JAV ir Pietų Korėjos agentai rezga planus nužudyti Šiaurės Korėjos lyderį Kim Čen Uną (Kim Jong-un), pranešė valstybinė šios šalies žiniasklaida, ja remiasi BBC.
Šiaurės Korėjos valstybės saugumo ministerijos išplatintame pranešime teigiama, kad į šalies teritoriją pateko JAV Centrinės žvalgybos valdybos ir Pietų Korėjos žvalgybos agentūros remiama teroristinė grupuotė, kuri planuoja pulti pasitelkdama biochemines medžiagas.
Pranešime rašoma, esą nuo šios akimirkos prasidės „antiteroristinė ataka“. Šiaurės Korėja teroristus suras ir „be gailesčio sunaikins“.
Pranešime, kurį paskelbė Šiaurės Korėjos naujienų agentūra KCNA, teigiama, kad per įtariamą ataką turėjo būti panaudotos „biocheminės medžiagos, tarp jų ir radioaktyvi medžiaga bei nuodinga nanomedžiaga“.
Vakarų ir Pchenjano žodžių karas pastarosiomis savaitėmis itin suintensyvėjo, Šiaurės Korėja grasina atlikti šeštą branduolinį bandymą.
„Vladimiro Putino laiškas gali būti daugybės formų. Jis gali būti toks šiurkštus, kaip pora rusų bombonešių, praskrendančių Aliaskos pakrantėse, arba toks pat mirtinas, kai perbėgėlio nužudymas Kijevo gatvėse“, – rašo Kevinas Pulsenas Amerikos leidinyje The Daily Beast.
O dabar Putinas, galimas dalykas, siunčia savo žinią Amerikos vyriausybei įmantresniu kanalu: eskaluodamas Amerikos žvalgybinių duomenų nutekinimą, kai praėjusią savaitę buvo paviešinta Nacionalinio saugumo agentūros operacija Artimuosiuose Rytuose ir joje dalyvavusio agentūros bendradarbio pavardė.
Kaip praneša autorius, „grupės, apsimetančios hakeriais ir pasivadinusios Shadow Brokers, nutekinimai prasidėjo paskutiniaisiais Obamos administracijos mėnesiais ir padažnėjo bei tapo svaresni po to, kai šį mėnesį JAV smogė Sirijos aviacijos bazei, tuo supykdydamos Rusiją“.
Grupės ryšys su Kremliumi ne toks akivaizdus kaip su įsilaužimais per prezidento rinkimus, rašo leidinys, bet „saugumo specialistai sako, kad Shadow Brokers puolimai sutampa su pasikartojančiu Rusijos GRU veiksmų modeliu per įsilaužimus rinkimų laikotarpiu“.
Kaip išsiaiškino Amerikos žvalgyba, per tą operaciją „Rusija sukūrė prasimanytų internetinių personažų, kad išplautų dalį vogtų elektroninių laiškų, pavyzdžiui, netikrą informatorių tinklapį, pavadintą DCLeaks, ir prasimanytą rumunų hakerį vardu Guccifer 2.0″.
Kaip primena autorius, Shadow Brokers pirmąsyk pasirodė scenoje 2016 metų rugpjūty, išspausdinęs NSA slaptus dokumentus įsilaužimui į užsienio kompiuterius siekiant rinkti žvalgybinius duomenis. FTB pradėjo tyrimą, ir rugpjūty agentai suėmė NBA rangovą Haroldą Martiną, aptikę, kad jis sandėliavo agentūros paslaptis savo namuose ištisus 20 metų, sakoma straipsnyje. „Bet kol Martinas laukė savo likimo federaliniame kalėjime, Shadow Brokers toliau publikavo pranešimus ir failus“.
Buvęs NSA rangovas Edvardas Snoudenas, atskleidęs agentūros paslaptis ir pasislėpęs Rusijoje, o taip pat kiti ekspertai padarė prielaidą, kad rusai gavo NSA slaptąjį kodą nedalyvaujant insaideriui, pažymi žurnalistas. „Žvalgybos tarnybos, įskaitant NSA, praktikuoja turėti kaip slaptą nuosavybę, nuomą arba įsilaužimą į vadinamuosius tarpinius viešai prieinamo interneto serverius, kad vykdytų savo atakas anonimiškai, – sakoma straipsnyje. – Į tuos kompiuterius būtinai pakraunami bent jau kai kurie agentūros instrumentai“.
Snoudenas spėja, kad rusai įsiskverbė į vieną iš tokių serverių, kad pavogtų NSA kodą.
Paskutiniai duomenys, Shadow Brokers paskelbti praėjusią savaitę, rodė NSA hakerio instrumentų sudėtingo rinkinio kodą, orientuotą į Windows sandarą, „tuo pačiu atverdami priėjimą prie kai kurių maždaug 2013 metų agentūros įrankių kiekvienam pradedančiam hakeriui, sugebančiam naudotis klaviatūra“.
Tačiau, kaip pažymi autorius, „tąsyk Shadow Brokers nepasiribojo kodu. Pirmą kartą per savo trumpą istoriją jie taip pat paskelbė vidinio naudojimo lenteles, dokumentus bei prezentacijas, kai kurios iš jų buvo su ženklais ar pastabomis „visiškai slaptai“, kurios pažįstamos visiems, kas matė Snoudeno nutekinimus“.
Kaip praneša leidinys, tas nutekinimas „detaliai demaskavo NSA 2013 metų hakerių operaciją, pavadintą Jeep Flea Market, kuri leido giliai įsibrauti į EastNets в Дубае kompaniją, atliekančią bankinius pervedimus daugeliui Artimųjų Rytų bankų – tai klausimas, aiškiai dominantis JAV žvalgybą“.
Tačiau hakeriai demaskavo ne tik operaciją. „Failuose paliktuose metaduomenyse buvo pavardė 35-rių metų NSA bendradarbio San Antonio, kuris, matyt, dalyvavo įsilaužime“. Kaip pažymi autorius, „NSA hakeriai nesusiduria su tokia pat rizika, kaip CŽV bendradarbiai, dirbantys po priedanga užsienyje, bet tikimybė, kad Rusija pradėjo atskleidinėti jų pavardes sąryšy su konkrečia operacija, kelia žvalgybininkų tarifą“.
Žurnalisto nuomone, Shadow Brokers nutekinimas penktadienį išsyk paneigė vieną teoriją. „NSA niekada netalpintų PowerPoint įslaptintų lentelių bei skaidrių tarpiniame serveryje. Tokie duomenys galėjo ateiti tik iš NSA vidaus, – sakoma straipsnyje. – O tai rengia dirvą šaltojo karo laikų garsiojo žvalgybos ritualo – rusų „kurmio“ medžioklės – atgimimui su iš to išplaukiančiu agentūros moralinės dvasios nuosmukiu. „Aš manau, kad greičiausiai mes ieškome kažko, kas pažeidė taisykles iš vidaus, arba kontraktininko, kuris turėjo priėjimą prie informacijos, – pabrėžė kalbėdamas su autoriumi Carbon Blac kompanijos nacionalinio saugumo strategas Erikas O‘Nilas. – Šiaip ar taip, kažkas žvalgyboje yra aukšto rango šnipas“.
Bet jeigu Rusija ir turėjo „kurmį“ NSA-oje 2013 metais (mums artimiausia paskelbtų dokumentų data), IBM Resilient kompanijos techninis direktorius Briusas Šnajeris mano, kad vargu ar jis tebėra, kitaip nebebūtų Shadow Brokers, sakoma straipsnyje.
„Informacija spausdinama tik tada, kada ji naudingesnė, kad įpykintų, o ne žvalgybos sumetimais, – pabrėžė žymus amerikiečių kompiuterinio saugumo specialistas. – Jeigu jūs turite agentą NSA-oje, jūs nespausdinsite informacijos. Toks agentas pernelyg svarbus“.
„Snoudenas, kuris išsinešė iš NSA atmintinę su paslaptimis, parodė, kad dabar vogti ir slapta išsinešti slaptą informaciją palyginti lengva, – rašo autorius. – Tačiau O‘Nilas pabrėžia, kad FTB kontržvalgybos misija irgi lengvesnė dėl išsikerojančių sisteminių žurnalų ir serverių žurnalų įslaptintuose tinkluose“. „Norėtųsi galvoti, kad toji „kurmio“ medžioklė bus lengvesnė, nei anksčiau“, – pažymėjo ekspertas.
O kol kas laukite naujų Shadow Brokers pasireiškimų, apibendrina autorius. Nutekinimu penktadienį jie užsiminė apie naujus nutekinimus šią savaitę. „Kas žino, kas nutiks toliau?“
Britų leidiniui „The Guardian“ tapo žinoma, kad Didžiosios Britanijos žvalgybų darbuotojai suvaidino lemiamą vaidmenį perspėdami kolegas Vašingtone dėl galimų Donaldo Trampo (Donald Trump) rinkimų štabo ryšių su Rusijos žvalgybų agentais.
Britų žvalgyba GCHQ pastebėjo 2015-ųjų metų pabaigoje įtartiną bendradarbiavimą tarp asmenų, susijusių su D.Trampu, ir žmonėmis, kurie įtariami esą Rusijos slaptųjų tarnybų dabuotojai arba Rusijos įtakos agentai.
Šią versiją laikraštis skelbia remdamasis šaltiniu, artimu Didžiosios Britanijos žvalgybai. Beje, slaptieji duomenys surinkti ir perduoti Amerikai ne specialiai, o besikeičiant kasdiene, niekuo neišsiskiriančia informacija.
Vėliau, iki 2016-ųjų metų vasaros, Vakarų žvalgybos su kolegomis iš JAV pasidalino jau papildoma informacija apie D.Trampo aplinkos atstovų susitikimus su rusais. Elektroninės žvalgybos duomenų apie įtartinus ryšius Vašingtonui perdavė Vokietija, Estija ir Lenkija. Svarbių duomenų pateikė ir Australija, Nyderlandai ir Prancūzijos Vyriausioji išorės žvalgybos valdyba DGSE.
Remiantis turimomis žiniomis tampa akivaizdu, kad GCHQ specialiai nesidomėjo D.Trampo rinkimų štabo žmonėmis. Britų šnipai neturėjo tikslo sekti būtent D.Trampo patikėtinius ir specialiai neieškojo duomenų apie D.Trampą. Įtartini pokalbiai su įtartinais Rusijos žmonėmis buvo užfiksuoti atsitiktinai. Tiesiog britai rutiniškai analizavo Rusijos žvalgybų žingsnius, kai ėmė ryškėti dėsningumai, galintys dominti amerikiečių žvalgus.
Tiek amerikiečių, tiek britų šaltiniai leidiniui „The Guardian“ pranešė, kad būtent GCHQ pirmąjame etape atliko svarbiausius darbus, kai 2016-ųjų metų vasarą FTB pradėjo rimtai žvelgti į temą, kokie iš tiesų D.Trampo ir Kremliaus santykiai. Vienas iš leidinį informavusių šaltinių pabrėžė, kad britų žvalgyba – svarbiausia informacijos tiekėja.
Leidinio „The Guardian“ šaltiniai taip pat pabrėžė, kad JAV slaptosios tarnybos FTB ir CŽV dirbo per daug lėtai, analizuodamos, kodėl D.Trampo komanda palaiko ryšius su Rusija. Lėtumą galima paaiškinti: JAV įstatymai draudžia Amerikos žvalgyboms nagrinėti asmeninius amerikiečių pokalbius be teismo sankcijos. Todėl tikrai gali susidaryti įspūdis, kad amerikiečių „džeimsai bondai“ kai kada snaudžia.
Laikraščio duomenimis, tuometinis GCHQ vadovas Robertas Henigenas perdavė slaptus popierius CŽV vadovui Džonui Brenanui dar 2016-ųjų vasarą. Klausimas buvo toks delikatus, kad informaciją įteikė pats tarnybos vadovas. Ši misija nepatikėta niekam kitam.
Šiuo metu atliekami net keli tyrimai dėl D.Trampo rinkimų štabo darbuotojų bendravimo su galimais rusų įtakos agentais. Manoma, kad šį subtilų klausimą nagrinėjantys specialistai sparčiai pasistūmėjo į priekį. Dabar jie neva turi konkrečių duomenų, kad sąmokslo vis tik būta. Omenyje turimi slapti D.Trampo rinkimų štabo vadovų ir rusų įtakos agentų susitarimai. Taip pat žinoma, kad rusai naudojosi konfidecialia informacija, gauta įsilaužus į amerikiečių kompiuterius.
Nors Maiklas Flinas – jau nebe JAV prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) patarėjas nacionalinio saugumo reikalams (jis pats atsistatydino), vis tik įdomu ir svarbu, ką ponas Flinas išties kalbėjo susitikęs su Amerikoje reziduojančiu Rusijos ambasadoriumi.
Ar tikrai tie pokalbiai buvo tik „apie orą ir sveikatą“, ar vis tik Rusijos diplomatui buvo žadama sušvelninti šiuo metu Rusijai taikomas ekonomines sankcijas?
Slaptai.lt portalas šia tema savo skaitytojams pateikia du Vakaruose paskelbtus straipsnius.
XXX
Sari Horwitz, Adam Entous / The Washington Post
Maiklas Flinas per apklausą FTB darbuotojams neigė, kad aptardavo sankcijas su Rusijos ambasadoriumi
„Buvęs prezidento nacionalinio saugumo patarėjas Maiklas Flinas per apklausą FTB agentams neigė, kad aptardavo Amerikos sankcijas Rusijai su tos šalies ambasadoriumi iki Donaldui Trampui pradedant eiti prezidento pareigas, o tai prieštarauja žvalgybos tarnybų perimtiems pokalbiams, kaip sakė veikiantys ir buvę Amerikos valdininkai“, – praneša The Washington Post.
Maiklas Flinas pietauja su Vladimiru Putinu
„Sausio 24-os dienos apklausa potencialiai gresia Flinui baudžiamąja atsakomybe, – rašo korespondentai Sari Horvac ir Adamas Entusas. – Melagingi parodymai FTB darbuotojams yra sunkus nusikaltimas. Tačiau, kaip tvirtina kai kurie valdininkai, neaišku, ar prokuratūra kels bylą, dalinai todėl, kad Flinas gali savaip interpretuoti žodžio „sankcijos“ apibrėžimą. Be to, po savo paneigimų FTB jis pareiškė, kad negali prisiminti viso pašnekesio, sako valdininkai“.
„Bet koks sprendimas dėl teisminio persekiojimo galų gale priklausys nuo Teisingumo ministerijos“, – sakoma straipsnyje.
Praėjus dviem dienoms po apklausos FTB tuometinė generalinė prokurorė Sali Jeits ir nacionalinio saugumo bendradarbis per susitikimą Baltuosiuose rūmuose pranešė Trampo juridiniam patarėjui Donaldui Makganui perimtų telefoninių pokalbių turinį. Sali Jeits ir kiti valdininkai ne tik sunerimo, kad Rusija galėjo panaudoti savo interesams apgaulingą skambučio aiškinimą – viceprezidento Maiko Penso pakartotą nacionalinėje televizijoje – bet ir nemanė, kad būtų teisinga nepranešti Pensui apie tuos prieštaravimus, pateiktus informuotų valdininkų.
Žurnalistai pažymi, jog neaišku, kada FTB pradėjo tikrinti Flino kontaktus su RF ambasadoriumi JAV Kisliaku. Buvusių valdininkų duomenimis, kad FTB tiria jų tarpusavio santykius, aukšti Barako Obamos administracijos bendradarbiai sužinojo sausio pradžioje.
„Paskutinę Barako Obamos prezidentavimo dieną Sali Jeits, Nacionalinės žvalgybos direktorius Džeimsas Kleperis ir CŽV direktorius Džonas Brenanas rekomendavo informuoti Trumpo komandą apie Flino reikalus. Tačiau FTB direktorius Džeimsas Kamis tam pasipriešino, pareiškęs, kad tai būtų kišimasis į agentūros atliekamą tyrimą. FTB studijuoja Trumpo bendražygių kontaktus su Rusijos valdininkais“, – sakoma straipsnyje.
informacijos šaltinis: The Washington Post.
