Paroda „Iš pašalies į pakraštį 2“ – tai antroji dviejų autorių Andriaus Kviliūno ir Mindaugo Semėno tapybos paskutinių metų apžvalga. Visais laikais pasienis, paribys, pakraštys iš vienos pusės yra tvarkos, apibrėžtų taisyklių, įstatymų laikymosi, o iš kitos pusės bandymo pažeisti šias nustatytas taisykles vieta, visais laikais čia vyksta kova tarp pareigūnų ir pažeidėjų, kova tarp tvarkos ir chaoso, kova tarp kultūros ir barbariškumo. Parodos autoriai į daugelį reiškinių, įvykių bando pažvelgti visai kitu kampu, viską pamatyti iš autentiškos perspektyvos.
Mindaugas Semėnas savo esme yra jautrus peizažistas. Net jo nutapytos mažos figūrėlės pranyksta pilko peizažo fone. Kai kuriose kompozicijose sąmoningai naudojamas figūrų fragmentavimas, figūrinių detalių vaizdavimas, fragmentiško dabartinio gyvenimo balansavimas tarp kultūros ir popkultūros.
Andrius Kviliūnas daugiausiai tapo figūrines kompozicijas, dažnai apnuogindamas figūras. Figūros jo darbuose dažnai virsta lėlėmis ar marionetėmis, klasikinė lietuviškoji tapyba atskiedžiama pokštu ar anekdotu.
Autorių tapyba skirtinga nors galima rasti ir bendrybių. Abiejų autorių darbuose atsispindi ironija vienadienėms šiuolaikinėms vertybėms, ekspresionistinė tapybos mokykla, platūs potėpiai, spalvinių dėmių visuma, bet didžiausia juos vienijanti bendratis yra buvimas, mokėjimas neiškristi iš bendro žaidimo.
„Kultūros nakties“ renginio metu Muitinės muziejuje taip pat bus rodomas Andriaus Kviliūno sukurtas videofilmas „Lietuvos muitinės istorija“, kuriame autorius kūrybingai pasitelkdamas videomeno raišką perteikia Lietuvos muitinės istoriją.
Informacijos šaltinis – Muitinės muziejus (Jeruzalės g. 25 LT-08420 Vilnius, Lithuania)
Paveikslai bus demonstruojami birželio 16 dieną nuo 18.00 iki 23.45 Muitinės Muziejuje Vilniuje (Jeruzalės g. 25, LT-08420)
Valdovų rūmų muziejaus ekspozicijas papuošė ypač vertinga paveikslų kolekcija. Mindaugo Kaminsko nuotr.
Laukiant, kol atsivers kultūros įstaigos, Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai išgyvena tikrus istorinius įvykius. Muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas ir VšĮ PK Fondo vadovas, žinomas pramonininkas bei kultūros rėmėjas dr. Pranas Kiznis po beveik dvejų metų derybų pasirašė sutartį, pagal kurią muziejui neatlygintinai perduota saugoti ir eksponuoti ypač vertinga 23 paveikslų galerija, kurią sudaro garsių XIV–XVII a. Italijos dailininkų tapybos darbų rinkinys. Ją lankytojai galės išvysti antro maršruto „Atkurti istoriniai interjerai“ ekspozicijos III manieristinėje antikameroje, vos tik muziejus vėl atvers duris.
Ši paveikslų galerija suformuota iš neseniai vienoje tarptautinėje parodoje eksponuotų kūrinių, kuriuos nutapė venecijiečiai, lombardiečiai, romiečiai, florentiečiai, sieniečiai, kalabriečiai, flamandai, taip pat graikų ir lenkų kilmės dailininkai. Dalį paveikslų P. Kiznis dovanoja Valdovų rūmų muziejui, tokiu būdu norėdamas praturtinti Lietuvos nacionalinius kultūros bei meno rinkinius, kiti perduodami saugoti ir nuolat eksponuoti dvidešimčiai ir daugiau metų.
