Diana Glemžaitė

Ne kartą klausiau išmanančių poeziją, nejaugi be Salomėjos Neries neatsirado talentingesnių poečių moterų Lietuvos istorijoje per tiek laiko iki mūsų laikų? Atsakymai vienareikšmiški. Jos eilės geros, tik daug geresnių turime šiandien, tiesiog vis mažėja poezijos mėgėjų, o ir mokyklose jų kažkodėl nėra programose. 

Daug pavardžių vardino. Štai kad ir Dianos Glemžaitės.

Mes mokėsim numirt

Mes mokėsim numirt, jei Tėvynė aukos reikalauja.
Nesuriš mūs gretų nieks vergovės pikta grandine.
Neišmoksim sulinkt prieš ateivių įstatymą naują:
Savo brolį parduot – dar visi neišmokome, ne!

Kraštą ginsime šį, kaip senovėje protėviai gynė,
Balsą žemės gimtos išnešioję giliausiai širdy.
Nors laukai ir keliai pavergtųjų dejone nutvinę,
Kur klausysies – aplink svetimųjų žingsnius tegirdi.

O juk bus dar diena, kai pro vėliavų plazdantį mišką
Baltas Vytis pakils ir padangėj aukštoj suspindės!
Mūsų kraujas giedos pro gimtinės velėną ištryškęs,
Ir ant kapo nykaus šviesios taurės lelijų žydės.

Pardundės traukiniai, išsivežę jaunatvišką dalią,
Visi monai išdils tarsi pjautuvas dyla delčios.
Grįžę mūsų tėvai, mūsų sesės iš Komi, Uralo,
Atsiklaupę čionai, verkdami gimtą žemę bučiuos.

Mes mokėsim numirt ne už svetimą mintį ar žodį,
Ne už tuos, kurie skriaus, dengdami viską melo tamsa.
Tik už rytą, kuris laisvės saulę didingą parodys –
Mes mokėsim numirt giedru veidu ir tvirta dvasia.

Trumpai apie poetę

Vytis

Diana Romualda Glemžaitė-Bulovienė gimė 1925 m. spalio 29 d. Zarasų aps. Degučių vls. Degučių k. Mykolo ir Onos Glemžų šeimoje. 1944 m. įstojo į Kauno universiteto Filologijos fakultetą. Studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Taip pat lankė ir Kauno taikomosios dailės institutą, kur daug piešė ir tapė. Jau studijuodama palaikė ryšius su partizanais. 1945 m. balandžio 20 d. buvo suimtas ir į lagerį išvežtas tėvas M. Glemža. 1947 m. pavasarį, pajutusi, kad yra sekama, D. R. Glemžaitė paliko studijas ir grįžo į tėviškę. 1948 m. gegužės 22 d. į Sibirą ištrėmus mamą su jaunesniais broliais Juozu ir Liudviku, sesute Dalia, D. R. Glemžaitė tapo Algimanto apygardos Kunigaikščio Margio rinktinės partizane. 1948 m. susituokė su šios rinktinės Gedimino kuopos vadu Juozu Bulovu-Iksu. Partizanaudama D. Glemžaitė rašė eilėraščius, kurie buvo skelbiami partizanų spaudoje, sklido tarp žmonių. 1949 m. parengė rankraštinį rinkinį „Penktieji laisvės kovų metai“. 1949 m. lapkričio 14 d. 4 val. ryto bunkerį, kuriame miegojo 6 partizanai, susprogdino išdavikas – enkavėdistų agentas. Žuvo poetė D. R. Glemžaitė-Bulovienė, Gedimino kuopos vadas J. Bulovas-Iksas, jo pavaduotojas Petras Indriuškevičius-Dainius, partizanai Antanas Bulovas-Budrys, Jonas Katelė-Pūkas ir Kazys Kirstukas Mukas.

Susimastykime. Tais 1949 metais patikėti, kad

„O juk bus dar diena, kai pro vėliavų plazdantį mišką
Baltas Vytis pakils ir padangėj aukštoj suspindės!
Mūsų kraujas giedos pro gimtinės velėną ištryškęs,
Ir ant kapo nykaus šviesios taurės lelijų žydės.

Pardundės traukiniai, išsivežę jaunatvišką dalią,
Visi monai išdils tarsi pjautuvas dyla delčios.
Grįžę mūsų tėvai, mūsų sesės iš Komi, Uralo,
Atsiklaupę čionai, verkdami gimtą žemę bučiuos.“

galėjo tik tokie, kaip Diana Glemžaitė. Tik tokie jau tada matė Sąjūdį ir Baltą Vytį Lukiškių aikštėje.

Neseniai Vytautas Landsbergis parašė:

„O mes galim turėti raitelį sidabro šarvais ir aukštai iškėlusį ryžto kalaviją. Ženklas, kuris ateina iš baltų genčių priešistorės, kai šventikai tulisonys giesmėmis išlydėdavo žuvusį karžygį ir gintaro dūmais laimino jį – raitelį, nutolstantį padebesiais. Nutolstantį, kad liktų. Kad būtų apdainuotas. Ir dabar kviestume, kad liktų. Neišjok, neišjok, dar mėnulis teka.“

Kompozicija „Baltas Vytis ir Partizanų Bunkeris“ Lukiškių aikštėje pagal  Dianos Glemžaitės viziją ir jos žūties aplinkybes kartu su išraižytais vardais buvusių KGB rūmų sienoje priešais, ar tai nebūtų Lietuvos laisvės ir jos kainos kvintesencija?

2019.11.16; 17:15

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Lietuva pagaliau ryžosi svarstyti klausimą dėl vyčio perkėlimo tiesiai į Lukiškių aikštę. Konkursui buvo pristatyti vyčių skulptūrų maketai, kuriuose buvo pagrindiniai heraldinio Vyties elementai – žirgas, kamanos, balnas, jame sėdintis raitelis su skydu ir iškeltu kardu. Nors nei vienas vytis neužėmė pirmos vietos, vyksta teisminis tyrimas, ar konkursas buvo skaidrus. Tad dar yra vilties, kad konkursas bus pakartotas.

Arvydas Každailis siūlo pastatyti paminklą – herbą

Ar yra logikos pastatant Lukiškių aikštėje paminklą abstrakčiam Lietuvos raiteliui su kardu ir skydu, anaiptol ne heraldiniam? Tiesiog paminklą vyčiui? Manau, kad – ne.

Heraldikos žinovas dailininkas Arvydas Každailis, 1991 m. atkūręs Lietuvos valstybės herbą su Vyčiu ir sukūręs daugelį kitų heraldinių simbolių, siūlo Lukiškių aikštei herbą – Vytį.

http://alkas.lt/2019/09/24/a-kazdailis-valstybes-aikste-ar-klounada/

Jis rašo:

„Laikui bėgant dalyje visuomenės ryškėjo klaidingas požiūris, kad Lietuvos Valstybė egzistuoja tik nuo 1920 metų Steigiamojo Seimo, kad laisvės kovos – tik partizanų ir rezistentų. Nematant tūkstantmetės VALSTYBĖS istorijos, nematant žuvusių už ją, nebūtų įvykęs ir jos atgimimas XXa. pradžioje.“

Ir toliau:

„Lietuvos Valstybės herbas yra vienas seniausių valstybės herbų Europoje. Bėgant amžiams susiformavo jo prasmė – „BRANDUS VALDOVAS GEBANTIS APGINTI SAVO ŠALĮ“ – yra Valstybės herbo prasmės doktrina.

Lietuvos VALSTYBĖS herbas išimtas iš skydo, kaip ir kiti herbai lieka herbo simboliu, bet ne realistine skulptūra. Visi herbai ir jų simboliai turi senas heraldikos pateikimo tradicijas ir taisykles.

Vytis – vėliavoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos Valstybės herbo idėja gali tapti pagrindine kuriant Valstybės aikštę. Jo sudėtis įpareigoja aikštės formavimo pagrindines spalvas: raudonas akmuo ir baltas metalas.