XXX
Paul Sonne / The Wall Street Journal
Pentagonas nerado dokumentų, patvirtinančių, kad Maikui Flinui buvo leista paimti pinigų iš Rusijos televizijos
„Kaip rašoma einančiojo armijos ministro pareigas laiške, Pentagonas nerado jokių dokumentų, rodančių, kad Maikui Flinui buvo leista gauti pinigų iš užsienio vyriausybės, prieš jam išvykstant į Maskvą 2015 metais dalyvauti Rusijos televizijos programoje, – praneša Polas Zone leidinyje The Wall Street Journal. – Toks atradimas padarytas po to, kai deputatai iškėlė klausimą, ar buvęs Baltųjų rūmų nacionalinio saugumo patarėjas ir Amerikos armijos dimisijos generolas pažeidė Pentagono taisykles, pagal kurias karininkai privalo pranešti apie pajamas, gautas iš kitų šalių“.
„2015 metų pabaigoje Flinas priėmė kvietimą vykti į Maskvą ir duoti mokamą interviu Rusijos televizijai RT, o taip pat dalyvauti šventiniame renginyje jos dešimtmečio proga, kuriame jis sėdėjo greta prezidento Vladimiro Putino, – sakoma straipsnyje. – Armijos ministerija atliko „kruopštų archyvų tyrimą ir nerado jokių dokumentų“, – tai pranešė vasario 14 dienos laiške einantis armijos (sausumos pajėgų) ministro pareigas Robertas Spiras, atsakydamas Atstovų rūmų nariui Elaidžiui Kamingsu (demokratei iš Atstovų rūmų Priežiūros komiteto), kuris klausė, ar Flinas buvo gavęs tokį leidimą. Keletas deputatų demokratų neseniai paprašė gynybos ministerijos išaiškinti, ar Flinas nepažeidė konstitucijos, kai gavo pinigų už lankymąsi Rusijos televizijos tinklų renginyje“.
„Anksčiau Flinas sakė, kad už lankymąsi renginyje 2015 metų gruodžio mėnesį – laikotarpiu, kai stiprėjo įtampa tarp Baltųjų rūmų ir Kremliaus, – jam buvo sumokėta“, – sakoma straipsnyje.
„Centrinė žvalgybos valdyba prognozavo „Sąjungos už liaudies judėjimą“ (UMP) pažeidžiamumą, susijusį su 2012 metų rinkimais“, – rašo laikraštyje Le Monde žurnalistas Martinas Unterzingeris.
Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV), pagrindinė JAV užsienio žvalgybos institucija, rimtai domėjosi Prancūzijos 2012 metų prezidento rinkimais, apie tai liudija WikiLeaks, Libération, Mediapart ir La Repubblica išspausdintas dokumentas, sakoma straipsnyje.
„2011 metų lapkričio mėnesio dokumente surašytos su būsimąja prezidentine kampanija susijusios temos, kurios tada domino CŽV. Kalbama apie kažką panašaus į „užsakymą“, adresuotą, konkrečiai, JAV Nacionalinio saugumo agentūrai, atsakingai už pasiklausymą, kur jai smulkiai pasakojama apie Amerikos valdžią dominančius klausimus ir apie taikinius, į kuriuos reikia susikoncentruoti. Tas dokumentas nenurodo, kokios informacijos prisirinko amerikiečiai, tuo labiau jis neatskleidžia priemonių, naudotų tam tikslui pasiekti. Ir vis dėlto, jis parodo, kokios temos labiausiai domino vedančiąją pasaulio valstybę apie Prancūziją, kuri rengėsi rinkiminei kampanijai“, – sako žurnalistas.
„CŽV imasi visų be išimties: po kruopštaus pirminių rinkimų Socialistų partijoje sekimo spalyje žvalgybos valdyba ketina „stebėti“ 2012 metų prezidento rinkimus. Nikolia Sarkozy ir UMP irgi atsiduria Amerikos žvalgybos taikinyje, ir tai nenuostabu“, – pažymi autorius.
„Atrodo, CŽV prognozuoja galimą dešiniųjų pralaimėjimą 2012 metų rinkimuose ir partijos pažeidžiamumą“, – tęsia autorius.
Amerikiečiai taip pat domisi Socialistų partija ir kitais kandidatais. Tarp „politinių partijų ir įdomių personų“ figūruoja Fransua Olandas, Marin Le Pen, Dominikas Stros-Kanas, informuoja žurnalistas.
„CŽV nori aprėpti platesnį Prancūzijos politinio gyvenimo akiratį ir prašo siųsti jai informaciją apie „naujas partijas bei politinius judėjimus, o taip pat neseniai atsiradusius kandidatus prezidento rinkimuose“, pavyzdžiui, domina jų nuomonė apie JAV“, – sakoma straipsnyje.
„Tas dokumentas nušviečia klasikinį žvalgybos metodą tiekiant politinei valdžiai visą būtiną informaciją, kurios jai gali prireikti savo užsienio politikoje. CŽV apie tai mini dokumente: surinkta informacija „padės analitikams įvertinti Prancūzijos porinkiminę politinę situaciją ir jos potencialų poveikį Prancūzijos ir Amerikos santykiams“. Veiksmai banalūs, bet juntami. CŽV dokumentas tai patikslina: šis dokumentas itin jautrus, nes šnipinėjimas tarp „draugų“ gali paliesti „skausmingas vietas“, – komentuoja žurnalistas.
„Nieko nenustebins tai, kad CŽV gavo užduotį rinkti žvalgybinius duomenis apie svarbiausius rinkimus vienoje iš stipriausių pasaulio valstybių. Tačiau tas dokumentas mums primena, kad mūsų laikais, kai Rusija elgiasi kaip pabaisa 2017 metų rinkimų išvakarėse, Prancūzija negali pasikliauti jokiais draugais šnipinėjimo srityje, net JAV“, – apibendrina Unterzingeris.
„Feliksas Sateris – imigrantas, atsėdėjęs kalėjime už tai, kad smogė žmogui į veidą sudaužytos stiklinės nuo kokteilio „Margarita“ dugnu.
Ir jei jis būtų kilęs iš Meksikos, o ne iš Rusijos, jis tikriausiai būtų užsitarnavęs bad hombre etiketę“, – rašo leidinyje The Daily Beast Maiklas Deilis ir Maiklas Veisas. (Prezidentas Trumpas keletą kartų vartojo posakį bad hombres /pažodžiui „blogi vyrukai“, – angl./, turėdamas omenyje meksikiečių kilmės nusikaltėlius, kuriuos reikia išsiųsti iš JAV. – red. past.).
Nemirtingoji mafija
„Tik dėka to, kad Sateris tapo federalinės valdžios informatoriumi, jis išvengė 20 metų kalėjimo už 40 mln. dolerių aferą, nuo kurios nukentėjo daugiausia seni žmonės, įskaitant keletą Holokaustą išgyvenusių žmonių. Saterio tėvas irgi tapo informatoriumi po to, kai teismas pripažino jį kaltu už partnerystę su paprastu mafijos nariu, kuris beveik 10 metų reketavo smulkų verslą Brukline“, – rašo autoriai.
„Niekas iš to, kas minėta, nesulaikė Donaldo Trumpo nuo plačių dalykinių ryšių su Sateriu, liečiančių ir Trampo daugiaaukščius viešbučius, ir kondominiumus Niujorke Soho rajone. Paskui, kai Saterio teisės pažeidimų sąrašas tapo plačiai žinomas, Trumpas pareiškė, kad su juo pažįstamas tik iš tolo“, – sakoma straipsnyje.
„Ir vis tikt tuo momentu, kai Trumpo administracija rengė planą gausinti deportaciją, žmogus, kuris ilgą laiką yra asmeninis prezidento patikėtinis, gurkšnojo kavą viešbutyje Manhetene su tuo emigrantu iš Rusijos“, – pabrėžia autoriai.
„Kaip tvirtina The New York Times, Trumpo patikėtinis Maiklas Koenas ir Sateris prisidėjo prie kažkokių mėgėjiškų diplomatinių pastangų, turėjusių padaryti galą Rusijos karui su Ukraina, realizuojant Ukrainos prezidento Porošenkos nuvertimo iš jo posto planą“, – aiškina autoriai. (Žiūr. straipsnį laikraštyje The New York Times „Per Trumpo partnerių malonę aplinkiniu keliu gautas planas Ukrainai ir Rusijai“).
Leidinys praneša: „Koenas interviu The Daily Beast įtikinėjo, kad straipsnyje The New York Times informacija neteisinga, ir jis nesusijęs su tuo susitaikymo planu. Jis atsisakė atsakyti į klausimą, ar jam kelia nerimą Saterio kriminalinė praeitis ir pastarojo ryšiai su organizuotu nusikalstamumu“.
„Koenas pripažino, kad sausį trumpai bendravo su Sateriu viename viešbutyje Manhetene“, – rašo autoriai.
„Manęs paprašė greitosiomis susitikti su juo prie pudelio kavos, aš sutikau, – pareiškė Koenas interviu The Daily Beast. – Kai manęs paprašė, aš nežinojau, kas dalyvaus tame susitikime, aš niekada nepritariau kokiam nors su Ukraina susijusiam diplomatiniam planui ir niekada nedirbau prie tokių planų“.
Autoriai pažymi: susitikime dalyvavo Ukrainos parlamentaras Andrejus Artiomenka, tvirtinantis, kad turi Porošenkos korumpuotumo įrodymų.
The New York Times neatsisako savo čia minimo straipsnio turinio.
Sateris neatsiliepė į prašymą duoti interviu laikraščiui The Daily Beast. „Kiti leidiniai citavo jo pasisakymus, kuriuose jis neigė prisidėjęs prie realių diplomatinių pastangų. Interviu leidiniui Fox News jis sakė, kad tos pastangos – ne kas kita, o tik paprasčiausias jo indėlis į paramą jo naujai tėvynei“, – rašo autoriai.
„Kas čia blogo padėti nutraukti karą ir siekti taikos? – klausė jis. – Aš tiek daug padariau savo šaliai ir maniau, kad pasistūmėjimas link susitaikymo – geras dalykas“.
Neteisėti mafijos sandoriai
Leidinys komentuoja: „Sateris iš tikrųjų turi patirties ką nors prastumiant, daugiausia save patį. O tai, ką jis nuveikė savo šaliai (dvi stambios mafijos bylos FTB, nesėkmingas bandymas įgyti CŽV juodojoje rinkoje Afganistane raketų Stinger, tai, kad jis neva tai gavo Usamos bin Ladeno mobilaus telefono numerį) buvo tikriausiai padaryta siekiant išvengti bausmės už pražangas prieš savo šalį, kurias jis pripažino teisme“.
Leidinys aprašo Saterio biografiją: 8-rių metų imigravo į JAV iš SSSR, 20-ies su trupučiu buvo klestintis brokeris Wall-strit‘e, paskui atsėdėjo 15 mėnesių už čia aprašytą žmogaus užpuolimą bare. 1995 metais bus išleistas anksčiau laiko.
1998 metais firmos Manhattan Mini Storage Sohe vadybininkas aptiko patalpoje, kurią Sateris nuomojo prasimanyta moteriška pavarde, šratinį šautuvą, du pistoletus, o tai pat skrynelę ir sportinį krepšį su dokumentais. Tie dokumentai „nuvedė FTB prie stambios aferos su akcijomis pagal principą „prisiurbti ir išmesti“, o taip pat prie reketo operacijų ir tarptautinės pinigų plovimo schemos. Vėliau buvo įrodyta, kad juos organizavo Sateris ir du iš jo senų dalykinių partnerių – Genadijus Klotsmanas („Džinas“) ir Salvatori Laurija, sakoma straipsnyje.
Vėliau Sateris ir bendri atsakovai pripažino savo kaltę.
Pasak Didžiosios žiuri 2000 metų kaltinamojo akto, jų neteisėtoje veikloje taip pat dalyvavo keturi kriminaliniai Italijos mafijos klanai. „Pagal tą, vėlyvesnę bylą Sateris, Klotsmanas ir Laurija, jau prisipažinę kaltę pagal 1998 metų kaltinimus, buvo kaip bendrininkai, kuriems kaltinimai nebuvo pateikti“, – pabrėžia autoriai.
2000 metais Michailas Sateris (Felikso tėvas) ir Batčas Montevekis pripažino savo kaltę – reketavę „restoranus, maisto parduotuves ir medicinos klinikas“ Braiton-Biče nuo 1990 metų gruodžio iki 1999 metų sausio. Tėvas atsipirko trejais metais sąlyginės bausmės mainais už bendradarbiavimą su tyrimu.
„Visai su tuo nesusijusiose teisminėse bylose Michailas Sateris vadinamas Semiono Mogilevičiaus bendrininku. Pastarasis – vienas iš nelemtai išgarsėjusių rusų mafijozų, kuris iki 2015 metų buvo FTB ieškomų pavojingiausių nusikaltėlių sąraše“, – rašo autoriai.
Šiaip ar taip, prokurorė Loreta Linč (vėliau JAV generalinė prokurorė) rašė, kad per 10 metų Feliksas Sateris, kaip informatorius, pateikė „informacijos, turėjusios esminės reikšmės nacionaliniam saugumui ir apie daugiau kaip 20 asmenų, įskaitant stambius finansinius sukčius ir cosa nostra narius, kaltei pripažinti.
Autoriai aiškina: nacionalinis saugumas minimas ryšium su numanoma Saterio, Klotsmano ir Laurijos veikla užsienyje.
„2003 metais išleistoje Knygoje „Skorpionas ir varlė: rimti nusikaltimai ir gražus gyvenimas“, kurią parašė Laurija su bendraautoriumi žurnalistu Deividu Bariu, tvirtinama, kad tie trys draugužiai tapo CŽV žvalgais, kuriems buvo pavesta siūlyti Amerikos mokesčių mokėtojų pinigų už Stinger raketas „oras-žemė“, dingusias per slaptą JAV kampaniją, išstumiant sovietų kariuomenę iš Afganistano. Nuogąstauta, kad tos raketos pateks Usamos bin Ladeno Al-Qaeda‘i“, – sakoma straipsnyje.
Mafijos atstovas
Mainais už dalyvavimą šioje operacijoje Sateris, Klotsmanas ir Laurija turėjo išvengti kalėjimo už savo teisės pažeidimus Wall-street‘e.
„Vėliau Laurija paneigė savo knygą, bandė sutrukdyti ją išleisti, ir apskelbė ją meniniu prasimanymu“, – sakoma straipsnyje. Bet Baris tikina, kad istorija teisinga.
„Rusai turėjo keliauti į Afganistaną spręsti to klausimo, nes raketos buvo būtent ten. Taip sumanyta, kad bin Ladenas nesuprastų, jog galų gale Stinger‘iai paklius į CŽV rankas“, – sako Baris.
Kaip tvirtina Baris, sandėris žlugo dėl Klotsmano godumo, – jis reikalavo už vieną raketą 350 tūkst. dolerių vietoj pradinės kainos – 35 tūkst. dolerių.
Kadangi operacija Afganistane neįvyko, Sateriui vis dar grėsė ilgi metai kalėjimo.
Bet, kaip tvirtina Laurija kartu su Bariu parašytoje knygoje, „praėjus kelioms dienoms po rugsėjo 11-osios man paskambino (Sateris) ir pasakė, kad mūsų pateikta informacija apie Usamą bin Ladeną dabar aktyviai studijuojama ir mūsų padėtis pagerėjo“.
Knygoje tvirtinama, kad partneriai pateikė JAV valdžiai Stinger‘ių serijinius numerius ir, „kaip mes manėme, veikiantį bin Ladeno mobiliojo telefono numerį“.
2002 metais Sateris tapo statyba besiverčiančios firmos Bayrock Group vykdančiuoju direktoriumi. Vėliau ten nuėjo dirbti ir Laurija.
Bayrock‘o biuras buvo įsikūręs „Trumpo bokšte“ Niujorke. „Penkerius metus Sateris ir Bayrock sudarinėjo vieną po kito sandėrius su Trump Organization dėl licencinio jos pavadinimo naudojimo visoje šalyje“, – sakoma straipsnyje.
2009 metais Sateriui buvo paskelbtas nuosprendis už čia minėtą aferą su akcijomis. Jam buvo priteista 25 tūkst. dolerių bauda, nors, leidinio nuomone, normaliai jis būtų turėjęs sumokėti 40 mln. dolerių kompensacijos ir atsėdėti 20 metų kalėjime.
