JAV prezidentas Donaldas Trumpas šeštadienį sustiprino kritiką Kinijos atžvilgiu dėl to, kaip šalis tvarkėsi su koronaviruso protrūkiu, ir įspėjo, kad Kinijai gali tekti patirti tam tikras pasekmes, jei ji yra „sąmoningai atsakinga“ už koronaviruso pandemiją.
JAV prezidento teigimu, Kinija galėjo sąmoningai suklaidinti tarptautinę bendruomenę dėl naujojo koronaviruso arba galėjo padaryti klaidą.
„Ji galėjo būti sustabdyta Kinijoje prieš prasidedant, bet nebuvo. Ir dabar visas pasaulis dėl to kenčia“, – reporteriams Baltuosiuose rūmuose sakė D. Trumpas.
Paklausus, ar Kinija turėtų patirti pasekmes dėl pandemijos, kuri pernai gruodį prasidėjo Kinijos Uhano mieste ir pareikalavo daugiau kaip 157 tūkst. gyvybių visame pasaulyje, prezidentas atsakė: „Jei jie sąmoningai atsakingi, žinoma. Jei tai buvo klaida, klaida yra klaida. Bet jei jie sąmoningai atsakingi, tada taip, turėtų būti pasekmės.“
„Ar tai buvo klaida, kuri tapo nekontroliuojama, ar tai buvo padaryta sąmoningai? Tai labai didelis skirtumas“, – teigė D. Trumpas ir pridūrė manąs, kad Kinijai buvo gėda dėl viruso.
JAV vadovo manymu, Pekinas slėpė informaciją apie virusą ir tikrąjį ligos mastą. D. Trumpui taip pat kelia abejonių Kinijos oficialiai skelbiamas mirčių nuo infekcijos skaičius.
D. Trumpo administracija teigė neatmetanti galimybės, kad naujasis koronavirusas netyčia buvo paskleistas iš Uhano laboratorijos, tyrinėjančios šikšnosparnius.
Гинтарас Висоцкас, автор комментария. Фото Slaptai.lt
Не перестаю удивляться всезнайству одного литовского политического комментатора и милосердию одного бывшего чиновника…
Всеведение Кястутиса Гирнюса
Политолог, которого я имею в виду, узнав, что Дарюс Яунишкис будет оставлен на посту генерального директора Департамента государственной безопасности на второй срок, категорически заявляет: «За всеми нами не следит и Департамент госбезопасности, но он следит и наблюдает гораздо больше, чем следовало бы, чем дозволено в западных демократиях».
Черт подери, может быть, этот преподаватель Института международных отношений и политических наук прав? И все же на каком основании он говорит «гораздо больше»? Где та черта, которую нельзя перешагнуть в демократическом мире? В конце концов, одинакова ли эта черта во всем демократическом мире — в Германии и Латвии, во Франции и Литве, в США и Эстонии? Или всё-таки ситуация в Западной Европе немного отличается от ситуации в Восточной Европе, которая имеет прямую границу с Россией, агрессивной страной, не следующей цивилизованным нормам поведения, постоянно лгущей и нападающей на соседние страны?
Тот же политолог, если исхoдить из всего контекста его статьи «На пути к 1984 году?», возмущается, что Департамент госбезопасности недавно проверял более 60 человек из мира бизнеса, культуры, развлечений, большинство из которых имеют отношение к избирательной кампании Гитанаса Науседы. И опять остается только пожимать плечами от изумления: почему 60 проверок — это слишком много? Если он знает, что это слишком много, почему бы ему не указать, сколько он считает «в самый раз»? Может быть, всезнающий политический обозреватель стремится установить квоты для литовских спецслужб, сколько человек в год разрешено проверять, вылавливать и разоблачать? Может быть, Департамент госбезопасности — это кружок охотников или рыболовов, которому ежегодно предписано указать, сколько раз можно организовать охоту, рыбалку, сколько дозволено поймать волков, косулей, сколько линей, лещей, щук можно поймать на удочку?
Как только глава Департамента госбезопасности Дарюс Яунишкис заявил, что служба под его руководством интересуется, в частности внутренними настроениями, поскольку мир cкован опасным коронавирусом, и Литва оказалась в ситуации, в которой никогда не приходилось находиться, политический обозреватель опять возмутился. Он пытается доказать, что, мол, подобное поведение службы безопасности в Литве недопустимо, поскольку мониторинг внутренних настроений является прерогативой агентств, занимающихся опросами общественного мнения, таких как „Vilmorus“, „Sprinter Research“ или „Baltic Research“. Да — и их тоже. Но почему агентствам по опросам общественного мнения разрешается интересоваться настроением, а наши джеймсы бонды этого делать не могут, хотя COVID-19 не только нас, литовцев, обрек на карантин, депрессию и финансовые убытки? Разве образованный, вкусивший наук, повидавший мир интеллектуал не видит разницы между, например, „Vilmorus“, чья задача состоит в том, чтобы определить, сколько людей «за», «против», «я не знаю», и Департаментом госбезопасности, цель которого — выяснить, кто специально, целенаправленно провоцирует настроения в опасных для Литвы направлениях? Или, может быть, Литва — идеальное государство, где никто специально никого и ни к чему не подстрекает, никому не вредит и ничего не нарушает?
Итак, я читаю статью Кястутиса Гирнюса «На пути к 1984 году?», опубликованную на портале delfi.lt 13 апреля, и искренне не понимаю причин враждебности автора к литовским спецслужбам. Искать ошибки – почему бы и нет? Цель каждого пишущего — не только восхвалять, но и критиковать. То, что Департамент госбезопасности, как и все другие государственные учреждения, должен находиться под пристальным наблюдением — кто оспаривает эту обязанность? Однако забота не должна стать наручниками и усмирительной рубашкой. Кроме того, кто мог бы быть надзирателем над службой безопасности Литвы — ведь на эту должность следовало бы назначать не только надежных, честных лиц, но и таких, которые разбираются в нюансах разведки?