Lietuvos Valstybės herbo simbolis aikštėje privalo būti: aukštai, centre, sidabrinis.“

Nesutikčiau su teiginiu, kad Vyčio prasmė – „BRANDUS VALDOVAS GEBANTIS APGINTI SAVO ŠALĮ“. Deja, deja, jei taip būtų, tai tiek sukilimų bei partizaninių karų nebūtų prireikę. Aš herbo Vytį sieju tiesiog su valstybės gynėju.

Bet A. Každailio požiūris į problemos sprendimą man nekelia abejonių. Tik paminklas būtent Lukiškių aikštėje turi būti ne pats sau, ne paminklas herbui, o skirtas 1794, 1831, 1863, 1941 metų sukilimų, partizaninio karo už Lietuvos nepriklausomybę didvyriams atminti po herbinio Vyčio ženklu.

Šioje aikštėje buvo pakarti Sierakauskas ir Kalinauskas, ši aikštė buvo 1941 metų sukilimo, atvežtųjų į KGB rūmus susidorojimui patriotų liudininkė.

Nors 1794 ir 1831 metų sukilėlių ryšys su aikšte neaiškus, galima manyti, kad bent kai kurie iš jų meldėsi greta esančioje Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje.

Paminklas, kurį pavadinčiau „PO VYČIO ŽENKLU“, privalėtų turėti postamentą su išraižytais sukilimų, partizaninio karo metais, o  jei atsirastų pinigų – ir bareljefais su sukilėlių ir partizanų vadų Lietuvoje atvaizdais (tai – istorikams spręsti) klasikiniame stiliuje.

Kitas pasakys, o tai kodėl tai ne paminklas visiems, visais laikais žuvusiems už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę? Tuomet pirma reikia apsispręsti, ar sukilėlis, partizanas yra karys. Mano nuomone, – ne. Kareivis, karys siejamas su valstybe. Karo metu jo likimą sprendžia valstybės galva. Sukilėliai, partizanai – kita kategorija.

Lukiškių aikštėje. Slaptai.lt nuotr.

Tik, iš tiesų, kodėl ir mums atskirai nepastatyti paminklą NEŽINOMAM KAREIVIUI, gal būt, nurodant jame visų, ar bent žymiausių, mūšių vietoves, kuriose krito mūsų nepriklausomos VALSTYBĖS kariai. Mūšyje prie Mėlynųjų Vandenų, Žalgirio mūšyje, mūšyje prie Oršos, prie Giedraičių, laimėtuose ir pralaimėtuose mūšiuose. Aš būčiau „UŽ“. Gal būt, tokiam Nežinomo kareivio kapui – paminklui atsirastų vietos šalia Sausio 13 Memorialo Antakalnio kapinėse su to paties A. Každailio atkurto herbinio Vyčio simbolika?

Pušys Lukiškių aikštėje

Atskiras klausimas – Lukiškių aikštės pertvarkymo planas.

Monumentas iškils didelėje erdvėje, atvirai kalbant, ne itin mėgiamoje vilniečių ir svečių pasivaikščiojimo vietoje.

Aikštė pernelyg didelė. Kokių ir kiek rožių krūmų beprisodintume, didžiulė erdvė liks neužpildyta.

Ir čia aš prisiminiau vieną posmą iš partizanų dainyno:

Ir tamsią naktį tarp erdvių,

Išskleidęs parašiutą,

Tu nusileidai pušyne,

Žaliam, žaliam, kaip rūta.

Jis – iš dainos apie partizano Juozo Lukšos-Daumanto tragišką istoriją. http://www.partizanai.org/i-laisve-1961-24-61/1182-partizanu-dainos

Lukiškių aikštė su monumentu visų laikų Lietuvos sukilėliams ir partizanams – pušyne! Vilniaus centre! Su žaliuojančiomis rūtomis! Tiesa, dėl rūtų reikės dar atsiklausti mūsų sveikatos ministro, nes radau internete parašyta: „Melsvai žali plunksniški lapai (rūtų) išsidėstę pražangiai, jų kvapas panašus į vyno aromatą.“

Šiuo metu Lukiškių aikštė gali pasigirti nebent fontanais. Slaptai.lt nuotr.

Šalia šio aromato karštą saulėtą dieną ir pušys nuostabiai kvepia bei teikia pušyne būnantiems santūrų šešėlį, neužstojantį visai dangaus.

Neabejoju, kad ir 1794, 1831, 1863, 1941 metų sukilėliams ir partizanams pušynai buvo atgaiva.

Ir Monumentas bei Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia žvelgiant į juos iš Gedimino prospekto paslaptingai atrodytų, ypač, panaudojant apšvietimo efektus temstant.

Pati Lukiškių aikštė taptų žymiai patrauklesne vilniečių ir svečių pasibuvimo vieta. Ne mitingų, demonstracijų, riaušių, koncertų ir mugių vieta.

Tokia mano nuomonė, feisbuke suradusi nemažai jai  pritariančių.

Ir pabaigai

Aš nesu prieš bunkerio idėją, nugalėjusią konkurse, bet esu už tikrą, autentišką bunkerį, o ne paminklą bunkeriui. Ir jokiu būdu ne Lukiškių aikštėje, istoriškai nieko bendro su partizanų bunkeriais niekada neturėjusioje. Be to, ta idėja simbolizuoja tik partizanų pasipriešinimą, siaurą laikotarpį, o idėja turėtų aprėpti ir visus mano aukščiau išvardintus sukilimus.

Man ir pačiam būtų įdomu ir naudinga pabuvoti tokiame užmaskuotame bunkeryje kur nors Vingio parke, pajusti vaizduotėje tai, ką juto partizanai. Aš jau nekalbu apie jaunąją kartą, moksleivius, kuriems tokia ekskursija turėtų būti privaloma, idant jie suprastų, kaip dienų dienas gyveno tie, kurių dėka mums šiandien yra atviras visas pasaulis, bet tai gali pasikartoti ir todėl reikia būti budriems.

2019.09.29; 05:10

Generolo Jono Žemaičio – Vytauto paminklas prie Krašto apsaugos ministerijos Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Tradiciškai trečiąjį gegužės savaitgalį, švenčiant Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną, prisimenami partizanų žygdarbiai. Šį sekmadienį Jurbarko rajone surengtas pėsčiųjų žygis, skirtas partizanų vado Jono Žemaičio-Vytauto 110-osioms gimimo metinėms minėti.

Žygio ilgis 12,5 km Šimkaičių-Girdžių seniūnijose. Prasidėjo jis nuo Paskynų bendruomenės namų, žygio trasa driekėsi Lapgirių mišku iki Vidaujaitės upelio, Pavidaujo mišku iki buvusio atsarginio gen. J. Žemaičio-Vytauto bunkerio. Nuo čia 1,2 km atstumu, kirtus Vidaujos upelį, Šimkaičių girios pradžioje buvo įrengtas pagrindinis gen. J. Žemaičio-Vytauto bunkeris, vyriausioji partizanų vadavietė, dar vadinama „prezidentūra“.

Prieš vidurdienį prie šios vadavietės buvo paminėtos J. Žemaičio-Vytauto 110-osios gimimo metinės, pagerbti visi Lietuvos partizanai, aidėjo atminimo salvės, skambėjo partizanų dainos.

Šimkaičių girios bunkeris buvo paskutinis J. Žemaičio-Vytauto prieglobstis, primenama Krašto apsaugos ministerija pranešime. Čia partizanų vadas išbuvo nuo 1951 m. gruodžio mėn. iki 1953 m. gegužės 30 d., kai bunkeris buvo išduotas, o vadas suimtas įmetus į bunkerį migdomųjų dujų granatą.

Bunkeris vadinamas „prezidentūra“, nes pagal Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos deklaraciją Lietuvai išsikovojus nepriklausomybę J. Žemaitis-Vytautas turėjo eiti Lietuvos valstybės prezidento pareigas iki tol, kol bus surengti visuotiniai demokratiški rinkimai. 2009 m. Seimas pripažino, kad nuo 1949 m. vasario 16 d. iki mirties 1954 m. lapkričio 26 d. J. Žemaitis buvo kovojančios prieš okupaciją Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai vykdęs prezidento pareigas.

