Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šis straipsnis dar 2010 m. buvo patalpintas žurnale „Apžvalga“, o paskui įėjo į 2014 m. išleistą knygą „Paaukota Lietuva“, kurioje tarsi prašuoliavau mūsų valstybės tūkstantmetį. Kodėl šiandien primenu šį publicistinį, knygos baigiamąjį kūrinėlį? Gal dėl to, kad profesorius ir toliau maišomas su žeme, puldinėjamas ir neonomenklatūrininkų ir jų klapčiukų žurnalistų, o kai kurie, net neprisidengdami slapyvardžiu, ragina jį užsičiaupti ir kastis sau duobę… Tai ne liaupsės pirmajam nepriklausomos šalies vadovui. Tai greičiau impresija, pagarbos ženklas, o ne vertinimas.

Štai ir pakeliavom per Lietuvos tūkstantmečio istoriją. Kodėl ją pradėjau šv. Brunonu, o užbaigiau profesoriumi V. Landsbergiu, kuris dar savo puslapio neužvertė? Ar ne per drąsu? Ar taip nestatau savęs šalia šios nusipelniusio žmogaus? Juo labiau, kad ne visi, jam įeinant į salę, atsistoja ir ploja, daug tokių, kurie ant jo griežia dantį, linki nesveikatos, norėtų užčiaupti burną… Bet – atleiskite jam ir man, ir mums visiems mūsų silpnybes, o, kaip šv. Raštas priduria – ir mūsų kaltes.

Vytautas Landsbergis: Lietuvos įvaizdis ir charizma

 

Jie dar degino savo mirusius,

Kai Dievas pasakė: no smoking.

Pakeitė aukurą kryžius,

šarvą ir lokeną- smokingas,

taip nuriedėjo daugybė metų 

Brunonų, Vaitiekų ir Bonifacų,

liko Rominta suminta,

srutomis Įsrūtė švinta,

O Netimeras – 

šiandien jau meras.

 

Kodėl pradėjau Vytauto Landsbergio eilėraščiu „Lietuvos tūkstantmečiui“? Gal todėl, kad jame – visas neabejotino patrioto, galingos, charizmatiško kūrėjo ir romantiko asmenybės derinys, išsiliejantis tai kampuotais, su aštriomis prasminėmis briaunomis eilėraščiais, tai ne visiems žinomais vardais ir aliteracijomis, pragmatiškais „nepatogiais“ palyginimais, tik jam būdingu sarkazmu ir ironija, už kurios slepiasi susirūpinimas Lietuvos praeitimi, dabartimi ir – juo labiau – ateitimi.

Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Papildantis šį toli gražu nepilną kūrybinį apibūdinimą yra kitas kandus ir profesoriui būdingas eilėraštis „Nelaimingasis“, skirtas, atrodo, gerai žinomam a.a. veikėjui*.

 

Aš nieko nieko nežinau.

Aš niekam nieko neatleidau.

Atleisdavau tik sau tik sau

raudoną stribo veidą.

Atleisdavau ir nosį skaisčiai mėlyną

tačiau tik sau tik sau.

Į pelkę kažin kur nukėblinau

ir kelią pamiršau.

 

Taigi, užduotis parašyti apie Vytautą Landsbergį – ne tokia jau paprasta. Nepakako vien galimybės kaip žurnalistui iš arti dvejus metus stebėti Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininko darbą 1991-1992 m., stebėtis jo kruopštumu, rengiantis kiekvienam pasirodymui TV ekrane, ta margaspalve aplinka, kurį faktinį valstybės vadovą supo tais neramiais nepriklausomos valstybės tapimo laikais. Dabar galima būtų gailėtis, kad iš to talkininkavimo negauta jokių materialių dividendų ar šiltos vietos, tačiau juk mačiau, kad profesorius ne toks, kurio galėtum ko nors prašyti: neetiška, per menka, nesolidu, žema… Kai kam tai buvo nė motais.

Prof. Vytautas Landsbergis ir prof. Liudas Mažylis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Juk vis dėl to – Prezidentas! Šį Vytauto Landsbergio titulą rašau be jokios potekstės, nes būtent tą istorinę 1990-ųjų Kovo 11-ąją Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas pagal veikusią laikinąją Lietuvos Konstituciją buvo patvirtintas Valstybės Vadovu. Faktiškasis prezidentas pirmininkavo parlamento posėdžiui, kuris vėlai vakare patvirtino Nepriklausomybės atkūrimo Aktą.

Kodėl tai primenu? Visus tuos 20 metų verda diskusija, ar įteisinti V. Landsbergio kaip Prezidento statusą. Daugiau kaip prieš metus, Kovo 11-ąją, generolas Jonas Žemaitis pavadintas ketvirtuoju Lietuvos Prezidentu. Šiemet balandį viena klaipėdietė pasiūlė V.Landsbergiui taip pat suteikti 7-ojo šalies vadovo titulą. Profesorius iš kuklumo nepritarė tokiam pasiūlymui.

Mat, Lietuvoje kai kam dar neaišku, kaip vadinti vieną aktyviausių Sąjūdžio vadovų ir nepriklausomybės vedlį (žinynuose pirmuoju posovietinės Lietuvos Prezidentu vadinamas Algirdas Mykolas Brazauskas, o AT pirmininkas – tik „tuomet aukščiausia pozicija Lietuvoje“). Tuo tarpu Europoje politikai be abejonių V. Landsbergį tituluoja Prezidentu.