К сведению Кястутиса Гирнюса и его сторонников скажу, что серьезная и в то же время цивилизованная, демократически действующая разведка не может избежать «устных поручений». Наши сотрудники службы безопасности, которые выполняют чрезвычайно опасные задания, не всегда хотят, чтобы «все было подробно задокументировано». Иногда избегают письменных поручений, чтобы в случае утечки информации до противника не дошли жизненно важные сведения. Во всяком случае это мое личное видение ситуации, которому политолог, безусловно, будет противоречить…
Милосердие Юргиса Юргялиса
К. Гирнюс не единственный, кто набрасывается на Департамент госбезопасности даже в тех случаях, когда этого не следует делать. Схожий путь выбрал сигнатарий Акта о восстановлении независимости Литвы 11 марта 1990 года, бывший глава Департамента госбезопасности Юргис Юргялис. Найдите публикацию «Нам нужны шпионы», опубликованную на портале delfi.lt, в которой он, между прочим, иронизирует: «Нам нужны шпионы. Шпионы просветляют нашу жизнь. Они побуждают нас быть бдительными, не засыпать на лаврах с трудом завоеванной независимости. Шпионы наделяют нас большей гордостью за себя, за наше государство. Это значит, что мы чего-то стоим, это значит, что в нас есть что-то особенное, что представляет большой интерес для врага. Мы не пустое место на карте».
Или вот запомнилось такое замечание Ю. Юргялиса: «Наконец, шпионы придают смысл существованию наших спецслужб. Именно благодаря шпионам мы понимаем, что бюджетные деньги, выделенные спецслужбам, не выбрасываются в болото, не тратятся на ветер. Они предназначены для ловли шпионов. Поймать шпиона — это событие. А очень опасного шпиона — неординарное событие».
В интернете много информации о Юргисе Юргялисе. Фото Slaptai.lt.
Эти ехидные, злобно-ироничные замечания Ю. Юргялиса не могут быть верными по многим причинам. Одним из важнейших контраргументов является поведение России. В Литве действительно имеются российские шпионы. Трудно поверить в то, что в Литве нет российских агентов, что российские спецслужбы не ищут новых возможностей и вариантов в Литве, особенно с трудом верится в то, что они в Литве не готовят специальную площадку для трамплина, чтобы приблизиться к столицам НАТО.
Так рассуждать, как рассуждает Ю. Юргялис, можно было бы разве что в том случае, если бы мы ничего не знали из энциклопедии разведки, историй о разведке, если бы у нас не было горького опыта. Неужели Ю. Юргялис ничего не слышал о российских агентах, депортированных в последние десятилетия из США, Германии, Эстонии, Латвии, Украины, Великобритании, Испании, Литвы, нелегалах; не читал статей, интервью, книг бывших советских, российских разведчиков, таких как Виктор Суворов-Резун, Олег Гордиевский, Александр Литвиненко, Юрий Швец?
Изумляет и публикация Ю. Юргялиса «Любовь и справедливость во время „короны“». Оказывается, Ю. Юргялис очень сожалеет об Альгирдасе Палецкисе, надолго запертом в темнице. Дескать, можно было бы выбрать более мягкую меру пресечения для А. Палецкиса (вскоре так и случилось).
Признаться, мне тоже жаль А. Палецкиса. Когда я начинаю считать, как долго он сидел в одиночном заключении (не в отеле, не в общежитии) в ожидании суда — волосы встают дыбом. Но мне жалко А. Палецкиса как молодого, способного человека, имеющего семью. А вот как литовца, как гражданина Литвы — ничуть. Даже если он и в самом деле не представляет опасности для Литвы, как пытается доказать Ю. Юргялис, вопреки версии Департамента госбезопасности, все равно его не жалко. Не то направление выбрал. Не литовское направление. Вот почему А. Палецкису не хотелось бы протянуть руку или когда-либо оказаться за одним столом с ним.
Алексей Навальный. Фото EPA — ELTA.
Разумеется, границы между тем, что можно отнести к свободе слова, плюрализму, праву иметь специфические убеждения, и тем, что уже является изменой, не всегда легко определить. Например, допустимо сравнивать и в самом деле затянувшееся предварительное заключение (до суда) как самую суровую меру пресечения, примененную к А. Палецкису, с томившимся в российских тюрьмах оппозиционером Алексеем Навальным. Ю. Юргялис как будто хотел сказать, что даже Кремль ведет себя по отношению к своим врагам гуманнее, чем службы безопасности Литвы к своим жертвам.
Но такое сопоставление Ю. Юргялиса неэтично хотя бы потому, что А. Навальный… симпатичен Кремлю. Он — человек имперских взглядов, поддержавший, скажем, оккупацию грузинских территорий, призывавший российские войска наступать даже на Тбилиси, и, какое совпадение, он вытаскивал на свет божий компромат лишь на тех российских политиков, от которых, как выяснялось позже, президент России Владимир Путин хотел избавиться. Совпадение? Может быть! Но все же, по словам Андрея Илларионова, когда-то бывшего серьезным советником Путина по экономическим вопросам, а позже эмигрировавшего в США, это чертовски красноречивое совпадение.
Вот почему я не понимаю Ю. Юргялиса. Если бывший директор Департамента госбезопасности Ю. Юргялис очень хочет сопереживать кому-либо, я предлагаю вспомнить имена Аристидаса Тамошайтиса и Евгения Матайтиса. Эти два гражданина Литвы провели в российских тюрьмах около четырех лет.
И сидели бы еще около десяти лет, если бы Литва не договорилась с Россией обменяться лицами, осужденными за шпионаж.
Если Ю. Юргялису неизвестны эти истории, я напомню: в 2015 г. А. Тамошайтис и Е. Матайтис были обвинены Россией в том, что они, будучи литовскими разведчиками, незаконно собирали секретную информацию в Калининграде и Москве, и приговорены к более чем десяти годам лишения свободы. Если не благоприятно сложившиеся обстоятельства (к операции по обмену разведчиками подключилась даже Норвегия, гражданина которой Россия также обвинила в шпионаже), они бы по сей день мучились в российских тюрьмах или колониях. Если сравнить с А. Палецкисом — так они тоже молоды, у них также есть семьи и дети. Почему бы не проявить милосердия к ним?
Но в публичном пространстве я не обнаружил ни одной статьи Ю. Юргялиса, в которой бы говорилось о переживаниях из-за судьбы этих мужчин. Может быть, я случайно не заметил?