Paskutinis ketvirtojo Lietuvos prezidento būstas buvo ankštas (2m x 3m x 1,8 m), nešildomas, įrengtas palei tuomet ėjusį miško keliuką. Kaip pasakoja ilgametis bunkerio prižiūrėtojas Antanas Puišys, iškastas žemes vyrai nešdavę apie tris kilometrus ir supildavę į patikimų ūkininkų laukus. Antano tėvo užduotis buvo kasdien porą kartų pravažiuoti tuo miško keliuku, kad dulkės nugultų ant bunkerio angą saugančios eglutės, o nereikalingi pėdsakai prapultų po vežimo ratais.

Atsarginis bunkeris buvo paruoštas už kilometro, šiuo metu toje vietoje pastatytas kryžius.

„Prezidentūrą“ Šimkaičių miške 1992 m. surado du Girdžių gyventojai – Vytautas Mačiulis ir Vytautas Lekutis, o 1995 m. bunkeris atkurtas ir prie jo pastatytas paminklinis akmuo. 2005 m. vadavietė paskelbta valstybės saugomu kultūros paveldo objektu.

Kasmet prie generolo J. Žemaičio-Vytauto vadavietės vyksta įvairūs renginiai, susitikimai, gegužės mėnesį – tradicinis Jurbarko rajono Šimkaičių J. Žemaičio pagrindinės mokyklos bendruomenės organizuojamas bėgimas, o rugpjūčio 23 d. minima Baltijos kelio ir Juodojo kaspino diena.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.20; 07:30

Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Turėkime savigarbos. Nepraraskime sveiko proto. Nepradėkime kvailioti.

Pinigai dėžėje

Kai žiniasklaidos puslapiuose ir televizijos eteriuose piktai kritikuojamas Eligijus Masiulis, iš „MG Batic“ paėmęs kartoninėje dėžėje per 100 tūkst. eurų grynaisiais, – suprantama. E.Masiuliui nejaučiame nei gailesčio, nei užuojautos net tada, kai jis pareiškė tik skolinęsis pinigus. Bet kuriuo atveju toks privačios firmos dosnumas Seimo nario mandatą turėjusiam parlamentarui, Liberalų sąjūdžio partijos lyderiui, – akivaizdžiai įtartinas. Net klausti nereikia, ką apie liberalo elgesį gali pamanyti vidutinis statistinis Lietuvos rinkėjas bei skaitytojas.

Bet šių eilučių autoriui tikrai nesuprantama, kodėl užsipuolamas, sakykim, Laurynas Kasčiūnas ar Gabrielius Landsbergis, taip pat turėję susitikimų su „MG Baltic“ vadovais. Politikai neturi bijot susitikti su pačių įvairiausių pakraipų verslininkais. Net ir restoranuose. Drįstu manyti, kad neturėtų bijot pietauti net už verslininko pinigus. Didelio čia daikto! Argi nemokamai pasistiprinęs kad ir labai prabangioje užeigoje politikas tik už tiek parsiduos? Štai už 100 tūkst. eurų – jau kas kita.

Nemokama kava

Todėl ir sakau – persekiokime ponus, kurie pinigus ima dėžėmis. O tuos, kurie tik nemokamai išgėrė kavos, – palikime ramybėje. Politikams leiskime dirbti – laisvai, atvirai, be baimės susitikti ne vien su rinkėjais provincijoje, tačiau ir su verslo atstovais. Tiek įtakingais, tiek pradedančiais. Kalbėtis, bendrauti, ginčytis, kaupti informaciją, vertinti, ieškoti naudingų pažinčių, investicijų, – tai tiesioginis politikų darbas. Svarbu ne tai, su kuo susitiko L.Kasčiūnas, svarbu, kokie po susitikimo padaryti sprendimai. Su Rusijos atstovais bendravęs Mindaugas Bastys taip pat nepadarė nieko blogo, kol nepradėjo rusiškų idėjų propaguoti Lietuvos institucijose.

Taip pat kvaila reikalauti, kad parlamentarai dalyvautų visuose be išimties plenariniuose Seimo posėdžiuose. Jei parlamentaras praleidžia pusę posėdžių, jei pravaikštos – be pateisinamos priežasties, tokį išdaigininką būtina bausti. Sakykim, nemokant atlyginimo už pravaikštas. Bet politika – sudėtingas žaidimas. Čia reikalinga ne tik disciplina. Jei matuosime Seimo nario darbo efektyvumą skaičiuodami plenarinių posėdžių salėje praleistas valandas, būsime kvailesni už patį didžiausią kvailį.

Kur turėtų būti tikras žurnalistas?

Galėčiau pasidalinti asmenine patirtimi. Mano pirmoji darbovietė buvo savaitraštyje „Literatūra ir menas“. Sykį penktadienio popietę susidūriau akis į akį su tuometiniu šviesios atminties vyriausiuoju redaktoriumi Leonidu Jacinevičiumi. Maniau, kad būsiu pagirtas už stropumą: vidurvasaris, penktadienis, gerokai po pietų, o aš, skirtingai nei senbuviai, dar darbe. Bet jis draugiškai priekaištavo. Tikri žurnalistai ilgai darbe nekiurkso. Atneša rankraštį, pasitaria dėl būsimų temų, ir strimgalviais mauna į gatvę. Su kolegomis kalbasi kavinėse, sėdi bibliotekose, lanko knygynus, eina į teatrus, namie skaito ką tik dienos šviesą išvydusio rašytojo romaną… Toks buvo redaktoriaus L.Jacinevičiaus palinkėjimas.

Lietuva – ne kaimas

Taip pat nesižavėkime verslininkais, kurie drįsta tvirtinti, esą „kai gyveni Lietuvoje, tai sergi kaimo sindromu, bet kai išvažiuoji iš Lietuvos, sindromas pradingsta“. Taip, šią „išmintį“ pažėrė Gediminas Žiemelis, sėkmingai Rusijoje užsiimantis aviacijos verslu, o Lietuvoje, vertinant viešas ataskaitas, atidžiai stebimas Lietuvos slaptųjų tarnybų. Mat visiems senų seniausiai žinoma: be Kremliaus palaiminimo sėkmingai kurti verslą Rusijoje itin sunku. Ypač jei tu – lietuvis iš NATO aljansui priklausančios valstybės. Taigi šis sėkmės vyras tegul nepasakoja pasakų, kad „jie yra apolitiški“. Jau vien Lietuvos pravardžiavimas, kad ji – kaimas, – didelė politika. Lietuva niekad nebuvo kaimas. Šiaurės Atėnai, Europos centras, Baltijos šalių lyderė, Blogio imperiją sužlugdžiusi šalis, su sovietų okupacija narsiai kovojusių partizanų kraštas, – taip. Tik ne užkampis.

Advokatas ir jo ginamasis – skirtingos kategorijos

Nebūkime primityvūs vertindami ir advokatų patikimumo reikalus. Jei advokatas gynė žmogžudį, sukčių, – tai dar nereiškia, kad jis teisina savo ginamojo poelgius. Advokato negalima tapatinti su ginamuoju. Taip manyti būti didelė kvailystė. Tai, kad jis kadaise gynė Prezidentės Dalios Grybauskaitės atstovės Daivos Ulbinaitės ar „MG Baltic“ interesus, – jokia nuodėmė. Advokatas Giedrius Danielius galėjo būti Teisingumo ministru.