„Valdovų rūmų muziejaus ir visos Lietuvos muziejininkystės istorijoje tai itin retas gestas ir labai sektinas pavyzdys, gal lygintinas su Mykolo Žilinsko iniciatyva, kai vieno asmens pastangomis ir dosnumu muziejus turi galimybę papuošti savo erdves ne vienu ar keliais, o ištisa vertingų paveikslų galerija. Džiugu ir tai, kad į Lietuvą grįžta kūriniai, eksponuoti pandemijos įkaite tapusioje tarptautinėje parodoje – tai juk ir signalas, kad šiuo stagnacijos laikotarpiu kultūra ir menas nėra palikti likimo valiai, ir viltis mums visiems, kad greitai grįš įprastas gyvenimas. Taip pat labai svarbu pabrėžti, kad garbaus pramonininko ir mecenato, tačiau išties kuklaus žmogaus dr. Prano Kiznio dėka į Lietuvą sugrįžta unikalios senojo europinio meno vertybės, kurios buvo ilgus šimtmečius naikinamos ir grobstomos įvairių perėjūnų, niokojusių Lietuvos žemę“, – sako Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. V. Dolinskas.
„Tokia kultūrinė kibirkštis, inspiracija manyje ruseno nuo prigimties. O kam gi tu gyveni? Nors augau negailestingoje aplinkoje ir rūsčiomis sąlygomis, visą laiką galvojau, ką galima padaryti, kas liktų ilgam laikui, tarnautų žmonėms ir man artimų išėjusiųjų atminimui. Tokie dalykai man teikia dvasinį pasitenkinimą ir energiją“, – teigia mecenatas dr. P. Kiznis, pabrėždamas, kad jam buvo svarbus ir šeimos pritarimas, ir tai, kad galerijos itin vertingi ir įspūdingi biblinės tematikos kūriniai, Kristaus, Švč. Mergelės Marijos ir šventųjų atvaizdai, portretai, architektūros objektus vaizduojantys darbai nenuguls į Valdovų rūmų muziejaus fondus, o bus nuolat rodomi visiems muziejaus lankytojams – Lietuvos gyventojams, mokiniams, jaunuomenei, užsienio turistams.
Valdovų rūmų muziejuje įkurdintoje dr. Prano Kiznio paveikslų galerijoje bus eksponuojami XIV–XVII a. kūriniai, reprezentuojantys įvairias italų tapybos mokyklas. Visas kolekcijos įsigijimo, tyrinėjimų ir organizacinių klausimų derinimas užtruko bene dvejus metus. Kūriniai galutinai atrinkti konsultuojantis su Lietuvos ir užsienio dailės istorikais, restauratoriais ir kitais ekspertais, atlikus išsamius infraraudonųjų ir ultravioletinių spindulių bei kitus fizikinius tyrimus. Pasibaigus VšĮ PK Fondo ir italų kolekcininko deryboms, karantino metu įsigyta kolekcija atvežta į Lietuvą, išeksponuota ir jau džiugina Valdovų rūmų muziejaus darbuotojus įstabiais italų tapybos kūriniais. Vėliau planuojama šią galeriją pristatyti visuomenei išsamiau surengiant jos atidarymo iškilmes, taip pat išleidžiant specialų leidinį.
Valdovų rūmų muziejaus tarptautinių ryšių vadovė Daiva Mitrulevičiūtė, inicijavusi ir kuravusi tarptautinę parodą, iš kurios atkeliavo kūriniai, neabejoja, kad antro maršruto „Atkurti istoriniai interjerai“ ekspozicijoje įkurdinta nauja paveikslų galerija įvaizdins Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos erdves. Kartu ji taps įspūdingu estetiniu objektu Gotikos, Renesanso ir Baroko meno mylėtojams ir puikia edukacine erdve europiniam menui ir Lietuvos istorinėms kolekcijoms pažinti.