Кстати, я заметил отсутствие в публичном пространстве и серьезного анализа, почему эти двое наших граждан попались российским спецслужбам. Из-за плохой подготовки, предательства или все же не было возможности избежать неприятностей, потому что российские спецслужбы, обладающие несравненно большим количеством ресурсов, чем Департамент госбезопасности Литовской Республики и Второе управление оперативных служб при Министерстве национальной обороны, вместе взятые, действовали умнее и изобретательнее?
Может быть, эту ситуацию обстоятельно, конкретно и подробно прокомментирует всегда всё знающий политолог из Института международных отношений и политических наук Вильнюсского университета?
Koronaviruso epidemija Jungtinėje Karalystėje artėja prie piko, tačiau atšaukti karantiną dar per anksti, nes, vyriausybei sušvelninus atstumo laikymosi principus, užsikrėtimo atvejų staigiai padaugėtų, ketvirtadienį sakė šalies sveikatos apsaugos sekretorius Mattas Hancockas, praneša „Reuters“.
„Manome, kad pokyčiams dar ne laikas, – teigė jis. – Užsikrėtimo atvejų kreivė plokštėja, laimė, plokštėja ir mirties atvejų kreivė, tačiau ji dar nepradėjo leistis.“
Per pastarąją parą pranešta apie 761 mirties ligoninėse atvejį, balandžio 14 d. 16 val. bendras COVID-19 aukų skaičius JK buvo 12 868.
„Jei atšauksime visas priemones dabar, virusas staigiai išplistų, negalime leisti, kad taip atsitiktų“, – sakė M. Hancockas.
Labai norisi tikėti, savo vaizduotę gundau idilišku vaizdeliu, kad Lietuvos medikų sąjūdžio atsiradimas gali tapti lūžio tašku, siekiant labiau civilizuotų santykių lietuviškos medicinos padangėje, pakeliui į gerovės valstybę, nes ankstesnysis gydytojų susivienijimo įpavidalinimo labanauskiniu kiaulės akių sindromo pavyzdžiu (Liutauras Labanauskas – Lietuvos gydytojų sąjungos pirminykas, įrodinėjantis, jog įsivyravusi praktika gydytojams nešti kyšius nėra joks blogis, neva greičiau tai yra didelis gėris) atvejis normalių refleksų žmogui gali sukelti tik pasibjaurėjimą ar panašią alerginę reakciją, kalbant medicinos terminais.
Kas be ko, pats Sąjūdžio pavadinimas įpareigoja prasiveržimui į naujus pavidalus. Tačiau Lietuvos medikų sąjūdžio pasipriešinimas ministerijos reikalavimui dėl saugumo sumetimų karantino metu pasirinkti darbą tik vienoje medicinos įstaigoje, bent trumpam atsisakant vojažų per daugybę darboviečių, verčia nusivilti. Žinia, Lietuvoje medikai kaip taisyklė dirba ne vienoje, bet keliose ligoninėse ar poliklinikose, žinomas net atvejis, kai gydytojas vienu metu dirbo net 9 medicinos įstaigose.
Neapsistodamas prie klausimo – dėl kokių priežasčių tokia praktika mūsų padangėje prigijo ir įsiteisino, dabar sau leisiu labai ramiu tonu konstatuoti tik abejonių nekeliantį faktą, kad vieno ir to paties gydytojo su savo kompetencijomis pasidalijimas tarp daugybės ligoninių yra labiausiai tiesmukiškas užkrato paplatinimo būdas. Ypač verčia nerimauti ta aplinkybė, jog medikai, keliaujantys per kelias darbovietes, gali suteikti virusui, patys to nežinodami, labiausiai tiesioginę prieigą prie kolegų užkrėtimo. Jeigu COVID-19 įsismarkautų (neduokDie!), dėl tokio pačių gydytojų neatsakingumo gali prasidėti nevaldomi procesai, kai didžioji Lietuvos medikų dalis privalėtų palikti savo budėjimo postus, pasitraukdami į saviizoliaciją, t. y., pacientų požiūriu, į niekur. Mes nežinome ir tikriausiai niekados nesužinosime susargdintų viruso gydytojų statistikos tuo rakursu – dažniau užsikrėsdavo nuo ligonių ar vienas nuo kito, tačiau labai tiksliai galima pasakyti, kad didžioji gydytojų dalis į saviizoliaciją pasitraukė dėl bendravimo, tegul ir epizodinio, su savo užsikrėtusiais kolegomis. Taigi čia išties iškyla galimybė pasisverti kategorinio imperatyvo svarstyklėse – ar gydytojai sutiktų, neprotestuotų dėl to, jeigu užsikrėtęs kažkur virusu pacientas kaip paleista iš vieno įtaiso raketa apsilankytų visose Lietuvos medicinos įstaigose?
Etikos klausimai
Ar Lietuvoje medikai miršta iš bado, jų lavonai jau voliojasi gatvėse? Toks klausimas gali kilti, matant tai, kaip jie įnirtingai aptartu atveju gina savo finansinius interesus, besipriešindami užmačioms karantino laikotarpiu gydytojus pririšti prie vienos darbo vietos, taip sakant, lokalizuojant juos. Kaip toks neatsakingumas dera ar nedera su profesine gydytojų etika, dar kitaip vadinama medicinos etika? Kita vertus, labai ryžtingai atsisakydamas bet kokio moralizavimo, kaip pavojingo užkrato vengdamas pamokomojo tono, aš čia vis tik nepraleisiu progos užduoti klausimą – kaip apskritai profesinė etika, o ypač vadinamoji medicinos etika, t. y. gydytojų profesinė etika dera su etika apskritai, t. y. su bendrąja arba, kitaip tariant, universaliąja etika, ar profesine vadinama etika turi kokį nors, bent mažiausio siūlelio pavidalo ryšį su moralinės pozicijos pasirinkimu, žmogaus apsisprendimais gėrio ir blogio situacijose? Be abejonės, šis klausimas yra svarbus dėl paties momento ypatingumo, kita vertus, jį svarstyti, esant progai, įpareigoja dar ir ta aplinkybė, kad vadinamoji medicinos etika yra laikoma profesinės etikos apskritai etaloniniu pavyzdžiu. Kaip disciplina medicinos etika su dideliu aplombu yra dėstoma visuose sveikatos ar medicinos mokslų universitetuose.
