Iš kairės – parodos autorius A.Plioplys ir LGGRTC direktorius dr. A.Bubnys
2022 m. birželio 15-ąją, Okupacijos ir genocido dieną, Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus Konferencijų salėje atidaryta Čikagoje (JAV) gyvenančio lietuvių kilmės medicinos mokslų daktaro, menininko Audriaus Plioplio paroda „Sibiro sielos“.
Parodoje dalyvavo Kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis, Kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Zigmas Vaišvila, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys.
Parodos atidarymą dainomis pradėjo Vilniaus Sietuvos progimnazijos moksleivės, vadovaujamos muzikos mokytojo Jono Pulkausko.
Parodos autorius Audrius Plioplys susirinkusiems pristatė nuo 2011 m. pradėtą vykdyti projektą „Vilties galia“, kurio pasekoje buvo sukurta paroda „Sibiro sielos“. Šio projekto metu buvo surinkta ir išsaugota daugiau kaip 400 laiškų ir nuotraukų, atsiųstų iš Sibiro į JAV. Šių laiškų turinys ir fotografijos atskleidė tragiškus Sibire atsidūrusių šeimų likimus.
Paroda ,,Sibiro sielos”
„Parodoje „Sibiro sielos“ vaizdai susideda iš neuronų profilių, susipynusių su mano smegenų magnetinio rezonanso nuotraukomis ir elektroencefalogramomis. Būtent šie platūs, persidengiantys neuronų tinklai užkoduoja mūsų prisiminimus, įskaitant prisiminimus apie tuos, kurie mums buvo brangūs. Pridedami į Sibirą ištremtųjų portretai, jų ranka rašyti laiškai. Portretų išdėstymas gilesniuose sluoksniuose suteikia jiems miglotą, vaiduoklio išvaizdą. Jei kas nors Jus prisimena po to, kai mirštate, tam tikra prasme esate nemirtingas.Naudodamas savo neuronų modelius ir tinklus, aš stengiuosi suteikti šiems asmenims nemirtingumo“, – sakė parodos autorius Audrius Plioplys.
Paroda „Sibiro sielos“ muziejaus Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus Konferencijų salėje bus eksponuojama iki 2022 m. spalio 2 d.
Prezidentas Gitanas Nausėda susitiko su lietuvių bendruomene Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčioje Čikagoje. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda ketvirtadienį lankėsi Čikagos Švč. Mergelės Marijos gimimo parapijoje, kurioje sakė sveikinimo kalbą. Vis dėlto šį prezidento sveikinimą sudrumstė incidentas.
Svetainėje „Youtube“ laikraščio „Draugas“ paviešintas vaizdo įrašas, kuriame matosi, kaip prezidento sveikinimo kalbos metu moteris iškėlė plakatą su užrašu „Nausėda yra homofobas“. Šis incidentas sutrikdė G. Nausėdos sveikinimo žodį.
„Padėkokime žmogui, kuris išreiškė savo nuomonę“, – į incidentą trumpai sureagavo prezidentas.
Šalies vadovas palaukė, kol plakatas iš moters buvo atimtas, ji išlydėta iš bažnyčios, ir tada tęsė savo kalbą.
Prezidentas Gitanas Nausėda susitiko su lietuvių bendruomene Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčioje Čikagoje. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda su pirmąja ponia Diana Nausėdiene ketvirtadienį lankėsi viename svarbiausių JAV lietuvių traukos centrų – Čikagos Švč. Mergelės Marijos gimimo parapijoje.
Susitikęs su vietos lietuvių bendruomenės nariais, prezidentas dėkojo jiems už ilgametį darbą puoselėjant lietuvybę ir kvietė toliau stiprinti ryšius su Lietuva.
„Esu nuoširdžiai dėkingas visiems tiems, kurie daugelį metų kantriai dirbo, kad Naujojo pasaulio dirvoje sudygtų ir vaisių duotų lietuviškos kultūros sėklos“, – sakė šalies vadovas, pabrėžęs vertingą indėlį visų lietuvių, kurie JAV užsiėmė aktyvia visuomenine, kultūrine, politine veikla, savo vaikus auklėjo lietuviška dvasia.
Pasak G. Nausėdos, viso pasaulio lietuvius pirmiausia vienija sąmoningas įsipareigojimas Lietuvos idėjai, siekis gyventi ir dirbti dėl Lietuvos, ryžtas iš kartos į kartą perduoti tautines tradicijas.
„Kol pasaulyje bus lietuvių, bus ir Lietuva. Nesvarbu, kur gyvename, visi esame Lietuvos dalis. Esame viena tauta. Viena Lietuva“, – sakė šalies vadovas.
Kalbėdamas apie būtinybę stiprinti viso pasaulio lietuvių ryšį su Lietuvos valstybe, prezidentas pabrėžė, kad būtina įteisinti galimybę Lietuvos piliečiams išsaugoti Lietuvos pilietybę, tapus kitos valstybės piliečiais.
Šalies vadovas taip pat paragino JAV lietuvių bendruomenę dalintis su viso pasaulio lietuviais sukaupta vertinga patirtimi lituanistinio švietimo srityje. Pasak prezidento, lituanistinį švietimą būtina stiprinti, kad kuo daugiau išeivijos lietuvių vaikų galėtų sistemingai mokytis lietuvių kalbos ir Lietuvos istorijos, pažinti šalies kultūrą.
Šalies vadovas su pirmąja ponia D. Nausėdiene ketvirtadienį taip pat lankėsi Balzeko lietuvių kultūros muziejuje, padėjo gėlių prie paminklo S. Dariui ir S. Girėnui Čikagos Marketo parke, sakoma Prezidento komunikacijos grupės pranešime.
1929 m. Čikagoje įkurta Švč. Mergelės Marijos gimimo parapija – vienas svarbiausių JAV lietuvių visuomeninio gyvenimo centrų. 1957 m. prie Marketo parko pastačius naują lietuvišką bažnyčią, keletą dešimtmečių čia buvo didžiausias lietuviškas rajonas už Lietuvos ribų.