Antai, 2010 m. gegužės 10-11 d. Seime vykusioje Europos liaudies partijos (ELP) politinėje asamblėjoje ir diskusijoje „Baltijos šalių nepriklausomybė – ateinantys 20 metų“ V. Landsbergis „už lemiamą indėlį Europos laisvei ir demokratijai“ buvo apdovanotas bronzine skulptūra, simbolizuojančia taiką ir laisvę. O ELP, vienijančios 72 Europos centro ir centro dešiniosios pakraipos politines jėgas, prezidentas Wilfriedas Martensas profesorių vadino Prezidentu, sakydamas: „Šiandien man didžiulė garbė ir malonumas švęsti Jūsų, Prezidente, nepakeičiamą indėlį į Europos laisvę ir noriu įteikti Jums Europos liaudies partijos apdovanojimą. Jūs esate pats didžiausias Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam valdymui simbolis. Mes visi už tai Jums esame dėkingi. Jūs apgynėte ne tik Baltijos žmonių bendrąjį gėrį, bet ir visuotines vertybes, už kurias kovoja, kurias palaiko visa visuomenė“**.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tad galime fiksuoti: įskaitant ir J. Žemaitį, V. Landsbergis yra devintasis Lietuvos Prezidentas nuo 1919 m. balandžio 4 d., kai nepriklausomos Lietuvos Valstybės Taryba, priėmusi laikinosios Konstitucijos pataisas, įsteigė Prezidento instituciją, prieš tai A. Smetoną išrinkusi pirmuoju Lietuvos vadovu. Prezidentas ir jo kanceliarija į dabartinį Prezidentūros pastatą Kaune (buvusius gubernatoriaus rūmus) įsikėlė iki tų metų rugsėjo 1-osios. Štai per 91-rius metus (žinoma, su okupacijų pertraukomis) kartu su laikinaisiais ir Prezidentą pavadavusiais pasikeitė 15 šalies vadovų, kai kurių pavardės – A.Smetonos, A.Stulginskio, V.Adamkaus pavardės kartojosi po keletą kadencijų.

Būta ir unikalių atvejų. Antai, A.Smetona, remiamas tautininkų, pirmą kartą valdžią išlaikė vos 14 mėnesių, tačiau po karinio perversmo atėjęs į ją valdė beveik 14 metų – iki sovietų okupacijos. Gi Jonas Staugaitis šiame poste išbuvo tik parą – per patį 1926 m. perversmą.

Tačiau V.Landsbergio atvejis – ypatingas. Jis išleido daugiau kaip 30 knygų, tarp kurių yra ir mūsų cituojamos poezijos rinkinių. Profesorius išnagrinėjęs M.K.Čiurlionio, Č.Sasnausko kūrybą. Gal ne visiems žinoma, kad 1952 m. Lietuvos šachmatų čempionate užėmė III vietą, o ir dabar dažnai prisėda prie šachmatų lentos – protui pamiklinti. Jis yra daugelio pasaulio universitetų garbės daktaras, tačiau sukaupta politinė patirtis jam padeda leisti ir rašyti straipsnius dabarties geopolitinių realijų temomis. Tie darbai aštrūs, įžvalgūs, bekompromisiai ir, žinoma, ne visiems įtinkantys bei patinkantys.

Kaip ir štai tas pasisakymas per ELP diskusiją Vilniuje, kuriame Europos Parlamento narys kritikavo ES už konformistinę poziciją Rusijos politikos Ukrainos, Gruzijos atžvilgiu, abejojo L. Kaczynskio žūties prie Smolensko oficialiomis išvadomis…

Bet kodėl V.Landsbergio atvejis – ypatingas? Mes toli nuo sumanymo politiką liaupsinti. Jo asmenybė – nebe trūkumų. Nes jis – tik žmogus. Kita vertus, ar dažnas, atėjęs iš neapsisprendusios ir visokiomis sovietinėmis gėrybėmis bei postais viliotos inteligentijos, užvožtų blizgantį pianino dangtį ir save pašvęstų rizikingai bei alinančiai kovai už Nepriklausomybę… Ar dažnas? Net iš tremtinių ir sovietinių kalinių bendrijos? Ar daug rasime veikėjų, kurie buvo tokie mylimi ir neapkenčiami?

Dar ir dabar neabejodamas aš kartu su visais atsistoju ir ploju, kai į salę įžengia nedidukas, kiek gunktelėjęs, bet įdėmaus žvilgsnio, visada susikaupęs ir kartu ironiškas muzikos, politikos ir Lietuvos laisvės profesorius – Vytautas Landsbergis.

*daugiau jo kūrybos: http://www.landsbergis.lt/articles/category/23/page:20

**„Tėvynės Sąjungos žinios“, 2010 m. gegužės 13 d., Nr. 18 (223).

Publikacija paskelbta žurnale „Apžvalga“, 2010 m. gegužę, ir knygoje „Česlovas Iškauskas, Paaukota Lietuva“, Vilnius, 2014 m.

2018.08.14; 16:38

Parlamentarai pritarė pasiūlymui įkurti Vilniuje Nacionalinę koncertų salę – Tautos namus ir jos įgyvendinimo planui 2017-2022 m.