Labiausiai bendra prasme etika yra filosofinė dorovės teorija, aiškinanti gėrio ir blogio, teisingo ir neteisingo žmogaus elgesio pagrindus. Savo ruožtu profesinė etika dažniausiai yra apibrėžiama kaip bendrosios etikos atšaka, siekianti išryškinti sektino elgesio tipus darbo vietoje, pateikianti pavyzdinį elgesio kodeksą pagal profesijos patirtį. Kita vertus, jeigu užteks valios atsispirti tuščiavidurių sąvokų gundymui, siekiant prasibrauti iki pačios tikrovės pravartu būtų iškelti tokį paprastą (bet ne prastą) klausimą – ar yra toks dalykas kaip profesinė dorovė?
Darbo vietoje susiformavę nerašyti įstatymai, papročiai, tradicijos ir profesinio solidarumo priesakai geriausiu atveju gali būti pavadinti „klanine morale“ (atvirkščia žodžiui „moralė“ reikšme), tačiau toks darinys esmės požiūriu neturi nieko bendro su dorove. Taigi toliau čia visiškai teisėtai galima forsuoti kitą klausimą – ar nebus taip, kad vadinamoji profesinės etika yra beobjektė, taigi tuščiavidurė disciplina? Iš tiesų, profesinė etika yra sugrįžimas į tuos ikisokratinius laikus, kai dorovinio elgesio pagrindinis orientyras buvo mitologinis pasakojimas apie herojaus sugebėjimą tobulai atlikti savo funkcinį vaidmenį.
Praeitą kartą kalbėjome apie tai, kad Immanuelio Kanto formuluotėse konceptualizuotas pagrindinis moralės dėsnis yra universalaus pobūdžio, t. y galioja visiems laikams ir visoms kultūroms, esą toks dėsnis galioja ne tik žmogui, bet apskritai protingai būtybei, taip pat ir Dievui. Tačiau jeigu mes varu arba savo noru sutinkame, kad didesniu ar mažesniu laipsniu gali būti prasmingas ir pokalbis apie profesijos pagrindu atsirandančius moralumo orientyrus, tai jau vien tokiu savo susitaikymu prisidedame prie bandymų užginčyti pagrindinio moralės dėsnio raiškos universalųjį pobūdį. Ne pro šalį bus dar kartą pastebėti, kad dorovei pagal prigimtį yra būdingos universalistinės tendencijos, taigi dorovės veiklos sferos bet koks susiaurinimas iškreivina dorovės prigimtį.
Savo ruožtu kiti tyrinėtojai, pripažindami išvadą, jog moralinio reguliavimo sfera yra žmogus, o ne jo profesija ar socialinis statusas, nurodo dar kitą profesinės etikos prasmingumo galimą pagrindą: esą yra taip, jog profesinės etika nepretenduoja pakeisti bendrojo moralumo visuomenėje, o tik siekia konkretizuoti bendrąsias moralės normas, pritaikant jas atskiram profesinės aplinkos atvejui. Tai yra vadinamoji atvejo etika. Medicinos etikoje kaip gerai išmankštintos demonstracinės versijos dažniausiai yra nurodomi reprodukcinių technologijų etinio kvalifikavimo, eutanazijos etinių kolizijų, biotechnologijų taikymo medicinoje etinio vertinimo ir kt. atskirieji atvejai. Kiek tokia atskiro atvejo etika gali būti laikoma pagrįsta?
Dar Grynojo proto kritikoje, o po to sprendimo galios aptarimui skirtame atskirame veikale I. Kantas, inventorizuodamas žmogaus pažintines galias, šalia intelekto ir proto išskyrė sprendimo galios sugebėjimą. Trumpai tariant, sprendimo galia čia apibrėžiama kaip žmogaus sugebėjimas taikyti intelekto nustatytas ar proto kuriamas taisykles atskiram konkrečiam atvejui arba, kitaip perfrazavus, kaip sugebėjimas atpažinti to atskiro atvejo subordinuotumą tai ar kitai taisyklei. Kritinės I. Kanto teorijos požiūriu, sprendimo galia yra ypatingas žmogaus sugebėjimas, kurio negalima išmokti ir kurį tik labai menka dalimi galima lavinti gyvenimiškos ir profesinės patirties pagrindu.
Teisinga – klaidinga
Kaip rašo kritinės filosofijos kūrėjas, sprendimo galia gali būti vadinama įgimtojo sumanumo specifiniu bruožu, kurio trūkumo negali atstoti jokia mokykla ir mokyklos kuriamas mokytumo tipas. Esą yra taip, jog mokykla net ir ribotam intelektui gali įkalti kiek tik nori taisyklių, tačiau žinojimas, mokytumas, net ir mokslingumas savaime neapsaugo nuo klaidingo tokių taisyklių taikymo ir nesėkmių. Dar daugiau, – I. Kantas šiuo klausimu kaip niekur kitur kalba labai kategoriškai, teigdamas, jog sprendimo galios stoka iš esmės yra tai, kas vadinama kvailumu, be to, esą tai yra toks negalavimas, kurio neįmanoma išgydyti. Taktiškasis I. Kantas čia jau neslėpdamas savo susierzinimo, pažymi, jog buka ir ribota galva stropiai mokydamasi gali pasiekti gana daug, net mokslingumo, tačiau esą sprendimo galios trūkumas visados nurodys tik kvailumo triumfą.
Įdomu tai, jog tokia kvailumo apibrėžtis Grynojo proto kritikoje iš esmės sutampa su tautų pasakose prigijusiu kvailio įvaizdžiu. Žinoma, čia turime galvoje ne pasakų kuriamo „trečiojo brolio”, kuris apsukriųjų brolių yra vadinamas kvailiu, nors iš tiesų yra gyvenimo prasmę gelbstintis, išmintingas žmogus, pavyzdį, o kvailį tikrąja to žodžio prasme, t. y. iš esmės pasakų komišką personažą, dėl kurio iššaukiančio, sumaištį keliančio kvailumo nekyla jokių abejonių net atlaidžiajam pasakotojui. Kaip apsakomas toks sumaišties kaltininkas?
