Ar stovėdavo per mitingus prezidentas G. Nausėda šalia Celofano, ar nestovėdavo, – retoriškai klausia R.Valatka, kuriam per mitingus ir kitais atvejais jau nebestovėdavo. Nieko čia nuostabaus, nes dėl didelio darbo krūvio už pažangos idealus morališkai susidėvėjo ir žurnalistikos veteranu anas patapo net dar anksčiau nei paprastai į paankstintą pensiją yra išleidžiamos prostitutės, baleto šokėjai arba policininkai.
X
Nusprendė Valatka ir Tapinas vardan pažangos pasiaukoti ir tapti didesniais gėjais net už Raskevičių. Kaip tokiu atveju reikėtų pastatyti klausimą, – jie ilgai ieškojo atsakymo, nebyliai žiūrėdami vienas kitam į akis. Nieko daugiau neišmanydami ėmė ir atsistojo ant galvos. Nuo to laiko Valatka ir Tapinas yra vadinami moderniaisiais gėjais.
X
Lietuvos priklausomybės nuo Izraelio ambasadoriaus Seimo pirmininkė Čmylytė-Nielsen buvo tituluota šachmatininkė, Karbauskis kažkodėl buvo vadinamas šaškininku, Tapinas tarptautiniu mastu garsėjo kaip pokerio žaidėjas, o Valatka užvis labiausiai mėgo pliekti kortomis „durnių“. Ieškodamas didžiausios savo gyvenimo svajonės, o būtent niekam neprilygstančio durniaus, dažnai kaip erkė pristodavo prie skaitytojų.
X
Valatka nuožmiai kovojo ne tik su buržuaziniais, bet ir proletariniais nacionalistais, įžvelgdamas, kad toks užkratas yra pasidauginęs plačiau nei manė pokario protagonistai ir pokerio aferistai. Tai buvo labiau nuodugnus požiūris, leidęs Valatkai pelnyti išmaniojo stribo garbės vardą.
Nehumaniški Valatkos protagonistai nacionalistus kastruodavo, o pažangusis Valatka tik užsimojo, nieko daugiau, sukonstruoti Nausėdos baidyklę, puoselėdamas viltį, kad tai atgrasys likutinę tautą nuo pasenusių papročių labiausiai humanišku būdu, be kraujo praliejimo.
X
Celofanas nerasdamas sau vietos ilgai klajojo vienišas po pasaulį. „Atstok nuo manęs ir neužtok Saulės“, – paprašė jis Valatkos, kai kartą anas pažadėjo užleisti jam savo vietą pastovėti arba pasėdėti.
X
Tačiau kai Valatka ir Tapinas susirinkdavo į krūvą uždaroje erdvėje, pažangos atmosfera sutirštėdavo iki kraštutinės ribos kaip krekenos. Žmonės užsiėmę nosis kraipydavo galvas, bandydami suprasti – iš kur kyla toks dvokas?..
Keletą dienų girdėdamas nežmogišką žviegimą apie tai, kad neva toks Valdas Rakutis (šių metų šaukimo Seimo narys ir žinomas istorijos profesorius) neparodė reikiamos pagarbos Holokausto aukų atminimui ar net pabandė užginčyti patį Holokausto faktą, neapsikentęs susiradau publikuotą spaudoje profesoriaus straipsnį (lrt.lt), tačiau nieko panašaus nė iš tolo čia neradau, tokių išvadų čia neužtiksite ir jūs net užuomazginiu pavidalu, pasišviesdami, jeigu norite, su galingu prožektoriumi rankose. Holokaustas V.Rakučio ištransliuotame pasisakyme net dar aiškiau nei įprasta literatūroje apie hitlerininkų nusikaltimus yra apibrėžiamas kaip siaubingo blogio apraiška.
Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taigi, pabandykime, prabėgus dienai kitai, dar kartą perskaityti minėtą V.Rakučio straipsnį, užtikrinu – nerasite nė vienos minties, kuri neatitiktų visų pripažįstamos tiesos pozicijų. Tiesą sakant, to ir buvo galima tikėtis, žinant autoriaus respektabilumą ir tą aplinkybę, kad tokia Faina Kukliansky nepraleis net mažiausios progos išpūsti nešvankų burbulą. O mažiausia proga čia buvo autoriaus prabėgomis, kaip atrodo, dėl bendro vaizdo paminėtas faktas, kad ir pavieniai žydai dalyvavo totalitarinių režimų represinėse struktūrose ar net Holokausto nusikaltimuose. Kas to nežino, ar ne? Tačiau štai JAV ambasadorius Lietuvoje, iš to užkulisinio fakto paminėjimo daro išvadą, kad neva V.Rakutis bando primesti nuomonę, kad dėl Holokausto nusikaltimų yra kalti patys žydai (sic). Žinia, tokią išvadą, paneigiant problemos aptarimo kontekstą, gali išpešti tik beviltiškai iškrypusios vaizduotės žmogus. Toks tikrai nėra mūsų autorius, norėtųsi tikėti, kad taip pat ir JAV ambasadorius Lietuvoje nėra pamišęs žmogus. Greičiau yra taip, kad kuriamos seno šablono, labai negarbingos galios schemos, į kurias yra įpainiojamos taip pat ir JAV institucijos. Vis tik, labiausiai yra tikėtina, kad bent jau šiuo atveju JAV ambasadorius V. Rakučio straipsnio tikrai nepaskaitė, o melagingosios interpretacijos buvo pametėtos mūsų bičiulių žydų.
Istorikas Valdas Rakutis. Slaptai.lt nuotr.
