuprantama, kiek tai yra rizikinga.
– Sakote, kad socialdemokratai nedalyvauja Lietuvos užsienio politikos formavime, bet yra politikų, kurie aktyviai dalyvauja šiame procese ir jų pozicija, netgi kai kurių politikos apžvalgininkų nuomone, nėra taip aiškiai išreikšta į vieną ar kitą pusę. Pavyzdžiui, prezidentas Gitanas Nausėda iš pradžių akivaizdžiai palaikė pasitraukimą iš 17+1 formato su Kinija, tačiau vėliau, kai paskelbta apie siekį steigti Taivano atstovybę, jis tarsi atsitraukė nuo tokios akivaizdžios paramos šiai krypčiai. Sutinkate su vertinimu, kad dabar jo pozicija nėra iki galo išreikšta, ar jums prezidento pozicija Kinijos atžvilgiu šiuo metu apskritai yra suprantama?
– Tiesą sakant, negalėčiau į tą klausimą atsakyti, nes man atrodo, kad prezidentui yra būdinga daugeliu klausimų neturėti aiškesnės pozicijos, orientuotis į tai, koks čia susidaro nuomonių fonas Lietuvoje. Ar tai būtų pandemija, ar tai būtų Kinija. Jeigu garsiau kalba žmogaus teisių gynėjai, demokratijos gynėjai, tai tada ir prezidentas tą sako. Jeigu pasigirsta pagrįsto ar ne visai pagrįsto susirūpinimo dėl ekonominių pasekmių, tada galime tikėtis, kad ir iš Prezidentūros ateis tokių signalų. Kinijos karys. Youtube.com
Šioje vietoje aš kaip tik manau, kad Europos Parlamento pareiškimas yra labai svarbus, ne tik kaip atsakas tiems mūsų „ekspertams“, kurie čia teigdavo, kad Europa visiškai priešingai galvoja negu Lietuva. Bet galbūt tai padės ir tam pačiam prezidentui pamatyti Europos Parlamento valią ir aiškų signalą. Tą poziciją remia visos pagrindinės partijos EP. Ir tos, į kurias įeina tokios valstybės kaip Prancūzija, Vokietija, kurioje dabar formuojama nauja koalicija, labai aiškiai už tai pasisako. Vokietijos Žalieji Europos Parlamente, Macrono partijos atstovai. Tai galėtų būti suprantama kaip reikšmingas signalas ir Lietuvos vadovams.
– Manote, kad tai prezidentui padėtų apsispręsti, kurią kryptį reikėtų pasirinkti?
– Aš nemanau, kad prezidentas būtų taip kategoriškai nusistatęs į vieną ar į kitą pusę, bet tą jo savybę matome, kad tais klausimais, kurie pradedami šiek tiek aršiau diskutuoti, prezidentas galbūt vengia imtis lyderystės.
– Kitas klausimas, kuriuo Europos Sąjungos lygmeniu politikai ganėtinai aršiai diskutuoja, tai Lenkija ir teisės viršenybės principai. Viena vertus, Lietuva aiškiai deklaruoja paramą būtent teisės viršenybės principui, kita vertus, atsiduriame takoskyroje, kadangi Lenkija mums yra svarbus strateginis partneris. Prezidentūra irgi sako, kad mes turėtume užimti moderatoriaus vaidmenį, bet ar ES lygmeniu valstybė, kuri turi strateginių interesų, gali vaidinti objektyvaus moderatoriaus vaidmenį tuo pačiu metu?
– Apie tai yra pasisakęs Gabrielius Landsbergis, kad kažin ar mes čia galime būti vadinami moderatoriais. Mums, be abejo, teisinės valstybės principai yra tikrai ypač svarbūs, nes reikia suprasti, kad čia nėra šiaip sau tik toks kažkieno noras kalbėti apie teisinę valstybę. Bet pasitikėjimas teisine valstybe, teisinių sistemų darbu visose Europos Sąjungos narėse, vėlgi yra ne tik vertybinis klausimas, bet labai praktinis klausimas. Tai yra bendros rinkos veikimo pamatas, kuri yra paremta tam tikromis taisyklėmis, jų laikymusi, priežiūra, teismų sprendimais. Įsivaizduokime, kas prasidėtų, jeigu, tarkime, olandai paskelbtų, kad jie nebepasitiki Lenkijos teismais. Na, tai nebeveiktų bendroji rinka. Čia vienas dalykas. Lenkijos ir ES vėliavos. EPA-ELTA nuotr.
Antras dalykas, ką svarstėme savo frakcijoje (Europos liaudies partijos frakcijoje – ELTA), kad reikia skirti šiek tiek laiko ir giliau pastudijuoti Lenkijos konstitucinio tribunolo sprendimą. Iš tikrųjų jis yra klaidingas savo išvadomis, bet pats keliamas klausimas, kad gali būti skirtingai interpretuojami kai kurie sutarčių straipsniai ir kad tuo atveju iš tikrųjų ginčas gali būti sudėtingesnis, subtilesnis, tai aš priimčiau kaip realų vertinimą.
Tik problema ta, kad Lenkijos konstitucinis tribunolas (bent kiek aš spėjau susipažinti su jų sprendimu), užuot padėjęs tašką šioje vietoje, jog jie skirtingai interpretuoja kurį nors sutarties straipsnį negu kad jį interpretuoja Teisingumo Teismas ir kad tada reikia galvoti, kaip spręsti tą nesutarimą. Tai Lenkijos konstitucinis tribunolas paskelbia, kad tie sutarčių straipsniai, dėl kurių jie kėlė abejones, ar teisingai interpretuojama, kad šitie sutarčių straipsniai neatitinka Lenkijos Konstitucijos. Tai iš karto sukelia daug istorinių klaustukų. Tada prezidentas Kaczyńskis, Lenkija, pačią sutartį pasirašė su labai aiškia išvada, kad sutartis atitinka Lenkijos Konstituciją. Kas dabar pasikeitė, kad Lenkija nutarė paskelbti, jog sutarties straipsniai neatitinka Konstitucijos? Tai čia iškyla daug tokių klaustukų.
Kokia iš to gali būti išeitis ir ką čia galima moderuoti? Man atrodo, čia reikia šiek tiek laiko ir geros analizės, ekspertų, kurie galbūt pabandytų suformuluoti kažkokį taką, kuriuo būtų galima eiti.