Netoliese įsikūrusiame Jaunimo centre iki šiol veikia Čikagos lituanistinė mokykla, Čiurlionio dailės akademija, Čikagos lietuvių opera, Dramos sambūris, moterų klubai, buriasi skautai, ateitininkai.
Čikagoje iškilmingai paminėta Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Organizatorių nuotr.
Sekmadienį JAV, Čikagoje, iškilmingai paminėta Lietuvos valstybės atkūrimo diena, Vasario 16-oji.
Šventę istoriniame Čikagos lietuvių Marquette parko rajone esančioje lietuvių katalikų Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje surengė Lietuvos Respublikos generalinis konsulatas Čikagoje kartu su JAV lietuvių bendruomene ir Lietuvos šaulių sąjunga išeivijoje, sakoma Generalinio konsulato Čikagoje pranešime.
Lietuvos valstybės atkūrimo dienos minėjimas pradėtas šv. Mišiomis už Lietuvos laisvę, po kurių į bažnyčią buvo iškilmingai įnešta 30 metrų trispalvė. Vėliavą pašventino parapijos kunigas Jaunius Kelpšas. Susirinkusius sveikino Lietuvos Respublikos generalinis konsulas Čikagoje Mantvydas Bekešius, JAV lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos pirmininkė Giedrė Knieža, Jaunimo centro tarybos pirmininkas Antanas Rašymas ir JAV Lietuvių bendruomenės Marquette parko apylinkės pirmininkė Auksuolė Marciulevičienė.
Muzikinę renginio programą atliko iš Niujorko atvykusi lietuvių džiazo vokalistė, kompozitorė ir kanklininkė Simona Smirnova. LMTA ir prestižinio Berklee College of Music Niujorke absolventė prieš mėnesį išleido savo antrąjį albumą „Joan of Arc, for String Quartet“, kuriame skamba jos kompozicijos styginių kvartetui, balsui, kanklėms ir pianinui. S. Smirnovos muzikoje persipina džiazas, kamerinė orkestrinė muzika, kanklių skambesys ir populiariosios muzikos melodijos. Renginio metu S. Smirnova atliko lietuvių liaudies dainų bei šiuolaikinių autorių kūrinių interpretacijas.
Čikagos lietuviai taip pat prisijungė prie pasaulio lietuvių Trispalvių jūros akcijos. Nepabūgę šiaurietiško Čikagos žiemos speigo, lietuviai Marquette parke supylė sniego kalnelį, ant kurio per šventę pražydo lietuviškos trispalvės.
Tą patį vasario 14-osios rytą Čikagos lietuvių bėgimo klubo nariai, minėdami Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Čikagos miesto centre surengė šventinį bėgimą, kurio metu išbėgo žodį „Lietuva“.
Antradienį prie laidojimo biuro Čikagos (Ilinojaus valstija) pietinėje dalyje nežinomi asmenys ėmė šaudyti ir sužeidė mažiausiai 14 žmonių. Tai žurnalistams pranešė oficialus šio JAV miesto policijos departamento atstovas.
Pasak jo, „14 nukentėjusiųjų yra penkiose Čikagos ligoninėse“. Policija sulaikė vieną žmogų, kuris gali būti susijęs su incidentu. Ieškoma kitų įtariamųjų.
Nusikaltėliai šaudė iš automobilio. Kokie buvo jų motyvai, kol kas nežinoma. Tarp nukentėjusiųjų – žmonės, kurie buvo atėję į laidotuves.
Neringa Venckienė. Roko Markovičiaus (ELTA) nuotr.
Kauno apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras Darius Valkavičius trečiadienį pranešė, kad baigtas ikiteisminis tyrimas dėl buvusios Seimo narės ir teisėjos Neringos Venckienės.
„Norime informuoti, kad prokuratūra užverčia dar vieną ikiteisminį tyrimą. Mano kolega prokuroras Darius Jakutis jau yra surašęs kaltinamąjį aktą šioje byloje ir N. Venckienė iš įtariamosios tapo kaltinamąja. Visa Garliavos istorija apskritai yra tam tikras testas teisėsaugai, valstybės institucijoms, be abejo, ir visuomenei. Nepaisant to, kad ikiteisminis tyrimas baigtas, ši byla nekelia džiugesio, nes apskritai manau, kad šios istorijos buvo galima išvengti, jeigu nebūtų buvę tiek daug eskalacijos apie, mano akimis žiūrint, eilinę situaciją, šeimos dramą“, – teigė prokuroras D. Valkavičius.
D. Valkavičius taip pat teigė, kad yra pradėtas dar vienas ikiteisminis tyrimas prieš kitą asmenį dėl trukdymo antstolės darbui. Anot prokuroro, jis nėra susijęs su N. Venckiene giminystės ryšiais.
„Yra dar vienas vykdomas ikiteisminis tyrimas. Yra konkretus asmuo, dėl kurio bus vykdomas baudžiamasis persekiojimas, nes yra duomenų, kad asmuo trukdė vykdyti antstolės veiksmus, grąžinant vaiką biologinei mamai“, – sakė D. Valkavičius. Neringa Venckienė. Slaptai.lt nuotr.
ELTA primena, kad, Seimui 2013 metais panaikinus N. Venckienės teisinę neliečiamybę, buvusi teisėja išvyko iš šalies. 2018 metų vasarį ji buvo suimta ir kalinama Čikagos kalėjime. Praėjusių metų lapkritį N. Venckienė pargabenta į Lietuvą.
Vilniaus apygardos teismas tenkino prašymą paleisti N. Venckienę už 10 tūkst. eurų užstatą ir panaikino anksčiau skirtą dviejų mėnesių suėmimą. N. Venckienei buvo uždėta apykojė bei paimti asmens dokumentai.
