Kastytis Stalioraitis. Po Vyčio ženklu


Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Lietuva pagaliau ryžosi svarstyti klausimą dėl vyčio perkėlimo tiesiai į Lukiškių aikštę. Konkursui buvo pristatyti vyčių skulptūrų maketai, kuriuose buvo pagrindiniai heraldinio Vyties elementai – žirgas, kamanos, balnas, jame sėdintis raitelis su skydu ir iškeltu kardu. Nors nei vienas vytis neužėmė pirmos vietos, vyksta teisminis tyrimas, ar konkursas buvo skaidrus. Tad dar yra vilties, kad konkursas bus pakartotas.

Arvydas Každailis siūlo pastatyti paminklą – herbą

Ar yra logikos pastatant Lukiškių aikštėje paminklą abstrakčiam Lietuvos raiteliui su kardu ir skydu, anaiptol ne heraldiniam? Tiesiog paminklą vyčiui? Manau, kad – ne.

Heraldikos žinovas dailininkas Arvydas Každailis, 1991 m. atkūręs Lietuvos valstybės herbą su Vyčiu ir sukūręs daugelį kitų heraldinių simbolių, siūlo Lukiškių aikštei herbą – Vytį.

http://alkas.lt/2019/09/24/a-kazdailis-valstybes-aikste-ar-klounada/

Jis rašo:

„Laikui bėgant dalyje visuomenės ryškėjo klaidingas požiūris, kad Lietuvos Valstybė egzistuoja tik nuo 1920 metų Steigiamojo Seimo, kad laisvės kovos – tik partizanų ir rezistentų. Nematant tūkstantmetės VALSTYBĖS istorijos, nematant žuvusių už ją, nebūtų įvykęs ir jos atgimimas XXa. pradžioje.“

Ir toliau:

„Lietuvos Valstybės herbas yra vienas seniausių valstybės herbų Europoje. Bėgant amžiams susiformavo jo prasmė – „BRANDUS VALDOVAS GEBANTIS APGINTI SAVO ŠALĮ“ – yra Valstybės herbo prasmės doktrina.

Lietuvos VALSTYBĖS herbas išimtas iš skydo, kaip ir kiti herbai lieka herbo simboliu, bet ne realistine skulptūra. Visi herbai ir jų simboliai turi senas heraldikos pateikimo tradicijas ir taisykles.

Vytis – vėliavoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos Valstybės herbo idėja gali tapti pagrindine kuriant Valstybės aikštę. Jo sudėtis įpareigoja aikštės formavimo pagrindines spalvas: raudonas akmuo ir baltas metalas.

Lietuvos Valstybės herbo simbolis aikštėje privalo būti: aukštai, centre, sidabrinis.“

Nesutikčiau su teiginiu, kad Vyčio prasmė – „BRANDUS VALDOVAS GEBANTIS APGINTI SAVO ŠALĮ“. Deja, deja, jei taip būtų, tai tiek sukilimų bei partizaninių karų nebūtų prireikę. Aš herbo Vytį sieju tiesiog su valstybės gynėju.

Bet A. Každailio požiūris į problemos sprendimą man nekelia abejonių. Tik paminklas būtent Lukiškių aikštėje turi būti ne pats sau, ne paminklas herbui, o skirtas 1794, 1831, 1863, 1941 metų sukilimų, partizaninio karo už Lietuvos nepriklausomybę didvyriams atminti po herbinio Vyčio ženklu.

Šioje aikštėje buvo pakarti Sierakauskas ir Kalinauskas, ši aikštė buvo 1941 metų sukilimo, atvežtųjų į KGB rūmus susidorojimui patriotų liudininkė.

Nors 1794 ir 1831 metų sukilėlių ryšys su aikšte neaiškus, galima manyti, kad bent kai kurie iš jų meldėsi greta esančioje Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje.

Paminklas, kurį pavadinčiau „PO VYČIO ŽENKLU“, privalėtų turėti postamentą su išraižytais sukilimų, partizaninio karo metais, o  jei atsirastų pinigų – ir bareljefais su sukilėlių ir partizanų vadų Lietuvoje atvaizdais (tai – istorikams spręsti) klasikiniame stiliuje.