– Bet Lenkija susilaukė kritikos ir dėl tam tikrų vidinių problemų, susijusių su teismais, teisėjų paskyrimais. Dabar, su šiuo Konstitucinio tribunolo sprendimu ginčas tik atsinaujino. Klausimas: kas, Lenkijos veiksmų požiūriu, būtų ta „raudona linija“, nuo kurios, nepaisant to, kad tai yra mūsų strateginis partneris, netgi Lietuva, pasakytų Lenkijai, jog galbūt ją jau peržengėte ir galbūt patys turėtumėte pasidaryti tam tikras išvadas, jeigu jūs ir toliau norite likti Europos Sąjungoje?
– Aš nežinau, ar mes taip galime kelti klausimą, ar jūs norite likti, ar ne, bet faktas, kad, deja, tai, kas vyksta Lenkijoje, prie dabartinės valdžios, jų nusiteikimu konfliktuoti su Briuseliu. Tai yra gana populiaru, žiūrint iš tokios populiariosios politikos pusės. Mes matome, tą patį daro Orbanas. Aš tame matau daug populistinio veikimo. Populistui visada labai svarbu rasti priešą išorėje ir rodyti, kad su juo kovoji. Žmonės tą mėgsta. Čia to yra.
To pasekmės, mano manymu, yra prastos. Taip, Lenkija mums yra labai svarbi kaip strateginė partnerė, bet ji būtų žymiai svarbesnė strateginė partnerė, jeigu jos santykiai su Briuseliu būtų žymiai geresni. Jos galia, efektyvumas tada būtų žymiai stipriau išnaudojami mūsų regiono reikalui. Lenkija natūraliai turi lyderystės potencialą būti regiono lydere, bet jis yra neišnaudojamas, būtent dėl to, kad taip jau susiprogramavo ir yra pereita į konfliktą su Briuseliu, kas iš tikrųjų silpnina Lenkijos lyderystės pajėgumą.
Antras dalykas, ne tik Lenkijos, bet ir Vengrijos situacija sukuria labai didelių problemų mums bandant kalbėti apie tolesnę Europos Sąjungos plėtrą arba kaimyninių valstybių integraciją ar tai būtų Vakarų Balkanai, ar ypač tai, kas mums svarbu – Ukraina, Moldova, Sakartvelas. Nes mes visada išgirstame labai paprastą pastebėjimą didžiosiose sostinėse: žiūrėkite, mes padarėme didžiąją plėtrą į Vidurio Europą ir Baltijos valstybes, ir dabar turime tokių problemų, kokių turime su kai kuriomis naujomis šalimis, kurios nepaiso ir teisinės valstybės principų, ir ES taisyklių. Kaip mes galime kalbėti apie tolesnę plėtrą? Taigi tas Lenkijos ir Vengrijos pasirinkimas eiti tokiu konflikto su Briuseliu, konflikto su teisinės valstybės principais keliu, savyje turi daugiau žalos, negu vien tik kalbėtum apie pačią Lenkiją ar Vengriją.
– Tai, ką jūs, kaip suprantu, girdite ir iš kitų Europos politikų, kad tai yra Rytų Europos bloko fenomenas, tų, kurie prisijungė į Europos Sąjungą po 2004 metų. Bet toks euroskepticizmas buvo ryškiai matomas ir Didžioje Britanijoje. Galbūt tai nėra išskirtinai Lenkijos, Vengrijos ar Rytų Europos fenomenas. Galbūt tai sklinda plačiau, visoje Europoje ir tai yra platesnė problema?
– Nežinau, ar čia galima taip lyginti. „Brexitą“ lėmė pačios Didžiosios Britanijos istorijos spąstai. Iš pasaulinės imperijos, per XX a. atėjus iki to, kas dabar yra Didžioji Britanija, jai buvo tikrai mentališkai sunku „būti po kažkokiu Briuseliu“. Aš, taip sakant, labai grubiai vertinu. Ir todėl ta vidinė karšta diskusija Didžiojoje Britanijoje nuo pat Margaret Thatcher laikų rodė, kad Britanijos visuomenė nesusitapatino su vieta Europos Sąjungos architektūroje. Brexitas. EPA – ELTA nuotr.
Tuo tarpu Lenkijoje ir Vengrijoje mes matome visai kitą dalyką. Mes matome Lenkijos ir Vengrijos visuomenę, kurie didžiąja dalimi yra labai stipriai proeuropiečiai, bet kartu matome valdžios institucijas, kurios renkasi sąmoningo konflikto su Briuseliu kelią. Su Sorosu, Briuseliu, ar neoliberalizmu ir taip toliau – čia yra klasikinis populizmo apibrėžimas. Tai „naujoji“ Europa yra kartu ir jaunoji Europa. Jaunos demokratijos, kurioms yra gana sudėtinga įveikti tokį jaunatviško populizmo pliūpsnį.
Bet aš galvoju, kad reikalai keisis. Toje pačioje Lenkijoje matome besivienijančią opoziciją, ateina rinkimai. Vengrijoje matome tą patį. Taip kad čia reikalai gali taisytis.
Dabar kitose Europos šalyse, taip, to euroskepticizmo kartais atsiranda ir būna nemažai. Sunku pasakyti, kur tai gali atvesti. Iš tikrųjų todėl ir reikalinga dabar vykstanti konferencija dėl Europos Sąjungos ateities. Nežinau, ar ji bus labai produktyvi, bet pats supratimas, jog reikia diskutuoti apie Europos Sąjungos ateitį, mano manymu, yra svarbus dalykas. Mums reikia aiškiau matyti tai, kokią mes norime matyti tą Europos Sąjungą. Iki šiol ji vystėsi tokiu nuosekliu keliu, nuo vienos krizės prie kitos eidama ji konsoliduodavosi tose srityse. Mano manymu, ji ir toliau taip eis, bet iškyla dideli klausimai dėl vidinės Europos Sąjungos struktūros, sprendimų priėmimo. Tai gali lemti vidinę ES krizę, kuri galbūt pastūmės pačią Europos Sąjungą greičiau ir efektyviau spręsti vidines problemas.
Lenkijos opozicijos lyderis Donaldas Tuskas. EPA – ELTA nuotr.
Buvęs Europos Vadovų Tarybos pirmininkas ir Lenkijos opozicijos lyderis Donaldas Tuskas neatmeta savo šalies išstojimo iš Bendrijos galimybės.