Prieš 2010 metus Sateris paliko Bayrock‘ą, bet, turima žinių, kad jis dalijo vizitines korteles, kuriose jis prisistatinėjo kaip „Donaldo Trumpo vyresnysis patarėjas“, o taip pat turėjo veikiantį elektroninį adresą Trump Organization, telefono numerį, anksčiau priklausiusį vienam Trumpo juridiniam konsultantui, ir savo kabinetą „Trumpo bokšte“.
Tuo tarpu buvęs Bayrock‘o finansų direktorius Džodis Krisas kreipėsi į teismą, reikalaudamas savo dalies iš projekto Trump SoHo pajamų, ir tvirtino, kad Sateris trukdo jam gauti visus tuos pinigus.
„Prisaikdintas Krisas liudijo, kad jo pinigai įstrigo Islandijos finansų kompanijoje FL Group, kuri, matyt, traukė Rusijos investuotojus – Vladimiro Putino favoritus. (Tame sandėryje dalyvavo Bayrock‘o steigėjas Teflikas Arifas)“, – sakoma straipsnyje.
Leidinys cituoja Kriso parodymus: „Feliksas Sateris (taip originale) man sakė, kad sandėris su FL draudžia man gauti likusią sumą, nes aš galiu arba paimti pinigus ir užsičiaupti, arba rizikuoti, kad mane užmuš, jei labai jiems įkyrėsiu“.
Leidinys pabrėžia: ir vis dėlto Sateris, atrodo, nepriklauso tiems imigrantams, apie kuriuos Trumpas kalbėjo: „Mes iki šiol neregėtai sparčiai išsiunčiam iš šalies tikruosius piktadarius“.
Informacijos šaltinis: laikraštis The Daily Beast ir inopressa.ru internetinis portalas.
Jurijus Švecas. Štai kaip užsidarė spąstai, ir juose atsidūrė mažas pliktelėjęs žmogeliukas, siauruose KGB sluoksniuose savo laiku žinomas kaip Nuorūka (Okurok – rus.), o vėliau – kaip Blanki Kandis (Bliednaja Mol – rus.). Ir tai atsitiko po negrabiai sužlugdytos Putino operacijos, bandant įsikišti į prezidentinę kampaniją JAV. Prisižaidė.
Natalia Dvali.Argi dosjė tikslas – ne diskredituoti Trumpą, parodžius jo galimus ryšius su Rusijos valdžia? Kodėl jūs įsitikinęs, kad tai „spąstai“ Putinui?
Jurijus Švecas. Trumpą „užmurzino“ Putinu. Vova seniai virto raupsuotuoju, prie kurio prisilietimas gali privesti prie politinės mirties bet ką, bent jau JAV. Dabar Trumpui teks įrodinėti, kad jis ne Kremliaus agentas.
Atkreipkite dėmesį, Trumpas jau sutinka, kad Rusija kišosi į rinkimų procesą, tai yra sudavė smūgį vienam iš amerikietiškos sistemos principų. O Putino ordininkas Reksas Tilersonas, tvirtinant Senate jo kandidatūrą į valstybės sekretoriaus postą, Rusiją vadina adversary (priešininke – liet.). Priminsiu, šaltojo karo metais KGB laikė Ameriką main adversary, tai yra pagrindine priešininke. O dabar RF Tilersonui – priešininkė. O atsimenate, kokias viltis į jį dėjo Kremlius?! Obama jiems, debilams, nepatiko.
Dar griežčiau apie Putino valdomą Rusiją pasisakė naujasis CŽV vadovas ir gynybos ministras. Trumpiau sakant, vedantieji naujosios JAV administracijos atstovai, kurie vaidins lemiamą vaidmenį formuojant politiką RF atžvilgiu, suformulavo naują doktriną: Rusijos sutramdymas arba taika per jėgą.
Kongrese, o ir visame Amerikos isteblišmente, susiformavo dominuojanti dvipartinė dauguma, kuri tą doktriną aršiai palaiko. Ir toji dauguma aiškiai supranta: su Putinu vesti derybas visiškai beprasmiška, nes jis melagis, apsukrus tipas, kuris tik ir galvoja, kaip išsilaikyti valdžioje. Ir kaip dabar Trumpui atšaukti sankcijas Rusijai, ko taip beviltiškai tikisi Kremlius?
Operatyvinė byla Trumpui buvo užvesta mažiausiai 1987 metais, kai jis pirmą kartą atvyko į Maskvą.
Natalia Dvali. Net jeigu išviešinta Trumpo dosjė – „fanera“, tai nereiškia, kad Maskvoje nėra tikros JAV prezidentą kompromituojančios medžiagos.
Jurijus Švecas. Žinoma, yra. Maskvoje turi būti Trumpo operatyvinė byla. Ir ji užvesta mažiausiai 1987 metais, kai jis pirmą kartą atvažiavo į Maskvą. Kaip tik tuo metu aš dirbau Vašingtono rezidentūroje ir užsiėmiau „apdorojimo objekto“ išvedimu į Maskvą, kur su juo padirbėjo, o paskui įtraukė į agentūrinį aparatą kaip ypač vertingą agentą, kurį planuojama įdiegti į Baltuosius rūmus. Tiesa, ne kaip prezidentą, o kuklesnėms pareigoms (šypsosi).
Natalia Dvali. Kas gali būti tikrajame Maskvos faile apie Trumpą?
Jurijus Švecas. Bet koks verbavimas remiasi trim pagrindiniais dalykais – kompromituojančia medžiaga, pinigais ir ideologija. Na, arba jų kombinacija. Trumpo atveju, kaip jūs suprantate, ideologija atkrenta. Lieka kompromituojanti medžiaga ir pinigai. Pradėkim nuo pirmojo. Pateiksiu keletą pavyzdžių, ką tuo metu darė KGB.
Į Maskvą oficialaus vizitu atvyksta vienos Vakarų valstybės, artimiausios JAV sąjungininkės, ministras pirmininkas. KGB įvykdo operaciją Olga arba paprasčiau sakant, įrašinėja vaizdajuostėje patalpas, kuriose apsistojo aukštas svečias. Taip nustatoma, kad premjero sutuoktinė turi ypatingą seksualinį apetitą ir kol jis veda derybas su sovietų aukšto rango asmenimis, jo žmona aktyviai užsiima seksu su apsaugininku. Kaip toliau naudojama informacija – nežinau, bet tai kompromituojančios medžiagos, kurios reikėjo KGB, pavyzdys.
Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.
Dar vienas pavyzdys. Į Maskvą atskrenda JAV senatorius, kuris turėjo didžiulės įtakos Amerikos ir sovietų santykiams. Jam pristatoma dieviškos išvaizdos vertėja. Senatorius neteko proto, ėmė reguliariai lankytis Maskvoje, kartojo gražuolei (suprantama, įrašinėjant KGB): girdi, dėl tavęs viską pasiruošęs padaryti, tu tik pasakyk. Apskritai, jis nuo jos (ir nuo KGB) nieko neslėpė.
Trečias pavyzdys. KGB gauna informacijos, kad į Maskvą atvyksta Amerikos orkestras ir vienas iš muzikantų – netradicinės seksualinės orientacijos žmogus. Tuo metu Vakaruose tai buvo rimta kompromituojanti medžiaga, kurios pagalba galima sužlugdyti karjerą. Kuris muzikantas yra gėjus – to kontora nežinojo. Tad pasiuntė į koncertą vieną agentą, irgi gėjų, su užduotim: išskaičiuoti reikalingą muzikantą. Agentas ne tik išskaičiavo, bet per koncerto pertrauką net susitarė su amerikiečiu dėl pasimatymo. Toliau, žinoma, viskas klostėsi pagal operaciją Olga.
Natalia Dvali. Trumpo toks audringas asmeninis gyvenimas, kad vargu ar Kremliaus galbūt turima jį kompromituojanti medžiaga sukeltų rimtą politinį skandalą JAV.
Jurijus Švecas. Žinoma. Verbavimas, pasinaudojant kompromituojančia medžiaga, apskritai laikomas pačiu nepatikimiausiu, ir darbas su tokiu agentu paprastai trunka neilgai. Atskleisiu paslaptį: sovietų žvalgyba praktiškai niekada nėra paskelbusi kompromituojančios medžiagos, kad nubaustų užsienietį, jeigu jis atsisakydavo bendradarbiauti arba nutraukdavo bendradarbiavimą. Ne iš humaniškumo. Paprasčiausiai kompromitacinės medžiagos „realizavimas“ už bausmę suduotų nepaprastai stiprų smūgį būsimos agentūros verbavimui. Jeigu žvalgybos tarnyba ryžtasi niekšybei, pradeda keršyti, su ja niekas nenorės dirbti.
Idealu, kad žvalgyboje darbas su agentu būtų grindžiamas džentelmeniškais principais. Tai yra, jeigu, teoriškai, Kremlius pradėtų šantažuoti Trumpą dėl „žemesnės socialinės atsakomybės“ merginų, jis gali drąsiai pasiųsti Maskvą į visas keturias puses. Bet net jeigu įsivaizduosime neįsivaizduojamus dalykus, kad Putinas nusprendė nubausti Trumpą ir paskelbti pikantiškus vaizdo įrašus (žinoma, jeigu tokių yra), Trumpui tai būtų kaip šratai drambliui.
Idiotiška Putino kišimosi į rinkimų kampaniją JAV operacija sudarė tokias sąlygas, kad dabar visos pasaulio specialiosios tarnybos stebi kiekvieną Trumpo judesį.
Natalia Dvali. Trumpas oficialiai šešis kartus bankrutavo, iki šiol nepaviešino savo mokesčių deklaracijos. Amerikos žiniasklaidoje ne kartą išsakyti įtarimai, kad Kremlius galėjo finansais padėti Trumpo korporacijai.
Jurijus Švecas. Viename interviu žurnalistas sakė Trumpui: girdi, jau nustatyta, kad vienas iš jūsų verslo partnerių susijęs su rusų mafija. Į tai būsimasis JAV prezidentas atsakė: girdi, kai aš pasirašiau su juo kontraktą, aš apie tai nežinojau, o dabar reikia laikytis kontrakto. Ir pridūrė: „Jeigu jis iš rusų mafijos, kodėl FTB manęs neperspėjo?“ Štai ir visa kalba.
Jeigu RF specialiosios tarnybos investavo į Trumpą kažkiek pinigų, jos negalėjo to daryti tiesiogiai. Tokios tranzitinės akcijos turėjo būti atliekamos per tarpininkus, o tai atveria plačias perspektyvas neigimams: girdi, nežinojau, nemačiau, suklaidino, bjaurybės. Apskritai, jei aš jums kažkiek skolingas, tai aš jums atleidžiu.
Tiesa, yra vienas kabliukas – 19,5% Rosneft akcijų, kurios gana suktai buvo išvestos iš RF ir paskutinį kartą iškilo Singapūre. Taip, jos galėjo būti Trumpui kaip „morka“: nuimsi sankcijas – gausi akcijas. Bet visiškai idiotiška Putino kišimosi į rinkiminę kampaniją JAV operacija sudarė tokias sąlygas, kad dabar visos pasaulio specialiosios tarnybos seka kiekvieną Trumpo žingsnį ir tas akcijas.
Natalia Dvali. Ir kas bus toliau?
Jurijus Švecas. Toliau Trumpas turi įvykdyti, ką pažadėjęs. Dėl sienos su Meksika, 25 milijonų darbo vietų sukūrimo, Amerikos įmonių sugrąžinimo į JAV yra rimtų abejonių. Bet štai ką jis būtinai padarys.
Jis padidins skalūninės naftos ir dujų gamybą bei eksportą siekiant visiškos JAV energetinės nepriklausomybės. Tą projektą jis jau pradėjo. Suprantate, kokios įtakos tai turės pasaulinėms naftos ir dujų kainoms?
„Blogas“ Obama tik žadėjo sustiprinti priešraketinės gynybos sistemą Europoje. „Geras“ (Kremliui) Trumpas tą padarys.
„Blogas“ Obama mažino JAV ginkluotąsias pajėgas. „Geras“ Trumpas jas padidins. Tai – dėl laivyno, aviacijos, branduolinės triados. Ir reikia neužmiršti, kad jau dabar JAV karinis biudžetas apie 10 kartų didesnis už Rusijos, o JAV paprasta ginkluotė per visą kartą pranašesnė už RF, jeigu ne daugiau.
Dar praėjusio šimtmečio devintajame dešimtmetyje KGB užsienio žvalgyboje nenaudojamos dulkėjo apie 80% technikos naujovių pavyzdžių, kuriuos pavyko pavogti Vakaruose sovietų karinės pramonės kompleksui. Jau tada SSSR pramonė buvo atsilikusi nuo Amerikos tiek, kad tų naujovių paprasčiausiai negalėjo panaudoti. O Putino Rusija atsiliko dar labiau. Visą garą paleido į propagandą.
Štai tie trys punktai – tai Putino Rusijos mirtis. Išrinkus Trumpą iš Kremliaus be paliovos sklinda užkeikimai: reikia sėsti ir tartis. Tartis dėl ko? Ko Rusijai reikia iš JAV – man aišku: panaikinti sankcijas, daug pinigų investicijoms, naujausių technologijų. Bet ką Maskva gali mainais pasiūlyti Vašingtonui?
Natalia Dvali.Pavyzdžiui, būti sąjungininke kovoje su Kinija.
Jurijus Švecas.Užmirškite. Trumpas menkai susigaudo užsienio politikoje. Jis dar išsako egzotiškų idėjų, bet jam netrukus paaiškins, kad reali konfrontacija su Kinija – kliedesiai. Trumpas dar nežino, pavyzdžiui, kad Kinija turi priešlaivinių raketų, kurios gali sukelti labai rimtą pavojų JAV lėktuvnešių grupėms. Be to, Kinijoje, kitaip nei Rusijoje, Trumpas realiai turėjo didelį verslą. O ir RF nekonfrontuos su Kinija, net dėl Trumpo.
Natalia Dvali. Kremlius gali pasiūlyti Vašingtonui gyvos jėgos kovoje su Islamo valstybės smogikais Sirijoje, tuo labiau, kad Vakarai nesirengia ten vykdyti antžeminės operacijos.
Jurijus Švecas. Tai daug realiau. Kremlius gali pasiūlyti Trumpui „patrankų mėsos“. O kaip priedą Putinas „geriausių pasaulyje prostitučių“ iš Rusijos draugijoje gali surengti ant Baltųjų rūmų pievelės „aukso lietų“ Trumpui. Tai, ko gero, ir visos realios Kremliaus galimybės. Bet ar tai verta to, ko Rusijos Federacijai reikia iš JAV?
Rusija ties ekonominio kracho riba ir išgyvena tirpstančių valiutos rezervų sąskaita. Prošvaistės nėra, tik šmėkliška viltis, kad įvyks stebuklas. Likimas padovanojo Putinui 15 stebuklingų metų – neregėtų naftos ir dujų kainų. Jas pravalgė, išleido dvarams, jachtoms, elitiniam nekilnojamajam turtui ir iškaišiojo po ofšorus. Daugiau stebuklų nebus.
Donaldą Trumpą kompromituojanti medžiaga, kurioje kalbama apie galimus JAV prezidento ryšius su Rusijos valdžia, o taip pat kurioje pateiktos pikantiškos jo vizito Maskvoje detalės, – klastotė.
Bet pats tokios dosjė publikacijos faktas – tai šachas ir matas asmeniškai RF prezidentui Vladimirui Putinui, pareiškė leidiniui Gordon buvęs sovietų žvalgas, Putino bendrakursis KGB institute Jurijus Švecas, daugiau kaip prieš 20 metų emigravęs į JAV ir ten tapęs verslo žvalgybos analitiku.
2017 metų sausio 11 dieną, prieš devynias dienas iki naujojo JAV prezidento inauguracijos, amerikiečių leidinys „BuzzFeed News“ išspausdino 35 puslapių pranešimą apie Donaldo Trumpo ryšius su Rusijos valdžios atstovais. Dokumentą sudaro tarnybiniai užrašai, kurie, leidinio manymu, buvo sudėlioti buvusio Britanijos žvalgybos bendradarbio.