Amžiaus gėda

Tačiau kokia didžiausia mūsų nuodėmė? Negebėjimas sutramdyti Kultūros ministerijos ir Šiuolaikinio meno centro. Būtent šių institucijų intrigos sutrukdys Lukiškių aikštėje pastatyti dididingą Laisvės karį. Vietoj ryškaus, iš toli matomo, lengvai nufotografuojamo, visiems suprantamo Vyčio teturėsime tik vadinamąjį „Bunkerį“, kuris, būkime atviri, asocijuojasi ne su kova, nacionaliniu išdidumu ar laisvės troškimu. Greičiau atvirkščiai – su baime, pastangomis slėptis. Tik nemanykite, jog noriu pasakyti, girdi, bunkeriuose ir žeminėse gyvenę mūsų miško broliai buvo bailiai. Niekad niekada. Tokios tuomet buvo kariavimo sąlygos. Kitaip jie negalėjo. Bet reprezentacinėje aikštėje įkastas bunkeris ir ant postamento aukštai iškeltas kardą laikantis raitelis, – du akivaizdžiai skirtingi simboliai. Plačiosios masės bunkerį tapatins su bailumu, atsargumu, nenoru gintis. Raitelis žadintų visai kitas emocijas.

Šiuolaikinio meno centras. Slaptai.lt nuotr.

Todėl ir įtariu, kad šiandien specialiai kuriamas besislapstančių, o ne narsiai kovojančių lietuvių įvaizdis. Mums pateikiama neįpareigojanti laisalaikio zona, nors ten turėtume susikaupti valstybinių švenčių dienomis, oficialių vizitų metu privalėtume pakviesti užsienio šalių prezidentus, premjerus, karalius. Dabar tokios vietos neturėsime.

Mes turėtume jausti didžiausią gėdą ir apmaudą. Mūsų istorija ištrinama iš pačios svarbiausios, reprezentacinės valstybės aikštės, o mes tarsi nieko negalime pakeisti.

P.s. Vieną dieną Vilniaus gatvėse išvydau troleibusą, papuoštą Vytį vaizduojančiais mokinių piešiniais. Graži, prasminga akcija. Bet ji tik dar labiau išryškina mūsų bejėgiškumą: fundamentalaus raitelio, centrinėje sostinės aikštėje stovėsiančio šimtmečius, mums negalima turėti. Mums leidžiama tik tiek: keletą savaičių pasidžiaugti Vyties vaizdais ant visuomeninio transporto sienų, stiklų, paskui tuos piešinius nulups ir vėl bus tylu ir ramu…

2018.04.23; 07:00

Vienas pagrindinių labai gražaus mūsų valstybės jubiliejaus akcentų turėjo būti paminklo Vyčiui atidengimas sostinės Lukiškių aikštėje. Tačiau panašu, kad Vasario 16-ąją aikštė bus tuščia – neturėsime ne tik Vyčio, bet ir ko nors kito. Galėjome turėti, jei ne politinės intrigos.

Seimas dar pavasarį ypatingos skubos tvarka priėmė rezoliuciją, remiančią Vyčio paramos fondo siekius Lukiškių aikštėje valstybės jubiliejaus proga pastatyti 7 metrų aukščio Vyčio skulptūrą. Parlamentarai rezoliucija paragino Vyriausybę ir sostinės savivaldybę bendradarbiauti su Vyčio paramos fondu bei operatyviai spręsti visus organizacinius klausimus, susijusius su paminklo „Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę“ pastatymu iki 2018 metų Vasario 16-osios.

Rezoliucija priimta 91 parlamentaro balsu, niekam nebalsavus „prieš“ ir tik vienam Seimo nariui susilaikius. Dokumentą palaikė visų frakcijų atstovai, tarp jų ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partijos frakcija. Ir kas iš to išėjo? Jokio Vyčio Lukiškių aikštėje nėra ir veikiausiai niekada nebus. Mat kai kurie politikai nusprendė, kad Seimas – menka įstaigėlė, kurios balso neverta klausyti, nors jis ir yra išrinktas Tautos.

Kultūros ministerija, kuri yra pavaldi Vyriausybei ir veikia ne be jos žinios, nusprendė surengti konkursą, kurio metu parinkti ekspertai turėjo išrinkti, kas turi stovėti Lukiškių aikštėje. Išrinko. Tačiau visai ne Vytį, nors tokia buvo Tautos išrinkto Seimo, tad ir pačios Tautos, valia, o skulptoriaus ir dizainerio Andriaus Labašausko memorialą laisvės kovotojams partizanų bunkerio motyvais. Autorius siūlo aikštėje suformuoti kalvą, kurios pietinis, į Gedimino prospektą orientuotas, šlaitas būtų užbaigtas vertikaliu, griežtos formos, skulptūrinės plastikos memorialiniu reljefu. Likusi kalvos dalis susilietų su aikšte ir pratęstų aikštės pievas bei takus, papildydama ir paįvairindama kraštovaizdį.

Tačiau veikiausiai ir šio memorialo nebus, nes Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis pareiškė, kad konkursą laimėjęs projektas, pagal kurį Lukiškių aikštėje būtų suformuota kalva, pažeidžia paveldosaugos reikalavimus, todėl jei nebus koreguojamas, jo nebus galima įgyvendinti. Jo teigimu, pagal paveldosaugos reikalavimus, šitos aikštės reljefas turi būti lygus.

Kam reikalingos visos politinės intrigos, lieka neaišku. Štai Kaunas be jokių problemų ketina Vytį, ir net triskart didesnį nei Vilniuje, statyti pas save, Utenos rajone (Nolėnuose) Vytis iškilo be jokios pompastikos ir net nemokamai – vieno patrioto bei entuziasto dėka. Jei taip būtų elgiamasi ir Vilniuje, Vasario 16-ąją galėtume džiaugtis vienu pagrindinių šventės akcentų.

Beje, ir Vilnius Vytį galėjo pasistatyti nemokamai, jei pinigai yra bėda. Visuomenininkai net yra įkūrę minėtą Vyčio paramos fondą, į kurį visi norintys aukoti gali paremti jo statybą. Ir pinigai jau buvo pradėti rinkti, tačiau R. Karbauskis priėmus rezoliuciją Seime pareiškė esą balsuodami parlamentarai buvo suklaidinti, nes pavasarį į fondą tebuvo surinktas maždaug dešimtadalis paminklui reikalingos sumos, skulptūra net nepradėta gaminti. Tačiau pinigai buvo renkami vangiai ir skulptūra nepradėta gaminti ne dėl ko kito, o dėl to, kad organizatoriai laukė, ar Vyčiui Vilniuje bus uždegta žalia šviesa. Turbūt nujautė, kad įsijungs biurokratinis aparatas ir prasidės politinės intrigos.

Beje, paskelbta, kad penktadienį specialistai rinksis ir tarsis, kaip patobulinti A. Labašausko memorialą, kad jis atitiktų paveldosaugos reikalavimus. Tačiau jei kūrinys bus patobulintas, tai jau nebebus tas kūrinys, kuris laimėjo konkursą. Ir, jei būtų laikomasi teisingumo principų, reikėtų skelbti dar vieną konkursą. Nors, kita vertus, mieste, kuriame šalia seno saugomo vienuolyno leidžiamos statybos, šalia kurio senamiesčio dygsta stikliniai monstrai, gal ir galima nepaisyti paveldosaugos reikalavimų bei teisingumo principų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.12.04; 06:17

Ar apie paminklus Lietuvoje jau viskas pasakyta ir belieka tik apibendrinti – Vilniuje bus iškastas bunkeris, Kaune pastatytas karžygys, Lietuvoje plėsis kapinės ir visiems laikas nusiraminti?

Ąžuolas – lietuviškos stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lukiškių aikštės įpaminklinimo projekto kontekste pasigirsta balsų, kad „reikia susitarti“, galbūt nieko nebestatyti. Tačiau, kai nėra dėl ko susitarti, reikia ginčytis, kalbėti, nes kai nebekalbėsime apie tai, kas mums svarbu ir dėl ko skauda, beliks tik pastatyti paminklinį kapinių akmenį. Galima ir ne akmenį, o masyvią, didelę, tipinio kapinių paminklo kopiją su kryžiumi, pavardėmis mirusių, išvykusių, negrįžusių. Galima ir be pavardžių, skirtą visiems mirusiems mūsų tėvams ir protėviams.