Lenkija „greičiau nei kam nors atrodo“ gali nebebūti ES narė, jei dabartinė valdančiosios PiS partijos kampanija taps nevaldoma, sakė D. Tuskas stočiai TVN24. D. Tuskas yra laikinasis didžiausios Lenkijos opozicinės partijos „Piliečių platforma“ pirmininkas.
Aukštas PiS atstovas prieš dvi dienas iškėlė klausimą dėl tolesnio Lenkijos bendradarbiavimo su ES ir taip įplieskė debatus. „Turėtume pagalvoti, kiek dar galime bendradarbiauti, kad mes visi liktume ES ir kad ši ES mums būtų priimtina“, – sakė PiS frakcijos vadovas Ryszardas Terleckis ir paminėjo „Brexitą“. Lenkija esą turi pamąstyti ir apie „drastiškus žingsnius“. Vyriausybės atstovė tada pabrėžė, kad Lenkijos išstojimas iš ES neplanuojamas.
Besitęsiantis ginčas tarp Varšuvos ir Briuselio dėl Lenkijos teismų reformos pastaruoju metu dar labiau paaštrėjo. Europos Komisija trečiadienį paprašė Europos teisingumo teismo skirti finansines sankcijas Lenkijai.
Michelis Barnier sieks Prancūzijos prezidento posto
Buvęs Europos Sąjungos (ES) „Brexito“ derybininkas Michelis Barnier sieks Prancūzijos prezidento posto kitais metais vyksiančiuose rinkimuose. Jis nori mesti iššūkį dabartiniam šalies vadovui Emmanueliui Macronui, sakė M. Barnier ketvirtadienio vakarą televizijos stočiai TF1.
Tiesa, prieš tai jis turi laimėti savo konservatorių partijos „Les Republicains“ kandidato pirminius rinkimus, rašo agentūra „Reuters“.
Jau vasarį, sukūręs darbo grupę Prancūzijos parlamente, M. Barnier pakurstė spėliones dėl kandidatavimo į prezidentus. Buvęs užsienio reikalų ministras gruodį pareiškė, kad pasibaigus „Brexito“ deryboms su Didžiąja Britanija nori kitaip tarnauti savo šaliai. Detalių jis tada neįvardijo. Iš diplomatinių šaltinių Briuselyje agentūra „Reuters“ sužinojo, kad M. Barnier „aktyviai vertina savo šansus“ dalyvauti rinkimuose 2020-aisiais.
Prezidento rinkimai Prancūzijoje vyks 2022 metų balandį.
Škotija. EPA – ELTA nuotr.
Škotijos pirmoji ministrė Nicola Sturgeon šeštadienį pareiškė Europos Sąjungai, esą „tikimės greitai vėl prisijungti prie jūsų“ kaip nepriklausoma valstybė po Jungtinės Karalystės (JK) išstojimo iš ES.
„Kaip nepriklausoma Europos Sąjungos narė, Škotija būtų partnerė ir tiltų statytoja“, – savo partijos tinklalapyje rašė N. Sturgeon.
Dauguma škotų 2016 m. „Brexito“ referendume balsavo už pasilikimą ES, o tai suteikė proveržio Škotijos judėjimui dėl pasitraukimo iš JK.
Pralaimėjusi 2014 m. vykusį referendumą dėl Škotijos nepriklausomybės, Škotijos nacionalinės partijos (SNP) lyderė N. Sturgeon reikalauja dar vieno referendumo ir tikisi iš naujo prisijungti prie ES, jei škotai nubalsuotų už nepriklausomybę.
„Vis daugiau ir daugiau žmonių Škotijoje tiki, kad mūsų siekius galima geriausiai įgyvendinti ir toliau prisidedant prie bendrų pastangų ir solidarumo, kuriems atstovauja ES“, – rašė ji.
„Dėl „Brexito“ mes galime tai padaryti tik kaip nepriklausoma valstybė narė, – pridūrė N. Sturgeon. – Mes nenorėjome pasitraukti ir tikimės greitai vėl prisijungti prie jūsų kaip lygiavertė partnerė.“
Naujausios apklausos rodo, kad škotai palaiko nepriklausomybės idėją, o koronaviruso pandemija įvarė dar didesnį pleištą tarp regioninės valdžios ir Londono.
Vis dėlto, priėmimas į ES nebūtų vien formalumas, nes Škotijos biudžetas yra smarkiai deficinitis. N. Sturgeon taip pat turėtų sulaukti JK premjero Boriso Johnsono pritarimo referendumui.
Jis atmetė tokio referendumo galimybę, tačiau SNP veikiausiai spaustų B. Johnsoną, jei Škotijos partijai pavyktų gerai pasirodyti artėjančiuose vietos rinkimuose.
Nors N. Sturgeon 2014 m. referendumą vadino vieną kartą pasitaikančiu įvykiu, dabar ji teigia, kad „Brexito“ referendumas ir JK išstojimas iš ES bendrosios rinkos ir muitų sąjungos pakeitė situaciją iš esmės.
„Dabar, pačiu blogiausiu metu – viduryje pandemijos ir ekonominės recesijos – susiduriame su kietuoju „Brexitu“ prieš savo valią“, – šeštadienį teigė ji.
„Pernelyg ilgai JK vyriausybės vedė Škotiją klaidinga kryptimi, o tai baigėsi „Brexitu“. Nenuostabu, kad daugelis žmonių Škotijoje nebegali daugiau to tverti“, – pridūrė N. Sturgeon.
Europos lyderiai ketvirtadienį džiaugėsi, kad Europos Sąjunga (ES) ir Jungtinė Karalystė (JK) galų gale pasiekė susitarimą, kuriuo siekiama sukurti pagrindus ilgalaikiam bendradarbiavimui ateityje, praneša naujienų agentūra AFP.
JK premjeras Borisas Johnsonas pareiškė, kad tai „geras susitarimas visai Europai, iš naujo sukuriantis stabilumą ir tikrumą“.
Buvęs premjeras Davidas Cameronas ir buvusi premjerė Theresa May, kuriems teko atsistatydinti dėl „Brexit“, teigia, kad sutartis buvo ilgai laukta. Anot T. May, „ji suteiks pasitikėjimą verslui ir padės tęsti prekybą“.
Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen pareiškė, kad dėl tokio susitarimo buvo verta kovoti.
„Dabar mes turime sąžiningą ir subalansuotą sutartį su JK. Ji apgins ES interesus, užtikrins sąžiningą konkurenciją ir suteiks apibrėžtumą mūsų žvejybos bendruomenėms“, – sakė ji.
Tuo metu ES vyriausiasis derybininkas Michelis Barnier perspėjo, kad sutarties įgyvendinimas pareikalaus daug pastangų ir pažadėjo paramą ES žvejams, mat žvejybos klausimą buvo sunkiausia išspręsti.
Airijos premjeras Michealas Martinas mano, kad buvo pasiektas geras kompromisas leisiąs išvengti realios sienos tarp Airijos ir Šiaurės Airijos. Jis pabrėžė, kad Airiją ir JK visada sies artima draugystė ir partnerystė.
Šiaurės Airijos pirmoji ministrė Arlene Foster mano, kad JK ir ES santykiuose išaušo nauja era. Pasak jos, Šiaurės Airija sieks maksimaliai išnaudoti galimybes, kurias jos ekonomikai suteiks naujoji tvarka.
Škotijos pirmoji ministrė Nicola Sturgeon priminė, kad ši šalis prieštaravo JK pasitraukimui iš ES.
„Joks susitarimas niekada neatsvers to, ką „Brexit“ iš mūsų atima. Atėjo laikas kurti savo pačių ateitį kaip nepriklausomos Europos valstybės“, – sakė N. Sturgeon.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas socialiniame tinkle „Twitter“ rašė, kad Europos vienybė ir stiprybė atsipirko.
„Susitarimas su Jungine Karalyste yra būtinas, kad apgintume mūsų piliečius, mūsų žvejus ir mūsų gamintojus. Europa daro pažangą ir gali žvelgti į ateitį vieninga, nepriklausoma ir stipri“, – savo žinutėje rašė Prancūzijos prezidentas.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel pareiškė, kad ES ir JK susitarimu buvo pasiektas geras rezultatas, kurį Vokietija gali palaikyti.
Ispanijos premjeras Pedro Sanchezas taip pat palaikė pasiektą susitarimą, tačiau savo žinutėje „Twitter“ pridėjo, kad Madridas ir Londonas privalo ir toliau tartis dėl Gibraltaro statuso.
Italijos premjeras Giuseppe Conte sako, kad buvo apginti Europos piliečių ir verslo interesai bei teisės, o JK išliks itin svarbia ES ir Italijos partnere bei sąjungininke.
Nuo kitų metų tuneliu Lamanšo sąsiaurį kertantys britų sunkvežimių vairuotojai susidurs su neskaniu draudimu: po „Brexito“ jie nebegalės į Europos Sąjungos (ES) teritoriją įsivežti net sumuštinio su kumpiu ir sūriu. Apie tai perspėjo Jungtinės Karalystės vyriausybė.
Penktadienį pasakodama apie naujus ribojimus vežėjų bendrovėms vyriausybė kaip pavyzdį nurodė tokį britų pamėgtą užkandį. Perspėjama, kad nuo kitų metų bus draudžiama į ES šalis įsivežti maisto gaminių, kurių sudėtyje yra mėsos arba pieno produktų, net jeigu jie bus skirti asmeniniam vartojimui.
Tokia taisykle esą siekiama uždrausti ligas galinčių sukelti produktų patekimą į ES. Toks draudimas, žinoma, bus taikomas net tik darbo metu užkandžiaujantiems sunkvežimių vairuotojams, bet ir kiekvienam asmeniui, keliaujančiam iš Jungtinės Karalystės į ES šalis.
Tai yra tik viena iš naujų taisyklių, kurios įsigalios Jungtinei Karalystei šių metų gruodžio 31-osios vidurnaktį palikus muitų sąjungą ir ES bendrąją vidaus rinką.
Tokių produktų kaip sumuštiniai su kumpiu ir sūriu nedeklaravusiems bei jų sunaikinti neatidavusiems keliautojams grės baudos ar netgi baudžiamoji atsakomybė. Tiesa, taip pat pažymima, kad asmeniniam vartojimui į ES teritoriją bus galima įsivežti iki 20 kg šviežios žuvies ir omarų.
Didžiosios Britanijos pakrantė. EPA – ELTA nuotr.
Artėjant derybų su ES galutiniam terminui, Jungtinė Karalystė (JK) parengė ginkluotus karališkojo karinio jūrų laivyno laivus patruliuoti šalies žvejybiniuose vandenyse, jei, įvykus „Brexitui“ be susitarimo, kiltų įtampa.
Keturi 80 metrų ilgio laivai buvo dislokuoti ginti JK vandenis nuo ES tralerių, jei abi pusės sekmadienį nuspręstų nutraukti derybas dėl laisvosios prekybos susitarimo.
Laivų dislokavimas yra dalis atsarginių planų, kurie yra rengiami tiek JK, tiek ir ES. Šis Londono žingsnis primena 1958–1961 m. vykusius JK „menkių karus“ su Islandija dėl žvejybos teisių Atlanto vandenyno šiaurėje.
JK premjeras Borisas Johnsonas penktadienį teigė, jog „labai labai tikėtina“, kad derybos žlugs ir JK su ES prekiaus pagal Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) bazines prekybos normas.
Europos lyderiams taip pat buvo pasakyta, kad galimybių abiems pusėms susitarti dėl konkurencijos reguliavimo taisyklių ir žvejybos teisių britų teritoriniuose vandenyse yra nedaug.
Nepriklausomai nuo to, ar būtų pasiektas susitarimas, JK iš ES bendrosios rinkos ir muitų sąjungos pasitrauks gruodžio 31 d., nuo „Brexito“ referendumo praėjus daugiau nei ketveriems metams.
Europos Komisija (EK) pirmininkė Ursula von der Leyen vėlyvą trečiadienio vakarą pareiškė, kad Briuselio ir Londono pozicijos dėl prekybos po „Brexito“ susitarimo išlieka „toli viena nuo kitos“.
„Turėjome gyvybingą ir įdomią diskusiją dėl įvairių kylančių klausimų būsenos“, – po darbinės vakarienės su Jungtinės Karalystės (JK) premjeru Borisu Johnsonu sakė U. von der Leyen.