N. Venckienė kaltinimų nepripažįsta ir teigia, kad jie politiškai motyvuoti.
Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Kad lietuviai nuo seno pasklidę po visą pasaulį, o kai kurie jų arba lietuviškos kilmės žmonės turėjo įtakos globaliniams procesams, įrodinėti nereikia. Aštrialiežuviai netgi primena, kad ii Jėzų Kristų reiktų vadinti Juozapu Kryžeiviu, nors prieš du tūkstantmečius pakako vien vardo…
Juokai juokais, bet gana tvirtais argumentais įrodinėjama, kad ir Amerikos atradėjas Kolumbas turėjęs lietuviškų šaknų, kad nuo pamario kilęs Helmutas Naujokas (Helmut Naujocks) nacių provokacija Lenkijos Gleivice pradėjęs Antrąjį pasaulinį karą, kaip lietuvių kilmės vokiečių karininkas Kurmis kėsinosi į Irano šachą, kaip vienas iš 1863 m. sukilimo vadų Zigmantas Mineika (Zygmant Mineyko) vienintelis iš 22 pasmerktųjų išsigelbėjo nuo Muravjovo kartuvių ir įėjo į garsių Graikijos politikų Papandreou šeimą…
Galima vardinti ir vardinti – politikai, muzikantai, artistai, verslo lyderiai, magnatai… Žinoma, ne visi jie išvarė plačią vagą savo srityje ar tapo garsenybėmis, bet mums privalu juos pažinti, o dažnai – ir didžiuotis.
Ar esate girdėję apie Eva Paul arba – Jievutę Paulekiutę „Bobo“? Gimė eilinėje Čikagos imigrantų šeimoje, tėvas – angliakasys, kilęs iš Dievo užmiršto Akmenynų kaimelio Lenkijos pasienyje, prabėgus keliems dešimtmečiams apsuko galvą turtingiausio XX a. žmogaus Johno D. Rockefellerio anūkui ir tapo labiausiai lietuvius Amerikoje išgarsinusia moterimi.
Bet apie viską iš pradžių.
Nedidelis Akmenynų kaimas ir šiandien yra Kalvarijos savivaldybės ribose. Jame vos 230 gyventojų. Pavadinimas kilęs nuo lenkiško Kamien (Akmuo). Kažkada iš tiesų prie šio kaimo pūpsojo didžiulis, vietinių garbinamas akmuo, ant kurio susėsdavo apie 30 vaikų. 1941 m. pavasarį Raudonoji armija jį susprogdino ir išvežiojo karinėms statyboms.
Vienas kaimo gyventojų Julius Paulekis XX a. pradžioje, kaip ir daugelis lietuvių, su šeima emigravo į Ameriką ir sunkiai dirbo anglių kasyklose, paskui prie geležinkelio. 1916 m. rugsėjo 6 d. Pensilvanijos valstijos Noblstouno mieste jam gimė duktė Jievutė. Šis miestelis netoli Pitsburgo rytinėje JAV pakrantėje nedaug ką – pagal gyventojų skaičių tik dukart – didesnis už Akmenynus.
Eva Paul arba – Jievutė Paulekiutė „Bobo. Iskauskas.lt nuotr.
Susitaupiusi porą tūkstančių dolerių apie 1920 metus šeima grįžo į Lietuvą ir apsigyveno nedideliame namelyje Kalvarijos pakrašty. Jau po karo čia gyvenusius šeimos giminaičius dar lankė Paulekų artimieji, 1936 m. buvo atvykęs ir jų bičiulio, Ievutę užauginusio Petro Nevecko (Peter Neveckas) brolis Antanas, atvežęs tais laikais prabangų automobilį „Ford“…
Po ketverių metų nusivylęs ūkininkavimu J. Paulekis grįžo į Ameriką. Bet, kaip pasakojo marijampolietis inžinierius Vytautas Gaulia, Paulekiai neilgai gyveno kartu. Jievutės tėvas ėmė gerti, todėl motina jį paliko ir išsikėlė į Čikagą. Julius čia dirbo gaisrininku. 1925 m. šeima oficialiai išsiskyrė. Motina 9 metų Jievutę ir jos seserį Izabelę išsivežė pas giminaičius, pati įsidarbino čiužinių fabrike, o paskui ištekėjo už dailidės Petro Nevecko, kuris ir užaugino abi sesutes. Jis mirė nuo širdies smūgio Čikagos oro uoste, kai ruošėsi skristi į Lietuvą.
V.Gaulia „Lietuvos rytui“ pasakojo, kad P. Neveckas buvo neblogas ūkininkas, turėjo apie 200 ha ūkį, kur augino daug kukurūzų ir kuriame 1959 m. rugsėjį lankėsi tuometinis SSRS vadovas Nikita Chruščiovas (kitais duomenimis, jis lankėsi pas savo gerą pažįstamą Roswellą Garstą, kurio ūkyje kukurūzų apdorojimo patirties sėmėsi grupė sovietinių kombainininkų; apie šią draugystę Ajovoje buvo pastatyta pjesė). Apie šį vizitą daug rašė Amerikos ūkininkų laikraštis „Farmer of America“.
Ievutė (Jievutė) Paulekiūtė išaugo į žavią liekną blondinę ir jau paauglystėje pasikeitė vardą – tapo Eva Paul. Būdama 17 metų, 1933-iaisiais, mergina dalyvavo Čikagoje surengtoje Pasaulinėje parodoje ir čia, remiama laikraščio „Lithuanian Daily News“, buvo išrinkta „Mis Lithuania“. Netrukus ji įstojo į Šiaurės Vakarų universitetą („Northwestern University“), bet mokėsi trumpai, o po pusantrų metų pradėjo savo, kaip modelio, karjerą. Sulaukusi 23-ejų, 1939-aisiais Bostone per Kalėdų vakarėlį ji sutiko garsios šeimos atstovą Richardą Searsą, kuris dirbo JAV diplomatinėje tarnyboje Vašingtone, vėliau buvo paskirtas JAV valstybės ambasados sekretoriumi Paryžiuje.
1941 m. ištekėjusi už R. Searso ji tapo Eva Sears, draugų vadinama tarp amerikiečių madinga pravarde „Bobo“, kuri kilo iš prancūziškojo bourgeois-bohemian (elitinė socialinė-ekonominė visuomenės klasė; britų kultūros analitikas Davidas Brooksas ją apibūdino 2000 m. išleistoje knygoje „Bobos in Paradise“). Kai Europoje griaudėjo karas, Bobo pradėjo sukinėtis aukštuomenėje, įvairiausiuose vakarėliuose, tarp Amerikos įžymybių, o Los Andžele 1944 m. pradėjo aktorės karjerą – nusifilmavo septyniose juostose, daugiausiai vesternuose.