Jeigu atsiribosime nuo detalių, skirtingų atskirų tautų folklore, tai rasime tokią variantišką išvadą: kvailus nesusipratimus sukelia nurodymų sumaišymas, o, dar tiksliau tariant, nesugebėjimas susieti atskiro atvejo su žinoma, kataloge esančia taisykle.
Čia dažniausiai pasakojama apie vaikinuką, keliaujantį iš taško „a” į tašką „b”, tarkime, išsiųstą aplankyti tolėliau gyvenančių giminaičių ir pagal mamos pamokymus žinančio, jog, pavyzdžiui, pakeliui sutikus lėtai judančią laidotuvių procesiją, būtina nusilenkti, persižegnoti bei išsakyti savo apgailestavimus dėl atsitikusios nelaimės. Taigi, kaip matome, čia niekam netrūksta geros valios, įsipareigojimo geram tonui, noro bendrauti. Bėda tik ta, jog pagrindinis herojus pradeda sielvartauti ir viešai rodyti savo užuojautą sutikęs būtent vestuvių procesiją. Nesugebėjęs įžvelgti skirtumo ir tuo pagrindu pertvarkyti nurodymo, mūsų herojus gauna į kuprą ir pelno kvailio reputaciją.
Taigi, išvada peršasi savaime, profesinės etikos kaip konkretizacijos pavyzdžio supratimas be visa ko kito gali būti vertinamas kaip žmogaus orumo pažeidimas, nes čia didesniu ar mažesniu laipsniu yra abejojama žmogaus sugebėjimu pritaikyti bendrąją taisyklę atskiram atvejui, laikant jį tokiu kretinu, kurį reikia gelbėti, natūraliosios sprendimo galio neturėjimą dorovės sferoje bandant pridengti savotišku profesinės etikos protezu.
Kvailumas
Dabar, diskutuodamas šia tema, prisiminiau, kad tais mitologiniais sovietiniais laikais krykštaudamas skaičiau kažkokiame dienraštyje išguldytą interviu su Pravieniškių įkalinimo įstaigos vienu iš vadovų, jeigu neklystu, viršininko pavaduotoju auklėjimui, kuris įrodinėjo, jog kalėjimas stengiasi auklėti ir galop perauklėja nusikaltėlius, pateikdamas pavyzdį, jog štai jo vadovaujamuose pataisos namuose ypatingas dėmesys yra skiriamas ateistiniam auklėjimui (tarsi žmogus būtų padaręs kriminalinį nusikaltimą dėl to, kad iki to laiko buvo nepakankamai ateistiškai nusiteikęs, o dabar, tapęs ateistu, įžengs į dorovės kelią). Taigi, kaip atrodo bent man, medicininė etika su dorove turi bendro tik tiek, kiek ateisto įsipareigojimas grįsti savo pasirinkimus 10 Dievo įsakymų.
Kaip sako Sokratas, žmogaus neįmanoma išmokyti dorovės išoriškai, jis jos išmoksta tik pats iš savęs, t. y. savęs pažinimo būdu. Ne treniruodamasis medicininės etikos baruose, o perimdamas kultūrinį žmonijos patyrimą, taip pat ir gydytojas, mūsų mylimas daktaras, žengia savęs pažinimo keliu, anksčiau ar vėliau išdrįsdamas būti savimi.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas paskelbė stabdantis Jungtinių Valstijų finansavimą Pasaulio sveikatos organizacijai (PSO), nes ši neva slėpė COVID-19 protrūkio rimtumą Kinijoje dar iki tada, kai ši liga išplito visame pasaulyje.
Spaudos konferencijoje D. Trumpas pareiškė nurodęs savo administracijai sustabdyti finansavimą, kol „atliekamas PSO vaidmens itin netinkamai valdant ir slepiant koronaviruso plitimą vertinimas“.
D. Trumpo teigimu, PSO užkirto kelią skaidrumui dėl protrūkio, o Jungtinės Valstijos – didžiausia šios Jungtinių Tautų organizacijos finansuotoja, pernai skyrusi 400 mln. dolerių – dabar „aptars, ką daryti su visais tais pinigais, kurie nueina PSO“.
„Atsižvelgiant į COVID-19 pandemiją, labai nerimaujame dėl to, ar Amerikos dosnumas buvo panaudotas kuo geriau“, – sakė jis.
D. Trumpo sprendimas atspindi jo nuomonę, kad organizacija yra pernelyg palanki Kinijos atžvilgiu ir esą susitarė su Kinija, kad šiai nereikėtų atvirai kalbėti apie prasidedančią sveikatos katastrofą.
Pasak D. Trumpo, tai atėmė iš kitų šalių daug svarbaus laiko pasiruošti ir priimti sprendimus dėl tarptautinių kelionių.
„PSO užsipuolimas prieš kelionių apribojimus pastatė politinį korektiškumą aukščiau gyvybes gelbėjančių priemonių. Jei PSO būtų atlikusi savo darbą ir nusiuntusi medicinos ekspertus į Kiniją, kad šie objektyviai įvertintų padėtį vietoje, bei sukritikavusi Kiniją dėl skaidrumo trūkumo, protrūkis galėjo būti suvaldytas jau šaltinyje, išvengiant didelio aukų skaičiaus“, – sakė D. Trumpas.
„Tai leistų išgelbėti tūkstančius gyvybių ir išvengti žalos pasaulio ekonomikai. Vietoje to, PSO tyčia priėmė Kinijos žodžius už gryną pinigą ir gynė Kinijos valdžios veiksmus“, – pridūrė jis.
Savo ruožtu D. Trumpo kritikai teigia, kad koronaviruso epidemijos pradžioje pats D. Trumpas dažnai gyrė Pekino reakciją į ligos protrūkį ir neigė grėsmę, kurią COVID-19 kelia Jungtinėms Valstijoms.
Vyriausybė trečiadienį pritarė draudimui atvykti ir išvykti iš Nemenčinės miestelio.
„Draudžiamas asmenų atvykimas į Nemenčinės miestą, išskyrus grįžtančių į Nemenčinę miesto gyventojų, iš kitų miestų atvykstančių asmenų, dirbančių Nemenčinės mieste, taip pat asmenų, turinčių Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) ir Sveikatos apsaugos ministerijos leidimą atvykti“, – Vyriausybės posėdyje sakė sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga.