„Aiškiai supratome vienas kito pozicijas. Jos išlieka toli viena nuo kitos“, – teigė ji.
„Sutarėme, kad komandos turėtų nedelsiant susitikti ir bandyti išspręsti šiuos pagrindinius klausimus. Sprendimą priimsime iki savaitgalio pabaigos“, – tvirtino EK pirmininkė.
Tuo tarpu aukšto rango JK šaltinis tikino, kad derybos buvo „nuoširdžios“, tačiau esą vis dar neaišku, ar „labai dideli skirtumai“ tarp abiejų pusių pozicijų gali būti išspręsti.
Pasak šaltinio, lyderiai sutarė tęsti derybos komandų diskusijas, o „tvirtas sprendimas“ turėtų būti priimtas iki sekmadienio.
Jungtinė Karalystė iš ES išstojo sausio pabaigoje. Tiesa, iki šių metų pabaigos galioja pereinamasis laikotarpis, kurio metu kasdienis britų gyvenimas iš esmės nesikeičia.
JK vis dar priklauso ES bendrajai rinkai ir muitų sąjungai, laikosi ES įstatymų ir moka įmokas į Bendrijos biudžetą.
Vis dėlto, jei nepavyks pasiekti susitarimo dėl tolesnių santykių, įvyks vadinamasis „Brexitas“ be sutarties, sukelsiantis didžiulių ekonominių problemų.
Prancūzijos prezidentas E. Macronas. EPA-ELTA nuotr.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ketvirtadienį ES viršūnių susitikime Briuselyje pareiškė, kad Prancūzijos žvejų bendruomenė neturi prarasti prieigos prie Jungtinės Karalystės (JK) vandenų dėl „Brexito“.
„Žvejai jokioje situacijoje nebus aukojami „Brexitui“. Mes nesirinkome „Brexito“. Mums svarbu išsaugoti žvejų prieigą prie Didžiosios Britanijos vandenų, – sakė jis. – Tad prieigos prie Didžiosios Britanijos vandenų išlaikymas ir gero kompromiso mūsų žvejams radimas… šioje diskusijoje mums yra svarbus klausimas.“
E. Macronas JK-ES derybose dėl ateities santykių laikosi itin griežtos pozicijos dėl žvejybos teisių. Prancūzija ir dar keletas kitų ES valstybių norėtų po pereinamojo laikotarpio turėti neribotą prieigą prie JK vandenų, tačiau Didžioji Britanija ją norėtų smarkiai apriboti ir ragina dėl žvejybos teisių jos vandenyse derėtis kasmet.
Šveicarai referendume sprendžia, ar nutraukti laisvą judėjimą su ES šalimis. EPA-ELTA nuotr.
Sekmadienį Šveicarijos rinkėjai nuspręs, ar nutraukti šiuo metu su Europos Sąjunga (ES) galiojantį susitarimą dėl laisvo žmonių judėjimo. Apie tai informuoja BBC.
Nutraukimo šalininkai teigia, kad tai leis Šveicarijai kontroliuoti savo sienas ir įsileisti tik pageidaujamus imigrantus. Šveicarai referendume sprendžia, ar nutraukti laisvą judėjimą su ES šalimis. EPA-ELTA nuotr.
Tuo metu oponentai tvirtina, kad toks žingsnis įstumtų sveiką šalies ekonomiką į recesiją, o šimtai tūkstančių Šveicarijos piliečių netektų galimybės laisvai judėti ir dirbti visoje Europoje.
Anot šalies teisingumo ministro, galėtų susidaryti netgi už „Brexit“ blogesnė situacija.
Šveicarija jau seniai nusprendė nestoti į ES, tačiau šalis nori užsitikrinti priėjimą prie Europos ekonominės erdvės. Be to, šveicarai nori bendradarbiauti su Briuseliu ir tokiose srityse kaip transportas, aplinkosauga, moksliniai tyrimai bei švietimas.
Tokių privilegijų kaina buvo prisijungimas prie ES pagrindinių politikos ramsčių, tarp kurių – laisvas judėjimas ir atviros sienos pagal Šengeno sutartį.
Šių metų liepos 21-ąją Didžiosios Britanijos Žvalgybos komitetas paskelbė oficialią ataskaitą, kaip rusų ofligarchai naudojo savo turtus, siekdami manipuliuoti Londono politikais.
Vertinant ataskaitą, britai, pasirodo, teturi vieną viltį – bent kiek sumažinti Kremliaus įtaką, nes visiškai atremti Kremliaus intrigų jau nebepavyks. Per daug susipainiota bei supainiota. Skaitant aaskaitą akivaizdu, kad britų žvalgybos pastaraisiais metais nesiteikė rimtai aiškintis, kokiomis priemonėmis ir būdais Rusija koreguodavo oficialiąją Londono politiką, omenyje turint ir 2016-ųjų metų referendumą dėl Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš Europos Sąjungos. Komiteto paskelbta ataskaita byloja, kaip su Kremliumi susijusiems rusų turtuoliams pataikaujantys britų politikai tapo Rusijos pažeidžiami.
Taigi ataskaitoje kritikuojama britų žvalgyba, nepajėgusi deramai ištirti Kremliaus pastangų paveikti Brexit rezultatus. Ataskaitos autoriai kritikuoja per didelį MI5 atsargumą, kai buvo tiriamos galimos Rusijos intrigos. Kai Žvalgybos komiteto vadovai paprašė MI5 vadovybės raštiškų įrodymų, įrodančių Rusijos pastangas kištis į politinius procesus Britanijoje, ši tesugebėjo pateikti vos šešių eilučių paaiškinimą, kuriame, beje, puikavosi iš viešųjų šaltinių paimta informacija.
Šnipinėjimo ypatumai Didžiojoje Britanijoje
„The Times“ klausia, ar britų politinė sistema galėjo tapti mažiau paveiki iš išorės, jei britų žvalgybos ir kontržvalgybos būtų rimčiau tyrusios ne tik „Brexit, bet ir 2019-ųjų rinkimus? Pasak ataskaitos sudarytojų, JAV, Švedijos ir Pancūzijos žvalgybos rimčiau ieškojo rusiškų pėdsakų, todėl jų rado.
