Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Universiteto ištęstinių studijų pirmakursių antrasis semestras šįmet tęsėsi beveik tris savaites, t. y. prasidėjo vasario 4 d, o užsibaigė – to mėnesio 20 d.

Tačiau filosofijos užsiėmimų tvarkaraštis buvo labai suspaustas, sudėtas į kelias dienas, suplanavus paskaitas pradėti tik užstojus rytui, o užbaigiant vėlai vakare. Blaiviai žiūrint, knibždėjo nerimo kirminėlis dėl to, ar neatsibosime vienas kitam tomis dienomis, nuo ryto iki vakaro varinėjant filosofijos temas, be kitų disciplinų įsiterpimo ir įvairovės, kai nuo vieno dalyko yra galimybė pailsėti persijungiant į kitą. Tačiau  dabar, žvelgdamas retrospektyviai į ką tik nueitą kelią, niekaip negaliu išsižadėti fakto, kad, nežiūrint suspausto grafiko ir užsiėmimų intensyvumo, bent aš pats baigdavau darbą tomis dienomis ne tik visiškai nepavargęs, bet greičiau pakylėtos nuotaikos, galima būtų net pasakyti, atstatęs savo jėgas, keistai pailsėjęs, turint galvoje, kad paprastai jau nuo ankstyvo ryto jaučiu mirtiną nuovargį,  besitęsiantį eilę metų kaip labiausiai trukdantį gyventi chronišką negalavimą. Pasakyčiau, kad į dienos pabaigą po užsiėmimų, praplušėjęs  daug valandų, to semestro su ištęstinių studijų studentais metu jaučiausi taip, tarsi būčiau užsiauginęs sparnus, jeigu tik toks posakis nebūtų pernelyg išdėvėtas, nuo begalinio kartojimo subanalintas kitų autorių.

Kas čia atsitiko, dėjosi, kodėl viskas pasisuko netikėta, pagal įgytą patirtį neprognozuojama linkme? Kas iš tiesų įvyko? Kaip pagaliau įvyko, prasimušė, buvo tai, ko neturėtų būti pagal dėsningą pasaulio sąrangą ir priežastinį visa ko aiškinimą, nuo ratio viršūnės apžvalgant tikrovės reljefą. Tas pats blaivus protas man kužda, kad čia įvyko kažkoks dalykų padėties permainymas, keičiantis natūralią daiktų ritmiką, kažkas panašaus į klastotę. Taigi, net jeigu dabar kartas nuo karto prisimenu vasario bėgyje staiga užstojusios pilnatvės dienas su džiaugsmingu virpuliu, neduoda ramybės klausimas – ar tokios pilnatvės slinkties valandos aptartu atveju nebuvo tik tobulai paspęsti apgaulės spąstai?

Neturiu didesnės nuovokos dėl to, kaip ištęstinių studijų studentams sekasi krimsti kitas disciplinas, tačiau reikia pripažinti, kad tokią studijų formą pasirinkę brandesnio amžiaus, jau gyvenimo mėtyti ir vėtyti žmonės yra truputėlį imlesni filosofijos studijoms nei jų jaunesni kolegos, ką tik gimnazijas baigę nuolatinių studijų arba, kaip sakydavo anksčiau, dieninio skyriaus studentai. Nesunku suprasti, kad toks pirmųjų pranašumas (tikriausiai vis tik labiau virtualus nei aktualus) atsiranda dėl anųjų sukauptos gyvenimiškos patirties, kuri filosofijoje yra ne paskutinės reikšmės dalykas. Tačiau dažnai būna ir taip, kad žmogus dėl savo sukauptų  labai vertingos  patirties lobių ir sukrautų dvasios turtų apsunksta, o filosofijai, kaip primygtinai nurodė dar F. Nietzsche, yra reikalingos lengvos šokėjo kojos, jeigu norite, vaikiškas atvirumas būties paslapčiai, naivumas, besiribojantis su žiauriu infantilizmu ar net dvasios skurdu (kaip žinoma, kitur ir visai kita proga yra pasakyta, kad tik dvasios skurdžiai pateks į dangaus karalystę).

Jūra. Slaptai.lt nuotr.