„The Wall Street Journal“ tvirtina, kad dokumento sudarytojas – buvęs MI6 agentas, o dabar Londono firmos „Orbis Business Intelligence Ltd.“ vadovas Kristoferis Stilas.
Publikuotame pranešime sakoma, kad Rusijos specialiosios tarnybos keletą metų rinko Donaldą Trumpą kompromituojančią medžiagą. Antai, dokumente tvirtinama, kad 2013 metais Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FSB) slapta kamera nufilmavo Trumpo ir rusų prostitučių orgiją Maskvos „Ritz-Carlton“ viešbutyje, o taip pat amerikiečių verslininkui artimų asmenų kontaktus su RF specialiųjų tarnybų agentais. Dosjė autorių šaltiniai tvirtina, kad surinkta kompromituojančia medžiaga „FSB pakankamai sukompromitavo Trumpą jo veiklos rėmuose Rusijoje, kad galėtų jį šantažuoti“.
Trumpą kompromituojanti medžiaga – apgaulė, bet pats jos paskelbimo faktas įvarė naująjį JAV prezidentą į griežtus rėmus Kremliaus atžvilgiu, o RF prezidentui Vladimirui Putinui ir išvis tapo spąstais. Apie tai interviu leidiniui „Gordon“ pareiškė buvęs sovietų žvalgas ir Putino bendrakursis iš Andropovo instituto, o dabar amerikiečių finansų analitikas Jurijus Švecas, daugiau kaip prieš 20 metų emigravęs į JAV.
Trumpo „dosjė“ – absoliuti apgaulė. Bet pats publikacijos faktas – tai šachas ir matas asmeniškai Vladimirui Putinui
– Kam ir kokiu tikslu, jūsų nuomone, prireikė paskleisti Trumpo dosjė Amerikos žiniasklaidai?
– Aš buvau vienas iš nedaugelio žvalgybos bendradarbių šaltojo karo metais, kuris pats radau, apdorojau ir užverbavau JAV pilietį kaip agentą, o paskui, remdamasis iš jo gauta informacija, rašiau ypatingos svarbos pažymas aukščiausiajai SSSR vadovybei. Taip gavosi, man paprasčiausiai pasisekė. Mano profesionali eksperto nuomonė: Trumpo „dosjė“ buvo surašyta neišeinant iš biuro.
– Ką tai reiškia?
– Profesionalų kalba tokia „dosjė“ vadinama informaciniu analitiniu dokumentu. Tokių dokumentų rašymas – tai amatas, kurio ilgai ir nuobodžiai mokoma, ir jis turi savas taisykles bei kriterijus. Jie beveik vienodi viso pasaulio specialiosioms tarnyboms. Tų taisyklių ir standartų analizė leidžia nustatyti, ar jums prieš akis realus dokumentas, ar, kaip mes sakome profesionalų žargonu, „fanera“.
Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.
Pavyzdžiui, yra meno ekspertai, kurie gali tvirtai pasakyti, ar jums prieš akis Rembranto paveikslas, ar klastotė, ir jų nuomonė bus priimta teisme, nors jie greta Rembranto nestovėjo. Lygiai tas pats ir su žvalgybos informaciniais dokumentais. Juose išdėstyta informacija turi atitikti tokius, pavyzdžiui, kriterijus, kaip slaptumas, aktualumas, informacijos patikimumas, ir būti parašyti visiškai konkrečiu būdu.
„Dosjė“ patikimumas profesiniu požiūriu lygus nuliui. Aš galiu paragrafą po paragrafo, sakinį po sakinio peržiūrėti tą dokumentą, kad tai įrodyčiau. Bet dabar to nedarysiu. Tai reikia aptarti su tais, kas turi ekspertinių žinių šiuo klausimu. Priešingu atveju tai bus tik kaip kalbos turguje apie stygų teoriją kosmologijoje.
– Paklausiu tiesiai: Trumpo dosjė – apgaulė?
– Absoliuti.
– Ir kokiame konkrečiame biure atsirado ta kompromituojanti medžiaga?
– Iš esmės, dabar tai jau nebesvarbu. Žymiai svarbiau „dosjė“ publikacijos faktas, nes tai šachas ir matas asmeniškai Putinui.
– Aš sutikčiau su jūsų argumentais, jeigu ne vienas „bet“. Trumpo dosjė surinko Kristoferis Stilas, beveik 20 metų išdirbęs britų žvalgyboje MI6. Būtent Stilas tyrė FIFA korupciją. Vargu ar tokio lygio profesionalas sutiktų regzti klastotę.
– Aš irgi sutikčiau su jumis, jeigu kadaise nebūčiau užsiiminėjęs „pagrindinio priešininko“ verbavimu.
Štai pirmajame „dosjė“ punkte iš esmės visiškai slaptos informacijos šaltiniu įvardijamas buvęs aukšto rango Rusijos žvalgybos pareigūnas, kuris dabar dirba Kremliuje, o tai pat dabartinis aukštas RF URM bendradarbis. Ir jie neva tai praneša žinias, kurias gali pranešti tik superagentas. CŽV ar MI6 bendradarbius, kurie kada nors yra užverbavę Maskvoje bent vieną tokio lygio agentą, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. O tokių, kas būtų užverbavęs tuo pačiu metu ir aukštą Rusijos specialiųjų tarnybų darbuotoją, ir aukšto rango URM bendradarbį, greičiausiai išvis nėra.
Be to, jeigu MI6 turėtų tokių agentų Maskvoje, jie būtų vertinami kaip didžiausias laimėjimas žvalgybos tarnybų istorijoje, su jais būtų dirbama kaip su superagentais. Ir jokio privačios žvalgybos kompanijos bendradarbio prie jų net per patrankos šūvį neprileistų.
Na ir, pagaliau, mes juk tiksliai nežinome, kad būtent Kristoferis Stilas parašė tą „dosjė“. Kol kas apie tai tik žiniasklaida tauškia. Beje, aš aptariau tą „dosjė“ su JAV ir Didžiosios Britanijos profesionalais. Mūsų nuomonės sutapo: dosjė nurodyti šaltiniai nekalbėjo to, kas jiems priskiriama. Nekalbėjo nei dokumento autoriui, nei jo informatoriams.
Trumpą „užmurzino“ Putinu. Vova seniai virto raupsuotuoju, prisilietimas prie kurio gali privesti prie politinės mirties bet ką, bent jau Amerikoje.
– Jeigu dosjė, kaip jūs tvirtinate, klastotė, tai kodėl JAV FTB pradėjo oficialų galimų Trumo ryšių su Kremliumi tyrimą?
– Aš nesakau, kad „dosjė“ buvo tuščias šūvis. Priešingai, jis davė pradžią įdomiems įvykiams. Kelis mėnesius tas dokumentas klaidžiojo po daugybę Amerikos žiniasklaidos redakcijų, ir net Senate, bet niekas negalvojo jo spausdinti. Paskui Amerikos žvalgybos vadovai pateikia Obamai ir Trumpui slaptą pranešimą apie Rusijos kišimąsi į JAV rinkiminę kampaniją, o prie jo prideda trumpą dviejų puslapių „dosjė“ santrauką su paaiškinimu: štai kokia informacija klaidžioja po šalį, anksčiau ar vėliau ji bus vieša, todėl mes norime, kad jūs būtumėte tam pasirengę.
Ir praktiškai išsyk po to vienas Vašingtono portalas spausdina tą „dosjė“ ištisai. Žmonės nustebę, mažiausiai 50 procentų amerikiečių, kurie balsavo prieš Trumpą, reikalauja: „Mes norime žinoti, ar tai tiesa, ar ne!“ Atsiliepiant į darbo žmonių norus pradedami du oficialūs tyrimai. Pirmąjį atlieka FTB, CŽV, NSA (Nacionalinio saugumo agentūra) ir JAV finansų ministerijos finansinių nusikaltimų skyrius. Teismas suteikia jiems plačiausius įgaliojimus, įskaitant teisę gauti bet kokią informaciją, taip pat ir visus NSA elektroninius perėmimus, kurių priskaičiuojama milijardai, ir reikalauti informacijos apie visas bankų transakcijas. Ir čia jau pakvipo svilėsiais.
Antrą tyrimą pradėjo Senatas su teise priverstinai (jei prireiks) iškviesti bet ką ir apklausti davus priesaiką. Amerikiečiams, įtariamiems dėl kokių nors negerų dalykų, tai beveik tas pats, kaip stoti prieš Paskutinįjį teismą.
Formaliai tie tyrimai žvelgia į artimiausių Trumpo padėjėjų ryšius su RF. Bet kas žino, į ką visa tai pavirs?! Votergeitas irgi prasidėjo nuo kažkokios smulkmės tyrimo.
Gaidžio metai – svarbūs. 2017-ieji gali tapti lūžio laikotarpiu, kada viskas kardinaliai keičiasi. Nebūtinai gerojon pusėn. Užsienio politikos apžvalgininkai vis dažniau pripažįsta: griūna iki šiol galiojusi pasaulinė tvarka, ir į pasaulinę areną vėl ropščiasi vadinamoji „stipriojo teisė“. Kremlius bando įrodyti, jog stipresnysis turi visas teises, o silpnoji pusė teturi tik vieną teisę – nusilenkti stipresniojo valiai.
Lietuva privalo būti budri. Mums svarbu suvokti, kuo baigsis tikrą karą primenantys naujojo JAV prezidento ginčai su šalies specialiosiomis tarnybomis.
Kuo greičiau paaiškės, kas laimi – JAV žvalgybininkai, kaltinantys Kremlių bandžius paveikti JAV prezidento rinkimų rezultatus, ar Donaldas Trampas (Donad Trump), neigiantis Vladimiro Putino hakerių įtaką jo pergalei, – tuo lengviau numatyti tolimesnius naujojo prezidento ketinimus dėl bendravimo subtilybių su šiandienine Rusija.
Tada tikriausiai bus galima svarstyti, ar Baltijos šalyse dislokuojami Amerikos daliniai – ilgam. Tokiu atveju būtų įmanoma net prognozuoti, ar į Lenkiją permetami vokiečių tankai, – taip pat ilgam. Juk Vokietijos elgsena saugant rytines NATO sienas priklauso ne vien nuo Vokietijos kanclerės, bet ir nuo JAV prezidento nuotaikų.
Ir vis dėlto atrodo, kad D.Trumpas – į didžiąją politiką įsiveržęs verslininkas, kurio veiksmų neįmanoma suvokti, jei manome, kad jis nėra nei Rusijos įtakos agentas, nei labai primityvus žmogus.
Lengva perprasti, kad būsimajam Baltųjų rūmų šeimininkui nėra malonu, kai Amerikos žvalgybinė bendruomenė sutartinai tvirtina „nė neabejojanti buvus milžinišką Rusijos slaptųjų tarnybų poveikį 2016-ųjų prezidento rinkimams JAV“. Tačiau, užuot viską neigęs, D.Trumpas, jei jis nuoširdus JAV patriotas ir pretenduoja tapti rimtu politiku, privalėtų elgtis kiek kitaip, nei elgiasi dabar. Žymiai išmintingiau. Pavyzdžiui, amerikiečių tautą ir pasaulį galėjo senų seniausiai nuraminti: „konkrečiais darbais įrodysiu, kad niekam negalima kištis į JAV rinkimus“. Štai tokie pareiškimai sumažintų įtarimus. Bet D.Trumpas elgiasi būtent taip, tarsi diskusijas dėl „įtakos agento“ ar „primityvaus kvailio“ norėtų kuo labiau sustiprinti. Labai iškalbingas Twitter paskyroje neseniai atsiradęs jo įrašas: „Geri santykiai su Rusija yra gerai, tik kvailiai ir buki žmonės gali manyti, kad tai blogai“ (šiuos žodžius cituoja ir alfa.lt).
Tikrai kvailumui nėra ribų. Kas gi įrodinėja, kad geri santykiai su Rusija – blogis? Visi mes tvirtinome, tvirtiname ir tvirtinsime: „bičiuliautis su svetimų žemių neokupuojančia Rusija – didžiausias gėris“. Bet štai bičiuliautis su svetimas teritorijas grobiančia Rusija – didžiausia nuodėmė. Man regis, ši aksioma tokia akivaizdi, kad nė nereikia papildomų paaiškinimų: padoriam, garbingam žmogui turėtų būti bjauru sėdėti net prie vieno stalo su V.Putinu, juolab jam ištiesti ranką. Tad ar galima manyti, kad D.Trampas išnaudojo visus limitus, peržengė visas ribas?
Be abejo, D.Trampui nėra lengva. Jis pateko tarp dviejų ugnių. Jis nežino, kaip išsinarplioti iš Rusijos primestų žaidimo taisyklių.
Rusijos opozicionierius Vladimiras Milovas pastebi, kad D.Trampas – nepavydėtinoje padėtyje. Jo reputacija rimtai pašlijusi. Tvirtinti, kad, tapęs šalies lyderiu, pakels kairiųjų pažiūrų Barako Obamos sugriautą ekonomiką, – viena. O štai neigti V.Putiną davus įsakymą Rusijos žvalgybai įtakoti JAV prezidento rinkimus, – tai tas pat, kas advokatauti Rusijos slaptosioms tarnyboms. Nuo kaltinimų, esą jis išrinktas ne tik amerikiečių rinkėjų, bet ir Kremliaus intrigantų, D.Trampas gali tik … neigdamas Rusijos FSB, GRU, Rusijos programišių ir Rusijos prezidento nusikalstamas veikas, taigi – kenkdamas pačiai Amerikai ir jos specialiosioms tarnyboms.
Amerikiečių publicistas, Aleksandro Litvinenkos fondo vadovas Aleksandras Goldfarbas – dar griežtesnis. Ukrainiečių portalui gordonua.com jis tvirtino, kad tarp JAV žvalgybos ir D.Trampo prasidėjo rimtas karas. JAV žvalgyba sako: „nėra jokių abejonių – Kremlius rimtai kišosi į JAV rinkimų kampaniją kibernetinių atakų pagalba, V.Putinas už tai asmeniškai atsakingas“. O ką tvirtina D.Trampas? Jis teigia netikįs amerikiečių žvalgybų ataskaitomis, nes, matote, kadaise jos apsižioplino Irake, tvirtinusios Sadamą Huseiną turint cheminį ginklą. Taip, tai buvo JAV žvalgybos klaida. S.Huseinas cheminio ginklo neturėjo.
Bet ar tai reiškia, kad NSA, CŽV ir visos kitos žvalgybinės organizacijos klysta tvirtindamos, jog Rusija prieš Ameriką seniai pradėjo kibernetinį karą? Kaltindamas savąsias žvalgybas, kad šios politikuoja, analizuodamos Rusijos veiklą, arba teigdamas, kad JAV slaptosios tarnybos nežino, kas organizavo programišių atakas prieš Hilary Klinton ir jos šalininkus, D.Trampas rimtai įžeidė Amerikos žvalgybas.
Tačiau A.Goldfarbas – ne pats aštriausias. Pats aštriausias buvo rusų publicistas ir politologas Andrejus Piontkovkis. Vertindamas naujojo JAV vadovo elgesį ginčijantis su savo žvalgybomis parašė: „D.Trumpas – kvailys, jei mano, kad už kiberntinių atakų prieš JAV slypi ne Kremlius“ (gordonua.com).
A.Piontkovskis aštriai kritikavo ir rusų komentatorius, kurie bando įtvirtinti nuomonę, esą prieš pat 2017-uosius metus parengtos JAV sankcijos Rusijai ir 35 rusų diplomatų išvijimas iš Amerikos – tai nueinančiojo B.Obamos asmeninis kerštas „žymiai šauniau savo kieme besitvarkančiam V.Putinui“.
Kad B.Obama primityviai kerštauja įtakingiausiu pasaulio politiku nominuotam V.Putinui, Rusijos radijui „Echo Moskvy“ pareiškė, pavyzdžiui, žymi Rusijos žurnalistė, politikos apžvalgininkė Julija Latynina.