Ataskaitoje taip pat perspėjama, kad Kremliaus pinigai taip plačiai pasklido po Didžiąją Britaniją, kad politinė Rusijos įtaka tapo … neišvengiama norma visoje Jungtinėje Karalystėje. Rusijos turtuoliai Londone ne tik išplovė milijonus vadinamųjų nešvarių pinigų, ne tik pataisė savo dalykines reputacijas, bet ir sėkmingai bendradarbiauja su britų nekilnojamojo turto, parlamento, viešųjų ryšių atstovais. Kai kurie valdančiosios konservatorių partijos donorai – rusų milijonieriai, turintys draugų Kremliuje.
Žodžiu, britams jau vargu ar pavyks visiškai atsikratyti Kremliaus įtakos. Jie tegali ją sumažinti.
Ataskaitoje pažymima, kad britų žvalgybas privalu rimčiau finansuoti nei iki šiol, taip pat derėtų peržiūrėti įstatymą „Dėl valstybės paslapties” ir įteisinti griežtas taisykles, reglamentuojančias užsienio lobistų veiklą JK teritorijoje (užsiregistravimas – būtinas, priešingu atveju – deportacija neišvengiama).
Informacijos šaltinis – „The Times“
XXX
Britų parlamentaras gerokai pavėlavo teikdamas ataskaitą apie Rusijos įtakas. Pavėlavo maždaug vienerius metus. Šios ataskaitos ypač nenorėjo britų premjeras Borisas Džonsonas. Jis kaip įmanydamas vilkino jos paskelbimo datą. Beje, B.Džonsonas šią temą norėjo palaidoti. Jam asmeniškai nepalanku, kad tokia tema buvo viešai nagrinėjama parlamento Žvalgybos komitete.
Kodėl? Ataskaita meta šešėlį, kad B.Džonsono partija susipainiojusi su rusų verslininkais.
Borisas Džonsonas (Johnsonas). EPA-ELTAnuotr.
Kokių pavyzdžių galima pateikti? Liubov Černuchin, turtinga verslininkė, dideliais pinigais rėmusi konservatorių partiją, ieškojusi galimybių papietauti su tuometine premjere Teresa Mei ir sužaisti bent vieną golfo partiją su B.Džonsonu. O juk jos vyras – buvęs Rusijos finansų ministro pavaduotojas.
Levas Michejevas – bankininkas iš Rusijos. Jis rėmė šią britų partiją solidžiomis pinigų sumomis. Kodėl jam to prireikė?
Aleksandras Temerko – irgi rėmė britų partijas.
Beje, šių britų politinius judėjimus finansavusių turtuolių pavardės neįrašytos 55 puslapių ataskaitoje.
Atidžiai perskaičius ataskaitą akivaizdu, kad britai dešimtmečius mielai priimdavo rusų oligarchus kaip brangius svečius – jiems leisdavo daugiau nei reikėjo, jiems pataikdaudavo daugiau nei vertėjo.
Dabar visiškai akivaizdu, kodėl B.Džonsonas paniškai nenorėjo, kad ataskaita būtų paskelbta prieš 2019-ųjų parlamento rinkimus, nes, į paviršių iškilus žinioms apie rusiškus pinigus, jo partija galėjo ir nelaimėti rinkimų. Dabar aiški ir kita detalė: kodėl B.Džonsonas stengėsi į Žvalgybos komiteto vadovo postą prastumti sau lojalų, tačiau žvalgybose nenusimanantį politiką.
Britų politikus dėl Brexit išjuokianti karikatūra. EPA – ELTA nuotr.
Nuo 2010 metų konservatorių partijos sąskaitas papildė maždaug 4 milijonų svarų sterlingų sumos, atkeliavusios iš rusų verslininkų piniginių.
Beje, po ataskaitos paskelbimo vis tiek lieka neaišku, ar 2016-ųjų referendumas dėl išstojimo iš ES – vien tik Rusijos darbas?
Težinoma, kad britų verslininkas Aronas Benksas prieš Brexit referendumą į kompaniją Leave.EU investavo 8 milijonus svarų sterlingų ir tapo vienu iš stambiausių politinių investuotojų Didžiosios Britanijos istorijoje. Tiesa, jis visąlaik neigė, esą tai – rusiški pinigai.
Informacijos šaltinis – Der Spiegel (Jorg Šindler)
Didžiosios Britanijos sosto įpėdinis princas Charlesas paragino savo tautiečius per koronakrizę padėti ūkininkams nuimti derlių. „Maistas neatsiranda pabūrus“, – sakė ekologine žemdirbyste užsiimantis princas antradienį paskelbtame vaizdo įraše. Jis darytas jo darže Škotijos dvare.
Taip Charlesas parėmė vyriausybės ir žemės ūkio iniciatyvą: būgštaujama, kad vaisiai ir daržovės daugelyje Didžiosios Britanijos ūkių gali tiesiog supūti, nes dėl pandemijos nėra darbo jėgos iš užsienio. Dėl to norima ateinančiais mėnesiais pasitelkti studentus.
Situaciją žemės ūkyje aštrina ir „Brexitas“. Daug pagalbininkų, pirmiausiai iš Rytų Europos, dėl „Brexito“ atsuko Jungtinei Karalystei nugarą.
Didžiosios Britanijos vėliava
Praėjus pusketvirto mėnesio po „Brexito“, Didžiosios Britanijos Bendruomenių Rūmai priėmė įstatymą dėl laisvo darbo jėgos judėjimo iš Europos panaikinimo. Įstatymo projektas pirmadienio vakarą priimtas konservatorių daugumos balsais. Už projektą balsavo 351 parlamentaras, 252 buvo prieš.
Įstatymo projektas numato, kad nuo 2021 metų sausio darbuotojai iš ES šalių, taip pat Islandijos, Lichtenšteino, Norvegijos ir Šveicarijos nebeturės laisvos prieigos prie Jungtinės Karalystės darbo rinkos.
Didžioji Britanija sausio 31 dieną po 47 narystės metų paliko ES. Iki šių metų pabaigos dar vyksta pereinamasis laikotarpis, kurio metu šalis lieka ES vidaus rinkoje ir Muitų sąjungoje. Iki tol galioja ir ES taisyklės.
Kokie kriterijai darbo jėgos judėjimui iš Europos į Didžiąją Britaniją galios nuo 2021 metų sausio 1-osios, įstatymo projekte nepatikslinama.
Tačiau premjero Boriso Johnsono vyriausybė jau vasarį pristatė taškų sistemą, kuri suteikia pranašumą aukštos kvalifikacijos darbuotojams.