„Italų dailės istorikų teigimu, seniausias Prano Kiznio dovanojamas kūrinys buvo nutapytas XIV a. septintajame dešimtmetyje, t. y. jis mena mūsų valdovų Kęstučio ir Vytauto gyvenimo metus. Svarbius Lietuvos istorijos kontekstus primena Jacopino del Conte (1515–1598) sukurtas popiežiaus Leono X portretas, kūrybingai atkartojantis Raffaello Sanzio (1483–1520) kūrinį. Būtent šis popiežius, asmeniškai bendravęs su Vilniaus vyskupu Albertu Radvila, pradėjo karalaičio Kazimiero Jogailaičio paskelbimo šventuoju procesą. Kiti į Lietuvą sugrįžtantys paveikslai sukurti XV–XVII amžiais.
P. Kiznio galerija Valdovų rūmuose eksponuojama taip, kaip tokios galerijos buvo kuriamos prieš kelis šimtus metų – kūriniai beveik ištisai dengia visas sienas, jie sugrupuoti keliais aukštais. Tokių istorinių galerijų dar galima pamatyti senųjų aristokratų rūmuose Romoje ar Florencijoje. Nuo šiol tokia istorine įspūdingų paveikslų galerija bus galima gėrėtis ir Vilniuje, atkurtuose Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose“, – sako D. Mitrulevičiūtė.
Vilniaus rotušėje antradienį atidaromos dvi parodos: grafikos paroda „Ryšys“ ir tapybos – „Spalvos ir struktūros“.
Paroda „Ryšys“ sujungė dvi menininkes grafikes – airę Aoife Barrett ir lietuvę Neringą Žukauskaitę. Prieš porą metų menininkės susitiko projekto Wom@rts grafikų rezidencijoje Limerike (Airijoje). Kūrybinės idėjos, mintys ir ieškojimai atvedė prie bendros parodos „Ryšys / Connection“.
Kiekviena menininkė savaip plėtoja ryšio temą, tačiau atrandamos ir bendros sąsajos bei idėjos, sakoma Vilniaus rotušės pranešime. Abi eksperimentuoja su grafikos technikomis, peržengdamos klasikinės grafikos ribas.
A. Barrett savo kūryboje remiasi savo senelio sodininkystės dienoraščiais, juos analizuoja, tiria bendruomenių sąveiką, jų sąsajas su vieta, kraštovaizdžiu, aplinka. Kaip galime naudoti tradicinius amatus, įgūdžius ir žinias, kad užmegztume stipresnius ryšius? Kaip darbas rankomis leidžia mums mąstyti ir giliau susieti save su mus supančiu pasauliu?
N. Žukauskaitė ryšio ieško tarp tikrojo gyvenimo ir skaitmeninės aplinkos, kelia klausimus apie tokio pasaulio ir asmens dualizmą, susidvejinimą. Per asmeninę, buitinę erdvę menininkė nagrinėja, kaip keičiasi mūsų gyvenimas ir kokius izoliuotus socialinius santykius mes patiriame. Kur yra tikroji realybė: ši ar skaitmeninė, kuri paremta naudos skaičiavimu? Ar šiandien labiau norime atsiskleisti ar pasislėpti?
Parodoje eksponuojami specialiai Vilniaus rotušei sukurti darbai, kuriuose nagrinėjami ryšiai tarp skirtingų aplinkų, vietos pojūčių, erdvės ir žmogaus santykių.
„Spalvos ir struktūros“ – tai rinktinė tapytojo Gintauto Vaičio personalinė paroda, kurioje eksponuojama daugiau nei dvidešimties pastaraisiais metais sukurtų abstrakčių paveikslų kolekcija, sakoma Vilniaus rotušės pranešime.
G. Vaičys yra žymus lietuvių viduriniosios tapytojų kartos atstovas, aktyvus Lietuvos dailininkų sąjungos narys, buvęs išeivijos dailės grando Kęstučio Zapkaus mokinys, priklausęs legendinei, dar XX a. pabaigoje išgarsėjusiai, to meto jaunųjų menininkų grupei „Geros blogybės“.