Prancūzijos sostinė Paryžius žiemą. EPA – ELTA nuotr.
Ji troško bohemiško gyvenimo ir su vyru persikėlė į Paryžių. Tačiau vedybos truko tik pora metų, ir pora 1947-aisiais išsiskyrė, ir Bobo (dabar ji buvo jau Barbara) grįžo į Niujorką, su seserimi Izabele apsigyveno kukliame bute, nors netrukus, 1954 m., ji iš tų skyrybų gerai uždirbo – gavo apie 6 mln. dol.
Skyrybų priežastis galbūt buvo paprasta: angliakasio duktė anksčiau buvo susipažinusi su Amerikos naftos magnato, įkūrusio ir valdžiusio kompaniją „Standard Oil“, turtingiausio XX a. pradžios pasaulio žmogaus Johno D. Rockefellerio anūku Winthropu, už kurio 1948 m., per šv. Valentino dieną, ir ištekėjo. Jievutės tėvai vestuvėse nedalyvavo, nes, kaip rašė žurnalas „Time“, „tuo metu jie spaudė lietuviškus sūrius Indianos fermoje“… Jau po septynių mėnesių jiems gimė sūnus Winthropas Paulas Rockefelleris, kurį pavadino mažybiniu Viniuko vardu.
1950 m. ponia išvyko gyventi į motinos fermą Lovelyje, Indianos valstijoje. Bet su atskirai gyvenančiu ir labai užsiėmusiu vyru (paskui jis nuo Respublikonų partijos dukart buvo išrinktas Arkanzaso valstijos gubernatoriumi) prasidėjus nesutarimams, po skandalingų teisminių ginčų (Bobo tvirtino, kad sutuoktinį užtikusi lovoje su kitu vyru) pora 1954 m. oficialiai išsiskyrė. Jievutė gavo maždaug 10 mln. dol. skyrybų kompensaciją…
Niujorkas. Slaptai.lt nuotr.
Ji daugiau nebuvo ištekėjusi. Bobo su sūnumi persikėlė į Niujorką, paskui į tėvų ūkį. Visą tą laiką ji dalino interviu Amerikos ir Europos spaudai, valdė didžiulį butą Paryžiaus centre prie Prezidentūros, tapo net antikinio meno dilere, o 1960 m. jos portretą nutapė pats Salvadoras Dali. Ji skundėsi, kad, kaip sakė laikraščiui „The New York Times“, pavargo nuo Niujorko, nes „dauguma jo draugų mirę, ir ji pasiilgusi Paryžiaus, kur viskas kunkuliuoja ir kas nors smagaus vyksta“.
1998 m. pardavusi savo butą už 12 mln. dolerių Jievutė persikraustė į Paryžių, bet, sužinojusi kad jos Viniukas serga leukemija, grįžo į Arkanzasą, į Litl Roką, ir čia gyveno iki paskutinių savo dienų, dvejais metais pergyvenusi savo sūnų. Mirė sulaukusi 91-rių, 2008 m. gegužės 21 d. apsupta marčios ir net aštuonių anūkų bei vienos proanūkės. Pagrindiniai Amerikos laikraščiai apie Bobo mirtį pranešė pirmuose puslapiuose, primindami „lietuvišką pasaką, kaip Pelenė tapo princese“…
Iš tikrųjų, Jievutė Paulekiūtė, turėjusi daugybę vardų ir puikiai prisitaikiusi prie amerikietiškos elito kultūros, nebuvo ypač svarbi nei Lietuvai, nei lietuviškai diasporai Amerikoje. „Lietuvos rytas“ citavo Čikagos žurnalistą Edvardą Šulaitį, kuris bendravo su lietuvaite. Jis rašė, kad moteris gerai kalbėjo lietuviškai, tačiau lietuvių veikloje beveik nedalyvavo, o lietuviai Amerikoje ja mažai domėjosi. Ji artimai bendravo su kita garsia lietuve, Holivudo aktore Rūta Kilmonyte-Lee, dažnai atvykstančia į Lietuvą, taip pat su žinomo Lietuvos poeto Juozo Tysliavos žmona Vale Tysliaviene, „Vienybės“ laikraščio darbuotoja.
Marijampolietis V. Gaulia pasakojęs, kad iš tikrųjų garsioji lietuvė nebuvo pamiršusi lietuvių kalbos. Jo motinai Jievutė rašydavo laiškus ir pasakodavo apie savo gyvenimą. „Jievutė viename laiškų aiškino, kad lietuviškai supranta ir kalba, tačiau rašyti jai sunku – tad jos diktuojamus laiškus mašinėle spausdindavo kažkokia pažįstama. Viename laiške motinos ji klausė, ar ši dažnai jodinėja, nes Bobo nusipirkusi puikų arabų veislės žirgą ir jodinėja. Kitame laiške Jievutė pasakojo, kad pas savo tėvus dažnai skrenda nuosavu lėktuvu, ir klausė, ar mano motina Stasė skraido“, – pasakojo V. Gaulia.
Lietuvių kilmės amerikietė gerai išnaudojo amerikietiško elito pranašumus – įvairiomis prasmėmis. Jos nesulyginsi su Lietuvos istorinėmis asmenybėmis, tačiau akivaizdu, kad, įsiveržusi į garsiąją Rockefellerių šeimą ir suviliojusi jos prabanga švytinčią atžalą, prasta Dzūkijos kaimo mergaitė lyg ryški kometa paliko danguje spalvingą pėdsaką.
Per reidą Bostono regione JAV policija sudavė smūgį vienai galingiausių šalies nusikalstamų gaujų – sulaikyta per 60 „Latin Kings“ grupuotės narių, pranešė prokuratūra. Akcijoje dalyvavo daugiau kaip 500 policininkų.