Niekam neturėtų kilti ir nekyla jokių abejonių, kad V.Rakutis yra ištikimas faktų tiesai, tačiau buvo suabejota dėl to, kad profesorius savo nukrypstančias nuo įprasto šablono mintis išsakė Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos proga, t. y. ne vietoje ir ne laiku. Tačiau, kaip suprantu aš, šio straipsnio didžiausia vertė ir yra ne tiek visiems žinomų faktų paminėjimas, kiek galbūt ne iki galo užviršuota mintis, kad Holokausto aukų minėjimo dieną jau vardan atminties prasmingumo ypač turėtume susimąstyti dėl blogio prigimties ir jo apraiškų istorijoje, pagalvotume apie visas galimas blogio užkardinimo priemones, apie užduotį nuplėšti blogiui gėrio kaukes. Čia yra išsakoma truputėlį kita Holokausto aukų paminėjimo strategija, įvertinus tą aplinkybę, kad ši atmintina diena didžiausia dalimi žydų pastangomis yra visiškai nususinta, paverčiant ją galios industrijos plėtotės schema.
Amerikos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Hitlerininkų nusikaltimai nedaro vokiečių žudikų tauta, Nachmano Dušanskio įvykdyti žmonių kankinimai neteikia preteksto pavadinti žydus sadistų tauta. Tačiau jeigu būtų leista man kalbėti viską, kas užplaukia ant liežuvio, aš išrinktąją tautą pavadinčiau labiausiai nedialogiška tauta pasaulyje. Kita vertus, kaip atrodo bent man, tai užmina mįslę apie paminėtos tautos baisią desperaciją su kolektyvinės pasąmonės gelmėse nugrimzdusiu įsitikinimu, kad su mumis (t. y žydais) susikalbėti neįmanoma, mes mokame tik vieną dalyką – prievarta primesti savo tiesą
Dėl lietuvių – atskira kalba, jų ydų sąrašas yra ilgas, tačiau net ir jie, lietuviai, paprastai siekia prisikasti iki šaknų, suprasti diskusijos esmę, savo ruožtu žydai diskusijos sėkmę dažniausiai supranta kaip oponento pergudravimą, išstūmimą iš diskusijų rato arba nustūmimą į užribį, išnaudojant galios schemų teikiamas galimybes. Tos galios schemos yra savotiškas masalas ir lietuviško mentaliteto prostitucijos žymūnams, siekiantiems pasigauti sėmę savo tautos niekinimo sąskaita.
Tačiau užblokuota tiesa niekur nepradingsta, dar daugiau – išstumta iš diskusijų rato ji įgyja nauja matmenį, t. y. tampa pikta tiesa. Tai terpė, kurioje, be visa ko kito, geriausiai sudygsta latentinio antisemitizmo sėkla. Tačiau neužmirškime ir to, kad antisemitizmo sudaiginimo galimybe labiausiai Lietuvoje suinteresuoti yra tokie personažai kaip F.Kukliansky, nes neretai dirbtinai forsuojami nesusipratimai tarp žydų ir lietuvių leidžia šiai finansiniuose skandaluose nugrimzdusiai veikėjai palaikyti savo veiklos prasmingumo įvaizdį.
F.Kukliansky yra antisemitizmo Lietuvoje kurstytoja Nr.1!
Tarkime, politika apskritai yra nešvari virtuvė, o labai nešvariose virtuvėse, kaip žinome, kartais užsiveisia tarakonai.
Tačiau viso Lukašenkos valdymo laikotarpio atvejis jau leidžia tolesne seka forsuoti tarakono parabolės fabulą apie tai – kaip nužmogėjęs padaras tapo svarbiausiuoju politinės virtuvės personažu, užsimojusiu visai visuomenei primesti tarakoninio pobūdžio taisykles. Išties, net sugebantis savo vaizduote toli užbėgti į priekį „Gyvulių ūkio“ autorius nenutuokė apie tokį fantasmagorinį siužetą, kad apsileidusią šeimininkę iš virtuvės kada nors galėtų išvyti apgailėtinas tarakonas, pasivadinęs „Batka“…
Vadinti Lukašenką tarakonu be visa ko kito yra patogu, siekiant apsaugoti savo vaizduotės normalią pulsaciją, tuščiai nenaudojant normalių refleksų žmogui būdingų pasipiktinimo resursų. Kitu atveju reikėtų, grąžant rankas, savęs ir kitų klausti – kaip galėjo atsitikti, kad Europos centre atsirado diktatorius, kuris savo vienvaldystę pabandė įtvirtinti pasalūniškomis žmogžudystėmis, kitaminčių persekiojimu ir kankinimais, politinių oponentų ir konkurentų prezidento rinkimuose įkalinimu, kaip apskritai žmogus gali taip nepavargdamas meluoti meluoti ir meluoti?..
Tūlas Lietuvos pilietis stebisi neatsistebėdamas – kaip tas Lukošenka drįsta taip begėdiškai kvailinti Baltarusijos žmones dėl to, kad neva Lietuva kelia karinę grėsmę ir pavojų šalies integralumui, kaip neraudonuoja tvirtindamas, jog neva jis, diktatorius, dėl savo kailio išgelbėjimo paskutiniosiomis dienomis pasižadėjęs Rusijai galutinai perleisti Baltarusiją su visu gyvu ir negyvu inventoriumi, yra šios šalies nepriklausomybės ir integralumo garantas? Ta proga norėčiau patarti savo tautiečiui neeikvoti nervinių ląstelių be reikalo, klausiant truputėlį kitaip – o ko kito dar būtų galima tikėtis iš tarakono padermės?
A. Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.
Nesunku įsivaizduoti, kad žmogus, prispaustas nesėkmių, neretai pasielgia labai desperatiškai, netikėtai, savo ruožtu pabandykime įsivaizduot ir tai, jog užspeistas į kampą tarakonas jau ieško naujo plyšio išlysti, tačiau išlenda čia visados tik tas pats tarakonas, niekas daugiau. Kaip visi garai suprantame, tik tiek yra verti Lukašenkos pažadai apie užmačias pasidalinti (?) valdžia su kitais subjektais, plepalai apie naujai rengiamą ypatingai demokratišką konstituciją ir kiti tarakoniški plėnys, leidžiami į eterį su tikslu laimėti laiko naujam persigrupavimui. Žmogus laikui bėgant keičiasi, tarakonas – ne! Žinia, Lukošenka melavo, meluoja ir meluos iki pabaigos, kažko kito tikėtis – neįmanoma. Melas yra tarakono loginė pradžia ir pabaiga, nieko daugiau čia nerasite.