Taip manančią J.Latyniną publicistas A.Piontkovskis pavadino kagėbiste, kuriai specialiai leidžiama dėl smulkių dalykų piktai kritikuoti V.Putiną. Užtat drąsios opozicionierės aureolę suskirūrusi J.Latynina privalo Kremliui atidirbti prastumdama V.Putino poziciją … pačiais svarbiausiais klausimais susiklosčius ypač nepalankiai situacijai. Versija dėl B.Obamos keršto – būtent tas atvejis, kada reikia sumenkinti V.Putinui skausmingus nueinančiojo JAV prezidento sprendimus. Tokią nuomonę paskleisti naudingiausia patikėti ne atviriems Kremliaus propagandistams, nes jų žodžiai atrodys neįtikinamai, o būtent žurnalistams, kurie apsimeta esantys Kremliaus oponentai, mat jų pareiškimai atrodys panašūs į tiesą. Štai J.Latynina, pasak A.Piontkovskio, ir pratrūko…
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS (internetinė versija www.draugas.org)
„Per 30-imt operatyvinio darbo CŽV metų aš daug kartų girdėjau apmaudžius šūksnius: „Jeigu man negalima naudotis ta informacija, tai kokia iš jos nauda? Kam tada apskritai ją kaupti?“ – prisimena The Washington Post puslapiuose Stivenas L. Holas, kurio specializacija šioje agentūroje – Rusija.
Autorius aiškina: „Paprastai taip šūkalioja ambasadoriai ar nacionalinio saugumo aparato aukšti bendradarbiai Vašingtone, o kartais net žvalgybos tarnybų analitikai, kuriems prieinama iš tikrųjų stulbinanti informacija, slapta gauta iš informatorių ar techninėmis priemonėmis“.
Dar apmaudžiau tais atvejais, kai vyriausybė ir amerikiečiai reikalauja atsakymų į sudėtingus klausimus.
„Būtent tokioje situacijoje mūsų šalis atsidūrė svarstant JAV žvalgybinės bendruomenės versiją, kuri skelbia, kad Rusijos hakeriai bandė paveikti prezidento rikimų eigą Amerikoje“, – rašo autorius.
Holo nuomone, įrodyti platiesiems visuomenės sluoksniams, kad toji versija atitinka tikrovę, bus sudėtinga. „Kibernetinių įsilaužimų ir to, ką apie juos žino Amerikos žvalgybos tarnybos, versijų svarstymas tiesiogiai susijęs su daugybe pačių delikačiausių mūsų profesijos niuansų: kaip geriausiai apsaugoti šaltinius ir metodus, kaip panaudoti slapta gautą informaciją aštriems politiniams klausimams sureguliuoti“, – aiškina autorius.
Jis perspėja: esama rizikos, kad paviešinus techninį potencialą, kuriam sukurti JAV sunaudojo milijonus dolerių ir sugaišo daugybę metų, jis taps bevertis, o informatoriai neteks gyvybės.
Toks pagrindinis prieštaravimas tarp slapto žvalgybinės informacijos rinkimo ir atviros visuomenės. Amerikos žvalgybos tarnybos kurtos tam, kad teiktų žvalgybos duomenis aukštiems valdininkams iš valdžios vykdomosios šakos, „bet viešai skelbti žvalgybinius duomenis, iš esmės, niekada nebuvo numatyta“, pabrėžia Holas.
„Galima suprasti skeptikus, kurie atmes žvalgybos tarnybų raginimus: „Paprasčiausiai patikėkite mumis“, – tuo labiau, kad Amerikos žvalgybos tarnybos ne visuomet daro teisingas išvadas“, – rašo autorius. Idėja teikti žvalgybinius duomenis tik aukštiems valdininkams gali pasirodyti senamadiška.
Bet užsienyje esantys informatoriai supranta, kad rizikuoja. Jeigu jie pajus, kad jų saugumo garantijų nėra arba garantijos bevertės, tai patys atsijos informaciją, kurią perduoda Amerikos žvalgybai, o kartais paprasčiausiai jos nepraneš. Jeigu pagarsinsime techninius metodus, priešininkas skubiai užkirs priėjimą prie paslapčių.
„Abiem atvejais žvalgybinių duomenų srautas nutruks, o ateityje jų gali smarkiai sumažėti. Teks verbuoti naujus informatorius ir atlikti naujus techninius darbus. Tam reikia daug metų ir brangiai kainuoja“, – sakoma straipsnyje.
„Bet ar mes negalime sugalvoti, kaip išslaptinti nors dalį žvalgybinių duomenų apie Rusijos hakerių atakas, nesukeldami pavojaus šaltiniams ir metodams? Kartais galime“, – pripažįsta autorius. Galima pakeisti formuluotes ir praleisti kai kurias detales.
Bet „kai vyriausybę drasko politiniai prieštaravimai ir daugelis nesutarimų pasireiškia viešai, ypač slaptos informacijos nutekėjimo (iš bet kurios politinės barikados pusės) galimybė darosi nepriimtinai didelė“, – sakoma straipsnyje.
„Pakartosiu garsųjį Lenino klausimą: „Ką daryti?“ – rašo autorius. – Viena vertus, žmonėms svarbu suprasti, kad Rusijos hakerių atakos buvo tik dalis žymiai platesnių bandymų paveikti amerikiečių nuomonę dešimtmečiais nudailintais propagandiniais metodais, – pavyzdžiui, skleidžiant apgaulingas naujienas, kurios suteikia vienam kandidatui privalumų prieš kitą“. Kita vertus, jeigu bus paskelbti kokie nors žvalgybiniai duomenys, ta ar kita politinė stovykla manys, kad informacija naudinga jos priešininkams, ir pareikalaus pateikti jai papildomų žinių bei pranešti, kaip šios buvo gautos.
Galimas dalykas, žvalgybos tarnyboms teks paskelbti dalį žvalgybinių duomenų, kuri nebūtų rizikinga informacijos rinkimui. Bet toks variantas nepatiks nei žvalgams, nei tiems, kas reikalauja skelbti plačiau, mano autorius. „Žinoma, dėl tos paskutinės problemos kalti ne rusai, o mūsų pačių suskaldyta politinė sistema“, – priduria Holas.
Informacijos šaltinis: The Washington Post leidinys.
JAV kongresmenai kaltina buvusį JAV nacionalinio saugumo agentūros bendradarbį Edvardą Snoudeną palaikius ryšius su Rusijos slaptosiomis tarnybomis.
Omenyje turimas laikotarpis, kai E.Snoudenas gyveno Maskvoje.
Šią žinią pranešė Laisvės radijas (Радио Свобода). Kaltinimai užfiksuoti JAV Kongreso Žvalgybos komiteto ataskaitoje, paskelbtoje gruodžio 22-ąją. Tačiau dienos šviesą išvydo toli gražu ne visa ataskaita. Toji dalis, kurioje kalbama apie įrodymus, – įslaptinta.
Oficialusis Vašingtonas laikosi nuomonės, kad E.Snoudenas sukėlė Amerikai rimtų bėdų, pakenkė jos saugumui, o dauguma jo pavogtų programų neturi nieko bendro su žmogaus teisės į privatumą pažeidimais. Užtat E.Snoudeno pagrobtos ir neteisėtai panaudotos programos susijusios su karine, žvalgybine ir gynybine informacija, kuri labai domina JAV priešus.
Žvalgybos komiteto ataskaitoje pažymina, kad E.Snoudenas, gyvendamas Maskvoje, nuolat susitikdavo su Rusijos žvalgybos atstovais (o ar galėjo būti kaip nors kitaip?). Belieka priminti, kad šis vaikinas, darbavęsis NSA ir CŽV struktūrose kaip bendradarbis, 2013-aisiais dėl nežinomų priežasčių perdavė žurnalistams slaptus dokumentus, neva įrodančius, kad JAV slaptosios tarnybos masiškai klausėsi eilinių amerikiečių telefoninių pokalbių.
Šiuo metu E.Snoudenas kaltinamas Amerikoje valstybinio turto vagystėmis, neteisėtu slaptos informacijos apie gynybą disponavimu, o taip pat – sąmoningu valstybės paslapčių išdavimu.
Dabar E.Snoudenas gyvena Rusijoje, kuri jam suteikė politinį prieglobstį. Beje, E.Snoudenas ne sykį tvirtino norįs vis tik grįžti į Ameriką. Bet 2016-ųjų vasarą JAV prezidento administracija nesutiko E.Snoudeno pasigailėti – atleisti nuo bausmės. Jam nesuteikta Prezidento malonė. Tikriausia malonės jis niekad nesulauks.
Išrinktasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas iškėlė į valstybės sekretoriaus postą naftos korporacijos ExxonMobil vadovą Reksą Tilersoną. Leidinys Gordon.com išsiaiškino, kuo garsus Tilersonas ir kokie santykiai jį sieja su Rusijos vadovybe.
Reksas Tilersonas ir Vladimiras Putinas
Gruodžio 13-ąją Donaldas Trumpas paskelbė, kad kandidatu į valstybės sekretorius jis pasirinko veikiantį didžiausios pasaulyje privačios naftos kompanijos ExxonMobil vadovą Reksą Tilersoną.
Po to, kai Trumpas pradės eiti pareigas, Tilersono kandidatūrą turės patvirtinti Senatas.
Trumpo pasirinkimas pažymėtinas net ne tuo, kad JAV diplomatijai vadovaus pagal išsilavinimą inžinierius ir stambiojo verslo atstovas, o tuo, kad būsimasis valstybės sekretorius turi atvirų ryšių su Rusija.
Tiksliau – su dviem rusais: prezidentu Vladimiru Putinu ir Rosneft vadovu Igoriu Sečinu.
Naujiena apie Tilersono paskyrimą pasirodė praėjus trims dienoms po to, kai Washington Post leidinys išspausdino CŽV išvadas apie Rusijos kišimąsi į pastarųjų prezidento rinkimų JAV eigą.
Tilersonas pirmą kartą pateko į Rusiją 1998 metais, kai pradėjo vadovauti bendrovei Exxon Neftegaz Limited, kuri vertėsi naftos telkinių eksploatacija Kaspijos jūroje ir Sachaline.
Po trejų metų Tilersonas buvo paaukštintas ir tapo ExxonMobil vyresniuoju viceprezidentu, o 2006 metais – korporacijos vadovu. 2011 metais ExxonMobil pasirašė kontraktą su Rosneft dėl bendro naftos telkinių Arktikos šelfe įsisavinimo. Trečdalis bendros įmonės priklausė ExxonMobil, beje, 100 proc. išlaidų naftos atsargų Arktikoje geologinei žvalgybai dengė Amerikos kompanija. Pasirašant sutartį dalyvavęs Vladimiras Putinas (tuo metu ministras pirmininkas) įvertino projektą 500 mldr. dolerių, apie tai rašė Gazeta.ru.
2014 metais, kai atsakydama į agresiją Ukrainoje Barako Obamos administracija įvedė sankcijas Rusijai, Tilersonas savo kompanijos vardu pasisakė prieš apribojimus. „Mes nepritariame sankcijoms, daugiausia dėl to, kad nemanome jas esant veiksmingomis, jeigu jos neįdiegtos labai gerai ir visapusiškai, o tai labai sudėtinga padaryti“, – cituoja Tilersoną leidinys Dallas Business Journal.
Ne visiškai suprantama, ką Tilersonas turėjo omenyje sakydamas „neveiksmingos“, bet Oilprice.com projekto apskaičiavimais, ExxonMobil nuostoliai dėl sankcijų Rusijai 2016 metų spalį siekė 1 mlrd. dolerių. Kompanijai teko uždaryti 9 iš 10 bendrų projektų su Rosneft.
Tilersono verslo interesus Rusijoje palaiko jo glaudūs kontaktai su Igoriu Sečinu ir Vladimiru Putinu. „Bendraudamas su Vladimiru Putinu jis praleido daugiau laiko, negu bet kuris kitas amerikietis, išskyrus Henrį Kisindžerį (amerikiečių diplomatą ir politologą, JAV valstybės sekretorių 1973–1977 metais, – Gordon), pareiškė buvęs JAV gynybos ministro pavaduotojas Džonas Hamrė komentaruose leidiniui The Wall Street Journal.
Buvęs JAV ambasadorius Rusijoje Maiklas Makfolas Tilersoną apibūdino kaip labai artimą Igoriui Sečinui.
„Stiprėjant nuogąstavimams, kad Rusijos pastangos skleisti „suklastotas naujienas“ ir dezinformaciją yra pavojingos JAV nacionaliniam saugumui, derybų (biudžeto klausimais) dalyviai JAV Kongrese pritarė iniciatyvai atsekti užsienio propagandą ir jai priešintis“, – praneša Kregas Timbergas laikraštyje The Washington Post.
„Ši priemonė – Taikinimo komiteto patvirtinto Asignavimų nacionalinei gynybai įstatymo dalis – ragina Valstybės departamentą imtis vadovauti visoms vyriausybės pastangoms atskleisti propagandą ir priešintis jos poveikiui. Dvejiems metams asignuota 160 mln. dolerių, – sakoma straipsnyje. – Jeigu tą priemonę patvirtins Atstovų rūmai ir visos sudėties Senatas, ji gali pasiekti prezidentą Baraką Obamą gruodyje. Tai bus reikšmingiausia nuo 1990 metų iniciatyva, kovojant su užsienio vyriausybių dezinformacinėmis kampanijomis“.
„Propagandos ir dezinformacijos grėsmė reali, ji stiprėja, o dabar JAV vyriausybė tiesiog miega už vairo, – sako senatorius Robas Portmanas (respublikonas iš Ohajaus). – JAV ir jų sąjungininkės turi reikalą su daugybe iššūkių, tačiau mums reikia geriau priešintis ir atsispirti išplėstinėms propagandos ir dezinformacijos operacijoms, kurios nukreiptos prieš mus“.
Ši iniciatyva atsirado iš Portmano ir senatoriaus Kriso Merfio (demokrato iš Konektikuto) kovo mėnesį pasiūlyto „Priešinimosi užsienio propagandai ir dezinformacijai įstatymo“ projekto. Pradinė dingstis jai atsirasti buvo noras padėti nepriklausomiems žurnalistams ir nevyriausybinėms organizacijoms, susidūrusioms su Rusijos propaganda.
„Tačiau pastaraisiais mėnesiais kontekstas pasikeitė, nes nepriklausomi ekspertai perspėjo, kad per rinkimų sezoną Rusija vykdo JAV teritorijoje intensyvią propagandinę kampaniją“, – sakoma straipsnyje. Ekspertai padarė išvadą, kad Maskva prikaišiojo netikros informacinės medžiagos į internetą ir socialinių tinklų vartotojų naujienų juostas.
Šios priemonės rėmuose bus išplėstas JAV Valstybės departamento Globalinės sąveikos centras, kovojantis su Islamo valstybės propaganda bei verbavimu. Jam teiks paramą Gynybos ministerija, specialiosios tarnybos, Tarptautinės plėtros agentūra ir Tarptautinių transliacijų stebėjimo taryba.
Be to, bus sudaryta grantų programa pilietinei visuomenei ir nepriklausomai žurnalistikai remti šalyse, kurios tapo Rusijos ir kitokios propagandos taikiniu.
Septyni Amerikos senatoriai, Senato Žvalgybos komisijos nariai (demokratai ir jų sąjungininkas iš nepriklausomųjų rato), užsiminė, kad yra ir iki šiol tebėra slapta svarbi informacija apie Rusijos kišimąsi į Amerikos prezidento rinkimus.
Toji informacija, jų manymu turi būti atskleista, praneša The Guardian korespondentas Spenseris Akermanas. Jie su tokiu prašymu kreipėsi į prezidentą Baraką Obamą.
„Mes manome, kad esama papildomos informacijos apie Rusijos vyriausybę ir Amerikos rinkimus, kurią dera išslaptinti ir paviešinti visuomenei. Mes perduodame konkrečias detales slaptais kanalais“, – sakoma senatorių laiške.
„Nei pačiame trumpiausiame laiške, nei jį aptarinėjant su šaltiniais ant Kapitolijaus kalvos nebuvo paminėti konkretūs žvalgybos duomenys apie Rusiją, jos jėgą ir jos įtaką rinkimų rezultatams. Kol kas nėra tikrų liudijimų apie balsų klastojimą ar piktnaudžiavimą rinkimuose, išskyrus jokiais įkalčiais nepatvirtintus paties Donaldo Trumpo pareiškimus“, – pabrėžia straipsnio autorius.