Pabrėždamas Lietuvos kultūrinių ir istorinių tradicijų tęstinumo svarbą visuomenės kultūrinei ir pilietinei raidai, pažymėdamas, kad su istorine Tautos namų idėja yra susiję Lietuvos naujojo valstybingumo ir lietuvių moderniosios kultūros kūrėjai, įvertindamas tai, kad Vilniuje, ant Pamėnkalnio (Tauro kalno), esantis žemės sklypas, kuris už 1911-1913 metais suaukotas lėšas buvo įsigytas statyti Tautos namams, yra laikytinas visos Tautos nuosavybe ir Lietuvos naujųjų laikų istorijos relikvija, Seimas pritarė Tautos namų projektui.

Nutarimu „Dėl istorinio Tautos namų sklypo ir nacionalinės koncertų salės – Tautos namų“ Vyriausybei ir Vilniaus miesto savivaldybei pasiūlyta: rengiant Tautos namų – Nacionalinės koncertų salės su priklausiniais investicijų projektą, atsižvelgti į prioritetinę šio projekto paskirtį – visuomenės kultūrinių, edukacinių, pažintinių poreikių tenkinimas, numatant tolesnio šių funkcijų išplėtimo perspektyvą; įvertinant istorinės Tautos namų idėjos visuomeninę ir pilietinę reikšmę, suteikti būsimai Nacionalinei koncertų salei greta funkcinio pavadinimo simbolinį Tautos namų pavadinimą, o pagrindinėms erdvėms – M. K. Čiurlionio ir J. Basanavičiaus vardus; numatyti 2019 m. valstybės ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projekte lėšas Nacionalinės koncertų salės – Tautos namų projekto parengimo ir įgyvendinimo programos pradiniam etapui.

Tokiam sprendimui pritarė 67 Seimo nariai, nė vienas nebalsavo prieš, susilaikė 11.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.01; 08:50

Baltijos šalių pilių ir dvarų asociacijų spaudos konferencija. Gintaras Karosas, Ilona Kalnina ir Riin Alatalu.

Š. m. gegužės 24 d. Baltijos šalių pilių ir dvarų šimtmečio projektas prasidėjo nuo Alantos dvaro Molėtų rajone. Pirmajam keliautojui buvo perduotas simbolinis „raktas“, kuris atveria visų pilių ir dvarų ne tik vartus ir duris, bet ir paslaptis. Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos prezidentas Gintaras Karosas „raktą“ atvežė iš prieš savaitę Rygoje vykusio Baltijos projekto pristatymo žiniasklaidai ir visuomenei.

Projektas skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo ir Latvijos bei Estijos valstybių paskelbimo šimtmečiams, Europos kultūros paveldo metams paminėti. Kelionių „žaidimas“, leisiantis pažinti Baltijos dvarus, atrasti panašumus ir skirtumus, paliudyti pastangas žmonių, sunkiai dirbančių, kad išsaugotų mūsų bendrą kultūros paveldą, vykdomas pirmą kartą ir sulaukia didelio tiek istorinių objektų savininkų bei valdytojų, tiek keliautojų dėmesio.

Pažinimo ir kelionių projekto simbolis raktasužuomina į atveriamas pilies ar dvaro duris. Lankytojai rinks simbolinius pilių ir dvarų raktus (lipdukus iš aplankytų dvarų) kaip patirčių ir įspūdžių prisiminimą.

Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos prezidentas pažymėjo, kad „Baltijos šalių pilių ir dvarų kelio tiesimas sutelkia daugelį istorinių objektų šeimininkų atverti savo duris visuomenei, atliekant dvaro, kaip kultūrinio židinio funkciją. Kita vertus, keliautojas gali pamatyti vienoje vietoje Baltijos pilių ir dvarų įvairovę ir skirtumus, pasirinkti dominančius objektus.“

Interneto svetainėje www.visitbalticmanors.com pateikiama daugiau kaip 130 Lietuvos, Latvijos ir Estijos pilių ir dvarų aprašymų, nuotraukų, informacija apie lankymo laiką, paslaugas ir renginių kalendorius.

Simbolinis keliautojo raktas Alantos dvare ilgai neapsistojo – keliauja jau į kitą dvarą

Taisyklės lankytojams:

Pažinimo ir kelionių kampanijos tikslas – atverti pažinimui kuo įvairesnius dvarus ir pilis visą vasarą, todėl atvirų lankymui pilių ir dvarų skaičius kasdien keisis. Svarbu visuomet pasitikrinti, kurios pilys ir dvarai yra atviri tą dieną, kai Jūs keliausite. Informacija apie atvirus dvarus, lankymo laiką, paslaugas ir renginius pateikiama www.visitbalticmanors.com.

Lankytojai per kiekvieną vizitą kviečiami rinkti lipdukus keliautojo kortelėje, kurią galima bus gauti kiekvienoje pilyje ar dvare. Visi, surinkę daugiau nei 5 lipdukus savo šalyje ir 10 kaimyninėse, dalyvaus loterijoje prizams laimėti. Prizus dalyvaujančių pilių ir dvarų atstovai įteiks per baigiamąjį renginį.

Keliaujant po istorinius objektus galima atrasti daug įdomių aspektų, čia minime tik keletą.