Kaip jau buvo užsiminta iš pradžių, politika yra nešvari virtuvė. Tokios akį rėžiančios nešvaros apstu ir Lietuvos politinėje padangėje, ypač sudarinėjant valdžios koalicijas, kai lengva ranka yra išparduodami anksčiau partijų iškilmingai deklaruoti principai. Tačiau Lukošenkos valdymo nešvarumo atvejis yra ypatingas, čia susiduriame su pačia nešvarumo substancija, su užmaišyta kažkur pragaro gelmėse koše, su, jeigu būtų galima taip pasakyti, uzurpatoriaus valdžios nešvarumo krekenomis.
Tarakonų tarakonas, tarakonų karalius
Dar prieš keletą dešimtmečių esu rašęs, kad Lukošenkos diktatūra yra, kalbant paradoksaliai, labiausiai higieniška diktatūra pasaulyje, žodžiu „higieniška“ pabandydamas išreikšti tą siaubą, kurį gali žmogus patirti žiūrėdama tiesai į akis apie lukošenkinio valdymo stilių ir ypatumus. Žiū: jeigu kiti diktatoriai turi didesnes ar mažesnes savo aukų kapines, tai Lukošenka tokių kapinių neturi, nes jo pavojingiausi oponentai labai dažnai panykdavo be pėdsakų, režimui nepaliekant net mažiausios galimybės aukos artimiesiems aplankyti diktatoriui neįtikusio žmogaus kapelį. Užtenka šiam diktatoriui spragtelėti pirštais ore, nepatogus žmogus paprasčiausiai išgaruoja, nepalikdamas jokios išnaros, ar ne taip? Tokia yra (arba buvo) Lukošenkos diktatūros nešvankioji magija.
Kas be ko, Lietuva nėra apsaugota nuo tokio tarakoninio užkrato su politiniu pamušu pakilimo savo reikalų tvarkyme. Kaip jau buvo prisiminta, tarakonai pradeda veistis sutirštinto nešvarumo terpėje, o Lietuvos politika toli gražu tikrai nėra sterilumo pavyzdys. Tačiau šįkart nesinori gadinti sau nuotaikos įvairiausio pobūdžio nugąstavimais, kai yra proga pasidžiaugti tuo, jog, kaip atrodo, visas šalies politinis spektras randa sutarimą dėl požiūrio į lukošenkinės diktatūros nusikaltimus.
Pabaigai pastebėkime tik tai, kad ta tvarkinga šeimininkė, kuri siekia užtikrinti politinės virtuvės švarą, yra pilietinė visuomenė.
Žirgo skulptūra Vaizgakiemio kaime. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip skelbia viena garsi ponia Lietuvoje, kompromisas yra pasiekiamas tada, kai visi vienodai laimi ir pralaimi, yra tarsi laimingi ir drauge nelaimingi.
O dabar, nieko nelaukę, pabandykime įsivaizduoti – kaip pagal pateiktą formulę galėtų būti rastas kompromisas tarp Vyčio paminklo Lukiškių aikštėje statybos šalininkų ir griežčiausios atmainos jų antagonistų, kuriems pradeda dribti įsiūčio putos vien tik išgirdus Vyčio vardą?
Ilgai netemdamas gumos pasakysiu, kad toks postmodernistinio pavidalo kvazikompromisas tarp kraštutinių stovyklų šiuo klausimu galėtų būti paminklas arkliui svarbiausioje šalies reprezentacinėje aikštėje.
Kad ir kaip žiūrėtume, skulptūrinė arklio kompozicija didžiajai visuomenė daliai nebūtų tokia atgrasi kaip neaiškaus pavidalo sienelė (?), be to, pabandykime įtikinti save, kad archainės pasaulėžiūros Lietuvos piliečiams arklio vaizdinys yra priimtinas savaime, nekeliant klausimo dėl labiau išplėtotos tokio pasirinkimo argumentacijos.
Jeigu Marijampolėje dar taip neseniai buvo puoselėjama užduotis pastatyti paminklą cukriniam runkeliui, t. y. daržovei, kuri, kaip manoma, savo derlingumu užtikrino krašto suklestėjimą, kodėl savo ruožtu šalies sostinės centrinėje aikštėje nebūtų galima pastatyti paminklo sudvasintam arkliui, kurio vaizdinys paliečia giluminius lietuvio pasąmonės klodus ir žadina pastoviosios laimės lūkesčius?
Kai būties našta postmoderniaisiais laikais tampa nepakeliamai lengva, žmogus, poeto žodžiais tariant, paprasčiausiai pasiilgsta arklio, jam norisi kažką sunkaus pavalkioti arba šiaip pasiganyt kartu.
Dabar Lietuvoje arklių liko tiek mažai ir jų reikšmė traktorių epochoje sumenko iki tokio lygio, kad, keliaujant po Lietuvą, kiekvieną pakelėse pamatytą arkliuką su liūdnai nuleista galva būtų galima laikyti už Lietuvos heraldinį simbolį.
Profesorius Bumblauskas yra pastebėjęs, kad Vyčio paminklo statybos Lukiškių aikštėje užmanymas yra pernelyg utopiškas jau vien dėl to, jog lietuviai skulptoriai paprasčiausiai nemoka nulipdyti arklio (sic), vis tik niekam nekyla jokių abejonių, kad Vyčio paminklo priešininkus telkia į krūvą ne galimi arklio skulptūrinės plastikos keblumai, o pati raitelio idėjos monumentalaus įkūnijimo galimybė. Kaip atrodo, Vyčio paminklo priešininkų minią tenkintų jau raitelio be galvos vaizdinys, tačiau jų įnorius, ko gero, dar labiau galėtų užganėdinti skulptūrinė arklio be raitelio kompozicija.