Turimomis žiniomis, septynių senatorių pasirašytas prašymas išslaptinti informaciją – pirmas per 12 metų.
Autorius primena, kad JAV nacionalinės žvalgybos direktorius Džeimsas Kleperis tiesiogiai apkaltino „aukščiausius“ Rusijos valdininkus tuo, kad jie užsakė įsilaužimą į Demokratų partijos skaitmeninius tinklus.
Senato demokratų lyderis Haris Reidas spalį pareiškė, kad FTB direktorius Džeimsas Komis „turi sprogdinančios informacijos apie glaudžius Donaldo Trumpo, jo pagrindinių patarėjų ryšius ir koordinaciją su Rusijos vyriausybe“, perduoda Akermanas.
„Nei iš Baltųjų rūmų, nei iš Kleperio kanceliarijos kol kas negauta paaiškinimų, ar Obama duos nurodymą dėl išslaptinimo ir ar specialiosios tarnybos pritaria tokiam žingsniui“, – praneša žurnalistas.
„CŽV direktorius priminė Donaldui Trumpui, kad bet kokios JAV priemonės, skirtos branduolinio sandorio su Iranu nutraukimui, bus beprotybės viršūnė, o taip pat įspėja išrinktąjį prezidentą, kad Rusija pasitikėti neverta“, – perduoda Debora Heinz laikraštyje The Times.
Be to, Džonas Brenanas paragino būsimąją administraciją negrįžti prie kankinimų, kuriuos CŽV naudojo po Rugsėjo 11-osios teroro aktų. D.Trumpas yra sakęs, kad svarstys galimybę grįžti prie tų metodų, primena autorė.
Dž.Brenanas „paragino Trumpą būti atsargiam, turint reikalų su Vladimiru Putinu“, sakoma toliau. „Rusija – šalis, kuri sieks savo nacionalinių interesų dažniausiai šalių, kuriose ji veikia, interesų sąskaita“, – sakė CŽV šefas. – Nemanau, kad Rusija vykdytų tarptautinius įsipareigojimus“.
„CŽV vadovas patvirtino, kad Rusija bandė paveikti rinkimus JAV, įsilauždama į kompiuterius ir platindama melagingą informaciją“, – rašo Heinz.
Ta dingstim Senate buvo atliktas didelio masto žvalgybos tarnybų nesėkmės priežasčių tyrimas, po kurio buvo surašytas didžiulis foliantas, o jam rašyti buvo pasitelkti geriausi Vašingtono specialistai.
Aš išstudijavau jį iki pašaknų. Pranešimo išvados skelbė, kad agentūros praktiškai nėra, todėl agentūros informacijos mikroskopiškai maža. Bet iš to padaryta stulbinanti rekomendacija: svarbiausia – padidinti analitikų skaičių. Atrodytų, nėra agentūros ir informacijos – vadinasi, reikia pradėti nuo agentūros verbavimo. Bet ne. Daugiau analitikų! Ką jie analizuos, jeigu nėra agentūrinės informacijos, apgaubta nežinomybės migla.
Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.
Kiek aš stebėjau, viskas ėjosi kaip ir anksčiau. Tai pasakytina ir apie Ukrainą. Antai, prie prezidento Viktoro Janukovičiaus Ukraina buvo Vašingtonui kaip juoda skylė, didelė ir nesuprantama. Ir tai tuo metu, kai RF specialiosios tarnybos veikė Ukrainoje kaip savo namuose. Tiesa, tai irgi nepadėjo, ir RF įsiveržimo į Rytų Ukrainą rezultatai buvo didžiausia FSB ir GRU nesėkmė, nes jos buvo žadėjusios Putinui visiškai ne tą, su kuo jis ten susidūrė.
Iš esmės, žvalgybos vaidmuo valstybių likimuose gana sąlyginis. Praėjusio šimtmečio devintojo dešimtmečio viduryje KGB užsienio žvalgyba turėjo neįtikėtinai efektyvių agentų Vašingtone, ir vis dėlto sugriuvo SSSR, o ne JAV. Bet dabar, atrodo, tas momentas, nuo kurio realiai priklauso pasaulio likimai. Situacija kai kuo primena 1936 metų kovo mėnesį, kai Adolfas Hitleris permetė tik tris batalionus į demilitarizuotos Reino srities vakarų pakrantę.
Prancūzija ir kitos Vakarų valstybės tylomis nurijo tą piliulę, nors tai buvo šiurkštus Versalio taikos sutarties pažeidimas, ir jo rezultatas – Antrasis pasaulinis karas. O juk tada Prancūzijai būtų pakakę vienos divizijos, kad sudrausmintų įsisiautėjusį fiurerį. Kaip vėliau per tardymą Prancūzijos tyrėjui sakė generolas Guderianas: „Jeigu jūs, prancūzai, būtumėte įsikišę Reino srityje 1936 metais, mes būtume viską pralaimėję, ir Hitleris būtų neišvengiamai žlugęs“.
Hitleris blefavo, bet Vakarų žvalgybos tarnybos ir jų vyriausybės to nesuprato. Dabar blefas tapo pagrindiniu ginklu žmogui, apie kurį dar prieš 16 metų stebėdamiesi klausdavo „Kas yra ponas Putinas?“ Nuo to laiko ta tema prirašyta gausybė tekstų, bet dauguma autorių, kaip ir čia aukščiau minėtas DIA analitikas, atsakinėdavo į tą klausimą, vadovaudamiesi Vakaruose paplitusiais intelektualiniais stereotipais. Jam priskiriami grandioziniai SSSR atkūrimo planai, istorinis Rusijos posūkis prie savų šaknų Azijoje, siekis sėti chaosą bei suirutę Vakarų pasaulyje ir įsiviešpatauti pasaulyje kaip didysis Pu.
Kai kurie žurnalistai, remdamiesi savo ryšiais Kremliuje, reikšmingai dėsto, jog pats Putinas dažnai kalba artimoje aplinkoje, kad jo strateginis planas yra perdalyti pasaulį į įtakos sferas pagal 1945 metų Jaltos konferencijos didžiųjų valstybių pavyzdį.
Gal Putinas taip ir sako. Daugelis nusikaltėlių savo realius žemus tikslus dangsto samprotavimais apie didžiąją politiką; pakanka pažvelgti į Rusijos Valstybės Dūmą. Bet tai nereiškia, kad tai iš tikrųjų idea fix, o ne blefas, kaip kad labai dažnai būdavo būdinga Putino pirmtakams Kremliuje.
Daugumą krizių, kurias Nikita Chruščiovas sukėlė su JAV, įskaitant ir Karibų, lėmė ne realūs geostrateginiai sumanymai, o impulsyvus mažarasčio vyro noras „įleisti amerikiečiams ežį į kelnes“, pagąsdinti ar pademonstruoti „gražuolėliui“ Džonui Kenedžiui, kad jis per jaunas vadovauti tokiai didelei šaliai kaip JAV.
Sprendimas dislokuoti vidutinio nuotolio raketas SSSR vakariniuose rajonuose 1976 metais, kuris privedė prie paskutinės stambios Kremliaus ir Vakarų priešpriešos, pasibaigusios SSSR žlugimu, buvo priimtas per poros minučių maršalo Ustinovo ir generalinio sekretoriaus Brežnevo pokalbį Vnukovo-2 oro uoste. Ustinovas sakė „Lionei“, kad mes darėme tolimo nuotolio raketą, bet išėjo vidutinio nuotolio raketa. Dabar ją reikia kažkur dėti, nes pinigai išleisti. Vienintelė vieta jai dislokuoti – SSSR europinė dalis. Į tai Leonidas Brežnevas išmintingai tarė; „Na, tai darbuokis, Dima, darbuokis“.
Štai kaip buvo sprendžiami šalies likimai. Apie tą pašnekesį jau po SSSR žlugimo pasakojo tiesioginis liudytojas, Leonido Brežnevo padėjėjas Zamiatinas. O iki tol protingiausi Vakarų, taip pat ir JAV, žmonės ilgai neįstengė suprasti, ką reiškia tas klastingas Maskvos žingsnis – noras pulti Europą, suskaldyti NATO arba dar koks nors itin gudrus strateginis manevras.
O „Dima“ paprasčiausiai „darbavosi“ pagal išmintingą Leonido Brežnevo nurodymą, kai tas jau buvo puolęs į marazmą, bet be kurio sovietiniai žmonės taip pat negalėjo gyventi, kaip dabar 86 proc. rusų negali gyventi be Putino.
Tada aš dirbau užsienio žvalgybos Amerikos skyriuje ir galiu visai konkrečiai pasakyti: iš SSSR pusės ideologija praktiškai nevaidino jokio vaidmens šaltajame kare, bent jau aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose. Požiūris buvo paprastas, net primityvus: Kremlius norėjo draugauti su Amerika ir elgėsi apgalvotai, kai Vašingtone sėdėjo stiprus prezidentas, kurio Maskva bijojo. Jeigu Baltųjų rūmų gyventojas Maskvai atrodė silpnas, ji tuojau pat pradėdavo kaišioti jam į „kelnes ežį“.
Dar vienas svarbus momentas: Kremlius, bent jau nuo Chruščiovo laikų, kaip Armagedonas bijojo raketinio branduolinio karo su Amerika. Visų pirma, sovietų vadovybė, lyginant su kitais žmonėmis, jau gyveno šviesioje ateityje ir norėjo gyventi amžinai. Nebuvo jokių strateginių vertybių, dėl kurių Kremliaus dangaus gyventojai būtų pasirengę paspausti raudoną mygtuką.
Antra, nutylimas SSSR technologinis atsilikimas nuo Amerikos buvo laikomas neginčytinu, todėl Kremlius aiškiai suprato, kad išgyventi tokiame konflikte nepavyks.
Galų gale, SSSR valdininkų viršūnių klanų vidinė kova vaidino didesnį vaidmenį formuojant užsienio politikos kursą, negu kokios nors geopolitinės doktrinos, nors pastarosios dažnai būdavo panaudojamos dar vienai kokiai nors avantiūrai pateisinti.
O ir kokios doktrinos ir strategijos, jei į pačią viršūnę Rusijoje tradiciškai prasibraunama po neigiamos atrankos, ir atsiliepia priimamų sprendimų kokybei. Antai, žvalgyba siunčia savo analizės pranešimus šalies vadovybei įvairiais adresais, priklausomai nuo turinio. Vieni pranešimai keliauja adresatams ministerijose, kiti – Saugumo tarybos nariams ir visiškai kiti – aukščiausiąjai vadovybei. Antai, nuo aštuntojo dešimtmečio iki 2000 metų reikalavimas pranešimams buvo toks: kuo aukštesnis adresatas, tuo paprasčiau turi būti parašytas dokumentas. Pačiai aukščiausiai viršūnei buvo rašoma taip, kad suprastų net idiotas. Esu įsitikinęs, kad ir dabar maždaug tas pats, tik su nedideliais niuansais.
Visa tai turi suprasti naujoji JAV administracija. Aštuonerius metus Putinas kišdavo Barakui Obamai „ežį į kelnes“ tik todėl, kad laikė ji skystablauzdžiu. Jeigu Trampas nori vėl padaryti Ameriką didžia – o toks pagrindinis jo kampanijos šūkis – jam teks pastatyti Putiną į vietą.
Nuo Antrojo pasaulinio karo laikų susiformavo du Vakarų požiūriai Maskvos atžvilgiu, kurie siejasi su Franklinu Delanu Ruzveltu ir Vinstonu Čerčiliu. Pirmojo nuomone, su rusais reikia kalbėtis, įtraukti juos į bendrus JTO tipo projektus ir tokiu būdu civilizuoti. O Čerčilis buvo įsitikinęs, kad su Rusijos vadovybe reikia kalbėtis tik griežtai, iš jėgos pozicijų, nesileidžiant į jokį broliavimąsi.
Mano profesinė patirtis sovietų žvalgybos Amerikos linkme vienareikšmiškai liudija, kad šitame ginče teisus Čerčilis. Maža to, Čerčilio mintį verta sustiprinti: kuo labiau bijo Kremliaus vadovybė, tuo protingesnė ji tampa. Perėjimas nuo marazmo prie absoliutaus pakaltinamumo kartais vykdavo veržliai.
Kai tik 1983–1985 metais Amerika dislokavo Vakarų Europoje savo vidutinio nuotolio raketas, galinčias pasiekti Kremlių per kokias 10–12 minučių, Maskvoje iškart visi prablaivėjo. Vakarykščiai marazmatikai akimirksniu virto visiškai racionaliais ir gebančiais tartis žmonėmis.
Dviejų tendencijų kova vertinant Rusiją Vašingtone truko iki paskutinio meto. Prie prezidento Obamos vyravo „Ruzvelto linija“. Paskutinis plykstelėjimas bandant susikibti rankomis su Kremliumi ir kartu žengti į šviesią ateitį buvo „perkrovimas“, kaip žinoma, pasibaigęs visišku krachu.
Ši istorija išryškino dar vieną svarbų dalyką, kurį būtina suprasti Maskvos atžvilgiu. Kaip sako poetas, „protu Rusijos suprasti neįmanoma…“. Ir iš tikrųjų „perkrovimo“ autoriais Vašingtone tapo žmonės, kurie studijavo Rusiją visą gyvenimą, ilgai gyveno ir dirbo Maskvoje, rašė mokslinius traktatus ir skaitė paskaitas studentams.
Žvelgiant į faktus, jie turi gausybę žinių apie Rusiją. Bet visa tai žinodami, jie, sprendžiant iš visko, nesuprato, jog išorės priešas būtinas Kremliaus egzistencijai, kad galėtų kvailinti savo tautą, ir kol jūs svarstote, kaip eiti su „rašenz“ kartu į didžią ateitį, jie mąsto, kaip įkišti pagalį jums į ratus. „Perkrovos“ autoriai (kaip ir aukščiau minėtas DIA analitikas) nesuprato, kas Amerikoje vadinama the nature of the beast (žvėries esmė), todėl jie greitai ir lemtingai žlugo, o valstybės sekretorius Keris tapo Maskvoje pajuokos objektu.
Galima suprasti Amerikos analitikus, besistengiančius susigaudyti gudriuose rusų gyvenimo raizgaluose. Pernelyg didelis skirtumas tarp dviejose šalyse gyvenančių žmonių mentaliteto. Jeigu, pavyzdžiui, JAV priimamas įstatymas, žmonės pradeda galvoti, kaip jo paisyti ir kokios bus jo taikymo pasekmės. O Rusijoje gi pradedama galvoti, kaip jį apeiti, kaip jo apskritai netaikyti.
Norint visada galima rasti ideologinę potekstę ir doktriną ten, kur jos nėra. Štai Bulgakovo Šarikovą galima vaizduoti kaip vieną iš Trockio-Zinovjevo bloko lyderių, kuris slapta darbavosi, kad būtų nuversta sovietų valdžia. O iš tikrųjų jis masiškai galabijo kates. Dėl to turėjo masiškai padaugėti pelių, kurios turėjo sugraužti visus grūdus šalyje. SSSR įsiviešpatautų neregėtas badas, ir sovietų valdžia žlugtų. 37-aisiais taip apkaltintas Šarikovas būtų nesvarstant nudėtas.
Kita vertus, jį galima būtų vaizduoti kaip didį mąstytoją utopistą, kuris polemizuoja su Engelsu ir Kautskiu ir kovoja už visuotinę lygybę. Na, tiesiog rusų Tomas Kampanela su savo „Saulės miestu“.
Visiems, žinoma, aišku, kad tai juokai, o Šarikovas – tai savotiška humanoido būsena, kai jis jau nebe gyvūnas, bet dar ir ne žmogus. Bet totalios Kremliaus propagandos dėka anaiptol ne visiems suprantama, hu is mister Putin.
Žinoma, geriausia studijuoti sistemą, būnant jos viduje. Bet jeigu kas nors Trampo komandoje panorės greitai suprasti, koks yra realus, o ne virtualus Putinas, aš rekomenduočiau tris rusų literatūros kūrinius.
Tai Vsevolodo Garšino pasaka „Varlė keliauninkė“, Michailo Bulgakovo „Šuns širdis“ ir, pagaliau, Aleksandro Puškino „Pasaka apie žvejį ir žuvelę“. Patikėkite, aš kalbu visiškai rimtai. Kad suprastum Putino esmę, tas romanas ir dvi pasakos svarbiau už dešimtis mokslinių disertacijų. Čia ir glūdi milžiniška rusų literatūros jėga. Reikia paprasčiausiai žinoti, ką skaityti.