Pilys ir dvarai turi įvairių sąsajų ne tik su didikais, bajorais, bet ir su karališkomis šeimomis. Daugelyje dvarų galima išgirsti įstabių istorijų apie valdovus, kurie buvo apsistoję arba juose lankėsi. Didikų ir bajorų šeimose santuokos neretai nepaisydavo šalių ribų ir tautybių, suprantama, politinis žemėlapis keitėsi einant šimtmečiams. Taigi, pavyzdžiui, Lietuvos, Latvijos ir Estijos dvarai yra susiję su tokiomis kilmingųjų giminėmis kaip: Uexküllu (Vigala, Ravila dvarai), Buxhoevden (Pädaste dvaras), Ungern-Sternbergu (Suuremõisa dvaras), Švedijos karaliene (Ranka dvaras), žymiu Rygos meru Georgu Armitsteadu (Jaunmoku pilis), didžiaisiais Lietuvos kunigaikščiais (Trakų pilis, Gedimino pilis), Goštautais (Liubavo dvaras), Radvilomis (Biržų pilis, Buivydiškių, Čiobiškio, Jašiūnų, Vasaknų dvarai), Tyzenhauzais (Rokiškio, Paliesiaus), Oginskiais (Plungės dvaras), Renė (Renavo dvaras), Tiškevičiais (Trakų Vokės dvaras) ir daugeliu kitų.

Pilys ir dvarai – įvairių architektūrinių stilių pavyzdžiai nuo viduramžių griuvėsių ar atstatytų pilių iki baroko perlų ar unikalių neoklasikinių, neogotikinių objektų. Išsiskiria Lietuvoje išlikę baroko epochos architektūros pavyzdžiai – Aristavėlės, Kelmės, Kurtuvėnų, Liubavo dvarų pastatai.

Daugiau informacijos apie Lietuvos dalyvius: 

Projekte dalyvauja įspūdingos Lietuvos pilys (Biržų, Gedimino, Trakų, Panemunės pilis) seniausių laikų liūdininkės. Išsiskiria Lietuvoje išlikę baroko architektūros epochos pavyzdžiai – Aristavėlės, Kelmės, Kurtuvėnų, Liubavo dvarų pastatai.

Dvarai išlieka kultūros židiniai: Jašiūnų, Žeimių, Alantos dvaruose įsikūrę meno centrai, Zyplių dvare nuolatinės kultūrinės veiklos labai įvairios, dažnai susijusios su tradicijomis, amatais.

Neatsiejama kultūrinio gyvenimo dvaruose dalis – muzika. Muzikines tradicijas dvarai tęsia ir dabar. Babtyno-Žemaitkiemio dvare kasmet organizuojami Pažaislio muzikos festivalio koncertai, Bistrampolio dvaras rengia savo kasmetinius festivalius, Paliesiaus dvaro salėse jau tradiciškai renkamasi pasiklausyti pasaulinio garso muzikos atlikėjų koncertų, koncertai rengiami ir Dautarų dvare.

Dvarą, kaip ekonominį vietovės centrą ir variklį, pajusite apsilankę Saldutiškio, Aštriosios Kirsnos, Vasaknų dvaruose. Saldutiškio dvare auginamos avys, tvenkiniuose atsispindi akmeniniai ūkiniai pastatai. Iš aštuoniolikos buvusių Aštriosios Kirsnos dvarvietės pastatų keturi jau atstatyti ir naudojami. Vasaknose restauruotas bravoras tai pat tęsia tradiciją.

Simbolinis raktas iškeliauja

Projektas išskirtinis tuo, kad keliautojai kviečiami ne tik į jau puikiai restauruotus ir sėkmingai veiklas vykdančius dvarus, bet ir į tuos, kurie dar tik bus restauruojami, tokie kaip Čiobiškio dvaras. Kartais dvarai tapdavo įdomių įvykių liudininkais. Pavyzdžiui, 1812 m. birželio 27 d. pakeliui į Vilnių Abromiškių dvare nakvojo Napoleonas. O Akmenos kepurinį XIX a. vidurio vėjo malūną 1901 m. autobiografiniame apsakyme aprašė Jonas Biliūnas. M. Oginskio Plungės dvare įsteigtoje orkestro mokykloje 1889–1893 m. mokėsi būsimas žymus lietuvių dailininkas bei kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911).

Dideli nuopelnai turėtų būti priskiriami savininkams, kurie tęsdami tradicijas dvaruose vykdo kultūrinę veiklą, teikia paslaugas, ūkininkauja. Daugelis aktyvių dvarų, esančių kaimiškose vietovėse, skatina kultūrinį ir ekonominį regionų atgimimą, keičia raidą ir įkvepia vietinę bendruomenę aktyviai veiklai. Kai kurie, tokie kaip Liubavo dvaras netoli Vilniaus, yra tapę autentiško kultūros paveldo išsaugojimo pavyzdžiais, netgi apdovanotais aukščiausiu ES kultūros paveldo prizu ir „Europa Nostra“ apdovanojimu.

Jakiškių dvaras, prižiūrimas entuziastų dvaro savininkų, žavi išpuoselėtomis detalėmis. Lankant Kurtuvėnų dvarą galima planuoti ir pajodinėjimą žirgais. Trakų Vokės dvaro rūmus supa upės vingis ir 1890 m. garsaus prancūzų kraštovaizdžio architekto ir botaniko Eduardo Fransua Andre (Édouard François André) suformuotas parkas. Dvare buvo filmuotos vaidybinės kino juostos „Ana Karenina“, „Karas ir taika“ ir kt. 