JAV Masačiusetso valstijos prokuroro Andrewo Lellingo duomenimis, 62 gaujos nariai, be kita ko, kaltinami priklausymu nusikalstamai organizacijai, pasikėsinimais, narkotikų prekyba ir ginklų laikymu. Gaujos vadeivai Michaeliui Cecchetelliui, dar žinomam kaip „Karalius Merlinas“, gresia 20 metų kalėjimo. Gangsterių gauja, be to, įtariama užsakiusi daugiau kaip 10 nužudymų.
„Latin Kings“ susikūrė Čikagoje septintajame dešimtmetyje – esą kad padėtų ispanakalbiams gyventojams išbristi iš skurdo.
Visose JAV „Latin Kings“ turi tūkstančius narių. Vien tik Masačiusetse, prokuroro duomenimis, priskaičiuojama 11 „vietinių junginių“.
Visų Šventųjų dieną ir Vėlinių išvakarėse, spalio 31-ąją, Lietuvos Respublikos ambasadorius JAV Rolandas Kriščiūnas, gynybos atašė plk. Alvydas Šiuparis ir ambasados diplomatai pagerbė Vašingtone ir jo apylinkėse palaidotų Lietuvos diplomatų, žymių visuomenės veikėjų ir Amerikos karių, likimu susietų su Lietuva, kapus, rašo laikraštis „Draugas“.
Ambasadorius R. Kriščiūnas aplankė Lietuvos laisvę gynusio ir 1920 m. Lietuvoje žuvusio JAV kareivio Samuelio Harriso kapą, plk. A. Šiuparis padėjo gėlių prie Lietuvoje gimusio JAV armijos seržanto majoro Walterio Jameso Sabalauski kapo. W. J. Sabalauski už nepaprastą drąsą yra apdovanotas daugeliu medalių, taip pat sidabrine žvaigžde ir keturiomis „purpurinėmis širdimis” (Purple Heart).
Lietuvos diplomatai Dovydas Špokauskas ir Tadas Kubilius aplankė Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Vašingtone (1935–1957 m.) Povilo Žadeikio ir laikinojo reikalų patikėtinio Vašingtone (1957–1976 m.) Juozo Kajecko kapus.
P. Žadeikis yra ilgiausiai dirbęs (1935–1957 m.) Lietuvos atstovas JAV, šias pareigas ėjęs iki mirties. Dirbdamas ypač sudėtingu laikotarpiu, jis nuolat kėlė nepriklausomos Lietuvos bylos klausimą bei padėjo išlaikyti JAV nepripažinimo politiką okupuotos Lietuvos atžvilgiu.
Po P. Žadeikio Lietuvos laikinuoju reikalų patikėtiniu tapęs J. Kajeckas šias pareigas ėjo beveik du dešimtmečius ir yra antras ilgiausiai dirbęs Lietuvos atstovas JAV.
Kaip rašo „Draugas“, Visų Šventųjų dieną paminėjo ir Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Čikagoje darbuotojai. Gen. konsulas Mantvydas Bekešius kartu su kitais konsulato darbuotojais aplankė Lietuvos visuomenės ir politikos veikėjų kapus Čikagoje, padėjo gėlių, uždegė atminimo žvakutes.
Čikagos Šv. Kazimiero kapinėse palaidoti tokie iškilūs asmenys kaip Jonas Bildušas, Vincas Šmulkštys, dr. Jonas Valaitis, generolas Povilas Plechavičius, diplomatas Mikas Bagdonas, buvę LR generaliniai konsulai Čikagoje Antanas Kalvaitis ir dr. Petras Daužvardis, garbės generalinė konsulė Juzė Daužvardienė ir kiti.
Lietuvių tautinėse kapinėse pagerbtas Lietuvos politinis veikėjas Seimo narys Kazys Bobelis, Nepriklausomos Lietuvos prezidentas Kazys Grinius ir kiti nusipelnę Lietuvos veikėjai.
Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.
Čikagos mieste JAV atidengtas paminklas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ginkluotųjų pajėgų vadui ir su okupacija kovojusios valstybės vadovui Adolfui Ramanauskui-Vanagui.
Ceremonijoje dalyvavo užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, taip pat A. Ramanausko-Vanago dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė ir anūkė Inga Jancevičienė.
„Šiandien – ypatinga diena. Pačioje lietuvybės JAV širdyje – Lemonte, Pasaulio lietuvių centre, stovės paminklas mūsų tautos didvyriui Adolfui Ramanauskui-Vanagui. Ši vieta lietuviams išskirtinė ir čia deramai bus puoselėjamas A. Ramanausko-Vanago atminimas, didvyrio istorija bus perduodama iš kartos į kartą, liudydama heroizmą, meilę ir ištikimybę Tėvynei Lietuvai“, – sakė Lietuvos diplomatijos vadovas.
Paminklo idėja įgyvendinta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Užsienio reikalų ministerijos ir JAV lietuvių bendruomenės bendromis pastangomis. Paminklo autorius – skulptorius Jonas Jagėla.
Kompoziciją sudaro kovotojų už Lietuvos laisvę ženklas: vertikali ir dvi horizontalios lygiagretės, transformuotos į šakoto ąžuolo įvaizdį. Taip siekiama pabrėžti, kad 10 metų miškas buvo Lietuvos partizanų namai, o ąžuolas yra lietuvių tautos stiprybės ir nenugalimumo simbolis, plačiai naudotas partizaninio karo metu. Apatinėje paminklo dalyje – tekstas lietuvių ir anglų kalbomis, virš teksto iškaltas Vytis – Lietuvos valstybės herbas.
Lietuvos istorijos mylėtojų ir tyrinėtojų klubo Čikagoje įsteigtas medalisLiteratūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotrauka
2018 m. rugsėjo 10 d. Vilniuje Mažvydo bibliotekoje dr. Algimantui Bučiui buvo įteiktas Lietuvos istorijos mylėtojų ir tyrinėtojų klubo Čikagoje įsteigtas medalis. Medalis sukurtas Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio jubiliejui ir yra skirtas, kaip liudija angliškas įrašas reverse, pagerbti Lietuvos laisvės didvyriškus gynėjus, lietuvių tikrosios istorijos sergėtojus, nepalenkiamus (unyielding) tyrėjus, mokslininkus ir lietuvių istorijos mylėtojus.