Tokį paminklą derėtų pastatyti aikštėje prie Seimo, Vyriausybės ar Vilniaus savivaldybės, ne protesto vardan, bet kad primintų, jog visi keliai anksčiau ar vėliau ten nuves. Jeigu norime pažvelgti su ironija – galima pastatyti urną, ji užims mažiau vietos, dar tilps miesto infrastruktūrai reikalingi padargai, komunikacijų tinklai, pastatai.

Daugiau nei paminklas

Tačiau kol urnos ir antkapio šalies piliečiams nepastatė, pelenų neišbarstė, o kūnai nesutrūnijo, kol jie yra gyvi – kalbės. Akivaizdu, kad Lukiškių aikštės paminklinio įprasminimo klausimas pasitarnaus atvirai vertybinei diskusijai, bent tokia yra ir bus jo prasmė bei indėlis Lietuvai. Diskusija vyksta – ir ji daugiau nei eilinis pasipilstymas, kokia gera ar bloga valdžia. Šįkart diskusija tampa net labai prasminga, nes kalbama daugiau nei apie monumentalųjį meną ir net daugiau nei apie vieno ir kito mūsų valstybės istorinio tarpsnio praeities pagerbimą. Kalbama apie dabartį, kas ir kokie esame, kokia yra mūsų tauta ir valstybė, kur mes ir ji eina ar yra vedama. Taip pat atsakoma į klausimą, kas yra tie valstybės vedliai – tarpvalstybinės sąjungos, prezidentai, kultūros komisijos Seime pirmininkai, o gal yra ir visuomenė, piliečiai, mirtingieji?

Kuo toliau, tuo akivaizdžiau, kad atkūrėme tik Lietuvos Nepriklausomybę, bet jokios Lietuvos ateities vizijos nesukūrėme, „gyvename ir tiek“, kaip kam išeina, išmirštame, išvažiuojame, kažkoks nuošimtis apsukresnių žmonių susikūrė karjerą, „pasidarė pinigą“, gyvena geriau, kiti – blogiau. Kaip vanduo Nemune ir Neryje, bėga ir nuneša tėkmė miestų valymo įrenginiuose išvalytus ir iš dirbamų laukų pesticidais praskiestus vandenis, tik kiek gamta pajėgia, tiek pasipriešina, atsijoja. Dalis šalies visuomenės galvoja kaip išgyventi, kita – kaip gyventi geriau, tačiau gėris apsiriboja prestižu, karjera, Mamona, blizgesiu ekrane, žurnalo viršelyje, saviškių elito citadelėje.

Nuo erdvės ir laiko – iki vamzdžio

Vilnius iki šiol neturi paminklo Laisvei. Užtat turi Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arką“. Slaptai.lt nuotr.

Paminklai yra simboliai, patinka jie mums ar nepatinka, bet monumentalus menas turi šią keistą ir paslaptingą savybę, nori ar nenori, bet jie tampa simboliais – jei pavyksta taikliai atspindėti gilesnes krašte gyvenančiai visuomenei svarbias reikšmes. Kai nepavyksta – paminklai tiesiog atspindi buitį, tačiau ne taip retai ne visiškai tą, kurią menininkas norėjo parodyti, jei kažkurią akimirką prie kūrinio prisiliečia Dieviškojo kūrėjo ranka.

Genijų kūriniai dažnai pranoksta laiką, yra daugiaprasmiai, iš jų semiasi įkvėpimo būsimos kartos. Amatininkų kūriniai, jei stropiai, talentingai, savo srities meistrų gaminti, dažniau apsiriboja buitinėmis reikšmėmis.

Yra ir trečioji grupė – vamzdininkai, jie ne tik Lietuvos gėda – tai per visą pasaulį besiritančių pokyčių atspindys – triukšmo ir tuštybės, turto vertės suabsoliutinimo, bejėgiškumo ir susitaikymo, paniekos sau ir visuomenei simboliai. Pasaulis – be vertybių – prie Neries Vilniuje sumontuotas vamzdis kaip tik toks yra, tad ir tapo taikliu beprasmybę išreiškiančiu simboliu.

Keistas paminklų rinkinys Vilniuje

Kokie paminklai po Nepriklausomybės atgavimo sostinėje atsirado? Už rėmėjų lėšas Katedros aikštėje pastatytas „Gedimino sapnas“ atspindi tuo metu vyravusį valstybės skurdą – patį tikriausią, nes solidesniam monumentui be tų laikų komersantų, o valstybei pastatyti už savo, t.y. visų piliečių į biudžetą sumokėtas lėšas, pinigų neturėta. Apsipratome su tuo paminklu, nors sarkazmo apie jį daugoka – vieni juokauja, kad pavaizduotas lunatikas, kiti, kad narkomanas ir t.t. Niekas nesupranta, ką reiškia tas šunelis po Gedimino kojomis, nes reikėtų išties kažkuo apsirūkyti, kad susietum tą padarėlį su ant kalno staugiančiu geležiniu vilku. 

Karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Yra rimtai pasvarstančių, kad tai paminklas klajokliui – medžiotojui su arkliuku bei šunimi ir pan. Skurdas ir lieka skurdu, nepavyko jo paslėpti skulptūros kompozicijos autoriui.

Kitas svarbus paminklas – karaliui Mindaugui. Jis jau brangesnis, pagamintas iš vientiso akmens luito, tik kažkodėl iš karto buvo pramintas Kalėdų seneliu. Pravardė taikli, matyt todėl jis tapo savas ir artimas, kasdieniškas, anonimiškas ir nereikšmingas. Su juo net apsiprasti nereikėjo, pastatė ir lai stovi, galėtų būti, galėtų ir nebūti, nes jis nieko nereiškia. Net kapinėse žmonės ne visada prieitų perskaityti, kam skirtas, neperskaito ir skverelyje prie Nacionalinio muziejaus.

Didžiausias Vilniaus paminklas – Valdovų rūmai, – tai vieno žmogaus ambicija. Paminklą pastatė Panevėžio Statybos trestas Algirdui Mykolui Brazauskui už mokesčių mokėtojų gana nemažus pinigus, užteko jų ir statytojams, ir pagerbtiesiems. Jis dera su priešingame Katedros kampe pastatytu stiklo ir akmens plokščių kubu, tiesa, ten ne paminklas, bet viešbutis. Tačiau jis taip pat simbolizuoja iškovotos Lietuvos Nepriklausomybės vieną iš rezultatų – staiga praturtėjusių Lietuvos žmonių laisvės sampratą – „viskas leista“, kurį labai taikliai ir demonstruoja šis Gedimino pilies papėdėje priešais Katedrą išdygęs statinukas, atskleidžiantis vertybinius pokyčius, įvykusius žmonių galvose – nuo politikų iki verslininkų, nuo paminklosaugininkų iki architektų. Po to jau buvo galima statyti bet ką ir bet kur, svarbiausia – turėti pinigų ir įtakos sprendimų priėmėjams.

Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Todėl vėliau jau natūraliai atsirado ir tas vamzdis prie Neries – paminklas beskonybei bei sostinėje statytinų paminklų atrankos komisijų, jų meno, kultūros ir pilietinio sąmoningumo – ir tų, kurie kūrė, ir kurie vertino bei sprendė – vertybinių pasirinkimų galutinis atspindys.

Prie Konstitucijos prospekto ir Geležinio vilko gatvių sankirtos Vilniuje dar yra paminklas „Laisves kelias“, kitaip dar vadinamas „Siena“ (jis irgi pretendavo į Lukiškių aikštę)  – tai paminklas verslo planui. Piliečiai nusipirko plytas, jas į paminklą sumūrijo ir lai trūnija. Kad tokiu būdu pagerbtas ir įprasmintas 1989-ųjų metų įvykis – Baltijos kelias – buvo ir liko kontraversiškos nuomonės.

Yra dar tų paminklinių, prasmingų ir beprasmių skulptūrų arba bent jau taip vadinamų kompozicijų Vilniuje daugiau, tačiau jau ir išvardintų pakanka, kad būtų galima konstatuoti visišką sostinės erdvių užpildymo kultūrinį, istorinį, pilietinį eklektiškumą.