Didinga Trakų pilis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tarp projekte dalyvaujančių Lietuvos dvarų yra dvi mokyklos (Buivydiškių, Alantos) ir net dešimt muziejų. Paberžės dvare įsteigtas 1863–1864 m. sukilimo muziejus – vienintelis tokio pobūdžio muziejus Lietuvoje. Atnaujintuose Renavo dvaro rūmuose veikia nuolatinė reprezentacinio interjero ekspozicija, supažindinanti lankytojus su XIX a. Lietuvos dvarų kultūra: interjeru, baldais, paveikslais ir kt. Viena iš gausių ir įdomių Rokiškio dvaro muziejaus kolekcijų yra vertingas grafų drabužių rinkinys. Legendomis apipinto dvarininko Jozefo Godlevskio Aukštosios Fredos dvare įkurtas botanikos sodas ir tarpukario Lietuvą menanti oranžerija kuria ypatingą aurą.

Projektą organizuoja Lietuvos pilių ir dvarų asociacija, Latvijos pilių, rūmų ir dvarų asociacija, Estijos dvarų asociacija ir Estijos dvarų mokyklų asociacija. 

2018.05.26; 08:02

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė su 85-uoju gimtadieniu pasveikino pirmąjį atkurtos Nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovą Vytautą Landsbergį.

Pasak Prezidentės, į V. Landsbergio asmenybę telpa labai daug Lietuvos. Nuo garbingos giminės, įvairiais laikais branginusios ir gynusios lietuvybę, iki vardo, žinomo visame pasaulyje. Tai vardas, visada tariamas greta Sąjūdžio ir Baltijos kelio, Kovo 11-osios ir Sausio 13-osios, įgavęs ypatingą svorį.

Prezidentė sako gerai suprantanti, kad tik pats V. Landsbergis iš tiesų žino, ką reiškė tomis istorinėmis Lietuvai dienomis prisiimti lyderio atsakomybę.

Šią istoriją profesorius V. Landsbergis kuria ir toliau – kaip retas iš politikų, visuomenės ir kultūros veikėjų reaguodamas į visa, kas svarbu mūsų valstybei, savo gyva, žaižaruojančia mintimi nepalikdamas abejingų, išgrynindamas dabartinę politiką ir sugrąžindamas jai svarbiausius orientyrus.

Šalies vadovė padėkojo V. Landsbergiui, kaip Lietuvos laisvės architektui, mąstytojui, kūrėjui ir labai jaunam savo dvasia žmogui, iš kurio daugelis nuolat mokomės drąsos ir orumo, laisvos ir garbingos laikysenos, būdingos didelėms asmenybėms.

Prezidentė jubiliatui palinkėjo dar daug metų, pripildytų veiklos, kūrybos džiaugsmo, sveikatos ir ištvermės. 

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas, Kovo 11-osios Akto signataras, visuomenės veikėjas, meno, muzikos ir kultūros istorikas V. Landsbergis gimė 1932 m. spalio 18 d. Kaune, architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio ir akių gydytojos Onos Jablonskytės-Landsbergienės šeimoje.

1952 m., dar studijuodamas, V. Landsbergis ėmėsi pedagoginio darbo ir vertėsi juo iki 1990 m. kovo mėn. Dėstė fortepijoną Vilniaus M. K. Čiurlionio muzikos mokykloje, Valstybinėje konservatorijoje, jos Klaipėdos fakultetuose, Vilniaus Pedagoginiame institute. 1969 m. apgynė disertaciją „M. K. Čiurlionio kompozitoriaus kūryba“. 1978-1990 m. – dirbo kaip Lietuvos muzikos akademijos profesorius. Čia 1994 m. apgynė habilituoto daktaro disertaciją.

V. Landsbergis – politikas, meno, muzikos ir kultūros istorikas, išleidęs per 100 knygų, kuriose kaip ir straipsniuose iš pradžių daugiausiai gvildeno M. K. Čiurlionio kūrybą, o vėlesniais metais – Lietuvos ir tarptautinius politinius klausimus.

Už nuopelnus Lietuvai V. Landsbergis apdovanotas Vytauto Didžiojo I laipsnio ordinu (1998), Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Pasipriešinimo dalyvio žymeniu (1998), Vytauto Didžiojo ordinu su aukso grandine (2003). 2004 m. jam paskirta JAV Lietuvių fondo Dr. Antano Razmos vardo Visuomeninė premija (JAV). V. Landsbergis apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija (2011), Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi (2012), LTOK Olimpine žvaigžde. Yra garbės savanoris.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.19; 04:25

Vasario 16–tąją pasitinkame neramia širdimi. Valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo planai ne visai sklandūs ir ne visada žinomi plačiajai visuomenei. Vėluoja ir stringa paminklų Jonui Basanavičiui ir laisvės kovotojams Lukiškių aikštėje projektai. Socialinė atskirtis ir emigracija toliau gilėja bei didėja. Auga poreikis stiprinti gynybą nuo užsienio priešo, kai sustiprėję separatistų išpuoliai Rytų Ukrainoje, Kaliningrado pavertimas sustiprintu kariniu poligonu ir kone milijono Rusijos karių pritraukimas prie Baltarusijos sienos privertė prezidentą Lukašenką nerimauti dėl prievartinio kaimyninės kariuomenės įvedimo ir paskelbti visuotinę mobilizaciją. Visa tai verčia niekais galimą Minsko susitarimų įgyvendinimą ir Baltijos šalis daro pirmojo pavojaus zona. 

Rašytoja Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.