Medalio averse Tado Kosčiuškos paminklo Čikagoje atvaizdas su garsiais šio lietuvių, baltarusių, lenkų ir amerikiečių didvyrio žodžiais angliškai „Who then am I if not a Lithuanian?“ („Kas gi tuomet aš esu, jeigu ne lietuvis?“). Lietuvių išeivijos medaliu šiuo metu jau yra pagerbtas 1991 m. Parlamento gynybos štabo narys Vincas Vyrukaitis, vadovavęs išorės gynybai ir žmonių grupėms, suvažiavusioms iš visos Lietuvos prie Parlamento. Medalis taip pat įteiktas prof. Liudui Mažiuliui, suradusiam Vokietijos archyve nutarimo dėl Lietuvos Vasario 16-osios Nepriklausomybės paskelbimo originalą.
Lietuvos istorijos mylėtojų ir tyrinėtojų klubas Čikagoje šiuo metu (nuo 2010 m.) telkia apie 3000 narių, kurie aktyviai bendrauja ir bendradarbiauja, pasak čikagiškės istorikės Violetos Rutkauskienės, diskutuodami Lietuvos istorijos klausimus keliose internetinėse grupėse (Face book), rengia Čikagoje bendraminčių susitikimus, paskaitas, išvykas, pokalbius su žymiais Lietuvos istorikais, tyrinėjančiais mūsų tautos istorijos mįsles.
Įdomu pažymėti, kad Lietuvos istorijos mylėtojų ir tyrinėtojų klubo Čikagoje nariai susipažino su nauja dr. A. Bučio knyga „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“ (L-kla Vaga, Vilnius, 2018) būtent elektroninės prieigos dėka mūsų internetinėje svetainėje, kur buvo paskelbtos solidžios pažintinės ištraukos iš naujos ir ankstesnių A. Bučio knygų.
Ketvirtadienį, liepos 20-ąją, vilniečiai ir miesto svečiai kviečiami į Užsienio reikalų ministerijos ir JAV ambasados Vilniuje organizuojamą renginį Vašingtono aikštėje „Kartu tarkime „ačiū“ JAV!“
Susirinkusius pažymėti istorinės Samnerio Veleso (Sumner Welles) deklaracijos, kuria JAV nepripažino Baltijos šalių okupacijos, sveikins užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.
„Istorinės S. Veleso deklaracijos paminėjimas Vašingtono aikštėje jau tapo gražia tradicija – kiekvienas metais organizuojame laisvės šventę, kuria pagerbiame istorinę atmintį ir dėkojame mūsų sąjungininkams už dešimtmečius puoselėtą ir palaikytą nepriklausomos Lietuvos viltį. Šiandien mes didžiuojamės savo laisve ir džiaugsmingai tariame „ačiū“ tiems, kurie mus visada palaikė“, – sako užsienio reikalų ministras L. Linkevičius.
Šventės pradžioje, kaip ir kasmet, grojant Lietuvos kariuomenės orkestrui, bus pakeltos Baltijos šalių ir JAV vėliavos, atliekami Lietuvos ir JAV himnai. Vėliau amerikietišku maistu prekiaus restoranų maisto vagonėliai, vyks džiazo kolektyvo „Žaibas“ koncertas. Renginį ves iš Čikagos grįžęs buvęs Lietuvos generalinis konsulas Marijus Gudynas.
S. Veleso deklaracija buvo paskelbta tuometinio, laikinai ėjusio pareigas, JAV valstybės sekretoriaus S. Veleso 1940 metų liepos 23 dieną. Šia deklaracija JAV oficialiai visam pasauliui pranešė, kad nepripažįsta Sovietų Sąjungos įvykdytos Baltijos šalių okupacijos. Tai tapo JAV Baltijos šalių okupacijos nepripažinimo politikos, kuria JAV smerkė Sovietų Sąjungos įvykdytą agresiją ir palaikė Baltijos šalių nepriklausomybės siekį, pradžia.
Skveras, esantis tarp sostinės Baltojo tilto ir Lukiškių aikštės, buvo pavadintas Vašingtono aikšte 1996 metais, tuometinės JAV valstybės sekretorės Madlenos Olbrait (Madeleine Albright) vizito Lietuvoje proga.
Beveik dešimtmetį gyvybės stokojęs skveras Seimo nario Emanuelio Zingerio ir Užsienio reikalų ministerijos iniciatyva atgijo 2015 metų liepą minint 1940 m. liepos 23 d. JAV valstybės sekretoriaus S. Veleso paskelbtos deklaracijos, oficialiai nepripažinusios Baltijos šalių okupacijos, 75-metį.
Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude‘as Junckeris vienu iš savo veiklos prioritetų yra pasirinkęs urbanizacijos temą ir ypač akcentuoja sostinių reikšmę nacionaliniame bei tarptautiniame kontekste. Dėl savo administracinės, ekonominės ir simbolinės galios sostinė gali būti viso regiono ūkio katalizatorius, rodyti lyderystę aplinkosaugos, socialinėje ir politinėje srityse.
Vis tik nevaldoma sostinės plėtra gali tapti ir dideliu galvos skausmu visai valstybei, ypač jei šalis nedidelė.
Gytis Janišius, šio komentaro autorius.
Miestų reikšmė vis auga
J.C. Junckerio vadovaujama Komisija pastebi, kad ambicingi Europos Sąjungos tikslai gali būti pasiekti tik įtraukus miestus. Jie tapo svarbiausias faktorius, kalbant apie bet kokį sektorių: ekonomiką, aplinkosaugą, socialinius reikalus, net žemės ūkį. 72 proc. ES visuomenės gyvena miestuose, todėl pateisinama, kad 2014–2020 m. finansavimo perspektyvoje jų vystymui ketinama skirti beveik 80 mlrd. eurų.