Prie bendros eklektikos pritampa

Dabartinis Kultūros ministerijos, Vilniaus savivaldybės ir Šiuolaikinio meno centro konkursą laimėjęs projektas Lukiškių aikštėje, iš esmės toks pat svarbių Lietuvai dalykų įprasminimo tęstinumo pavyzdys. Idėja priešais buvusius KGB rūmus pastatyti paminklą rezistencijai – prasminga, tačiau ar vykusi? Labai taikliai ją apibudino teisės filosofas ir teoretikas, M. Romerio universiteto profesorius dr. Alfonsas Vaišvila, „Alkas“, „Pozicija“ ir kt. interneto portalų išplatintame komentare: „Pasirodo Laisvės kovas ir jų dalyvius simbolizuos „Bunkeris“. Bunkeris – tai slėptuvė, slaptavietė. Vadinasi, projekto autoriai nori mums ir visam pasauliui pasakyti, kad partizanai tik slėpėsi, „sunkiai gyveno“ <…> Slapukai, suprantama, nieko negali iškovoti, nes jų tikslas – ne aktyviai veikti, o slėptis, rūpintis tik savo asmeniniu saugumu. Taip pažeminti mūsų laisvės kovotojų nedrįso net sovietai. Bunkeris gali būti partizanų buities, bet ne kovos ir į ją kvietusios idėjos simbolis. Tai siaurai buitinis, be apibendrinančios, kviečiančios ir uždegančios minties statinys ir dėl to neturintis net simboliui būdingų požymių“.

Belieka profesoriui pritarti, kad bunkeris nėra nei rezistenciją reprezentuojantis objektas, nei simbolis. Tačiau, „kažkas“ jis yra, reikšmę toks pasirinkimas vis dėlto turi.

Diskredituotas dar nepastačius

Tai, kad jau juokiamasi dar iš nepastatyto paminklo – liūdina, nes toks juokas gali būti tik iš nevilties, nors humoras nuteikia pozityviai, tad gal ir nėra blogiausias dalykas. Tik reiškia, kad pastačius šį paminklą, reikės saugoti jį nuo vaikų su rogutėmis ir miestiečių su šunimis, jeigu ne blogiau. Kai tik idėja apie bunkerį pasklido, gana rimtai socialiniuose tinkluose buvo užvirusi diskusija, kad bunkeris Lukiškių aikštėje jau yra – dešiniajame kampe prie Gedimino prospekto – kam reikia antro? Užtektų tik lentelę perkabinti, kad čia „bunkeris“ ir būtų sutaupyta pusė mln. eurų mokesčių mokėtojų pinigų. 

Vytautas Didysis – prie griūvančio Gedimino kalno. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Negalima teigti, kad statytino paminklo ir jau esančio požeminio tualeto sąsaja visiškai pritempta. Bunkeriuose žmonės turėjo gyventi, tad kaip bežiūrėtum, turėjo ten atlikti ir fiziologinius reikalus. Šiuolaikiniam menui tokie įvaizdžiai, metaforos ypač būdingi – kiek jame viduriavimo, nusirenginėjimo, primityvaus natūralizmo. Galbūt tai ir yra tos asociacijos, kuriomis gyvena projektus vertinusios komisijos nariai, tačiau ar tikrai tai yra dalykai, kuriuos norėtume pabrėžti, palikti ateities kartoms statydami jiems paminklus? Ar tokį savo įprasminimo atminimą bent įsivaizdavo rezistencijos kovotojai. Vytis, trispalvė, Gedimino stulpai, galų gale – kryžius, jiems buvo reikšmingi simboliai, tokie už kuriuos ryžosi mirti, iškęsti gyvenimą bunkeriuose, ne tam, kad išliktų, o tam kad kovotų. Kokia tamsa besupo juos žemėse įkastuose kapuose, sielos į šviesą veržėsi, o kai nebesiveržė, rezistencija baigėsi.

Pigus ir brangus skurdas

Nebus per drąsu apibendrinti, kad bendras sostinės naujųjų paminklų prasminis bruožas – dviejų polių supriešinimas. Paminklai atspindi skurdą arba prabangą, o vidurio nėra. Beskoniai todėl, kad valdiškų paminklų statybas diktavo mažiausios kainos kriterijai, o komerciniai statytojai statė stiklinius namus, o ne paminklus, jiems rūpėjo kuo pigiau išsipirkti vietą ir, jei buvo privalu statybų plane įdėti „kultūrinį akcentą“ – tai buvo pasirenkamas kuo pigiau realizuotinas variantas.

Įsivaizduota, kad tie „akcentai“ vertės nekuria, tad kam išlaidauti, niekas jų nenusipirks ir neišnuomos, paminklai tik statybos išlaidų, o ne pajamų „eilutės“. Tokių paminklų – skulptūrų, kurie tėra miesto urbanistikos elementai Vilniuje irgi esama, tarkim, Europos aikštės architektūrinis sprendimas, verslo trikampyje prie Neries du suraityti vamzdžiai ir kt. Prie jų tas kalnelis – bunkeris Lukiškių aikštėje visiškai derėtų. Apie kokias nors menines vertes ir kalbėti neverta, nes miesto erdvių urbanizavimas, stengiantis į jas sugrūsti kiek įmanoma daugiau gyvenamųjų ar komercinių pastatų, prekybos centrų, bereikšmių figūrų tam, kad vienas pastatų kompleksas šiek tiek skirtųsi nuo kito, tėra tik urbanistikos elementai ir jokių prasmių ar meno ten ieškoti ir neverta.

O kalbant apie paminklus tenka pripažinti – kokia valstybė, tokie ir jos paminklai, taip ji ir gerbiama. Belieka tik apgailestauti, kad nebuvo sukurta Lietuvos istorinio paveldo įprasminimo ir įpaminklinimo vieningos strategijos. Tėra tik miestų teritorijų bendrieji ir specialieji planai – kas, kaip išmano, taip ir planuoja, juk stiklinis kubas Katedros aikštėje irgi buvo kažkaip suplanuotas.

Planai yra vieši, tačiau nei kas jais domisi, nei pasižiūri į visumą, lindi savo urveliuose ir stengiasi iš jų nesirodyti. Instituciškai – ši sritis turėtų būti Aplinkos ministerijos rūpestis, istoriškai – Kultūros ministerijos, tačiau, galiausiai, – niekieno. Taip pat galima kelti klausimą, kodėl dėl tokių dalykų nebuvo bendro jei ne visuomenės, tai bent partijų sutarimo. Tačiau ar daug yra dalykų, dėl kurių Lietuva ir Lietuvoje susitarta. 1992 m. mus susitelkti privertė priešas ir reali grėsmė. Susitarėme dėl 2 proc. gynybai, tačiau ar savo iniciatyva, ar vėlgi priversti susitarti dėl tų pačių grėsmių, baimės, kratymosi atsakomybės už savo pačių valstybę.

Laisvei paminklų nebestatome

Nesusitarėme dėl valstybės ateities vizijos, tad ir neturime jos, gyvenime iš inercijos, todėl valstybingumo simboliai mums ir tampa bereikšmiai, ar kalbėtume apie istorinius faktus, ar asmenybes. Nevykę sprendimai yra išjuokiami, bent jau tuo prasiskaidriname sau pilką kasdienybę. Galbūt ir tie mūsų paminklai, jau pastatyti ir statomi šiuo metu, ir išreiškia tai, kas esame ir kokie esame. Jeigu menininkui rezistencija asocijuojasi su slapstymųsi bunkeriuose, o ne su kova už laisvę – tai nieko ir nepadarysi. Toks yra nuoširdus jo požiūris ir natūrali būsena. Juk dauguma menininkų, jei dirbtuves ir turi, – tai kur nors rūsiuose, savotiškuose „bunkeriuose“, kaip jie sako – „yra pasitraukę į vidinę rezistenciją“.

Savo paminklais reprezentuojame skurdą, kuris nėra ir negali būti vertingas ir labai meniškas, o tik apgailėtinas, kad ir savas, bet – tai vergų simbolika. O tas prabangus, tuščias, vartotojiškas kičas, kurio apstu prie kiekvienos stiklinės dėžutės ir jos viduje – teparodo tuštumą ir kūrėjų, ir užsakovų sielose.