Taip pat draudžiamas asmenų išvykimas iš miesto, išskyrus gyventojų, išvykstančių dėl darbo santykių kitose teritorijose, Nemenčinės mieste dirbančių kitų teritorijų gyventojų, taip pat asmenų, dėl būtinosios medicinos pagalbos vykstančių į kitą teritoriją ir asmenų, turinčių NVSC leidimą išvykimas.
Draudimai turėtų įsigalioti nuo ketvirtadienio 7 valandos ryto ir tęsis iki balandžio 23 dienos 24 val.
Premjeras Saulius Skvernelis kiek anksčiau teigė, kad koronaviruso situacija miestelyje tapo per daug pavojinga bei grėsminga.
„Padėtis ten pakankamai grėsminga ir pavojinga. Turime imtis neatidėliotinų veiksmų – tą ir darome. Šiandienos COVID–19 komiteto posėdyje nusprendėme teikti Vyriausybės nutarimą dėl apribojimų šiame miestelyje įvedimo. Bus leidžiama atvykti tik čia gyvenantiems bei dirbantiems, kitais atvejais – tik turint specialų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) leidimą. Išvykti bus galima tik kitur dirbantiems ir tiems, kurie turi tai padaryti dėl sveikatos būklės“, – savo feisbuko paskyroje teigia S. Skvernelis.
„Esu patikintas ir dėl to, kad Nemenčinėje gyvenantiems žmonėms produktų tikrai nepritrūks, parduotuvių yra pakankamai, jų veikla nenutrūks“, – sakė jis.
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamento direktorė Rolanda Lingienė LRT radijui sekmadienio rytą pranešė, kad naujame koronaviruso židinyje Vilniaus rajone, Nemenčinės mieste esančioje siuvykloje, susirgo jau 10 žmonių.
Estijoje sekmadienio rytą oficialiai patvirtinta dar vieno paciento mirtis nuo COVID-19 infekcijos, praneša Estijos portalas err.ee. Šalyje bendras koronaviruso aukų skaičius išaugo iki 25.
Estijos sveikatos departamentas portalui err.ee patvirtino, kad Alutagusės slaugos centre mirė 83-ejų moteris.
Anksčiau šiame slaugos centre mirė dar du koronavirusu užsikrėtę pacientai. Alutagusės slaugos namuose kovo pabaigoje buvo užfiksuotas COVID-19 infekcijos protrūkis.
Per pastarąją parą Estijoje ištirti 899 mėginiai, 5 iš jų buvo teigiami.
Ligoninėse, balandžio 12-osios duomenimis, nuo koronavirusinės infekcijos gydomi 153 žmonės, 11 jų prireikė plaučių ventiliavimo. Pasveiko ir iš ligoninių išrašyti 98 žmonės.
Iš viso Estijoje nuo epidemijos pradžios atlikta 30 349 testai, iš jų 1 309 buvo teigiami.
Nacionalinės visuomenės priežiūros laboratorijos balandžio 13-osios, pirmadienio, 7.00 val., duomenimis, per pastarąją parą patvirtinti 9 nauji ligos atvejai. Bendras Lietuvoje patvirtintų ligos atvejų skaičius pasiekė 1062.
Per sekmadienį ištirti 791 ėminys. Iki šiol iš viso ištirta ėminių dėl įtariamo koronaviruso – 41503.
Šiuos duomenis pateikė 6 laboratorijos, pranešė Sveikatos apsaugos ministerija.
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro balandžio 12 d. 21 val. duomenimis, mirčių skaičius – 24, pasveikusiųjų – 101. Iš jų 15 – sveikatos priežiūros specialistai, 1 farmacininkas.
24-asis mirties nuo COVID-19 atvejis – miręs žmogus iš Marijampolės. Jis buvo 91-erių metų ir priklausė rizikos grupei.
Latvijoje nuo koronaviruso infekcijos iš viso užfiksuotos jau 5 mirtys. Pastarąją parą mirė du žmonės – abu jie priklausė rizikos grupei: vienas priklausė 80-85 metų amžiaus grupei, kitas – 85-90 metų.
Susirgimų profilaktikos ir kontrolės centras dar laukia patologoanatomų išvadų dėl kitų dviejų mirčių, užfiksuotų ne ligoninėse, paskelbė Latvijos visuomeninis transliuotojas LSM.
Per parą šalyje patvirtintas 21 naujas COVID-19 atvejis, tad bendras užsikrėtusiųjų skaičius Latvijoje išaugo iki 651. Šeštadienį ištirta 418 mėginių, nuo epidemijos pradžios – 28 214.
Stacionaruose gydomi 43 žmonės, iš jų sunkios būklės – du.
Skulptoriaus Stanislovo Kuzmos kompozicija „Lozoriau, kelkis” – Santariškių ligoninės teritorijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dar prieš Velykas Lietuvos medikams, kovojantiems su koronaviruso infekcija, išvežiota dar viena dalis iš Kinijos atskraidintos apsauginės aprangos, kurioje apsauginiai akiniai, vienkartinės medicininės kaukės, apsauginiai chalatai ir kombinezonai, skelbia Sveikatos apsaugos ministerija (SAM).
Penkioms pagrindinėms šalies ligoninėms – Santaros klinikų, Kauno klinikinės ligoninės, Klaipėdos universitetinės ligoninės, Respublikinės Panevėžio ligoninės ir Respublikinės Šiaulių ligoninės medikams – nuvežta daugiau nei 12 tūkst. apsauginių akinių, 20 tūkst. vienkartinių medicininių kaukių, 1850 apsauginių chalatų ir 9400 apsauginių kombinezonų.
Taip pat penkioms didžiųjų miestų greitosios medicinos pagalbos stotims pristatyta 6600 apsauginių akinių, 10 tūkst. vienkartinių medicininių kaukių, 1500 apsauginių chalatų ir 9800 apsauginių kombinezonų.
Siunta šią savaitę Lietuvą pasiekė padedant Susisiekimo ministerijai, o į ligonines juos išvežioja valstybės valdoma akcinė bendrovė „Lietuvos paštas“.