Pagrindinės Europos miestų skatinimo kryptys, kurioms Europos Komisija ketina skirti dėmesį yra ekonominė plėtra ir darbo vietų kūrimas, didesnis miestų įtraukimas į vieningą viso žemyno rinką, parama aplinkai draugiškoms veikloms, saugumo ir teisingumo užtikrinimas, veiksminga migracijos politika bei pilietinės visuomenės plėtra.
Europiečių dėmesys miestams neatsitiktinai pateko į Senojo žemyno politikos darbotvarkę. Visame pasaulyje miestai auga greitai, jų daugėja ir jų reikšmė tampa net svarbesnė nei atskirų valstybių. 75 proc. didžiausių pasaulio kompanijų yra įsikūrusios 20 turtingiausių pasaulio miestų. Miesto reikšmė ir jo klestėjimas nebūtinai reiškia, kad jame turi gyventi labai daug žmonių. Sociologas Christopheris Chase‘as-Dunnas pastebi, kad ekonominis išsivystymas, ūkio augimas, politinis stabilumas ir sugebėjimas pritraukti užsienio investicijas yra svarbiausi miestų sėkmės faktoriai. Galima apibendrinti, pasak jo, kad miesto ryšiai globalioje erdvėje yra svarbesni nei jo dydis.
Sostinės – Europos flagmanai
Europos Sąjunga džiaugiasi vieninga rinka ir vis dažniau kitose šalyse suvokiama kaip vienas ūkio vienetas, tačiau tuo pačiu joje veikia nacionalinės valstybės su savo sostinėmis. Miestai sostinės yra didelis privalumas konkuruojant su kitais globaliais pasaulio regionais, tokiais kaip Kinija, Indija ar JAV, kurios sostinių visgi turi po vieną.
Vilnius. Jono Basanavičiaus gatvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kelno ekonominių tyrimų institutas ištyrė 15 Europos šalių sostinių ekonominę reikšmę tų valstybių ekonomikai ir nustatė, kad tik vienintelis Berlynas daro neigiamą įtaką Vokietijos BVP. Visų kitų sostinių ekonomika duoda didelę pridedamąją vertę šalims. Atėnai prideda 19,9 proc. BVP Graikijai, Paryžius 15 proc. Prancūzijai, Praha 14,2 proc. Čekijai ir t.t.
Išimtinis Berlyno atvejis kaip tik parodo, kad sostinė dėl savo simbolinio, administracinio ir politinio statuso suteikia papildomo gyvumo visam regionui. Žinant Berlyno istoriją, kad miestas buvo padalintas, išgyveno ekonominį ir socialinį sujungimo šoką ir visiškai atgavo sostinės statusą tik 1999 m., akivaizdu, ko Vokietija buvo netekusi. Kiti miestai Hamburgas, Miunchenas, Frankfurtas pasidalino privalumus, tačiau buvo prarastas sinergijos efektas. Tačiau, kaip sakė buvęs Berlyno meras Klausas Wowereitis, Berlynas yra „neturtingas, bet patrauklus“, todėl miesto ateitis, tikriausiai, bus šviesi.
Europos miestai nedideli, bet reikšmingi
Europos statistikos agentūra „Eurostat“ įvairiais pjūviais išnagrinėjusi duomenis apie Europos sostines, skelbia, kad šie miestai yra žemyno inovacijų, naujovių, mokslo, ūkio ir švietimo lyderiai. Sostinės yra skirtingo dydžio, nuo Valetos (7 tūkst. gyventojų) iki Londono (8,6 mln.), tačiau visi yra labai reikšmingi savo regionui. „Eurostat“ pastebi, kad nors savo šalyse Europos sostinės yra didelės, tačiau pasaulio mastu tai ne tokie ir dideli miestai. Tokijas (37,8 mln. gyventojų), Delis, Pekinas ar Buenos Aires yra gerokai didesni megapoliai.
Lietuviški pavadinimai Vilniuje nūnai – reti. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.
Kaip ir kitose šalyse, daugumos Europos sostinių BVP vienam gyventojui didesnis nei kituose aplinkiniuose regionuose. Išimtys – Vokietija, Italija ir Nyderlandai. Vokietijoje didžiausias BVP vienam gyventojui buvo sukuriamas Hamburge, o Berlynas buvo vienintelis sostinės regionas, kuriame BVP vienam gyventojui nesiekė nacionalinio vidurkio. Italijos sostinės BVP vienam gyventojui buvo šeštas pagal dydį, nusileisdamas šiauriau esantiems regionais. Nyderlanduose Groningenas buvo vienintelė teritorija, kurios vidutinis BVP vienam gyventojui buvo didesnis nei sostinėje.
Sostinės sudaro labai reikšmingą dalį šalių ekonomikoje, vidutiniškai 25–40 proc. Kuo šalis mažesnė, tuo sostinės svoris linkęs didėti. Rygos ar Talino BVP indėlis viršija 60 proc. tų valstybių generuojamos ekonomikos. Tai gali tapti ne tik privalumu, tačiau ir nemažu iššūkiu.
Kaip suvaldyti sostinės augimą
Aukštesnis gyvenimo lygis, platesnės galimybės ir kitokie sostinės patrauklumai gali peraugti į sunkiai suvaldomą plėtrą. Pastebima tendencija, kad Rytų Europoje, kurią kamuoja demografinės problemos, sostinės auga nustelbdamos ir net gniuždydamos kitus miestus bei regionus. 2004–2014 m. Talinas savo svorį Estijos ekonomikoje padidino nuo 39,3 iki 43,5 proc., šiek tiek mažesnės, tačiau tokios pat tendencijos vyko Rygoje ir Vilniuje.
Vakarų Europoje patraukliausi miestai Londonas ar Paryžius taip pat susiduria su spaudimu plėstis. Didieji miestai jau nebesutalpina visų norinčių juose apsigyventi, o kur dar neturtingi imigrantai iš kitų šalių. Didžiuosiuose miestuose nekilnojamojo turto kainos auga labai sparčiai ir tai dalį gyventojų, neturinčių savo būsto, stumia į skurdą, be to, prisideda transporto, aplinkosaugos, triukšmo ir kitos problemos.