Už laisvę nebekovojame, todėl nebekuriame ir nebestatome laisvei skirtų paminklų, netgi nebestatome laisvų paminklų, nes jie kainuoja, o vadinamajam elitui reikia tokių monumentų, kokie yra jie patys, t.y. paminklai negali pranokti jų žmogiškosios savivertės, turi būti tokie, apie kuriuos galima diskutuoti. O diskutuoti yra paprasčiau apie vamzdį, net galima iš jo juoktis, o ne apie kryžių, Gedimino stulpus, nes apie juos diskutuoti būtų jau pernelyg rizikinga.

Vytis – ką reiškia ir kaip išreikšta?

Juo labiau sudėtinga diskutuoti apie Vyties ženklo semantiką. Visuomenė dėl Vyties ženklo įprasminimo Lukiškių aikštėje sutarė, tačiau diskusijos, koks jis turėtų būti, bemaž nesigirdėjo.  Derėtų atminti, kad Vytis turi aiškiai išreikštą semantinę veržlumo reikšmę, be išimties visur atpažįstamą net ir primityviai padarytoje senojoje heraldikoje. Egzistavo tas veržlumas ir tarpukario Lietuvos skulptoriaus Juozo Zikaro, Laivės paminklo Kaune autoriaus, litų monetų bareljefuose, nes šalis už laisvę tebekovojo ir jos vertę suvokė.

Lukiškių aikštei labiausiai tiktų įspūdingas Vytis. Slaptai.lt nuotr.

Žirgas jau mūsų laikais pradėjo uodegą kiloti – tai aukštyn, tai žemyn, galiausiai, Lukiškių aikštės projekte iš viso žirgelis pasibaidė – matyt, išvydęs, kas jo tėvynėje dedasi. Diskusija dėl herbe esančio svarbiausio prasminio simbolio pavaizdavimo monumente buvo ir yra reikalinga. Herbas ir Vytis herbe – yra ženklai – simboliai, neturėtume nuo jų nutolti. Tektų mestelti akmenėlį ir į mūsų skulptorių daržą. Nebemoka jie išreikšti natūralistinių objektų plastikos, nes tokius monumentus pagaminti daug sudėtingiau, reikia išmanyti geometriją, anatomiją – daugelį dalykų.

Modernias ar modernizuotas figūras raizgyti žymiai paprasčiau, kažkas nepavyksta – menininkas gali aiškinti, kad taip ir buvo sumanyta. Keistokos mūsų paminklinio Gedimino kūno proporcijos Katedros aikštes kompozicijoj, Mindaugas – tikslesnis, tačiau tokių paminklų visame pasaulyje pilna, galėjo amatininkas su metru proporcijas bet kur pasitikrinti, be to ir rūbų klostės supaprastino užduotį. Netgi dėl Vincui Kudirkai skirto paminklo, kuris diskusijų nei dėl vietos, nei dėl prasmės nekėlė, dėl proporcijų kritikos buvo. Galima paminėti ir biustą A. M. Brazauskui kapinėse – jis iš tiesų gyvenusį žmogų primena tiek pat, kiek ir dabartiniai valdovų rūmai kažkada egzistavusius – kažkuo abu tie paminklai, biustas ir rūmai, panašūs. Tegu plastikos meno profesionalai sprendžia, ar kūrėjai su dabartine Vyties ženklo įprasminimo užduotimi susidorojo. Matyt, abejonių kilo, nes Kaune, kur dabar ketinama realizuoti aikštei Vilniuje numatytą projektą, kalbama jau apie du skirtingus Vyties paminklus skirtingose miesto vietose.

Kaunas su Vytimi, bet Lietuva be sostinės

Tenka pripažinti Kauno mero Visvaldo Matijošaičio verslininkiškus sugebėjimus ir sumanumą, nesvarbu ar jis pats sugalvojo ar jam patarė, tačiau rinkodaros triukas – lenktyniauti su sostine – jau ne pirmą kartą Kaunui pavykta. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar V. Matijošaitis laimi, nes ir šiuo atveju pasinaudojo sprendimu, kuriam pritarė didžioji dauguma Lietuvos piliečių. Rezultatas, tiesa, dviprasmiškas. 

Kunigas Robertas GRIGAS. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taikliai susiklosčiusią situaciją apibudino kun. Robertas Grigas informaciniame portale „Alkas“: „Kaunas ir toliau (kaip tarpukaryje, kaip per kalantines ir savo Sąjūdžio grupę, be užuolankų kvietusią Nepriklausomybėn 1988–1990 m.) – išlieka dvasinė, moralinė ir politinė Lietuvos sostinė. Politinė – jei politiką suprasime kaip tautos, suvereno pagal konstituciją, o ne vien formalios valdžios dalyvavimą valdyme. Sakau tai be didelio džiaugsmo, nes pripažinti šį faktą reikštų pripažinti, kad Vilniaus kaip Lietuvos sostinės mes iki šiol nesame atgavę“, – konstatuoja kunigas.

Paminklai išreiškia dabartį

Nepaisant kaip besibaigtų ginčai dėl Vyties ir bunkerio statymo ar nestatymo, dėl to nei Vytis – herbas, nei rezidencijos aukos prasmė nenuvertės. Jeigu rezistenciją suprantame ne kaip kovą už laisvę, o kaip auką – galima statyti aukurus, talentingų kūrėjų fantazijai ir atsakomybei būtų plati erdvė kūrybai. Juolab, jie galbūt sulauktų ir Seimo pilkojo kardinolo palaikymo, nes aukuras yra ir pagonybės simbolis, kuriai Ramūnas Karbauskis turi simpatijų, nors su gilesnėm prasmėm ir nesusijusių.

Jeigu rezistenciją suprantame, kaip slapstymąsi – tai laikina. Nepavyks slapstytis visą gyvenimą, tik mūsų laikotarpiui – tai gal ir tinka, nes slapstomės nuo priešo už NATO nugaros, nuo atsakomybės už sprendimų priėmimą už ES, slapstomės nuo savęs, nuo realybės, esame kaip „Gedimino sapno“ paminklas. Šiuo atžvilgiu jis labai taikliai išreiškia ne legendą apie Vilniaus Lietuvos sostinę įkūrimą, bet mūsų visuomenės dabartinę būseną.

Geležinio Vilko skulptūrėlė. Slaptai.lt nuotr.

Galima ir į „bunkerio“ paminklą pažiūrėti ir iš teigiamės pusės. Tos rezistencijos prasmės, ryžto kovoti už Lietuvą, mirti, bet nepasiduoti, siekimo sukurti pragarą okupantams šioje mūsų žemėje, t.y. vyti juos iš Lietuvos – „bunkerio“ paminklo idėja, be abejo, niekaip neatspindi ir neišreiškia, o štai dabartį ir dabartines visuomeninės sąmonės būsenas galbūt ir atspindi, nes bunkeris gali asocijuotis su kapu. Tąsyk, galima pripažinti, kad ir „bunkerio“ kūrėjas anaiptol ne niekalą sugalvojo. Nihilistinis požiūris į šalies ateitį, abejingumas ir susitaikymas su mirtimi – ir mūsų pačių, ir tautos kuriai priklausome – dabartinėms realijoms, nuostatoms, nuomonėms būdingas reiškinys. Kryžius „bunkeryje – kape“, viduj ar išorėje, juk vis vien bus numatytas.

Tad gal „bunkerio – kapo“ kūrėjas iš tiesų tikras menininkas, tik dar nesubrendęs tiek, kad jo kūriniai pranoktų laiką, jie dar neišsiveržia iš dabarties, išreiškiami tik buities, o ne būties kategorijomis. Kaip ir visi dabartiniai mūsų paminklai, atspindi dabartinę mūsų visuomenės būseną, o ne tą laiką ir idėją, kuriai jie skirti. Ateities neatspindi todėl, kad nėra jos nei šalies vadovų galvose ir vizijose, nei visuomenės grupių įvairiose šalies perspektyvų koncepcijose. Kol kas murgdomės „Idėjų Lietuvai“ reklaminėse akcijose, neišdrįsdami įsivaizduoti valstybės, kuri liks po mūsų.