Ištęstinių studijų studentai yra drąsesni pakalbėti, pasiginčyti, tačiau net ir tokiu atveju, kai tarp mūsų užsimezga nuoširdi diskusija, paprastai išlieka takoskyra, susivedanti į gyvenimo nugairintų žmonių, dabar sėdusių į studento suolą, pageidavimą išsakytas paskaitoje tezes įžeminti, neapsiribojant tik teoriniu problemos artikuliavimu, o ypač nurodant pavyzdžius iš gyvenimo, ir dėstytojo linksmą atsisakymą tenkinti tokį poreikį vien dėl to, kad būtų išsaugotas metafizinis polėkis. Tačiau šio vasario ištęstinių studijų studentų srautas nuo pat pradžių buvo radikaliai nusiteikęs ieškoti tik metafizinės plotmės atsakymų net į elementariausius kasdienybės klausimus, baidydamasis fizikos peršamų atsakymų kaip nuodėmingo gundymo akivaizdybėmis (labai gerai prisimenu studento iš pirmo suolo priekaištingą žvilgsnį, kai, niekados anksčiau to nedaręs, dabar vardan neteisingai įsivaizduoto balanso pabandžiau pateikti analoginę nuorodą iš kasdieninės patirties sferos, tokiu pertekliniu būdu  be didesnio reikalo stengdamasis įtvirtinti visai kitomis priemonėmis pelnytą įžvalgą).

Kitaip tariant, tai buvo visai kitokios asmenybinės sąrangos arba orientacijos žmonės, o labiausiai stebino ta aplinkybė, kad tokių žmonių čia  buvo tiek daug, kiek anksčiau vienoje vietoje niekados nė iš tolo  nebuvau regėjęs. 

Pirmame suole sėdėjo vyresnio amžiaus vyriškis su piktoka, panašia į buldogo veido išraiška. Tačiau neužtruko, jau  greitai teko patirti, kad šalia mūsų visų sėdėjo arba, labiau tikroviškai tariant, budėjo, puikią nuotaiką sau užturėjo ir kitiems padaugino nepaprastai geranoriškas žmogus, užsivedęs bendrauti, draugauti, kažką padaryti gero kitam, tarsi tai būtų žmogysta, grįžusi iš tūkstantmetės tremties tartaro vienatvėje.

Daug netuščiažodžiaudamas pastebėsiu dar tai, kad  auditorijoje be toną drąsiam bendravimui užduodančių ir diskusiją su dėstytoju palaikančių vyrų buvo visa krūva skirtingo amžiaus moterų ir merginų, kurias stebėdamas negalėjau atsistebėti – iš kur jos visos semia tokią neįtikėtiną eleganciją, dar labiau nei apsirengimo stiliuje ar judesiuose prasikišančią  minties grakščiuose pasažuose ir  kalbos plastikoje, joms minkštoje kaip plastilinas?

Nuo seno bandau atstovėti savo paties integralumui svarbų principą, kad filosofijos paskaitose nereikėtų taikyti, jeigu kol kas dar bent iš dalies yra galima, iš anksto su PowerPoint programa pasiruoštų skaidrių, nors, žinia,  multimedijos naudojimas universitete yra beveik privalomas paskaitų atributas, kaip atrodo, greitai už tokio reikalavimo nevykdymą bus išskaičiuojamos baudos iš atlyginimo. Kas be ko, skirtingose disciplinose gali būti skirtingai, tačiau filosofija yra įsipareigojusi puoselėti dialogą, o išankstinių atsakymų paruošimas, kad ir ką sakytume ta proga, iliustruoja mūsų oportunizmą, rodo tokį dialogo idealo kraštutinio išsižadėjimo formą, kai atsisakome net demonstracinių pozų jo naudai, to pozicionavimo, kad filosofijos dėstytojas privalo žinoti, kad jis nežino galutinių atsakymų.

Gitara. Slaptai.lt nuotr.

Kita vertus, čia dar neduoda ramybės vienas dialogo kultūros niuansas, kurį taip pat reikėtų, norime to, ar nenorime, aptarti. Kaip visi gerai žinome,  būtent Sokratas dialogo pavyzdį įvirtino kaip Vakarų filosofijos normą ir formą. Tačiau  dėl teisybės reikia pripažinti ir tai, kad sokratiško tipo dialogas be visa ko kito turi ir forsuojamo triuko požymių, kai viena pusė siekia primesti savo išankstines pažiūras kitai, dialogo stilizacijos būdu bandydama įtikinti aną pusę, jog tos pažiūros yra savarankiškai pelnytos, asmenine rizika pagrįstos dalyvavusio pokalbyje žmogaus išvados.  Žinoma, būtų kvaila bandyti patobulinti Sokrato išpuoselėtą dialogo meno sampratą, tačiau nesusilaikysiu nepastebėjęs, kad mūsų aptariamu atveju, vasario paskaitų metu, dialogo be jokių gudravimų stichija visus pokalbio dalyvius nuvedė ten, kur niekas, taip pat ir dėstytojas, nesitikėjo atsidurti.