Parodoje „Spalvos ir struktūros“ dominuoja ritmiškos intensyvaus kolorito kompozicijų variacijos – greta akrilu tapytų drobių dailininkas pristato eksperimentinius autorinės technikos koliažus. Tiek kontrastingomis, tiek niuansuotomis spalvinėmis dėmėmis grindžiamos G. Vaičio abstrakcijos išsiskiria konstruktyvia išdėstymo logika ir subtilia jautriai nutapytų tonų gradacija. Pasak autoriaus, „… ieškau ritmo, kurį komponuoju iš sudėtingų reguliarių linijų ir juodų segmentų. Nes mūsų gyvenimas – tai ritmingas visa ko pasikartojimas. Kvėpavimas ir širdies dūžiai, vienas po kito einantys metų laikai, saulėlydžiai ir saulėtekiai, potvyniai ir atoslūgiai…“
„Manau, ši paroda Vilniaus rotušėje yra išskirtinė proga ne tik pamatyti naujausius Kauno dailininko Gintauto Vaičio darbus, bet ir konceptualiai permąstyti abstrakčiosiosios lietuvių dailės raidą ir perspektyvas“, – sako dailėtyrininkė Rita Mikučionytė.
G. Vaičys gimė 1965 m., gyvena ir dirba pedagoginį darbą Kaune.
1987–1993 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje, Lietuvos dailininkų sąjungos narys nuo 1999 m., kultūrinės asociacijos „Borussia“ narys nuo 2014 m.
Lietuvoje surengė apie 70 personalinių parodų, užsienyje – per 20 personalinių parodų (Estija, Lenkija, Vokietija, Austrija, Čekija, Šveicarija). Dalyvavo 300 grupinių parodų Lietuvoje ir 100 grupinių parodų užsienyje.
Autoriaus darbų yra kolekcijose mūsų šalies ir užsienio muziejų kolekcijose, taip pat privačiuose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.
Kiekviena profesija uždeda savo antspaudą, taigi, galima sakyti, visi mes esame profesiniai išsigimėliai, riboti dar ir pagal savo profesijos nusistovėjusius kanonus žmonės. Iš kitos pusės žiūrint, profesijos išmanymas daro žmones naudingus vienas kitam ne tik pagal specialiąsias kompetencijas, bet, kaip atrodo, profesonalumas atskiroje sferoje suteikia savitą perspektyvą bendrajame pasaulio aiškinime.
Tarkime, santechnikas apie pasaulio sudėtį gali pasakyti kažką daugiau nei esame įpratę mintyti nenusiteikę pasigilinti, paklaustas paporintų net tai, ko nežino užsidaręs verbaliniuose žaidimuose filosofas. Santechniko analitinė tiesa, kad didžiausias dalykas, ką žmogus palieka po savęs, yra milžiniška mėšlo krūva, taip pat verta dėmesio, ar ne?
Taigi jau, atrodo, prasiplepėjau, kad mėgstu paklausyti, kaip apie tą patį dalyką tauzyja skirtingų profesijų žmonės, žiūrėdami iš savo varpinių, primesdami pasaulio matymui savo koloritingumą, dar daugiau, – labai įdomu prakalbinti žmones be apibrėžtos profesijos ir gyvenamosios vietos, pasirinkusius valkatavimo kelią, vadinamuosius benamius (valkatos ir filosofo pasirinkimus kažin ar galime pavadinti profesijomis, nebent ta išskirtine prasme, kad yra tokia profesija, kuri leidžia išvengti dalykinio įsipareigojimo darbo pasidalijimo pasaulyje), kaip jau nesunku nuspėti, mane dažnai prie namų sustabdo ir jaučia pareigą išdėstyti visas savo tiesas, apreikšti pasaulio naujienas pažįstamos ir nepažįstamos močiutės, o būna net taip, kad ant peties nutūpia ir čirškauja tik mums vieniems suprantama kalba koks paukštelis.