Vidinės negerovės klesti, pasauliui ritantis į nežinią. Dabar tikrai ne laikas apsimesti, kad niekas nevyksta, kad viskas gerai, skaičiuoti pažangius ekonominius rodiklius ir baksnoti pirštu į gerovę, kylančią saujelei žmonių, tarsi tai apsaugotų nuo likimo smūgių ne tik silpniausius, bet ir visus eilinius Lietuvos piliečius. Kažin ar daugelis gyventojų gali pasinaudoti Lietuvos kariuomenės strategijos departamento patarimais kuo greičiau susidėti į kuprinę būtiniausius daiktus, dokumentus, konservų ir prisipirkti karo „valiutos“ – stipraus alkoholio ir cigarečių. Būti visada pasirengus bėgti. Kai daugelis nė ginklo nėra matę, nemokės apsiginti, nežino, kaip suteikti pirmąją pagalbą, skaičiuoja centus iki būsimos algos ir neturi lėšų būtiniausiems kasdienos pirkiniams – ką jau kalbėti apie gerai įrengtus bunkerius trims mėnesiams…

Priešiška propaganda toliau gilina žmonių susipriešinimą, naudojama rasizmo, etninių grupių kiršinimo ir antisemitizmo kurstymo taktika, skaldanti net elitą, nebežinantį, prieš ką pritūpti žemiau, nors tai, suprantama, nepadės, kaip apsimestinis grėsmių nematymas ir tiesos vengimas, neutralumas nepadėjo išsaugoti valstybės kilus II pasauliniam karui. Ta pati korupcija, gobšumas, parsidavimas, nuolaidžiavimas, pasimetimas ir susiskaldymas jau buvo. Tik dabar – dar mažiau patriotiškumo, savų gynybinių pajėgumų, vilties ir tiesiog žmonių.

Šis vaizdelis toli gražu ne pilnas ir ne pats juodžiausias. O kad žmogaus sąmonė linkusi išstumti turinį, kurio nėra pajėgi priimti, apsimesdama, kad viskas OK, – tai psichologijos pradžiamokslis. Bauginanti, žiauri tikrovė verčia slėptis, šalintis problemų ir kovos bailų ir neapsaugotą. Psichiškai silpni ir nestabilūs tampa lengvu manipuliacijų grobiu. Ramybė už lango – tai tyla prieš audrą.

Matyti, kad šalis per 26 metus nustekenta ir tiesiog „išvalyta“, iššluota nuolatinių skersvėjų nereiškia, kad kažkam neprabudo sąžinė ir nors pavėluotai, bet imamasi priemonių kelti dvasią ir pradėti priešinimosi katastrofai darbus. Ne panikos kėlimas, o sveikas protas valdžios viršūnėse ragina atvirai pateikinėti ir komentuoti dar neseniai neįtikimai atrodžiusius faktus apie ardomąjį darbą viduje ir išorės grėsmes. Tuo metu, kai tūkstančiai ir milijonai eurų mėtomi pramogoms ir prabangiems projektams, neturintiems nieko bendra su realybe – nes jaunuomenė buvo mokoma ko tik nori, šou ir „alkūnių meno“, bet ne rengiama tikram gyvenimui – šitą kone Kolodžio kvailių sala paverstą kraštą, kur ne vienam jau išaugo asilo ausys, krauju gina ukrainiečiai.

Tauta, iš kurios šimtmečiais nuosekliai atiminėjama istorija, kultūra ir net vardas, įvardijus rusėnus „pakraštiniais“, stoiškai, lyg tai būtų normali kasdienė būklė, pasitinka bombų ir kulkų krušą. Savanoriai krenta, laidoja savo žuvusiuosius ir vėl keliasi, nežinodami, kada ateis pabaiga – gal po kelių dešimtmečių? Kaip laimėti tokį nematytą karą? Nekariauti – irgi negali. Man gėda, kad jiems padedame per mažai. Gėda dėl suvalkietiško pragmatizmo ir dėl europiečių cinizmo, kai jie šaltakraujiškai stebi, kaip plečiasi kruvini kovų židiniai ir ištisos tautos ir valstybės stumiamos į naujo Gogo ir Magogo glėbį.

Bet tai jau buvo.

Pasikeitimai valdžios struktūrose visame pasaulyje liudija liberalizmo mutacijų krachą, o kartu ir tai, kad totalitarizmo šmėkla nemirė, nebuvo pastatytas (todėl vis konstruojamas) komunizmas, sekuliarizmas netapo susikompromitavusių religinių fanatizmų pakaitalu. Kraštutiniai kairieji ir dešinieji judėjimai supanašėjo radikalizmu ir tikslo siekimo priemonėmis.

Ar tikslas pateisina priemones? Ne, nes tikslas ir priemonė turi būti viena. Priemonė ir yra tikslas. Savo prigimtimi būdama priešinga tikslui, priemonė tikslą pasiekia, bet ne tą. Gražių transparantų dengiamas toks tikslas akumuliuos ir išreikš tik destrukciją ir prievartą, lygiai kaip po šūkiu „visa valdžia taryboms“ slypėjo naktinės odiniais paltais apsivilkusių valytojų brigados, o „iš kiekvieno – pagal sugebėjimus, kiekvienam – pagal poreikius“ reiškė badą, perkėlinėjimą, vergovinį darbą magistralėse ir sovietų laimėjimų apdainavimą pasaulyje dovanai. Pažiūrėjai į supuvusį kapitalizmą akies krašteliu – ir atgal į gulagą skurdžiomis drapanomis, nuo alkio linkstančiomis kojomis, bet lakštingalos daina galugerklyje. Aš mačiau, kaip per speigą medyje pragysta paukščiai, ir gieda tol, kol mirtinai sušalę nukrenta ant sniego.