Arklio be raitelio skulptūrinė kompozicija leistųsi interpretuojama liberalizmo dvasioje kaip simbolinis arklio išlaisvinimo nuo sunkios naštos pavaizdavimas, o lietuviško kirpimo liberalai pagarsėtų kaip pradėję pasaulinį judėjimą už tai, kad būtų nugriauti visi paminklai, vaizduojantys žmogų, sėdintį ant arklio.
X
Arklys. Slaptai.lt nuotr.
Kur dėtųsi Vyčio raitelis, nusodintas nuo žirgo ir išvytas iš Lukiškių aikštės?
Poetas Tomas Venclova savo posmuose kalba apie žmogų, keliaujantį per dykumą su irklu ant peties. Kaip atrodo, tai ir yra tas benamio, išvyto iš Lukiškių aikštės Vyčio kompozicijos raitelio įvaizdis.
X
GinkDie, nesu joks rasistas, tačiau pastaruoju metu kaupiasi įtarimai, kad visi Lietuvoje gyvenantys žmonės yra kilę arba iš raitelio, arba iš arklio. Kad ir kaip ten būtų, šalies kultūros ministerijoje pastaruoju metu darbuojasi tikri arkliagalviai, o vertintojai iš vadinamojo Vilniaus šiuolaikinio meno centro balsuoja už Lukiškių aikštės memorialinio įprasminimo projektus, labai panašu, kanopomis.
X
Ką šiuo klausimu galėtų pasakyti maestro Ivaškevičius?
Nebuvo progos paklausti, sakė, kad dar negrįžo iš klajonių mintimis po Izraelio tyrus.
Labai norisi tikėti, savo vaizduotę gundau idilišku vaizdeliu, kad Lietuvos medikų sąjūdžio atsiradimas gali tapti lūžio tašku, siekiant labiau civilizuotų santykių lietuviškos medicinos padangėje, pakeliui į gerovės valstybę, nes ankstesnysis gydytojų susivienijimo įpavidalinimo labanauskiniu kiaulės akių sindromo pavyzdžiu (Liutauras Labanauskas – Lietuvos gydytojų sąjungos pirminykas, įrodinėjantis, jog įsivyravusi praktika gydytojams nešti kyšius nėra joks blogis, neva greičiau tai yra didelis gėris) atvejis normalių refleksų žmogui gali sukelti tik pasibjaurėjimą ar panašią alerginę reakciją, kalbant medicinos terminais.
Kas be ko, pats Sąjūdžio pavadinimas įpareigoja prasiveržimui į naujus pavidalus. Tačiau Lietuvos medikų sąjūdžio pasipriešinimas ministerijos reikalavimui dėl saugumo sumetimų karantino metu pasirinkti darbą tik vienoje medicinos įstaigoje, bent trumpam atsisakant vojažų per daugybę darboviečių, verčia nusivilti. Žinia, Lietuvoje medikai kaip taisyklė dirba ne vienoje, bet keliose ligoninėse ar poliklinikose, žinomas net atvejis, kai gydytojas vienu metu dirbo net 9 medicinos įstaigose.
Neapsistodamas prie klausimo – dėl kokių priežasčių tokia praktika mūsų padangėje prigijo ir įsiteisino, dabar sau leisiu labai ramiu tonu konstatuoti tik abejonių nekeliantį faktą, kad vieno ir to paties gydytojo su savo kompetencijomis pasidalijimas tarp daugybės ligoninių yra labiausiai tiesmukiškas užkrato paplatinimo būdas. Ypač verčia nerimauti ta aplinkybė, jog medikai, keliaujantys per kelias darbovietes, gali suteikti virusui, patys to nežinodami, labiausiai tiesioginę prieigą prie kolegų užkrėtimo. Jeigu COVID-19 įsismarkautų (neduokDie!), dėl tokio pačių gydytojų neatsakingumo gali prasidėti nevaldomi procesai, kai didžioji Lietuvos medikų dalis privalėtų palikti savo budėjimo postus, pasitraukdami į saviizoliaciją, t. y., pacientų požiūriu, į niekur. Mes nežinome ir tikriausiai niekados nesužinosime susargdintų viruso gydytojų statistikos tuo rakursu – dažniau užsikrėsdavo nuo ligonių ar vienas nuo kito, tačiau labai tiksliai galima pasakyti, kad didžioji gydytojų dalis į saviizoliaciją pasitraukė dėl bendravimo, tegul ir epizodinio, su savo užsikrėtusiais kolegomis. Taigi čia išties iškyla galimybė pasisverti kategorinio imperatyvo svarstyklėse – ar gydytojai sutiktų, neprotestuotų dėl to, jeigu užsikrėtęs kažkur virusu pacientas kaip paleista iš vieno įtaiso raketa apsilankytų visose Lietuvos medicinos įstaigose?
Etikos klausimai
Ar Lietuvoje medikai miršta iš bado, jų lavonai jau voliojasi gatvėse? Toks klausimas gali kilti, matant tai, kaip jie įnirtingai aptartu atveju gina savo finansinius interesus, besipriešindami užmačioms karantino laikotarpiu gydytojus pririšti prie vienos darbo vietos, taip sakant, lokalizuojant juos. Kaip toks neatsakingumas dera ar nedera su profesine gydytojų etika, dar kitaip vadinama medicinos etika? Kita vertus, labai ryžtingai atsisakydamas bet kokio moralizavimo, kaip pavojingo užkrato vengdamas pamokomojo tono, aš čia vis tik nepraleisiu progos užduoti klausimą – kaip apskritai profesinė etika, o ypač vadinamoji medicinos etika, t. y. gydytojų profesinė etika dera su etika apskritai, t. y. su bendrąja arba, kitaip tariant, universaliąja etika, ar profesine vadinama etika turi kokį nors, bent mažiausio siūlelio pavidalo ryšį su moralinės pozicijos pasirinkimu, žmogaus apsisprendimais gėrio ir blogio situacijose? Be abejonės, šis klausimas yra svarbus dėl paties momento ypatingumo, kita vertus, jį svarstyti, esant progai, įpareigoja dar ir ta aplinkybė, kad vadinamoji medicinos etika yra laikoma profesinės etikos apskritai etaloniniu pavyzdžiu. Kaip disciplina medicinos etika su dideliu aplombu yra dėstoma visuose sveikatos ar medicinos mokslų universitetuose.