Tikriausiai man labai nepasisekė, kad dabar turiu skelbti tokią nejaukią tiesą, bet taip atsitiko, jog labiausiai kvaili žmonės, kurios sutikau ilgai gyvendamas, buvo dailininkai pagal profesiją ir pašaukimą (angliškai profesijos pasirinkimas ir pašaukimas yra nusakomas vienu žodžiu – calling). Labai galimas dalykas, kad vingiuotame savo gyvenimo kelyje sutikau ne pačius iškiliausius šios profesijos atstovus, nors mano atsitiktiniai pažįstami prie kavinės stalelio savo priklausymą dailininkų gildijos meistrams andai kaip taisyklė bandydavo dar paliudyti įvairiausiais pažymėjimais ir laureatų sertifikatais (daug sakantis faktas, kad įsiruošęs į miestą pasižmonėti su savimi nešiesi visą portfelį tavo reikšmingumą dokumentuojančių popierių). Taigi iš tų kelių susidūrimų susiformavo kraštutinai subjektyvi, be pretenzijų į apibendrinimus nuomonė, kad dailininkai yra nepaprastai vitališki, musės kakos dydžio smegenėlių žmogystos. Kas be ko, drauge būtina pastebėti, pats nesu joks protingumo kriterijus, jau vien tas faktas, kad pasiryžau kalbėti šia tema, rodo, jog esu kvailesnis net už dailininkus intrigantas.
Piešinys ar teplionė? Slaptai.lt nuotr.
Apie seksualinio persekiojimo skandalus, kurių epicentru šiandien tapo VDA, paprastai yra kalbama, diskutuojama naudojant moralistinio pobūdžio užkeikimus, bandant sugėdinti vieną ar kitą pusę. Tačiau, kaip jau yra pasakyta, moralizavimas yra labai neprotingas santykis su pasauliu, taigi net ten, kur moraliniai vertinimai peršasi savaime, kartais labai praverčia dalykinis požiūris. Savo ruožtu žiūrint dalykiškai, trumpam ar ilgiau atidėjus moralinius vertinimus į šalį, būtina pastebėti, kad vyrams, norite tikėkite, norite ne, yra būdingas siekis suvilioti moterį, tačiau vyrai, kurie sugeba susirasti moterį tik naudojantis tarnybine padėtimi, užimamu postu, profesinės kompetencijos pranašumu dėstytojo santykyje su studentais, yra vyrai tik labai sąlygine, perkeltine prasme, juos vis tik labiau tiktų vadinti profesijos pederastais.
Jeigu norite, vyriškumo orumo testas yra sugebėjimas suvilioti moterį be automobilio, pistoleto, pažymėjimo, aukštų titulų ir profesijos autoriteto liudijimų, priešingu atveju mes kalbame apie nelaimėlį vyrą, kuris savo nesugebėjimą arba, sakykime tiesiai, invalidumą bando pridengti socialiniais protezais, yra pernelyg šlykštus padaras, kad be moralinės prievartos galėtų pelnyti moters palankumą ir dovanas.
Kaip sakydavo vienas mano vyresnis kolega, ten, kur gyveni – nepisk, o kur pisi – negyvenk. Šiukštūs žodžiai, mažai primenantys I.Kanto kategorinį imperatyvą, tačiau kaip ir garsusis imperatyvas, toks priesakas padeda racionalizuoti profesijos gyvenamąją aplinką.
Don Žuano pavyzdys yra vertas didesnio dėmesio nei kartais mums atrodo, tai galop pavyzdys – kaip įveikti gyvenimo beprasmybę, atgauti gyvenimo kaip nuotykio skonį. Tačiau Don Žuanas, dirbdamas dėstytoju, niekados nepasinaudos situacija, kai kartais jaunos studentės dėl savo paikumo pradeda nekaltai koketuoti, įsisąmonindamas skirtumą tarp gyvenimo kaip nuotykio patirties ir moralinių pederastų kompleksų sukuriamo pasalūniškumo.
Žinia, būtų pernelyg didelė garbė dabartinei Rusijai, jeigu manytume, kad tokių dalykų sugaudyme mums kažkuo padeda rusai.
