Dabartiniai Vakarų europiečiai – jau antroji karta, kuri nesugeba pagerinti Senojo žemyno demografinės situacijos. Šiuo požiūriu žemynas gyvena skolon. Senajam žemynui kyla pavojus paskęsti geopolitinėje maišalynėje.  

Daugumai Europos šalių būtina darbingo amžiaus imigrantų pagalba, kad jų visuomenės galėtų normaliai funkcionuoti, o ekonomika plėtotis. Emigracija Ekonomiškai stipresnėms Europos Sąjungos valstybėms savo draugišką pagalbos ranką ištiesė ir Lietuva. Ji jau 25-rius metus aktyviai dalyvauja ekonominės migracijos pasauliniame vyksme. Nors mes ir turėjome nacionalinę kompetenciją spręsti dėl emigracijos klausimų iškylančius rimtus praktinius uždavinius, tačiau per ketvirtį amžiaus pasižymėjome totaliu neveiklumu.

Continue reading „Dainius Paukštė: „Lietuva – tarsi visatoje mirštanti planeta““

Šių metų kovo pabaigoje Lietuvoje viešėjęs Didžiosios Britanijos Europos reikalų ministras, kalbėdamas apie D.Britanijos vyriausybės veiksmus, ribojančius imigraciją, pareiškė: “jei dirbate, mokate mokesčius, paklūstate įstatymams ir prisidedate prie visuomenės gerovės, esate laukiami ir ateityje būsite laukiami.“ Taip kad panikai, kurią čia taip kėlė mūsų spauda apie britų priemones, priežasčių nėra.

Didžioji Britanija (toliau – D. Britanija) visuomet buvo atvira tiems, kas norėjo dirbti ir uždirbti. Ji priimdavo visus ir, pirmiausiai, savo buvusių kolonijų gyventojus. Sukūrus ES – atsirado laisvas asmenų judėjimas, kuris taip pat pridėjo porciją naujų imigrantų. Po to sekė politinio atšilimo laikotarpis Europoje – griuvo Berlyno siena, žlugo Sovietų Sąjunga bei atėjo Rytų Europos išsilaisvinimas. Visi šie įvykiai reiškė, kad D. Britanija vėl ir vėl priimdavo naujus imigrantus.

Continue reading „Didžioji Britanija ir Lietuva – kur prasideda ir baigiasi migracijos panašumai?“

Kuo skiriasi socialdemokratu save vadinantis A.Butkevičius nuo konservatoriaus A.Kubiliaus? Abu yra didžiausių partijų pirmininkai, abu premjerai (nesvarbu, kad vienas jau buvęs) ir, pasirodo, abu nepaprastai mėgsta „greituką“ politikoje (kai iš pradžių paviešinama pirmoji galvon šovusi mintis, o paskui imama galvoti, ką pasakė). A.Kubilius žymus savo „naktine mokesčių reforma“, o A.Butkevičius tampa tikru broliu dvyniu savo „politiškai žavia“ idėja – pensijas kompensuoti įvedant mokestį automobiliams.

Koalicijai vadovaujanti LSDP taip skubėjo paviešinti šią idėją, kad uždusęs ir užsimiršęs finansų ministras A.Šadžius iš pradžių nuskuodė į LRT laidą „Dėmesio centre“, o ne į valdančiosios daugumos politinę tarybą aptarti kilusios idėjos. Gaila buvo žiūrėti į ministrą, laidoje palaipsniui suvokiantį paviešinto pasiūlymo absurdiškumą. Jau net nesigilinsiu į po to valdančiojoje koalicijoje prasidėjusius ginčus. Argi tai ne valdančiųjų pliurpalizmas?

Continue reading „Politinis pliurpalizmas“

Praėjusios savaitės pabaigoje Seime įvyko migracijos ekspertų seminaras „Darbo migracija Baltijos šalyse: tendencijos ir perspektyvos“. Pranešimus skaitė ir debatuose dalyvavo įvairių NVO atstovai, ekspertai, praktikai bei tyrėjai iš Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Norvegijos, Švedijos. Buvo pateikta daug įdomios medžiagos apie migracijos dinamiką ir padėtį skirtingose ES šalyse bei galimas jos tendencijas.

Norėčiau sukoncentruoti savo ir Jūsų dėmesį į vieną pranešimą, kurį perskaitė Jan Niessen, Migracijos politikos grupės vadovas (Belgija, Briuselis). Pranešimo tema buvo „Darbo migracijos pasekmės: integracija ir pilietybė“.

Maniau, kad klausydamasis pranešimo išgirsiu paskutines naujienas migracijos tema ar būsimas jos tendencijas bei naujus ES rengiamus projektus šiais klausimais. Tačiau pranešimo turinys ir siekiamas tikslas aiškiai atspindėjo ES migracijos politikos kertinį akmenį: ES reikia darbo jėgos ir geriausia jaunos bei kvalifikuotos.

Continue reading „Migracijos klišių spąstuose“

Mes jau ne­be­su­vo­kia­me, jog nor­ma­lio­je vals­ty­bė­je nor­ma­lus pi­lie­čių gy­ve­ni­mas ir jų pa­grin­di­nė tei­sė yra gy­ven­ti sa­vo kil­mės vals­ty­bė­je. Čia žmo­nės gims­ta, sau ar­ti­mų žmo­nių ap­lin­ko­je au­ga, bręs­ta, mo­ko­si ir vė­liau dir­ba (grą­žin­da­mi tė­vams ir vals­ty­bei į juos įdė­tas in­ves­ti­ci­jas), kar­ta po kar­tos stip­rin­da­mi ir gau­sin­da­mi sa­vo vals­ty­bės dva­si­nį, in­te­lek­ti­nį, kul­tū­ri­nį, eko­no­mi­nį bei so­cia­li­nį po­ten­cia­lą. Bet apie tai da­bar ga­li­me tik pa­sva­jo­ti. Klau­si­mas – „ką per­duo­si­me at­ei­nan­čioms kar­toms?“ –  vis la­biau tam­pa re­to­ri­niu.

Jau ne kar­tą sa­kiau, kad esu prieš Lie­tu­vą, ku­ri bū­tų už­si­tvė­ru­si nuo pa­sau­lio. Nor­ma­li emig­ra­ci­ja ne­tu­ri vir­šy­ti pa­sau­li­nio vi­dur­kio – 3 proc. To­kios apy­kai­tos vi­siš­kai pa­kan­ka vals­ty­bei, kad van­duo ba­lo­je ne­pra­dė­tų pel­kė­ti, kad ša­lis nor­ma­liai vys­ty­tų­si ir ak­ty­vai da­ly­vau­tų pa­sau­li­niuo­se pro­ce­suo­se, pro­tin­gai pa­si­nau­do­tų glo­ba­li­za­vi­mo pro­ce­so tei­kia­mo­mis ga­li­my­bė­mis.

Continue reading „Ar ir toliau prievartinę emigraciją slėpsime po ES laisvo asmenų judėjimo kauke?“