Pasaka apie varlę puikiai paaiškina, kokį vaidmenį Putino charakteryje vaidina garbės troškimas, artimas savidestrukcijai, išpūstas Kremliaus propagandos, kohortos palaižūnų ir prielipų, o taip pat virtinės naudingų idiotų Vakaruose.
Bulgakovo Šarikovo istorija – tai stulbinančiai tikslus meninis Vakarų lyderių tarpusavio santykių su Putinu evoliucijos vaizdas. Rado kažką pavartėje, pabandė tą kažką civilizuoti; kuo labiau jį tramdė, tuo jis įžūlesnis darėsi ir šėlo. Pagaliau metas suprasti, kaip tai padarė profesorius Preobraženskis, kad iš principo neįmanoma Šarikovo civilizuoti, ir vienintelė išeitis – grąžinti jį į pradinę būklę.
Pagaliau Puškino pasaka turi paaiškinti, kad beprotiškoms Putino ambicijoms negalima pritarti, o bandymai jį apraminti iššauks naujus, dar beprotiškesnius ir įžūlesnius reikalavimus. Jį sustabdys tik subyrėjusi gelda ar laiku gautas trinktelėjimas per sprandą.
Šia prasme, kaip reikia tvarkyti reikalus su Putino Rusija, gerai pamokė Erdoganas. Porą kartų perspėjo, kad RF KOP lėktuvai neskristų į Turkijos teritoriją, o trečią kartą – numušė. Ir ką padarė rūstusis Putinas, kuris Ameriką per valstybinę televiziją radioaktyviais pelenais gąsdino? Suraukė kaktytę, sumurmėjo nesuprantamus grasinimus ir… pasišalino.
Ir be reikalo Obamos administracija bei NATO neparėmė Turkijos šiame konflikte su Rusija. Reikėjo palaikyti, tvirtai ir besąlygiškai. Aš toli gražu nesu Erdogano šalininkas, bet jo gebėjimo sudrausminti Putiną turi pasimokyti kiti NATO nariai, nes laiku gautas trinktelėjimas per sprandą prablaivo Kremliaus vadovybę geriau, negu valstybės sekretoriaus Kerio visos kelionės į Maskvą kartu paėmus.
Rusijos politinė viršūnėlė atkemša šampano butelius, skendėdama euforijoje dėl Donaldo Trampo pergalės JAV prezidento rinkimuose. Kremlius dar nesuprato, kokių problemų jam pateiks naujasis Amerikos lyderis.
Bet tam Trampas turi suprasti svarbiausią dalyką: kuo labiau bijo Rusijos vadovybė, tuo protingesnė ji tampa. O kad suprastų RF prezidento Vladimiro Putino psichologiją, JAV tereikia perskaityti tris pagrindines rusų literatūros knygas: dvi pasakas ir vieną apysaką, – rašo analitiniame straipsnyje leidinyje Gordon buvęs sovietų žvalgas, Putino bendrakursis iš KGB instituto Jurijus Švecas, daugiau kaip prieš 20 metų emigravęs į JAV ir tapęs ten verslo žvalgybos analitiku.
Jurijus Švecas, verslo žvalgybos analitikas iš JAV
Sumaištis Maskvoje dėl Donaldo Trampo išrinkimo JAV prezidentu kelia rimtų klausimų. Valstybės Dūma plojo. Vladimiras Žirinivskis visos šalies televizijos auditorijos akivaizdoje kėlė taurę šampano. Kremliaus propagandistai springo iš džiaugsmo.
Džiūgavimų Maskvoje mastai žadino mintį, kad tai ne šiaip džiaugsmas dėl jums malonaus žmogaus pergalės. Taip springstant pažymimas didžiausias užsienio politikos laimėjimas, kaip mums iš Maskvos skelbiama beveik atviru tekstu, kad tai Vladimiras Putinas padarė Donaldą Trampą JAV prezidentu.
Vienas iš didžiausių besmegenių deputatų taip tiesiai ir pranešė socialiniuose tinkluose: „Amerika mūsų! Ir įsidėmėkite, kad kaip ir Krymas ji buvo paimta be jokio kraujo! Štai veiksmingos užsienio politikos galia!“
Taigi, pasirodo, Trampas už išrinkimą turi būti dėkingas Putinui ir dabar turi mokėti skolą. Tarkime, kad tai tiesa. Bet kam apie tokį didžiulį laimėjimą taip garsiai ir atvirai šūkalioti? Apie jį reikia tylėti bent jau šimtą metų. O čia atviras džiūgavimas, tarsi būtų pasaulio futbolo čempionatą laimėję. Ir suprantama, kad tokiu svarbiu klausimu niekas nebūtų drįsęs net užsiminti, jeigu tam nebūtų sankcijų davęs Kremlius.
Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.
Toliau – dar daugiau. Kremlius nutekino informaciją, kad tarp jo emisarų ir Trampo atstovų anksčiau būta konfidencialių kontaktų. Žodžiu, faktiškai patvirtino tai, kuo Trampas buvo kaltinamas rinkiminės kampanijos metu ir nuo ko jis visaip atsižegnodavo. Ir vėlgi, jeigu tokių kontaktų būta ir jei jie buvo sėkmingi, tai kam atskleisti savą žmogų, prastumtą – nesuvokiama! – į pačius Baltuosius rūmus?
Trampo atstovai čia pat pranešė, kad jokių kontaktų nebuvo, bet Kremlius vis nerimo. Į JAV metėsi Putino spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas ir prapliupo visa serija svarbių pranešimų apie Amerikos ir Rusijos santykius, kurių prasmę galima trumpai išsakyti banaliai: „draugaukime“.
O atsakymas – tyla. Ir Trampas skambina į Londoną ministrei pirmininkei Teresai Mei, o ne į Maskvą Putinui, ir kviečia ją, o ne Putiną, dar iki inauguracijos atvykti į Vašingtoną svarbioms konsultacijoms.
Maža to, po rinkimų Trampas praktiškai nemini Putino ir Rusijos, o per debatus jis pasisakė ta tema tik atsakydamas į Hilari Klinton kaltinimus, kur simpatijos Putinui ir „Grab her by the pussy” buvo vienoje gretoje, kaip vienos kategorijos ir visiškai nepadorūs reiškiniai.
Iš principo, Kremlius siunčia emisarus į Vašingtoną prieš svarbius įvykius. Antai, prieš tai, kai Borisas Jelcinas paskelbė Putiną savo įpėdiniu, į Vašingtoną nuvyko „pasiuntinys“ iš Maskvos. Jis surengė visą seriją konfidencialių susitikimų su JAV administracijos, kongreso, verslo ir intelektualinio elito atstovų, ir pranešė apie artėjančius įvykius bei paaiškino, ko iš jo laukti. Ir jokio nutekėjimo žiniasklaidai! Viskas buvo griežtai konfidencialu.
Peskovas traukia Putino arijas apie meilę ir draugystę Trampui per žiniasklaidą. Bet asmeniškai susitikti su Putinu nepanoro nei pats Trampas, nei žemiausias jo aplinkos klerkas. Beveik kaip žinomoje patarlėje: jei pro duris išveja, tai pro langą lenda.
Kremlius aiškiai blaškosi aplink „klientą“, bet „klientas“ neskuba reaguoti. Kažkas panašaus buvo po 2001 metų rugsėjo 11-ąją, kai Putinas pirmas iš užsienio lyderių paskubėjo pareikšti užuojautą Džordžui Bušui ir pasiūlė bendradarbiauti. Bušas pratylėjo ir Putinas iš nuoskaudos prikando lūpą. Panašių įvykių po Trumpo išrinkimo, kol kas dar tik preliminarių, bet daugėja, ir jie rodo, kad istorija gali pasikartoti.
Valdininkai aiškiai įtikino Putiną, kad Rusijos propagandos ir specialiųjų tarnybų pastangos suvaidino kritiškai svarbų vaidmenį Trampo pergalėje, ir jis (Putinas) visiškai nesupranta, kad viskas įvyko tiksliai priešingai ir kad įžūli Rusijos parama pridarė problemų ir Trampui, ir dar labiau Kremliui.
Dar praėjusio amžiaus aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje, kai sovietų diplomatijos ir žvalgybos tarnybų profesionalumas buvo nepalyginamai aukštesnis už dabartinį, Kremliuje buvo gyva aksioma, kad kitas JAV prezidentas demokratas bus didesnis „antisovietas“, negu prezidentas respublikonas. Tai buvo aiškinama tuo, kad demokratų kandidatas a priori buvo įtariamas simpatizuojąs Maskvai, todėl išrinktas jis turės įrodinėti priešingai ir bus griežtesnis SSSR atžvilgiu, negu prezidentas respublikonas, jei būtų jo vietoje.
Dabar – ačiū Putinui už tai! – įtarimų dėl specifinių ryšių su Kremliumi dėmė sutepė Trampą, ir jam teks savo politika įrodinėti, kad to nėra. Kaip tik įrodinėti, nes Amerikos valdančiuosiuose sluoksniuose susiformavo konsensusas, kad Putinas – tai nesisteminis pasaulinis marginalas, su kuriuo bičiuliautis taip pat nepadoru, kaip vaikščioti neplauta galva ir pleiskanotam.
Titaniškomis Kremliaus propagandos ir Rusijos specialiųjų jėgų pastangomis Trampas įsižiūrėjo į Putiną ir dabar jam teks apsivalyti. Su šia problema anksčiau ar vėliau susidurs kiekvienas Vakarų lyderis, kuris dar naiviai galvoja, kad su Putinu galima dėl ko nors susitarti.
Prezidento Bilo Klintono laikais aš paklausiau vieno kongresmeno, kodėl tokia nesupratinga administracijos politika Rusijos valdančio Jelcino atžvilgiu. Tada JAV duodavo Maskvai milijardus, kurie įsisukdavo ir ugdydavo korupciją, o ne reformas ir demokratiją. Kongresmenas atsakė: „Baltuosiuose rūmuose ir Valstybės departamente dirba kadriniai valdininkai ir politikai. „They have no guts“ („Jie neturi kiaušinių“). Štai, jeigu ten dirbtų buvę verslininkai, išėję iš žiaurios konkurencinės kovos pasaulio, tada JAV užsienio politika būtų visiškai kitokia“.
Na štai – taip ir nutiko! JAV prezidentu tapo kaip tik toks žmogus. Pažiūrėsim, prie ko tai prives. Bet pradžiai jam prireiks adekvačios informacijos apie Rusiją. Kiek aš pastebėjau, norėtųsi, kad situacija šioje sferoje būtų geresnė.
2014 metų vasario 24 dieną, vakare Vašingtono laiku, žiūrinėdamas internete Krymo socialinius tinklus, aptikau pranešimą, kad nežinomi asmenys praėjo pulti Krymo parlamentą. Surasti tiesioginę transliacija buvo nesunku ir po kelių minučių per vaizdo kamerą ant parlamento rūmų aš savo akimis pamačiau, kaip tai vyksta. Dirbo aiškiai grupė Rusijos specialiosios paskirties karių – tiksliai, raštingai, darniai. Internete jau šurmuliavo pranešimai iš įvykio vietos.
Iškart įjungęs CNN aš nustebau išgirdęs, kad, remiantis JAV Gynybos ministerijos Žvalgybos valdybos (angl. Defense Intelligence Agency – DIA) analitiku, nėra jokio pagrindo manyti, jog „rašenz“ ketina pradėti kokią nors karinę operaciją Kryme, nes – dėmesio! – jie nepritraukė arčiau veiksmų zonos lauko ligoninių. DIA organizacija – karinė, ir atskiri analitikai kažin ar ryžtųsi dalytis savo nuomone su CNN be vadovybės sankcijos. Kitaip sakant, tai buvo visos DIA nuomonė apie situaciją Kryme.
Pamenu, aš įpykęs nusikeikiau. Mačiau – tai buvo gana paplitusi žvalgybos tarnybose šiurkščiausia klaida, kai analitikas nesupranta pačios tiriamojo objekto prigimties ir stengiasi įminti jo veiksmus, vadovaudamasis vaizduote, kaip analogišku atveju pasielgtų jis pats. Žodžiu, analitikas sumetė, kaip tokiomis aplinkybėmis pasielgtų Amerikos kariškiai, ir nusprendė, kad taip turi elgtis ir rusai. Big mistake!
Kadaise Vinstono Čerčilio memuaruose apie Antrąjį pasaulinį karą mane apstulbino vienas epizodas. 1942 metais anglai ir amerikiečiai planavo stambią desantinę operaciją Afrikos šiaurėje, savotišką būsimojo antrojo fronto atidarymo treniruotę. Buvo numatyta desantą išlaipinti keliais etapais, pirmiausia išmetant pagrindinį. Tad štai, pirmiausia buvo numatyta išmesti su parašiutais… dantų gydymo kėdes. O kaip gi kitaip? Juk toliau išsilaipinant kareiviai gali susižeisti dantis ir jiems prireiks dantų gydymo kėdžių. Taip mąstė amerikiečių ir britų generolai.
Maždaug tuo pat metu generolas Žukovas kovinius uždavinius sprendė kitaip. Jeigu jam prieš akis buvo užminuotas laukas, už kurio įsitaisęs priešas, jis siuntė į ataką kareivius, o kai šie „išminuodavo“ lauką savais kūnais, įkandin važiuodavo tankai. Vakarų analitikams tokie dalykai ir į galvą neateitų, bet Žukovui viskas buvo aišku kaip dieną: tankai kainuoja brangiai, jų mažai, o kareivių bobos dar prigimdys.
Nuo to laiko ir „rašenz“, ir Vakarų analitikų mentalitetas mažai tepasikeitė. Štai ir dabar DIA analitikas įsitikinęs, kad prieš karinę operaciją rusai turi netoliese įkurti lauko ligoninę. Ir jam sunku įsivaizduoti, kad rusų generolai mąsto kitaip: kam jiems iš anksto įkurdinti ligoninę, jei jie turi mobiliųjų krematoriumų? Atvarys juos po mūšio ir išspręs visus klausimus.
Štai taip dėl ligoninių pražiopsojo Rusijos agresijos Kryme pradžią.
Po to apie savaitę CNN kanale reguliariai pasirodydavo Pentagono dimisijos generolų kalbančios galvos, jie aiškino, kad Rusija užpuolė Krymą, kadangi jis jai labai reikalingas, nes ten yra Sevastopolis, vienintelis šilto vandens uostas pietuose. Ir visą savaitę niekas jiems taip ir nepaaiškino, kad Sevastopolis – tai ne prekybos uostas, o KJP bazė, kad ten ir taip yra Juodosios jūros laivynas, o šilto vandens uostą Juodojoje jūroje RF jau turi, ir jis vadinasi Novorosijskas.
Tai tik atskiri eskizai, bet jie gana tiksliai atspindi lygį, kaip Vašingtono vyriausybinės struktūros supranta Rusiją. Pasibaigus šaltajam karui, Rusiją nuspręsta užmiršti. Tas procesas prasidėjo prie prezidento Klintono, kuris savaičių savaites nepriėmė CŽV direktoriaus Džeimso Vulsio su pranešimu. Tai stūmė žvalgybos tarnybas į demoralizaciją, orientacijos ir kvalifikuotų kadrų praradimą.
Galų gale, CŽV rezidentūros užsienyje praktiškai liovėsi užsiiminėti agentūriniu darbu ir virto savotiškais apsikeitimo informacija su vietinėmis specialiosiomis tarnybomis centrais, žodžiu, gaudavo tai, ką jiems geranoriškai duodavo. Ta siaubinga situacija peraugo į didelį skandalą dėl masinio naikinimo ginklų, kuriuos amerikiečiai neva tai rado Irake, tuo pagrindu nuvertė Sadamą Huseiną, bet ginklų realių pėdsakų taip ir nerado.
„Kai Janas Njumenas (vardas ir pavardė pakeisti) dirbo FSB struktūrose, jis puikiai žinojo, kiek sveria 9 mm kalibro Makarov markės pistoletas“, – rašo „Newsweek“ leidinys.