Vidaus reikalų sekretorė Priti Patel sakė, kad nauja imigracijos sistema bus „tvirtesnė, sąžiningesnė ir paprastesnė“. Ji esą suvaidins „labai svarbų vaidmenį“ gydant šalies ekonomiką nuo koronaviruso pandemijos padarinių.
Didžiosios Britanijos vidaus reikalų ministerija sulaukė daugiau kaip 3,5 mln. ES piliečių prašymų dėl teisės likti šalyje po „Brexito“. Tai ministerija pranešė ketvirtadienį.
Jungtinė Karalystė sausio 31 dieną oficialiai paliko ES, tačiau iki metų pabaigos dar tęsis pereinamasis laikotarpis, per kurį praktiškai niekas nesikeis.
ES piliečiai, kurie gyvena šalyje arba iki pereinamojo laikotarpio pabaigos čia apsigyvens, dar turės laiko iki 2021 metų birželio 30 dienos pateikti prašymą dėl teisės likti. Iki šiol jie galėjo gyventi ir dirbti Didžiojoje Britanijoje laisvai.
Kiek tiksliai žmonių iš ES šalių gyvena Jungtinėje Karalystėje, nežinoma. Tačiau manoma, kad jų yra apie 3,5 mln. Naujų imigrantų skaičius iš ES nuo „Brexito“ referendumo nuolat mažėjo. Nepaisant to, vis dar daugiau gyventojų imigruoja į Didžiąją Britaniją nei iš jos išvyksta.
Britų vyriausybė šiuo metu derasi su Europos Komisija dėl santykių po pereinamojo laikotarpio. Tačiau pokalbiai vyksta sunkiai.
Priešpaskutinis derybų etapas baigsis penktadienį. Birželį bus sprendžiama dėl galimo pereinamojo laikotarpio išplėtimo. Premjeras Borisas Johnsonas jau yra pareiškęs, kad jo nebus.
Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. Naujos krikdeminės krypties politinė jėgos „Nacionalinis susivienijimas“ vienas iš įkūrėjų Vytautas Radžvilas teigia, kad kreipsis į prezidentą Gitaną Nausėdą bei ragins jį šalyje skelbti pertvarką, nes priešingu atveju gali pasikartoti 1940 metų tragedija. Pasak jo, šiuo metu Lietuva yra sąstingyje bei jos pagrindinis tikslas – išnykti.
„Mes esame Lietuvos atsinaujinimo ir pertvarkos partija. Šalis patekusi į visokeriopą sąstingį, kurį galėčiau pagrįsti nepajudinamais argumentais, kuris savo mastais bei keliamu pavojumi primena tą sąstingį, kuris buvo apėmęs Lietuvą Sąjūdžio išvakarėse. Apskritai pagrindinė Lietuvos padėties priežastis yra tai, kad valstybė daugelį metų savo politiką grindžia pražūtinga ideologija, globalios Lietuvos vizija. Lietuva (…) yra vienintelė šalis ES, kur oficialiu valstybiniu lygmeniu yra pripažįstama, kad galutinis mūsų tikslas – išnykti. Net mūsų kaimynai latviai ir estai, kurie turi panašias pažangos strategijas, aiškiai ir nedviprasmiškai teigia, kad jie pasiryžę išlikti šimtmečiais, o valstybės jų egzistuoja tam, kad garantuotų jų išlikimą. Pas mus nieko panašaus nėra“, – teigė V. Radžvilas.
V. Radžvilas teigia, kad šiuo metu valdžios atstovai remiasi filosofija „po mūsų nors ir tvanas“.
„Todėl logiška, kad jeigu mes faktiškai grįžtame prie sovietinės nuostatos, kad tautos ir valstybės yra atgyvena, pradedame gyventi pagal filosofiją – „po mūsų nors ir tvanas“. Tai štai ką mes padarėme, mes iš tikrųjų esame vienintelė partija, kuri labai išsamią savo programą grindžiame nuostata, kad Lietuva privalo stengtis išlikti ir ji išliks. Todėl tai yra visiškai nauja persitvarkymo programa ir manau, kad vienas iš mūsų tikslų kreiptis į Lietuvos Respublikos prezidentą ir paraginti šalyje skelbti pertvarką, nes priešingu atveju gali pasikartoti 1940 metų tragedija“ , – teigė jis. „Nacionalinis susivienijimas“ steigiamasis suvažiavimas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
ES reikia pertvarkyti
V. Radžvilas teigia, kad ES būtina pertvarkyti, kad šalys nenorėtų sekti Didžiosios Britanijos pavydžiu.
„Tai yra visiškas nesusipratimas, noriu pasakyti kaip profesionalas, šis ES modelis jau neveikia ir jo byrėjimą liudija begalės reiškinių, kurių, be abejo, akivaizdžiausias – „Brexit“. Tokie dalykai kaip milžiniškos, kertinės šalies išėjimas iš tokio politinio darinio niekada negali būti tik paprastas atsitiktinumas. Jeigu kas sako, kad britai sukvailiojo ir nežinojo, ką daro, tai pirmas požymis, kad tai politikos diletantai ir nemokšos. Vadinasi, ES turi būti pertvarkyta taip, kad kuo greičiau nebebūtų norinčių bėgti. O norinčių bėgti, jeigu atidžiai stebime, kas ten vyksta, eilė daug didesnė (…)“, – sakė jis.
„Mes nesame primityvių populistų partija. Mūsų nuostata yra tokia, uždavinys – pateikti aiškią pertvarkymo, atsinaujinimo alternatyvą. Jeigu visuomenė, tauta ją supras, pripažins, priims, vadinasi, Lietuva norės išlikti“ , – teigia V. Radžvilas.
Patvirtintas partijos pirmininkas
Naujai besikuriančios partijos steigiamajame suvažiavime patvirtinta bendroji programa, įstatai, pirmininkas – partijos iniciatorius Vytautas Radžvilas. Susirinkę steigėjai naują krikdeminės krypties politinę jėgą pasivadino „Nacionaliniu susivienijimu“. Politinės jėgos „Nacionalinis susivienijimas“ steigiamasis suvažiavimas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
V. Radžvilo teigimu, steigiamo sąjūdinio tipo politinio sambūrio strateginis tikslas – pakeisti tautos ir valstybės egzistencinę krizę sukėlusios ir Lietuvą išnykimo keliu link vedančios ligšiolinės raidos kryptį. Ši krizė yra egzistencinė, nes trečią kartą per mažiau nei per du šimtmečius – XIX a., XX a. antroje pusėje ir šiuo metu vėl – Lietuva eina išnykimo keliu.
