Edvardas Čiuldė. Nešvari virtuvė, tarakonai ir pilietinė visuomenė


Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Tarkime, politika apskritai yra nešvari virtuvė, o labai nešvariose virtuvėse, kaip žinome, kartais užsiveisia tarakonai.

Tačiau viso Lukašenkos valdymo laikotarpio atvejis jau leidžia tolesne seka forsuoti tarakono parabolės fabulą apie tai – kaip nužmogėjęs padaras tapo svarbiausiuoju politinės virtuvės personažu, užsimojusiu visai visuomenei primesti tarakoninio pobūdžio taisykles. Išties, net sugebantis savo vaizduote toli užbėgti į priekį „Gyvulių ūkio“ autorius nenutuokė apie tokį fantasmagorinį siužetą, kad apsileidusią šeimininkę iš virtuvės kada nors galėtų išvyti apgailėtinas tarakonas, pasivadinęs „Batka“…

Vadinti Lukašenką tarakonu be visa ko kito yra patogu, siekiant apsaugoti savo vaizduotės normalią pulsaciją, tuščiai nenaudojant normalių refleksų žmogui būdingų pasipiktinimo resursų. Kitu atveju reikėtų, grąžant rankas, savęs ir kitų klausti – kaip galėjo atsitikti, kad Europos centre atsirado diktatorius, kuris savo vienvaldystę pabandė įtvirtinti pasalūniškomis žmogžudystėmis, kitaminčių persekiojimu ir kankinimais, politinių oponentų ir konkurentų prezidento rinkimuose įkalinimu, kaip apskritai žmogus gali taip nepavargdamas meluoti meluoti ir meluoti?..   

Tūlas Lietuvos pilietis stebisi neatsistebėdamas – kaip tas Lukošenka drįsta taip begėdiškai kvailinti Baltarusijos žmones dėl to, kad neva Lietuva kelia karinę grėsmę ir pavojų šalies integralumui, kaip neraudonuoja tvirtindamas, jog neva jis, diktatorius, dėl savo kailio išgelbėjimo paskutiniosiomis dienomis pasižadėjęs Rusijai galutinai perleisti Baltarusiją su visu gyvu ir negyvu inventoriumi, yra šios šalies nepriklausomybės ir integralumo garantas? Ta proga norėčiau patarti savo tautiečiui neeikvoti nervinių ląstelių be reikalo, klausiant truputėlį kitaip – o ko kito dar būtų galima tikėtis iš tarakono padermės?

A. Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.

Nesunku įsivaizduoti, kad žmogus, prispaustas nesėkmių, neretai pasielgia labai desperatiškai, netikėtai, savo ruožtu pabandykime įsivaizduot ir tai, jog užspeistas į kampą tarakonas jau ieško naujo plyšio išlysti, tačiau išlenda čia visados tik tas pats tarakonas, niekas daugiau. Kaip visi garai suprantame, tik tiek yra verti Lukašenkos pažadai apie užmačias pasidalinti (?) valdžia su kitais subjektais, plepalai apie naujai rengiamą ypatingai demokratišką konstituciją ir kiti tarakoniški plėnys, leidžiami į eterį su tikslu laimėti laiko naujam persigrupavimui. Žmogus laikui bėgant keičiasi, tarakonas – ne! Žinia, Lukošenka melavo, meluoja ir meluos iki pabaigos, kažko kito tikėtis – neįmanoma. Melas yra tarakono loginė pradžia ir pabaiga, nieko daugiau čia nerasite.

Kaip jau buvo užsiminta iš pradžių, politika yra nešvari virtuvė. Tokios akį rėžiančios nešvaros apstu ir Lietuvos politinėje padangėje, ypač sudarinėjant valdžios koalicijas, kai lengva ranka yra išparduodami anksčiau partijų iškilmingai deklaruoti principai. Tačiau Lukošenkos valdymo nešvarumo atvejis yra ypatingas, čia susiduriame su pačia nešvarumo substancija, su užmaišyta kažkur pragaro gelmėse koše, su, jeigu būtų galima taip pasakyti, uzurpatoriaus valdžios nešvarumo krekenomis.

Tarakonų tarakonas, tarakonų karalius

Dar prieš keletą dešimtmečių esu rašęs, kad Lukošenkos diktatūra yra, kalbant paradoksaliai, labiausiai higieniška diktatūra pasaulyje, žodžiu „higieniška“ pabandydamas išreikšti tą siaubą, kurį gali žmogus patirti žiūrėdama tiesai į akis apie lukošenkinio valdymo stilių ir ypatumus. Žiū: jeigu kiti diktatoriai turi didesnes ar mažesnes savo aukų kapines, tai Lukošenka tokių kapinių neturi, nes jo pavojingiausi oponentai labai dažnai panykdavo be pėdsakų, režimui nepaliekant net mažiausios galimybės aukos artimiesiems aplankyti diktatoriui neįtikusio žmogaus kapelį. Užtenka šiam diktatoriui spragtelėti pirštais ore, nepatogus žmogus paprasčiausiai išgaruoja, nepalikdamas jokios išnaros, ar ne taip? Tokia yra (arba buvo) Lukošenkos diktatūros nešvankioji magija.

Kas be ko, Lietuva nėra apsaugota nuo tokio tarakoninio užkrato su politiniu pamušu pakilimo savo reikalų tvarkyme. Kaip jau buvo prisiminta, tarakonai pradeda veistis sutirštinto nešvarumo terpėje, o Lietuvos politika toli gražu tikrai nėra sterilumo pavyzdys. Tačiau šįkart nesinori gadinti sau  nuotaikos įvairiausio pobūdžio nugąstavimais, kai yra proga pasidžiaugti tuo, jog, kaip atrodo, visas šalies politinis spektras randa sutarimą dėl požiūrio į lukošenkinės diktatūros nusikaltimus.

Pabaigai pastebėkime tik tai, kad ta tvarkinga šeimininkė, kuri siekia užtikrinti politinės virtuvės švarą, yra pilietinė visuomenė.

2020.08.18; 16:00

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.