Du pasirinkimai

Tačiau diskusija dėl Vyties įprasminimo Vilniuje dar nebaigta, byla neužversta, vartai neuždaryti. Visuomenė nelinkusi nuleisti rankų, nes šįkart iš tiesų dėl simbolio įprasminimo buvo ir menininkų susitarta, ir visuomenės pritarimo sulaukta. Deja, Seime tokia politinė jėga įsikūrė, kuri visuomenės iniciatyvų bijo ir stengiasi jas slopinti. Istorijos pavyzdžiai liudija, kad tokia elgsena nėra perspektyvi, anksčiau ar vėliau ji nuves į tą „bunkerį–kapą“, kurį sau išsikas. Suvereni tauta turi teisę į savo simbolius, savo vertybes, istorinę atmintį. Kiekviena diena yra pasirinkimas, o jis nėra tik tarp Vyties ir rezistencijos, tarp Remigijaus Šimašiaus  ir V. Matijošaičio, oligarcho ir policininko ir kt. laikinų viešojo eterio reiškinių.

Visuomenės bruzdėjimas kilęs Vilniuje svarbus visai Lietuvai, nes Vilnius – šalies sostinė. Dilema tokia – ar Vilnius savo Vyties paminklą jau turi – tai tas pats „Gedimino sapnas“, tik ten karžygys nulipęs nuo žirgo sapnuoja, o žirgas irgi galvelę nuleido, nebesibaido ir niekur nebesiveržia, ar bus sostinėje pradėta kurti ir statyti monumentai šalies ateičiai – laisvų piliečių, laisvoje šalyje.

2017.12.03; 06:00

Algimantas Rusteika, šio komentaro autorius

Karlas Marksas klydo – amžina yra ne klasių kova, o žmonių kova su savo valdžia. Ir čia svarbiau ne kas teisesnis, o kas viršesnis, ir tikslas visada pateisina priemones.

Valdžiai svarbu, kad pasijustum pralaimėtoju, atsisakytum savęs ir taptum nuolankiu, abejingu grindų skuduru, nes ji taip įsivaizduoja pilietiškumą – plušėk, mokesčius mokėk ir tylėk. Valdiškame bušido svarbu ne tik nugalėti ir suspardyti, būtinai reikia iš priešininko pasityčioti.

Naujausia patyčia – Lukiškių aikštė. Kas, kad visi laukė visiems suprantamo dalyko, vieta paminklui jau paruošta ir tik reikia pasirinkti, koks jis bus? Svarbu juk ne kas bus, o ko nebus. O svarbiausia, kad tik nebūtų, ko žmonės nori, kad jie dar ir dar kartą pasijustų silpni, bejėgiai ir pralaimėję.

Tremtinių kančios įamžinimui, partizanų ir rezistentų aukos garbei pastatysim tai, kuo tremtiniai, rezistentai ir partizanai bjaurisi, ko nenori ir prieš ką protestuoja! Nes nezabudkų kūrėjai ir krūmuose mažąsias kovas kovoję jų „globėjai“, terbaklyniai „kovotojai“ su rusais spalvotais švarkeliais ir meno žinovės žino geriau!

Pasirodo, mūsų drąsiajai valstybei reikia ne pergalės, valstybingumo ir laisvės, o nelaisvės ir pralaimėjimo simbolikos. Pasirodo, partizanų kovose svarbiausia buvo slapstytis žeminėse ir drebinti kinkas, kad tik priešas nepastebėtų. O gal tai ne šiaip patyčia, gal tikrai lietuvių kovos simbolis ir yra slėptuvė?

Nejaugi Bunkerio Lietuva ir yra geriausia buvusios ir būsimos Tėvynės vizija ir alegorija? Bunkerio Lietuva, palaidota, savyje pasislėpusi ir užsidariusi po žeme? O pagrindinėje valstybės aikštėje ant Lietuvos Bunkerio, ant žuvusiųjų ir nukankintų atminties simbolio hipsteriai rengs piknikus, deginsis saulutėje, vedžios šuniukus ir važinėsis rogutėmis?

Vis pagalvoju – ar yra kokia nors patyčių riba, kurią žmonės gali pakęsti? Nejaugi tie vaiduokliai rūmuose nejunta, kad gyvena ant ugnikalnio, valdovų menėse prisikaupę puvimo dujų ir jungiant šviesą gali sprogti?

O gal taip tikrai reikia ir toliau šitaip būsim? Tada Bunkerio Lietuva tikrai teisingas simbolis.

2017.12.02; 05:30

video_cip

2009-ųjų metų lapkričio pabaigoje videostudija “SLAPTAI” svečiavosi pas buvusį miško brolį Joną Kadžionį – Bėdą, kuris Anykšių krašte šiemet atstatė gūdžiais sovietinės okupacijos metais veikusį partizanų bunkerį. Toji miško tankmėje sumaniai užmaskuota slėptuvė – unikali. Partizanui J.Kadžioniui su žmona pokario metais slapstytis joje teko maždaug vienerius metus. Sovietiniuose lageriuose nuo skambučio iki skambučio 25-erius metus kalėjęs J.Kadžionis ne tik parodė tikroviškai atsatytą bunkerį. Filmavimo grupei buvo leista trumpam nusileisti į bunkerį ir savo kailiu patirti, koks “didelis malonumas – gyventi po žeme”.

Įspūdis – slogus. Drėgna, tamsu, ankšta. Lubos tokios žemos, kad atsistoti – neįmanoma. Galima tik keturiomis ropoti. Jau po kelerių minučių norėjosi kuo greičiau išlįsti į viršų ir įkvėpti gaivaus miško oro. O juk slėptuvėje Vyčio Kryžiaus kavalierius gyveno mėnesių mėnesius. Kai Anykščių valsčiaus miškus “šukuodavo” okupacinė kariuomenė, iš bunkerio jie neišeidavo ištisomis dienomis. Kuo rečiau išlipti iš bunkerio stengdavosi ir žiemos metu. Kad sniege nepasiliktų jokių pėdsakų. Beje, bunkeryje gimė ir J.Kadžionio sūnus.

Continue reading „Partizano Jono Kadžionio bunkeryje ( 2 )“

video_cip

2009-ųjų metų lapkričio pabaigoje videostudija “SLAPTAI” svečiavosi pas buvusį miško brolį Joną Kadžionį – Bėdą, kuris Anykšių krašte šiemet atstatė gūdžiais sovietinės okupacijos metais veikusį partizanų bunkerį. Toji miško tankmėje sumaniai užmaskuota slėptuvė – unikali. Partizanui J.Kadžioniui su žmona pokario metais slapstytis joje teko maždaug vienerius metus. Sovietiniuose lageriuose nuo skambučio iki skambučio 25-erius metus kalėjęs J.Kadžionis ne tik parodė tikroviškai atsatytą bunkerį. Filmavimo grupei buvo leista trumpam nusileisti į bunkerį ir savo kailiu patirti, koks “didelis malonumas – gyventi po žeme”.

Įspūdis – slogus. Drėgna, tamsu, ankšta. Lubos tokios žemos, kad atsistoti – neįmanoma. Galima tik keturiomis ropoti. Jau po kelerių minučių norėjosi kuo greičiau išlįsti į viršų ir įkvėpti gaivaus miško oro. O juk slėptuvėje Vyčio Kryžiaus kavalierius gyveno mėnesių mėnesius. Kai Anykščių valsčiaus miškus “šukuodavo” okupacinė kariuomenė, iš bunkerio jie neišeidavo ištisomis dienomis. Kuo rečiau išlipti iš bunkerio stengdavosi ir žiemos metu. Kad sniege nepasiliktų jokių pėdsakų. Beje, bunkeryje gimė ir J.Kadžionio sūnus.

Continue reading „Partizano Jono Kadžionio bunkeryje ( 1 )“