Visą laiką paskaitų metu stovėdamas prieš auditoriją, kitaip tariant, demonstruodamas vertikalią parengtį, paskutinės mūsų susitikimų pertraukėlės metu nutūpiau ant kėdės užtemusio koridoriaus gale pailsinti kūną, toli ištiesdamas kojas. Staiga pajutau, kad esu įsiurbiamas į kažkokią ertmę, iš kurios malonių srovių vėl netrukus buvau išstumiamas į ankstesnę padėtį, taip tarsi jūros bangų būčiau išmestas ant kranto iš sudužusio laivo.  Dingtelėjo, kad tokie pojūčiai, labiausiai tikėtina, gali  užplūsti  tada, kai šalia tavęs  ant gretimos kėdės truputėlį drauge pasėdėjo ir atsipūtęs savais keliais nuėjo plika akimi nematomas, tačiau mums jau žinomas iš ankstesnių pasakojimų Universiteto autonomijos vaiduoklis.

Kita vertus, tokia paprasta mintis pažadino baisų įtarimą, kad sielą sprogdinančios pilnatvės įspūdis yra tik Vaiduoklio primestas pokštas, tolimas perspektyvas įvaizdinanti instaliacija, leidusi pradėti nutokti apie tai, kokie filosofijos užsiėmimai galėtų įvykti  ir vyksta tik rojuje.

-Aš noriu tikėti, aš tikiu, bet aš nežinau Dievo vardo, – kaip užsikirtusi plokštelė kartojo studentė, besibaigiant paskutiniam mūsų seminarui, bandydama desperatiškai išrėkti klausimą, tarsi  tokiu būdu jau būtų galima užsitikrinti atsakymą. Tačiau mano užsitęsęs tylėjimas buvo ženklas, kad mūsų susitikimai šį semestrą baigėsi, galop džiaugiuosi pabaigai nepasakęs tos banalybės, kad transcendentinis Dievo vardas nurodo į principinį bevardiškumą.

Kita vertus, jeigu imsime už rimtą pinigą tą hipotezę, kad  mūsų aptartu atveju dangus nusileido ir prigijo žemėje, studentės išrėktas klausimas įgyja nepaprastą, viršijančią įprastus prasmės lūkesčius reikšmę. Tokio klausimo duotybėje, įvertinant jo ištransliavimo aplinkybes, slypi daug sakanti nuoroda, kad  rojaus  gyventojams, kaip ir mums, duonos valgytojams ašarų pakalnėje, Dievas yra transcendentinė būtis, o, iš kitos pusės žiūrint, tai tarsi jau reikštų, esame pratinami prie minties, kad rojus, į kurį atsiveria ir užsiveria momentiniai keliai, tarpsta šiapusybės sferoje ne mažesniu laipsniu nei neišsakomoje  anapusybėje. Kas ne kas, o ištęstinių studijų studentai kaip niekas kitas turi galimybę neaiškiai nujausti, kad rojus prasitęsia žemėje.

Pasibaigus užsiėmimams, namo važiavau  lėtai krypuojančiu mikroautobusu, už jo langų tamsoje pliaupė žiemos lietus, naikinantis paskutinius, vis dar vienur kitur boluojančius pakelės laukuose sniego lopinėlius. Pagalvojau, kad toks ir turėtų būti atodangų metas, kai galop nuo metodiškai įkyraus žiemos pabaigos tamsaus vakaro lietaus užtvinsta ne tik estakados, bet ir labiausiai išdžiūvusios namų rašalinės. Staiga  netikėtas džiaugsmas užgniaužė gerklę man, vieninteliam autobusėlio  keleiviui, kūnas suakmenėjo nuo anksčiau nepatirtų emocijų antplūdžio.

Fontanas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tiesą sakant, tai  buvo klaikus džiaugsmas, peraugantis į kūną stingdantį siaubą, tačiau buvo galima guostis bent tuo, kad kažkur akmeninio kūno gelmėje vis dar plakė  gyva širdis ir tau buvo leista sukinėti galvą ant giliai į pečius įtraukto sprando,  panašiai kaip tokiais atvejais daro pasislėpęs nuo įkyraus lašnojimo pastogėje kalakutas, kuris trūkčiodamas savo galvą  stebi lietaus lašų šokį ant pažliugusios žemės.

2019.02.21; 05:00