SAM kiekvieną savaitę gauna patikslintus gydymo įstaigų poreikius asmens apsaugos priemonėms ir, skirstydama gautas siuntas, atsižvelgia į pačių įstaigų įvardintą asmens apsaugos priemonių trūkumą, taip pat į pagrindinius sveikatos priežiūros specialistų aprūpinimo prioritetus.
Siekiant užtikrinti racionalų asmeninių apsaugos priemonių naudojimą, SAM, bendradarbiaudama su ekspertais, nustatė penkis saugumo lygius, apibrėžiant, kokiais atvejais ir kokias konkrečiai asmens apsaugos priemones turėtų naudoti mūsų šalies gydymo įstaigose dirbantys medikai. Saugumo lygiai nustatyti atsižvelgus į medikų darbo specifiką, t. y. pacientų, su kuriais jie dirba, grupes, taip pat teikiamų paslaugų, patiriamo kontakto pobūdį ir kitus aspektus. Vadovaujantis šiais lygiais taip pat bus lengviau įvardyti asmens apsaugų poreikį.
Nacionalinės visuomenės priežiūros laboratorijos (NVPL) sekmadienio 7.00 val. duomenimis, Lietuvoje per šeštadienį patvirtinti 27 užsikrėtimo COVID–19 atvejai, ištirta 2 113 ėminių. Iš viso šalyje dabar yra 1 053 užsikrėtusieji koronaviruso infekcija.
Iki šiol iš viso ištirta 40 712 ėminių dėl įtariamo koronaviruso.
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) balandžio 11 d. 22.30 val. duomenimis, nuo šios infekcijos mirė 23 žmonės. Oficialiai gydėsi ir pasveiko 97 žmonės, iš jų 15 – sveikatos priežiūros specialistų.
Karantinas šalyje pratęstas iki balandžio 27 d. imtinai.
„Ruby Princess“. EPA-ELTA nuotr.
Koronavirusas buvo patvirtintas maždaug pusei kruizinio laivo „Ruby Princess“ darbuotojų, kuriems pasireiškė simptomai, šeštadienį pranešė Australijos sveikatos apsaugos pareigūnai.
Į pietus nuo Sidnėjaus prisišvartavusiame kruiziniame laive peršalimo simptomai pasireiškė 97 laivo darbuotojams. 46 iš jų buvo patvirtintas koronavirusas, teigiama Naujojo Pietų Velso valstijos sveikatos ministerijos pranešime. Atstovai sako, kad tyrimai dėl COVID-19 laive bus ir toliau vykdomi.
„Ruby Princess“ darbuotojų komandą sudaro iš viso 1 040 žmonių. Kai kurie jų jau buvo evakuoti ir dėl sunkios būklės išvežti į Australijos ligonines. Laivas Australiją turėtų palikti po 10 dienų. Šiuo metu jis yra prisišvartavęs šalia anglies terminalo pramoniniame Port Kemblos uoste ir čia jau stovi maždaug savaitę.
Policijos pajėgos vykdo tyrimą, kuriuo siekiama išsiaiškinti, kodėl kovo 19 d. beveik 2 700 „Ruby Princess“ keleivių buvo leista išsilaipinti Sidnėjuje – nebuvo atliekama nei sveikatos patikra, nei vėliau – izoliacija. Su neatsakingai išleistais kruizinio laivo keleiviais siejami maždaug 600 užsikrėtimo koronavirusu atvejų Australijoje bei 16 mirčių. Tai buvo didžiausias COVID-19 židinys visoje šalyje.
Sergėjus Sobianinas, Maskvos meras. EPA – ELTA nuotr.
Rusijos sostinės meras Sergejus Sobianinas penktadienį paragino maskviečius apsišarvuoti kantrybe, kadangi jų laukia sunkūs išmėginimai, praneša „Interfax“.
„Artimiausiomis dienomis ir savaitėmis mūsų laukia sunkūs išmėginimai. Mes turime apsišarvuoti kantrybe, būti narsūs ir labai atsakingai laikytis nustatytų taisyklių ir apribojimų“, – parašė miesto vadovas savo tinklalapyje.
„Tik šitaip mes įstengsime atsilaikyti prieš šią negandą ir išsaugoti gyvybę mums artimiems žmonėms“, – pabrėžė jis.
S. Sobianinas tikisi, kad balandžio 13 d. Maskvoje įvedami papildomi draudimai ir apribojimai padės sulėtinti koronaviruso plitimą.
„Kai tik užsikrėtimo pavojus atsitrauks, Maskva iškart pradės grįžti prie normalaus gyvenimo ritmo“, – pridūrė meras.
Jis pranešė, kad, blogėjant epidemiologinei situacijai, kitą savaitę Maskvoje laipsniškai bus įvesta leidimų judėti mieste sistema.
„Pirmiausia įvesime leidimus kelionėms į darbą. Antrame etape – kelionėms kitais tikslais. Ir trečiame etape – jei prireiks – judėjimui savo rajone. Kiekvieno iš etapų terminai bus pranešti papildomai“, – pareiškė S. Sobianinas.
Jis taip pat pranešė, kad dėl koronaviruso plitimo nuo balandžio 13 d. iki balandžio 19 d. stabdomos beveik visos Maskvos įmonės.
„Dirbs tik valstybinės valdžios organai, medicinos organizacijos, maisto ir medicinos pramonės įmonės, individualių apsaugos priemonių gamintojai, svarbiausios karinės pramonės, kosmoso, atominės pramonės gamyklos ir kritiškai svarbi infrastruktūra“, – informavo S. Sobianinas.
Rekomendacijos. Slaptai.lt nuotr.
Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos (NVSPL) balandžio 10 d. 7.00 val. duomenimis, Lietuvoje patvirtintų ligos atvejų išaugo iki 999.
Ketvirtadienį buvo patvirtinti 44 nauji ligos atvejai, ištirta 3 242 mėginiai.
Iki šiol iš viso dėl įtariamo koronaviruso ištirtas 36 051 ėminys.
Šie duomenys surinkti iš visų laboratorijų, kuriuose šie tyrimai atliekami.
Oficialiais duomenimis skelbiama, kad Lietuvoje pasveikusių žmonių yra tik 8, o nuo COVID-19 infekcijos mirė 16.