Labiausiai bendra prasme etika yra filosofinė dorovės teorija, aiškinanti gėrio ir blogio, teisingo ir neteisingo žmogaus elgesio pagrindus. Savo ruožtu profesinė etika dažniausiai yra apibrėžiama kaip bendrosios etikos atšaka, siekianti išryškinti sektino elgesio tipus darbo vietoje, pateikianti pavyzdinį elgesio kodeksą pagal profesijos patirtį. Kita vertus, jeigu užteks valios atsispirti tuščiavidurių sąvokų gundymui, siekiant prasibrauti iki pačios tikrovės pravartu būtų iškelti tokį paprastą (bet ne prastą) klausimą – ar yra toks dalykas kaip profesinė dorovė?
Darbo vietoje susiformavę nerašyti įstatymai, papročiai, tradicijos ir profesinio solidarumo priesakai geriausiu atveju gali būti pavadinti „klanine morale“ (atvirkščia žodžiui „moralė“ reikšme), tačiau toks darinys esmės požiūriu neturi nieko bendro su dorove. Taigi toliau čia visiškai teisėtai galima forsuoti kitą klausimą – ar nebus taip, kad vadinamoji profesinės etika yra beobjektė, taigi tuščiavidurė disciplina? Iš tiesų, profesinė etika yra sugrįžimas į tuos ikisokratinius laikus, kai dorovinio elgesio pagrindinis orientyras buvo mitologinis pasakojimas apie herojaus sugebėjimą tobulai atlikti savo funkcinį vaidmenį.
Praeitą kartą kalbėjome apie tai, kad Immanuelio Kanto formuluotėse konceptualizuotas pagrindinis moralės dėsnis yra universalaus pobūdžio, t. y galioja visiems laikams ir visoms kultūroms, esą toks dėsnis galioja ne tik žmogui, bet apskritai protingai būtybei, taip pat ir Dievui. Tačiau jeigu mes varu arba savo noru sutinkame, kad didesniu ar mažesniu laipsniu gali būti prasmingas ir pokalbis apie profesijos pagrindu atsirandančius moralumo orientyrus, tai jau vien tokiu savo susitaikymu prisidedame prie bandymų užginčyti pagrindinio moralės dėsnio raiškos universalųjį pobūdį. Ne pro šalį bus dar kartą pastebėti, kad dorovei pagal prigimtį yra būdingos universalistinės tendencijos, taigi dorovės veiklos sferos bet koks susiaurinimas iškreivina dorovės prigimtį.
Savo ruožtu kiti tyrinėtojai, pripažindami išvadą, jog moralinio reguliavimo sfera yra žmogus, o ne jo profesija ar socialinis statusas, nurodo dar kitą profesinės etikos prasmingumo galimą pagrindą: esą yra taip, jog profesinės etika nepretenduoja pakeisti bendrojo moralumo visuomenėje, o tik siekia konkretizuoti bendrąsias moralės normas, pritaikant jas atskiram profesinės aplinkos atvejui. Tai yra vadinamoji atvejo etika. Medicinos etikoje kaip gerai išmankštintos demonstracinės versijos dažniausiai yra nurodomi reprodukcinių technologijų etinio kvalifikavimo, eutanazijos etinių kolizijų, biotechnologijų taikymo medicinoje etinio vertinimo ir kt. atskirieji atvejai. Kiek tokia atskiro atvejo etika gali būti laikoma pagrįsta?
Dar Grynojo proto kritikoje, o po to sprendimo galios aptarimui skirtame atskirame veikale I. Kantas, inventorizuodamas žmogaus pažintines galias, šalia intelekto ir proto išskyrė sprendimo galios sugebėjimą. Trumpai tariant, sprendimo galia čia apibrėžiama kaip žmogaus sugebėjimas taikyti intelekto nustatytas ar proto kuriamas taisykles atskiram konkrečiam atvejui arba, kitaip perfrazavus, kaip sugebėjimas atpažinti to atskiro atvejo subordinuotumą tai ar kitai taisyklei. Kritinės I. Kanto teorijos požiūriu, sprendimo galia yra ypatingas žmogaus sugebėjimas, kurio negalima išmokti ir kurį tik labai menka dalimi galima lavinti gyvenimiškos ir profesinės patirties pagrindu.
Teisinga – klaidinga
Kaip rašo kritinės filosofijos kūrėjas, sprendimo galia gali būti vadinama įgimtojo sumanumo specifiniu bruožu, kurio trūkumo negali atstoti jokia mokykla ir mokyklos kuriamas mokytumo tipas. Esą yra taip, jog mokykla net ir ribotam intelektui gali įkalti kiek tik nori taisyklių, tačiau žinojimas, mokytumas, net ir mokslingumas savaime neapsaugo nuo klaidingo tokių taisyklių taikymo ir nesėkmių. Dar daugiau, – I. Kantas šiuo klausimu kaip niekur kitur kalba labai kategoriškai, teigdamas, jog sprendimo galios stoka iš esmės yra tai, kas vadinama kvailumu, be to, esą tai yra toks negalavimas, kurio neįmanoma išgydyti. Taktiškasis I. Kantas čia jau neslėpdamas savo susierzinimo, pažymi, jog buka ir ribota galva stropiai mokydamasi gali pasiekti gana daug, net mokslingumo, tačiau esą sprendimo galios trūkumas visados nurodys tik kvailumo triumfą.