„Programoje yra nurodomos kryptys, kaip turi būti keičiamas valstybės valdymas, visos jo gyvenimo sritys, kad galėtume pagaliau vėl nutolti nuo mūsų laukiančios bedugnės (…). Programa yra mūsų valstybės filosofija. Valstybė gali būti negailestingai žiauri, tokia kokia yra šiandien Lietuvos valstybė, kuri mano, kad yra visiškai normalu, kad ją išlaiko mažiausiai uždirbantys, mažiausias pajamas gaunantys piliečiai.
Valstybė gali vadovautis filosofija, kad prie jos išlaikymo turi sąžiningai prisidėti visi. Štai kodėl šioje programoje kalbama apie esmę“, – sakė V. Radžvilas.
„SME Finance“ patarėjas ekonomikai Aleksandras Izgorodinas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Įmonės „SME Finance“ ekonomistas Aleksandras Izgorodinas sako, kad, palyginti su praeitų metų demografiniais duomenimis, nuolatinių gyventojų skaičiaus augimas Lietuvoje nėra vienkartinis šuolis. Vis dėlto, anot ekonomisto, žemas gimstamumo lygis ir spartus visuomenės senėjimas yra aspektai, galintys nutempti demografinius rodiklius žemyn.
„Jei mes žiūrėtume metinį pokytį, tai tiek šių metų sausį, palyginti su praeitų metų sausiu, tiek vasarį vis dėlto buvo gyventojų skaičius prieaugis. Jeigu žiūrėtume vasario mėnesį – 967 yra prieaugis bendro gyventojų skaičiaus (per metus – ELTA). Aš įsivaizduoju, kad jei žiūrėtume pagal komponentus, kol kas visgi tempia (rodiklius – ELTA) imigracija“, – Eltai sakė A. Izgorodinas.
„Kitas aspektas – imigrantų skaičius buvo didesnis negu emigrantų. Emigrantų buvo 3 422 sausį, imigrantų – 4 050. Tai reiškia, kad į Lietuvą daugiau atvažiavo negu išvažiavo. Taip pat ir dėl to, nes mes ir toliau importuojame nemažai užsienio darbo jėgos“, – vardijo jis.
Ekonomisto teigimu, metinį nuolatinių gyventojų Lietuvoje prieaugį galimai lėmė įvykęs „Brexitas“ bei nusilpusi Didžiosios Britanijos ekonomika.
„Dar vienas aspektas yra „Brexitas“. Gali būti taip, kad dalis Lietuvos emigrantų po truputį grįžta. Bet aš čia darau prielaidą, neturiu konkrečios informacijos. Faktiškai įvyko „Brexitas“, yra konkretumas. (…) Antras aspektas – šiek tiek nusilpo Didžiosios Britanijos ekonomika. Čia ir dėl prekybos karų, taip pat ir dėl „Brexito“, nes antras pusmetis jiems buvo nelabai sėkmingas. (…) Kadangi Lietuvoje turime žemą nedarbo lygį, labai aukštą užimtumą ir didelį darbo jėgos poreikį, plius kylančius atlyginimus, tai galbūt dalis mūsų emigrantų po truputį grįžo“, – tikino A. Izgorodinas. Emigracija. Slaptai.lt nuotr.
Ekonomisto nuomone, augantis nuolatinių gyventojų skaičius šalyje nėra vienkartinis.
„Aš asmeniškai esu nusiteikęs gana pozityviai. Mane pozityviai nuteikia tai, kad turėjome pakankamai didelį imigrantų šuolį. Jeigu žiūrėtume sausio mėnesį, tai imigrantų buvo 4 050, praeitų metų sausį – 2 753. Tai yra labai rimtas prieaugis. Ir, aš manau, tai nėra vienkartinis šuolis, tai yra tendencija. (…) Panašu, kad įvyko statistikos persilaužimas Lietuvoje, nes labai ilgą laiką turėjome neigiamą neto migracijos (skirtumas tarp imigrantų ir emigrantų – ELTA) poveikį gyventojų skaičiui. Panašu, kad nuo praeitų metų turime šių rodiklių teigiamą poveikį“, – sakė jis.
Visgi, kaip teigė A. Izgorodinas, žemas gimstamumo lygis yra ta rizika, kuri Lietuvos demografinius rodiklius „tempia žemyn“. Taip pat, kaip sakė jis, nerimą kelia ir spartus visuomenės senėjimas.
„Kur matau pakankamai didelę problemą – nepaisant to, kad auga bendras gyventojų skaičius, – turime spartų visuomenės senėjimą. (…) Tai reiškia, kad darbo rinka bus pakankamai apkrauta“, – teigė ekonomistas.
Turizmas ar emigracija. Slaptai.lt nuotr.
Pasak jo, yra realu, kad dėl imigracijos daromos įtakos bus fiksuojamas gyventojų skaičiaus augimas ir pirmąjį šių metų pusmetį.
„Tas faktas, kad auga imigrantų skaičius, yra labai logiška įmonių reakcija į tai, kas vyksta su mūsų demografija ir darbo rinka. Įmonės nesuranda vietinių gyventojų, darbuotojus importuoja. Aš įsivaizduoju, kad tai tęsis toliau ir (…) kad bent šių metų pirmąjį pusmetį turėtų išaugti gyventojų skaičius būtent dėl imigracijos“, – sakė jis.
ELTA primena, kad vasario pradžioje Lietuvoje gyveno 2 mln. 793 tūkst. nuolatinių gyventojų – 979 mažiau nei sausį, anksčiau skelbė Statistikos departamentas. Tai pirmasis mėnesinis gyventojų skaičiaus mažėjimas po 9 mėnesius trukusio augimo.
Remiantis Statistikos departamento duomenimis, per metus (šių metų vasario pradžioje, palyginti su praėjusių metų vasario pradžia) nuolatinių Lietuvos gyventojų skaičius padidėjo 967.
2018 metų rugsėjį nuolatinių gyventojų skaičius Lietuvoje smuko žemiau nei 2,8 mln.