Jungtinėse Valstijose ketvirtadienį koronaviruso infekcija nusinešė dar 1 783 žmonių gyvybes. Mirusiųjų skaičius nuo epidemijos pradžios išaugo iki 16 500, rodo Johsno Hopkinso universiteto Baltimorėje duomenys.
330 mln. gyventojų turinčioje šalyje jau patvirtinta 460 000 Sars-CoV-2 infekcijos atvejų.
Italijoje dėl koronaviruso jau beveik mėnesį yra paskelbtas visuotinis karantinas. Gyventojai sėdi namuose, turistų nėra, o istorinėse italų miestų aikštėse pradėjo želti jauna žolė, skelbia tvn.24pl.
Italijoje suvaržymai dėl COVID-19 pandemijos tęsiasi beveik penkias savaites. Gyventojai iki minimumo bando apriboti aktyvumą lauke. Nėra čia ir turistų.
Vienoje iš populiariausių Navonos aikštėje Romoje tarp akmeninių šaligatvių plytelių, kurios itališkai vadinamos sampietrini, pradėjo prasikalti žalia žolė.
Paprastai populiarios vietos tarp turistų šiuo metu būdavo pilnos žmonių, todėl žolė negalėdavo čia augti, nes būdavo nuolat sutrypiama. Dabar čia nieko nematyti, o tai palankios sąlygos suželti jaunai žolei.
Panašiai yra ir Toskanos regiono mieste Sienoje, „Piazza del Campo“ aikštėje, kuri įtraukta ir į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Čia, be želiančios žolės, išdygo mažos saulutės.
Lietuvos spaudos kioskas. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Facebook” ir Europos žurnalistikos centras steigia fondą, kuris rems Europos vietinę žiniasklaidą per koronaviruso krizę. Į šio fondo paramą galės pretenduoti ir vietinė Lietuvos žiniasklaida.
Europos žurnalistikos COVID-19 paramos fondą įsteigė „Facebook” žurnalistikos projektas ir Europos žurnalistikos centras (EŽC) – ne pelno organizacija, bendradarbiaujanti su viso žemyno leidėjais. Fondas padės Europos šalių žurnalistams šiuo sudėtingu laikotarpiu, kad jie galėtų ir toliau skelbti svarbias naujienas.
EŽC paskirstys fondo lėšas, tarp jų ir „Facebook” investuotus 3 milijonus dolerių, smulkioms ir vidutinėms žiniasklaidos priemonėms ir žurnalistams labiausiai nukentėjusiose Europos šalyse. Taip siekiama paremti vietinę žiniasklaidą ir prisidėti prie patikimų su COVID-19 susijusių naujienų sklaidos.
EŽC dėl finansavimo skyrimo spręs remdamasis nustatytais kriterijais ir administruos dotacijas nepriklausomai nuo „Facebook”. Dotacijų paskirstymui nedarys įtakos tai, kaip žiniasklaidos priemonės naudoja „Facebook” įrankius ir produktus. Parama galės būti panaudota tokioms iniciatyvoms, kaip, pavyzdžiui, specialūs COVID-19 naujienlaiškiai, darbo užmokesčio didinimas, laisvai samdomų žurnalistų samdymas, bendruomenės grupių steigimas, konkrečiam regionui aktualių duomenų skelbimas, virtualių renginių organizavimas ir kita.
„Visoje Europoje vietinė žiniasklaida kovoja dėl išlikimo, – sakė Europos žurnalistikos centro direktorius Adamas Thomas. – Žurnalistus smarkiai paveikė koronaviruso sukelti ekonominiai veiksniai, nepaisant to, turėdami minimalius išteklius jie ir toliau skaitytojams pateikia svarbiausias naujienas. Be skubios paramos vietinė ir bendruomeninė žiniasklaida negalės kovoti su dezinformacija ir efektyviai informuoti piliečių. Europos žurnalistikos COVID-19 paramos fondas yra skirtas apsaugoti žurnalistus, kurie per šią krizę glaudžiai bendradarbiauja su savo bendruomenėmis.”
Norintys pretenduoti į šią paramą kviečiami sekti europeanjournalism.fund tinklapį, kuriame bus skelbiama, kur ir kada bus galima teikti paraiškas.
Šis „Facebook” įsipareigojimas yra viena iš daugelio kompanijos iniciatyvų COVID-19 krizės akivaizdoje. Kompanija jau skyrė 100 mln. dolerių paramą pasaulio žiniasklaidai koronaviruso krizės metu, taip pat 1 mln. dolerių vietiniams naujienų kanalams, 1 mln. dolerių faktų tikrinimo organizacijoms ir 1 mln. dolerių Tarptautiniam faktų tikrinimo tinklui. „Facebook” žurnalistikos projektas taip pat skyrė 300 mln. dolerių žurnalistams visame pasaulyje per įvairias programas ir partnerystes.
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus vyr. specialistė Daiva Razmuvienė sako, kad šiuo metu izoliacijoje esančių asmenų šalyje yra beveik 10 tūkst.
„Jei šiandien serga apie 912 asmenų, tai izoliacijoje esančių asmenų, kurie yra grįžę iš kitų šalių arba turėję (kontaktą su sergančiuoju. – ELTA) Lietuvoje, kadangi virusas plinta daugiau, yra beveik 10 tūkst. Į juos galima įskaičiuoti ir medikus”, – LRT radijui ketvirtadienį sakė D. Razmuvienė.
Pasak jos, šiuo metu registruota beveik pusantro šimto susirgusiųjų medikų, o kontaktą su sergančiuoju koronavirusu turėjo daugiau nei tūkstantis medikų.
„Iš šio skaičiaus tikrai bus ir teigiamų atsakymų, todėl infekuotų asmenų skaičius kils. Reikėtų labai anksti nesidžiaugti, nes kitos šalys didėjimą stebi per ilgesnį laikotarpį – per 12-15 dienų padvigubėja sergančiųjų skaičius. Lietuvoje padvigubėjimą stebime tarp 9–10 dienų.
Dar kol kas nusiraminti ir nesilaikyti visų rekomenduojamų karantine priimtinų priemonių tikrai būtų per anksti”, – sakė specialistė.