Įdomu tai, jog tokia kvailumo apibrėžtis Grynojo proto kritikoje iš esmės sutampa su tautų pasakose prigijusiu kvailio įvaizdžiu. Žinoma, čia turime galvoje ne pasakų kuriamo „trečiojo brolio”, kuris apsukriųjų brolių yra vadinamas kvailiu, nors iš tiesų yra gyvenimo prasmę gelbstintis, išmintingas žmogus, pavyzdį, o kvailį tikrąja to žodžio prasme, t. y. iš esmės pasakų komišką personažą, dėl kurio iššaukiančio, sumaištį keliančio kvailumo nekyla jokių abejonių net atlaidžiajam pasakotojui. Kaip apsakomas toks sumaišties kaltininkas?
Jeigu atsiribosime nuo detalių, skirtingų atskirų tautų folklore, tai rasime tokią variantišką išvadą: kvailus nesusipratimus sukelia nurodymų sumaišymas, o, dar tiksliau tariant, nesugebėjimas susieti atskiro atvejo su žinoma, kataloge esančia taisykle.
Čia dažniausiai pasakojama apie vaikinuką, keliaujantį iš taško „a” į tašką „b”, tarkime, išsiųstą aplankyti tolėliau gyvenančių giminaičių ir pagal mamos pamokymus žinančio, jog, pavyzdžiui, pakeliui sutikus lėtai judančią laidotuvių procesiją, būtina nusilenkti, persižegnoti bei išsakyti savo apgailestavimus dėl atsitikusios nelaimės. Taigi, kaip matome, čia niekam netrūksta geros valios, įsipareigojimo geram tonui, noro bendrauti. Bėda tik ta, jog pagrindinis herojus pradeda sielvartauti ir viešai rodyti savo užuojautą sutikęs būtent vestuvių procesiją. Nesugebėjęs įžvelgti skirtumo ir tuo pagrindu pertvarkyti nurodymo, mūsų herojus gauna į kuprą ir pelno kvailio reputaciją.
Taigi, išvada peršasi savaime, profesinės etikos kaip konkretizacijos pavyzdžio supratimas be visa ko kito gali būti vertinamas kaip žmogaus orumo pažeidimas, nes čia didesniu ar mažesniu laipsniu yra abejojama žmogaus sugebėjimu pritaikyti bendrąją taisyklę atskiram atvejui, laikant jį tokiu kretinu, kurį reikia gelbėti, natūraliosios sprendimo galio neturėjimą dorovės sferoje bandant pridengti savotišku profesinės etikos protezu.
Kvailumas
Dabar, diskutuodamas šia tema, prisiminiau, kad tais mitologiniais sovietiniais laikais krykštaudamas skaičiau kažkokiame dienraštyje išguldytą interviu su Pravieniškių įkalinimo įstaigos vienu iš vadovų, jeigu neklystu, viršininko pavaduotoju auklėjimui, kuris įrodinėjo, jog kalėjimas stengiasi auklėti ir galop perauklėja nusikaltėlius, pateikdamas pavyzdį, jog štai jo vadovaujamuose pataisos namuose ypatingas dėmesys yra skiriamas ateistiniam auklėjimui (tarsi žmogus būtų padaręs kriminalinį nusikaltimą dėl to, kad iki to laiko buvo nepakankamai ateistiškai nusiteikęs, o dabar, tapęs ateistu, įžengs į dorovės kelią). Taigi, kaip atrodo bent man, medicininė etika su dorove turi bendro tik tiek, kiek ateisto įsipareigojimas grįsti savo pasirinkimus 10 Dievo įsakymų.
Kaip sako Sokratas, žmogaus neįmanoma išmokyti dorovės išoriškai, jis jos išmoksta tik pats iš savęs, t. y. savęs pažinimo būdu. Ne treniruodamasis medicininės etikos baruose, o perimdamas kultūrinį žmonijos patyrimą, taip pat ir gydytojas, mūsų mylimas daktaras, žengia savęs pažinimo keliu, anksčiau ar vėliau išdrįsdamas būti savimi.
Universiteto ištęstinių studijų pirmakursių antrasis semestras šįmet tęsėsi beveik tris savaites, t. y. prasidėjo vasario 4 d, o užsibaigė – to mėnesio 20 d.
Tačiau filosofijos užsiėmimų tvarkaraštis buvo labai suspaustas, sudėtas į kelias dienas, suplanavus paskaitas pradėti tik užstojus rytui, o užbaigiant vėlai vakare. Blaiviai žiūrint, knibždėjo nerimo kirminėlis dėl to, ar neatsibosime vienas kitam tomis dienomis, nuo ryto iki vakaro varinėjant filosofijos temas, be kitų disciplinų įsiterpimo ir įvairovės, kai nuo vieno dalyko yra galimybė pailsėti persijungiant į kitą. Tačiau dabar, žvelgdamas retrospektyviai į ką tik nueitą kelią, niekaip negaliu išsižadėti fakto, kad, nežiūrint suspausto grafiko ir užsiėmimų intensyvumo, bent aš pats baigdavau darbą tomis dienomis ne tik visiškai nepavargęs, bet greičiau pakylėtos nuotaikos, galima būtų net pasakyti, atstatęs savo jėgas, keistai pailsėjęs, turint galvoje, kad paprastai jau nuo ankstyvo ryto jaučiu mirtiną nuovargį, besitęsiantį eilę metų kaip labiausiai trukdantį gyventi chronišką negalavimą. Pasakyčiau, kad į dienos pabaigą po užsiėmimų, praplušėjęs daug valandų, to semestro su ištęstinių studijų studentais metu jaučiausi taip, tarsi būčiau užsiauginęs sparnus, jeigu tik toks posakis nebūtų pernelyg išdėvėtas, nuo begalinio kartojimo subanalintas kitų autorių.