Iljičiaus lemputę pakeitė greičiausias pasaulyje internetas, lietuvišką pramonę ir gegužines – sodybos užkaltais langais, apleista ir parceliuojama gamta, besiplečiantys sąvartynai ir spindintys paskubomis sukalti gėrybių pritutinti barakai. Tįso nežinia kam perparduotos vargšų dirbamos plantacijos. Kur ne kur stūkso aptverti turtuolių gyvenamieji plotai, SPA ir arenos, skirtos apspangusioms minioms nuleisti garą. Bet Romos tai neprimena nė iš tolo.

Ir pati Roma jau nebeprimena savęs. Šiukšlini Romos ir kitų pasaulio didmiesčių priemiesčiai išsiliejo į kelius ir platumas. Industrializacijos erai pasibaigus, technologijų progresas milijonus žmonių padarė nebereikalingais, ir jei jie neturi galimybės gauti pašalpą ir užsiimti vargšų pramogomis – televizija ir internetu – prasideda naujasis tautų kraustymosi laikotarpis ieškant bent menkiausios galimybės išlikti. Ką daryti atsidūrusiems už civilizacijos borto, jei gyvi žmonės laikomi pertekliniais žmogiškaisiais ištekliais? Gal rūšiuos kaip užšaldytus embrionus? Iki-žmones, ne-žmones?

Bet tai – irgi buvo.

Alkanų, neraštingų, įpykusių žmonių masių bangos ant savo keterų iškelia naujuosius pasaulio gelbėtojus, kurių mentalitetas atitinka grubią plebso vaizduotę. Dažnas iškilimas turtuolio, mėginančio paskui save vesti liaudį, pranašauja greitą jo nukirsdinimą. Kadaise viena garsi dama pasiūlė vietoj duonos valgyti pyragą, nūdien – ne mažesnė garsenybė nori prisiteisti milijonus už neva sužlugdytą barbės brendą, nes milijonų visada – maža. Dar kitai maža visureigių ir brangių kailinių. Ant pjedestalo ropščiasi žemiausią išsilavinimą teištvėrusios būtybės, kurioms patikėti aukščiausi postai pradedant skurdo mažinimu pasaulyje ir baigiant Jungtinėmis Tautomis, kurių posėdyje – su tarptautine misija! – matyt, galima panuobodžiauti kaip nagų lakavimo salonėlyje. Kaip reprezentuoti valstybę, didelę ar mažą, jei nėra nei paveldėtų, nei išmoksimų gebėjimų ir pastangų, nėra vien dėl to, kad kultūrinis liberalizmas pagimdė ir išnešiojo liberalistinį barbarizmą, savo šiltnamiuose išaugino tuščią ir žiaurų neronų padermės kloną su padidintais nasrais, krūtine ir biomechanine pompa vietoj širdies, ir šį naujadarą pridengė brangiais statkevičių ir versačių šilkais?

Inteligentiškus, iškilius vadovus politinėje scenoje nuo JAV iki Europos pamažu keičia oportunistai, populistai ir riboto proto personos. Kad ir kaip patraukliai kam nors skambėtų žadamas išsigelbėjimas stiprinant uždarų sienų politiką neva tarnaujant saviems piliečiams, bukas Marine le Pen veidas nieko gera nežada. Jei ne pats lyderis, tai jo aplinka kelia pagrįstą nusistebėjimą, todėl žiūri, pavyzdžiui, į Trumpą, bet matai… Paksą. „Marselietės“ šalyje mechaniškas kažkieno gudriai surašytų programinių popierių citavimas negali nuslėpti neapykantos, baimės, savimylos ar pagaliau jokio turinio, išskyrus valdžios paėmimą. Negali užpudruoti primityvaus santykio su pasauliu, įspausto veido raukšlėse. Panašių į le Pen populistų galimas išrinkimas Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitur stiprina Rusijos gravitacijos lauką. Raudonoji milžinė gali gravituoti dar ilgai, pasiglemždama per arti priartėjusius dangaus kūnus.

Per visatą aidintis naujų retežių žvangėjimas ir dar vienas neregėto masto globaliai pavergtos žmonijos dantų griežimas nėra vien rašytojų fantastų hipotezė. Tokie ateities vizionieriai, kaip Čiurlionis, galėjo visa tai išvysti jau anuomet; ir kas gali paneigti galimybę, kad jis ne šiaip sau neatlaikė, bet buvo nutildytas, galbūt įtaigiai, švelniai, skambant raminamiems mazurkos garsams… Psichiatrinė palata, diagnozė – visada patikimas režimų ar būsimų okupacinių scenarijų vykdytojų talkininkas. Perdėtas menininko jautrumas atvirkščiai proporcingas žaliamarškinių iš Marso entuziazmui. O vertėtų pakalbėti apie viena kalbančių, kita darančių politikų šizofreniją, į šizofreninę būklę stumiančių ištisas bendruomenes, verčiamas kramtyti iš karto „dviejų tiesų“ teoriją.