Lietuvos sostinė Vilnius iš viršaus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nevaldoma sostinės plėtra gali stumti šalį į vieno miesto tipo valstybę, o tai atveria atskirties, nevienodų standartų, susisiekimo ir kitas problemas bei tampa didelis iššūkis nacionalinei vyriausybei.
Ekspertai išskiria dvi pagrindines valdymo kryptis, į ką reiktų atsižvelgti šalių vyriausybėms, kad miestų plėtra vyktų darniai ir būtų sėkminga. Pirma, nacionalinė vyriausybė turėtų skirti deramą dėmesį urbanistikai: sujungti ir koordinuoti transporto, būstų, ekonomikos, finansų ir aplinkosaugos politiką, skirtą konkrečiai miestams.
Antra, savivaldos institucijos turi veikti kompaktiškai ir efektyviai. Pasaulyje yra gausu pavyzdžių, kai veikia daugybė savivaldos institucijų ir pareigūnų, kurie nesusišneka tarpusavyje ir kelia chaosą. Čikagoje veikia net 1700 valdžios institucijų, o biurokratizmo kamuojami paryžiečiai tam net turi specialų terminą – „mille-feuilles“.
McKinsey tarptautinio instituto ekspertai prognozuoja, kad iki 2025 m. trečdalis pasaulio ekonomikos augimo bus sukurta Vakarų šalių sostinėse ir augančių rinkų didžiuosiuose miestuose. Kuriuose? Tai priklausys nuo pačių miestų ir nacionalinių vyriausybių, ar jos supras miestų svarbą, suteiks visas sąlygas jų vystymuisi ir suvaldys nepageidaujamą plėtrą.
Lietuvos edukologijos universiteto Lituanistikos fakulteto IV kurso studentė Šarūnė Baronaitė – viena iš nedaugelio studentų, turėjusių galimybę atlikti 2 mėnesių praktiką Maironio lituanistinėje mokykloje Lemonte (Čikaga, JAV). Pasak lituanistės, praktika užsienyje jai buvo naudinga ir kaip būsimai mokytojai, ir kaip asmenybei.
Studentė Š. Baronaitė, prieš vykdama į Maironio lituanistinę mokyklą, buvo girdėjusi, kad ten mokinių mokymosi lygis yra žemesnis nei Lietuvoje. Ji manė, kad praktikos metu į dalyko turinį turės integruoti daug informacijos apie Lietuvą, o visas praktikos laikotarpis bus sunkus iššūkis. Visgi paaiškėjo, kad baiminosi be reikalo, o mokiniai labai daug žino apie Lietuvą.
2014 m. kovo 26 d., trečiadienį, 17.30 val. Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialiniame muziejuje (Tauro g. 10-1, Vilnius) įvyks Vinco Krėvės knygos „Pagunda: apysaka, atsiminimai, atsitikimai“ sutiktuvės.
Vinco Krėvės istorinė ir politinė apysaka „Pagunda“ iš Amerikos į Lietuvą keliavo beveik septynis dešimtmečius!
1950 m. paskelbta Čikagoje, 1965 m. išversta į anglų kalbą Niujorke, tik 2013 m. Vinco Krėvės muziejaus iniciatyva buvo išleista ir Vilniuje.
Muziejaus lankytojai galės pirmieji pamatyti ir įsigyti naujausią bei vienintelį Lietuvoje šios apysakos leidimą.
Portalas Slaptai.lt informuoja savo skaitytojus, jog šių metų liepos 2-ąją dieną Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji gatvė 4, Vilnius) rengiamos iškilmingos Marijos Remienės knygos "Mūsų likimai Amerikoje: asmenybių portretai" sutiktuvės. Sutiktuvių pradžia – 18 valandą.
Sutiktuvėse dalyvauja knygos autorė Marija REMIENĖ (JAV). Renginio vedėja – rašytoja Renata ŠERELYTĖ.
Kviesdami į šį svarbų renginį pacituosime keletą citatų iš portalui Slaptai.lt atsiųsto kvietimo.
"Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatės Marijos REMIENĖS (JAV, Čikaga), visuotinai pripažintos JAV lietuvių kultūrininkės, vadinamos išeivijos kultūros ministre – trečioji knyga, užbaigianti jos gyvenimo JAV lietuvių kultūros keliuose apmąstymą, yra sutelkta į bendrakeleivių likimus – žmonių, kurie ypatinga valia, talentu, gyvenimo programomis, bendrojo gėrio siekiais buvo esmingai įsipareigoję lietuvių tapatybės išsaugojimui ir puoselėjimui Amerikoje, Kanadoje ir kitose Vakarų šalyse ir šį įsipareigojimą įvykdė.
Lietuvių tautos yra dvi šakos, viena ant Nemuno krantų, o kita už Atlanto bangų, pasklidusi po visą pasaulį. Taip laiko vėtros mus išdraskė, išblaškė, o dabar mes patys dažnokai imame ir bereikalo blaškytis O būtina, kad visos lietuvių šakos jaustų bendrą kamieną, kad jas jungtų gimtoji kalba, istorijos suvokimas ir rūpestis Lietuvos likimu bei jos pažanga.
Todėl mes laikas nuo laiko skelbsime medžiagą apie tuos, kurie palikę tėviškę, surado kitą likimo krantą. Talpinsime jų kūrybą, aprašysime jų politinę veiklą, kultūrinius pasiekimus, lietuvybės puoselėjimą. Žinoma, jau daug kas ir daroma, bet pabandykime dar plačiau, įtraukime, kuo daugiau žmonių, kad mes vienas kitą labiau pažintume ir suartėtume. Reikia keisti čia esančių žmonių mentalitetą, kad neatstumtume išėjusių, o jie pajustų, kad mes jų laukiame. Pirmiausia, kaip pakeisti psichologinį klimatą, kad brangintume vienas kito buvimą, artumą, palaikytume gerą iniciatyvą. Drauge pasidalintume džiaugsmais ir vargais. Reikia domėtis ir pergyventi, kodėl atvykusieji talentingi lietuviai vėl palieka mūsų šalį?