Kas čia atsitiko, dėjosi, kodėl viskas pasisuko netikėta, pagal įgytą patirtį neprognozuojama linkme? Kas iš tiesų įvyko? Kaip pagaliau įvyko, prasimušė, buvo tai, ko neturėtų būti pagal dėsningą pasaulio sąrangą ir priežastinį visa ko aiškinimą, nuo ratio viršūnės apžvalgant tikrovės reljefą. Tas pats blaivus protas man kužda, kad čia įvyko kažkoks dalykų padėties permainymas, keičiantis natūralią daiktų ritmiką, kažkas panašaus į klastotę. Taigi, net jeigu dabar kartas nuo karto prisimenu vasario bėgyje staiga užstojusios pilnatvės dienas su džiaugsmingu virpuliu, neduoda ramybės klausimas – ar tokios pilnatvės slinkties valandos aptartu atveju nebuvo tik tobulai paspęsti apgaulės spąstai?
Neturiu didesnės nuovokos dėl to, kaip ištęstinių studijų studentams sekasi krimsti kitas disciplinas, tačiau reikia pripažinti, kad tokią studijų formą pasirinkę brandesnio amžiaus, jau gyvenimo mėtyti ir vėtyti žmonės yra truputėlį imlesni filosofijos studijoms nei jų jaunesni kolegos, ką tik gimnazijas baigę nuolatinių studijų arba, kaip sakydavo anksčiau, dieninio skyriaus studentai. Nesunku suprasti, kad toks pirmųjų pranašumas (tikriausiai vis tik labiau virtualus nei aktualus) atsiranda dėl anųjų sukauptos gyvenimiškos patirties, kuri filosofijoje yra ne paskutinės reikšmės dalykas. Tačiau dažnai būna ir taip, kad žmogus dėl savo sukauptų labai vertingos patirties lobių ir sukrautų dvasios turtų apsunksta, o filosofijai, kaip primygtinai nurodė dar F. Nietzsche, yra reikalingos lengvos šokėjo kojos, jeigu norite, vaikiškas atvirumas būties paslapčiai, naivumas, besiribojantis su žiauriu infantilizmu ar net dvasios skurdu (kaip žinoma, kitur ir visai kita proga yra pasakyta, kad tik dvasios skurdžiai pateks į dangaus karalystę).
Jūra. Slaptai.lt nuotr.
Ištęstinių studijų studentai yra drąsesni pakalbėti, pasiginčyti, tačiau net ir tokiu atveju, kai tarp mūsų užsimezga nuoširdi diskusija, paprastai išlieka takoskyra, susivedanti į gyvenimo nugairintų žmonių, dabar sėdusių į studento suolą, pageidavimą išsakytas paskaitoje tezes įžeminti, neapsiribojant tik teoriniu problemos artikuliavimu, o ypač nurodant pavyzdžius iš gyvenimo, ir dėstytojo linksmą atsisakymą tenkinti tokį poreikį vien dėl to, kad būtų išsaugotas metafizinis polėkis. Tačiau šio vasario ištęstinių studijų studentų srautas nuo pat pradžių buvo radikaliai nusiteikęs ieškoti tik metafizinės plotmės atsakymų net į elementariausius kasdienybės klausimus, baidydamasis fizikos peršamų atsakymų kaip nuodėmingo gundymo akivaizdybėmis (labai gerai prisimenu studento iš pirmo suolo priekaištingą žvilgsnį, kai, niekados anksčiau to nedaręs, dabar vardan neteisingai įsivaizduoto balanso pabandžiau pateikti analoginę nuorodą iš kasdieninės patirties sferos, tokiu pertekliniu būdu be didesnio reikalo stengdamasis įtvirtinti visai kitomis priemonėmis pelnytą įžvalgą).
Kitaip tariant, tai buvo visai kitokios asmenybinės sąrangos arba orientacijos žmonės, o labiausiai stebino ta aplinkybė, kad tokių žmonių čia buvo tiek daug, kiek anksčiau vienoje vietoje niekados nė iš tolo nebuvau regėjęs.
Pirmame suole sėdėjo vyresnio amžiaus vyriškis su piktoka, panašia į buldogo veido išraiška. Tačiau neužtruko, jau greitai teko patirti, kad šalia mūsų visų sėdėjo arba, labiau tikroviškai tariant, budėjo, puikią nuotaiką sau užturėjo ir kitiems padaugino nepaprastai geranoriškas žmogus, užsivedęs bendrauti, draugauti, kažką padaryti gero kitam, tarsi tai būtų žmogysta, grįžusi iš tūkstantmetės tremties tartaro vienatvėje.
Daug netuščiažodžiaudamas pastebėsiu dar tai, kad auditorijoje be toną drąsiam bendravimui užduodančių ir diskusiją su dėstytoju palaikančių vyrų buvo visa krūva skirtingo amžiaus moterų ir merginų, kurias stebėdamas negalėjau atsistebėti – iš kur jos visos semia tokią neįtikėtiną eleganciją, dar labiau nei apsirengimo stiliuje ar judesiuose prasikišančią minties grakščiuose pasažuose ir kalbos plastikoje, joms minkštoje kaip plastilinas?
Nuo seno bandau atstovėti savo paties integralumui svarbų principą, kad filosofijos paskaitose nereikėtų taikyti, jeigu kol kas dar bent iš dalies yra galima, iš anksto su PowerPoint programa pasiruoštų skaidrių, nors, žinia, multimedijos naudojimas universitete yra beveik privalomas paskaitų atributas, kaip atrodo, greitai už tokio reikalavimo nevykdymą bus išskaičiuojamos baudos iš atlyginimo. Kas be ko, skirtingose disciplinose gali būti skirtingai, tačiau filosofija yra įsipareigojusi puoselėti dialogą, o išankstinių atsakymų paruošimas, kad ir ką sakytume ta proga, iliustruoja mūsų oportunizmą, rodo tokį dialogo idealo kraštutinio išsižadėjimo formą, kai atsisakome net demonstracinių pozų jo naudai, to pozicionavimo, kad filosofijos dėstytojas privalo žinoti, kad jis nežino galutinių atsakymų.