Kitas pasakys, o tai kodėl tai ne paminklas visiems, visais laikais žuvusiems už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę? Tuomet pirma reikia apsispręsti, ar sukilėlis, partizanas yra karys. Mano nuomone, – ne. Kareivis, karys siejamas su valstybe. Karo metu jo likimą sprendžia valstybės galva. Sukilėliai, partizanai – kita kategorija.

Lukiškių aikštėje. Slaptai.lt nuotr.

Tik, iš tiesų, kodėl ir mums atskirai nepastatyti paminklą NEŽINOMAM KAREIVIUI, gal būt, nurodant jame visų, ar bent žymiausių, mūšių vietoves, kuriose krito mūsų nepriklausomos VALSTYBĖS kariai. Mūšyje prie Mėlynųjų Vandenų, Žalgirio mūšyje, mūšyje prie Oršos, prie Giedraičių, laimėtuose ir pralaimėtuose mūšiuose. Aš būčiau „UŽ“. Gal būt, tokiam Nežinomo kareivio kapui – paminklui atsirastų vietos šalia Sausio 13 Memorialo Antakalnio kapinėse su to paties A. Každailio atkurto herbinio Vyčio simbolika?

Pušys Lukiškių aikštėje

Atskiras klausimas – Lukiškių aikštės pertvarkymo planas.

Monumentas iškils didelėje erdvėje, atvirai kalbant, ne itin mėgiamoje vilniečių ir svečių pasivaikščiojimo vietoje.

Aikštė pernelyg didelė. Kokių ir kiek rožių krūmų beprisodintume, didžiulė erdvė liks neužpildyta.

Ir čia aš prisiminiau vieną posmą iš partizanų dainyno:

Ir tamsią naktį tarp erdvių,

Išskleidęs parašiutą,

Tu nusileidai pušyne,

Žaliam, žaliam, kaip rūta.

Jis – iš dainos apie partizano Juozo Lukšos-Daumanto tragišką istoriją. http://www.partizanai.org/i-laisve-1961-24-61/1182-partizanu-dainos

Lukiškių aikštė su monumentu visų laikų Lietuvos sukilėliams ir partizanams – pušyne! Vilniaus centre! Su žaliuojančiomis rūtomis! Tiesa, dėl rūtų reikės dar atsiklausti mūsų sveikatos ministro, nes radau internete parašyta: „Melsvai žali plunksniški lapai (rūtų) išsidėstę pražangiai, jų kvapas panašus į vyno aromatą.“

Šiuo metu Lukiškių aikštė gali pasigirti nebent fontanais. Slaptai.lt nuotr.

Šalia šio aromato karštą saulėtą dieną ir pušys nuostabiai kvepia bei teikia pušyne būnantiems santūrų šešėlį, neužstojantį visai dangaus.

Neabejoju, kad ir 1794, 1831, 1863, 1941 metų sukilėliams ir partizanams pušynai buvo atgaiva.

Ir Monumentas bei Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia žvelgiant į juos iš Gedimino prospekto paslaptingai atrodytų, ypač, panaudojant apšvietimo efektus temstant.

Pati Lukiškių aikštė taptų žymiai patrauklesne vilniečių ir svečių pasibuvimo vieta. Ne mitingų, demonstracijų, riaušių, koncertų ir mugių vieta.

Tokia mano nuomonė, feisbuke suradusi nemažai jai  pritariančių.

Ir pabaigai

Aš nesu prieš bunkerio idėją, nugalėjusią konkurse, bet esu už tikrą, autentišką bunkerį, o ne paminklą bunkeriui. Ir jokiu būdu ne Lukiškių aikštėje, istoriškai nieko bendro su partizanų bunkeriais niekada neturėjusioje. Be to, ta idėja simbolizuoja tik partizanų pasipriešinimą, siaurą laikotarpį, o idėja turėtų aprėpti ir visus mano aukščiau išvardintus sukilimus.

Man ir pačiam būtų įdomu ir naudinga pabuvoti tokiame užmaskuotame bunkeryje kur nors Vingio parke, pajusti vaizduotėje tai, ką juto partizanai. Aš jau nekalbu apie jaunąją kartą, moksleivius, kuriems tokia ekskursija turėtų būti privaloma, idant jie suprastų, kaip dienų dienas gyveno tie, kurių dėka mums šiandien yra atviras visas pasaulis, bet tai gali pasikartoti ir todėl reikia būti budriems.

2019.09.29; 05:10

print