Kažin, ar gelbėtojai nuoširdžiai tiki, kad išgelbės valstybes nuo pabėgėlių, globalistų, teroro ir Soroso. Bet poreikių nišą užpildyti maga. Prasčiokų plūdimas į valdžios viršūnes yra net ne liberaliosios demokratijos, o dešiniosios pakraipos nomenklatūros socialinio aklumo, kietumo ir pasipūtimo išdava. Nors ja niekas nebetiki, nomenklatūra tvirtai žino: net po III pasaulinio karo išliks statinys Nr. 1 – Bankas.

Vis dėlto kirba retorinis klausimas. Pasaulyje išsivysčiusios šalys turi nedidelį gyventojų tankumą, jose pragyvenimo lygis aukščiausias. Milijonus ir milijardus turinčios šalys gyvena skurdžiausiai. Kodėl Lietuvos gyventojai, kurių tankumas kaip europiečių, gyvena kaip meksikiečiai? Įmink šią mįslę, ir suprasi, kuo skiriasi tarpukario Lietuva, švenčianti Vasario 16–tąją, nuo nūdienės.

Norėčiau, kad šis tekstas būtų skirtas ne Vasario 16 – tajai, bet balandžio 1–majai. Skaičiuoju metus ne nuo naujųjų, bet nuo vasario šventės, kuri – o stebukle! – vis dar su mumis. Vasario 16–toji – žvaigždė kelrodė, nušviečianti kelią ir stiprinanti dvasią. Tokia ir Birželio 22–roji, sukilimo prieš nacių ir bolševikų okupantus data. Prieš tuos, kurie įsirėžę kalė kosmines grandines žmogiškiesiems ištekliams.

Vis dėlto per šiuos metus nuo vasario iki vasario didžiausią įspūdį paliko Alepas, kurio nušlavimas nuo žemės paviršiaus su visais pastatais ir žmonėmis, sąmoningai atkirtus civilius nuo humanitarinės pagalbos, bejėgiškai stebint Jungtinių Tautų saugumo tarybai, spaudai ir visuomenei tampa kraupiu būsimų įvykių simboliu. Visi matė, kaip vakarietiško išsilavinimo Sirijos vadovas su šypsena virto tėvynainių budeliu, ką tik klestėjusi senovės kultūra – išdeginta dykyne, o Stalino metodus kur nori taikantis Rusijos valdytojas – įtakingiausiu pasaulio politiku prie JT stalo.

Dabartinių tektoninių politinių lūžių ir stulbinamai greitai besivystančių įvykių objektyvi refleksija ne ką mažiau neadekvati, nei galimybė saugiai per atstumą per televizorių žiūrėti, kaip kasdien žudomi nekalti žmonės. O sužiaumojus picą, jį išjungti ir eiti į feisbuką – pasižmonėti ir save parodyti. Įkelti naują selfį ir savo šunyčio nuotrauką.

 Po Alepo įmanoma viskas.

2017 vasario 15 d.

Tapatybių kryžkelėse – Juzefo Pilsudskio atvejis

Iš Briuselio ar iš kitur į Lietuvą atvykę emisarai (kurių pagrindinis rūpestis – Europa be „rubežių“, atrodo, neturi supratimo apie tai, kad nei vokiečiai, nei prancūzai, nei anglai, pagaliau ir lenkai, kaip lietuviai, nėra išgyvenę viena po kitos sekusių tokio laipsnio aneksijų, prievartinio, taip pat ir savaiminio (tarsi uždelsto veikimo bomba) nutautėjimo atvejų.

Vargu ar suvokia, jog grėsmės lietuvių tautos išlikimui, jos tęstinumui yra vertintinos kaip grėsmės Lietuvos valstybės integralumui, jos, kaip ES narės, konstrukcijos patvarumui. Tų emisarų dėmesio centre dažnai būna ne lankomos valstybės titulinė tauta, bet čia gyvenančių tautinių mažumų reikalai.

Continue reading „Romualdas Grigas: „Lietuvių tautos išlikimo drama“ ( 2 )“

daiva_tamosaitytem

Su rašytoja Daiva TAMOŠAITYTE apie šių dienų politines bei kultūrines aktualijas kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Kiekvieną sausio mėnesį Lietuva prisimena tragiškąją 1991-ųjų sausio 13-osios naktį. Taip ir privalo būti. Kai kurių dalykų negalima pamiršti.

Tačiau skausmingus, lemtingus anų dienų įvykius mums vis tik trukdoma deramai prisiminti. Trukdo tie nedraugai, kurie tiek praėjusiais, tiek šiais metais pradėjo eskaluoti temą, girdi, “savi šaudė į savus”.

Kad mūsų oponentai anksčiau ar vėliau bandys skleisti žeminančias versijas, – reikėjo tikėtis. Įžvalgi valstybė turėjo suvokti, jog gali susiklostyti nepalanki situacija. Įžvalgūs šalies vadovai taip pat privalėjo iš anksto numatyti taktiką, kurios mums derėtų laikytis, jei viešojoje erdvėje vis tik pasirodys priešiški pareiškimai. Man regis, vienintelis teisingas kelias buvo toks: ignoruoti, nepastebėti, neišgirsti. Juolab – jokių bandymų su oponentais ginčytis teismo salėje. Mat paduodami oponentus į teismą mes juos norom nenorom išgarsinsime, sureikšminsime ir išpopuliarinsime. O tuo pačiu – ir jų versiją.

Continue reading „Rašytoja Daiva TAMOŠAITYTĖ: “Avinėlių tylėjimas” – blogiausia taktika iš visų“