Kiek sveria milijonas JAV dolerių?
Vėliau, plušėdamas viename iš Maskvos bankų, prižiūrėjusių mafijos pinigus, jis sužinojo, kiek sveria vienas milijonas dolerių grynaisiais.
Bet vieną vėlyvą 2008-ųjų pavasario vakarą, grįždamas namo pas žmoną, J.Njumenas buvo nepajėgus atlaikyti jį užgriuvusių nemalonumų svorio.
Taip savo pasakojimą pradeda leidinyje „Newsweek“ žurnalistas Brajanas Densonas. Jo užrašyta istorija – kvapą gniaužianti.
Kodėl J.Njumeną užklupo dideli nemalonumai?
Tiesiog kolega iš kito banko pranešė, kad Janas pateko į mafijos ir darbdavių nemalonę – per daug sužinojo ir apie vienų, ir apie kitų juoduosius darbelius. Partneris iš abejotinos reputacijos banko Janui pasiūlė keletą išeičių. Visi trys variantas buvo niūrūs. Arba pačiam nusišauti, arba palaukti, kol kas nors kitas nušaus. Trečioji galimybė – sprukti.
Sunerimęs Njumenas papasakojo žmonai, kas nutiko. O ši, būdama, kaip ir vyras, FSB aukštosios mokyklos auklėtinė, bei mokanti penkias užsienio kalbas, pasiūlė bėgti į užsienį. Būtent žmona Viktorija parengė pabėgimo planą.
Janas paskambino dviem savo draugams iš FSB, ir šie sutiko padėti. Vienas iš jų perdavė aukštus valdžios pareigūnus kompromituojančios medžiagos. Pats Janas nukopijavo slaptų failų, bylojančių apie valstybės pareigūnų, bankų ir FSB tarnautojų bendras aferas.
Ponai Njumenai išskrido į Dominikos respubliką. 2008-ųjų metų gegužės 29-ąją jie atėjo į JAV pasiuntinybę Sant Domingo mieste ir paprašė, kad juos išklausytų ambasados darbuotojas, atsakingas už saugumo reikalus. Pasišnekėti buvo atsiųstas CŽV darbuotojas. Po kelių valandų ponia ir ponas Njumenai tapo perbėgėliais – CŽV atstovams pasirodė įdomi jų turima informacija.
Straipsnio autorius mano, kad Njumenai buvo puiki dovana Amerikos slaptosioms tarnyboms. Juolab kad perbėgėliai už pateiktą slaptą informaciją nieko ypatingo neprašė: tegul Vašingtonas išduoda jiems naujus pasus, suteikia teisę gyventi ir dirbti Amerikoje.
Amerika turi galimybę padėti tiems, kurie nori pereiti į jų pusę. Tai programa PL-100. Tiksliau tariant, liudininkų apsaugos programa, numatanti galimybę teikti pagalbą vertingos informacijos turintiems asmenims ir jų šeimos nariams. Tiesa, ši programa nėra visagalė. Per metus Amerika galinti padėti tik šimtui perbėgėlių.
Taigi nutiko tai, ko Njumenai labiausiai bijojo. Nors iš pradžių amerikiečiai žadėjo juos įtraukti į PL-100, bet vėliau paaiškėjo, kad CŽV atsisako rūpintis jų saugumu.
Įdomu tai, kad sutuoktiniai Njumenai vis tik bendradarbiavo su FTB. Bendradarbiavimas truko penkerius metus. Tai užtektinai ilga laiko atkarpa. Per penkerius metus jau galima perprasti kai kuriuos Vašingtono ir Maskvos šnipinėjimo karų ypatumus bei trintis tarp amerikiečių slaptųjų tarnybų.
Svarbu ir tai, kad Njumenai – pirmieji pebėgėliai iš Rusijos slaptųjų tarnybų, kurie pasiskundė juos likimo valiai palikusia CŽV. Tada, pasak publikacijos autoriaus, Amerika vertė Njumenus nutilti, priešingu atveju grasino deportuoti atgal į Rusiją, kur, pačių sutuoktinių žodžiais tariant, jų lauktų ilgi metai kalėjimo. Dar prisidėjo ir aplinkybė, kad Viktorija pagimdė vaiką, kuris tapo JAV piliečiu.
Perbėgėlių advokatas Džudi Snaideras pareiškė, kad Amerika turėtų vertinti Njumenų drąsą ir heroizmą, užuot atsisakiusi juos globoti. FTB atsisakė komentuoti Njumenų advokato pareiškimus.
Visų smulkmenų pasakoti neverta. Tačiau ši istorija, nepaisant, kad Njumenams laimingai baigėsi, vis tik paini ir sudėtinga. Štai keletas štrichų. Njumenai kurį laiką manė, kad Amerika juos išdavė. Suprask, jie teikdami slaptą informaciją stiprino JAV, o ši, užuot padėkojusi, atsisakė jais rūpintis. Njumenai garsiai tvirtino, kad šitaip besielgdamos JAV slaptosios tarnybos kenkia JAV kaip patikimos šalies įvaizdžiui.
Žurnalas „Newsweek“ teigia, kad 2008-ųjų vasarą amerikiečių ekspertai pradėjo Njumenus kamantinėti, kokios tikrosios priežastys privertė juos bėgti iš Rusijos. Juk Rusijoje jie gyeno užtektinai pasiturinčiai. Turėjo rimtas tarnybas. Pavyzdžiui, Janas kaip FSB darbuotojas tyrė finansines aferas Maskvos įstaigose. Jam mokėjo solidų atlyginimą, korumpuoti bankininkai ir jų partneriai iš mafijos pasaulio pamalonindavo solidžiais kyšiais.
Vėliau jis tapo FSB rezervistu ir įsidarbino viename banke apsaugos viršininko pavaduotoju. Ten jis išmoko, kaip į nedidelį maišą supakuoti milijoną dolerių. Dar vėliau jis savanoriškai tapo nusikaltėlių pasaulio atstovu. Gal taip būtų gyvenęs iki pat pensijos, bet kad pavedė smalsumas. Jis pradėjo domėtis tuo, ko jam nereikėjo žinoti. Tada jam liepė savanoriškai pasitraukti iš tarnybos.
Leidinys taip pat pranešė oficialią FSB informaciją, esą Janas – tiesiog vagis, kuriam inkriminuojama 1,5 milijono eurų vagystė iš „Kreditimpekso“.
Svarbi ir ši detalė: CŽV reikalavo, kad Njumenai papasakotų apie vadinamuosius amerikiečius „kurmius“, įsikūrusius CŽV, FTB ir kitose Amerikos žvalgybose. Bet Njumenai tvirtino tokių nežiną. Jie amerikiečiams papasakojo apie korumpuotus FSB pareigūnus, įskaitant ir keletą generolų bei dešimtis pulkininkų. Bet apie „kurmius“ Amerikos slaptosiose tarnybose jie tvirtino nieko nežiną.
2010-aisiais metais Njumenai tapo konsultantais, padedančiais atlikti finansines operacijas į JAV atvykusiems rusams. Tačiau iš tiesų apie kiekvieną įtartiną sandorį informuodavo JAV slaptąsias tarnybas. Žodžiu, potencialias aukas viliojo į spąstus.
2012-aisiais metais jau turėjo gauti politinį prieglobstį JAV. Bet politinis prieglobstis nebuvo suteiktas. Nesuteikė todėl, kad vyras neva prisipažino kankinęs suimtuosius pagal FSB vadovybės įsakymą. Njumenas turėjo omenyje, kad kankino kiti, o ne jis. O JAV migracijos tarnyboje suprato, kad ir jis asmeniškai atsakingas už kankinimus. Taigi jiems taip ir nesuteikė leidimo gyventi Amerikoje nuolat. 2013-aisiais panaikinta ir jų teisė būti JAV teritorijoe. O tai reiškia, kad jie bet kada galėjo būti deportuoti atgal į Rusiją.
2014-aisiais Njumenai grasino bylinėtis su JAV slaptosiomis tarnybomis. 2016-ųjų rudenį jiems vis tik suteiktas politinis prieglobstis.
Artimiausiu metu naujai išrinktas JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) pirmą sykį susipažins su necenzūruota informacija apie valstybės paslaptis. Taip leidinyje „The Washington Post“ rašo žurnalistas Gregas Mileris.
Plakatas, kuriame vaizduojamas Donaldas Trampas.
Donaldas Trampas tikriausiai skaitymus pradės nuo kasdienio „prezidentinio biuletenio“, kuris – ypatingai slaptas ir kurį iki šiol kasdien skaitydavo tik JAV prezidentas Barakas Obama.
Neatmetama galimybė, kad po to JAV slaptųjų tarnybų vadovai surengs keletą specialių susitikimų, kurių metu naująjį šalies vadovą informuos apie labiausiai saugomas JAV paslaptis papildomai – žodžiu. Leidinio tvirtinimu, šie susitikimai bus įtempti.
Po netikėtos D.Trampo pergalės rinkimuose JAV slaptųjų tarnybų bendruomenė „apimta siaubo“. Šį terminą naudoja publikacijos autorius žurnalistas G.Mileris. D.Trampą jis apibūdina šitaip: „išsišokėlis respublikonas, kuris nusispjovė į Amerikos žvalgybos perspėjimus dėl Rusijos ir Sirijos keliamų pavojų bei grasino įsakysiąs CŽV vadovus atsisakyti tų tardymo priemonių, kurios traktuojamos kaip kankinimai“.
„Mus apėmusi baimė prieš nežinomybę ir netikrumą. Mes neįsivaizduojame, kas iš tiesų yra D.Trampas“, – tokius žodžius ištarė aukšto rango JAV slaptųjų tarnybų darbuotojas, nenorėjęs, kad viešai būtų paskelbta jo pavardė. Specialistas dar pridūrė: „Daug darbuotojų, kurie talkino Hilary Klinton komandai, pasiruošę išeiti į atsargą. Jie neketina dirbti D.Trampo komandoje”.
JAV slaptąsias tarnybas labiausiai baugina D.Trampo pozicija dėl Rusijos. Pavyzdžiui, D.Trampo priešgyniavimas, esą kibernetinį šnipinėjimą prieš JAV demokratus ir ponią H.Klinton organizavo Kremlius.
Generolas – leitenantas Maiklas Flintas, kuris dažniausiai prisimenamas kaip tas Amerikos karininkas, kuris pietavo prie vieno stalo kartu su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.
CŽV, Pentagonas ir kitos slaptosios tarnybos sunerimusios, kad D.Trampo komandoje nėra patyriusių saugumo specialistų, dirbusių arba tebedirbančių JAV saugomo sferoje.
Pats iškiliausias D.Trampo komandos žmogu, išmanantis saugumo reikalus, – buvęs JAV kariuomenės generolas – leitenantas Maiklas Flintas. Bet jis iš kariuomenės pasitraukė ne savo noru, o buvo priverstas atsistatydinti. Atsistatydino po JAV specialiųjų tarnybų vadovybės įsakymo.
Šis generolas – leitenantas išgarsėjo dar ir tuo, kad kadaise yra pietavęs prie vieno stalo kartu su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Ši detalė – iškalbinga. Drauge pietauti su V.Putinu leidžiama toli gražu ne visiems JAV generolams.
Dana Priest, Ellen Nakashima, Tom Hamburger / The Washington Post
Situacija Amerikoje ne tik sudėtinga, bet ir pavojinga.
Oficialusis Vašingtonas mano, jog Rusija pradėjo aktviai kištis į jos vidaus reikalus – politinį gyvenimą. Omenyje turimas vienas iš svarbiausių JAV politikos elementų – Prezidento rinkimai.
The Washington post leidinio būstinė.
„Kaip praneša žvalgai ir šaltiniai iš Kongreso, Amerikos žvalgybos ir teisėsaugos institucijos tiria aplinkybes, kurias laiko plačia, bet slapta Rusijos operacija Jungtinėse Valstijose, diegiant visuomenės nepasitikėjimą artėjančiais prezidento rinkimais, o taip pat Amerikos visuomeniniais institutais, – rašo Dana Prist, Elen Nakašima ir Tomas Hemburgeris laikraštyje The Washington Post. – Jų tikslas – įvertinti Rusijos kampanijos, aprėpiančios kibernetinių instrumentų panaudojimą įsilaužimams į sistemas, naudojamas Amerikos politiniame procese, mastus ir tikslą. Tai išplečia Rusijos galimybes platinti dezinformaciją“.
„Slaptoms Rusijos įtakos skleidimo operacijoms išsiaiškinti vadovauja JAV nacionalinės žvalgybos direktorius Džeimsas R. Kleperis – jaun.“, – praneša žurnalistai.
„Tai kažkas iš nacionalinės žvalgybos direktoriaus interesų sferos, – paaiškino CŽV karininkas Čarlzas Alenas, kuris supažindintas su kai kuriomis aplinkybėmis. – Tai aiškinamės“.
„Rusijos įtakos diegimo Jungtinėse Valstijose operaciją „labai atidžiai stebi“ Amerikos žvalgai, sako aukšto rango žvalgybos karininkas, kuris, kaip ir kiti klaustieji, sutiko aptarti slaptus klausimus anoniminėmis sąlygomis, – sakoma straipsnyje. – Specialiosios tarnybos taip pat nagrinėja įsibrovimo į rinkimų procesą galimybes, ir FTB informavo valstybinę bei vietinę valdžią apie galimas kibernetines grėsmes“.
„Minėtas karininkas perspėjo, jog žvalgybos bendruomenė netvirtina turinti „lemiamų įrodymų“, kad Rusija kišasi ar planuoja kištis“, – patikslina autoriai. „Bet net užuomina, kad kažkas turi įtakos mūsų rinkimų sistemos saugumui, sukeltų esminius nuogąstavimus, – sakė tas šaltinis. – Žmonių pasitikėjimas rinkimų sistema – raktas į mūsų demokratiją“.
„Gal Kremlius ketina ne palenkti rinkimų rezultatus į vieną ar kitą pusę, tvirtina šaltiniai, o pasėti chaosą ir gauti peno propagandai, kad atakuotų JAV demokratijos kūrimo politiką visame pasaulyje, ypač buvusios Sovietų Sąjungos šalyse“, – sakoma straipsnyje.
„Amerikos žvalgai tą slaptą įtakos diegimo kampaniją pavadino ambicinga ir pabrėžė, kad jos pagalba tikimasi priešintis JAV lyderystei bei įtakai tarptautiniuose reikaluose, – praneša žurnalistai. – Kongreso bendradarbis, kuris neseniai buvo supažindintas su šio klausimo esme, sakė, kad „Rusijos aktyviosios priemonės, arba slapta įtaka, arba manipuliacijos tiek Rytų Europoje, tiek ir JAV“, kelia nerimą.
Pasak jo, tai „panašu į globalią kampaniją“. Dėl to buvo pakeltas tos problemos prioritetiškumas specialiosioms tarnyboms, tuo pačiu FTB ir Nacionalinio saugumo ministerijai, o taip pat CŽV ir Nacionalinio saugumo agentūrai“.
„Kai kurie Kongreso lyderiai, neseniai specialiųjų tarnybų informuoti apie Rusijos įtakos diegimo operacijų aplinkybes Europoje ir apie tai, kad pastarosios gali tapti veikimo JAV pavyzdžiu, sunerimo dėl to, ką išgirdo, – perduoda žurnalistai. – Po to, kai neseniai Senato mažumos lyderis Garis M. Reidas (demokratas, Nevada) baigė 30 minučių pokalbį su aukšto rango žvalgybos karininku, jis buvo „giliai sukrėstas“, sakė padėjėjas, kuris matė, kaip Reidas išėjo iš riboto priėjimo kambario FTB štabo būstinėje Las Vegase“.
Administracijos valdininkai pareiškė, kad vis dar svarsto atsakymą į senatoriaus Beno Seso (respublikonas, Nebraska) reikalavimą apkaltinti Rusiją įsilaužimu į JAV Demokratų partijos Nacionalinio komiteto elektroninį paštą.
„Rusija neigia bet kokius kibernetinius įsibrovimus JAV, – sakoma straipsnyje. – Amerikos valdininkų ir politikų kaltinimus Rusijai ponas Putinas pavadino bandymu “nukreipti visuomenės dėmesį“
Informacijos šaltinis: The Washington Post leidinys.