Gitara. Slaptai.lt nuotr.
Kita vertus, čia dar neduoda ramybės vienas dialogo kultūros niuansas, kurį taip pat reikėtų, norime to, ar nenorime, aptarti. Kaip visi gerai žinome, būtent Sokratas dialogo pavyzdį įvirtino kaip Vakarų filosofijos normą ir formą. Tačiau dėl teisybės reikia pripažinti ir tai, kad sokratiško tipo dialogas be visa ko kito turi ir forsuojamo triuko požymių, kai viena pusė siekia primesti savo išankstines pažiūras kitai, dialogo stilizacijos būdu bandydama įtikinti aną pusę, jog tos pažiūros yra savarankiškai pelnytos, asmenine rizika pagrįstos dalyvavusio pokalbyje žmogaus išvados. Žinoma, būtų kvaila bandyti patobulinti Sokrato išpuoselėtą dialogo meno sampratą, tačiau nesusilaikysiu nepastebėjęs, kad mūsų aptariamu atveju, vasario paskaitų metu, dialogo be jokių gudravimų stichija visus pokalbio dalyvius nuvedė ten, kur niekas, taip pat ir dėstytojas, nesitikėjo atsidurti.
Visą laiką paskaitų metu stovėdamas prieš auditoriją, kitaip tariant, demonstruodamas vertikalią parengtį, paskutinės mūsų susitikimų pertraukėlės metu nutūpiau ant kėdės užtemusio koridoriaus gale pailsinti kūną, toli ištiesdamas kojas. Staiga pajutau, kad esu įsiurbiamas į kažkokią ertmę, iš kurios malonių srovių vėl netrukus buvau išstumiamas į ankstesnę padėtį, taip tarsi jūros bangų būčiau išmestas ant kranto iš sudužusio laivo. Dingtelėjo, kad tokie pojūčiai, labiausiai tikėtina, gali užplūsti tada, kai šalia tavęs ant gretimos kėdės truputėlį drauge pasėdėjo ir atsipūtęs savais keliais nuėjo plika akimi nematomas, tačiau mums jau žinomas iš ankstesnių pasakojimų Universiteto autonomijos vaiduoklis.
Kita vertus, tokia paprasta mintis pažadino baisų įtarimą, kad sielą sprogdinančios pilnatvės įspūdis yra tik Vaiduoklio primestas pokštas, tolimas perspektyvas įvaizdinanti instaliacija, leidusi pradėti nutokti apie tai, kokie filosofijos užsiėmimai galėtų įvykti ir vyksta tik rojuje.
-Aš noriu tikėti, aš tikiu, bet aš nežinau Dievo vardo, – kaip užsikirtusi plokštelė kartojo studentė, besibaigiant paskutiniam mūsų seminarui, bandydama desperatiškai išrėkti klausimą, tarsi tokiu būdu jau būtų galima užsitikrinti atsakymą. Tačiau mano užsitęsęs tylėjimas buvo ženklas, kad mūsų susitikimai šį semestrą baigėsi, galop džiaugiuosi pabaigai nepasakęs tos banalybės, kad transcendentinis Dievo vardas nurodo į principinį bevardiškumą.
Kita vertus, jeigu imsime už rimtą pinigą tą hipotezę, kad mūsų aptartu atveju dangus nusileido ir prigijo žemėje, studentės išrėktas klausimas įgyja nepaprastą, viršijančią įprastus prasmės lūkesčius reikšmę. Tokio klausimo duotybėje, įvertinant jo ištransliavimo aplinkybes, slypi daug sakanti nuoroda, kad rojaus gyventojams, kaip ir mums, duonos valgytojams ašarų pakalnėje, Dievas yra transcendentinė būtis, o, iš kitos pusės žiūrint, tai tarsi jau reikštų, esame pratinami prie minties, kad rojus, į kurį atsiveria ir užsiveria momentiniai keliai, tarpsta šiapusybės sferoje ne mažesniu laipsniu nei neišsakomoje anapusybėje. Kas ne kas, o ištęstinių studijų studentai kaip niekas kitas turi galimybę neaiškiai nujausti, kad rojus prasitęsia žemėje.
Pasibaigus užsiėmimams, namo važiavau lėtai krypuojančiu mikroautobusu, už jo langų tamsoje pliaupė žiemos lietus, naikinantis paskutinius, vis dar vienur kitur boluojančius pakelės laukuose sniego lopinėlius. Pagalvojau, kad toks ir turėtų būti atodangų metas, kai galop nuo metodiškai įkyraus žiemos pabaigos tamsaus vakaro lietaus užtvinsta ne tik estakados, bet ir labiausiai išdžiūvusios namų rašalinės. Staiga netikėtas džiaugsmas užgniaužė gerklę man, vieninteliam autobusėlio keleiviui, kūnas suakmenėjo nuo anksčiau nepatirtų emocijų antplūdžio.
Fontanas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tiesą sakant, tai buvo klaikus džiaugsmas, peraugantis į kūną stingdantį siaubą, tačiau buvo galima guostis bent tuo, kad kažkur akmeninio kūno gelmėje vis dar plakė gyva širdis ir tau buvo leista sukinėti galvą ant giliai į pečius įtraukto sprando, panašiai kaip tokiais atvejais daro pasislėpęs nuo įkyraus lašnojimo pastogėje kalakutas, kuris trūkčiodamas savo galvą stebi lietaus lašų šokį ant pažliugusios žemės.
